Šiandien kaip ir šventė. Kaip ir turėčiau pasveikinti savo skaitytojus – bendraminčius bei neprietelius, dėl katrųjų aš ypač stengiuosi.
Aš gal ir pasveikinčiau jus jeigu ne viena tokia aplinkybė:
Atsakykite prašom į klausimą: KĄ MES IR DIDŽIOJI DAUGUMA ŽMONIJOS ŠIĄNAKT ŠVĘSIME?
Jūs galvojate, kad mes sutiksime naujuosius 2011-us metus?
Chm. o kasgi įvyko prieš 2011-ką metų, kad mes iki šiol ne tik kad švenčiame šią datą, bet dar ir skaičiuojame nuo jos SAVO ERĄ?
Kai kas leptels, kad mes savo eros metus skaičiuojame nuo Kristaus gimino. Leptėls ir apsilažalins – Jėzus Kristus, pasak legendos, gimė ne sausio pirmą (nuo kada skaičiuojama mūsų era), o gruodžio 24-tą.
Nesigilinkim į tai, ar jis iš tiesų gimė būtent tą dieną – faktas vienas PAGAL LEGENDĄ, jis gimė Kūčių naktį – gruodžio 24-ą.
O kas gi nutiko sausio 1-mą?
Nekankinsiu jūsų nežinioje, geriau paskaičiuokime:
gruodžio 25-ą Jėzusiukas buvo vienos dienos amžiaus,
gruodžio 26-a ………………………dviejų,
gruodžio 27-a ………………………trijų,
gruodžio 28-a ………………………keturių,
gruodžio 29-a ………………………penkių,
gruodžio 30-a ………………………šešių,
gruodžio 31-a ………………………septynių,
sausio 1-ą Jėzusiukas sulaukė aštuntos dienos.
O dabar kiekvienas Išrinktosios Tautos istorijos ekspertas turi sušukti – kai naujagimis žydukas sulaukia aštuntos dienos, jo tėveliai nešasi jį į sinagogą ir ten tą žyduką apipjausto!
Apipjaustymas (neatsimenu kaip vadinasi žydiškai) – tai pati svarbiausias šventė ir įvykis žydo gyvenime, nes tik po apipjaustymo jis tampa „Die-o Išrinktosios tautos“ nariu ir gauna teisę visus likusius vadinti gojais bei elgtis su jais kaip su gyvuliais.
Taigi brangieji mano, jeigu norite, kuo širdžiausiai sveikinu jus su artėjančiu Jėzaus Kristaus apipjaustymo paminėjimu ir tą proga linkiu pamąstyti apie tai, kodėl pavergtoms Tautoms jų kolonizatoriai pakeičia kalendorių, tradicijas, primeta naują tikėjimą ir kokiu būdu tai įtakoja naujųjų vergų pasaulėžiūrą.
Graikijoje, Prancūzijoje riaušės dėl socialinių sąlygų bloginimo, Anglijoje, Italijoje riaušės dėl aukštojo mokslo elitizavimo, Rusijoje riaušės tarp skirtingų tautybių, Baltarusijoje mitingai dėl prezidento persirinkimo…
Vidiniai neramumai – plati ir rimta tema, kurios dabar nenagrinėsiu, gal kada vėliau. Vienas pastebėjimas – kiekvienoje šalyje yra savos priežastys ir skirtingi riaušių bei provokacijų tikslai, bet jas vienija viena aplinkybė – galinga ir nematoma ranka (taip taip, tas pats mūsų mylymas Globalusis Prediktorius naudojantis savo gyvuosius instrumentus) stengiasi perimti situacijos kontrolę ir bando įsiūbuoti visuomenes, kad kilus maištui galėtų pakeisti jų šūdelitį ir pervesti valstybes į policinį režimą.
O kam to reikia? O tam, kad kapitalizmas bankrutavo – žemės biosfera nebeatlaiko tokio vartojimo tempų ir reikia apriboti apetitus. Pradedant nuo pačių ėdriausiųjų – „civilizuotųjų“ vakarų.
Tiesa, vakarai priešinasi ir bando tokiu pačiu būdu daryti įtaką „necivilizuotiems“ rytams, pietums, latinosams – žodžiu, visam likusiam pasauliui.
Mano komentaras apie Boliviją:
________________________
Kaip tyčia – Bolivija viena iš nedaugelio Pietų Amerikos valstybių, kur po šimtmečius trukusio genocido prezedentu tapo čiabuvis, o ne užgrobėjų palikuonis.
Kaip tyčia – Bolivija po truputį iš lėto atsikrato ekonominės priklausomybės nuo laisvės ir demokratijos platintojos visame pasaulyje – JAV.
kaip tyčia – Bolivijos liaudis kažkodėl net nesiruošė nuversti savo valdžios ir tik staiga šast ir iššoko pikti ir rėkiantys į gatves…
Lygiai kaip visose valstybėlėse, kuriose praėjo oranžinės-apelsininės-bananinės revoliucijos.
Bet nieko, kaip mūsų broliai gudai susitvarkė su šakalais liberastais, mintančiais štatų babkėmis, taip ir boliviečiai išdulkins savuosius apipjaustabybių čiulpikus.
Labai neturiu laiko, bet noriu pasidalinti savo trumpais komentarais.
Nuotraukoje: Lietuvos išdavikai propesorius Šūdkalnis ir kuilys Ambalas ką tik pasidalino lovį.
Šitas bus apie mūsų visų mylymą ir gerbiamą propesorių, ypatingai nusipelniusį Lietuvos kultūrai kaip marksizmo-leninizmo dėstytojas Muzikos akademijoje, nors pats jis prisistatinėja kaip laisvės Lietuvai suteikėjas, Čiurlionio analizų žinovas ir visos nedėkingos Lietuvių Tautos patriarchas.
Įtariu jau supratote, kad kalbu apie gerb. Šūdkalnį (išvertus į jidiš – Landsberg).
Tų pezalų skaityti visai nebūtina. Aš tik noriu atkreipti dėmesį į tokį momentą – tai, kad Šūdkalniui žydlenkių šūdeličio susinaikinimas niekaip neišeina iš galvos. Primenu, kad keisto sutapimo dėka absoliuti dauguma Lenkijos šūdeličio atsvovų yra žydai, dalis iš kurių po Didžiojo Tėvynės karo pasikeitė savo išrinktosios tautos pavardes į neišsiskiriančias iš nacionalinės aplinkos.
Štai kaip galiu apibrėžti Šūdkalnio trysčiojimus:
___________________________________
Kodėl mūsų mylymas Šūdkalnis taip šika dėl žydlenkių šūdeličio žūties?
Todėl, kad jis pats būdamas žydlietuvis ir priklausydamas šūdeličiui dulkinančiam savo Tautą labai sunerimęs dėl to kas įvyko:
Jeigu tai buvo dėl gamtos sąlygų įvykusi nelaimė – tuomet viskas tvarkoj, Šūdkalniui ramu.
Tačiau jeigu tai Rusijos atlikta spec. operacija – štai tuomet Šūdkalnis jau krauna naują krūvą į kelnes. Juk jeigu rusai pradėjo naikinti parazitus savo kaimyninėse valstybėse uzurpavusius valdžią – reiškia kažkada ateis ir Šūdkalnio bei jo sėbrų eilė…
O iš tiesų viskas daug paprasčiau. Lenkai patys nusižudė, nes bandė apšikti visą rusų Tautą, apkaltindami ją Katynės žudynėmis.
Štai Tautos dvasia ir perpiso juos per vieną vietą.
Simbolinis momentas – lektuvas krito taip, kad dauguma žuvusiųjų buvo ne šiaip sutraiškyta į faršą, o jiems gražiai ir tvarkingai lėktuvo stogas nuplėšė galvas.
O giljotina kaip žinia, tai nuo pat pirmosios žydmasonių suorganizuotos revoliucijos naudojamas įrengimas naikinti ŠŪDELITĮ.
Pinigai, kaip žinia, vienas iš valstybės elementų ir simbolių. Kartais valstybė vien tik dėl jų ir egzistuoja. Pavyzdžiui Pindostanas – jis reikalingas tik tam, kad per jį visame pasaulyje būtų platinami doleriai, už kuriuos jų savininkai (privati kontora vadinama „Federaliniu Rezervu“) supirkinėtų turtą ir ištisas valstybes visame pasaulyje.
Tačiau šįkart apseisiu be šikimo ant pindosų bei jų apipjaustabybių šeimininkų. Šįkart išvis apsieisiu be politikos, ekonomikos, globalizmo ir kitų rimtų dalykų.
Absoliučiai žmogiškas prikolas – štai ką galėjo sau leisti paprastas žmogus dirbantis labai specifinį darbą tais laikais, kai be jo niekas kitas techniškai negalėjo patikrinti to darbo rezultato. Arba paprasčiau tariant – pasigėrėkime, kaip dergiasi banknotų piešinių graviruotojai ant šimto juanių banknoto (visiškai berazumiams primenu – šiame banknote atvaizduotas Mao Dzedunas – ilgametis kinų komunistų partijos galva, Kinijos darbo žmonių išlaisvintojas iš kapitalistų vergijos ir apskritai, žinomiausias kinas pasaulyje po Konfucijaus):
Šmaikštu vienok. Reikės ir litus išsididinti bei pasigilinti ar koks apipjaustabybis (kadangi visose šalyse – kur pinigai, ten ir žydarūriai kaip musės ant šūdo) nepaliko ant jų savo vizitinės.
Beieškodamas paveiksliuko teksto pradžiai radau dar vieną padjobkę – ant 500 rublių:
Sakyčiau, mūsų brolių rusų jumoro jausmas yra žymiai subtilesnis…
Veiksmo vieta – Jeruzalė, menama Jėzusiuko Kristusiuko palaidojimo vieta. Įstaiga, kurioje šiuo metu atnašauti savo sektantiškas apeigas turi teisę šešios skirtingos žydkrikščionių sektos.
Veikėjai – armėnų ir graikų vienuoliai.
Aplinkybės – armėnai su graikais demonstruoja žydkrikščionišką meilę vienas kitam.
Išvados – nieko keista, kad žydkrikščioniškų sektų atstovai su tokia neapykanta žvelgia į visus kitus žmones ir juos niekina – seniai patvirtinta tiesa: Pagal jų darbus pažinsite juos.
Ar žinote, kad yra tokia institucija “Vaikų teisių apsauga”. Taip tai ta įstaiga, su kurios tyliu palaiminimu vaikpisiai luošina vaikus, tai ta įstaiga, kurios funkcionieriai puikiai gyvena paprasčiausiai nieko neveikdami, o tiesiog siuntinėdami vieni kitems elektroninius laiškus iš vieno šilto kabineto į kitą šiltą kabinetą.
Po Kedytės tragedijos buvusi šios įstaigos kontrolierė Šalaševičiūtė buvo paliuosuota tam, kad nuraminti visuomenę. Į jos vietą buvo paskirta kita lerva – Žiobienė. Kas įdomiausia, visai neseniai, spalio pabaigoje, Žiobienė bandė atsistatydinti, tačiau seimas kažin kodėl paliko toliau ją parazituoti tame lervyne.
Įdomu kodėl? Jeigu pats žmogus prašosi būti pasiųstas nachui, kodėl gi jo nesiunčia… O gal Žiobienė tiesiog įpareigota prieš paliuosavimą atlikti kokį nors šūdiną darbą – tokį, po kurio tikrai bus atleista ir perkelta į riebesnę vietą?
Anglijoje paruoštas mokomasis “eksperimentinis” DVD 5-7 metų pradinukams, pasibaisėjo patys anglai:
Ir nepamirškit – visa tai bus rodoma MŪSŲ VAIKAMS MŪSŲ MOKYKLOSE UŽ MŪSŲ PINIGUS ir BE MŪSŲ ŽINIOS.
Beje, tai dar ne patys šlykščiausi pavyzdžiai – tiesiog ant smūgio įdėjau tai, kas buvo po ranka – rasite ką nors “įspūdingesnio” – dėkite į komentarus.
Ar girdėjote anekdotą:
Mes dabar perkame rusiškas dujas. Ir Gazpromas kada nori tada gali mus pagaidinti, nes be rusiškų dujų mes padvėsim. Tačiau kai mes pasistatysim dujų TERMINALĄ – tada mes galėsime nebebijoti Gazpromo…
Įdomu, kaip terminalas, kurį užpildys vien tik RUSIŠKOS to paties Gazpromo dujos padės mums tapti “energetiškai nepriklausomais”?
Jis tik gali pratęsti Lietuvos agoniją maksimum dviem savaitėm, jeigu Gazpromas dėl kažkokių priežasčių sugalvotų atjungti dujas.
Visa vakarų Europos pramonė sėdi ant rusiškų dujų – todėl tiek vokiečiai, tiek prancūzai realiai neprieštarauja Rusijos politikai, nes be Rusijos – vakarams pizdakas. O Italijos premjeras, puikiai tai suprasdamas, apskritai įsitrynė į asmeninius Putino draugus, kad tik jo valdomai Italijai būtų garantuotas pigus ir nenutrūkstamas dujų srautas.
Tiesa, būtent todėl apipjaustabybių šūdasklaidos priemonės šitaip nekenčia Berluskonio ir vis pila ant jo plikos galvos šūdų kibirus…
Taip kad ką peza mūsų Kubiliukas į eterį – tai tik smegenų pisimas būsimiesiems rinkėjams, o realybėję Gazpromas taip niekada ir neištraukė savo by.bio iš Lietuvos šiknos.
Trumpai apie tai, kaip realybė paverčiama parodija, tam kad išpisti avinų bandos nariams jų tarpuragio turinį:
Vienas trumpas komentaras – veiksmai, kurie dažnai įvardijami ir išjuokiami kaip debilų bei paranojikų susigalvotos „sąmokslo teorijos“ yra elementarus VALDYMAS.
Suprantat? VALDYMAS.
Taip kaip jūs valdote savo automobilį, valdote savo kompiuterį, valdote savo įmonės darbuotojus, valdote savo vaikus, lygiai taip pat rimti dėdės valdoglobaliai vykstančius socialinius bei ekonominius procesus – kiekvienas pagal savo sugebėjimus, ambicijas bei galimybes.
Kaip apibendrino mūsų liaudies patirtis – pagal Jurgį ir kepurė.
Tiesiog labai dažnai, Jurgeliai meistreliai neįžvelgia toliau savo kepurės snapelio, todėl nuoširdžiai įsivaizduoja kad jie viską puikiai žino, o tai ko jie nežino – tą jiems parodys per teliką.
Sekmadienį, gruodžio devynioliktą dieną mūsų kaimynai, o tiksliau, mūsų broliai gudai, kurių nemaža dalis kadaise buvo pačiais tikriausiais lietuviais, rinkosi sau naują seną prezidentą.
Rinkosi, aišku žodis čia netinka – tokius rinkimus, kaip beje ir mūsų rinkiminį cirką, reikėtų pavadinti reguliariai atliekamu ritualu, kurio metu klanas esantis valdžioje pats savo rankomis prasitesia sau sisiteiktus įgaliojiimus.
Baltarusiją šiuo metu valdo Aleksandro Lukašenkos klanas, kuris dėl daugybės priežasčių yra nepriimtinas gėrio ir demokratijos visame pasaulyje skleidėjams Štatams bei jų etatiniam bybio čiulpikui žydrajam Evrogavnojūzui. Šitas apipjaustabybis ir jo čiulpikas bevelytų vietoj Lukašenkos klano mūsų brolius gudus atiduoti kuriam nors iš nuoširdžių savo šiknalaidžių klano – tam kad Baltarusija taptų dar viena tipiška suevrosojūzinta bananine respublika, kurios pagrindiniai požymiai yra šie:
Klaninis-mafijinis valdymas su rinkimu imitacija;
Besąlygiškas savo šeimininkų įsakymų vykdymas ir bendrininkavimas jų nusikaltimuose prieš visą žmoniją;
Bet kokių savo nacionalinių interesų atsisakymas vardan abstrakčių „demokratijos principų ir žmogaus teisių“;
Savanoriškas savo gyventojų naikinimas ekonominėmis priemonėmis, taip pat naudojant demografinę politiką bei tiesioginio genocido priemones (alkoholis, tabakas, narkotikai, sekso propaganda, nesveikas maistas, gyvenimo sąlygos ir t.t.);
Savo ekomikos – tiek gamybos, tiek finansų, tiek komunalinių paslaugų – perdavimas į šeimininkų atstovų rankas.
Valstybė vykdanti šias sąlygas yra ne valstybė, o paprasčiausia kolonija: nors į ją nėra įvesta svetima kariuomenė, ji turi savo herbą, savo vėliavą ir himną, o jos konstitucijoje kliedima apie suverenitetą, tačiau realybėje šitos valstybės žmonės savo darbu išlaiko užsienio kolonizatorius, o pati valstybė atstovauja ir gina kolonizatorių interesus.
Svarbiausia, kad tai realizuota tokiu būdu, kad apie politiką bei ekonomiką galvos sau nesukantis žmogelis net nemato ir nesuvokia, kad jis gyvena okupuotoje šalyje – sena kaip vergvaldystė patarlė: „Geriausias vergas yra tas, kuris nesuvokia, kad yra vergas ir todėl mėgaujasi savo grandinėmis“.
Kadangi Lukašenka turi ne tik smegenų bei noro, bet ir realią jėgą, kad savo valdomoje šalyje būtų pats sau šeimininkas, „civilizuotieji“ vakarai prieš Baltarusiją vykdo aktyvų informacinį karą. Visų pirma paskelbę, kad Baltarusija yra blogio sala demokratiškos ir laisvos Europos vyduryje ir kad būtina nuversti paskutinį Europos diktatorių.
Kaip žinia, bet kokio karo tikslas yra vienas – gauti konkrečios naudos sau. Dažniausiai tai svetimos valstybės ir jos resursų užgrobimas tam, kad nieko nedirbti ir sočiai gyventi savo vergų sąskaita. Ir visiškai nesvarbu ar tai „karštasis karas“ – kai šaudoma ir žudoma ginklais, ar „šaltasis“ – kai pateikiant informaciją žmonės priverčiami paklusti svetimai valiai, tikslas ir rezultatas yra lygiai toks pats.
Skiriasi tik forma ir karinių operacijų būdas. Karštojo karo metu žmonės akivaizdžiai mato, kas juos puola, kas yra priešas, nuo ko reikia gintis ir į ką reikia šauti. O štai šaltojo karo metu absoliuti dauguma nichuja nieko nesuvokia ir vaikšto tokiomis uždulkintomis smegenimis, kad savo okupantus dažnai laiko tikraisias išvaduotojais.
Kai 1940-ais tarybiniai tankai atvežė mums laisvę – visi Lietuvėlės patriotai aiškiai pamatė: štai raudonieji okupantai. Kai 1991-iais Lietuvoje valdžia paėmė vagys, banditai, užsienio agentai, ekskomunistai, amoralūs degradai ir šiaip negeri žmonės – ir po to prasidėjo intensyvi Lietuvos kolonizacija ekonominėmis, finansinėmis bei idealoginėmis priemonėmis – labai labai retas patriotas suprato, kas yra priešas ir kaip reiktų priešintis. O absoliuti tautos dauguma džiaugsmingai čiupo mums pasiūlytas grandines ir įsirašė savanoriais į „civilizuotojų“ vakarų šeimininkų valdomą galerą, kurioje gavo garbingą pačio apatiniojo denio irkluotojo ir šikpuodžių šveitėjo vietą…
Tas pats ištiko ir visas kitas „išsilaisvinusias respublikas“. Išskyrus Rusiją, Baltarusiją, iš dalies Ukrainą bei Kazachstaną.
Rusiją todėl, kad tai turtingiausia ir didžiausia pasaulio valstybė – ir ją galutinai okupuoti reikia daug daugiau laiko negu tokią nykštukinę Lietuvėlę. Ukraina ir Kazchstanas okupuoti dalinai – tik dėl milžiniškos Rusijos įtakos jie dar nėra galutinai „demokratizuoti ir civilizuoti“.
O štai Baltarusija vienintelė iš nedidelių valstybių, tarp kurios valdančiojo šūdeličio atsirado protingas dėdė, sugebėjęs išdulkinti savo kolegas, kurie kaip mūsų, amžiną prakeiksmą jam, Ambalas jau buvo pasiruošę sulįsti į „civilizuotojų“ Vakarų šiknaskylę vien tam, kad užsutikrinti savo tolimesnį gerbūvį.
Taip, Lukašenka valdo autokratiškai, taip, jis atsisako platinti demokratiją Afganistane ir Irake, taip, jis nevadina Irano blogio ašimi, taip, jis prekiauja su Venesuela, kuri niekšiškai išdrįso privatizuoti naftos bendroves priklausančias gėrio platintojams ir žmogaus laisvių gynėjams. Taip, Baltarusijoje 75% verslo priklauso valstybei ir ji vienintelė iš visų buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, kuri sugebėjo savo pramonės apimtis padidinti lyginant su 1991 metų apimtimis.
Ir dar, tai vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje pensininkams, gyvenantiems tik iš pensijos, nereikia parduoti buto daugiabutyje, kuriame jie visą gyvenimą gyveno, ir kraustytis į kolektyvinius sodus arba knistis šiukšlių konteineriuose tam kad nepadvėstų iš bado.
Žinoma, už tokius nusikaltimus, jį būtina nuversti.
Bėda tik, kad tas diktatorius niekaip nevirsta jau visus 16-ą metų ir dar ilgai neketina to daryti. Maža to, savo bjauriu pavyzdžiu jis vis labiau demonstruoja aplinkinių kolonizuotų valstybių gyventojams, kad egzistuoja alternatyva tolerastiškajam kosmopolitizmui ir pederastiškajam kapitalizmui.
Dabar reikia grįžti prie rinkimų.
Visų pirma, kam jie reikalingi?
Pamąstykime logiškai: kuo ilgiau žmogus dirba tam tikrą darbą, tuo profesionaliau jis tą darbą atlieka. Kai kuriose profesijose netgi atlyginimo dydis tiesiogiai priklauso nuo stažo – mokytojo, gydytojo, policininko. Juk savaime suprantama, kad chirurgas dvidešimt metų pjaustęs ir siuvinėjęs žmones tą daro geriau, negu ką tik diplomą gavęs praktikantas. Valdymas – tai lygiai toks pats darbas kaip ir kiti. Bet kurioje įmonėje vartančioje milijonus jai vadovauja žmogus turintis nemažą tokio darbo patirtį. O jeigu jis geras vadovas ir jo vadovaujama įmonė nuolatos neša pelna – jokiems akcininkams net minties nekils jį keisti.
Įmonės vadovo keitimo GALIMYBĖ bus pradėta svarstyti tik tuomet, jeigu įmonės savininkų pradės nebetenkinti įmonės valdymo kokybė.
Valstybė savo struktūra yra analogiška daugiafunkcijiniam koncernui, kurio akcininkai yra dar ir šio koncerno darbuotojai.
Kokia prasmė yra privaloma tvarka skelbti vadovo rinkimus reguliariai kas kelis metus, jeigu dauguma valstybės akcininkų, t.y., piliečių yra patenkinti jo darbu? Todėl, kad „civilizuotieji“ vakarai sako, kad taip ir atrodo „demokratija“? O gal todėl, kad būtų proga keisti neparankius vadovus, kurie įgaudami vis daugiau patirties po kurio laiko taptų neįveikiami išorės jėgomis?
Ką reiškia dvi kadencijos prezidentui? Vadovauti visai valstybei yra labai sudėtingas ir atsakingas darbas, kurio reikia ilgai mokytis, kuriam reikia įgyti daug praktikos. Ideliu atveju šitą darbą turėtų dirbti superprofesionalas – geriausias iš geriausių tos valstybės piliečių. Tačiau po dviejų kadencijų jis išmetamas kaip šiukšlė.
Ar įsivaizduojate, kad chirurgas, 8-10 metų vadovavęs širdies persodinimo operacijoms būtų pasiųstas nachui vien dėl to, kad „to reikalauja demokratija“? Arba laivo kapitonas būtų siunčiamas nachui po 10-ies metų sėkmingo plaukiojimo? Arba oro uosto skrydžių valdymo centro dispetčeris? Tokius žmones, jeigu jie gerai dirbo iš jų pareigų atleisti gali tik debilas arba kenkėjas, norintis pridaryti problemų tos įmonės valdyme ir apskritai veikime.
Būtent tam ir reikalingi „demokratiški“ rinkimai bei kadencijų apribojimas – kad valstybės valdymo kokybė niekada nepakiltų aukščiau nustatyto lygio ir visada būtų galimybė „pakoreguoti situaciją“. Jeigu yra manančių, kad „civilizuotojų“ vakarų valstybės įrodo, tokios „demokratijos“ naudą – tipo, juk žmones ten gyvena geriau negu kokioj Baltarusijoj, – siūlau nepamiršti, kad tas „civilizuotas“ ir demokratizuotas valstybes valdo ne jų tiesioginė valdžia, o dėdės, savo rankose laikantys tų šalių finansus ir ekonomiką. Bent jau apie štatų pinigų savininkus – privačią kontorą, vadinamą Federaliniu rezervu – jūs turėtumėt žinoti ir be manęs. Taigi, vakarų valstybės demonstruojančios savo „gerbūvį“ tik atlieka joms skirtą vaidmenį, globaliame protapisio spektaklyje: demonstruoja menamus liberastiškojo kapitalizmo „pranašumus“ prieš kitas sistemas ir karine bei ekonomine jėga pisa visą likusį pasaulį.
Na, gerai užteks apie plačias temas, užbaiginėju.
Štai pasigrožėkite, kaip mūsų okupantai ant dienų bandė pagaidinti mūsų laisvų ir nepriklausomų brolių valstybėlę:
Pastaba: kad bus rengiamas nesankcionuotas mitingas liberastų gaujos vadeivos (7 iš devynių kandidatų į prezidentus) susitarė dar prieš pačius rinkimus, o rinkti avinų bandą į būsimo jų sudubasinimo vietą jie pradėjo dar net nepasibaigus pačiam balsavimui.
Štai vienas iš jų sponsoriuojamų liberastiškųjų šakalų išsirengė į žygį, kurio metu užsidirbo fingalą ir gavo progą pademonstruoti visam „civilizuotam“ vakarų pasauliui savo šventą kančią už laisvę:
Atkreipėt dėmesį, kaip liberastai sureagavo į kelių milicijos reikalavimą leisti apžiūrėti mašiną, kurią gyvu žiedu į mitingą lydėjo kovotojai už laisvę? Kažkaip visiškai nesistebiu, kad pabandžius nustumti patrulių mašiną mentai į tai atitinkamai sureagavo.
O štai kaip liberastai valdė situaciją prie Baltarusijos vyriausybės rūmų:
Liberastai po to žviegė, kad stiklus daužė ir į vidų veržėsi „KGB provokatoriai“ – tam kad būtų pretekstas išvaikyti „taikų“ mitingą (kuris surengtas savavališkai be jokio leidimo). Gali būti. Lygiai taip pat, kaip gali būti, kad prie provokatorių entuziastingai prisijungė ir kovotojai už laisvę – ypatingai tie, kurių honoraras priklauso nuo užsienyje publikuojamose nuotraukose demonstruojamos ekspresijos ir „tautos“ nepasitenkinimo kiekio.
O štai kaip atrodė „žiaurus ir niekšiškas“ mitingo vaikymas – mano akimis lyginant su Evrožopojūze praktikuojamu riaušių malšinimu – tai totalus humanizmo pavyzdys:
Mano nuomone, liberastiniai šakalai Minsko žmones į šitą mitingą sukvietė tik tam, kad išprovokuotų valdžią imtis represijų prieš paprastus piliečius, o tada liaudis pradėtų šaukti – „Lukašenka – žudikas, Lukašenka – žudikas!“
Tuo tarpu, Baltarusijos mentai ir Omonas sugebėjo išvaikyti kelis tūkstančius žmonių (liberastai teigia, kad 20-30 tūkstančių, o gal net 40!) ne tik neužmušę nė vieno tautiečio, bet ir neišmušę nė vienos akies, nenutraukę nė vieno piršto – vien tik sumušimai ir praskelti avinų tarpuragiai. Nereikėjo iššauti nė vieno guminės kulkos ar paleisti vandens patrankos – su kuria mitingas tokiame šaltyje būtų išvaikytas per 15-ką minučių.
Akivaizdu, kad Lukašenkos žmonės puikiai išanalizavo kaip vykdomos vietinių išdavikų ir spalvotojų avinų bandos revoliucijos ir tam pasiruošė: ne tik sustabdė manipuliatorių valdomą minią, bet ir nedavė žmonėms preteksto imtis atsakomųjų veiksmų.
Su kuo juos ir sveikinu.
Bus įdomu stebėti kas vyks toliau, nes prieš akis globalūs pasikeitimai, o mūsų pašonėje yra vienintelė nekolonizuota buvusios Gardarikės dalis.
Apie cirko vyksmą galite pasiskaityti pačių cirkininkų bloge – labai liksma, ypač ta vieta, kai septynios makakos pareiškia, kad „Lukašenkos režimas žlugo ir kad jie įsteigė Nacionalinio Išsivadavimo Komitetą, kuris dabar eis į vyriausybės rūmus tartis dėl valdžios perdavimo“ – juokiausi kultūringai prisidengęs burną: Акцию протеста в Минске жестоко подавляют военными и спецназом (Онлайн-репортаж, видео)
Šis pidorasas prisigalvojo sau piderastiškų vulguarių personažų, kurie su jo asmenybe atseit neturi nieko bendra, bet kiekvienas sveiko proto žmogus supras, kad visi jo personažai tai to pediko vidinis “aš”. Tik jis pats bando kažką apipist kad taip nėra:)
