Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — Badavimas – kaip sugrįžti į gyvenimą / A. Stolešnikovas
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

Badavimas – kaip sugrįžti į gyvenimą / A. Stolešnikovas

February 4, 2011 2:09 am Komentavo - 18 Skaitė: 6052

Kaip sugrįžti į gyvenimą

prof. A. Stolešnikovas

Šį daugiametį ir pilna ta žodžio prasme iškentėtą darbą skiriu visiems Žmonėms – NEMOKAMAI.

 

Prof. Stolešnikov A.P. savo asmeniškai, o taip pat medicinos patirties Rusijoje, Amerikoje (jis daugiau nei ketvirtį amžiaus yra diplomuotas gydytojas Rusijoje ir licencijuotas daktaras JAV), bei užsienio literatūros apžvalgos sumoje, pateikia kiekvienam žmogui prieinamus būdus, kaip realiai pataisyti ir grąžinti prarastą sveikatą.

 

Siūloma jums knygelė sudaryta iš dviejų dalių. Ryšium su neramumais pasaulyje (2007 kovas), jis nutarė išleisti pirmąją dalį, nes ji vertinga savaime, o antroji bus išleista darbo proceso metu. Pirmoji dalis – tai gydomasis badavimas su vandeniu, kuris dabar ir siūlomas jūsų dėmesiui; o antroji dalis pateiks badavimo būdus su sultimis, žaliavalgyste (termiškai neapdorotu maistu), vartojamo maisto kokybe ir gydomųjų pirties savybių atsižvelgiant į konkrečias ligas. Jis tikisi antrąją dalį  atsirasiant ateityje.

prof. Stolešnikov A.P.  2007 metų kovas

 

 I dalis

 

Dabar dauguma žmonių jau susipažinę su gydomąja profilaktine gydomojo badavimo esme. Rusijoje jau turbūt visi žino  amerikiečių, gydomojo badavimo klasikų – Polio Brego ir Gerberto Šeltono vardus.

Deja, išverstų klasikinių autorių veikalų sąrašas šiuo klausimu, tuo ir baigiasi. Daugelis knygų neišverstos. Šioje knygoje mes peržiūrėsime ir išanalizuosime amerikiečių literatūrą apie badavimą, iki šiol nežinomą Rusijoje. Beje, amerikiečių gydomojo badavimo patirtis siekia jau virš šimto metų, taikant pagal šios knygos autoriaus asmeninę patirtį.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, skaitytojui primygtinai rekomenduojama peržiūrėti nors Brego ir Šeltono knygutes, bet pirmiausia aš norėčiau pateisinti badavimą, pagrįstą ne gydymu, o pagal jo reikšmę žmonijos socialinėje istorijoje.  Kaip jūs turbūt suprantate patys,  jei žmonės nuo senovės nebūtų žinoję apie valomąją ir gydomąją badavimo reikšmes, jie nebūtų su tokiu užsispyrimu vedę badavimo visose  kultūrose ir religijose.

Gydomoji sąmoningo badavimo reikšmė žmogaus gyvenime, visada buvo maskuojama religinėmis prasmėmis. O kas nuostabaus tame, kad Gamta geriau, nei žmogus žino viso to prasmę ir naudą? Jeigu jūs, kada nors priimsite gydomojo badavimo kursą, tai jūs patys suprasite, kai jums atsivers durys į uždarą, apsivaliusiųjų prieš Gamtą visuomenę. Taip, visi žmonės išoriškai lygūs, visi jie turi dvi kojas, dvi rankas ir galvą. Tačiau, kaip ir išoriškai vienodi buteliai gali savyje laikyti, vienas – puikų vyną, o kitas actą, taip ir vidinis žmonių turinys skiriasi iš esmės. Kai kurie žmonės yra kokybiškai geresni ir išlaikyti, nei likusieji, ypač tai pastebima su amžiumi.

Senasis Testamentas, judėjų literatūroje vadinamas abreviatūra Tanah, apie badavimą užsimena 75 kartus. Antroje Senojo Testamento knygoje „Rezultatas“ ir judėjų Penkiaknygėje, kalbama apie tai, kad Mozė, prieš tai, kol gavo iš Dievo Dešimt Įsakymų, Sinajaus viršukalnėje badavo 40 dienų ir naktų, ir tik tada Dievas teikėsi atkreipti į Mozę dėmesį. Badavimas buvo viena iš svarbiausių Judaizmo dalių. Vienas 64 tomų žydų Talmudo traktatas, „Megillat Taamit“, kas išvertus skambėtų maždaug kaip „Ritinys apie badavimą“, skirtas išskirtinai temai apie badavimą. Šis traktatas nuosekliai aprašo apie 25 dienas kuriomis žydai turi pasninkauti. Kada tautai grėsdavo pavojus, „siono išminčių Sinedrionas“ turėdavo valdžią uždėti visuotinio badavimo prievolę, kad išmelsti išsigelbėjimą. Šie masiniai badavimai, kaip taisyklė tęsdavosi kelias dienas, iki savaitės. Ir iki šių dienų, judėjai ortodoksai, atmindami tragiškas žydų istorijoje dienas, anaiptol negeria alkoholio, bet būtinai badauja. Visi šiuolaikiniai religingi žydai badauja per pačią švenčiausią judaizmui dieną „Jom Kippur“ – apsivalymo dieną, kuri būna rugsėjo pabaigoje ir kada jie nevalgo, bei negeria 24 valandas.

Krikščionybėje visiems žinoma legenda apie tai, kaip Jėzus Kristus, kaip ir Mozė, prieš pradėdamas skleisti Dievo siųsta žodį, išėjo į dykumą ir nevalgė 40 dienų, ir naktų. Jėzus Kristus per šį badavimą pilnai prisilaikė judaizmo įstatymų, kuriems pagal prigimtį pats priklausė ir kurių rėmuose buvo auklėjamas. Tais laikais badavimas turėjo didelė reikšmę Judėjos šalies gyvenime ir fariziejų partijos nariai reguliariai 2 dienas į savaitę badavo. Būtent savo 40 -ies dienų badavimo pabaigoje Jėzus Kristus ištarė: „Ne vien duona gyvas žmogus, bet ir tuo, ką jam sako Viešpats Dievas“ (Evangelija pagal Matą 4:4), tuo pačiu, kaip ir Mozė patvirtinęs savo asmenine patirtimi, kad su badavusiu pradeda kalbėti pats Viešpats Dievas. Tačiau dabar visumoje, krikščioniškoje terpėje badavimas išsigimė į kažkokį savęs aukojimą, tinkamą tiktam tikriems žmonėms – vienuoliams, bei kas eiliniams žmonėms atseit nėra būtina. Gavosi taip, kad krikščionybėje kai kuriems profesionalams buvo priskirta išpirkinėti svetimas nuodėmes, tuo tarpu kai kiti galėjo be baimės atsipalaiduoti. Tokia kryptinga politika, kad atseit yra tam skirti žmonės, kurie melsis už jų nuodėmes ir jas atleis (žinoma ne dykai) ir privedė prie pilno supuvimo krikščionišką pasaulį. Apie kažkada rimtą požiūrį į badavimą krikščionims primena Didžiojo Pasninko laikotarpis, kada tikintys krikščionys prisilaiko kai kurių maisto apribojimų, prisivalgę prieš tai kiek telpa.

Musulmonai griežtai laikosi mėnesinio pasninko – „Ramadano“. Šį mėnesį visi musulmonai negeria ir nevalgo nuo aušros iki saulės laidos. Ramadano pradžia ir pabaiga yra didelės visos liaudies šventės. Į Ramadaną tiek rimtai žiūrima, kad žmonės negalintys jo prisilaikyti dėl ligos, ar nėštumo, turi išpildyti Ramadaną vėliau – atiduoti skolą. Griežtai kalbant, Ramadano metu niekas negali patekti į virškinamąjį traktą, net seiles ryti draudžiama.

Privačios valgyklos ir restoranai Ramadano metu būna atidaryti, bet visiškai tušti. Tačiau po saulės laidos musulmonai imasi kuklaus valgio, tai pupelės, datulės ir sriuba su prieskoniais. Todėl šį mėnesį parduotuvės, kuriose prekiauja musulmonai užverstos datulėmis. Musulmonai laiko, kad badavimas padeda žmogui išvengti nuodėmės. Todėl pranašas Mohamedas laikė, kad tikras musulmonas turi susilaikyti nuo maisto dukart į savaitę (kaip ir fariziejai).

Induizme, įvairiose Indijos religijose, sektose ir skirtingose kryptyse, badavimas aktyviai naudojamas kaip apsivalymo priemonė. Beje praktikuojant Jogą badavimas naudojamas, kaip išskirtinė būtina priemonė .

Daugelyje kultūrų badavimas buvo naudojamas ne tik religijose, bet ir valstybiniame lygmenyje.

Kolumbijoje, Čibča indėnu gentyje, žmogus numatytas vado, ar monarcho vaidmeniui, privalėjo ištverti ilgą išbandymų periodą… Paruošiamuoju metu būsimas valstybės vadovas, penkerių metų laikotarpiui, netekdavo bet kokių žemiškų malonumų. Šiuo metu jis turėdavo gyventi rūmuose izoliuotas nuo aplinkos, kur privalėjo pastoviai, ilgus laikotarpius badauti, tuo tarpu tarp badavimu jį plakdavo ir žemindavo įvairiais būdais.

Indėnai laikė, kad tik žmogus ant savo kailio patyręs visus sunkumus ir netektis gali vykdyti svarbią valstybinę funkciją, (iš žurnalistės Džudit Dobržinski knygos „Badavimas – kelias link geresnio gyvenimo“ (Judith Dobrzynski “Fasting-a way to well-being” 1979).

Panašu į tai, kad senovės kultūroms buvo žinoma valstybės veikėjų paruošimo paslaptis, kuri su laiku buvo prarasta. Ką ir bekalbėti – tai buvo valstybės veikėjų paruošimo praktika, verta to, kad būtų tuojau pat taikoma pas mus, taip, kaip mūsų valstybės veikėjų ruošimas grindžiamas diametraliai priešingomis reikšmėmis, t.y.  ydomis, pertekliumi, prabanga, bei sąsajomis su nusikaltimais.

Šiaurės Amerikos indėnų papročiuose, badavimas užėmė labai svarbią vietą. Indėnai badavimą laikė būtina ir labai svarbia  priemone išbandymuose, kurių metu berniukas virsdavo vyru. Jaunuolis būdavo palydimas į kalno viršūnę, kur jį palikdavo be maisto ir vandens keturioms paroms. Badavimas, tarp visų be išimties Amerikos indėnų buvo priimamas, kaip apsivalymo ir stiprinamoji priemonė. Skirtingais savo gyvenimo periodais indėnas išeidavo į laukinės gamtos prieglobstį ir ten badaudavo, bei medituodavo. Badavimas ir meditacija – du neatskiriami bet kurio atsinaujinimo komponentai. Jei to nėra – neišvengiamai seka mirtis, kaip atskiram individui, taip ir ištisoms tautoms.

Atsiminkime, kad netgi kiniečių medicinoje – akupunktūros terapijos efektas susijęs su energetiniais kanalais, esančiais paciento kūne. Akupunktūros problema tame, kad kokias jie tik schemas bepieštų, jokie specialistai iš tikro nežino, kur tie kanalai yra iš tikro, ko pasekoje adatų terapijos efektas daugiau atsitiktinis. Gydomasis badavimas išvalo visus kanalus iškart ir visame kūne, todėl poreikis ieškoti kažkokio atskiro kanalo atkrenta savaime. Vienintelis dalykas, kad nereikia persistengti ir neužkimšti energetinių kanalų „šlakais“. To mes ir pasimokysime šioje knygoje.

 

Gydomasis badavimas su vandeniu

Kaip badauti?

- Atrodytų paprasta, jūs perstojate valgyti ir pradedate naudoti tik distiliuotą, ar šulinio vandenį, kaip tvirtina Polis Bregas ir čia jis absoliučiai teisus, jokiu būdu negalima gerti iš čiaupo, virinto, ar filtruoto vandens vandens, kuris iš tiesų ne toks jau ir filtruotas, kaip jūs galvojate. Žinoma geriausia gerti gyvą vandenį. Gyvas vanduo – jis iš žemės, tai: šulinio, šaltinio, versmės. Mineraliniame vandenyje per daug druskų, todėl vienas iš geresnių variantų, kuriuos radau bandymų keliu gyvendamas mieste – tai truputis mineralinio vandens į puodelyje ir papildomai iki viršaus pripilu distiliuoto vandens. Mineralinis vanduo pastebimai atgaivina mirusį distiliuotą vandenį.

Ko galima laukti badavimo proceso metu?

- Autorių dauguma, tame tarpe ir Bregas, rašo, kad atseit sunku nustoti valgius ir pirmas kelias dienas sunku nevalgyti. Vėliau, po 4-5 dienų organizmas įpranta ir toliau viskas vyksta daugmaž gerai. Viso badavimo metu žmogus geria distiliuotą vandenį ir viskas vyksta gerai tol, kol po trečios savaitės atsiranda lengvumo, žvalumo ir geros nuotaikos pojūtis, ir tai rodo jog organizmas apsivalė, ir galima baigti badavimą.

Neabejotina, kad aukščiau aprašyti subjektyvūs lengvumo, žvalumo ir geros nuotaikos pojūčiai yra organizmo apsivalymo požymiai, kaip ir objektyvūs – liežuvio apsivalymas nuo apnašų, bei aiškus skaistus žvilgsnis.

Ar teisingas šis badavimo aprašymas?

- Deja – tai pagražintas reklaminis badavimo pristatymas ir paties Brego badavimo pojūčių aprašymas, kuris turėjo pavydėtiną sveikatą iki 95 metų, kol nuskendo užsiimdamas serfingu (plaukiojimas ant lentos, per bangas) Kalifornijoje. Bet jums neverta laukti tokios lengvos išeities, jei jums dar nėra trisdešimties, jūs jauni ir visumoje sveiki.

Šiuolaikinėje padidinto toksiškumo aplinkoje, vidutinis žmogus artėdamas prie savo keturiasdešimtmečio – viduje jau yra ligonis, kurio vieną trečiąją dalį svorio sudaro toksinai, tai yra druskų nuodai, išmintingo organizmo paslėpti inertiškuose kūno audiniuose, pagrinde riebaliniame sluoksnyje.

Žmogaus organizmas – nuostabus mechanizmas, kuris saugo nuo nuodų savo svarbiausius organus – širdį ir smegenis.

Kokiu būdu?

- Pagrindinis kelias, kuriuo organizmas pašalina nuodingus jam produktus – toksinus yra jų neutralizacija kepenyse, bei po to sekantis pašalinimas per inkstus. Tirpstantys vandenyje toksinai šalinami inkstų pagalba, o riebaliniai – tulžimi(medžiaga bilirubinas) , per žarnyną ir toliau jau per tiesiąją žarną. Kitų medžiagų pašalinimo iš organizmo mechanizmas yra plaučiai (CO2) ir svarbų vaidmenį atlieka žmogaus oda. Vienok dabartinėje civilizacijoje, toksinų kiekis supančioje mus aplinkoje, viršija visas įmanomas normas pagal šimtus, o kartais ir tūkstančius rodiklių. Ko pasekoje organizmas nesusitvarko su dabartinių toksinų lavina, užgriūnančia mūsų organizmą; vos nepasakiau žmogų, bet dabartiniame gyvenime tai liečia ir gyvūnus; Kiekvienas auginantis šunis jums pasakys, kad dabar, šunys serga tomis pačiomis civilizacijos ligomis, kaip ir žmonės.

Kur dedamas toksinų perteklius?

- Toksinų perteklių išmintingas organizmas „veža į sąvartyną už miesto“; Tai yra atideda inertiniuose, periferiniuose audiniuose, kurių pažeidimas negresia tiesiogiai mirtimi. Šie audiniai, tai riebalinis audinys, esantis po oda ir pilvo srityje išilgai stuburo. Išoriškai tai didelis pilvas pas vyrus ir riebalų sluoksnis mažajame dubenyje, ir ant klubu pas moteris; Taip pat toksinų druskų sankaupos kaulų jungiamajame, bei judėjimo aparatuose.

Toksinų, kaip kalcio druskų sankaupų, judėjimo mechanizme rezultatas, yra taip vadinama „osteochondrozė“, kuri buvusios SSSR teritorijoje diagnozuojama pas visus, o JAV tokios diagnozės nėra visiškai.

Kodėl JAV nėra osteochondrozės?

- Todėl, kad ten tiesiog nėra tokios diagnozės. Ten ligonių nusiskundimai, kurie SSSR buvo priskiriami osteochondrozei, priskiriami kitoms ligoms. Pavyzdžiui, skausmai stuburo srityje, kurie Rusijoje priskiriami osteochondrozei ir ko pasekoje ligoniai nukreipiami pas manualinį (masažas, šildymai) terapeutą, JAV vadinama reumatiniu artritu ir gydoma įprastais vaistais panašiais į aspiriną. Kodėl toks skirtumas gydant ligas ir tarp pačių ligų? -  Šis klausimas labiau liečia socialinę politiką, todėl jo čia nenagrinėsime.

Su amžiumi – artėjant prie keturiasdešimties, toksinų druskų kapavietė ląstelėse ir junginiuose pripildoma visiškai, ir tada toksinų „laidojimo“ procesas perkeliamas į gyvybiškai svarbius organus, kuriuose tada pradeda kauptis patologiniai (liguisti, skausmingi, negrįžtami) pakitimai.

Pirmas visiems žinomas pavyzdys: kraujagyslių aterosklerozė, kuri turi iš principo tą patį degeneratyvų šaltinį, kaip ir junginių, bei sąnarių osteochondrozė, bet vyksta jau gyvybiškai svarbiose transporto kraujagyslėse, sumažindama jų spindį ir sutrikdydama gyvybiškai svarbių organų aprūpinimą krauju. O tai ir yra širdies, ir smegenų ligų priežastis – stenokardija, bei insultas, kurie užima pirmąją ir antrąją vietas pagal mirtingumą, deja ir  ne tik tarp  pagyvenusių žmonių. Pagrindiniai šių laikų žudikai yra širdies-kraujagyslių ligos, taip pat vėžys, kurio

pagrindinė priežastis organizmo apnuodijimas. Būta skirtingų vėžio teorijų: infekcinė, genetinė. Tačiau užmirštama atkreipti dėmesį į tai, kad dar prieš šimtą metų, kai aplinkos užterštumas toli gražu nesiekė dabartinių ribų, vėžys, kaip ir širdies kraujagyslių ligos buvo retenybė, o dabar pagal mirtingumą užima trečią vietą.

Kuri aplinkos dalis labiausiai užteršta? – Oras. Ir plaučių vėžys, visame pasaulyje, užima pirmąją vietą tarp vėžinių susirgimų.

Įdomu, kad iš vėžinių virškinimo sistemos susirgimų pirmąją vietą JAV užima storosios žarnos vėžys; o Rusijoje? – Rusijoje pirmąją vietą užima skrandžio ir dvylikapirštės žarnos vėžys. Kaip galima būtų interpretuoti šiuos duomenis? – Akivaizdu, kad Rusijoje labiau paplitęs įėjimo į virškinimo sistemą vėžys, o JAV išėjimo iš jos. Kokia genetine, ar infekcine teorija galima būtų tai paaiškinti? – Akivaizdu, kad tai susiję su abiejų šalių maitinimosi ypatybėmis. Galima daryti prielaidą, kad amerikiečių maistas labiau nuodingas chronišku požiūriu, tai yra labiau kenkia virškinamojo trakto pabaigai, o Rusijoje tiesioginiu, nes kenkia jau pačioje maisto patekimo į skrandį pradžioje ir iškarto.  Gal būt tai susiję su maitinimosi ypatybėmis: visuomenės alkoholizacija ir, ryšium su šiaurės klimatu maiste nesant augalinės ląstelienos, šviežių vaisių ir daržovių, padidintu virto krakmolinio maisto vartojimu, duonos, bulvių ir dešros gaminių, kurių sudedamieji komponentai pakankamai kenksmingi. JAV, kurių šiaurinė riba praeina Krymo platumoje, žemos kokybės vaisiai ir daržovės yra ištisus metus, bet jie vartoja daug hormoninių mėsos-pieno produktų ir pesticidų, taipogi maistą pagamintą iš pusiau fabrikatų; Tiksliau būtų pasakyti, kad amerikiečiai viską vartoja iš dėžučių ir buteliukų.

JAV, prostatos ir pieno liaukų vėžys, pagal statistiką, diagnozuojamas gyventojams po penkiasdešimties metų – kas antram vyrui ir atitinkamai moteriai. Tai susiję su hormoninių mėsos-pieno produktų vartojimu. Kaip jie prie viso to gyvena? – Pastoviai vartoja citotoksinius vaistus ir gyvena. Koks gyvenimas prie viso to? – Patys suprantate, koks tai „gyvenimas“.

Išvada? – Jei jūs nenorite patekti į tipišką mirtingumo statistiką, tai turite pridėti papildomų ir sąmoningų pastangų tam, kad išvalyti organizmą nuo pastoviai besikaupiančių toksinų, kurie Rusijoje dar vadinami „šlakais“. Vienok šis pavadinimas turi technologinį atspalvį ir todėl neatspindi tragiškų pasekmių, susijusių su šlakų pažeistais gyvybiškai svarbiais organais. Organizmas – tai ne paprastas puodas, į kurį kraunami kažkokie neutralūs šlakai – organizmas šių šlakų yra mirtinai pažeidžiamas. Todėl čia teisingiau būtų sakyti apie chronišką maisto, buities ir pramonės intoksikaciją, tai yra toksinais. Svarbi medicinos, aptariamu klausimu, knyga yra klasikinė, amerikiečių daktaro Tildeno knyga „Paaiškinta toksemija“ (John H. Tilden “Toxemia explained”. 1926).

Šis veikalas – klasikinis darbas, paaiškinantis aptariamo proceso patofiziologiją, bet ši knyga dar neišversta į rusų kalbą, kaip deja ir daugelis kitų, liečiančių šią tematiką knygų. Daktaras Džonas Tildenas „paskutinis iš mohikanų“ – 20 šimtmečio medicinos daktaras JAV, kuris įtemptai dirbo ties organizmo apsivalymo problema ir tarp Pirmo, ir Antrojo Pasaulinio karų, išleido keletą rimtų veikalų, skirtų organizmo valymui (apsivalymui). Jau po jo, visi amerikiečių daktarai bevelijo skaičiuoti kupiūras, gautas už tablečių pardavimą ir operacijas pagal principą „pinigai nekvepia“. 

Kalbant tiksliai, pagrindinis klausimas ne tiek apie padidintą toksinų koncentraciją kraujyje, o apie padidintą koncentraciją audiniuose ir organuose, ko paseka, jų augantis pažeidžiamumas.

Radikaliausias ir atitinkamai efektyviausias valymo nuo chroniškų toksinų būdas – gydomasis badavimas,  kuo mes su jumis ir nutarėme užsiimti, ir nustojome vartoti maistą.

Tokiu būdu jūs, išgąsdintas kiekvienos badavimo dienos, stebite, ko galima laukti dar, taip kaip aš jums jau sakiau, kad jei jums apie keturiasdešimt, tai pirma – vieno badavimo metu, kiek jis besitęstų, jūs neapsivalysite. Antra: badavimas bus sunkus, o jūsų būsena proceso metu palaipsniui blogės, nes vis daugiau toksinų bus išmetama iš saugyklų į kraują. O irstančių, badavimo apykaitos metu, medžiagų ir toksinų kraujyje kiekio didėjimas ir iššauks, kaip išsireiškia daktaras Tildenas „aštrią toksemiją“, pasireiškiančią bloga savijauta gydomojo badavimo metu. Nuodėmės neatleidžiamos – jos, pilna ta žodžio prasme turi būti išperkamos; ir dar oi, kaip išperkamos.

 

Savijauta badaujant.

Savijauta imant nuo 3-4 dienos ir iki išėjimo, varijuos nuo bjaurios iki labai blogos, bei nuo šlykščios iki nepakenčiamos.

Pirmas tris dienas savijauta bus kintama, priklausomai nuo to, pirmą kartą badaujate, ar ne. Pirmą kartą viskas sunku, tame tarpe ir pradėti badauti. Pirmą kartą iš tiesų, labai norėsis valgyti, o arčiau į vakarą gali kilti drebulys, ar net nedidelė temperatūra. Jeigu jūs badaujate jau ne pirmą kartą, tai badavimo pradžia bus elementari ir neskausminga. Jūs lengvai nustosite valgyti ir lengvai įeisite į badavimo būseną, tačiau su intoksikacijos pradžia lengvumo būsena praeis ir netgi pas įpratusius badautojus prasidės intoksikacija, ir užpuls bloga savijauta.

Iš esmės pirma badavimo diena nėra pats badavimas, kaip nėra badavimas ir antroji diena. Iš tiesų, kas iš to, kad jūs nevalgote vieną dieną? – Gal jūs tos dienos neištversite ir tada nebus net ko su kuo lyginti. Tai, kaip sakoma žiūrint iš objektyviosios pusės, o žiūrint iš biocheminės pusės, įėjimo į badavimą ypatybės yra tos, kad organizmas turi gliukozės atsargų, krakmolo tipo polimero pavidalu – gliukogenas kepenyse, kuris 48 valandas, tai yra dvi pirmąsias badavimo paras užtikrina lengvai įsisavinamą energiją gliukozės pavidalu. Tokiu būdu pirmosios 48 valandos nevartojant maisto, organizmui nėra joks badavimas – tai tik „iškrova“.

Gliukozė – pagrindinis organizmo energijos šaltinis. Gliukozė pagrindinis šaltinis pirmoje eilėje smegenims. O koks pagrindinis energijos šaltinis širdžiai? – Anaiptol ne gliukozė, o taip vadinamosios nesočiosios riebiosios rūgštys, tai yra riebalų skilimo produktai, taip vadinamos ketoninės dalelės, kurios savaime yra acetono tipo molekulės.

Iš čia pirma praktinė išvada: badavimas labai naudingas širdžiai, nes badavimas charakterizuojamas būtent ketoninių dalelių padidėjimu, kurios nesant gliukozės atsiranda verčiant riebalus į energiją. Tai yra badaujant širdis nebadauja, o atvirkščiai – puotauja. Badauja smegenys. Ir iš tiesų, badavimo metu visos reakcijos sulėtėja ir mintys smegenyse vartosi lėtokai. Vienok tai smegenims nekenkia. Į tai jūs galite pažvelgti skeptiškai ir su nepasitikėjimu. Bet atvirkščiai, toks įspūdis, kad dingsta tik bjaurios ir kenksmingos mintys.

Kalbant apie gliukozę, būtina pabrėžti kasdienio cukraus, kurį perkame parduotuvėje, kenksmingumą. Šis produktas anaiptol nėra gliukozė. Tai cheminiai kristalai – sacharozė http://lt.wikipedia.org/wiki/Sacharozė kurie savaime yra dviejų molekulių – gliukozės ir fruktozės junginys. Prie viso to ši gliukozė ir fruktozė nėra identiškos natūraliai gliukozei ir fruktozei, jos yra kitos optinės formos, praktiškai yra visai kitos medžiagos, o todėl organizmas jų neatpažįsta ir turi panaudoti nemažai energijos, kad suskaidyti šią svetimą sacharozę, o gautą svetimą gliukozę ir sacharozę paversti į natūralią L-formą. Visam tam organizmas sunaudoja nemažai energijos ir fermentinių mechanizmų pastangų. Cukrus iš parduotuvės – sunkiai įsisavinama, svetima organizmui ir kenksminga cheminė medžiaga. Organizme ši sacharozė nerandama ir todėl būtent tuo, kad ši medžiaga organizmui svetima, jos transformacijai, bei skaidymui sunaudojama begalė pastangų, bei energijos, tai įvardijama, kaip cukraus kenksmingumas. Natūrali gi gliukozė ir dar viena naudinga cukraus atmaina – fruktozė yra lengvai įsisavinamas cukrus, kurio daug yra meduje. Kitaip tariant cukrus cukrui nelygu.

Dar kartą: Badavimas iki trijų dienų nėra išvalantis, bet savo esme, tik kaip iškrova. Štai kodėl, kai jūs jau iškentėjote nevalgę savaite, iš tiesų jūs badavote tik 5 dienas; kada nevalgėte 10 dienų – iš tiesų badavote tik aštuonias ir taip toliau. Badavimo iki trijų dienų metu organizmas tik praranda svorį, vandens, druskų ir gliukogeno atsargų sąskaitą, kurį beje jis greitai papildo. Ir bendrai paėmus, badavimo iki trijų dienų teigiamas poveikis yra poilsis, iškrova, virškinamojo trakto išvalymas, kas irgi yra ganėtinai svarbu.

Tikras badavimas prasideda nuo trečios dienos su vandeniu. Tikrasis badavimas charakteringas taip vadinamu „ketozu“, kai organizmas pereina prie riebalų ir savo nuosavų kenksmingų medžiagų skaidymo ir pradeda maitintis galutiniu jų skaidymo produktu, taip vadinamosiomis riebiosiomis rūgštimis, tipo „acetono“; tada kai priešingu atveju, maitinantis normaliai organizmas vartoja gliukozę. Badavimas charakterizuojamas švininiu sunkumu visame kūne, bjauriu prieskoniu ir bjauriu kvapu burnoje.

Bjaurus skonis burnoje sąlygojamas toksinų išsiskyrimu ne tik per inkstus, bet ir per visus 12 metrų žmogaus skrandžio-virškinamojo trakto, į ką patenka ir burnos ertmė, oda, bei plaučiai, t.y. Organizmas šalina toksinus visais įmanomais būdais ir priemonėmis. Toksinų išskyrimas per plaučius ir burnos ertmę išskiria tokį aromatą, kad nerekomenduojama kvėpuoti aplinkinių pusėn. Kada aš, kažkur po dešimtos dienos savo pirmojo ilgalaikio badavimo, išeidinėjau vieną liepos mėnesio naktį pasivaikščioti(todėl, kad pas mus Niujorke liepą labai karšta), tai tamsaus dangaus fone, aš kaip žiemą mačiau savo iškvepiamą orą, kaip toksinų dūmus – tiek šlakų išeidavo iš manęs su iškvepiamu oru.

Badavimo metu dažnai tenka nusispjauti bjauriomis seilėmis – tai irgi vienas iš būdų pašalinti toksinus badaujant. Jei jūs badavimo metu iškišite savo liežuvį, tai pamatysite, kad visas jis padengtas tankiomis baltai-geltonomis apnašomis. Kuo tamsesnė spalva ir storesnis sluoksnis – tuo stipriau organizmas yra užterštas. Jūs galvojate, kad šiomis apnašomis padengtas tik liežuvis? – Visas virškinimo traktas iki pat apačios padengtas tomis apnašomis, kurios gaunasi, kaip toksinų išskyrimo rezultatas virškinimo trakte.

Man asmeniškai pats didžiausias nepatogumas badaujant buvo dantenų kraujavimas. Naktį, kada nekontroliuojant pradedi ryti kraują atsiranda pykinimo jausmas, kuris žymiai pablogindavo mano savijautą.

Švininis sunkumas kūne sąlygojamas „toksemijos“, tai yra toksinų cirkuliacija krauju iš riebalinės ląstelės link kepenų ir inkstų, o taip pat ir medžiagų apykaitos perėjimu nuo gliukozės, prie riebiųjų rūgščių, kurios reikalauja daugiau organizmo darbo jas skaidant. Iki universalaus energetinio skilimo produkto, tai yra to, kuo maitinasi mūsų kūnai kaip galutiniu produktu – „benzino“ mūsų kūnui – iki piruvo(pirovynuogių) rūgšties, kur kas greičiau išgaunamos skaidant gliukozę.

Sergantys cukriniu diabetu(cukraus liga), kurios metu sutrikdomas gliukozės įsisavinimas audiniuose, ko pasekoje gliukozė kaupiama audiniuose, sukeldama jų pažeidimą, turėtų iš to padaryti išvadą, kad badavimas yra labiausiai fiziologinis diabeto gydymo metodas. Pirma – badavimas suteikia galimybę atsistatyti savo organizmo ląstelėms, kurios išskiria insuliną. Antra – organizmas įpratinamas naudoti alternatyvų, riebalų energijos šaltinį. Todėl, kad apleistos diabetinės būsenos ligoniai būna ir taip priversti naudoti šį riebalų utilizacijos energijos gavimo būda, bet tada tai jau būna, kaip ligos pasireiškimas – sunkia būsena, pas diabetikus vadinama „ketozė“. Nuo sergančių apleista diabeto forma ligonių eina acetono kvapas, kaip ir iš badaujančio burnos, bet tai du labai skirtingi dalykai.

Trečia: diabetiko organizmas badaujant išmokomas lengvai pakelti gipoglikemiją, tai yra apalpimo būsenas, susijusias su netikėtu, įprastai padidintu, cukraus kiekio sumažėjimu diabetiko organizme.

Dažnai diabetikai išbraukia save iš badaujančiųjų sąrašų sakydami, kad, atseit jie nepakelia sumažėjusio cukraus kiekio ir jiems badavimas tik pakenks. Atsakymas jiems paprastas. Badaujant organizmas pereina nuo angliavandenių apykaitos, ant ko laikosi visas jų diabetas į riebalinį. Badaujant jūs gyvenate maitindamasis riebiosiomis rūgštimis ir visas jūsų cukrus kraujyje tampa netekusiu pirminės reikšmės rodikliu – jis tampa nereikalingas ir jūsų kasa gaminanti insuliną, gauna galimybę atsistatymui.

Kokios ligos gydomos badavimu? Atsakymas paprastas – visos jau egzistuojančios, o taip pat ir visos būsimos. Jei liga negydoma badavimu, tai ji negydoma niekuo.

Kodėl?

Todėl, kad badavimo atveju mes leidžiame organizmui pačiam tapti chirurgu ir pasirinktinai pašalinti ligos šaltinio audinius ir ląsteles.

Jūs turite suprasti, kad visos, su amžiumi įgytos ligos, yra ne kas kita, kaip rezultatas chroniškos intoksikacijos, kuri paprasčiausiai, pas skirtingus žmones skirtingai pasireiškia. Vienos žmogus galų gale suserga astma, kitas – diabetu, trečias vėžiu, o pas ketvirtą skrodimo metu randamos padengtos kalciu širdies kraujagyslės tiek, kad patologoanatomas negali jų perpjauti aštriu skalpeliu. Badavimas savaime suskaido ligų šaltinių ląsteles, bei audinius, ištirpdo ir pašalina druskų toksinus. Organizmui prieinama aukščiausioji išmintis, galimybė atpažinti ligų šaltinių ląsteles ir audinius, bei juos sunaikinti. Mes turime tik suteikti jam šią galimybę ir įvesti į šią būseną.

Gydomojo badavimo metu toksinai šalinami iš organizmo visais turimais kanalais. Toksinai skirstomi į dvi rūšis: tirpstantys vandenyje ir tirpstantys riebaluose, todėl ir jų šalinimo keliai skirtingi. Inkstai, seilių liaukos, plaučiai ir virškinimo traktas visu jo metu išskiria tirpstančius vandenyje nuodus. Tirpstančius riebaluose nuodus organizmui pašalinti gerokai sunkiau, šį darbą vykdo kepenys per tulžį ir oda.

Iš čia seka pirmosios praktinės išvados. Jūs turite praustis po dušu kartą į dvi-tris dienas, kad nuplauti nuo odos tirpstančius riebaluose toksinus. Tirpstantys riebaluose nuodai išskiriami kepenų ir tulžies kur? – Į žarnyną. Būtent tuo paaiškinamas toks faktas, kaip gausus juodos tulžies išsiskyrimas badaujant, nežiūrint į tai, kad nėra jokio maisto dvylikapirštėje žarnoje, kuri yra įprastas stimulas tam, kad išskirti geltoną tulžį maitinantis.

Kaip taip yra?Nuostabus faktas – maistas nevartojamas, o išskiriamas didelis kiekis juodos tulžies, kas matoma praplaunamųjų klizmų procedūrų metu.

  Juodosios tulžies, badavimo metu, į žarnyną išskiriama daug ir pastoviai, kas žinoma nesusiję nė su kokiu maitinimusi, o su išskyrimu iš kepenų į žarnyną tirpstančiais riebaluose toksinais. Badaujančio išskiriama tulžis juodos, kaip degutas spalvos su gelsvu atspindžiu. Jei nestatyti klizmų, tai per 21-31 badavimo dieną žarnyne susikaupia ir kondensuojasi toks didelis juodos tulžies kiekis, kad tada, kai jūs jau pradedate maitinimąsi, gausios juodai-gelsvos išmatos gali būti pirmas 2-3 dienas, kaip tai buvo man.

Be viso šito, jei nenaudoti valomųjų klizmų, negalima atmesti galimybės atgalinio riebaluose tirpstančių nuodų įsiurbimo, iš tulžies, susikoncentravusios žarnyne.

Todėl, skirtingai nei kiti autoriai, pavyzdžiui Šeltonas, aš matau tiesioginį rodinį reguliarioms klizmoms badavimo metu. Vienok piktnaudžiauti tuo ir daryti jas kasdien negalima. Todėl, kad jei daryti klizmas kasdien, tai išėjus iš badavimo būsenos ilgiau atsistatinės žarnyno judėjimo funkcija. Plaunamąsias klizmas paprastu šiltu vandeniu reikia daryti ne dažniau, nei kartą per 4-5 dienas. Čia daug individualių niuansų, pavyzdžiui aš sunkiai ištveriu klizmas anksčiau 9 ryto. Kai kurie žmonės apskritai negali jų pakęsti. Čia viskas labai individualu ir prievartauti savęs nereikia.

Autorius pats, kai prieš išeinant iš savaitinių badavimų  būsenos, pradėjo naudoti klizmas apie 7 valandą ryto, pajautė pusiau apalpimo būseną, iš kurios išeiti paprasta, tereikia pakelti kojas, kad kraujas pripildytų širdį. Tai yra jūs matote, kad netgi paros laikas turi savo reikšmę. Vienok, jei jūs apskritai klizmų negalite pakęsti, tai padaryti klizmą išeinant iš badavimo būsenos bus kokybiškai naujas šuolis į priekį, kurį reikia tik išbandyti, kad tą pajausti.

Tai yra, prieš tai, kaip pradėti gerti šviežiai išspaustas sultis, jūs būtinai turite atlikti valomąją klizmą (pakabinta šildomoji pūslė), ir štai tada jūs savo akimis pamatysite juodus nuodus, išskirtus jūsų organizmo. Ir tada jūs suprasite paradokso esmę, – kad tuo laiku, kai kulinarai prigalvoja dešimtis tūkstančių estetiškų būdų sukišti maistui per viršutinį virškinamojo trakto galą, iš tikrųjų problema tame, kaip efektyviai, bet kokiu būdu, pašalinti to maisto likučius per apatinį šio trakto galą.

Šlapimo spalva priklauso nuo jūsų sunaudojamo vandens kiekio. Kuo sąlygojama geltona šlapimo spalva? – Spalva sąlygojama nedideliu vandenyje tirpstančio bilirubino pigmento kiekio, išskiriamo kepenų į žarnyną ir patenkančio nedideliais kiekiais į šlapimą. Badaujančio šlapimas labai rūgštus, kas rodo didelį rūgštingumą, arba mediciniškai acidozinę paciento būsena. Didelė acidozė – sąlyga ištirpinti ir išplauti toksinus į kraują. Autorius asmeniškai tikrino šlapimo rūgštingumą lakmuso indikatorių pagalba. Esant įprastam šlapimo rūgštingumui apie skaičių 6, gydomojo badavimo metu rūgštingumas nukrenta maždaug iki 2-jų, kas yra tiesioginis rodiklis, esant šlapime šalinamų iš organizmo rūgščių, toksinų skilimo produktų. Ryškus šlapimo rūgštingumas gydomojo badavimo metu sąlygojama būtinybe pašalinti išsiskiriančias iš audinių į kraują rūgštis, kad palaikyti „gomeostazę“, tai yra kraujo rūgštingumo pastovumą. Paprastas bandymas: jeigu jūs, kai nebadaujate, paimsite rytinę šlapimo porciją į buteliuką ir pastatysite jį „pastovėti“, tai gana greitai jame atsiras nuosėdos, sąlygojamos organinėmis druskomis. Nesąžiningi „liaudies gydytojai“ kartais naudoja šį būdą, kaip organizmo išvalymo demonstraciją, po jų gydymo metodų. Va atseit „po mano gydymo seanso visa druska išsiskyrė iš jūsų organizmo“, tuo tarpu kai tai yra įprastos nuosėdos „stovint“. Bet jei jūs paimsite gydomojo badavimo metu esančio paciento šlapimą, jis niekada neparodys jokių nuosėdų – tiek jis rūgštus.

Ir taip, jūs jau įėjote į badavimo būseną. Organizmas gyvena skaidydamas riebalus ir sukauptus jame pačiame nuodus. Tie nuodai kurių organizmas negali išskaidyti į energiją, jis pašalina aukščiau aprašytais būdais. Jūs bent įsivaizduojate sau, kokius nuodų kiekius sukaupia žmogus iki 40-ies metų? – Skaičiavimai besiremiantys svorio netekimu badavimo metu ir procentinis įvairių kūno dalių santykis  rodo, kad ne mažiau ½ žmogaus virš 40-ies metų kūno svorio sudaro koncentruotos nuodų sankaupos, atidėtos kaip atsarga. Paskaičiuokime: jei žmogus sveria 90 kg., tai saugomi toksinai pas jį sudaro pusę, tai yra pats žmogus, jo gyvas branduolys iš 90-ies kg. sudaro tik 50 kilogramų. Bet jei žmogus sveria 160 kilogramų, o tam, kad gyventi jam užtenka 50 kg. branduolio, tai šis santykis sudaro jau ne pusę, o visas 2/3, arba 75% jo kūno – tai saugomi toksinai – 110 kg.! Visgi mūsų organizmas labai ištvermingas mechanizmas.

Deponuoti (saugomi) toksinai dažniausiai difuziškai(paskirstyti) išdėstyti organizme, bet dalinai turi visai realiai apčiuopiamas formas ir juos po klizmos galima pačiupinėti rankomis – tai „išmatų sankaupos“. Net visiškai sveiko žmogaus žarnyne randami neaiškaus amžiaus išmatų akmenys; jie gali būti žarnyne metų metais; mokslininkai kažkodėl visai nesidomi šia problema. Tuo metu, kai išmatų sankaupų kiekis žarnyne gali siekti minimaliai nuo 1 kg. iki dešimčių kilogramų pas storus žmones kurių svoris apie 200 kg ir daugiau: http://demotivation.ru/nuitf0aklwjopic.html. Kai aš badauju, netgi po septynių-dešimties dienų badavimo, dar su klizmos pagalba pasišalina išmatos, nors aš nenaudoju daug virto krakmolo.

O kiek tirpstančių riebaluose nuodų (toksinų) atidedama laisvuose riebaliniuose audiniuose organizmo viduje? Tai jūs pamatysite pagal tulžies kiekį, kuris bus išplaunamas iš jūsų žarnyno, klizmos pagalba.

Vyrų ir moterų organizmuose, laisvi riebaliniai audiniai randasi skirtingose vietose. Pas moteris riebalai kaupiasi pagrindinai klubų, kojų, ar apatinėje pilvo srityse. Pas vyrus, pagrindinai pilvo srityje, tarp stuburo ir pilvo vidaus organų. Būtent todėl pas vyrus pastebimi didžiuliai pilvai, neturintys jokių proporcijų su poodiniais riebalų audiniais. Tai todėl, kad riebalai kaupiasi ne ant pilvo sienelių, o giliai-giliai – už pilvo srities organų, kuriuos riebalai, kaip ir atskiria nuo stuburo, sudarydami sąlygas chroniškam vidurių užkietėjimui. Be viso to, dideli riebalų kiekiai atidedami žarnyno tvirtinimuose. Žarnyno tvirtinimai, tai junginys laikantis žarnyną pritvirtintą prie galinės pilvo ertmės ir sulaiko žarnyno slinkimą į mažojo dubens sritį, ar saugo nuo susipainiojimo.

Todėl pilvas savo esme didelis rezervuaras laisviems, geltoniems riebalams prieinamiems toksinų kaupimui ir saugojimui. Ir visi šie riebalai tarnauja, kaip nuodų, patenkančių į organizmą konservacijos vieta, o išsipūtę žarnyno tvirtinimai trukdo maisto judėjimui per žarnyną, stabdydami žarnyno bangavimą, peristaltiką ir atitinkamai sąlygoja chronišką vidurių užkietėjimą.

Organizmas negali leisti laisvos toksinų(nuodų) cirkuliacijos kraujyje. Organizmo užduotis, pirmoje eilėje  apsaugoti smegenis, po to širdį ir kitus svarbiausius organus, štai todėl nuodai atidedami organizme mažiau svarbiose kūno vietose. O kiek nuodų naudojama(suvartojama) šiuolaikinėje technokratinėje visuomenėje? Paprastas amerikietiškas duonos kepalas turi savyje, ne mažiau 50 ingredientų, registruotų, kaip cheminiai nuodai.

Būtent todėl šis kepalas visada minkštas, nežiūrint į tai, kiek jis yra pragulėjęs. Ar jums žinoma, kad užtenka žindomam kūdikiui duoti 3 amerikietiškus trintus obuolius, idant sukelti sunkų apsinuodijimą, iššauktą obuoliuose esančių pesticidų? O jūs pabandykite dabar gauti mėsos, ar pieno produktų neturinčių savyje hormonų!  O ką mes įkvepiame kartu su išmetamosiomis dujomis? Stebėtina tai, kad mes apskritai nemirštame, kaip musės skrydyje. Tenka pripažinti, kad organizmas, tai stebėtinas gamtos kūrinys su didžiuliu, bet ne begaliniu kompensacijos rezervu.

 

Riebėjimas, kaip epidemija

Tęsiant žemos kokybės maisto vartojimą, laisvi riebalai pradeda kauptis visame kūne.

Per metus visame pasaulyje nuo bado miršta dešimtys milijonų žmonių, bet Amerikoje apsirijimo šventė. Didžioji pasaulio dalis badauja, o Amerikoje pagrindinė problema – apsirijimas ir pilvo kultas, kaip tinkamas elgesio pavyzdys kitiems. Ar gali likęs pasaulis juos suprasti ir užjausti? – Žinoma ne. Žinote, kažkada senai, kai žmonės sužinojo, kad žemė apvali, iškart kilo klausimas – kaip žmonės gyvena kitoje žemės pusėje. Tuo metu buvo populiari nuomonė, kad kitoje žemės rutulio pusėje gyvena žmonės antipodai, ir vaikšto jie žemyn galva. Skamba truputį keistai, bet pasirodė, kad tai iš tiesų taip ir yra. Amerikoje visos žmonių normos atvirkščios, lyginant su  Europa. Štai ir šiuo atveju – kažkur badas ir mirtis, o Amerikoje totalus nutukimas. Amerikos pavyzdys – įtikinanti iliustracija to, kad negalima statyti savo asmeninės socialinės gerovės, apiplėšiant kitas nacijas, ar valstybes.

Štai plačiai žinomi duomenys iš Deniso Lipo straipsnio „Amerikiečių kova prieš nutukimą“  protestantų žurnale, paskelbti 2001 birželio mėnesį. Jis cituoja tik žinomus skaičius: Daugiau 50% gyventojų laikomi nutukusiais. Daugiau, nei 25% laikomi mirtinai nutukusiais, t.y. Jie mirs artimiausiu metu nuo įvairių komplikacijų susijusių su nutukimu. Jiems labiausiai kelia nerimą tai, kad ši mirtinai nutukusių grupė sparčiai papildoma naujais 18-29 metų nariais ir netgi vaikais.

25% amerikiečių vaikų ir paauglių turi viršsvorį, o 11% turi klinikinį nutukimą.

1999 metais Džefris Kaplanas, JAV Nacionalinio Ligų ir Profilaktikos Kontrolės Centro direktorius pareiškė: „Nutukimas – tai epidemija“. Jų manymu – nutukimas JAV, tai pagrindinė 300 tūkstančių priešlaikinių mirčių kasmet priežastis. Nutukimas JAV valstybei kainuoja, ne mažiau, nei 100 milijardų dolerių kasmet, kas atsižvelgiant į nulinius rezultatus – vėjais išmesti pinigai. Be viso to, 33 milijardai dolerių kasmet, tai Rusijos metinis biudžetas, išleidžiami įvairioms svorio mažinimo programoms ir dietoms. Vienok statistika rodo, kad tik vienas iš dešimties žmonių, laikinai išsaugo normalų kūno svorį, pasiektą visų šių dietų ir programų dėka, t.y. daugiau, nei 2 metus. Tas rodo, kad programų efektyvumas apie 10%, o toliau dar blogiau. Tačiau amerikiečių valstybė demonstruoja įdomų, nutukimo problemos atžvilgiu, požiūrį. Jie tai laiko liga, lyg infekcine, dėl kurios pasekmių žmogus neatsakingas. Todėl visi jos korekcijos būdai yra ne įprasto palaidumo stabdymas, o kažkokio universalaus stebuklingo vaisto pardavimas, kurio dėka galima bus tęsti įprastą, pilną apsirijimo gyvenimą, bet be pasekmių – nutukimo. Atsiduoti ydoms – amerikiečių „civilizuoto gyvenimo būdo“ dalis. Tai pas juos vadinama „Turėti Faną“. Dėl šios priežasties amerikiečiai net nemąsto apie tikrąsias  nutukimo priežastis, o tik apie ydingo gyvenimo būdo bet kuria kaina išsaugojimą.

Skaudu žiūrėti į 11-mečius vaikus, kurie tiesiogine ta žodžio prasme nepralenda per duris. Man ne kartą teko susidurti su pacientais, sveriančiais daugiau nei 500 svarų, t.y. daugiau 200, ar net 300 kilogramų. Pas kai kuriuos iš jų, riebalinė prijuostė – riebalinė pilvo raukšlė nutįsusi iki pat žemės. Tai nelaimingos būtybės.

Ką jiems siūlo amerikietiška medicina?

 

Oficialios medicinos nutukimo gydymo metodai

Kai kurie nesąžiningi gydytojai, pelno lenktynėse, daro operacijas tokiems nutukusiems žmonėms. Vienok, tai ne operacija, o nusikaltimas. Kad tai nusikaltimas nėra mano vieno nuomonė. Aš išgirdau tai, seno chirurgo iš Manheteno ligoninės, profesoriaus Fišerio, paskaitose. Profesorius Fišeris pasakė, kad šios operacijos pamirštos ir prakeiktos chirurgų jau daug-daug metų atgal. Tačiau truputį vėliau, vienoje Niujorko ligoninių, aš pamačiau jauną veržlų chirurgą, eigoje darantį šias operacijas labai nutukusiems žmonėms. Visos šios operacijos pacientams baigdavosi apverktinai, paversdamos juos tikrais invalidais, tuo atveju, jei jie apskritai išgyvendavo.

Operacijos esmė tame, kad pacientui chirurgiškai atimama galimybė įsisavinti vartojamą maistą.

Kaip tas daroma? – Paprastai: šiems nelaimėliams lyg ir pašalinamas skrandis. Jis nenupjaunamas visiškai, kaip tas daroma esant skrandžio opai, o apeinamas, izoliuojamas, t.y. plonoji žarna prisiuvama prie viršutinės skrandžio dalies, kas pas chirurgus vadinama anostomoze, t.y. apėjimu  pagal „Ru“ (Ru – tai 19 amžiaus chirurgo iš Prancūzijos pavardė); o apatinė skrandžio dalis pilnai užsiuvama. Dvylikapirštė žarna ir pradinė plonosios dalis paliekamos aklai maskatuoti pilve. Šia operacija sukuriamas maisto šuntavimas, arba, kaip sako amerikiečiai „baypas“, apeinant skrandį ir dvylikapirštę žarną. Po tokios barbariškos rekonstrukcijos, vartojamas maistas paprasčiausiai slenka iš maisto patekimo takų į plonąsias žarnas, kur jis jau nebevirškinamas, nes normalus maisto virškinimas randasi aukščiau – skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje. Tokiu būdu maisto virškinimas chirurginiu keliu stabdomas, o ligoniai po tokios operacijos nesugeba įsisavinti maisto ir esant maisto pertekliui, tiesiogine prasme badauja. Jie iškart tampa labai ligotais žmonėmis.  Pirmiausia, pas juos atsiranda taip vadinamasis „dempingo sindromas“. Todėl, kad grubus, neapdirbtas skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje maistas, dabar iškart patenka į plonąsias žarnas, kurios į tai atsiliepia dideliu žarnyno skysčių išskyrimu. Organizmas staigiai praranda didelius, skysčių iš audinių cirkuliacijos kiekius, nukreipiamus į plonąsias žarnas ir žmogui krenta spaudimas, kurio pasekmė sąmonės praradimas-apalpimas. Kad kaskart pavalgius neapalpt, šie nelaimingieji turi valgyti mažytėmis dozėmis – praktiškai pastoviai.

Be viso to, pilnai nefunkcionuojant skrandžiui ir dvylikapirštei žarnai, nebegaminami virškinimo hormonai, bei vitaminai, normalioje būsenoje gaminami šiose „išjungtose“ žarnyno dalyse. Medžiagų apykaita pas šiuos nelaiminguosius, pilnai suardoma. Ir pagrindinis operacijos efektas tame, kad maistas niekada nepateks į tą žarnyno skyrių, kuris normaliomis sąlygomis atsakingas už maisto įsisavinimą. Kai kurie žmonės, kelių metų bėgyje po šios operacijos, miršta nuo išsekimo, kiti kenčia nuo distrofijos ir galų gale miršta nuo distrofijos nežiūrint į didelius, suvartojamo maisto kiekius. Absoliučiai neįmanoma prognozuoti operacijos efekto kiekvienam konkrečiam žmogui. Chirurgas pjauna visiems vienodai, pagal vieną schemą, bet kiekvieno organizmo reakcija gali būti visiškai netikėta.

Ir visa tai „sėkmingos baigties“ atveju, todėl, kad nesėkmės atveju šie ligoniai dažniausiai miršta iškart, pooperacinėje palatoje. Tai susiję su tuo, kad esant viršsvoriui stabdoma plaučių funkcija, kas savaime yra pavojinga nutukusiems žmonėms, bet kurios operacijos atžvilgiu, išskyrus ekstra atvejus. Šie ligoniai dažnai miršta pooperacinėse palatose, nuo plaučių funkcijos dekompensacijos, arba paprasčiau – nuo dusulio. Jeigu jie visgi išgyvena, tai mėnesio bėgyje kenčia nuo pastovių pūlingų komplikacijų operacijos pjūvių vietose, vėlgi dėl riebalinio audinio pertekliaus ir dabar jau įgytos avitaminozės ir distrofijos, ir kaip pasekmė, imuniteto suardymo.

Ir visa tai iškentėti, ir išgyventi dėl to, kad alpti po kiekvieno pavalgymo, bei galuotis dėl išsekimo, švaistant pinigus maistui ir beprasmiškai žiaumojant 24 valandas per parą. Po šios operacijos pacientas labai panašus į barono Miunhauzeno arklį, kuriam skeveldra nuplėšė galinę kūno dalį, pasekoje ko girdykloje jis niekaip negalėjo atsigerti, nes išgertas vanduo ištekėdavo per nukirstą galą ir arklys buvo priverstas pastoviai gerti.

Chirurginio nutukimo gydymo metodui priskiriama ir riebalų nusiurbimo operacija. Šis metodas yra grynai kosmetinio pobūdžio ir pašalina tik poodinius riebalus, ir tik nedidelėse pagal plotą kūno dalyse. Metodas jokiu būdu neapsaugantis nuo recidyvo ir, kaip ir bet koks chirurginis metodas, neapsaugo nuo komplikacijų.

 

Tabletės nutukusiems

Kiti būdai, kuriais amerikiečių medicina lygtai nori padėti nutukusiems žmonėms – farmakologinis, t.y. tablečių pagalba. Žmonija užburta idėjos, kad visas problemas, o dabar ne tik medicinines, bet ir socialines, bei pedagogines galima išspręsti nedideliu cheminių miltelių kiekiu, supresuotu į tabletę.

Pagrindinė tabletės nuo nutukimo idėja tame, kad cheminiu būdu iššaukti sotumo jausmą ir apetito stoką. Visi cheminiai šios grupės elementai iššaukia apetito praradimą, grubaus įsikišimo į cheminius nervinio impulso procesus smegenų požievyje dėka. Kaip tai vyksta, mokslas neturi nė mažiausio supratimo, tačiau eksperimentų metu buvo atrasti kai kurie iš cheminių elementų. Savaime suprantama, kad nesant veiksmų pasirinkimo, visi šios grupės ingredientai iššaukia masę pašalinių efektų, susijusių su poveikiu centrinei sistemai apskritai. Tai ir nemiga, ir susierzinimas, nerimas ir aiškios psichozės – problemos savaime sudarančios atskirų ligų sudėtines dalis, o ne pašaliniai efektai. Tai yra bandant vartoti vaistus nuo nutukimo vyksta tas pat, kas ir vartojant vaistus apskritai – vietoje vienos ligos pacientas gauna kelias kitas, prie viso to senoji liga niekur nedingsta, bet jau tada būna ne iki jos.

Kaip vaistų pavyzdys nuo apetito yra liūdnai pagarsėję Fen-fen – tai medžiagos – fenmetrazinas ir fendimetrazinas, kurie patys savaime yra dažai, dažančioji medžiaga, ir kurie buvo uždrausti 1997 metais, kaip medžiaga pavojinga gyvybei. Su šiuo Fen-fenu atsitiko įprasta istorija, vykstanti su visais be išimties, pretenduojančiais į gydomųjų pavadinimą preparatais, atsirandančiais pardavime. Po masinės reklamos ir manipuliacijos moksliniais faktais, nuo 1970 metų Fen-fenas buvo pardavinėjamas JAV be jokių receptų, kaip ledinukai, kaip absoliučiai nekenksminga medžiaga. Tačiau, po 25 metų šio eilinio nuodo vartojimo, kaip ir visada atsirado duomenys, kad žmonės nuo šio preparato žūva. Žmonės vartojantys šį preparatą gauna papildomai: širdies aritmiją, plaučių hipertoniją, paprastai hipertoniją, apalpimus,skausmus širdies srityje, nemigą, sutrikusius nervus, galvos svaigimą, sutrikusią regą, plaukų slinkimą, raumenų skausmus, pakilusią temperatūrą, šlapinimosi sutrikimus, impotenciją. – Nemažas ligų sąrašas, vietoje vieno nutukimo. Gaunasi, kad žmogus moka pinigus – už ką? – Kad vietoje vienos ligos (ydos), gauti daugybę, kai bet kuri iš jų blogesnė, nei ta, nuo kurios buvo gydytasi.

Ir ką jūs sau galvojate? – Kuo baigėsi ši istorija su Fen-fenu? – Ogi taip pat, kaip ir visada – farmacijos koncernai kažkiek pakeitė fen-feno išvaizdą ir kitu pavadinimu „Reduks“, pratęsė žmonių nuodijimą sekančiam ketvirčiui amžiaus. Kaip visada, už masinį didžiulio žmonių kiekio nunuodijimą, nieko net nenuteisė.

1997 metais atsirado preparatas Sibutraminas, kuris irgi veikia smegenų požievio struktūras. Jis taip pat iššaukia visą krūvą papildomų ligų, neskaitant turimo nutukimo, bet kol kas yra mirčių statistikos, naudojant šį preparatą, kaupimo stadijoje, todėl pilnas jo veikimo pobūdis kol kas niekam nežinomas.

Be aukščiau paminėtų preparatų, egzistuoja medžiaga „nuo nutukimo“ turinti periferinį poveikį, taip vadinamas lipazės ingibitorius . Tai Oristatas – medžiaga, kuri priverčia skrandį ir dvylikapirštę žarną nenaudoti riebalinių fermentų ir tuo sumažina riebalų įsisavinimą , atseit, 30%.

Kaip ir galima laukti, kadangi visi vaistai taikomi labai plačiai, didele sklaida ir niekada nepataiko į taikinį, Oristatas apsiaučia ne tik lipazę, bet ir masę kitų fermentų, bei maisto medžiagų, ypač tirpstančius riebaluose vitaminus, kaip vitaminas A ir D, atitinkamai iššaukiant avitaminozes ir distrofiją.

Be to, kaip anti-riebalinius, galima prisiminti senąją preparatų grupę, skirtą cholesterolio kraujyje mažinimui. Naudojant anti-cholesterolio preparatus, kaip pavyzdį, kurie naudojami 50 metų, bet nieko dar neišgydė, galima pamatyti visą farmacijos pramonės ir farmakologijos, kaip mokslo daromą žalą. Kodėl? – Todėl, kad pirma,

medicina dar neįrodė, kad cholesterolio kraujyje padidėjimas – tai kenksmingas, o ne apsauginis organizmo pakitimas, tačiau jie jau presuoja tabletes bandymas su žmonėmis, jas parduodant. Todėl, kad cholesterolis, tai ne fluoras ir ne aliuminis -  tai ne pašalinis, o labai paplitusi organizme medžiaga. Cholesterolis organizmui labai reikalingas. Jis yra bet kurios žmogaus ląstelės membranos sudedamoji dalis. Cholesterolis yra svarbiausių žmogaus hormonų pagrindinė sudedamoji dalis, tame tarpe ir streso gliukokortikoidų, bei lytinių hormonų. Cholesterolio kiekis organizme pakyla, kaip apsauginė priemonė, o ne kaip tos apsaugos praradimo priežastis. Tačiau mokama medicina, matote, pastebėjo širdies-kraujagyslių ligų sąsajas su cholesterolio padidėjimu, kaip galimybę prikimšti savo bedugnes kišenes, ir nuo šio momento nutarė sumažinti cholesterolio kiekį cheminių preparatų pagalba. Medicina nekėlė klausimo, ar cholesterolio kiekio padidėjimas nėra apsauginė reakcija – tas jai nebuvo reikalinga. Todėl kad tokiu atveju nieko negalima parduoti. O sąžiningų tyrimų duomenis, kurie patvirtino, teigiamą ir apsauginį cholesterolio poveikį, ir kad žmonės farmakologiškai sumažinę cholesterolio kiekį miršta gerokai greičiau, nei be šio sumažinimo, farmacijos kompanijos nuo visuomenės nuslėpė.

Kaip vyksta žmonių pirkimas? – Farmokologijos koncernai perka kyšių pagalba visus žmones, nuo kurių sprendimų priklauso jų preparato ateitis. Milžiniški kyšiai valstybės valdininkams – savaime suprantamas dalykas, tačiau ir eiliniai medicinos darbuotojai nepaliekami be dėmesio. Vykstant mokomajai-praktinei rezidentūrai JAV, dirbant įvairiose ligoninėse ir medicinos ofisuose, man teko susipažinti su tuo, kad kiekviename JAV ir viso vakarų pasaulio ligoninės skyriuje, ir medicinos ofise nustatyta speciali diena, farmacijos kompanijų agentų priėmimui. Beveik milijonai smulkių farmacijos įstaigų agentų, kiekvieną savaitę apeina visus medicinos ofisus, bei ligoninių skyrius JAV, kad visiems duoti, tegu ir nedidelį kyšį. Jie perka personalą anaiptol neapsikraudami didelėmis išlaidomis. Eilinių kyšių būdai eiliniams medicinos darbuotojams, tai tušinukai, užrašų bloknotai ir rankinės, kuriose įspaustas preparato pavadinimas, o taip pat nemokami pietūs, tokie, kaip pica, arba bet kuris kitas patiekalas visiems darbuotojams. Be viso to, medicinos įstaigos ir privatūs ofisai gauna „otkatą“ iš farmacijos kompanijų už būtent šio preparato naudojimą.

Medicinos ir farmakologijos mokslai, būdami tokie, kaip dabar, veikiantys dėl pelno nuo pardavimų – tai nusikaltimas ir masinis žmonių nuodijimas, kuris turi būti sustabdytas bet kurios visuomenės ir valstybės pretenduojančios vadintis civilizuota. Tai turi būti laikoma nusikaltimu prieš žmoniją.

 

Badavimo tęsinys

Kai jūs įeinate į badavimo kelią, jūs suprantama turite dabar kentėti, švelniai tariant, ne visai malonią būseną. Bet būsite už tai apdovanoti su kaupu vėliau, kai pradėsite iš tos būsenos išeidinėti, ir jums atsivers žindomo kūdikio pojūčiai, kuriuos jis patiria maitindamasis. Jūs pajausite pirminę maisto skonio kokybę. Po to, jūs jau niekada nebemaitinsite savo žindomo kūdikio dirbtiniu vaikišku maistu iš buteliukų ir dėžučių. Jūs negalite sau įsivaizduoti, kas tai per bjaurastis, kol nepabandote valgyti šio „kokybiško vaikiško maisto“ išeidami iš badavimo būsenos. Vieno pirmųjų badavimų metu, aš bandžiau pradėti nuo pačių brangiausių apelsinų sulčių, parduodamų pakeliuose. Aš sugebėjau tik paimti jas į burną ir čia pat išspjoviau. Man pasirodė, kad į burną papuolė druskos rūgštis. Tada aš nupirkau pačių brangiausių obuolių sulčių mažuose stikliniuose buteliukuose, skirtų žindomų kūdikių maitinimui. Aš lygiai taip pat su pasišlykštėjimu išspjoviau ir šias sultis, ir priežastis buvo ta pati – bjauri rūgštis. Tai ir suprantama – konservantai! Štai kodėl, pasirodo, verkia žindomi kūdikiai! – Juos maitina bjaurastimi, kuri skani tik tėvelių ir komercinių firmų požiūriu. Bet žindomo kūdikio skonio jutiklių neapgausi!

Atminkite, brangūs tėveliai. Jei vaikas iki 3-jų metų, kol jis dar neišmoko meluoti, nenori valgyti ir verkia – neduokite jam tos bjaurasties, kurią jūs jam bandote sumaitinti, kas ten ko jums nereklamuotų! Žindomas kūdikis – geriausia maisto kokybės kontrolė.

Į visus buteliukus ir dėžutes įmonės deda daugybę įvairiausių konservantų, tai yra nuodų, užmušančių bakterijas. Konservantai – tai stiprios koncentracijos rūgštys. Įmonės daro tai, kad sustabdyti produkto gedimą, ir tam, kad buteliukai galėtų metų metais stovėti parduotuvių lentynose.

Tačiau! – Nesant galimybės bakterijoms veistis maisto produktuose rodo, kad ir žmogui šis maistas netinkamas, juolab mažam vaikui. Galima tik gailėtis mažų vaikų, kuriuos jaunos mamos, patikėjusios apgaulinga reklama, maitina šia bjaurastimi.

Pačiu geriausiu maisto tinkamumo valgymui rodikliu, yra jo sugedimas, t.y. ar valgo jį bakterijos, ar ne. Jei maistas, kaip pavyzdžiui „aukščiausios rūšies“ kvietiniai miltai, rafinuotas cukrus, ar valyti ryžiai, gali metų metais stovėti maišuose – tai geriausias rodiklis to, kad šis maistas netinkamas vartoti ir žmogui. Tai yra patikimiausias maisto tinkamumo valgymui rodiklis – kuo greičiau jis genda, tuo labiau tinka vartojimui būdamas šviežias.

Naudinga stebėti naminių gyvūnų elgesį. Jei jūsų katė negeria pieno iš pakelių, ar nevalgo dešros pirktos parduotuvėje, tai ir jums geriau to nedaryti. Todėl, kad niekas nežino, kokią bjaurastį įmonės deda į jų gaminamus maisto produktus. O įmonės net neprivalo to rašyti ant dėžučių ir būkite tikri – neparašys, antraip sintetinių priedų sąrašas netilptų etiketėse. Galima laisvai pasakyti, kad dabar mes valgome sintetinį maistą ir kepame jį sintetinėse keptuvėse.

Ir taip, jūs badaujate. Ar galite jūs kokiu nors būdu gauti informaciją kaip vyksta jūsų badavimas? – Taip, galite. Pagrindiniu išoriniu badavimo požymiu yra liežuvio apnašų būsena ir akių drumstumas. Link trečios – ketvirtos dienos, kai organizmas pereina prie nuodų išvedimo iš audinių į kraują, visas virškinamasis-žarnyno traktai padengiami tankiomis baltomis, ar geltonomis apnašomis. Kai atversite burną, pamatysite, kad visas jūsų liežuvis padengtas baltomis, ar gelsvomis apnašomis. Nebandykite jo nugrandyti. Tai beprasmiška. Apnašų sluoksnio storis tiesiogiai proporcingas jūsų organizme esančių nuodų kiekiui, o spalva ir apnašų tamsumas – jų kenksmingumui. Pagal apsivalymo lygį apnašos palaipsniui dings, mažėdamos storio atžvilgiu. Bet nesitikėkite, kad tai įvyks greitai, todėl kad visi 12 metrų, jūsų virškinamojo-žarnyno trakto padengti šiomis apnašomis, nuo šalinamų nuodų. Tai dar viena priežastis, išskyrus tulžį, dėl kurios reikia daryti klizmas ir valyti nuodus iš žarnyno.

Akys tampadrumstos-drumstos ir tai irgi rodo nuodų kiekį, cirkuliuojantį kraujyje. Jūs nieko negalite padaryti šių simptomų atžvilgiu. Jūs turite tęsti badavimą ir gerti distiliuotą vandenį. Kiek jo gerti? Nereikia savęs prievartauti. Gerkite tiek, kiek reikalauja organizmas. Tai gali būti nuo 2,5 iki 3-4 litrų į dieną. Kai kurie autoriai pataria gerti daugiau, kad pagreitinti nuodų šalinimą. Aš nesu prievartinio, didelio vandens kiekio, naudojimo šalininkas. Reikia labiau pasitikėti pačiu organizmu, o ne grūsti per prievartą į save 5-6 litrus vandens. Tačiau būtina naudoti ne mažiau, nei 2,5 litro vandens.

O ką vartoti badavimo metu išskyrus distiliuotą vandenį?  Žinoma geriausia naudoti gyvą vandenį. Tai yra požeminį: šulinio, šaltinio, versmės. Mineraliniame vandenyje per daug druskų, todėl geriausias variantas, prie kurio priėjau bandymų keliu būnant mieste – tai trečdalis, arba pusė mineralinio vandens į puodelį, o likusią dalį, pagal skonį pripilu distiliuoto vandens. Tai geriausia, ką galima gauti gerti mieste. Mineralinis vanduo labai žymiai atgaivina mirusį distiliuotą vandenį.

Autorius išauklėtas geriausiomis oficialios medicinos tradicijomis, savo pirmojo badavimo metu bandė vartoti vitaminus, tabletes su kaliu ir mažas proteino tabletes, kurios praktiškai neturi kalorijų. Kas iš viso to gavosi? Pirma, tabletės nelenda, prasideda vėmimas. Žinoma jas galima užgerti didesniu kiekiu vandens, tokiu būdu sukišant tabletes į vidų, bet nuo to gaunama tik žala. Vykstančių procesų badavimo metu prasmė tame, kad organizmas ardo viską, kas svetima ir žalinga kūne, tai kas jam nereikalinga ir kenkia.  Organizmas pats virškina tai, ko jame per daug, visas kenksmingas medžiagas ir ląsteles. Jis vienas težino, kaip atpažinti ir sunaikinti degeneratyvias ląsteles ir toksinus.

Jūs žinote legendą apie „auksinę kulką“, kuri pati randa savo taikinį? Pats organizmas ir yra ši „auksinė kulka“. Tai, kaip išrenkamoji chirurgija, šalinanti viską kas nereikalinga ir kenksminga. Šiuo metu organizmas nusistatęs į medžiagų ardymo, katabolinį režimą ir bet kokių medžiagų, ar vitaminų vartojimas tik padidina šlakų ir toksinų kiekį cirkuliuojantį kraujyje. Jokie vitaminai negali būti įsisavinti šiame badavimo režime.

O nuo proteino tablečių, kurios žymiai padidino azoto kiekį kraujyje, išeidamas iš badavimo režimo aš gavau stiprų podagros priepuolį, kurios pas mane iki tol net nebuvo. Tiems, kas nežino – podagra, tai tokia būsena, kai kraujyje atsiranda daug šlapimo rūgšties, kuri organizme suriša azotą, tai yra baltymų irimo produktus. Kai tokios šlapimo rūgšties organizme atsiranda labai daug ir inkstai nesusitvarko su jos išskyrimu, tai organizmas atideda šlapimo rūgšties kristalus smulkiuose pėdų sąnariuose, iššaukdamas aštraus artrito priepuolius, tai yra sąnarių uždegimą. Dažniausiai vyksta smulkių kojų sąnarių uždegimas. Podagra kadaise vadinosi „karalių liga“, todėl, kad kildavo nuo didelio mėsos kiekio suvartojimo, tai yra baltymų, kaip šlapimo rūgšties šaltinio ir vyno, kuris padėdavo šlapimo rūgščiai iškristi sąnariuose nuosėdų pavidalu ir sukelti priepuolį.

Ir taip: mieste, išskyrus distiliuotą (ir mineralinį) vandenį badavimo metu, po ranka nieko geresnio rasti negalima, ir tai pabrėžė savo knygoje „Badavimo stebuklas“ Polis Bregas. Knyga yra labai praktiška gydomajam badavimui.

Kodėl nieko išskyrus distiliuotą vandenį? Žinoma geriau būtų gerti natūralų – gyvą šaltinio, šulinio, ar versmės vandenį, bet taip, kaip miesto gyventojams jos paimti nėra kur, tai čia ir pasirodo scenoje distiliuotas vanduo. Kitu gyvo vandens šaltiniu yra mineralinis vanduo buteliuose, bet ten per daug druskų. Todėl geriausias kompromisas ir aš tai kartoju dar kartą, yra – įpilti į puodelį truputį mineralinio vandens Essentuki 4, arba Narzan, arba Boržomi tam, kad atgaivinti mirusį distiliuotą vandenį ir pripilti kiek trūksta iki viršaus distiliuoto vandens. Jokiu būdu negalima naudoti vandens iš vandentiekio krano, arba virinto vandens. Vanduo ir krano pats savaime chloruotas nuodas, o virinimas daro vandenį mirusiu, kenksmingu organizmui ir kurį organizmas įsisavina tik su arbata, kava, cukrumi ir kitais priedais. Žmogus iš principo turėtų gerti vandenį tik iš šulinio!

Visos mano badavimo procedūros vyko siaubingomis miesto sąlygomis, kai aš ėjau iš proto, nuo išmetamų dujų kvapo, kuris badavimo metu tampa tiesiog nepakenčiamas. Idealios badavimo sąlygos, tai nekaršta vasara, kaimo vietovė, gamta, gulėjimas sudedamoje lovelėje tarp medžių ir krūmų, arba lengvas pasivaikščiojimas, bei šaltinio, ar šulinio vanduo ir nieko daugiau. Amerikoje anksčiau buvo tokie užmiesčio centrai badavimui, kaip:

Šalia Niujorko Haid Park vietelėje “Pawling Health Manor” (Hyde Park, NY 12538) .

Shelton Health School. San Antonio. Texas.

“Florida Spa”. Dr. S. Weinsier, Orlando, Florida;

“Esser’s Hygienic Rest Ranch”. Lake Worth, Florida 33460.

“Clymer Health Clinic”. R.D. #3 Clymer Road, Quakertown. Pennsylvania.

“Bay’n Gulf Hygienic Home” 18207 Gulf Blvd. Redington Shores, St. Petersburg Florida, 33708.

“Shangri-La” Spa, Bonita Springs, Florida.

“Villa Vegetariana” Gueravaca, Mexico.

“Cormillot Clinic” Buenos Aires, Argentina.

“Buchinger Clinics” am Bodensee, 777 Uberlingen, Lake Constance, West Germany.

“Clinica Buchinger” Marbella, Spain (Malaga).

Tai tik klinikos egzistavusios 70-ų metų viduryje, tai yra tik 30 metų atgal, bet visos jos užsidarė. Amerikos Medicinos Asociacija (AMA) oficialioji, tai yra farmakologinė-chirurginė medicina, persekioja natūralios medicinos praktikus, arba, kaip jie vadinami Amerikoje „Natūropatus“ kriminaline atsakomybe. Šioje „demokratinėje šalyje“ visus liaudies medicinos pasekėjus būtų senai pasodinę už grotų – už „neteisėtą medicinos praktiką“ – kriminalinės atsakomybės straipsnis.

Pirktinis „vanduo iš šaltinio“ polietileno pakuotėse gali būti vartojamas nesant nieko geresnio, tik turi būti nors truputį atgaivinamas mineraliniu vandeniu.

Tokiu būdu, atsakymas, kaip ir pas Polį Bregą, mieste – distiliuotas vanduo ir tik distiliuotas vanduo sumaišytas su mineraliniu, kuris normaliai įsisavinamas, kiek ilgai jūs bebadautumėte, o taipogi šaltinio, šulinio versmės vanduo, jei jums pavyks tai gauti. Vandenį galima pašildyti, bet tik iki žmogaus kūno temperatūros. Virinti vandens negalima, tai gadina vandenį badavimo tikslais. Jei iškarto išgerti stiklinę kambario temperatūros vandens, tai tuščias skrandis iškart susitrauks nuo šalčio. Atminkite, kad skrandis irgi padeda šalinti toksinus. Todėl gerti reikia nedidelėmis porcijomis, kad neerzinti skrandžio šaltu vandeniu.

Kaip reikia elgtis badavimo metu? – Pagal savijautą. Dirbti lengvą darbą nėra draudžiama. Badaujant kraujyje žiauri toksemija ir kraujo indai yra veikiami toksinų. Tai keičia organizmo reakcijas badaujant.

Pavyzdžiui: iš lovos keltis reikia lėtai, todėl kad širdies-kraujagyslių sistema reaguoja sulėtintai, todėl gali būti galvos svaigimas, ar galite apalpti. Geriausias šio apalpimo gydymas – pagulėti užkėlus kojas aukštyn ir daugiau staigiai nesikelti. Ypač atsargiai reikia keltis pritūpus. Vaikščioti į darbą – abejotina veikla. Autorius vaikščiojo, badaudamas savaitę, dirbdamas nuo šeštos ryto iki vėlaus vakaro ir paromis, vienos amerikietiškos ligoninės chirurginėje reanimacijoje. Bet aš jums pasakysiu, kad šis užsiėmimas ne silpnų nervų žmonėms. Labai sunku dirbti ir badauti. Mano pirmojo badavimo metu taip išėjo, kad 16-17 badavimo dieną, man teko laikyti medicinos daktaro egzaminų USMLE (Америкен Стейтс Медикал Лайсенс Экзаминейшен), trečią dalį. Šie  USMLE dviejų dienų trukmės egzaminai reikalauja daug pastangų. Egzamino susideda iš dviejų dienų atsakymų raštu po 200 klausimų kasdien. Tai yra nuo 8 valandų ryto iki 18.00. Kai išėjau po pirmojo turo ir sėdau į mašiną, tai paprasčiausiai nesigaudžiau ką daryti su ta mašina ir kaip ją užvesti. Atvažiavus namo ir pažiūrėjus į veidrodį, man pasirodė, kad mano veidas žalios spalvos. Sekančią dieną aš buvau dar blogesnės būsenos. Galvojau, kad apskritai neprivažiuosiu iki namų. Svorio kritimas egzaminų dienomis buvo dukart didesnis nei įprasta, po 2 kilogramus į dieną. Bet tokių peripetijų žinoma geriausia vengti.

Badavimo „mados“ zenite, jei apie teisingą dalyką galima pasakyti, kad tai „mada“, JAV, 1926 metais tūlas Džordžas Osleris Džonsonas (George Osler Johnson), nevartodamas nieko, išskyrus distiliuotą vandenį, pabandė neturintį pavyzdžio ėjimą iš  Čikagos į Niujorką. 1926 m. birželio 1 dieną Džonsonas startavo iš Čikagos į Niujorką. Džonsonas ėjo pėsčiomis visą dieną, lydimas automobilio su gydančiu daktaru. Be to jį apžiūrinėjo daugelis gydytojų pakeliui. Visą kelią Džonsonas buvo nenuilstamai stebimas ir neturėjo jokios galimybės gudrauti. Nuo pat pradžių Džonsonas buvo lieso kūno sudėjimo: būdamas 178 cm. ūgio svėrė tik 72 kg. 1926 metais oro sąlygos buvo ganėtinai sudėtingos. Buvo labai karšta. Džonsonas per dieną praeidavo nuo 25 iki 70 kilometrų, vidutiniškai 40 kilometrų per dieną. Po 700 kilometrų, Pitsburgo rajone, Džonsonui prasidėjo problemos su pėda. Gydytojas apibūdino tai, kaip „maršo pėdą“. Nuo pastovių apkrovų ir badavimo, smulkūs kauliukai ir sąnariai pradėjo skaudėti. Po to prasidėjo kalvota vietovė: tai į kalną, tai nuo jo. Džonsonas prarado visus riebalus ir pėdos skaudėjo jau be perstojo. Dėl šios priežasties Džonsonas baigė distanciją, per 20 dienų praėjęs 578 mylias, arba 925 kilometrus. Gydytojas pateikė, kad stebimasis per visą šį laiką nevartojo nieko, išskyrus vandenį, svėre 54 kilogramus, numetęs 18 kilogramų svorio ir po žygio jo sveikata buvo daug geresnė, nei iki to. Išskyrus kojų pėdas stebimasis nesiskundė niekuo kitu, ir iš tikro, jo savijauta po žygio pastebimai pagerėjo. Šis užregistruotas perėjimas iki šiol yra labiausiai dokumentuotas ir rimtas paciento išbandymas, esant gydomojo badavimo būsenoje.

Šis faktas pristatomas unikalioje knygoje, skirtoje mesti svorį sportininkams, „Svorio kontrolė ir sumažinimas“, parašytoje Bobo Hofmano (Bob Hoffman. “Reducing and weight control” 1967),  olimpinės sunkiaatlečių komandos trenerio JAV, vieno iš pačių žinomiausių atletų-bodybilderių JAV, dvi kartos iki Arnoldo Švarcenegerio ir išaušus hormoninių body-bildingo monstrų erai, kurių pirmosios kartos atstovu tapo pats Arnoldas Švarcenegeris. Patys suprantate, ankstesnės, nevartojančios hormonų kultūristų-bodybilderių kartos, net prisiartinti negalėjo iki tokių išorinių rezultatų. Nors viduje visi šie hormoniniai monstrai – sergantys žmonės. Kiek šitų body-bilderių žuvo! Šios statistikos paprastai nepaskelbs. Kiek šitų body-bilderių žūsta treniruočių metu ir kokia jų gyvenimo trukmė, ir koks jų sergamumas? Visa tai paslaptis po septyniomis spynomis, kad negadinti lakuotų žurnalų ataskaitų. Paimkime nors ir asmeninius Arnoildo Švarcenegerio draugus – abu brolius Metcerius, netikėtai mirusius būnant 48-50 metų. Štai informacija:

„Atminti broliams Metceriams:

Maikas Metceris: 1951 m. lapkričio 15 d. – 2001 m. birželio 10 d.

Rėjus Metceris: 1953 m. rugpiūčio 2 d. – 2001 m. birželio 12 d.

Bodybildingo pasaulis patyrė didelę netektį. Beveik vienu metu mirė broliai Metceriai. Maiko kūną rado jo brolis Rėjus savo namuose, Los-Andželo priemiestyje. Būdamas 49 metų, Maikas kentėjo nuo aiškaus širdies nepakankamumo ir dėl šios priežasties turėjo artimiausiu metu operuotis. Gydytojų nuomone, mirties priežastimi ir tapo būtent problemos su širdimi. Pats Rėjus kentėjo dėl inkstų nepakankamumo ir laukė eilės inkstų persodinimo operacijai. Po dviejų dienų jį irgi rado mirusį pas save namuose.

Paskutinius savo gyvenimo metus Maikas praleido brolio namuose, palaikydamas jį sergant sunkia liga. (http://athleteprofessional.com/index.php?newsid=763)

Pats Arnoldas Švarcenegeris būdamas apie 48 metų amžiaus atlaikė širdies aortos vožtuvo pakeitimo operaciją ir po šito tapo toli gražu nebe toks, ir „dirbo vaistinei“.

Bobas Hofmanas (BOB HOFFMAN. 1898 – 1985) pragyveno 87 metus ir visą gyvenimą buvo išskirtinai sveiku žmogumi, ir entuziastu, ir fizinio auklėjimo propagandistu, parašiusiu daug knygų fizinio auklėjimo tematika. O jis buvo netoli 2 metrų ūgio ir 120-150 kilogramų svorio, kurį jis sąmoningai reguliavo. Bet Hofmanas priklausė atletų kartai, nenaudojusiai hormonų ir tada dar vadinamai žmoniškai – kultūristais, kurie nenaudojo cheminiu preparatų, ir nebuvo tapę hormoniniais body-bildingo monstrais. Versti ir skaityti reikia Bobo Hofmano, o ne Arnoldo Švarcenegerio knygas. (http://www.sandowplus.co.uk/Competition/Hoffman/hoffmanindex.htm)

Įprastas svorio netekimas įpudėjusio badavimo laikotarpio metu – tai stabiliai svaras per dieną, t.y. maždaug pusė kilogramo.  Per pirmas dvi, tris, keturias badavimo dienas, jūs netenkate kilogramo – dviejų ir daugiau, tačiau įpusėjus badavimui, svorio netekimas stabilizuojasi iki pačios badavimo pabaigos. Tokiu būdu jūs galite ganėtinai tiksliai prognozuoti jūsų svorio sumažėjimą per visą badavimo laiką.

Tas svorio netekimas,  po svarą per dieną, o svaras tai maždaug 450 gramų, patvirtina 16 amžiaus sveiko maitinimo italų klasiko Luidžio Kornaro išvadą apie tai, kad žmogaus organizmui negalima valgyti į dieną daugiau 450 gramų sausos medžiagos maisto, kitaip visas maisto perteklius tampa toksinais, šlakais. Visas papildomas energijos netekimas, skaičiuojant kalorijas, susijęs su fizine veikla, turi būti pridedamas prie kontrolinio nulinio skaičiaus – 450 gramų. Tačiau, kadangi mes žinome, kad vienas gramas sauso maisto duoda maždaug 4 kalorijas, tai iš čia seka, kad fiziškai nedirbančiam žmogui, esančiam poilsio sąlygose, 1800 kalorijų per dieną pakankamai. Pats Kornaro valgė dar mažiau.

Luidžis Kornado nežinomas rusų skaitytojui. O juk tai badavimo ir sveiko maitinimosi klasikas, gyvenęs Italijoje 15-16 šimtmetyje (1464-1566). Kaip rašo Kornaro (“Luigi Cornaro “The Art of Living Long. Daugkartiniai leidimai įvairiomis kalbomis išskyrus rusų), pataikaudamas savo pilvo poreikiams, būdamas netoli 40 metų jis tapo pilnu klipata. Vėliau suėmęs save į rankas, bandymu keliu atrado savo dienos maisto normą. Tai buvo 12 uncijų sauso maisto (uncija – 28 gramai), t.y. 336 gramai kieto maisto ir 16 uncijų vyno. Viso 448 gramai gryno vynuogių vyno į dieną.

 Tik atminkite, kad tai buvo vynuogių vynas gaminamas Italijoje 15 amžiuje, praktiškai tai buvo parūgusios vynuogių sultys. Taip kaip vynuogės greitai genda, tuo metu visą derlių raugindavo į vyną. Šis vynas nebuvo pasterizuojamas, kaip visi šiuolaikiniai vynai, o buvo geriamas iš bačkų. Jis buvo natūralus ir išsaugodavo savyje visas gyvybines savybes, lyginant su pasterizuotais vynais, ar vynais su konservantais-sulfatais. Šis skirtumas tarp vynų – principinis, kaip tarp natūralaus ir pasterizuoto pieno – tai visai kitas, gyvas produktas, vienas naudingas – kitas žalingas. Tai, kaip pasakoje, apie gyvą ir mirusį vandenį.

Luidžis Kornaro kalbėjo, kad tapęs senu, o jis su šia dieta pragyveno 102 metus, jis jautė, kaip pavasarį tirpdavo jo jėgos, ir jis žinojo, kad jei ištemps iki naujo vynuogių derliaus, tai tada pragyvens mažiausiai dar metus.

Tai atsakymas visiems prancūzų-italų vynų mėgėjams-gurmanams ir „ekspertams“ tvirtinantiems, kad vynas tuo vertesnis, kuo ilgiau išlaikytas. Gamintojui taip, nes jam bet kokiu pretekstu reikia parduoti seną vyną. Jie, kaip ir apskritai kulinarijoje, remiasi estetiniais sumetimais. Bet kada oficiantas jums siūlo pauostyti vyną bokale, kad atseit pajaustumėte „puokštę“ kvapų, užduokite sau klausimą – kokiu būdu vyno kvapas veikia jūsų sveikatos būklę? Matomai labai ir labai šalutiniu būdu. Jūs galite pajausti tik kad vynas nesugedęs ir tiek. Ko nori gamintojai „ekspertai“, kad jūs nustatytumėte, siūlydami jums uostyti vyną? Estetini vyno kvapo komponentą?

Bet jūsų sveikatos būsenai – kuo vynas šviežesnis, tuo daugiau jis turi gyvybinės jėgos, todėl kad jis nuo kekės, kuri sirpo saulėje, o ne buvo saugoma tamsiuose rūsiuose, kur tik žiurkės ir drėgmė. Aš žiūrėjau per televiziją reportažą, apie vieną Italijos plantaciją. Ten pagrindinis vyno gamintojas iš žinomos vyndarių firmos išraiškingai sulygino jauną vyną su kūdikiu, o seną su senu žmogumi. Vyndarys žinoma atkreipė dėmesį į tai, kad senas žmogus išmintingesnis už vaiką. Bet mus juk domina sveikata! Ir ką? Bandysime lyginti vaiko ir seno žmogaus sveikatos būseną?

Konjakas – tai jau kita istorija. Konjakas iš esmės, tai ąžuolo trauktinė nusistovėjusi vynuogių spirite, todėl jis turi metų metais stovėti ąžuolinėse statinėse ir kuo ilgiau, tuo žinoma trauktinė geresnė, jei šis išsireiškimas apskritai gali būti naudojamas kalbant apie spiritinius nuodus. Bet vynas labiausiai vertingas, tai tas, kuris spaudžiamas tiesiai vynuogyne. Viskas, kas spaudžiama vėliau BLOGESNĖS kokybės.

 Luidžis Kornaro pabrėždavo kiekvieno žmogaus individualumą, kalbėdamas, kad skirtingi žmonės – skirtingai priima įvairius produktus. Todėl kiekvienas žmogus turi pasirinkti pats, kuriuos produktus jam geriau vartoti. Kornaro nebuvo vegetaru, jis valgė tuometinius mėsą ir kiaušinius. Svarbiausia, kam jis skyrė dėmesį, tai, kad neviršyti kasdienės 336 gramų, sauso maisto normos. Tačiau artimi giminės įkalbėjo jį valgyti daugiau. Kornaro padidino dozę iki 14 uncijų į dieną ir čia pat pasijuto blogiau, bet kai tik grįžo prie savo 12 uncijų (336 gr.), jo puiki ankstesnė būsena greit atsistatė. Kornaro iki savo dienų pabaigos išsaugojo proto aiškumą ir fizinį aktyvumą. Tai jis rašo pats, o jis gerokai pergyveno savo gydytojus, kurie jį gydė jaunystėje. Knyga, kurią parašė Kornaro ir kurią vėliau papildė būdamas 70, 80, 90 metų, vadinasi „Menas ilgai gyventi“ (Luigi Cornaro “The art of living long”). Ji yra žmogiškosios išminties kvintestencija. Šią nedidelę knygą aš karštai rekomenduoju vertimui į rusų kalbą.

 

Apie klizmas.

Valomąsias klizmas iš paprasto Esmarcho puodelio padaryti tiesiog būtina. Klausimas tik, kaip dažnai? Klizmas reikia pradėti daryti ne anksčiau 5-osios dienos, kada pradeda išsiskirti tuščiame žarnyne tulžis ir kartoti klizmas kas keturias-penkias dienas, iki pačios padavimo pabaigos, praplaunant juodą, nuodingą tulžį iš storųjų žarnų. Jas daryti reikia ne dažniau nei 3-5 kartus per dieną. Būtinai reikia padaryti plaunamąją klizmą prieš baigiant badavimą. Niekada nebaikite badavimo nepadarę valomosios klizmos! Štai jūs statote paprastą klizmą, kuri pakabinama, kaip šildomoji pūslė; dažnai būna, kad vanduo į vidų neina. Taip yra dėl to, kad ir po savaitės, ir po dviejų savaičių badavimo storojoje žarnoje pilna išmatų liekanų, išmatų akmenų. Todėl, kai vanduo pilamas ir neina į vidų, reikia nutraukti žarnyno pripildymą, atsistoti, nueiti į tualetą ir klizmą daryti iš naujo. Kartais reikia padaryti iš karto 3-4 klizmas, kad pašalinti visą užsilikusią išmatų masę ir išplauti žarnyną nuo nuodingosios juodosios tulžies.

Kai kurie praktikuoja klizmas su priedais. Šito daryti nereikėtų. Kaip mes jau esame kalbėję, badavimo metu į organizmą įvesti pašalines medžiagas, išskyrus distiliuotą vandenį, žalinga. Pakanka paprasto praplovimo šiltu vandeniu.

Vienu metu buvo mada naudoti taip vadinamą „kolonik“, tai yra daryti kapitalinį, masyvų žarnyno praplovimą. Amerikoje klizma šiam tikslui kainuoja 1500 dolerių. „Kolonik“ prasmė sekančiame. Tuo metu, kai įprastoje klizmoje telpa apie 2 – 2,5 litro vandens ir vanduo susikoncentruoja apatinėje storojo žarnyno dalyje, naudojant „kolonik“ vandeniu užpildomas visas storasis žarnynas iki pat apendikso ir pilnai jį praplauna. Jie giriasi, kad gali per seansą užpilti iki 30 litrų vandens! Ar žinote, kad nemažai žmonių negali ištverti paprastos klizmos iš guminės šildymo pūslės, kurioje vandens telpa apie 2,5 litro, ką jau bekalbėti apie 30 litrų! Jokiu būdu nebandykite mėginti šios procedūros – jeigu storosioms žarnoms praplauti užtenka 3 litrų vandens, tai nėra jokio reikalo pilti į jas 30 litrų. Tai tiesiog savęs  kankinimas. Sau šią procedūrą siūlantieji jos nedaro, o tik parduoda kitiems. Tai dar vienas patvirtinimas, kad pinigai nekvepia. Ir šiaip turiu jus perspėti, kad ekstremizmas medicinoje visada pavojingas, pavyzdžiui Amerikoje tą naudoja žmonės neturintys jokio supratimo apie mediciną, tiesiog, kaip būdą uždirbti pinigų. Bet jei jums šios procedūros metu taps negera, šie žmonės nesugebės jums padėti.

Pilnai užtenka vandens iš paprastos valomosios Eismarcho tipo klizmos, t.y. kaip šildomoji guminė pūslė. Jeigu jūs, po vandens įvedimo, gulėdami vonioje, pakelsite savo dubenį, tai įvestas vanduo pereis iš žarnyno galo į viršų iki storosios žarnos blužnies kampo. O jeigu jūs apsiversite ant dešinio šono, tai vanduo praeis per skersinę storąją žarną iki storosios žarnos kepenų kampo. Jeigu jūs atsistosite, tai tada vanduo praeis iki apendikso – tai galutinis punktas, toliau kurio negali praeiti net 300 litrų vandens, ten randasi sfinkteris – vožtuvas, kaip užpakalyje, ir tas sfinkteris aukščiau vandens vis tiek nepraleis, todėl naudos iš „kolonik“ įpurškiant 30 litrų vandens nėra jokios.

Kaip dažnai reikia daryti klizmas badavimo metu? Dažniau, nei kartą į 3-5 dienas nėra prasmės, nespėja susikaupti pakankamas tulžies kiekis. Dabar, kai aš badauju 7-10 dienų, tai darau vieną valomąją klizmą prieš baigdamas badavimą. Ir viskas. Jei žmogus klizmų nemėgsta, tai jis ilgesnio badavimo metu gali daryti klizmą kartą į savaitę. Bet baigiant badavimą tai būtina. Kai pirmą kartą badavau 31 dieną, tai nedariau klizmų visiškai, bet kada pradėjau gerti sultis, iš manęs pakartotinai išėjo keturi juodo deguto su gelsvu atspalviu išmatų srautai. Tai yra storosiose žarnose 31 dieną buvo atidedama ši tulžis, koncentravosi ir kaip sako daktarai sekvestravosi ir štai ji išėjo. Pas mane akys tapo kvadratinėmis, kai aš tai pamačiau. Hipokratas buvo teisus, kai kalbėjo, kad žmogus susideda iš kraujo, gleivių ir dviejų rūšių tulžies – geltonos ir juodos. Atkreipkite dėmesį, dar Hipokratas išskyrė dvi tulžies rūšis. Kai žmogus valgo maistą, pas jį išskiriama geltonoji tulžis, bet kada žmogus badauja, pas jį išsiskiria juodoji tulžis turinti savyje tirpstančius riebaluose nuodus.

 

Miegas.

Miegas vienas iš svarbiausių badavimo indikatorių. Kuo daugiau kraujyje nuodų, tuo blogesnis miegas. Badaujant miegas būna itin sunkus. Bet atminkite, badaujant svoris krenta tik miegant. Aš daug kartų dariau kontrolinius svorio patikrinimus ir rezultatas visada vienas ir tas pats – dienos eigoje būdraujant svoris nekrenta nei vienu gramu, bet užtenka užmigti – svoris krenta iškart. Tai rodo, kad stebėtini pakitimai vyksta organizme tik žmogui miegant. Iš čia išvada, jei pavyksta užmigti – daugiau miegokite. Viena problema – miegas badaujant visada sunkus ir neramus.

Viso badavimo periodo metu savijauta bjauri, bet truputi svyruoja. Būna lengviau, būna sunkiau. Vienas iš svarbiausių rodiklių sakančių, kad reikia tuoj pat baigti badavimą yra miego praradimas. Jei jūs negalite kiaurą naktį sumerkti akių – reiškia būtina baigti badavimą. Badavęs 31 dieną, aš nemiegojau visą naktį, sapnavosi-rodėsi kažkokie karstai, o ryte atsikėlus negalėjau normaliai nusišlapinti. Šlapimas neina. Laša, bet čiurkšlės nėra. Kalbant medikų kalba, tai vadinasi „anurija“ – pavojinga būsena, gresianti inkstų praradimu. Srovės nebuvimas sako apie tai, kad nuodų kiekis organizme badaujant pasiekė tokį lygį, jog inkstai nebesugeba jų išvalyti, užsikimšo toksinais ir pradeda merdėti. Būtina skubiai užbaiginėti badavimą. Antraip inkstai atsisakys dirbti visiškai ir jus teks vežti pas „dirbtinį inkstą“, o jei tokios galimybės nėra?

Jei badaujant pastebite šlapimo kiekio sumažėjimą, nedidėjantį didinant sunaudojamo distiliuoto vandens kiekį, tai laikas baigti badavimą, pereinant į šviežiai išspaustų vaisių sulčių naudojimą.

Badavimas labai rimtas procesas ir jame jokiu būdu negalima perlenkti lazdos. Geriau nebaigti badavimo ir vėliau jį pakartoti, nei perkrauti organizmą per dideliu toksinų kiekiu. Šiuolaikinio,  po 40 metų žmogaus organizmas, perkrautas audiniuose saugomų įvairių toksiškų medžiagų. Prie viso to, jei jis serga ir chroniškai gydosi vaistais, tai paprasčiausiai maišas pilnas toksinų. Žmogui virš 40 metų nėra jokių šansų išvalyti savo organizmą vieno badavimo, kiek jis besitęstų metu. Todėl badauti reikia ne daugiau, nei mėnuo. Savaime suprantama, kad neišsivalysite per vieną badavimą – ne bėda, vėliau pabadausite dar. Autorius vos neužmušė savo inkstų trisdešimt pirmąją badavimo dieną, norėdamas išsivalyti per vieną kartą. Vėliau jis badavo dar, paeiliui, bet neiškarto 128 dienas, pradėdamas ir baigdamas ilgalaikius badavimus. Ir ką? Vis tiek, net esant tiek dienų badavimams pilnas apsivalymas pasiektas nebuvo. Todėl jokiu būdu negalima „užtempti“ badavimo, stengiantis bet kokia kaina išsivalyti per vieną kartą. Tai programa metų metams. Ekstremizmas šioje vietoje netinkamas.

Šlapinimasis – tai dar vienas svarbus badavimo rodiklis. Srovės stiprumas badavimo metu sumažėja, jei ji tampa labai lėta, reikia padidinti suvartojamo vandens kiekį, bet jei spaudimas sumažėja visiškai ir pradeda tik paprastai lašėti, reikia skubiai baigti badavimą ir išeidinėti iš šios būsenos. Tai gali atsitikti ilgai badaujant.

Egzistuoja pilnai tiksli riba – kiek žmogus gali išgyventi vien vandeniu. Airijos kovotojai prieš Anglijos kolonizaciją, praktiškai jauni, sveiki žmonės, 20 amžiaus 70-80 metais paskelbę bado streiką gyveno vandeniu 68-72 dienas. Vėliau sekdavo mirtis. Tokiu būdu tas rodo, jog nedidelį šlakų kiekį turintis jaunas žmogus, gali be pavojaus sveikatai išgyventi vien vandeniu iki 50 dienų. Tačiau, jei žmogus turi daug šlakų, arba yra daugiau, nei 40 metų amžiaus, o jūs su amžiumi negalite žinoti kiek esate prisikrovę šlakų atsargų, tai geriau per toli nenueiti, nes rizikuojama šalinamais nuodais pažeisti inkstus.

Tai ko gi vis dėlto mes siekiame šiomis badavimo procedūromis? Kokios būsenos? – Ši būsena vadinasi pilno apsivalymo būsena. Jos neįmanoma supainioti su niekuo. Kažkelintą badavimo dieną netikėtai dingsta bloga savijauta, sunkumas, atsiranda neapsakomas lengvumas ir puiki savijauta, bei nuotaika. Medicinos kalba tai vadinama euforija. Liežuvis, o reiškia ir visas virškinamasis traktas pilnai apsivalo, o akys pradeda žėrėti, kaip du žiburėliai. O akių žėrėjimas ir liežuvio apsivalymas – tikslūs, organizmo apsivalymo požymiai. Tai todėl, kad jūsų organizme baigėsi visi nuodai. Visi jie pasišalino ir jūs grįžote prie pradinės kūdikystės būsenos. Jūs absoliučiai sveiki, kaip pirmą dieną, kada jus pagimdė mama ir jūs jaučiate tikrąją maisto produktų kokybę. Štai tada jūs ir pajaučiate, kokiu oru mes kvėpuojame ir kokia bjaurastimi mus maitina.

Visi stengtųsi pasiekti tokią apsivalymo būseną, kadangi būtent ji yra absoliučios sveikatos požymis. Tačiau šiuolaikinis, o tuo labiau chroniškai ligotas pagyvenęs žmogus gali niekada šios būsenos nepasiekti, kiek jis bebadautų. Jam, kad tą pasiekti reikalingi ilgi metai. Bet tam, kad nugalėti chronišką ligą nebūtinas pilnas apsivalymas. Nuo kažkurio momento, kai nuodų koncentracija organizme sumažės iki tam tikro lygio, organizmas atsigauna ir jau sugeba nugalėti ligą savarankiškai. Jūs padėjote jam, o toliau jis jau susitvarkys pats. Kartoju: organizmui, kad nugalėti kokią nors chronišką, neišgydomą ligą tipo bronchinės astmos, hipertonijos, stenokardijos, ar diabeto, nėra būtinas pilnas apsivalymas. Pakanka sumažinti toksinų koncentraciją audiniuose, t.y. sumažinti šlakų kiekį iki kažkurio lygio X, o toliau organizmas susitvarkys pats.

Autorius prisimena, kaip ketvirtojo ilgalaikio badavimo metu, po 10 dienos, atsirado neklaidingas vidinis pojūtis, kad jis nugalėjo savo ligą ir dabar, nuo šio momento organizmas tapo stipresnis už ligą ir sugebės susitvarkyti su ja pats. Taip ir atsitiko.

Kaip autorius priėjo iki to, kad badauti? Jis staiga netikėtai pastebėjo pas save labai aukštą arterinį spaudimą. Jis buvo 210-240, 100-120. Autoriui tuo metu buvo tik 39 metai. Būdamas gydytoju ir paieškojęs amerikietiškoje medicinos literatūroje jis surado, kad jauname amžiuje hipertonija turi piktybinius ir greitai progresuojančius požymius. Atsiradus piktybiniams spaudimo skaičiams (požymiams), gyvenimo trukmė jaunų žmonių tarpe sutrumpėja iki 3-5 metų.

Po viso to, autorius pradėjo vartoti visas „pačias geriausias“ amerikietiškas tabletes mažinančias spaudimą. Bet net maksimaliai dozuojant nepavyko sumažinti spaudimo žemiau 180/100. Tuo pačiu galva visą laiką buvo sunki ir visa aplinka atrodė nudažyta juodomis ir kažkokiomis niūriomis spalvomis. Todėl autorius, pats būdamas gydytoju ir savo laiku kažką girdėjęs apie badavimą, pasakė pats sau: „Tabletės – tai mirtis. Reikia badauti“. Dabar, praėjus 12-ai metų, autorius jaučiasi, kaip praktiškai sveikas žmogus.

Žmogaus sveikatą galima sulyginti su fiziniu elektrinio rezonanso kontūru, t.y. paprastu radijo imtuvu. Kai imtuvas nustatytas į rezonansinę banga – jis priima transliuojančią stotį. Taip ir organizmas, kol jis sveikas, jis yra rezonanso būsenoje, pavadinkime tai „rezonansine sveikata“, o kada suserga, tai rezonansas dingsta, kas pasireiškia įvairiomis nerezonasinėmis būsenomis – „ligomis“. Kodėl svarbus šis „rezonanso“ apibrėžimas? Kinijos medicinoje jis atitinka visų energetinių kanalų atvirumą. O todėl, kad šiuo atveju labai paprasta suprasti, kad jokiomis tabletėmis šios rezonansinės sveikatos būsenos atstatyti nepavyks – reikalingas organizmo „derinimas priimti bangą“. Šią „derinimo“ funkciją ir atlieka gydomasis badavimas. Kodėl sergant dingsta apetitas? Organizmas pats sufleruoja, kaip elgtis. Ir tik „moksliškai išprusę“ daktarai verčia pacientus prisivalgyti sergant, „kad prisikaupti jėgų“.

  Niekada nepamiršiu atvejo, kai į ligoninę kurioje dirbau 2-ą valandą nakties atvežė naują ligonį – jauną nusipenėjusį žmogų sergantį diabetu ir aštriu vienos kojos uždegimu. Temperatūra virš 40! Bet mylintis tėtė čia pat, antrą valandą nakties, atitempė trisdešimt penkerių metų sūnui dvi vištas ir dešimt virtų kiaušinių. Pas žydus ortodoksus yra prietaras, kad vištienos buljonas ir vištiena padeda nuo visko. Tai štai sergantis sūnelis čia pat pradėjo kimšti šiuos kiaušinius ir vištieną, ir čia pat temperatūra padidėjo dar. Jį ėmė purtyti drebulys, bei tąsyti vėmimo priepuoliai. Jis čia pat išvėmė visus kiaušinius ir vištieną.

Bet paimkime patį paprasčiausią pavyzdį: eilinė sloga. Ką reiškia sloga? Kad organizme susikaupė didelis substancijos kiekis ir nebūtinai nosyje, o bendrai organizme. Ir organizmas tokiu būdu – išskirdamas gleives per nosį – slogą (žalsvus snarglius), atsikrato nepageidautinos ir nesveikos substancijos. Iš čia sektų, kad organizmui reikia padėti, kad greičiau išsivalytų nepageidautinos medžiagos, tai yra sustiprinti slogą! Atsimenu mano mama kvėpuodavo virš garų ir tame buvo tam tikra prasmė! Todėl kad, kuo stipresnė sloga, tuo greičiau organizmas atsikratys nesveikos substancijos ir tuo greičiau pasveiks. O ką siūlo medicina? Visur parduodami lašai kurie blokuoja nesveikos substancijos išskyrimą nosimi ir ką? Teisingai, ji visa lieka jūsų organizme, nusėsdama kažkur giliai, kad ten ir likti, o po to duoti jums apie tai žinoti, kai prisirinks pakankamas kiekis labiau rimtais sveikatos sutrikimais. Tas pats ir temperatūra peršalus. Pirmiausia ką mums pasakė prieš 35 metus mikrobiologijos dėstytojas institute, tai, kad virusas žūsta nuo temperatūros ir esant virusiniams susirgimams negalima vartoti  karštį mažinančių tablečių, todėl, kad temperatūra, tai išgijimo faktorius esant virusiniams susirgimams. Ir jis buvo tūkstantį kartų teisus! O kas daroma dabar? – visi verčiami mažinti gydančią temperatūrą! Niekada nenaudokite karštį mažinančių tablečių esant virusiniams susirgimams ir ypač sergant gripu, jei temperatūra ne aukštesnė, nei 40-41 laipsnis! Atvirkščiai: avietės, įsisupkite į vilną ir net alkoholis, dozuojant 1 gramas konjako, kilogramui svorio, kuris šiuo atveju naudingas, kaip temperatūrą pakeliantis produktas! Temperatūra, tai apsauginė organizmo reakcija. Šiuolaikinė medicina dabar užsiima tuo, kad „kovoja“ prieš apsaugines organizmo reakcijas, prieš simptomus, pačią ligą suvarydama į organizmo gilumą ir leisdama jai įsišaknyti giliai jame. Būsimų gydytojų, ypač Amerikoje, nemoko nei apgalvotos, nei apskritai jokios gydymo filosofijos – juos moko teikti paslaugas, atitinkančias instrukcijas ir kainoraštį.

Lyg būtų maža tokių absurdų medicinoje, kuri prieštarauja pati sau? Pirma, ką mes studentai sužinojome apie avitaminozes, tai, kad jos buvo atrastos jūreivių pavyzdžiu, kuriuos susirgusius gydydavo citrinomis. Taip buvo atrastas pirmasis vitaminas – „askorbo rūgštis“.

O kuris vitaminas buvo atrastas sekantis?  Vitaminas B1. O kaip? Kiniečių pavyzdžiu, kurie valgydavo „rudus nevalytus“ ryžius ir nesirgdavo, bet 19 a. pabaigoje, atsiradus „šiuolaikinėms technologijoms“  ryžius pradėjo „poliruoti“, o lukštus – naudoti, kaip pašarą. Ryžiai tapo balti, gražūs, bet tušti. Tai va, gyvuliai tada buvo sveiki, o pas kiniečius iškart atsirado liga Beri-Beri, kurios jie anksčiau nežinojo. Tai totali polineuropatija, nervų pažeidimas. Ir mokslininkai nustatė, kad tai tiesioginis ryšys su faktoriumi, kurio dabar trūksta kiniečių maiste ir kurį vėliau pavadino vitaminu B1. Ir tokių pavyzdžių daugybė, kad ir tuberkuliozė, bei reumatizmas. Juos sieja su konservuotų produktų įdiegimu miestuose 19-o šimtmečio pabaigoje, baltos duonos iš apdirbtų (valytų) miltų ir cukraus. Bet tai, kuo maitinosi žmonės 20 a. pradžioje – tik žiedeliai, lyginant su tuo, kuo jie maitinasi dabar. Štai dabar 21 a. pradžia, o kokie ryžiai parduodami parduotuvėse ir visur kur, kur vyksta prekyba Amerikoje? -  Būtent balti, „šlifuoti“ ryžiai, kurie dar 100 metų atgal buvo sąžiningų mokslininkų įvardinti, kaip kenksmingi sveikatai. Štai ir pasakykite man dar ką nors apie „progresą“!

Todėl jūs turite suprasti, kad net jei jūs, niekuo ypatingu nepiktnaudžiaujate, jūs vis tiek mokate savo sveikata už civilizacijos nuodėmes. Dažnai galima išgirsti sakant: „Toks buvo sveikas, niekuo nesirgo ir staiga vėžys“. Kiekvienas žmogus, esantis netoli 40 metų jau turi „prifarširuotą“ toksinais ligotą kūną, net jei niekuo rimtu iki šiol net nebuvo sirgęs. Be viso to, tyrimai parodo, kad kiekviename organizme po 40 metų cirkuliuoja laisvos vėžinės ląstelės. Visas klausimas tik tame, kiek stiprus imunitetas, o vėžinės ląstelės yra pas visus. Jei imunitetas dar yra, reiškia žmogus gyvena. O kas pažeidžia imunitetą? – Toksinai, kurių aplinkoje atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Šiandieninės civilizacijos ligos – tai širdies kraujagyslių sistemos pažeidimai, vėžys, cukrinis diabetas, astma, hipertonija, įvardijamos tik dažniausiai paplitusios. O dar paminėjus išsėtinę sklerozę, Parkinsono ligą, daugybę sklerozių ir daug kitų susirgimų, kurie dabar pačiame pakilime. Žmoniją šluoja lavina naujų rimtų susirgimų. Kai aš 30 metų atgal, 70-aisiais, mokiausi universitete, Tarptautinė susirgimų vadovybė įvardijo apie 10 tūkstančių ligų, dabar jų jau daugiau, nei 25 tūkstančiai. Kaip tai pavadinti? – Šiuolaikinės medicinos sėkme?

Kaip gydymo kursą, badavimo procedūrą reikia tęsti 21-28 dienas. Kodėl? Badavimo praktikai susitarė laikyti badavimą iki 10 dienų – trumpalaikiu badavimu, o daugiau 10 dienų – ilgalaikiu. Tačiau žiūrint iš organizme vykstančių procesų pusės, šis dalijimas nieko neduoda.

Kiek dienų vyksta bet kokių organizmo traumų gijimas? Pavyzdžiui jūs susilaužėte koją. Kiek jums reikės gulėti su gipsu? Atsakymas – ne mažiau, nei tris savaites. Pas jus pavyzdžiui atsirado didelis pūlinys, kada įvyks pilnas išgijimas? -  Ne mažiau, nei už trijų savaičių. Žmogaus organizmas vykdo gydančiuosius procesus per laiką, siekiantį ne mažiau, nei trys savaitės. Kiek jums gulėti infarkto atveju? – Ne mažiau nei tris savaites, bet geriau keturias. Trys savaitės, arba 21 diena – tai magiškas ribos skaičius badaujant. Badaujant daugiau, nei tris savaites, žmogaus organizme spėja įvykti ne tik apsivalymo, bet ir užgijimo, regeneracijos procesai, kurių vyksmui jam reikia ne mažiau, nei trijų savaičių, arba 21 dienos. Kodėl taip? -  Todėl, kad specialioms ląstelėms-fagocitams reikalingas šis laikotarpis, kad įvykdyti šį darbą. Tokiu būdu teisingiausia būtų skirstyti badavimą iki 21 dienos ir po. Badavimas daugiau, nei 21 dieną yra gydomasis. O iki 21 dienos? Žinoma net vienos dienos badavimas plačiąja šio žodžio prasme yra gydomasis. Skirtumas tik tame, kad po trijų savaičių organizmas sunaikina kažką, kas tikrai buvo jūsų ligos priežastis ir apie ką mokslas neturi žalio supratimo. Štai kame skirtumas ir šis skirtumas principinis.

Polis Bregas praktikavo reguliarius 10 dienų badavimus. Bet Polis Bregas buvo absoliučiai išvalytas ir sveikas žmogus. Eilinis gi žmogus pajuda link badavimo, tik tada, kai liga jau prispaudžia prie sienos, tai yra, kai jis jau yra siaubingos būsenos. Aš nerekomenduoju, kad net jauni žmonės badautų pirmą kartą ilgiau, nei 21-28 dienas. Mažiau šio laikotarpio, jūs negausite maksimalaus efekto, bet daugiau – jūs rizikuojate.

Yra dar vienas argumentas ilgojo badavimo naudai. Sunkiausia tai pradėti ir „įeiti“ į badavimą, bet jei jau „įėjote“, tai paprasčiau yra pabadauti 21 dieną, nei vykdyti 3 badavimus po 7 dienas. Prie viso to, praktika parodo, kad 3 kartų po 7 dienas badavimai, pagal gydomąjį efektyvumą toli gražu nėra tas pat, kaip vienas 21 dienos badavimas, bet kokybiškai pralaimi jam. Tai parodo, kad badaujant 21 dieną ir daugiau, organizmas atlieka kažkokią gerokai svarbesnę ir reikšmingesnę veiklą, nei badaujant kitą laiką, mažesnį nei 21 diena.

Tačiau, jei jums daugiau, nei 45-eri ir jūs sunkiai sergate, aš nerekomenduočiau badavimo ilgesnio, nei 10-14 dienų. Todėl, kad tai labai didelė toksinė apkrova šalinimo organams. Aš ir nemanau, kad po 50 metų žmogus sugebėtų atlaikyti net ir trijų savaičių badavimą. Tam pas jį jau nebėra gyvybinės jėgos.

Kai kada žmonės užduoda tokius klausimus, kaip: noriu badauti 33 dienas, arba sakykim 40 dienų, kaip Jėzus Kristus, ir noriu badavimą priderinti prie mėnulio fazių. – Nekelkite sau jokių išankstinių, neprotingų tikslų -  gali būti, kad jūs ir dienos neištempsite badaudami. Kas liečia mėnulio fazes – prisitaikykite, jei sugebėsite. Bet žmonės užduoda ir tokius kvailus klausimus, kaip badavimas ir kraujo grupė, badavimas ir plaukų spalva ir kitus panašaus tipo klausimus. Štai to, kas parašyta šioje knygoje – jums pilnai pakanka tam, kad susigrąžinti savo sveikatą, o vėliau pažiūrėsime, kokie jums po to kils klausimai.

Būna, girdi:  štai jaunas vyras, 48 metų, ketvirtos stadijos skrandžio vėžys. Badavo 28 dienas ir vis tiek mirė.

Ketvirtos stadijos skrandžio vėžys – tai užleista, priešmirtinė vėžio stadija, kai oficiali medicina net neprieis prie tokio paciento, laikydama tokius pasmerktais, o Amerikoje gydytojai daro pinigus iš terminuotų ligonių, paprasta ir nepavojinga. Pas šitą nelaimingąjį tiesiog jau nebebuvo laiko, kad jo organizmas spėtų apsivalyti nuo vėžinių ląstelių. Jis jau buvo ceitnote. Aš jau esu minėjęs, kad apleistų ligų atvejais, suminis badavimas po 10-30 dienų gali siekti 200 ir net daugiau dienų.  Šio projekto įgyvendinimui reikia ne mažiau trijų-penkerių metų, įskaitant „įėjimo ir išėjimo“ iš badavimo, bei poilsio periodus. Ketvirtos stadijos vėžys neduoda pacientui tokio laiko kiekio. Išvada: jei jums virš trisdešimt, o tuo labiau virš keturiasdešimt metų, net tuo atveju, jei jūs niekuo nesergate, jums būtina po truputį užsiimti badavimu, nes kaip sakoma „Jūs nežinote kur nukrisite“. Po keturiasdešimties metų kiekvieno žmogaus organizme pilna vėžinių ląstelių ir tik nuo turimo imuniteto priklausys jūsų ateitis. Jei organizmas švarus – imuninė sistema stipri ir atvirkščiai.

Kiek daug bebūtų nuodų jūsų organizme, organizmas neišleidžia jų į kraują, visų iškart. Jei taip atsitiktų, tai mirtis ateitų tuojau pat. Organizmas stengiasi palaikyti pastovią toksinų koncentraciją kraujyje, stengdamasis išskirti į kraują naują porciją tik tada, kai prieš tai buvusi jau būna pašalinta iš organizmo. Sekant šia mintimi, bendra badavimo laikotarpių suma gali tęstis ilgus mėnesius ir net metus. Jei jūs badavimą pratęsiate ilgiau, nei 3-4 savaites, tai esant dideliam išskirtų į kraują nuodų kiekiui, inkstai gali nesusitvarkyti su tokia apkrova ir jų kiekis kraujyje gali stipriai padidėti. Toliu atveju būtina skubiai „išeidinėti“ iš badavimo. Ypač jei sumažėjo šlapimo išsiskyrimas, net padidinus išgeriamo vandens kiekį.

 

„Išėjimas“ iš badavimo

Ir taip, jūs išbadavote savo 21-30 dienų ir jums reikia „išeiti“ iš badavimo būsenos, nesvarbu, ar jus pasiekėte pilną išsivalymą, ar ne. Atminkite, kad badavimo prasmė yra tai, kokiu būdu jūs „išeisite“ iš badavimo, tai visiškai apibrėžia ir visą jūsų badavimo rezultatą. Tokiu būdu galima pasakyti, ką aš ir pabrėžiu: „IŠEITI“ IŠ BADAVIMO SVARBIAU UŽ PATĮ BADAVIMĄ. Jeigu jūs negalite sau užtikrinti sąlygų „išeiti“ iš vandens badavimo – nebadaukite visai! Vandens badavimas per daug svarbus gydymo metodas, kad jį būtų galima palikti atsitiktinumui.  Jeigu nėra šviežių vaisių tam, kad „išeiti“ iš badavimo, tai kol kas 2-3 dienas išsikraukite ir viskas – laukite kol bus vaisių. Įsidėmėkite, kad aš iš viso nekalbu, apie tokią sąvoką, kaip „valgymo pradžia“, todėl, kad badavimas baigiasi  išėjimo iš badavimo procesu, į kurį kategoriškai neįeina maistas, tikrąją to žodžio prasme.

Jau po septynių dienų badavimo jūsų kraujyje cirkuliuoja didelis kiekis nuodų. Didelis kiekis toksinų yra audiniuose jau išskirti, pasiruošę patekti į kraują. Tai tie toksinai, kuriuos organizmas suspėjo mobilizuoti, tačiau dar jų nepašalino. Jų kiekis gali būti gerokai didesnis, nei jau pašalintų toksinų kiekis.

Dabar užduotis išsivalyti nuo tų nuodų, neleisti tiems toksinams grįžti ir vėl nusėsti į savo vietą audiniuose, tai svarbiausia užduotis šiame periode. Jeigu jūs pradėsite neteisingai valgyti, tai visi kraujyje cirkuliuojantys toksinai sugrįš atgal ir nusės audiniuose, o jūs neteksite geriausio badavimo efekto, kurį galėjote pasiekti, jei teisingai „išeitumėte“ iš badavimo. Tai yra, jūs gerokai pabloginsite organizmo valymo procesą, labai stipriai sumažinsite jo efektyvumą.

Tie toksinai, kurie išėjo ir sudegė metabolizmo krosnyje badavimo metu – tie išėjo ir sudegė, ir apie juos kalbos nėra – tai bet kokiu atveju teigiamas badavimo efektas. Visas klausimas tuose toksinuose, kurie laisvai cirkuliuoja kraujyje ir yra audiniuose laisvoje būsenoje, o jų labai daug, gali būti, kad daug daugiau, nei jau pašalinta.

Išėjimo iš badavimo etapo užduotis – išvalyti laisvai cirkuliuojančius ir atsilaisvinusius toksinus iš organizmo. Ir tai savaime sudaro atskirą problemą, kurią mes dabar ir spręsime.

 

Kaip „išeiti iš badavimo?

 Kietas maistas, po 21-28 badavimo dienų, tiesiog iššauks žarnų susisukimą ir operacijos būtinybę, kas įvertinant bendrą būseną būtų tolygu mirčiai. Jūsų žarnynas po maždaug 14 badavimo dienų, pereina į poilsio režimą ir nustoja daręs peristaltikos bangas, kurių pagalba maistas juda žarnyne iš viršaus žemyn. Žarnynas nejudrus, jo judėjimo funkcijos atsistatys tik vėliau. Esant ilgalaikiam badavimui – maždaug po pirmos savaitės, pradėjus „išėjimą“ iš badavimo būsenos.

Jūs juk nenorite komplikacijų tada, kai svarbiausias darbas jau atliktas? – Tada skaitykite ir įsiminkite: Kuo galima „išeiti“ iš badavimo – TAI JŪSŲ PAČIŲ IŠSPAUSTOMIS VAISIŲ SULTIMIS. Dienų skaičių, praleistą vartojant tik vaisių sultis apsprendžia jūsų badavimo trukmė! T.y. jei jūs badavote 7-10 dienų, tai praktiškai vaisius galite tiesiog valgyti, bet vėlgi, jokiu būdu ne įprastą maistą ir ne daržoves. Dvi savaites badavote? – reiškia 7-10 dienų vartojate šviežiai išspaustas sultis. Keturias savaites? – Reiškia dvi savaites vartojate tik šviežiai išspaustas sultis. Ir dar SVARBU! ŠVIEŽIAI IŠSPAUSTAS SULTIS REIKIA GERTI TIK ATSKIESTAS DISTILIUOTU VANDENIU, MAŽIAUSIAI PER PUSĘ. Aš vartoju mišinį: pusė greipfruto, pusė citrinos, pusė apelsino, ir pripilu distiliuoto vandens iki 300 ml.

Savo, vienoje iš geriausių knygų apie badavimą apskritai, „Terapeutinis badavimas“ (1949), amerikiečių autorius Arnoldas De Vrizas (Arnold De Vries. “Therapeutic Fasting” 1949.), pateikia sekančius, besiskiriančius nuo mano,  griežtai vaisių-sulčių dietos laikotarpius.

Badavimo laikas  „Išėjimas iš badavimo vartojant sultis

1-3 dienos  1 diena

4-8 dienos  2 dienos

9-15 dienų 3 dienos

16-24 dienos 4 dienos

23-35 dienos 5 dienos

daugiau 35 dienų 6 dienos

 

De Vrizas spaudžiasi prie minimumo, tuo pačiu kai mano paties didelė patirtis sako, kad taupyti sulčių etape apsivalant -  tai ryškiai sumažinti savo pačių darbo rezultatus, o valytis geriau sąžiningai. Tuo labiau, kad šis apvalymas šviežiai išspaustomis sultimis absoliučiai nepavojingas. Mano asmeninė patirtis sako, kad De Vrizo skaičius išeinant su sultimis, reikėtų padidinti mažiausiai dukart.

Pavyzdžiui šiandien aš 7 dieną vartoju šviežiai išspaustas sultis išeinant iš 7-ių dienų badavimo (tik), o pas mane dar bjaurios seilės. Apie ką tai sako? – Apie tai, kad aš „išeinu“ iš badavimo teisingai ir, kad toksinai net septintą dieną dar išskiriami burnos ertmėje, ir man reiškia dar reikia laikytis šviežiai išspaustų sulčių režimo  toliau, kol nedings bjaurus kvapas iš burnos.

ESANT TEISIGAM IŠ BADAVIMO „IŠĖJIMUI“ SU ŠVIEŽIAI IŠSPAUSTOMIS SULTIMIS, PAS JUS BURNOJE TURI LIKTI BJAURUS SKONIS! O kaip gi kitaip? Juk apsivalymas ir toksinų šalinimas vyksta pilnu tempu! Tik iš lėto, ne anksčiau, kaip po savaitės naudojant vaisius, mažėjant toksinų kraujyje koncentracijai, grįžta puiki savijauta ir pradeda atsigauti apetitas.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>> 

Kokie dar teisingo „išėjimo“ iš badavimo požymiai? Tik „išeinant“ su šviežiai išspaustomis sultimis, pas jus nebus to „laukinio“ apetito, kuris kitais atvejais vadinasi apsivalgymas, kai maža ir maža, t.y. laukinis apetitas, kuris jau pats savaime yra didelė problema.

Aš perspėju – pasistenkite nenutrūkti į „laukinį“ apetitą – nevartokite nieko išskyrus šviežiai išspaustas ir praskiestas sultis. Ir jūs pamatysite, kad nuo stiklinės praskiestų sulčių jūs pasijausite taip, lyg būtumėte prariję visą aviną.

Jei netgi aš pradėčiau vartoti kažką išskyrus…, kažką, pavyzdžiui su krakmolu, kad ir tuos šviežius bananus, nekalbant jau apie virtą maistą, tai apsivalymo procesas staigiai nutrūktų, nusodindamas visus cirkuliuojančius toksinus atgal į audinių saugyklą – ten, kur jie ir buvo iki tol. Kaip rodo praktinė patirtis, krakmolas, t.y. produktai turintys didelį krakmolo kiekį, efektyviai blokuoja apsivalymo procesą. Ne šviežio, o sakysim virto krakmolo molekulė apskritai nutraukia visą apsivalymą. Bet netgi būdama šviežia, pavyzdžiui bananas, ar žalia bulvė, staigiai sulėtina toksinų šalinimą iš organizmo ir nusodina juos atgal audiniuose, paleisdami kaupimo procesus.

Ir kas gaunasi galutiniame rezultate? – Neefektyvus gydomojo badavimo kursas, po kurios toks „badaujantis“ vaikščios ir visur pasakos, kad jis „badavo ir jam nepadėjo“.

Štai ir dabar, pavyzdžiui aš, atlikau 7 dienų badavimą su distiliuotu vandeniu ir pasiekiau blogą savijautą, tai yra mobilizavau toksinus iš audinių saugyklų į kraują. Kaip ir priklauso, po to perėjau prie citrusinių sulčių ir vieno ananaso per dieną. Ir tik šeštą sulčių ir ananaso dieną (per 7-10 dienų žarnyno peristaltika nespėja pilnai atsijungti), aš vėl atgavau gerą savijautą ir žvalumo antplūdį. Apie ką tai sako? Apie tai, kad tik šeštą sulčių vartojimo ir apsivalymo dieną, toksinų koncentracija kraujyje, nukrito žemiau tos ribos, kuri iššaukia blogą savijautą.

Bet ar visi toksinai pasišalino? Žinoma, kad ne. Reikia tęsti sulčių periodą dar kelias dienas po to, kai pajuntama gera, ar įprasta savijauta. Ir šis rodiklis – geros, ar įprastos savijautos sugrįžimas, turi jums tarnauti, kaip orientyras , kad galėtumėte nustatyti jūsų sulčiu režimo laiką. Per 7-14 dienų laikotarpį vartodami sultis jūs patys palaipsniui pajusite grįžtant energiją ir žvalumą.

Kokias prieinamas sultis ir vaisius galima vartoti išeinat iš badavimo? Pirmu numeriu ir čempionais, pagal valomąsias galimybes – tai citrinos ir ananasai. Ananasą galima paprasčiausiai valgyti. Paskui eina apskritai citrusiniai. Labai gerai švieži granatai, kuriuos reikia valgyti šviežius, tiksliau, imti į burną, išspausti sultis iš karto burnoje, o kauliukus išspjauti.

Visi vaisiai ir daržovės turi savas ypatybes. Išgauti citrusinių vaisių sulčių reikia tik naudojant spaudžiamąją sulčiaspaudę, perpjaunat į dvi dalis ir spaudžiant jas preso tipo sulčiaspaude, su mechanine svirtimi – paspaudi ir sutrini citrusinio vaisiaus puselę, o sultys nuteka į stiklinę. Citrusinių vaisių žievelės ir plėvės nėra naudingos badaujančiam ir per sunkios išalkusiojo žarnynui, todėl nerekomenduoju naudoti citrusiniams vaisiams spausti sulčiaspaudžių, naudojančių sukimą ir esančių centrifūgos tipo.

Aš jums pasakysiu daugiau: citrusinių vaisių žievelės ir plėvės tiek nepasiduoda apdirbimui žarnyne, tad pas senus, gulinčius, sunkiai sergančius, tos žievelės vangiame žarnyne susisuka į kamuoliukus. Toks kamuoliukas žarnyne medicinos kalba vadinamas „bezoaru“ ir toks apelsininis bezoaras tampa žarnyno nepraeinamumo priežastimi, ir visais atvejais, sunkiu vidurių užkietėjimu pas pagyvenusius žmones.

Rusijoje naudinga pasirinkti „išėjimą“ iš badavimo rugpjūtį-rugsėjį-spalį, kada puikiai galima naudoti obuolių derlių.

Puikiai tinka iš badavimo „išeiti“ vartojant vynuogių sultis, arba vynuoges. Tai Rusijoje, na o Amerikoje, viršnorminis pesticidų kiekis obuoliuose, vynuogėse ir persikuose pašalina visą prasmę juos naudoti „išeinant“ iš badavimo.

Rusijoje vasarą puikiai galima vartoti uogas, jos taip pat turi valomųjų savybių, bet Amerikoje apie uogas kalbėti tiesiog juokinga, todėl čia ir nekalbėsime. Amerikoje visi vaisiai ir daržovės – tai forma be turinio, arba su pesticidų turiniu.

„Išeinant“ iš badavimo efektyvu valgyti ananasus, kurie turtingi proteolitiniais (skaidančiais baltymus) fermentais. Ananasas į dieną – tai optimalu „išeinant iš badavimo.

Ir aš jums aiškiai sakau: valymo periodu jokių kitų sulčių, išskyrus vaisių! Ir pirmiausiai šis draudimas taikomas morkų, burokėlių sultims, salierų ir kitoms sultims iš šakniavaisių, ir žolelių.

Šakniavaisiai, iš botanikos pusės – tai krakmolo saugyklos. Krakmolas panašus į žmogaus gliukogeną – tai gliukozės šaltinis, galinga medžiaga, sukelianti sintezės procesą, o mums tai reiškia – toksinų nusėdimą atgal į audinių saugyklas. Palaukite,  šakniavaisių sultis mes dar naudosime kitame „išėjimo“ iš badavimo etape.

Žolelių sultys, žolės, turi chlorofilą – tai sintezės čempionas apskritai tarp visų medžiagų, žolelių sultys organizme staigiai startuoja sintezės procesus tada, kai valymosi etape mums to visai nereikia, todėl žolelių, žalias sultis, mes irgi paliksime kitam, „išėjimo“ iš badavimo etapui.

Šviežios žolelių ir šakniavaisių sultys labai naudingos ir efektyvios, tačiau kitame išėjimo iš badavimo etape, ir visai kitam darbui, o ne tam, kurį mes vykdome valydami kraują nuo toksinų!

Aš nepavargsiu kartoti, kad tik vaisių sultys turi valomųjų savybių. Šakniavaisių sultys, tokių kaip burokai, sumaišytos sakysim su salierų sultimis, savaime yra puikios sultys, tačiau jau neturi tokių valomųjų savybių, jose visose daug krakmolo, kuris stabdo valymąsi. Gi žolelių sultys, sultys iš krapų, petražolių, arba iš kviečių želmenų, pasireiškia sintetiniu, jungiamuoju aktyvumu, kuris visiškai nereikalingas valymosi metu.

Žolelių sultys tik suvarys cirkuliuojančius toksinus atgal į audinius, priverčiant iš naujo įjungti juos į sintezės procesą organizme.

Todėl jūs turite vartoti tik sultis, turinčias valomųjų savybių, kad pašalinti visus tuos, dar  cirkuliuojančius organizme nuodus. Visgi, jei jūs pradėsite vartoti žaliąsias sultis, turinčias sintetinį aktyvumą, t.y. tas, kurios suvaro medžiagas į audinius – jūs grąžinsite nuodus atgal į organizmo audinius. Organizmas blogai reaguos į šį vyksmą ir jums bus sunku ištverti grynai žalių sulčių vartojimą.

Amerikoje labai populiarus „Vitgrass“, t.y. išspaustos sultys iš paprasčiausių kviečių žalių želmenų. Jų galima nusipirkti beveik visose parduotuvėse, prekiaujančiose sveiku maistu. Amerikoje egzistuoja didelis skaičius sanatorijų, kuriose visas gydymas bazuojasi pagal dietas ir „vitgrass“ vartojimą. Tai tikrai galingos pagal jėgą sultys – galima pasakyti grynas chlorofilo koncentratas. Jis duodamas stikliukais po 30 ml. – du doleriai. Galima, kaip degtinę praryti vien tik  „vitgrasso“ stikliuką, bet geriau praskiesti vandeniu. Aš gi norėčiau, kad Rusijoje vietoje degtinės pradėtų stiklinėmis gerti „vitgrass“ – „stikliuką“ atskiestų sulčių iš kviečių želmenų, arba rugių . Tada žmonės Rusijoje taptų galiūnais.

Dėl jų tokio stipraus, stimuliuojančio aktyvumo, žaliąsias sultis geriau pradėti gerti kitame išėjimo iš badavimo etape.  Kartą aš kažkaip išgėriau stikliuką „vitgrasso“ ketvirtą, ar šeštą išėjimo iš badavimo dieną ir iš karto išvėmiau tą „vitgrassą“, t.y. organizmas pats pasakė, kad  chlorofilo jam, ankstyvame išėjimo iš badavimo etape, nereikia – per anksti.

Į mineralinį vandenį badavimo metu  organizmas reaguoja individualiai, tačiau, išėjimo iš badavimo metu, mineralinis vanduo vienareikšmiškai puiki priemonė ir, jeigu yra galimybė, jo reikia gerti maksimaliai, tačiau tik labai praskiestu distiliuotu, arba blogiausiu atveju, vandeniu iš plastikinių butelių. Gerti galima bet kokį: „Boržomi“, „Narzan“, „Džermuk“,  „Esentuki 4“, „Esentuki 2“, „Nabeglavi“, „Pelegrini“ ir t.t. Vienintelis „Esentuki 17“ nelabai organizmo pernešamas dėl didelės mineralizacijos, todėl reikia stipriai praskiesti. Mineralinis vanduo prisotintas kalciu, kaip „Džermuk“, arba iš užsienio „Gerlštainer“, taip pat blogiau įsisavinamas, nei, kad paprastas natrio-kalio mineralinis vanduo, toks kaip „Boržomi“ arba „Narzan“. Asmeniškai man, geriausiai iš visų tinka „Narzan“ ir „Esentuki 2“. Mineralinį vandenį reikia praskiesti distiliuotu vandeniu, arba tuo, kurį naudojate – šulinio, arba šaltinio vandeniu.

Kas liečia pasterizuotą pieną, kefyrą, košes, bulves, paprastą virtą maistą – pamirškite visai ir nepaverskite svarbaus darbo į  pavojingą parodiją.

Aš prisimenu, kaip mano kolega gydytojas šešioliktą badavimo dieną neatlaikė ir prisivalgė virtų makaronų. Po šito, jis parą praleido tarnybiniame tualete. Jam pasisekė, jei tik jis būtų badavęs kiek ilgiau, tai „išėjimas“ iš badavimo jam būtų pasibaigęs liūdnai. Amerikiečių literatūroje yra daug kartų minima apie žarnų persivertima (susisukimą) po trijų savaičių badavimo, paprasčiausiai nuo vienos suvalgytos virtos bulvės, arba baltos duonos gabalėlio, jau nekalbant apie kotletą.

Baigiant šį klausimą, aš turiu jūsų paklausti – ar aš, kur nors tekste kalbėjau, kad galima vartoti konservuotas, pasterizuotas vaisių sultis? – Ne! Todėl kad vaisių sultys pakeliuose ir buteliuose, geriausiu atveju atitinka saldų mineralinio vandens tirpalą, be to, ketvirtadalį jų sudėties užima silpnas dezinfekavimo medžiagos tirpalas, kaip lizolas, kuriuo dezinfekuojami viešieji tualetai. O išgėrę litrą sulčių iš pakelio, jūs tokiu būdu išgersite visą stiklinę atskiesto konservantų nuodo viename sulčių litre. Ar suprantate kokį efektą sukels sultys iš pakelio jūsų išvalymo procesui? – Visas jūsų išsivalymas taps beprasmiu.

Ir dar kartą jums priminsiu – nebijokite. Visą tą laiką, kai jūs vartosite vaisių sultis, jūs nejausite nė menkiausio bado pojūčio ir būsite sotūs, išgėrę puodelį atskiestų vaisių sulčių. Šis įdomus reiškinys sąlygojamas tuo, kad bado jausmas iššaukiamas tame tarpe ir peristaltika, t.y. žarnyno bangavimu. Kadangi, naudojant sulčių dietą nėra kieto maisto apimties, todėl žarnyno peristaltika ir nepasileidžia, o bado pojūtis tuo metu, kai jūs vartojate vien vaisių sultis ir valotės nuo toksinų, neatsiranda. Valytis vartojant tik vaisių sultis daug geriau, nei valgyti pilnus vaisius. Neskausmingas ir maksimaliai efektyvus „išeiti iš badavimo“ būdas, lydimas visišku toksinų pašalinimu – argi tai ne tai, ko jums reikia, ko jūs taip ilgai ir kankinančiai siekėte? Bet keikite patys save, jeigu jūs pavartosite ką nors dar, išskyrus vaisių sultis!

 

Daržovių ir žolelių sulčių badavimo etapas

Toliau seka kitas, trečias etapas – badavimas naudojant daržovių ir žolelių sultis. Po to, kai jūs skrupulingai ir nesukčiaujant   įvykdysite visas būtinas dienas, vartodami tik vaisių sultis, arba vaisius, jūs galite papildyti tai daržovių sultimis, kaip morkų, burokų, salierų, krapų, kiaulpienės, arba bulvių, arba be baimės jau valgyti tas daržoves ir žoles, kadangi tuo periodu, kuriuo naudojate vaisių sultis, žarnyno judėjimas jau atsistato.

Vienintelis dalykas, dantenos gali blogai priimti kietą maistą , todėl tokiu atveju naudojamos sultys.

Ir aš vėl noriu pakartoti,  kad svarbiausias badavimo etapas – tai ne pats badavimas, naudojant distiliuotą, ar šulinio vandenį, kuris turi paruošiamosios reikšmės toksinų mobilizacijai iš audinių saugyklų, o būtent vaisių etapas „išeinant iš badavimo“. Jei turite noro, arba tai būtina jūsų sveikatos būklei, jūs galite toliau tęsti vaisių dietos etapą tiek, kiek jums reikia, arba kol turite vaisių. Vartodamas tik vaisų sultis žmogus gali būti ilgai, apie metus-du, tai seniai įrodyta daugkartine „vaisininkų“ praktika, žmonių, gyvenančių vartojant tik šviežius vaisius. Amerikoje jie niekada nebuvo išnykę. Savo knygose-ataskaitose jie demonstruoja pavydėtiną sveikatos būklę.

Džėjus Kordičas knygoje, pavadintoje „Sulčių žmogaus sulčių galia“, (Jay Kordich “The Juiceman’s power of juicing”), išleistoje 1993 metais, skelbia, kad keturiasdešimtaisiais metais, t.y. prieš 50 metų, jam, dar jaunam atletui, buvo diagnozuotas šlapimo pūslės vėžys. Gyvendamas Manheteno centre ir turėdamas galimybę nedirbti, jis kiekvieną dieną nuo 6 ryto iki 6 vakaro ruošė sau šviežias vaisių ir daržovių sultis. Jis, tikrąja to žodžio prasme, dirbo sau. Jis vartojo šviežiai spaustas sultis dvejus su puse metų, kol nebejautė ligos savo organizme. Tuo pačiu jis visiškai atsisakė oficialaus gydymo. Prabėgus 50 metų jis dar važinėjo po Ameriką, skatindamas maitinimąsi sultimis. Smulkiau apie maitinimąsi sultimis kiek vėliau.

Dabar jūs pradėjote vartoti daržovių ir žolelių sultis. Žinoma, geriausiai iš visų tinka morkų sultys. Nors, pradėti trečią gydomojo badavimo etapą, arba antrą „išėjimo iš badavimo“ fazę, aš rekomenduoju nuo juodojo ridiko su medumi. Net ne sultis, o tiesiog trintą juodąjį ridiką su skystu medumi. Šiuo atveju ridikas duoda tiesiog stebuklingą efektą. Aš paaiškinsiu: visą badavimo su vandeniu etapą, jūsų organizme baisi acidozė, t.y. rūgštingumas, kuris ištirpdo visas toksinų druskas, esančias jūsų organizmo audiniuose. Vartojant vaisių sultis, ypač citrusinių, kurie taip pat turi aštrų rūgštingumą, pavyzdžiui: citrinų sultys – šis rūgštingumas būtinai išsaugomas. Juodasis ridikas gi pats šarmingiausias, t.y. natūralus produktas, iš visų galimų, neutralizuojantis rūgštingumą. Kito tokio nėra. Būtent todėl ridikas liaudyje plačiai naudojamas gydant peršalimo ligas, tai yra, slogą, bronchitą ir anginą, nes ridikas labai suskystina snarglius ir gleives, bei prisideda prie jų lengvesnio pašalinimo. Kai jūs, sąžiningai badavę du badavimo etapus, pabandysite trintą ridiką su medumi (dėl skonio), tai jūs suprasite apie ką aš kalbu.

Vienintelis pastebėjimas vartojimui – ridikas turi stiprią šarminę reakciją, o citrusinių vaisių sultys, ypač citrinos – aštrią rūgštingumo reakciją, tai jų negalima vartoti kartu – jie nesuderinami skrandyje. Todėl vartojant juos vienu metu, gali kilti laikinas skrandžio pūtimas ir diskomfortas.

Trečias išėjimo iš badavimo etapas – vartojant visas prieinamas vaisių, daržovių, žolelių sultis. O taip pat vartoti šviežius vaisius, žoles ir daržoves tiek ilgai, kiek reikia, pagal savijautą, ir net galite taip maitintis visą savo gyvenimą. Oficialios medicinos pareiškimas, kuris būtinas, kad kažkokiu būdu parduoti savo preparatus, apie tai, jog egzistuoja vitaminai, kurių yra tik gyvuliniame maiste, lengvai paneigiamas grėsmingų iš išvaizdos gyvūnų rūšių kiekiu gamtoje, tokių kaip buliai, ar raganosiai, kurie išskyrus žolę daugiau nieko nevartoja, o taip pat didele „vaisininkų“ visame pasaulyje praktika. Ši oficiali medicinos verslininkų demagogija, atmetama kasdienine milijonų, natūralios medicinos pasekėjų patirtimi, ypač Amerikoje, milijonų, kurie nevalgo nieko kito, išskyrus šviežius vaisius, daržoves ir žoles.

 

Pirtis – valomojo proceso apoteozė.

Ir taip, sultingame vaisių ir daržovių etapuose jūs pašalinote iš kraujo toksinus, distiliuoto badavimo metu išvestus iš audinių saugyklų į kraują. Tačiau jūs atlikote ne vien tik tokį teigiamą darbą. Jūs taip pat normalizavote ir kūno audinių vandens balansą, kuris distiliuoto badavimo fazėje vis tiek buvo pastūmėtas dehidratacijos kryptimi.

Po badavimo į pirtį negalima eiti anksčiau, nei atstačius skysčių-druskų pusiausvyrą organizme. O skysčių-druskų pusiausvyra atstatoma ne anksčiau, kaip po 10 dienų pradėjus „išėjimą“ iš badavimo, netgi jeigu jūs badavote tik savaitę.

O jei jūs, badavote ilgiau, tai reikia ir daugiau nei 10 dienų. Jūs turite pajausti, kad jau prisigėrėte sulčių; grįžo gera savijauta, šlapimo pūslės srovė energinga ir gyva, jūsų liežuvis tapo drėgnesnis, oda tapo drėgnesnė, akys blizga, susitvarkė miegas, štai tada einate į pirtį. Ir labai noriu pabrėžti, kad į pirtį reikia eiti iki to, kai jūs pereinate prie virto maisto! T.y. į pirtį reikia eiti po to, kai jūs prisigėrėte sulčių, bet iki to, kai perėjote prie kitokio maisto. Ir dabar jūs galite pasiimti su savimi ne mažiau, kaip 2 litrus citrinų-apelsinų sulčių ir eiti į pirtį, garinę pirtį ir gerai išprakaituoti likusius toksinus. Štai tada jūs suprasite, kas tai yra tikrasis išsivalymas. Jūs išeisite iš pirties, kaip niekada anksčiau – su pirmine kūdikio švara.

Jokiu būdu negalima į pirtį eiti badavimo metu. Ir nors jūs badavote tik savaitę, eiti reikia po dviejų  „išėjimo iš badavimo“ sulčių ir daržovių savaičių. Autorius buvo garinėje pirtyje septintoje distiliuoto badavimo dienoje. Pačioje pirtyje buvo kaip ir nieko. Bet kai jis grįžo namo, tai pradėjo vemti vandeniu, nuo intoksikacijos baltymai tapo beveik juodais ir prireikė skubiai nutraukti badavimą, kadangi toksinų išsilaisvinimas iš audinių tapo nekontroliuojamas.  Blogai įsivaizduoju, kokia bus žmogaus, kuris nusprendė išsigarinti pirtyje, sakykim, 21-ą badavimo dieną, būklė. Aš spėju, kad tai gali būti panašu į savižudybę.

Badavimo ir iš karto po jo metu, visa kraujagyslių mikrocirkuliacija organizme yra konstruojamoje, sumažintoje būsenoje, audiniuose ryški acidozė, rūgštingumas.  Mažiausiai, 7-14 dienų, būtinos bekrakmolės, skaidrios vaisų sultys; ir, priklausomai nuo badavimo laikotarpio, daugiau dienų, kad atstatyti skysčių-druskų ir rūgštingumo-šarminę pusiausvyrą organizmo audiniuose. Pirmosiomis dienomis po vaisių sulčių vartojimo, organizmas greitai sukaupia tris kilogramus vien tik nuo atsiradusio skysčio organizme.

Ir kai pacientas, sultingame vaisių etape, gerokai papildys prarastus skysčius ir druskas organizme, paskui pavalgys kurį laiką ir žalių vaisių – tada ir reikia eiti į garinę pirtį. Bet būtinai iki to kai pacientas perėjo prie virto maisto.

Jeigu jūs kaitinatės garuose ir neprakaituojate, reiškia, kad jūs neatstatėte  skysčių-druskų pusiausvyros organizme.

Garinių pirčių užduotis paprasta: širdies ir kraujagyslių sistema normalioje temperatūroje atidaryta išėjimui, inkstų išvalymui. Viso badavimo metu širdies ir kraujagyslių sistema buvo atvira ir inkstai sustiprintai filtravo toksinus į gatvę. Dabar mes gi turime, metaforiškai kalbant, atidaryti kitą širdies ir kraujagyslių sistemos kanalą  ir  išfiltruoti visos odos toksinus per visą periferinę kraujotaką. Pagal efektyvumą tai nuostabi procedūra.

Keletas ėjimų į garinę, galima pasakyti, pakeičia dirbtinio inksto gemodializės seansą. Be to, priešingai nuo inkstų, per odą išeina ne tik  vandenyje tirpūs, bet ir dalinai riebaluose tirpūs toksinai.

Jūsų užduotis garinėje – nesigarinti aukščiausioje temperatūroje. Jums reikia gerai paprakaituoti, „nutekėti“, prakaito išsiskyrimas neproporcingas vien tik temperatūrai, bet taip pat ir drėgmei. Garas neturi būti sausas ir karštas. Šiuo atveju jūs ne peršalimą gydote. Jums reikia išprakaituoti šlakus. Reikalinga nelabai karšta, drėgna garinė. Jokių saunų. Jūsų užduotis ne perkaisti, o išprakaituoti likusius toksinus. Prieš pirtį ir pirtyje daug gerkite.

Jūs su savimi į pirtį pasiimate dviejų litrų termosą su praskiestu šviežiai spaustos citrinos ir apelsinų sulčių mišiniu, ir tarkim, du butelius mineralinio vandens, ir tiek, nemažiau du-tris litrus skysčio. Pusę to kiekio išgerkite prieš garinimosi pradžią ir tęskite, susikoncentravę į tai, kad visą kiekį reikia išgerti iki proceso vidurio. Garinimosi metu jūs turite išgarinti per odą beveik visą suvartotą skystį .

Natūralu, kad procesas turi varijuoti, priklausomai nuo paciento amžiaus ir būklės. Sergant lėtinėmis širdies ligomis, vandens krūvį reikia duoti atsargiai. Tačiau iš kitos pusės, mes negalime išplauti  toksinų iš periferinių audinių be reikiamo skysčių kiekio. Jeigu jūs sėdite garinėje ir oda pas jus sausa, reiškia, kad nėra pakankamo skysčių kiekio jūsų audiniuose, arba garas per daug sausas.

Su kiekvienu pacientu klausimą reikia spręsti individualiai. Tačiau, išfiltravę visą didelį odos paviršių, , po šviežių vaisių sulčių vartojimo, jūs išeinate iš garinės pirties, kaip naujai gimę.

O jei padaryti gydomąjį badavimo ciklą ilgesniu? Ar dabar jau pradedate nuspėti, kas tai yra tikrasis lėtinių susirgimų gydymas?

Veiksmingumo pasieksite kartodami valymąsi garinėje pirtyje kiekvieną savaitę iki viso išsivalymo proceso pabaigos. Todėl pirmu garinimusi organizmo valymo geriau nebaigti.

 

Ketvirtasis badavimo etapas

Ketvirtasis badavimo etapas, arba trečiasis „išėjimo iš badavimo“ etapas – žalio (termiškai neapdoroto), natūralaus maisto vartojimas. Kuo šis periodas skiriasi nuo buvusio prieš tai? Nėra prasmės spausti sultis, kai galima valgyti visą produktą. Galima pridėti ir kitus, žalius ne vegetariško tipo produktus, kaip tai: žalio kiaušinio trynį, gabalėlius šviežios žalios žuvies, net žalią mėsą, bet suprantama ne iš parduotuvės, o iš ten, kur tikrai žinote, jog valgysite tikrai šviežią mėsą, ar žuvį. Svarbiausia, kad viskas būtų šviežia ir neapdorota – nei chemikalais, nei termiškai (nevirta,nekepta ir t.t.). Nes tik šviežiuose produktuose randama tai, kas pasakose vadinama „gyvuoju vandeniu“, tai yra gyvybinė jėga. Bet apie tai vėliau. Dabar gi, aš vėl pabrėžiu, kad, kaip ir vaisių fazėje „išeinant iš badavimo“, ir, kaip ir vaisių-daržovių-žolelių fazėje „išeinant iš badavimo“, jūs galite tęsti žalio maisto vartojimo fazę kiek tik norite, pagal jūsų finansines išgales, ir kai kurie žaliavalgystę pritaiko, kaip savo pagrindinę maisto vartojimo formą. Bet, jei jūs tokios galimybės neturite, jums teks grįžti, prie daugiau, ar mažiau įprastos maitinimosi formos (būdo), apie ką aš išsamiai papasakosiu antroje šios knygos dalyje.

JAV aš susidūriau su didele problema liečiančia žaliavalgystę. Reikalas tame, kad visi, tame tarpe lyg ir žali produktai, ir pirmoje eilėje greitai gendantys: daržovės ir vaisiai, visos mėsos rūšys – apdorojami radioaktyvia spinduliuote specialiose kamerose, kad sunaikinti visas bakterijas ir sustabdyti greitą produktų gedimą (senėjimą). Todėl JAV, vaisiai ir daržovės, nekalbant jau apie mėsą ir jos produktus yra „negyvi“, net jei ir atrodo, kaip „žali“. Paimkime pavyzdžiu avokado vaisius. Jie turėtų būti pardavinėjami žali, bet taip nėra. Pradžioje avokado vaisiai radioaktyviai švitinami, vėliau stipriai užšaldomi ir tik po to transportuojami vartotojams. Parduotuvėje vaisiai guli tuo pačiu ir atitirpdami. Ar galima tokį vaisių po visko laikyti „žaliu“ ir nedenatūruotu? – Žinoma, kad ne. Tyrimų šia tema parsiduodantis „mokslas“ nefinansuoja. „Mokslas“, kapitalistinėje visuomenėje dirba tik reklamai ir realizavimui, o žmonių sveikata – tai mažiausias iš juos dominančių dalykų. JAV radioaktyviam apdorojimui pateikiama, dievai nematė tos mėsos, aš jos apskritai nevalgau, bet visos daržovės, bei vaisiai apdorojami radioaktyviu spinduliavimu. Ir kaip po tokio apdorojimo laikyti daržoves ir vaisius šviežiais ir „žaliais“? Teisėta? Visos bulvės, konkrečiai JAV – radioaktyvios. Net iš tolo negalima lyginti, pavyzdžiui, amerikietiškų ir uzbekiškų vynuogių. Tai skirtingų kategorijų dalykai. O braškes išaugintas savo darže lyginti su amerikietiškomis braškėmis? Negalima lyginti šių produktų. JAV visos uogos-daržovės vieno, žalio popieriaus skonio, o amerikiečiai galvoja, kad valgo tikras daržoves-vaisius; jiems taip per TV sako. Štai kodėl, kai aš retai būnu Rusijoje, aš apsivalgau viskuo iš turgaus. O juk senokai prasiskverbia į amerikiečių internetą informacija, pranešanti, kad esant radioaktyviam apdorojimui, maistas praranda savo gyvybines savybes, susikaupia agresyvūs laisvieji radikalai ir patologinės molekulių nuotrupos, kurios tiksliai iššaukia augimo sustojimą ir ligas pas bandomuosius gyvūnus. Čia mes paliečiame tik tiesiogines radioaktyvaus maisto produkcijos apdorojimo JAV pasekmes, neliesdami „genetiškai modifikuotų (pakeistų) produktų“, kurie genetiškai pakeisti dar iki jų gamybos, sėklų ir kiaušialąsčių etape. Kapitalizmas visą šia informaciją deda po septyniais užraktais.

 

Užsienio literatūros apie badavimą apžvalga

Amžinai alkanoje Rusijoje badavimas, kaip gydymo metodas nebuvo žinomas ir nebuvo populiarus iki 20-o amžiaus 80-ųjų metų pabaigos, kai Rusijoje atsirado išverstos Polio Brego ir Herberto Šeltono brošiūros. Todėl Rusijoje iki šiol galvojama, kad Bregas ir Šeltonas vieninteliai ir nepakartojami, kai viskas visiškai ne taip, jei – paskutiniai. Aš atsimenu, kai 1984 metais, kai nekurie mano kolegos-gydytojai susižavėjo badavimu, tai vienintelis ką jie sugebėjo gauti kaip instrukciją, buvo ranka perrašyta daktaro Jurijaus Nikolajevo gydomojo badavimo instrukcijos versija, kuris 60-ųjų pabaigoje Teismo Psichiatrijos institute, gydė badavimu psichiatrinius ligonius. Daktaras Jurijus Nikolajevas tuo metu buvo vienintelis specialistas, kuris tą darė profesionaliai, bet, taip sakant, naudojo tą metodą, gydant mažai vertingą visuomenės grupę – psichiatrinius ligonius. Savo knygoje apie badavimą „Badavimas – radikali dieta“ gydytojas Alanas Skotas (Alan Cott, M.D. “Fasting: The ultimate diet”. 1975), kuris, kaip ir Nikolajevas buvo psichiatru, savo knyga pradeda tuo, kad, kaip jis specialiai atvažiuodavo iš Amerikos į Maskvą pas Jurijų Nikolajevą vien tam, kad pažiūrėti, kaip anas vykdo savo ligoniams badavimo dietą.

SSSR, deja, Nikolajevo instrukcijos cirkuliavo, kaip rašomąja mašinėle atspausdintas tekstas, tik Ketvirtosios Valdybos medicinos skyriuose, tai yra tik, kaip labai „didelių“ žmonių gydymo metodika. Šias instrukcijas mano kolegos ir naudojo, todėl, kad nei Polis Bregas, nei Šeltonas dar nebuvo žinomi Rusijoje, nors abiejų veiklos pikas buvo maždaug 40-ais – 60-ais metais.

 

Reikia suvokti skirtumą, tarp Brego ir Šeltono.

Bregas – tai ne tik mediciniškai neišprusęs lektorius, bet ir apskritai – žmogus tik su mokyklos išsilavinimu, kuris tačiau, labai nuovokus ir puikiai, bei suprantamai dėsto gimtąja kalba, ir nuostabiai dėsto savo asmeninę gydomojo badavimo patirtį. Kaip mediciniškai neišsilavinęs žmogus, jis moka paprastai ir suprantamai išdėstyti badavimo, ir savo asmeninės patirties esmę paprastiems žmonėms. Bregas su savo lekcijomis apie badavimą, keliavo po visą Ameriką ir tuo uždirbdavo pragyvenimui, taip pat ir savo žinomos brošiūros leidimu. Bregas plačiai šypsosi savo baltadante šypsena, iš visų savo amerikietiškų brošiūrų viršelių. Jis pats niekada, nieko negydė ir laikėsi nuo to atokiau – neturėjo tam formalios teisės, todėl Bregas niekada nestebėjo nieko kito badavimo eigos, išskyrus savo paties. Ar žinote kuo prisistatydavo Polis Bregas angliškame savo žinomos brošiūros originale „Badavimo stebuklas“ ? -  Polis Bregas – „Gyvenimo trukmės padidinimo specialistas“, prašau gerbti ir mylėti, t.y. pagal dabartinę terminologiją – žmogus be oficialios specialybės ir profesijos.

Tai apie ką rašo Bregas – jo asmeninė patirtis – visiškai sveiko žmogaus patirtis. Ir jei galima naudoti jo nuostatas, kurios visumoje teisingos, tai niekaip negalima laukti to, kad jums viskas vyks taip pat lengvai, kaip ir Bregui. Ryšium su komercine koncentracija lekcijose, Bregas neišsiskyrė „derlingumu“, jis išleido viso tik vieną, įžymiąją „Badavimo stebuklas“ brošiūrą. Bet po jo mirties, Brego žmona, Patricija, tęsė jo užrašų leidimą, vis iškirpdama ir iškirpdama atskiras, dar smulkesnes brošiūrėles, kad nors kaip, galima būtų jas parduoti, kaip atskiras knygeles, ir kažkaip „uždirbti“. Todėl Brego vardu išleistos literatūros neverta pirkti, išskyrus jo „Badavimo stebuklas“. Visa, kas liko – tai jo nesąžiningos žmonos karpymo produktas. Jūs manote Polis Bregas originali savo žanro asmenybė? Iki jo, tokią pačią rolę, amerikietiškoje, badavimo ir knygų rinkose atliko žmogus vardu Chirevordas Karingtonas – gydomojo badavimo propagandistas pirmoje 20-ojo amžiaus pusėje. Jis kelių knygelių apie gydomąjį badavimą autorius, pavyzdžiui „Badavimas dėl ilgaamžiškumo ir sveikatos“(Hereward Carrington. “Fasting to health and long life”. 1953), ir storos, 700 puslapių, enciklopedinės, apie gydomąjį badavimą instrukcijos, „Gyvybinė jėga, gydomasis badavimas ir maitinimasis“(Hereward Carrington “Vitality, fasting and nutrition”).

 

Herbertas Šeltonas (1895-1985) – tai visiškai kito tipo personažas, nei lojalus amerikietiškai valdžiai Bregas. Herbertas Šeltonas, skirtingai nuo Polio Brego, nebuvo plačiai besišypsančiu gydomojo badavimo pardavėju. Šeltonas – Brego antipodas. Jis buvo maištininku, nusistačiusiu prieš sotų medicinos isteblišmentą, pogrindinės badavimo klinikos vadovu, kuris skundų ir represijų, bei pastovaus sekimo aplinkoje sugebėjo 40 metų vadovauti pogrindinei klinikai ir pateikti gydymą badavimu apie, kaip tvirtina jis pats, 30 tūkstančių pacientų, ką tiesą sakant, pogrindinėje klinikoje nerealu padaryti net ir per 40 metų. Brego patirtis remiasi tik jo paties asmenine badavimo patirtimi, o Šeltono – tai didžiulė kitų žmonių badavimo patirtis.

Šeltonas pradėjo nuo to, kad rašė straipsnius apie sveikatą populiariame žurnale, padariusiame didelę įtaką sveiko gyvenimo būdo propagandai Amerikoje, 20-ojo amžiaus pradžioje. Žurnalas vadinosi „Fizinės kultūros žurnalas“ (“Physical culture magazine”), kurį išlaikė žinomas propagandistas Bernaras Makfadenas. Makfadenas buvo įvairiapusišku žmogumi: propagandistu, fizinės kultūros gerbėju, pats asmeniškai badavo, taip pat yra knygutės „Badavimas vardan sveikatos“ autoriumi (Bernarr McFadden “Fasting for health”. 1923).

Bernaras Makfadenas visą pirmąjį 20-o amžiaus trečdalį buvo visos Amerikos judėjimo „Judėjimas už fizinę kultūrą“ vadovu. Savo knygutėje „badavimo stebuklas“ Polis Bregas prisimena, kad jis dalyvavo su Bernaru Makfadenu ir net pateikia kolektyvinio bėgimo fotografiją, kur jis nufotografuotas šalia Makfadeno. O Šeltonas rašė Makfadeno žurnalui; Tai yra jie abu, ir Polis Bregas, ir Herbertas Šeltonas Makfadeno pasekėjai, Makfadeno, kuris buvo pagrindinė figūra vystant sveiko gyvenimo būdo liniją 20-o amžiaus pradžios Amerikoje.

Herbertas Šeltonas pats nebadauja, jis, taip sakant „badauja kitus“. Šeltonas irgi nebuvo daktaru, jis savo išsilavinimą apibūdino, kaip kažkokios neformalios mokymo įstaigos, neaiškiu pavadinimu „ Bevaisčių terapeutų koledžas“ baigimu ir prisidengdavo popieriumi iš amerikiečių „natūropatų“ draugijos.

Verta paminėti, kad Amerikoje, už gydymą be daktaro licenzijos sodinama į kalėjimą. Šeltono laikais, viskas dar nebuvo taip griežtai, bet po Antrojo Pasaulinio karo, Amerikos Medicinos Asociacija (AMA), ėmėsi šio reikalo iš esmės. AMA meta visus už grotų, įskaitant ir licencijuotus gydytojus, kurie bando taikyti natūralius gydymo metodus. Gydytojų tiesą sakant iškart nesodina – pas juos pradžiai atimama licenzija su formuluote „už neatitinkančią medicinos standartų gydymo praktiką“, o vėliau jau sodina už „medicininę praktiką be licenzijos“. JAV pilna oficialios medicinos diktatūra ir totalitarinė sistema. Jie kontroliuoja ir saugo savo pelno įplaukas, kurios šiai dienai jau sudaro apie du trilijonus dolerių kasmet, ir kuriuos jie išspaudžia iš amerikiečių visuomenės! Jie patys nusprendžia, kaip gydyti, ir patys nustato pasiutusias kainas už savo „gydymą“.

Herberto Šeltono gyvenimas ir darbas – tai tipinis entuziasto pavyzdys, kuris bando padėti žmonės represinio režimo sąlygomis. Šeltoną visą gyvenimą tampė po „organus“ ir JAV teismus.Milvokyje, Viskonsino valstijoje, už neteisėtą bandymą gydyti, Šeltonas spėjo net truputį „pasėdėti“ kalėjime. Bet Šeltonas dar spėjo pasipraktikuoti badavime. Dabar JAV, badavimo klinikų egzistavimas jau neįmanomas dėl represijų, kurių sulaukia natūralios medicinos praktikai. Visos šios klinikos randasi šalia JAV sienos – Meksikoje. Oficialūs gydytojai JAV neužsiima natūralia medicina, nes ją praktikuojant neįmanoma uždirbti tokių pinigų, kaip pardavinėjant tyrimų metodus, tabletes, ar operacijas.

Šeltonas turėjo nuosavą kliniką San Antonijo miestelyje Techaso valstijoje, kurioje buvo veikiama pogrindžio sąlygomis, su iškaba „Sveikatingumo mokykla“. Ši klinika talpino viso 10-20 ligonių, mažutė sanatorija, bet Šeltonas visus 40 metų kuravo pacientų badavimą joje. Todėl, pas Herbertą Šeltoną buvo didžiulė, stebint kitų žmonių badavimo eigą patirtis. Bet iš visų aprašymų galima daryti išvadą, kad asmeniškai pats jis nebadavo. O asmeninės patirties nebuvimas – tai didelis jo darbų minusas, pasireikšdavęs nekuriuo „voliuntarizmu“. Šeltonas neturėjo vidinio supratimo to, kas vyksta badaujant, bet kurį turėjo net neišsilavinęs Bregas. Šeltonas taikė badavimą ne sau asmeniškai, pats jis apsieidavo su daugiau-mažiau švelnesniais organizmo apvalymo būdais, pavyzdžiui, kruopščiai pasirenkant ir derinant tarpusavyje maisto produktus.

Šeltonas – vienas produktyviausių natūralios medicinos teoretikų. Lyginant su Bregu, Šeltonas parašė kelis stambius tomus apie natūralų gydymą, kuriuose jis nuobodžiai aptaria visą šiuo klausimu esančią literatūrą. Nuo 1928, iki 1968 metų jis publikavo daugiau nei 35 knygas ir nuo 1939 – leido kasmėnesinį žurnalą „Šeltono higieninis reviu“. Iki pat šių dienų egzistuoja nekurie „šeltoniečiai“, pasivadinę „Amerikos natūralios higienos draugija“, kurie privatizavę Šeltono kultūrinio paveldo teises, iki šiol tęsia jo knygų leidimą ir tuo sėkmingai palaiko savo asmenines pinigines įplaukas.

Mano manymu pati naudingiausia iš to ką parašė Šeltonas, yra knyga, apie tarpusavio komponentų suderinamumą maiste – „Maisto kombinavimas – suprantama visiems“(H.M. Shelton “Food combining made easy”). Šioje brošiūrėlėje Šeltonas susumuoja savo didžiulę patirtį maitinant ligonius ir įvairių rūšių maisto suderinamumą. Rusų kalba šios labai naudingos knygos nėra ir aš karštai rekomenduoju šią Herberto Šeltono knygutę išversti.

Apie badavimą pagrindinė Šeltono knyga – „Badavimo mokslas ir menas“ (Herbert M. Shelton “The science and fine art of fasting), kurioje jis ilgai ir pagal savo stilių nuobodžiai „grūda vandenį piestoje“.

Šeltonas neaprašo savo knygoje, o reiškia ir nedarė klizmų savo pacientams. Aš suprantu, kad vykdyti klizmas pogrindinėje klinikoje – tai subtilus ir sudėtingas reikalas, ir pilna ta žodžio prasme „turintis blogą kvapą“ – kasdien statyti jas savo pacientams, bet kodėl negalima individualiems ligoniams rekomenduoti tą daryti savarankiškai?

 

Bet grįžkime prie gydomojo badavimo ištakų. Badavimas, kaip ligų gydymo ir organizmo valymo būdas, juolab, kaip masinis ir sąmoningas judėjimas, atsirado Amerikoje ir Vokietijoje dar 19 šimtmečio pabaigoje. Beje, Amerikoje ir Vokietijoje tuo užsiimdavo ir medicinos daktarai. Rusijoje, iki revoliucijos, badavimą labai palaikė Viktoras Pašutinas, Karo-Medicinos akademijos Peterburge viršininkas. Taipogi užsiimdavo savo paties stebėjimu badaujant Nikolajus Morozovas, žinomas revoliucionierius, po revoliucijos instituto direktorius, instituto, kuris vėliau tapo Lesgafto vardo, fizinio auklėjimo institutu.

 

Pagrindiniai darbai apie gydomąjį badavimą parašyti būtent licencijuotų daktarų, dar iki tol, kai tie suprato, kad pastoviai gydyti ligonius, išrašant jiems vaistus, gerokai paprasčiau ir labiau apsimoka, nei gydyti anuos, rizikuojant likti be darbo.

JAV didžiausią įtaką pradiniam gydomojo badavimo metodo išvystymui padarė gydytojai Silvestras Gremas (Sylvester Graham), Henris Taneris (Henry S. Tanner), kuris pats praktikavo badavimą ir dukart badavo po 40 dienų; Rasselas Takeris (Russel Thacker Trall), Edvardas Chukeris Djui (Edward Hooker Dewey).

1990 metais, didelę įtaką padarė daktaro Djui knyga „Planas be pusryčių ir gydymas badaujant“ (E.H. Dewey. “The no-breakfast plan and the fasting cure” 1900). Būtent ši knyga padarė badavimą prieinamą plačiosioms masėms ir padėjo populiarinant gydomojo badavimo metodą. Būtent po šios knygos Amerikoje liaudis „pradėjo badauti“.

O kada 1910-1911 metais, „Kosmopolitiniame žurnale“ („COSMOPOLITAN“) atsirado serija, žinomo rašytojo ir Nobelio premijos laureato, Aptono Sinklerio straipsnių, apie asmeninę badavimo patirtį, tai gydomasis badavimas tapo to laikotarpio mados šauksmu. Nebadauti tuo metu buvo laikoma tiesiog nepadoriu dalyku.

Privačios gydomojo badavimo klinikos augo, kaip grybai po lietaus. Net Amerikos įstojimas į Pirmą Pasaulinį karą nieko neatitraukė nuo gydomojo badavimo. Ir tik Antrasis Pasaulinis karas nukreipė amerikiečių dėmesį nuo šio metodo – matyt visiems laikams. Bet tarpe tarp šių dviejų karų, gydomojo badavimo metodas buvo labai populiarus – dirbo daktaro Viljamo Hovardo Chėjaus klinikos, Lindos Chazard klinika turėjo 2,5 tūkstančių pacientų patirtį, sanatorija Pokono kalnuose šalia Niujorko turėjo 5 tūkstančių pacientų patirtį ir t.t.

Didelį indėlį į 20-o amžiaus natūralios medicinos plėtrą įdėjo daktaras Džonas Tildenas, knygos „Paaiškintos toksemijos“ autorius, gydęs ligonius privačioje klinikoje Denveryje, Kolorado valstijoje. Laikotarpiou, tarp dviejų pasaulinių karų, daktaras Tildenas parašė eilę šios srities fundamentalių darbų. Dirbo didelė „Bergolc klinika“ Milvokyje, Viskonsino valstijoje. Rinko apsukas Herberto Šeltono klinika. Dirbo licencijuoto daktaro Henrio Lindlaro klinika. Ir visos šios klinikos dirbo praktiškai nelegaliomis sąlygomis.

Linda Chazard apskritai buvo nuteista 1912 metais Sietle už neteisėtą vertimąsi gydomąja praktika su formuluote „už neplanuotą žmogžudystę“, ir atsėdėjo kalėjime 2 metus. Ją nuteisė už moters sirgusios chroniška liga mirtį, sekusią PO kurio laiko praėjus badavimui, Lindos Chazard sanatorijoje. Linda Chazard parašė vieną geriausių knygų apie gydomąjį badavimą, kuri vadinasi „Mokslingas badavimas“ (Linda Burfield Hazzard “Scientific fasting»).

Žinote, labai skiriasi knygos, parašytos suprantančiais žmonėmis, tai yra tais, kurie patys badauja, ir tais, kurie gydo kitus, nuo tų, kurie, taip sakant, populiarizuoja; tai yra, parašytomis įvairių žurnalistėlių ir panašaus plauko popieriaus gadintojų, nieko apie tai nesuprantančių, bet rašančių vien dėl to, kad už tai moka pinigus. Amerikoje tokių „brolijų“ pilna ir tokių knygučių apie gydomąjį badavimą, neduodančių jokios naudos, nors vežimu vežk. Todėl žinoti reikalingas knygas – tai kaip žinoti reikalingus žmones – svarbios žinios. Ne taip paprasta iš krūvos bereikalingų knygučių iškapstyti mums reikalingą perlą. Tam reikia begalės laiko ir atlaikyti, kaip sako amerikiečiai, didelį emocinį stresą.

 

Po Antrojo Pasaulinio karo, galingos, oficialios medicinos propagandos mašinos dėka, gydomojo badavimo metodas buvo stumiamas šalin tol, kol visai išnyko už horizonto. Tik atsiradus internetui, gydomasis badavimas išniro iš užmaršties, bet jau kaip prekė. Kokiu būdu? Žmonės pavyzdžiui parduoda gydomojo badavimo instrukcijas internetu tvirtindami, kad jie esą jums laiku patars ką daryti toliau, jei pasiųsite pinigų. Internetu galima susirasti kažkokią gydymo įstaigą, kur už nedidelius pinigus galima būtų pabadauti, med personalo priežiūroje. Deja, Amerikoje tokių įstaigų jau senai nebėra.

 

Jūs žinote, tik Amerikoje aš supratau, kaip toli priekyje buvo SSSR nuo JAV ir kitų vakarų šalių,  susirgimų prevencijos ir sveiko gyvenimo tyrimų srityje. SSSR egzistavo moksliniai-tiriamieji kurortologijos institutai, higienos, fizinės terapijos, reabilitacijos institutai, egzistavo platus sanatorijų, pensionatų ir poilsio namų tinklas, su pilnu medicininiu stebėjimu. Amerikoje nėra net nieko panašaus. Jeigu nori pailsėti ir atstatyti sveikatą Amerikoje – tai tavo asmeninis reikalas – pirk bilietus ir važiuok į pietus, susirask kokį nors privatų gydytoją ir gydykis, savo baime ir rizika. Amerikos vyriausybė nė trupučio nesijaudina dėl savo piliečių sveikatos. Amerikiečių vyriausybė labai užsiėmusi sąskaitų apmokėjimu, kurias jai pateikia privatūs gydytojai, uždirbantys iš ligų, o ne iš sveikų piliečių, kadangi JAV medicina gyvybiškai suinteresuota, kad gyventojai būtų ligotos būklės. Taip pat, kaip ir gaisrininkai, kurie bijodami, kad jei nebus gaisrų – uždarys ugniagesių skyrių ir jie neteks darbo, patys užsiima padeginėjimais. „Ligų prevencijos“ sąvoka nežinoma Amerikos Medicinos Asociacijai, panašiai, kaip Amerikos sveikatos ministerijai, kurią, JAV atveju, geriau tiktų pavadinti „Ligų Ministerija“.

 

Jei SSSR egzistavo mokslas apie sanitarinę higieną ir medicinos institutuose ruošė sanitarinės higienos gydytojus, kurie užsiimdavo ligų kontrole ir prevencija, daugumoje viešojo maitinimo įmonėse, tai JAV, niekas net supratimo neturi apie jokią higieną. Kai jūs einate į restoraną, arba perkate maistą amerikietiškoje parduotuvėje – viskas kas jūsų paslaugoms – tai visiškai nekontroliuojama, higienos požiūriu produkcija – gamintojo fantazijos ir galimybių rezultatas. Viena ko bijo restorano savininkas, kad jeigu jūs imsite viduriuoti, tai jūs pas daugiau ten kojos nekelsite – štai ir visa JAV sanitarinė higiena.

 

Arnoldas Eretas http://en.wikipedia.org/wiki/Arnold_Ehret

Dabar aš noriu išskirti vieną autorių, ties kuriuo tikrai verta apsistoti, ypač, kol jo knygų rusų kalba iki šiol vis dar nėra. Šią mažą knygelę apie badavimą aš laikau viena geriausių. Ji maža, kadangi nėra nereikalingų žodžių, tik išminties kvintesencija žmogaus, turinčio labai daug badavimo patirties. Aš kalbu apie Arnoldą Eretą iš Vokietijos, kuris 20 amžiaus pradžioje užsiimdavo badavimu. Jis parašė viso tik dvi knygutes, kurios buvo leidžiamos dešimtimis kartų, viso 20-o amžiaus eigoje. Jos nebuvo spausdinamos tikriausiai, tik rusų kalba ir sanskritu. Ir nors jau praėjo šimtas metų, šios dvi Arnoldo Ereto knygos „Racionalus badavimas“ ir „Be gleivinės dietos sistema“ yra geriausi gydomojo badavimo ir  sąmoningos dietos praktikos  vadovai.(Arnold Ehret “Rational fasting” and Arnold Ehret “Mucusless diet healing system”).

Arnoldas Eretas sirgo lėtiniu glomerulonefritu – lėtiniu inkstų susirgimu, vedančiu link inkstų raukšlėjimosi ir mirties nuo inkstų nepakankamumo. Jam tada buvo 35 metai. Arnoldas Eretas badavo daug kartų ir po daug dienų. Pats ilgiausias jo badavimas buvo 49 dienos. Ir štai ką jis sako:

„Aš daugiau nebesu ilgų badavimų šalininkas. Iš tikrųjų, galima tapti nusikaltėliu savo paties atžvilgiu, verčiant save badauti 30-40 dienų, vartojant vien vandenį… niekas negali atlaikyti tokio ilgo badavimo be pasekmių, arba be žalos savo gyvybinėms jėgoms“,

-o mes padėsime šauktuką! Kodėl mes padėsime šauktuką? – Todėl, kad čia Arnoldas Eretas į badavimą įveda naują faktorių – gyvybinę jėgą,  kurią jo laikais materialistai nuolat atmesdavo, ir šį faktorių, šią gyvybinę jėgą, Arnoldas Eretas, kaip jūs suprantate, paėmė ne iš lubų.

Asmeninė minėtos knygos autoriaus ilgo badavimo patirtis, turint savo aktyvuose daugiau nei dešimties gydomojo badavimo metų patirtį, įskaitant 31 dienos badavimą, 30 dienų, 24 dienų trukmės ir dešimtis badavimų, kurių trukmė nuo 7 iki 10 dienų, taip pat įtikinamai įrodo šios gyvybiškos jėgos egzistavimą.

O kaip gi, jūs paklausite, jūsų tvirtinimai, kad 21 diena, tai optimali badavimo trukmė ir kad mažesnis badavimas nesuteikia tokio ryškaus gydomojo badavimo efekto kaip 21 ir daugiau dienų badavimo? – Viskas teisingai: konkretaus žmogaus organizmo lėktuvo pilotavimo menas ir yra mokėjimas matyti pavojų ir privalumas to, arba kito badavimo laikotarpio ir mokėjimas išvengti abipusių spąstų.

Jūsų badavimo rezultatas – tai dešinės pusės matematinės lygties esmė, kurios kairėje pusėje yra tokie pagrindiniai dėmenys, kaip toksinų kiekis organizme ir priešpastatomas jam, gyvybinės organizmo jėgos kiekis. Prie tų dviejų, lygties kairės pusės pagrindinių dėmenų, stoja nesuskaičiuojama koeficientų galybė: amžius, paveldimumas, pradinis svoris, ligos palydovės.

Badavimo meno esmė yra aukščiausio rezultato pasiekimas, prarandant kuo mažiau gyvybinių jėgų ir energijos. Tai yra:

Gydomojo badavimo efektyvumas nustatomas ne pašalintų iš organizmo toksinų kiekyje  kilogramais,  bet toksinų kiekio gyvybinės jėgos vienetui, jėgos, kuri labai išbarstoma badaujant; ir gydomasis badavimas pats savaime yra įtikinamiausias metodas įrodyti, kad gyvybinė jėga, arba prancūziškai „Elan Vital“ – egzistuoja.

Jūs supratote kame čia gydomojo badavimo menas ir diplomatija? – Pusiausvyroje, intuicijoje, o tai ateina tiktai su patirtimi, sava arba svetima.

Todėl aš jums ir pabrėžiu, kad svarbiausia – tai konkretaus ligonio būklė,  padidėjusio toksinų kiekio audiniuose ribos požymių nustatymas, požymių pagal kuriuos būtina nutraukti badavimo procedūrą ir pereiti prie šviežių vaisių sulčių dietos.

Eretas aiškiai kalba, kad nereikia, kad ir kas nutiktų, vykdyti iš anksto numatyto plano. Sakykim 33-jų dienų badavimo. Svarbiausiai, kad jūs, arba jūsų kuratorius, jaustumėte, kas vyksta organizme ir laiku išeitumėte iš badavimo pradėdami vartoti šviežias vaisių sultis.

Kita labai svarbi nuostata, kuri, pagal prasmę yra Ereto išskirtinis indėlis virškinimo fiziologijoje, tai Ereto nuostata apie tai, kad, „kai tik maistas patenka ant skrandžio sienelių –  toksinų eliminavimas iš organizmo nutrūksta“!

Profesorius Ivanas Pavlovas gavo Nobelio premiją už gerokai mažiau svarbios hipotezės įrodymą fiziologijoje. Pavlovas ir didelis jo pasekėjų skaičius 20-o amžiaus pirmoje pusėje, vykdė šunų genocidą, sunaikinę dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių šunų, tik dėl to, kad parodyti, jog jei šuns skrandyje padaryti atsiveriančią į išorę skylę (fistulę) tai:

1)Kai šuo ėda ir maistas papuola į šuns skrandį, tai iš skylės teka skrandžio sultys – toks reiškinys buvo pavadintas Pavlovo besąlyginiu refleksu.

2) jeigu vienu metu, maitinant šunį, visą laiką įjungti elektros lemputę, tai paskui, tik lemputės įjungimas iššauks skrandžio sulčių tekėjimą iš skylės šuns skrandyje – šis reiškinys buvo pavadintas Pavlovo sąlyginiu refleksu. – Viskas. Šimtai tūkstančių šunų sumokėjo savo gyvybėmis už tuos „didžius“ atradimus. Boriso Sokolovo memuaruose „Ant Nevos krantų“ (svetainės „Užsienyje“ bibliotekoje), dviejuose pasakojimuose, tas šunų genocidas gerai aprašytas.

Visa, taip vadinama,  virškinimo fiziologija ir maitinimasis, kurių moko medicinos institute ir mokyklose visame pasaulyje, remiasi melagingomis, paimtomis iš lubų, prielaidomis. Pavyzdžiui, kad visas organizmo vartojamas maistas, visiškai švarus ir savyje neturi jokių toksinų, ir įsisavinamas pilnai, visu šimtu procentu, nepaliekant jokių „šlakų“. Iš kur jie tai paėmė? Prielaida paimta iš lubų, visiškai neatitinka visos žmonijos patirties apie vartojamą maistą.

Daktaras Arnoldas Eretas įveda dingusį lygties narį – toksinų eliminavimą!Ir teikia hipotezę, veikiantį patvirtinimą, kad, „kai tik maistas prisiliečia prie žarnyno sienelių – toksinų eliminavimas (pašalinimas) iš organizmo, nutrūksta“.

Daktaras Eretas daro dar vieną tvirtinimą, daug svarbesnį, nei vieno Nobelio premijos laureato hipozetė, anglų filosofo Volterio Kenono, kad „ organizmas siekia išlaikyti savo pagrindinius rodiklius pastovaus dydžio ir siauruose rėmuose, vadinamuose „Homeostaze“.

O būtent: Arnoldas Eretas – tiesiog vienišius, vienu ir tuo pačiu laiku, su oficialiais fiziologais, vadovaujančiais didelėms laboratorijoms, akademiku Pavlovu ir anglu Volteriu Kenonu, prieš šimtą metų, dvidešimto amžiaus pradžioje, pasiūlė prielaidą apie tai, kad žmogaus organizmas turi dar ir eliminavimo funkciją, t.y. toksinų pašalinimą. Ir ta funkcija neapsiriboja vien tik inkstais, tačiau yra tampriai susieta su virškinimo organais, tokiu būdu, kai tik termiškai apdorotas maistas prisiliečia prie žarnyno sienelių –  toksinų eliminavimo funkcija organizme nutrūksta.

 

Būtent šis toksinų eliminavimo (šalinimo) sustabdymas pašalina, susijusį su šiuo eliminavimu, net ne alkio jausmą – tai ne alkis, o tiesiog neišvengiamą poreikį bent kažką įmesti į skrandį, ir žmonės, kurie pastoviai valgo – jie apskritai nešalina savo toksinų, o atvirkščiai – juos tik kaupia savo organizme. Tai yra alkis – alkiui nelygus! Tie milijonai amerikiečių, kurie visą dieną kažką valgo ir pastoviai vaikšto prie šaldytuvo – šie žmonės nėra alkani. Šiuolaikinė medicina ir fiziologija nesugeba atskirti šių dviejų absoliučiai skirtingų maisto vartojimo poreikių ir todėl yra bejėgė.

Kodėl medicina jau 100-ą metų atmeta šiuos Ereto tvirtinimus? – Matyt nežino, kaip iš viso to galima išspausti pinigų, arba todėl, kad Arnoldas Eretas buvo be formalaus medicininio išsilavinimo, o jei taip, tai mums atseit iš jo nieko ir nereikia? Bet aš turiu formalų medicininį išsilavinimą dviejose šalyse ir tvirtinu, kad Arnoldas Eretas 1000% teisus, kuo gali įsitikinti kiekvienas iš milijonų, riebių iki šlykštumo daktarų, kurie ištisomis dienomis trinasi apie savo šaldytuvus, bet šis faktas savaime nieko jiems nesako. – Nuostabu! Jie ir po viso to, laiko save kažką suprantančiais tame, kaip padaryti sveikais kitus žmones.

 

Ar žinote, kad prieš šimtą metų Amerikoje, kai maisto produktai tik buvo pradėti klastoti, JAV egzistavo įstatymai prieš maisto klastojimą. Jūs manote šie įstatymai atšaukti? – Niekada! Tiesiog Antrojo Pasaulinio karo pradžioje, maisto produktų falsifikacija tapo totali, o normalūs produktai – retenybe, ir todėl juos pradėjo vadinti „organiniais“, o kainavo jie mažiausiai triskart brangiau. O įstatymus apie produktų falsifikavimą tiesiog užmiršo ir apėjo juos instrukcijomis.

 

Bet dabartinėmis, totalaus falsifikuotų ir toksiškų produktų vartojimo sąlygomis, Arnoldo Ereto hipotezė apie tai, kad apdorotas maistas patekęs į skrandį, stabdo toksinų eliminavimo procesą – labai svarbi. Eretas sako: „Kai tik skrandis ištuštėja ir jame nelieka maisto, organizmas pradeda toksinų šalinimą“. – Ir tai faktas patvirtintas bandymais.

 

Čia aš turiu patvirtinti Arnoldo Ereto hipotezę fiziologiniais duomenimis. Reikalas tame, kad kai maistas patenka į skrandį, Pavlovo šuo pradeda išskirti skrandžio sultis, tai skrandžio apatinės dalies  ir dvylikapirštės žarnos raumenų sfinkteris, taip vadinamas „vartininkas“ („Pylorus“), turi būti suspaustas ir uždarytas. Maistas turi būti apdorotas „pylorus`o“ uždarytame iš apačios skrandyje, kaip butelyje, o tik paskui pasislinkti į dvylikapirštę žarną. Tačiau, kai mūsų nusipenėjęs gydytojas, pastoviai trinasi apie šaldytuvą ir kažką kramto, tai jo „pylorus“ niekada neužsidaro, t.y. tokių žmonių skrandis, tikrąja to žodžio prasme yra pereinamasis kiemas su užstrigusiomis durimis – užstrigusiu „pylorus“, kuris niekada neužsidaro. Tai savaime pažeidžia visą seką labai susijusio tarpusavyje, nervų ir hormonų reguliavimo tarp skrandžio ir dvylikapirštės žarnos, kuri tiesiog ardoma.

Tačiau Arnoldas Eretas apie tai kalba daugiau, jis sako, kad termiškai apdorotas maistas skrandyje sustabdo toksinų eliminavimo procesą iš organizmo, kuo ir sąlygojamas pripratimas prie toksiškų produktų. Tai kaip ir pas alkoholikus, kuriems, būtina išgerti degtinės, kitaip jie tiesiog „miršta“. T.y. kalbėsim pagal analogiją, MAISTOGOLIKAI – tai ne alkani, o priklausomi nuo maisto intoksikacijos, sergantys žmonės – MAISTOGOLIKAI. Arnoldas Eretas tiksliai sako: „Kuo daugiau žmogus sukaupia toksinų, tuo daugiau jis turi valgyti, kad sustabdyti eliminavimą“, todėl, kad tai – toksinų šalinimo pradžia jam sukelia nemalonią savijautą – maisto abstinenciją – ir jam iš karto norisi valgyti, kad atsikratyti  nemalonios savijautos.

Dabar jūs suprantate, kad nusipenėjęs žmogus, tai ne paprastai nusipenėjęs žmogus su skirtingai pavojingomis medicininėmis komplikacijomis, tai maisto toksikomanas, maisto narkomas su aiškiai išreikšta maisto abstinencija.

Arnoldas Eretas praneša: „Pas mane buvo pacientai, kurie turėjo keltis keletą kartų naktį, kad ką nors suvalgytų ir tik tada jie galėjo toliau miegoti. Jie turėjo įsidėti maisto į skrandi, kad sustabdytų toksinų eliminavimą ir su tuo susijusį nepakeliamą abstinencijos jausmą“. T.y., šiuolaikinė medicina dar atsisako tinkamai atskirti alkio jausmą, kaip ilgalaikį maisto trūkumą ir cukraus kiekio sumažėjimu kraujyje, ir maisto abstinencijos pojūtį, kuris susijęs su toksinų šalinimu iš organizmo.

Ir štai jūs pasakysite, argi nebuvo galima šiuolaikinei medicinai, per praėjusius šimtą metų patikrinti šios Arnoldo Ereto hipotezės apie toksinų eliminavimo proceso sustabdymą, kai į skrandį patenka maistas? Tai formaliai buvo galima padaryti su gyvūnais, nors mes visur matome tai mums supančiuose žmonėse. Aš tai pavadinčiau „Toksinų eliminavimo apdorotu maistu sustabdymu, Arnoldo Ereto besąlyginiu refleksu“. Toksiškų maisto produktų reklama nepertraukimai rodoma per TV, bet tai, ant ko negalima užsidirbti pinigų, pinigų tyrimams nepritraukia .

Apie ką svarbaus dar kalba Arnoldas Eretas  remdamasis savo turtinga patirtimi?

Jis pabrėžia, kad: „labai ilgas gydomasis badavimas gali tapti nusikaltimu, kadangi badaujantis organizmas užkimštas per daug dideliu toksinų kiekiu. Gydomieji badaujantys, kurie mirė iš bado, numirė ne nuo maisto trūkumo, bet dėl organizmo obstrukcijos, iššauktos savų toksinų“,  iš kurių tiesiogine mirties priežastimi yra inkstų obstrukcija, anurija, nepakankamumas. Eretas nustato svarbiausius badavimo komponentus: „gyvybės jėga lygi sau pačiai minus toksinai“. Tačiau pernelyg ilgas badavimas gali sunaudoti per daug gyvybinės galios, ir tada toksinai viršija gyvybės jėgas, ir pacientas miršta.

Ypatinga dėmesį Eretas, o aš dar kartą pabrėžiu, skiria tokiam badavimo požymiui, kaip nemiga: „Badaujant jūsų miegas tampa neramus, jus gali kamuoti košmarai“. Tai tiesiogiai proporcinga toksemijai, atsirandančiai kraujyje nukreipiant toksinus iš riebalų saugyklų į inkstus.

Ereto brošiūrėlė – tai pati išmintingiausia knyga apie badavimą, nors pavyzdžiui, Eretas, skirtingai nuo manęs, nepataria „išeiti“ iš badavimo vartojant šviežias vaisių sultis. Kodėl? – Ne todėl, kad tai neefektyvu, tačiau kaip tik todėl, kad tai per daug efektyvu. Eretas ilgai badaudamas bijo to, kad valomoji šviežių sulčių jėga gali išlaisvinti per daug toksinų ir užkimšti inkstus. Ilgai badaujant – daugiau nei tris savaites – tokia stipri intoksikacija, išeinat iš badavimo pradėjus vartoti šviežias, skaidrias sultis įmanoma, net, vartojant vaisių sultis gali kilti staigus sveikatos pablogėjimas. Tokiu atveju reikia iš karto pereiti prie krakmolingų morkų sulčių. Tai tik dar kartą įrodo didelį vaisių sulčių efektyvumą. Žmonės, būnant ilgame badavime ir vartojant tik vaisių sultis, išsigydo nuo vėžio.

 

Eretas gi, išeidamas iš badavimo, vartoja žalius ir virtus vaisius-daržoves su silpnesniu efektu, kaip juodosios slyvos. T.y., Eretas skiria dėmesį organizmo valymui per skrandžio-žarnyno traktą, kai pagal mano metodiką, aš tęsiu išvalymą per kraują ir inkstus.

Čia profesorių nuomonės gali išsiskirti ir tame nėra nieko stebėtino. Vienas išėjimą iš badavimo gali pasirinkti taip, kitas kažkiek kitaip, tačiau kiekvienu atveju vaisiai turi būti tiktai švieži! Galų gale į kiekvieną pacientą reikia atsižvelgti individualiai.

Aš manau, kad iš neilgalaikio, iki trijų savaičių badavimo, o ir kiekvienu atveju reikia bandyti išeiti iš badavimo vartojant tik šviežias skaidrias vaisių sultis ir tik sveikatos pablogėjimo atveju pereiti prie morkų sulčių. Aš 7-10 dienų badavimu vandeniu mobilizuoju toksinus, mažiausias dienų skaičius, būtinas toksinų mobilizacijai iš saugyklų ir tada darau ryškų, stiprų ir efektyvų išskirtų toksinų šalinimą iš organizmo vartodamas šviežiai spaustas, skaidrias sultis, iš neturinčių krakmolo vaisių ir pačius bekrakmolius vaisius. Ir remdamasis savo patirtimi pabrėžiu, tuo rėmėsi ir Eretas, kad lengviausiai pakeliamas 7-10 dienų badavimas ir tiek pat dienų vaisių sulčių vartojimas. Kodėl būtent 7-10 dienų? Todėl kad bandymų keliu nustatyta, jog tai mažiausias dienų skaičius, per kurį iš audinių saugyklų išsiskiria  pakankamas kiekis toksinų, kuriuos per kitas 7-10 dienų  būtina pašalinti lauk skaidriomis vaisių sultimis.

Ne taip seniai, 1995 metais, buvo išleista amerikiečių medicinos daktaro Džoelo Furmano knyga „Badavimas ir sveikas maistas“ (Joel Fuhrman, M.D. “Fasting and eating for health”), iš kurios mes sužinome, kad daktaras Furmanas savo kontoroje stebi pacientų badavimą. Tačiau medicinos daktaras tai daro tik ambulatoriniais pagrindais, o kuo jis ištiktųjų užsiima, tai daro badaujančių kraujo ir šlapimo tyrimus ir pateikia už tai dideles sąskaitas. Iš praktinės pusės, šio daktaro knyga neįdomi gydytojams ir bevertė paprastam žmogui, ir apie ja daugiau kalbėti, išskyrus tai, kad ji kainuoja 15 dolerių, neverta.

 

Pagrindiniai požymiai išeinant iš badavimo

 

Kame yra pagrindinis neteisingo „išėjimo“ iš badavimo požymis? – Atsiradus žvėriškam apetitui, kurį galima būtų aprašyti vienu žodžiu – apsirijimas. Būna prieinama iki to, kad visą svorį, kurį pacientas numetė per 3-4 badavimo savaites – jis priaugina per savaitę, todėl kad „nutrūksta“(nesivaldo) ir po badavimo maitinasi kiaurą parą. Kaip rezultatas – pilnas nusivylimas gydomuoju badavimu, nors bet kuriuo atveju jaučiamas laikinas savijautos pagerėjimas. O kodėl jis įvyksta, šis gydomojo efekto abortas? Dėl informacijos trūkumo. Žinoma, jei jūs turite informaciją tik apie Bregą ir Šeltoną, tai jie neakcentuoja „išėjimo“ iš badavimo, jie koncentruojasi į patį badavimą. Bet Arnoldas Eretas akcentuoja, štai kuo svarbi Ereto knyga – jis koncentruojasi į „išėjimą iš badavimo“ – teisingai sudeda akcentus.

„Išėjimas iš badavimo“ labiau svarbus ir produktyvus toksinų šalinimo funkcijoje, nei pats badavimas, kuris savo esme yra tik paprasta toksinų išskyrimo iš audinių saugyklų fazė. Šis «neginčytinas, Arnoldo Ereto, eliminavimo nutraukimas apdorotu maistu» įrodomas kiekvieno, mano asmeninio badavimo metu. Štai sakykime aš badavau savaitę. Per savaitę aš išskyriau daug toksinų iš audinių saugyklų, kaip sakoma, sudrumsčiau ir pakėliau į paviršių visas drumzles. Per 7 dienas žarnynas dar nespėjo įgauti nejudrumo. Jei jūs iškart pradėsite vartoti įprastą maistą – jūs iškart nutrūksite į apsirijimo fazę ir – badavimo, kaip nebūta. Iškart atsiras žvėriškas apetitas ir normali savijauta. Šiuo atveju, teigiami badavimo rezultatai minimalūs. BET! Jei jūs išeidinėsite iš badavimo mažiausiai savaitę, vartodami šviežias SKAIDRIAS vaisių sultis, tai būsite geros savijautos, nebus jokio žvėriško apetito ir jūs būsite sotūs išgėrę stiklinę praskiestų sulčių. Ir sudrumstų šlakų išvedimas iš organizmo tesis dar mažiausiai savaitę, ką jūs ir jausite, kaip besitęsiantį bjaurumą burnoje. NEGALIMA taupyti ŠVIEŽIAI IŠSPAUSTŲ SULČIŲ atžvilgiu! Reikia nuosekliai sekti antrą BADAVIMO FAZĘ!

Kiek svarbios bekrakmolės, skaidrios sultys, parodo toks faktas, kaip «išėjimas iš badavimo» naudojant kitais atvejais puikias, morkų sultis – taip pat iššaukia žvėrišką apetitą, kurį turėjau po 31-os dienos badavimo. Todėl, kad morkose daug krakmolo – tai šakniavaisis, o reikalingos tik SKAIDRIOS šviežiai išspaustos sultys, kaip citrinų, grepfrutų, apelsinų,, granatų ir t.t. Naudojant citrinų-apelsinų sultis, jums nebus apsirijimo poreikio, jūs neturėsite net apetito – jūs tiesiog jausitės nuostabiai ir puikiai galėsite išeidinėti iš badavimo nors 3-4 savaites, be jokių ekscesų. Jūs pilnai kontroliuosite situaciją, o ne bandysite išpūtę akis lįsti į puodą su makaronais. Taip, taip, būtent tai daro žmonės nutrūkę nuo badavimo. Štai kodėl pirmąją badavimo savaitę svarbu vengti apetito stimuliavimo! Vaisių sultys įsisavinamos be atliekų ir nepaleidžia judėjimo, žarnyno peristaltikos, o žarnyno peristaltika tai vienas iš faktorių, stimuliuojančių apetitą. Krakmolas, net žalias (neapdorotas) bulvės, ar banano krakmolas, labai stimuliuoja žvėrišką apetitą. Krakmolas susijęs su sintezės proceso organizme paleistimi, kuris ir iššaukia apsirijimo poreikį. Bananų jokiu būdu negalima vartoti „išeinant iš badavimo“, lygiai taip pat, kaip ir morkų, ar žalių bulvių.

 

Suprantama, kad užbaigus bet kurį badavimo ciklą, jūsų pačių intereso dėlei reikėtu kaip galima ilgiau gyventi žaliavalgystės būdų (vartoti termiškai neapdorotą maistą), įtraukiant į tai šviežią pieną, skystus kiaušinių trynius, žalią žuvį. Žalių kiaušinių baltymai kenksmingi, nes jų sudėtyje yra glikoproteino – „avidino“, kuris nusodina daugelį naudingų medžiagų į žarnyno tarpus ir neleidžia jų įsisavinti. Virto kiaušinio ir kiaušinienės būsenoje, baltyminis „avidinas“ neįsisavinamas ir yra tik maisto papildinys, slystantis žarnynu į apačią. Bet minkštai virtame kiaušinyje, kaip ir žalios būsenos, avidinas pasireiškia kenksmingomis savybėmis. Avidinas – tai mukopolisacharidas (Glikoproteinas – baltymas turintis savo didelėje molekulėje daugybę cukraus molekulių), vienas iš stipriausių klijų gamtoje. Kiaušinių baltymai buvo dedami į cemento mišinius statant viduramžių šventyklas, kurios stovi po 1000 metų. Tiek didelė jų klijuojamoji geba. Jei jūs naudosite tokią, plius krakmolinį virtos bulvės kleisterį, bei baltos duonos ir ryžių, gleivių-klijų dietą pakankamai ilgai, tai, kaip sakoma, pas jus sulips viskas, ne tik kraujagyslės. Šiuo pagrindu jūs galite padaryti išvadą, kad virtas kiaušinis, ar kiaušinienė yra geriau, nei minkštai virtas kiaušinis, o be abejo naudingas – atskirtas kiaušinio trynys.

 

Kas liečia žalios mėsos valgymą, nežiūrint amerikiečių žalios mėsos valgymo propagandisto Ajundžunuso Vonderplanitco reklamą – tai, kaip sakoma labai individualus klausimas. Aš pavyzdžiui, tiesiog negalėčiau valgyti žalios gyvūno mėsos, net tuo atveju, jei jis tikrai sveikas ir tik ką buvo nudaigotas. Ypač sustosiu prie žalių bulvių. Taip, kaip Rusija šiaurinė šalis ir su vaisiais ten sunku, o bulvių daugmaž pakankamai, reikėtų reikėtų ypatingą dėmesį skirti tam, kad gyventojai vartotų žalias bulves. Prisiminkite kartą ir visiems laikams – žalias bulves valgyti būtina! Tai gyvos jėgos šaltinis, net jei jūs valgote tik keptą – tai nereiškia, kad negalite suvalgyti vienos bulvės žalios(nekeptos). Tarp kitko, iš bulvių galima padaryti puikias sultis, taip pat, kaip ir iš morkų. Bulvės niekada neturi būti skutamos,  nes bulvių odelė – pagrindinis vitaminų šaltinis, būtina tik išplauti ir pašalinti sugedusias vietas. Bulvės smulkiai     supjaustomos ir kartu su odele tokiu būdu valgomos. Kokių prieskonių reikėtų pridėti – čia jau jūsų skonio reikalas. Galų gale, jei norisi šilto, galima bulves gaminti garinėje, ar kepti, bet jokiu būdu negalima virti, vandenį išpilant.      Kaip tokio apdorojimo rezultatas, bulvės praranda visą naudingumą ir išskyrus gryną krakmolą, joje daugiau nieko nebelieka. O virtas krakmolas, tik chemiškai -  įprastas apmušalų (tapetų) kleisteris. O tapetų kleisterio valgymas, net su druska – tai, žinote nelabai naudingas užsiėmimas. Ir jei jūs šį apmušalų kleisterį valgote visą savo gyvenimą,  tai nėra ko stebėtis tuo, iš kur pas jus su amžiumi atsiranda krūva ligų.

 

Vienok grįžkime prie teisingo „išėjimo iš badavimo“.  Apetito trūkumo simptomas -  tai tiek tikras teisingo išėjimo iš badavimo požymis, kad jei pas jus netikėtai pabustų apetitas – tai reikštų, kad suvalgėte, ar išgėrėte kažką tokio, kas paleidžia organizme sintezės procesus.  O pas mus, išėjimo iš badavimo etape, visai kitas uždavinys – mums būtina visus cirkuliuojančius ir laisvus toksinus organizme, pašalinti lauk. Koks dar maistas paleidžia organizme sintezės procesus ir stimuliuoja apetitą? – Tai visi žalumynai – todėl šioje ciklo fazėje jokių žalių sulčių.

 

 Chlorofilas, kuris sąlygoja žalią spalvą žalumynams, biochemiškai, beveik identiškas su raudonuoju hemoglobinu kraujyje.  Jie skiriasi maža dalele (kofermentu). Biochemikai tiksliai nežino to fakto reikšmės, tačiau to, kad chlorofilas – tai stipriausias iš sintetinių ir gydomųjų procesų organizme stimuliatorių – tai gerai žinoma visiems užsiimantiems gydomosiomis žolelėmis. Tačiau mums, aš dar kartą pakartosiu, to efekto mums dabar nereikia, jis mums bus reikalingas vėliau, kai mes pereisime prie sintetinės, atstatomosios badavimo ciklo fazės, kuri susideda iš trijų pagrindinių fazių:

1) Gydomoji fazė,  badavimas grynai vandeniu: nuo vienos iki keturių savaičių.

2) Išėjimo iš badavimo fazė vartojant bekrakmolių vaisių sultis ir vaisius – mažiausiai tiek pat dienų, arba savaičių, kiek jūs badavote.

3) Atstatomoji sintetinė fazė, kai jūs pradedate naudoti natūralias (žalias) šakniavaisių ir žolelių sultis, ir galima šakniavaisius, ir žoleles valgyti, tačiau tik žalias.

Trečiosios fazės trukmė atitinkamai tokia pati.

Tokiu būdu, tik savaitės, teisingai pravestas gydomasis badavimas, perauga beveik į mėnesį, po kurio jūs išeisite, tikrąją to žodžio prasme, nauju žmogumi!

Kodėl visame gydomajame cikle, aš kalbu ir pabrėžiu, kad tik ŽALIOS daržovės ir vaisiai? Todėl kad viena molekulė virto, arba kitu terminiu būdu apdoroto maisto, iš karto sustabdo ne tik valomuosius, bet taip pat ir atstatomuosius procesus. Kai tik jus, suvalgote gabalėlį termiškai apdoroto maisto, įskaitant paprasčiausią duoną, arba gaminius iš pasterizuoto pieno produktų, kaip varškė, jie ten lieka ilgam ir jeigu jūs badavote ilgiau nei dvi savaites, tai jus esate ir realiame pavojuje.

Kiek svarbu vartoti sultis ir produktus tik žalius, t.y. šviežius, galima suprasti iš to, kad trečioje, atstatomojoje fazėje jūs galite taip pat vartoti žalią žuvį ir šviežią pieną, ir galbūt žalią mėsą. Aš dabar nekalbu apie infekcijas vartojant žalią mėsą, pieno produktus ir žalią žuvį. Tai individualu. Tačiau jeigu jūs esate tikri dėl šaltinio, tai iš biocheminės pusės galite juos visiškai ramiai vartoti, kadangi juose esantys fermentai nėra deaktyvuoti terminiu apdorojimu, būtent šis momentas ir yra mums labai svarbus kovos su degeneraciniu, lėtiniu susirgimu,  proceso metu, kaip lėtiniu savęs nuodijimo organizmo pasireiškimu. Ir tai jums pavyzdys to, kad VEGETARIZMAS NĖRA  SVEIKO MAISTO SINONIMAS.  Jeigu jūs „sėdėsite“ ant makaronų, duonos ir virtų bulvių, tai po kurio laiko jūs tapsite labai ligotu žmogumi.

Medžiagų apykaitos procesas virškinant žalius produktus iš esmės skiriasi nuo tokio, vartojant  termiškai, vienokiu ar kitokiu būdu apdorotus produktus, arba jų komponentus. Vartojant biologiškai nepakeistus maisto produktus virškinimo procesas vyksta tiesiogiai – šis biologiškai aktyvių maisto medžiagų perdavimo procesas per žarnyno biologinę membraną eina be ilgų atskyrimų ir vyksta su minimaliomis energijos sąnaudomis. Termiškai apdorotų produktų virškinimo procese, t.y. kalbant chemikų kalba, denatūruoto maisto, virškinimo procesas eina su didelėmis energijos sąnaudomis, ir čia kalba eina ne apie paprastą fizinę energiją, o apie kažką daugiau – gyvybines jėgas. Todėl maistas ilgai užsilaiko žarnyne ir procesas įgyja  jau ne tik sekrecijos ir fermentinį pobūdį, bet ir bakterijų poveikį su maisto produktų irimu, puvimu žarnyne. Tokiu būdu, termiškai apdoroto maisto virškinimas yra iš esmės piktybinio pobūdžio. Karvės, kurios ganosi pievoje, neserga skrandžio-žarnyno trakto vėžiu, taip ir plėšrūs, laisvi gyvūnai gamtoje. Skrandžio ir žarnyno trakto vėžys – tai apdovanojimas žmonijai už  maisto „civilizaciją“.

 

Sintetinė, atkuriamoji badavimo ciklo fazė

 

Jūs galvojate tai jau viskas? – Ne, jūs gi užmiršote apie trečiąją sintezės fazę ir naujų organizmo audinių atkūrimą.

Štai jūs nuėjote į pirtį ir sugrojote galutinį akordą. Žinoma, laimingi tie, kas gali tęsti šviežių vaisių dietą dar karta, dar ir taip toliau iki begalybės. Tame nėra jokio pavojaus – tik gryna nauda. Bet daugumai teks pereiti į atkuriamąją fazę. Tai nereiškia, kad tie, kurie liko vaisių fazėje niekada neatsistatys – jie daugiau išsivalys, o reiškia ir atsistatys geriau. Tačiau mes, tie, kurie pabaigėme distanciją, taip pat galime neblogai atstatyti save, nežiūrint į tai, kad pilno apsivalymo nepasiekėme.

Tai ką jūs darote trečioje, atkuriamojoje(atsistatymo) fazėje – jūs pridedate prie bekrakmolių vaisių krakmolinius, kaip bananus, o taipogi šakniavaisius ir jų sultis. Ypač šioje grupėje geros morkų sultys, labai paplitęs šakniavaisis Rusijos sąlygomis. Burokai ir žalios bulvės – irgi labai naudingi produktai būtent, ir tik, žalios (neapdorotos) būsenos. Gerokai paplitusi Vakaruose kombinacija: morkų sultys 50%, burokai su salierais likę 50%. Stipriai stimuliuojančiu efektu pasižymi visos žolinės sultys: petražolių, dilgėlių, pienių, jonažolės ir t.t. Spausti galima viską, kas žinomai nenuodinga. Spaudžiant žolių sultis reikalinga speciali sulčiaspaudė, panaši į mėsos malimo mašinėlę, arba specialus antgalis tai mašinėlei. Galima ją naudoti ir tiesiogiai, sultis vėliau išspaudžiant per marlę.

Pati brangiausia sulčiaspaudė pasaulyje, kainuojanti du su puse tūkstančio dolerių, tai daktaro Normano Vokerio sulčiaspaudė, kaip mėsos malimo mašinėlės ir spaudžiamojo preso hibridas. Normano Vokerio sulčiaspaudė, tai sulčiaspaudžių Rols-Roisas, kurį galima, bet nėra būtina įsigyti tik paštu. Labai brangu, bet vis tiek kiekvienai vaisių ir daržovių rūšiai reikalinga naudoti savo tipo sulčiaspaudę. Spaudžiant sultis iš kietų šakniavaisių ir vaisių, kaip morkos ir bulvės, geriausia naudoti centrifūgos tipo sulčiaspaude. Citrusinių spaudimui, nieko geriau nėra už preso tipo sulčiaspaudę. O žolėms reikia aukščiau paminėtos sulčiaspaudės. Net nebandykite naudoti vienos rūšies sulčiaspaudę iškart visoms trims konsistencijoms. Šioje fazėje, nesant problemų su dantenomis, jūs galite žalius vaisius ir daržoves tiesiog valgyti. Tačiau tiek žolės, reikalingos pakankamo chlorofilo kiekio išgavimui, jūs tiesiog nesuvalgysite, nes jūs ne karvė.

Todėl, sakykime krapus, ar pienės lapus teks prasukti per žolės trintuvę, kad gauti koncentruotą skystį, praskiesti jį vandeniu ir gerti.

Ir taip, jūs apsiginklavę sulčiaspaudėmis, valgote įvairius vaisius ir spaudžiate žolės sultis. Moliūgus ir arbūzus galima vartoti tik atstatomojo ciklo metu.

Kiek reikia tęsti atstatomąjį periodą? Kiek tik gausis. Atstatomojo periodo metu nedraudžiama naudotis garine. Atminkite, kad svarbiausia prieš garinę – tai prisigerti pakankamą skysčio kiekį, o po to šiuos skysčius išvesti per odą, o šis prakaitas su savimi išskiria ir toksinus.

 

Perėjimas prie apdoroto (termiškai) maisto

 

Nelengvos tikrovės sąlygomis, daugeliui žmonių bus sunku egzistuoti vartojant tik žalius vaisius ir daržoves, kada bulvių kartais ir nepavyksta gauti. Tada pirmiausia ko reikėtų – tai nustatyti išėjimo iš badavimo laiką, vaisių ir daržovių sezonui. Paprastam žmogui pereiti prie termiškai apdoroto maisto, nors ir priverstinai vis tiek teks.

Pereidami prie kepto-virto maisto, atminkite, kad geriausias terminis apdorojimas yra garai. Pagal galimybes atiduokite pirmenybę gariniam maisto apdorojimui. Pirmoje eilėje tai būtų bulvės. Niekada nelupkite bulvių ir neišmeskite lupenų – jose visi vitaminai ir bulvės geriau išsaugo savo naudingąsias savybes, tiesiog plaukite bulves su šepetėliu. Niekad a nevirkite bulvių kitaip, kaip tik sriuboje, niekada nenupilkite vandens nuo virtų produktų apskritai. Keptos bulvės – net negalima lyginti, nepalyginamai labiau išsaugotos, nei virtos, tik priverstinai riebios.  Atminkite, kad kulinariniai-estetiniai ir sotumo klausimai, neturi nieko bendro su žmogaus sveikata.

Dabartiniu, maitinimosi mokslo pagrindu pastatyta kalorija – grynai fizinnis, bet ne biologinis rodiklis. Kalorija – tai fizinės šilumos kiekis, būtinas vieno decilitro vandens pašildymui iki 1 laipsnio pagal Celsijų. Tokiu būdu, kalorinis palyginimas pasmerkia žmogų jo sulyginimui su vandens puodu, kurio temperatūra palaikoma iš produktų išskiriama šiluma – tai ganėtinai kvaila. Toks primityvus supratimas buvo truputį pakoreguotas vitaminų sąvoka, bet ir «vitamininis» problemos suvokimo lygis randasi stuburo smegenų lygmenyje.

 

Aš neturiu galimybės šios knygos rėmuose nuodugniai išnagrinėti maisto produktų, iš kurių kiekvienai rūšiai galima skirti ištisą knygą. Apie tai aš papasakosiu antroje šios knygos dalyje. Paminėsiu tik principą: kuo mažiau jūs apdorojate maistą termiškai – tuo geriau.

Jei jau jūs pasmerkiate maistą terminiam apdorojimui, daugiau naudokite įvairias žoleles iš pievos. Atminkite, kad nėra nieko egzotiško sriuboje iš šieno, kurį reikia labai smulkiai supjaustyti ir išvirinti iki minkštumo. Visa Pietryčių Azija vartoja labai daug žalumynų, garina, kepa, verda bet kurią žolę iš pievos, ir jų sveikatos rodikliai gerokai aukštesni, nei vakarų šalių gyventojų.

Kaip galima daugiau, kiek leidžia lėšos, vartokite prieskonius ir svarbiausia aštrius raudonus pipirus, imbierą, ir t.t.

Specialiai pažymėkite būtinybę išbraukti iš maisto sąrašų tokius klasikinius kenksmingus produktus, kaip:

duonos-bulkučių gaminius iš valytų aukščiausios rūšies kvietinių miltų – tai grynai tapetų klasteris, vartokite tik grubaus malimo miltus.

Dėl tos pačios priežasties – todėl, kad tai krakmolinis klasteris, venkite virtų bulvių ir šlifuotų baltų ryžių – galima tik rudus, neapdorotus. Vartoti galima tik pilną grūdą, pavyzdžiui grikius, pilnas avižas, kviečius, net tada, jei tai reikalauja ilgesnio terminio apdorojimo.

Nevartokite jokių pieno produktų iš pasterizuoto pieno, įskaitant ledus.

Venkite visų mėsiškų dešrų produktų.

Venkite cukraus, cukrus tai NE Gliukozė – tai Sacharozė http://en.wikipedia.org/wiki/Sucrose; ir venkite druskos, t.y. visų konservų ir sūdytų gaminių. Druska – tai konservantas, ja mirusią mėsą užsūdo konservavimui, gyvam organizmui druskos perteklius irgi konservuos jūsų organizmo audinius ir stabdys jūsų gyvybinius procesus.

 

O kas lieka paklausite jūs? – Pakankamai daug, bet žinoma visa tai ne tas, ko jus mokė visą gyvenimą, ir padedant kam jūs sukaupėte begalę ligų. Pasiklauskite savęs, juk jūs dabar žinote pagrindinį siūlą: daugiau žolių, vaisių, daržovių. Viską, kas gaunama rusiškoje pievoje galima valgyti – virti sriubose ir kepti. Kinietiška virtuvė – tai pagrinde žplės kepimas. Pas mane populiariausios žolių sriubos. Žolių sriubų principas paprastas: daugiau žolių – pusė puodo, truputis bulvių tirštėjimui, daugiau svogūno ir česnako – ne mažiau galvutės, o geriau keletą. Pasaulinio lygio sriubas galima virti iš absoliučiai bet kurių žolių, iš eilinės pievos, nors ir iš šieno, tik virti teks ilgiau. Aš labai mėgstu dilgėlių sriubą.

 

Žuvies produktai – tai labiausiai ekologiški, žvelgiant iš maistinės vertės pusės, žinoma išskyrus žuvies konservus, kurių, kaip ir visų konservų reikia vengti. Žuvies vertė nustatoma pagal jos šviežumą. Džiovinta žuvis – tai nėra maisto produktas. Įdomus faktas, kad žmonių sveikata turtingiausiame pagal vaisius ir daržoves žemės rutulio rajone, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, kur pačios pigiausios daržovės ir vaisiai, kryptingai žlugdoma importu iš Skandinavijos ir Islandijos, stipriai sūdyta menke, kurią vakarų koncernai Pietų Amerikos šalyse reklamuoja, kaip delikatesą. Ši persūdyta menkė vadinasi „Bakalao“ ir kad ji taptų tinkama sriubai, ar kepimui, ją tenka mirkyti vandenyje ne mažiau trijų parų. Ir šia persūdyta menke užverstos visos Pietų Amerikos parduotuvės, nežiūrint į tai, kad vakarinis Pietų Amerikos krantas  – tai žuvingiausios žemės rutulio vietos ir ten šviežios okeano žuvies, bei krevečių daugiausia.

 

Gydomojo badavimo ciklo išvada

 

Ir taip, jeigu yra būtinybė atsikratyti kokio nors negalavimo, tai jūs turite badauti nemažiau, nei 21 dieną, bet aš ir nerekomenduočiau daugiau nei 28 dienas, mėnulio, arba tiesiog 30 mėnesio dienų (juos sinchronizuoti su esamomis mėnulio fazėmis – tai jūsų asmeninis reikalas). Prisiminkite svarbiausia nebadaukite šiaip sau, tai tik toksinų mobilizavimas. Svarbiausia – tai sekantis tų toksinų pašalinimas, griežtai vartojant šviežiai spaustas VAISIŲ sultis! Ir tokį ilgą badavimą aš rekomenduoju tik asmenims iki 50 metų.

 

Visais kitais atvejais, daugiau stabili strategija aš manau, yra 7-10 dienų vandens badavimas. Paprasčiausia FORMULĖ 1+1+1 =  savaitė vanduo – klizma + savaitė šviežiai spaustų sulčių + savaitė šviežių vaisių/daržovių – pirtis, toliau kokybiškas maistas, arba dar geriau kuo ilgiau valgyti šviežią, žalią maistą. Prisiminkite, kad Polis Bregas intuityviai taip pat priėjo prie trumpų badavimų praktikos, 3-4 kartai į metus. Dar anksčiau tokią išvadą padarė ir Arnoldas Eretas. Ir vadovaudamasis sava patirtimi dar karta pabrėžiu, ir prie to taip pat priėjo Arnoldas Eretas, kad geriausiai pakeliamas badavimas – tai 7-10 dienų ir tiek pat dienų vartoti vaisių sultis. Kodėl būtent 7-10 dienų? Todėl kad bandymų keliu nustatyta, jog tai mažiausias dienų skaičius, per kurį iš audinių bazės išsiskiria  pakankamas ir svarbus kiekis toksinų, kuriuos per kitas 7-10 dienų  būtina pašalinti lauk skaidriomis vaisių sultimis.

 

****

Jau po knygos išplatinimo kai kuriems žmonėms kilo nekurie klausimai, susivedantys į sakykim, ką galima padaryti, kad palengvinti „įėjimą“ į badavimą, kaip papildomai „pamaitinti smegenis“ badavimo proceso metu, ir panašūs „racionalizaciniai“ pasiūlymai susiję su badavimą palengvinančiu pobūdžiu. Todėl teks trumpai pakartoti badavimo filosofiją.

 

- Badavimo sėkmė priklauso nuo grynumo, su kuriuo vyko visos pagrindinės badavimo fazės: vandens, šviežiai spaustų skaidrių vaisių sulčių fazė, po to fazė pridedant žalias daržoves ir žoles; ir ketvirtoji fazė – viskas kas žalia, pavyzdžiui, žalia žuvis, žalio kiaušinio trynys ir t.t. Svarbiausią reikšmę turi, kaip švariai atidirbta pirmoji vandens badavimo fazė ir antroji „išėjimo iš badavimo“ šviežių vaisių fazė. Čia kaip sportinėje gimnastikoje: „gamta jums duos tašką už  įvykdymo tikslumą“ tose dvejose fazėse, kuriose ir yra gydymo kvintesencija.

Pabrėžiu – VISIŠKAS fazių vykdymo GRYNUMAS. Jokių pasaldinimų, „smegenų maitinimo“, „vitamininio“ ir t.t. Viskam sava fazė.

 

Ir kokius nemalonius jausmus jūs jausite vandens badavimo metu, tai jau jūsų asmeninė kaltė. Jūs patys ir niekas kitas, kalti, kad privedėte save prie tokios būklės. Ir jūs sava valia priimate badavimo bausmę, kad išpirktumėte savo kaltę ir išgytumėte, nes jūs suvokiate ir nenorite daug sunkesnio savo kaltės išpirkimo. Pasaldinti medumi, „pamaitinti smegenis“ nepavyks. Tai prieštarauja visai šios situacijos filosofijai. Tada jūs niekada nepasveiksite, kadangi jūs neišpirkote savo kaltės. Jūs negalavimas – tai jūsų kaltės pasireiškimas. Kuo daugiau jūs gyvenime prasikaltote, tuo blogiau jūs jausitės. Kai kurie pasakys, o aš atrodo niekuo nenusikaltau… Žmogus moka už viską, netgi už tai, ko asmeniškai nepadarė, tačiau pasyviai dalyvavo. Jūs įkvepiate užnuodytą orą ir mirštate nuo plaučių vėžio. Kur čia jūsų asmeninė kaltė? Štai tada, kai jūs išbadausite švariai visas fazes ir ne vieną kartą, tada jūs patys galėsite atsakyti į tokius sunkius filosofinius „kaltės ir nekaltės“ klausimus.

 

Ši knyga apie badavimą, apie išgijimą – tai nėra reklaminis triukas – tai kelrodis sunkiame ir pavojingame kelyje, kuriuo reikia eiti, kad ištrūkti iš pragaro. O jūs norėtumėte, kad iš pragaro būtų galima ištrūkti super-greitaeigiais liftais?

 

Jūs, tikrąją to žodžio prasme, badavimo metu turite išgerti visą „distiliuotą“ kančių puodelį.  Visiškai įmanoma, kad kai kurie spaudysis krauju ir šnibždės „mama“; taip ir reikia, ir jokių palengvinimų, ir nelaukite, ir neieškokite. Jūsų bloga savijauta – tai jūsų asmeninės kaltės produktas ir jūsų elgesys badavimo metu, yra  jūsų nuoširdaus gailėjimosi rodiklis, ir noras išpirkti savo kaltę. Tokiu būdu, badavimo metu jūs lengvai galėsite pažinti jūsų asmeninės kaltės ribą. Palengvėjimas prasidės nuo pirmo atskiestų šviežiai išspaustų citrinų sulčių gurkšnio. Jeigu tik būtų galima lengvai įvažiuoti į rojų, tai į jį jau seniai būtų suvažiavę visi tie žmonės su Mersedesais ir muzika, anekdotais ir „žaisliukais“. Tame ir reikalas, tame ir visa esmė – išpirkime! Pavyzdžiui, speleologijoje, laipiojimo po urvus atveju yra tokia sąvoka „odalupys“.  Tai tada, kai norint pasiekti, arba ištrūkti, reikia lupant savo paties odą, pirštais, iškvėpus, prisitraukti per siaurą-siaurą išėjimą.  Taip pat ir gyvenime. Kiekvienas žmogus gyvenime, kaip prieškambaryje, jie gali jame linksmintis ir piktnaudžiauti tiek kiek nori, laisvė: jie ten gali laikyti save kuo tik nori, „išrinktaisiais“, „neišrinktaisiais“ – visa tai vaikiškas vapėjimas. Gyvenimas – tai urvas, toks štai „Odalupys“ kelyje link išėjimo. Mūsų veidrodžių karalystėje priimta, kad gyvenimas – tai „dovana“, o mirtis – bausmė. Kaip tik priešingai. Kai mes gimstame, tai mes atsiskiriame nuo motinos-gamtos, ir visą gyvenimą ieškome kelio atgal pas ją, kad vėl susilieti su ja. Daugelis pasimeta ir dingsta šiame kelyje, nedaugelis jį baigia. Todėl, kad gyvenimas – tai urvas tokių štai „odalupių“, per kuriuos reikia pereiti sukandus dantis, įtemptai mąstant, iki kraujo lupant odą,  kabinantis pirštais. Tik atlaikę grįžta „namo“.

 

Mano užduotis buvo parašyti bendrą vadovą SKIRTĄ VISIEMS! O pasekėjų užduotis – padaryti šį bendrą vadovą tinkamą asmeniškai sau. Ar daro kvailystes skaitytojai bandydami badauti? – Daro! – Vartoja krakmolą išėjimo iš badavimo metu, nors ir atsargiai. „Aš turėjau džiūvėsių iš juodos duonos, tai imu mažą plutelę ir čiulpiu, iki pilno ištirpimo burnoje“. Kitas, prisimenu, rašė, kad jį primaitino datulėmis„išėjimo iš badavimo“ metu ir jo dantenos iš karto ištino.  Kas valgo kietą maistą po mėnesį trukusio badavimo? Visa tai palūžimo pavyzdžiai, ko nebūna tvirtai laikantis „išėjimo iš badavimo“ metu vartojant sultis. Kitas reikalas, jei ne visiems sklandžiai pavyksta „išeiti iš badavimo“ vartojant citrusinių vaisių sultis. Kas badavo ilgai, daugiau nei 3 savaites, gali būti pablogėjusi būklė, susijusi su dar didesniu toksinų išplovimu iš audinių, perėjus prie rūgščių citrusinių vaisių sulčių vartojimo. Sveikatos būklės pablogėjimas nesusijęs su tuo, kad citrusinių vaisių sultys yra blogos, priešingai, su tuo, kad jos taip efektyviai veikia išplaunant toksinus, kas po ilgo badavimo, gali stipriai pabloginti būklę dėl intoksikacijos išaugimo, šalinant toksinus. Tokiu atveju pats geriausias metodas – tai juodojo ridiko sultys praskiestos vandeniu, kurios yra labiausiai šarminis produktas iš visų galimų, kuris neutralizuoja  stipriausią organizmo acidozę būdingą badaujant. Juodojo ridiko sultys – labai aitrios sultys, netgi atskiestos. O degtinę anksčiau galėjote gerti? Tai išgersite sulčių juo labiau. Iš pradžių, keletą minučių susisuks skrandyje, tačiau tuoj po to pajausite stiprų palengvėjimą.  Galima pabandyti truputį įlašinti  šviežio medaus į ridikų sultis, tačiau, kad negadinti efekto, geriau ir to nedaryti. Cukrus, net natūralus, neturi valomųjų savybių, lygiai kaip arbūzas, kurį primena laiško autorius. Šiuo atveju gali būti tūkstančiai niuansų, todėl reikia išskirti svarbiausią, ir čia jau jūs, turite laviruoti individualiai.  Svarbiausiai tuo užsiimti praktiškai ir palaipsniui viską suprasite patys. Dėl „kelionės pas protėvius“, visą šimtametė badavimo patirtis, visame pasaulyje rodo, kad jei jums iki 35 metų, jūs galite badauti su vandeniu nemažiau mėnesio ir jūs neužkimšite inkstų toksinais. Tačiau jeigu jums virš 40, tai visko gali būti. Pagrindinis rodiklis -  šlapinimasis, kol jus šlapinatės gerai, badauti galima. Kai tik, nežiūrint į tinkamą vandens kiekio sunaudojimą, šlapinimasis tampa vangus, reikia skubiai pereiti prie šviežiai išspaustų sulčių. Man, kad pasiekti tokią, šlapimo sumažėjimo būklę, reikėjo būnant 45 metų amžiaus išbadauti mėnesį, o 41 metų aš pakėliau badavimą gerokai lengviau ir dar išlaikiau amerikiečių medicinos egzaminą USMLE 3 (10 valandų testas) būdamas 16-17-oje badavimo vandeniu dienoje! Ir jokiomis aplinkybėmis aš nerekomenduoju badavimo ilgiau, nei vieną mėnesį. Tokią išvadą padarė ir Arnoldas Eretas badaudamas 48 dienas. Todėl, kad ilgi, ilgesni, nei mėnesio badavimai, išeikvoja gyvybines jėgas. Iki mėnesio galima nesijaudinti. O po 50 metų jūs tiek ir neišbadausite, todėl, kad gyvybinė jėga jau ne ta. Ir badavimo rezultatas priklauso nuo gyvybinės jėgos minus toksinų kiekis organizme. Apie „maldą“ badavimo metu – tai būtina. Aš visada, jei taip galima išsireikšti, „meldžiuosi“. Aš tiesiog nemyliu šito religijos žodžio. Aš kaip radijas stengiuosi surasti rezonanso dažnį su tam tikra Pradžia, Prasme, iš kurios kilo visas šis pasaulis ir kiti pasauliai taip pat. Badavimo būklėje faktas, surastos „esmės bangos“ gerokai stabilesnės ir „esmės bangose“ trukdžiai gerokai mažesni. Ir tokiu būdu, aš pats stengiuosi pasiekti tą vidinį rezonansą, be jokių įprastų „brendų“, tipo įvairių religijų konfesijų, įprastai monopolistiškai tarpininkaujančių šiuose reikaluose. Kaip man tai pavyksta – spręskite patys. Bet aš niekada nepriimsiu paslaugų „tų“ tarpininkų, dvasinių brokerių, todėl, kad išsireikškime taip: aš žinau, kad jie žino, kad mes gojai.Daryk kaip aš!

 

Aš rašiau savo knygą žmonėms, kurie sugebės tai padaryti. Tai knyga tiems, kas nori išgyventi, išgyventi plačiąja šio žodžio prasme. Ši knyga, tai gelbėjimo ratas. Todėl aš ir neparduodu šios knygos – neturiu teisės imti pinigų už savo pagalbos ranką, niekas neturi teisės pardavinėti „gelbėjimo rato“. Bet ir pasaldinti jums medumi ir „pamaitinti jums smegenis“ aš negaliu, todėl, kad tai paprasčiausiai neįmanoma. Ir tai ne aš sugalvojau. Jūs turite išgerti „distiliuotą“ taurę iki dugno. Viena, kuo aš galiu jums suteikti vilties, yra tai, kad jums nebūtina badauti 40 dienų. Pradėkite nuo nedidelių, visiškai nepavojingų savaitės badavimų: kelias dienas-savaitę vanduo – klizma – savaitė šviežiai išspaustų skaidrių vaisių sulčių, o tada jūs patys suprasite proceso esmę.

 

Nesivaikykite rekordų. Pati paprasčiausia schema: savaitė badavimo su vandeniu, valomoji klizma išeinant, savaitė skaidrių bekrakmolių vaisių sulčių, savaitė žalių (termiškai neapdorotų) produktų  ir pirtis – tai pati geriausia dovana, kurią jūs galite pateikti savo pavargusiam organizmui.

 

Autoriaus knygos, maitinimosi klausimais, kurias aš labiausiai vertinu  – tai Arnoldas Eretas   http://en.wikipedia.org/wiki/Arnold_Ehret. Kodėl? Todėl, kad jis buvo praktikas, badavo ne taip, kaip Šeltonas – kitus, o badavo pats. Jis ir parašė viso – keletą brošiūrų, o jos kvistesencija. Nereikia skaityti beprasmybių tomų. Visada užtenka perskaityti kritinę pastraipą. Dabar noriu jums papasakoti apie įtartiną jo mirtį būnant penkiasdešimt penkerių metų. Eretas buvo iš Vokietijos, greičiausiai buvo kripto-žydu. 1922 metais jis atidarė nedidelę sanatoriją    Alhamba, Kalifornijoje ir skaitė lekcijas Kalifornijoje. Štai ką praneša Viki: „Viso tik po dviejų savaičių, kai Eretas baigė knygą “The Mucusless Diet Healing System”, 1922 spalio 9, tarp 23 ir pusės dvyliktos nakties, po to, kai jis užbaigė seriją iš keturių paskaitų „Health Thru Fasting” (Sveikata per badavimą), viešbučio „Angeles Hotel” salėje, į kuria mažiausiai 100 žmonių negalėjo gauti bilietų, Arnoldas Eretas gavo mirtiną smūgį į galvą“. – Vėliau prasidėjo nusikalbėjimai, kurių pasekoje, spaudoje buvo paskelbta oficiali versija, atseit, paslydo, nukrito ir prasiskėlė sau galvą. O paslydo todėl, kad batai buvo su slidžiais padais. Taip, slidūs padai, paslydo, griuvo – ir galva suskaldyta. Kai žmogus griūna, tai jis refleksiškai grupuojasi, atstato alkūnes, rankas, bet jokiu būdu ne galvą ir dar taip, kad ji vos ne į dalis suskyla. O pas Eretą su refleksais viskas buvo tvarkoje, juk jis buvo visiškai sveikas žmogus. Galima žinoma daryti prielaidą, kad kažkas nesuveikė ir jis galėjo susitrenkti galvą, na blogiausiu atveju užsidirbti smegenų sutrenkimą, bet jokiu būdu ne mirtiną smūgį, be pašalinės pagalbos, nuo kurio skilo kaukolė. Liudininkų nėra. Eretą rado už viešbučio kampo su skaldyta kaukole. Sakykite ką norite, bet kripto-alienai savo žaidimą moka gerai, todėl ir paleido tokią versiją – „pats nukrito“. Šis įvykis rodo, kad kripto-alienams ši maitinimosi ir sveikatos sritis labai svarbi. Štai pažiūrėkite ką rašo Viki: „Begleivė sveikatingumo dietos sistema“ – The Mucusless Diet Healing System susideda iš 25 lekcijų jo studentams – labiausiai jo skaitoma knyga. Taipogi jis atidirbo žarnyno išvalymo žolėmis sistemą – “Innerclean Herbal Laxative”, nors vėlesniuose šios knygos leidiniuose šis skyrius buvo pašalintas iš knygos, Amerikos vyriausybės nurodymu – „autorinių teisių“ pagrindu. Vėliau Luther Burbank, Ereto nuopelnų pripažinime pasakė: „neturiu jokių abejonių, kad prof. Eretas rado fundamentalų atradimą sprendžiant visų ligų priežastis“. Tokiu būtu tai akivaizdus pavyzdys to, kad galima domėtis žolėmis, ar dar kuo nors apskritai, neturinčiu nieko bendro su politika, ir jus užmuš iš už kampo, jei tai gali bent kiek padėti gojams.

Ereto tabletės iš žolelių laisvinančios vidurius parduodamos JAV: http://www.prettylikeme.com/Arnold-Ehret-Innerclean-Herbal-Laxative-80-Tablets-p/rn-607291.htm – Tačiau aš nepavargsiu jums kartoti, kad padeda tik gyvos žolės, blogiausiu atveju arbata iš tos žolės, tačiau tabletės apdorotos pramoniniu būdu jau neveiksmingos!

Skaitytojo klausimas: „Jūs minėjote Stolešnikovo žolelių dietą, kas tai?“

Atsakymą stengiuosi suformuluoti kuo trumpesnį.

„Maitinimasis žolelėmis pagal Stolešnikovą – tai, kada pas jus tamsiai žalios išmatos“. „Dieta“ čia netinkamas žodis, kadangi reiškia kai ką laikiną, o paskui vėl savo. O taip maitintis pagal galimybes reikia visada. Jei jūsų išmatos NE žalios, tai jūs tik pusiaukelėje link teisingo Stolešnikovo maitinimosi. Nuo ko išmatos žalios? – Nuo žolės chlorofilo. Prisimenate, aš daug kartų kalbėjau, kad chlorofilas – tai praktiškai viena ir tokia pati molekulė su hemoglobinu, taip kad, kai vartojate žalią žolę, jūs praktiškai valgote kraują.

š kur paimti tiek žolės? Yra trys žolės šaltiniai:

1) Sodas, daržas, parduotuvė, turgus. Tai paprasti žali svogūnai, petražolė, krapai, rūgštynės, kalenda. Tai dirbtinai auginamos žolės. Šias žoles galima vartoti paprasčiausiai jas nuplovus.

2) Laukinės vietos: pieva, laukas, miškas. Čia žolė gali būti purvina iš viršaus kuo tik įmanoma, laukuose tuštinasi ir šlapinasi žmonės, karvės, šunys, o miške, turbūt, ir meškos. Tačiau laukinė žolė iš esmės yra aukščiau savo maitinamosiomis ir gydomosiomis savybėmis nei auginami sodiniai. Ir tai taip stebina, kad, pavyzdžiui, laukinė ežiuolė, panaši į ramunę http://www.flickr.com/photos/60892345@N00/339333142/, – supergėlytė stiprinanti imunitetą numeris vienas.  O sodo dekoratyvinės ežiuolės efektas http://en.wikipedia.org/wiki/File:Rudbeckia_purpurea.jpg – joks. Tai yra Jūs supratote, kad reikia būtinai valgyti laukines žoles, tačiau iš laukinių vietų žolę reikia ne tik nuplauti, tačiau ir truputį termiškai apdoroti: garinti, kepti, virti. Kriterijai tokie:

Termiškai apdorota žolė neturi prarasti savo ryškiai žalios spalvos!

Tai yra, ne daugiau penkių minučių termiškai apdorojant minkštas žolės dalis.

Dėl kietų stiebų -  būtinai turi būti visos žolės dalys. Kadangi kriptoalienai išmokė žmones gojus išmesti burokų, bulvių,  ropės ir t.t. lapus, o tie „lapai“ gerokai aukščiau eilėje savo maitinamosiomis savybėmis, nei jų šakniavaisiai, t.y. net nesulyginamai. Įdėkite į sriubą buroko, ropės, arba bulvės lapų, paragaukite ir jūs visada dėsite juos, ir darysite barščius iš burokų, ropės, arba bulvės lapų.  O jūs dar pridėkite ir finansinę-taupymo, šio reikalo pusę, nors aš ir ne apie tai! Ir taip, pakaks 15-20 min. termiškai apdoroti smulkiai supjaustytus žolės stiebus.

3) Trečias šaltinis – džiovintos gydomosios žolelės parduodamos vaistinėse dėžutėse, o taip pat savarankiškai vasarą surinktos žolelės ir išdžiovintos snieguotai žiemai. Aš dažnai naudojuosi vaistinių šaltiniu. Problema su žolelių ir stiebų kietumu išsprendžiama labai paprastai, renkant jas džiovinimui. Žolė iš anksto smulkinama rankomis, kad tilptų į kavamalę ir toje kavamalėje susmulkinama į miltelius. Tuos gydomųjų žolelių miltelius aš naudoju darydamas žolelių sriubas, kaip tirštiklį, o taip pat galima iš jų virti arbatą. Tai fantastiška. Dabar elektros prietaisų masė, su įvairiais „peiliukais“, net paprasta mėsmale galima sumalti paprastą šieną. Ar bandėte bandeles iš sumalto šieno miltelių? O jūs paragaukite, tada ir pakalbėsime. Apie duona pamirškite. Mane stebina, kiek laiko gojus vedžiojo už nosies su alienų „kulinarija“.Man atrodo, kad taiištiktųjų yra kažkoks blogas žodis. Prisimenate, su kokiu pasibjaurėjimu tarė tą žodį humoristas Kazanovas: „kalinarinis technikumas“ – tai nuo žodžio „išmatos (rusišk. kal)“? štai skaitytojas rašo:

„Sveiki Profesoriau, kodėl aš nė kiek nesistebiu žiniomis apie gydytojus ir maistą, (Kai aš pranešiau faktą, kad pasaulinis medicinos institutas iš viso nė trupučio netiria maitinimosi, tokiu būdu, nei vienas gydytojas, nei vienoje pasaulio šalyje nežino apie maistą daugiau už pacientą), tokios mintys pas mane buvo jau seniai, mano žmona zootechnikė, panašu, kad ji apie maistą žino daugiau, nei kas nors iš gydytojų, aišku, ne apie žmonių, tačiau žinodamas jos darbą, aš anksčiau stebėjausi, kodėl apie žmogaus maistą niekas nieko nežino ir nenori žinoti. Ji žino, kad jeigu gyvūną šerti tuo, ką valgo žmonės, jis labai greitai nudvės. Vienintelis protingas paaiškinimas tam yra tai, kad kažkam visiškai nesvarbu, kiek gojų nudvės valgydami mėšlą (tiksliau reikia, kad nugaištų kuo daugiau). Viename iš pirmųjų kompiuterinių žaidimų, kur skambėjo ne pyu pyu, o balsai, pagrindinis herojus pastoviai galabija minias į žmones panašių gyvūnų, tardamas eat shit and die, arba kažką panašaus, tai būtų „ėsk mėšlą ir dvėsk“, aš ilgai negalėjau suprasti kam visa tai, dabar man viskas labai aišku“.

 

Po to, Vatsonai, kai pradėjau gerti daug žolelių arbatos, aš tiesiog jau nebegaliu gerti paprastos indiškos, nes ji atrodo tiek prastos kokybės, kad organizmas indiškos arbatos net nebepriima.

 

Apie žolelių nuodingumą. Iš dešimčių tūkstančių skirtingų rūsių žolelių, nuodingąsias galima suskaičiuoti ant pirštų ir pirmu numeriu – tabakas, kuriuo visi ir nuodijasi, ir kuris parduodamas mūsų veidrodžių karalystėje visur. Nerimas dėl žolelių nuodingumo – veidmainystė, fanatizmas ir alienų žaidimai. Informacija apie nuodingas žoleles yra visur, tik vienu pelytės spustelėjimu į Vikipediją. Praktiškai, jeigu jūs nenusimanote žolelėse, tai nešienaukite lauke visko iš eilės. Imkite tik tai, ką jūs tikrai žinote. O jeigu gyvenate miesto centre, tada jums tik turgus ir vaistinė. Tai brangu, todėl žoleles geriau rinkti už miesto, juk dėl grybų daug kas važiuoja. Kodėl nenuvažiuoti rinkti ir žolelių!

Be viso to, kad žalioje žolėje yra žalias chlorofilas – hemoglobino brolis ir milijonai biochemiškai neidentifikuotų organinių medžiagų, nereikia pamiršti ir grynai mechaninės reikalo pusės. Bet kurio žmogaus žarnynas – tai ilgai užsigulėjusio mėšlo sandėlis. Tai yra, jei žmogus paprasčiausiai stengiasi valgyti salotas ir nevalgyti daug duonos ir mėsos, ir tuo atveju žarnyne yra iki kilogramo išmatų liekanų. Jeigu žmogus laikosi vidutinio ruso vidurkio dietos, o tai virtas krakmolas, tai žarnyne pastoviai užsiguli apie dešimt kilogramų išmatų akmenų ir jų kiekis auga su viršsvoriu. Štai tiek kilogramų išmatų liekanų žarnyne pas jauną žmogų? http://demotivation.ru/oq98273wrymdpic.html – Jau kažkur apie dvi dešimtis kilogramų. O pas jį? http://demotivation.ru/nuitf0aklwjopic.html

Nuolatinio organizmo valymo patirtis duoda man teisę pastatyti klausimą taip, kad virtas krakmolas ilgalaikės ateities atžvilgiu yra žmogaus sveikatai pavojingas maistas – ketvirtos rūšies maistas.

Cukrinis diabetas kyla iš to, kad organizmas išnaudoja kasos galimybes utilizuojant virtą krakmolą, kuris pagal chemines savybes yra paprasčiausi tapetų klijai. Jūs gi tapetus klijuojate praskiesdami miltus, ar ne taip? Nepilnai perdirbti krakmolo produktai nuolatos nusėda organizme ir prasisūdo kalcio druskomis, štai jums ir aterosklerozės patohistologija. Tai ne tiek mėsa – mėsa paprasčiausiai pūva žarnyne veikiama žarnyno mikrobų – sudaro išmatų akmenų pagrindinį elementą žarnyne, o būtent virtas krakmolas. Tai akivaizdi kompensuojamoji organizmo reakcija į nenormalų krakmolo naudojimą – organizmas, kai į jį patenka nereikalingas krakmolas, kaip ir sakyto: „eik į šoną“. Krakmolingų akmenų susidarymas organizme kalba apie tai, kad apsauginis organizmo mechanizmas daugiau nebeleidžia virtam krakmolui patekti į jį, kadangi tai tikriausiai jau bus susiję su galimais pažeidimais krakmolu gyvybiškai svarbių organizmo struktūrų. Iš viso kieto maisto, ką valgo žmogus, tik žolė ir vaisiai praeina per žarnyną jame nenusėdami. Darykite išvadas. Jūs pažiūrėkite kas vyksta alienų veidrodžių karalystėje: http://demotivation.ru/bbyxw50hy9lipic.html ir  http://demotivation.ru/skajf8o1y1k4pic.html – gojus verčia sėdėti, valyti nuo bulvės jos odelę, tai kas joje vertingiausia.

 

Bulvėje pačios vertingiausios – taip, taip, tai lupenos!

 

Biochemikai ištyrė, viskas jau seniai nustatyta kiekybės ir kokybės analizėmis. Bulvių lupenose yra 98 % visų bulvės biochemiškai naudingų ingredientų. Būtent odelėje susidaro pumpurai, o bulvės viduje vienas krakmolas. Tokia pati struktūra ir pas grūdą: apvalkale viskas – viduje krakmolas. Todėl grūdų „lukštai“ tyčia gojams taip pat specialiai pašalinami – tik pramoniniu būdu. O paskui bulvę išvirs vandenyje, kad ir mineralinių druskų, esančių joje, nebeliktų, kad joje nieko, išskyrus gryną krakmolą, jau neliktų. Todėl, virtos bulvės be druskos valgyti neįmanoma, ji kartono skonio. Nors visais atvejais būtų paprasčiau ir pigiau, lengviausiu būdu, padaryti nedidelę automatinę konstrukciją plauti bulves šepetėliais. O paskui pagaminti tokia garinę slėgio kamerą, kaip didelis garpuodis, bet taip, kad į ją būtų galima automatiškai įtalpinti dideli konteinerį su bulvėmis – 10-15 minučių  ir vertinga bulvė paruošta visam pulkui kareivių, su visomis išsaugotomis savybėmis joje. Ir tada jos sūdyti nereikia. Ar jus galvojate taip naiviai, kad niekas to nežino, kaip tą protingai reikia daryti? Puikiai supranta, tačiau nedaro tyčia.

 

„Laba diena, gerbiamas profesoriau! Leiskite išreikšti Jums savo pagarbą ir padėkoti už pagalbą,  kai kurių plačiai paplitusių negalavimų gydyme.  Mano 50 metų žmona beveik visą gyvenimą kentėjo nuo migrenos, hipertonijos, todėl niekada negėrė ir nerūkė. Ji daug metų sportuoja, stebi savo svorį (50 kg), laikosi dietų. Kaip paaiškėjo, jos tėvas turi tokius pat susirgimus, jis baptistas, ir negėręs, ir nerūkęs su hipertonija apturėjo aterosklerozę, kaupėsi akmenys inkstuose (operacija), pašalinta tulžies pūslė, trumpiau, paveldėjimo būdu perdavė mano žmonai visą puokštę susirgimų… Būdamas darbštus  mūsų katedros aspirantas, išstudijavau viską, kad Jūs, gerbiamas Daktare, patarėte apie sveikimą. Gydytojo Šultco tinklapį https://www.herbdoc.com/index.php?&c=1 išstudijavau ir paruošiau „Šultco aštrų mišinį“: (česnakas, svogūnas, krienas, čili pipiras, imbieras, obuolių actas – išmaišyti blenderyje), valgome su šeima pusę metų. Pamiršo mano žmona migreną, tabletes ir ligonines. Rezultatas – 100 procentų veikianti priemonė. Noriu paruošti daug lankstinukų (galimybė yra) ir išplatinti gojų masėse! O už pinigus, sutaupytus neperkant žydų tablečių, nupirksiu (kaip sako Lenia Golubkovas lochotrono reklamoje) žmonai batus! Dar kartą labai Jums ačiū, Jūs mums reikalingas! Michailas g. Brestas“.

 

Pagrindinė bibliografija tik iš asmeninės autoriaus bibliotekos.

1) Arnoldas Eretas „Racionalus Badavimas“ ir antroji brošiūra „Begleivė gydomoji dieta“ buvo publikuojama daugybę kartų. (Arnold Ehret “Rational fasting” and Arnold Ehret “Mucusless diet healing system”). – Puiki knyga. Ypač vertinga knyga. Dar turiu Ereto brošiūrų „Taip sako skrandis“ ir „Maitinimosi tragedija“ (“Thus Speaks the Stomach”,”The Nragedy of Nutrition”), bet esmė pirmose dviejose.

2) Luidžis Kornaro „Menas ilgai gyventi“. Daug leidimų. (Luigi Cornaro “The Art of Living Long“). Ypač vertinga knyga.

3) Gydytojo Djui knyga „Planas be pusryčių ir gydymas badavimu“ (E.H. Dewey. “The no-breakfast plan and the fasting cure” 1900). Reta knyga. Mena susidomėjimo badavimu pradžią Amerikoje. JAV galima nupirkti kserokopiją. Ypač vertinga knyga.

4) „Terapinis badavimas“ (1949) amerikiečių autorius Arnoldas De Vrizas (Arnold De Vries. “Therapeutic Fasting” 1949.) Ypač vertinga knyga.

5) Linda Hezzard parašė viena iš geriausių knygų apie gydomąjį badavimą, kuri vadinasi „Mokslinis badavimas“ (Linda Burfield Hazzard “Scientific fasting»). – labai gera didžio praktiko knyga – reta JAV, galima nupirkti kserokopiją. Ypač vertinga knyga.

6) „Badavimas – radikali dieta“ gydytojas Alanas Kottas (Alan Cott, M.D. “Fasting: The ultimate diet”. 1975 Badavimo naudojimas psichiatrijos praktikoje.

7) „Badavimas sveikatos dėlei“ (Bernarr McFadden “Fasting for health”. 1923). Nebloga knygelė apie badavimą.

8) Pagrindinės Šeltono knygos apie badavimą – „ Badavimo mokslas ir menas“ (Herbert M. Shelton “The science and fine art of fasting); ir (“Fasting for Renewal of Life”) – „Badavimas dėl atnaujinto gyvenimo“. Abi gana storos knygos palyginus su paprastomis brošiūrėlėmis, tačiau aš geriau renkuosi Arnoldo Ereto brošiūrėlę, kuri pagal vidinę prasmę neturi konkurencijos, nei skaitysiu visą tą „vandenį“, kurį lieja Šeltonas.

9) „Maisto derinimas – suprantamas visiems„(H.M. Shelton “Food combining made easy”). Ypač vertinga knyga.

10) Otto Bušingerio brošiūra pavadinta „Viskas, ką jūs norėtumėte sužinoti apie gydomąjį badavimą“ (Otto H.F. Buchinger, “Everything you want to know about fasting”. 1961. Vidutiniška brošiūrėlė.

11) Hervordas Karingtonas „Badavimas sveikatos ir ilgaamžiškumo dėlei“ (Hereward Carrington. “Fasting fo health and long life”. 1953) ir storas, 700 puslapių, enciklopedijos vadovas apie badavimą „Gyvybinė jėga, gydomasis badavimas ir maitinimasis“  (Hereward Carrington “Vitality, fasting and nutrition”). Antroji – ypač vertinga knyga.

12) Bobas Formanas „Svorio sumažinimas ir jo kontroliavimas“. Bob Hoffman. “Reducing and weight control” 1967. Labai gera knyga apie maisto derinimą valgant. Labai naudinga knygelė buvusio JAV sunkiosios atletikos olimpinės rinktinės trenerio ir daug žadančio kultūristo, Bobo Formano, skirta svorio mažinimui ir taip pat vandens badavimui. Jo nuomonė – „geresnio būdo nėra“.  Labai reta knyga. Ypač vertinga knyga.

13) Normanas Volkeris „Šviežios augalinės sultys“ – N.W. Walker “Raw Vegetable Juices”. Daugkartinis leidimas. Klasikinė knyga apie badavimą sultimis. Nežinau kokios kokybės vertimas, bet man atrodo išversta į rusų kalbą. Ypač vertinga knyga.

14) „Vėžio gydymas“. Apibendrinta 50-čia atvejų. Maksas Gersonas (Max Gerson “A Cancer Therapy”). Keletas leidimų. Apibendrinti vėžio gydymo badavimu rezultatai neoficialioje Niujorko klinikoje. 40-50-ieji metai.

15) Morisas Krokas „Vaisiai – žmogaus maistas ir vaistas“. (Moris Krok “Fruit the Food and Medicine for man” 1961). Pietų Afrika. Entuziastas iš Pietų Afrikos aprašo savo gyvenimo patirtį maitinantis vaisiais. Perleista 1984 metais.

16) Džėjus Kordičas knygoje, pavadinimu „Sulčių žmogaus sulčių galia“, (Jay Kordich “The Juiceman’s power of juicing”), išleista 1993. Asmeninė gydymosi patirtis vartojant tyras šviežias sultis badavimo metu.

17) Karlsonas Veidas „Natūralus kelias į sveikatą kontroliuojant badavimą“. (Carlson Wade “The Natural Way to Health through Controlled Fasting”). Kompiliacija.

18) Džudita Dobrzynski „Badavimas – kelias į geresnį gyvenimą“ (Judith Dobrzynski “Fasting-a way to well-being” 1979). Žurnalisto apžvalga.

19) J.S. Nikolajevas ir E.I. Nilovas „Badavimas sveikatos dėlei“. Maskva, 1972 metai. Populiari brošiūrėlė.  Ketvirtojoje Valdyboje buvo naudojama išspausdinta Nikolajevo daktaro disertacija.

20) Henris Lindlaras „Natūralaus gydymo praktika“. 1931. Henry Lindlahr “The Practice of Natural Cure”. Apie įvairius natūralius gydymo metodus, kurie buvo  po truputi taikomi jo klinikoje.

21) „Pirmoji Essena“  Edmondas Bordo Szekeli. (Edmond Bordeaux Scekely “The First Essene). International Biogenic Society. Gana įdomi patirtis vieno iš žymiausių natūralios medicinos 20-ojo amžiaus praktiko, kuris praktikavo 40-70-aisiais metais Meksikoje. (Kad išvengti persekiojamo). Mirė 1979 metais. Iki šiol jo žmona parduoda jo medžiagą, suskaitydama į mažas brošiūras, nuo „Tarptautinės Biogeno „Visuomenės“, atstovaujančios tik ją pačią. Visos teisės į vyro paveldą registruotos jos vardu, todėl brošiūrėles galima išleisti tik jos vardu, t.y.  nuo tos „visuomenės“, o gyvena ji Kanadoje. Autorius savo laiku užsisakė visas jo brošiūrėles ir reikia pasakyti, kad kai kurios iš jų, ypač trijų tomų Szekeli biografija, gana įdomios.

22) „Kaip, laikantis sulčių dietos, būti sveikam ir jaunam, palaikyti formą,“ Paavo Airola. 1971. (Paavo Airola “How to keep slim, healthy and young with Juice Fasting”). Tuščia populiari brošiūrėlė, kokių Amerikoje daug, parašyta žurnalisto.

23) „Džonas Tobe „Gyvų sulčių stebuklai ir „žalias“ maistas“ (John Tobe. “The Miracles of Live Juices and Raw Foods” 1977. Parašyta paprasto žmogaus. Pavadinimas labiau intriguojantis, nei turinys.

24) „Dvasinis maitinimasis ir Vaivorykštinė dieta“. Gabrielius Kuzens. 1986. (“Spiritual Nutrition and The Rainbow Diet”. Gabrial Cousens, M.D.)

Prašyta gydytojo apie sveikatos filosofiją. Paliečia indišką ir kinietišką požiūrius.

25) „Žalio maisto vartojimas“ A.T. Obanecian. Teheranas. 1967 metai. Puiki klasikinė knygelė apie žaliavalgystę. Antras leidimas autoriaus lėšomis. Būtent nuo šios knygelės, 60-aisiais metais,  per sovietinius armėnus ir Jerevaną, žaliavalgystės mada pateko į SSSR. Ypač vertinga knyga.

26) „Nėra nepagydomų ligų“. Ričardas Šulcas. 1999. (Intensyvus 30 dienų valymasis ir detoksikacijos programa), (“There are no Incurable Diseases” Dr. Richard Schulze). Labai gera praktiška knygelė, detoksikacijos, bet ne badavimo požiūriu.

27) Svarbiausia medicinos knyga apie toksemiją (šlakus) yra klasikinė amerikiečių gydytojo Tildeno  knyga „Išaiškinta toksemija“  (John H. Tilden “Toxemia explained”. 1926). Minėtas darbas – klasikinis veikalas, paaiškinantis minėto proceso patofiziologiją. Kserokopija. Ypač vertinga knyga.

28) „Tikras išgijimo menas“ amerikiečių gydytojas Troll R.T. 1880. (“The True healing Art”. R.T. Trall, M.D.) – Klasikinė natūropatija. Kserokopija.

29) „Maitinimasis ir atletinis pasiruošimas“ Duglas Grehemas. 1999. (Nutrition and Athletic Performance” Douglas N. Graham). Nedidelė brošiūrėlė, kurioje nurodoma, kad žaliavalgystė – geriausias maitinimasis sportininkams.

30) „Įvairių dietų reitingas“. Teodoras Berlandas. 1977. Gana didelis ir sąžiningas tyrimas.

31) „Racionali dieta“. Otto Kark. 1923 metai. Puikus vadovas. (“Rational Diet” Otto Carque). Puikus storas vadovas apie maitinimosi produktus. Galima gauti tik kserokopiją.

32) Amerikiečių medicinos daktaro Džoelo Gurmano knyga „Badavimas ir valgymas sveikatos dėlei“ (Joel Fuhrman, M.D. “Fasting and eating for health”). Nėra įdomi. Medicininė scholastika  ir pamokymai.

33) Birčeris-Beneris „Apsauga nuo nepagydomos ligos“. 1978. (“The prevention of Incurable Disease” Dr. M. Bircher-Benner). Nedidelė brošiūrėlė su įprastomis banalybėmis. Nieko įdomaus.  Daugybė smulkių knygelių nuo Birčerio-Benerio. Visos jos neaukšto lygmens, nors jis turėjo savą kliniką.

34) „Valymo meistras“ Stenlis Biurauzas. 1976. (“The Master Cleanser” Stanley Burroughs). Nedidelė brošiūrėlė, skatinanti savą autoriaus metodą – kurį laiką gyventi vartojant citrinų sultis, kuriose ištirpdyti raudonojo pipiro milteliai ir dėl skonio truputis medaus. Beje, iš tikrųjų geras dalykas. Duotos knygos autorius, Prof. A.P Stolešnikovas, tiesiog mėgsta gerti pipirų arbatą, užvirindamas džiovintus raudonuosiu pipirus. Ypač žiemą – gerai šildanti iš vidaus, geriau už bet kokią degtinę, ir ypač pirtyje.

35) „Kaip prailginti gyvenimą“ S.De Lesi Evansas. 1910 metai. (“How to Prolong life” C. De Lacy Evans). Su porašte: „Parodo geriausias dietas ir medžiagas, pratęsiančias žmonių gyvenimą žemėje“. Gera knyga su istorinėmis nuorodomis, be šiuolaikinės technologinės demagogijos.

36) „Avitaminozės“ Volteris H. Edis ir Gilbertas Daldorfas. 1944. (“Avitaminosis” Walter H. Eddy, Ph.D. Gilbert Dalldorf, M.D.). Kapitalus, storas, mokslinis veikalas.

37) „Badavimo principai“. Leonas Čaitovas. 1996. (“Principles of fasting”. Leon Chaitow). Nedidelė bevertė brošiūrėlė, panaši kaip Paavo Airolos, kokių daug.

38) „Išgyvenimas XXI amžiuje. Vadovas skirtas planetariniams gydytojams“. Viktoras Kulvinskas. 1975. (“Survival into the 21st Century – Planetary healers manual”). Labai populiari knyga ezoterikos bangoje JAV. Pagrinde sprendžiami išgyvenimo maitinantis klausimai. Storas ir gana įdomus vadovas.

39) „Pilnas maisto ir maitinimosi vadovas“. Džėjus I. Rodeilas. 1961. (“The Complete Book of Food and Nutrition” J. I. Rodale. Rodale Books). Vieno iškiliausių sveikos gyvensenos veikėjų Amerikoje, praeito amžiaus viduryje, kapitalus vadovas apie maisto produktus.

40) „Mano asmeninė sveiko maitinimosi technika“. 1969. Džėjus I. Rodeilas. (“My Own technique of Eating for health” J.I.Rodale).

41) „Natūrali medicina“. Tompsono sistema.  Svinbornas Klaimeris. (“The medicine of Nature”. The Thompsonian System. R. Swinburne Clymer, M.D.). Amerikiečių gydytojas ir žinomas amerikiečių masonas. 1905 metai.

42) „Rodžerio išgijimas nuo AIDS“. Kaip vienas žmogus įveikė savo ligą. Bobas Ovenas. 1987. (“Rodger’s recovery from AIDS” Bob Owen). Pasakojimas apie tai, kaip du draugai gydytojai badavimu išgydė viena iš savų nuo AIDS.

43) „Natūralios šviežios sultys“. Rolandas Chorvatas. 1960. (“Natural Raw Juices” Vegetable and fruit. Roland Evin Horvath). Paprasčiausia brošiūra.

44) „Badavimo ir svorio netekimo vadovas, skirtas eiliniam žmogui“. Filipas Parti. 1979. (“The Layman’s Guide to Fasting and Losing Weight”. Phillip Partee). Brošiūra.

45) „Hipokrato dieta ir gydymo programa“. Ana Vigmor. 1983. (“The Hippocrates Diet and Health Programm”. Ann Wigmore).  Tai nedidelės, Anos Vigmors sanatorijos programa, kurioje buvo vykdomi vitgraso (žalios kviečių želmenų sultys) gydymo kursai.

46) „Natūralios medicinos istorija. Pagrindiniai gydytojų Dženingso, Gremo, Trelo ir Tildeno mokymai“. Hirevordas Karingtonas. Kserokopija. (“The History of Natural Hygiene. The Basic Teachings of doctors Jennings, Graham, Trall and Tilden) Hereward Carrington). – Trumpas amerikiečių, natūropatijos pionierių požiūrių apibendrinimas.

47) „Mes norime gyventi“. Ajudžunus Vonderplanic. Šiuolaikinė amerikietiška paprasto žmogaus knyga, kuris pastoviai praktikuoja žaliavalgystę  ir įdomus tuo, kad valdo žalią mėsą. Ta jo knyga, kaip tvirtina jis pats, parodo jo puikią asmeninę patirtį valgant žalią mėsą. Jis paprasčiausiai perka „organinę mėsą“, atseit be hormonų, specialiose parduotuvėse. (“We Want to Live”. Aajonus Vonderplanitz (Pseudonimas).

48) Klasikinis straipsnis apie fiziologiją „Virto maisto poveikis tiriant žmogaus kraują“. Pavelas Kušakovas (Šveicarija. 30-ieji metai). (“The Influence of Food Cooking on the Blood Formula of Man”. Paul Kouchakoff, M.D.). Šveicarų fiziologas dar 30-aisiais metais, moksliniais tyrimais įrodė, kad MAISTO VIRIMAS sumažina baltų kraujo kūnelių kiekį, t.y. SUMAŽINA IMUNITETĄ! Tačiau spauda, dėl pilnai aiškių priežasčių, apie tokius mokslinius atradimus visuomenės neinformuoja.

Straipsnis įtrauktas į Džono Tobe knygą „Nevirk!“. (“John Tobe “NOCOOK BOOK” 1969). Knygoje daug žaliavalgystės receptų. Ypač vertingas straipsnis.

49) „Gydanti Švento Jono akis“. Džonis Lavizdomas (Pseudonimas). (“The Healing God Spell of Saint John” J. Lovewisdom). – „Tai parašyta hipio, rankraščio kserokopija,, kuris 60-aisiais metais išvyko gyventi ant kalno, Ekvadore. Grynai masoniška ezoterika. Mirė prieš keletą metų, sulaukęs 81 metų ant to kalno Ekvadore. Įžymus ta savo patirtimi natūralistų rate JAV.

50) „Medicina Biblijoje ir Talmude“. Julijus Proisas. 1993. Klasikinė knyga, parašyta prieš šimtą metų. Pakartotinis leidimas. (“Biblical and Talmudic Medicine”. Julius Preuss). – Reikšmingas vadovas.

51) Toks pats pavadinimas. Autorius Fredas Rozneris. (“Medicine in Bible and Talmud” Fred Rosner. 1975). – Ištraukų iš senovinių šaltinių rinkinys.

52) „Maitinimasis ir sveikata“, seras Robertas Makarisonas. 1936. – tai klasikinė griežtai mokslinė anglų filologo knyga, viena iš pagrindinių knygų, pagrindžiančių natūralią mediciną. Pakartotinių leidimų dėl pilnai aiškių priežasčių nebuvo. Makarisonas atlikinėjo bandymus su žiurkėmis ir tiksliai nurodė, kad žiurkės, kurioms skirta paprasta šiuolaikinio žmogaus dieta, po dviejų savaičių pradeda ėsti viena kitą. Todėl tokių bandymų rezultatai ir nebuvo publikuoti. O jei dar įpilti žiurkėm degtinės… Kontrolinėje grupėje, kurioje buvo maitinamos žaliu maistu, buvo sveikos kiek įmanoma ilgai. (“Nutrition and Health” Sir Robert McCarrison and H.M. Sinclair). Ypač vertinga knyga.

53. Makarisonas. „Deficito ligų tyrimai“. (“Studies in Deficiency Disease” Robert McCarrison. 1921). Daug ankstesnis ir taip pat vertingas Makarisono veikalas.

54) „Dvi sveikatos problemos. Vidurių užkietėjimas ir mūsų civilizacija“. Džeimsas Tomsonas. 1943. (“Two health Problems. Constipation and our Civilisation”. James C. Thomson). – Šioje knygoje privatus praktikas Anglijoje aiškiai susieja šias dvi sąvokas į priežastinį ryšį: civilizacija = chroniškas vidurių užkietėjimas.

55) „Fermentinis maitinimasis“. Maisto fermentų koncepcija. Atskleidžia teisingo maitinimosi, gyvybinės jėgos ir ilgaamžiškumo paslaptį. Edvardas Havelas. 1985. (“Enzyme Nutrition” The Food Enzyme concept. Dr. Edward Howell.). – Profesionalaus biochemiko knyga – fundamentali, klasikinė, bazinė knyga skirta natūraliai medicinai. Kaip ir kitų panašių knygų atvejais, išleista amerikietišku „Paties leidimu“, tačiau gali būti randama ir internete. Ypač vertinga knyga.

56) „Žalias gyvenimas“. Polas Nisonas. Šiuolaikinė komercinė gyvenimo apžvalga valgant žalią maistą. „Chaltūra“. . (“The Raw Life” Paul Nison. 2000).

57) „Maitinimasis ir Fizinė degeneracija“. Vestonas A. Praisas. Stomatologijos daktaras. – Fundamentalus darbas. Natūralios medicinos pagrindų pagrindas.  Praisas stomatologas. Jis 20-ais ir 30-ais. metais važinėjo po visą pasaulį ir tyrė dantis, bei vietinių gyventojų sveikatą tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, ir civilizacijos poveikį jų dantims ir sveikatai. Knyga pateikia ataskaitą su fotonuotraukomis. Įtikinami, katastrofiškai žlugdančio civilizuoto maisto poveikio įrodymai vietinių gyventojų dantims ir sveikatai skirtinguose pasaulio kampeliuose. (“Nutrition and Degeneration” Weston A.Price. 1945). – Ypač vertinga knyga.

58) „Natūrali higiena“. Krištolo skaidrumo gyvenimo kelias. Herbertas Šeltonas. (“Natural Hygiene”. The Pristine Way of Life. Herbert Shelton). Stora knyga. Išleista  American Natural Hygiene Society. Tai Amerikiečių Natūralios Higienos Draugija.  Ji turi teises į Šeltono knygas ir verčiasi aktyviu jų pardavinėjimu. Gerai tas, kad vystydamas Natūralios Higienos mokslą, Šeltonas parašė keletą svarbių tomų. Visą tai yra teisinga, ir be abejo Herbertas Šeltonas vienas iš pagrindinių XX amžiaus natūralios medicinos veikėjų, tačiau, kad būti pradininku, jis, kaip pogrindinės klinikos vadovas, neturėjo nei mokslinės bazės, nei medicininio išsilavinimo, o tik intuiciją, kuri imant apskritai, buvo visiškai teisingame kelyje.

59) Kitas svarus Šeltono tomas – „Maisto ir maitinimosi mokslas, ir menas“. (“The Science and fine Art of Food and Nutrition” Herbert Shelton. 1996. Septintas leidimas.

60) Labai geras ir populiarias knygeles rašė De Vrizas. Iš populiariausių tai geriausios knygos. Kitų galima neskaityti. „Gyvenimo eliksyras“. Arnoldas De Vrizas“. (“The Elixir of Life” Arnold De Vries. 1958). – Žalias maistas ir šiuolaikinis maitinimasis.

61) „Jaunystės fontanas“. 1948. (“Fountain of Youth” Arnold De Vries). Knyga kaip prailginti gyvenimą. Puikus išdėstymas. Aš rekomenduočiau visas keturias iš išvardintų knygų, įskaitant ir De Vrizo „Terapinis badavimas“ , kuris išverstas į rusų kalbą.

62) „Pirmykštis žmogus ir jo maistas“. (“Primitive Man and his Food” Arnold De Vries). Tai populiarus ir puikaus turinio išdėstymas, storo mokslinio Vestono Praiso tomo „Maitinimasis ir Fizinė degeneracija“.

63) „Bloga sveikata. Jos priežastys ir gydymas. Oficialaus ligų gydymo metodo neigimas“. Medicinos daktaras Tildenas. Du tomai. Apskritai paskutinis natūralios medicinos gydymosi vadovas, po ko natūrali medicina (natūropatija) JAV perėjo į nelegalią padėtį. (“Impaired health. Its cause and Cure. Repudiation of the Conventional Treatment of Disease” J. H. Tilden. 1921-1938. Vols I and II. ). Pirmas tomas – natūralios medicinos teorija. Antras tomas – skirtingų ligų rinkinys. Ypač vertinga knyga.

64) „Nusikaltimų prieš maisto kokybės įstatymus istorija“. Charvėjus Vili. 1927. (“The History of a Crime against the Food Law”. Harvey W. Wiley). – Nusikaltimai JAV. 1927 metais maisto produktų falsifikavimą kai kas dar laikė nusikaltimu, tačiau ryšium su tuo, kad po Pirmo Pasaulinio karo įstatymus, draudžiančius falsifikavimą, paprasčiausiai apėjo ir JAV savo gyventojus pervedė prie erzacinio maisto, Vili knyga tapo neaktuali ir valdžia pasirūpino, kad apie ją pamirštų.

65) Puikus straipsnių, apie įvairių badautojų badavimą, rinkinys, išleistas amerikietišku „Savo Paties“ leidimu ir išleistas Health Research. P.O.Box 850 Pomeroy, WA 99347. ”The Fasting Story”. Du leidimai. 1956.

66) „Rusų liaudies medicinos vadovas“ P.M. Kurenovas. Neseniai Rusijoje pakartotinai išleista seno autoriaus knyga; įterpta nedidelė dalis apie badavimą.

67) „Pokalbiai apie atjaunėjimą per eliminaciją“. (“John R. Christopher “Dr. Christopher talks on Rejuvenation through Elimination”. 1976). – Gana kompetentingo autoriaus brošiūra,  pagrindinai užsiimančio gydymu žolelėmis. „Trijų dienų programa, Begleivė dieta ir  žolelių derinimas“ – kita jo brošiūra. 1969. (“Dr. Christopher’s Three-day Cleansing Programm, Mucusless Diet and Herbal Combinations”) – gana vertingas autorius – tai gydytojas Kristoferis. Jis mirė prieš 30 metų.

68) Gydytojo Dženseno vadovas apie geriausią žarnyno priežiūrą“. (“Dr. Bernard Jensen “Dr.Jensen’s Guide to better Bowel Care” 1999). Amerikietiškas paties leidimas. Neblogas populiarus vadovas apie savo žarnyno priežiūrą.

69) „Maistiniai fermentai. Trūkstama puikios sveikatos grandis“. (“Food Enzymes. Missing link to radiat health” Humbart Santillo). Gera įvadinė knyga eiliniam žmogui apie gyvuosius fermentus.

70) „Gyvenimo prailginimas dietos pagalba. Kaip tai padarė Metusala“. 1941. (Kuris gyveno daugiau nei 900 metų). ) (“The Prolongation of Life Through Diet. How Methusala did it”. R.B. Pearson). – To laikotarpio problemos būsenos apžvalga.

71) „Neuroendokrininė reakcija į badą ir svorio netekimą“. Straipsnis Naujosios Anglijos „Medicinos žurnale“. 1997 m. birželio 19 d. 1803 puslapis  (“Neuroendocrine Responses to Starvation and Weight Loss” Michael W. Schwartz, M.D. and Randy J. Seeely, Ph.D. June 19, 1997. The New England Journal of Medicine. Volume 336. Number 25).

72) „Totali Žaliavalgystės Propaganda“. Džo Aleksanderis. – Aš manau, kad tai geriausia,  parašyta ne specialisto, žalio maisto valgymo apžvalga. Knyga nauja, išleista 1990 metais. (“Blatant Raw Foddist Propaganda”. Joe Alexander”).

73) „Alkoholis Žmogaus Kūne“. 1903. (“Alcohol on the Human Body”. D.H.Mann, M.D.) – Dar 1903 metais gydytojas analizavo alkoholio žalą žmogaus organizmui.

74) „Religija, Dieta ir Žydų Sveikata“. Džėjus Ida Džigetsas (ji juoda). 1949 metų knyga. (“Religion, Diet and Health of Jews” J. Ida Jiggetts). – Skirtinas ypatingas dėmesys.

75) „Žydų dietiniai įstatymai. Jų svarba esamuoju laiku“. 1966. (“The Jewish Dietary Law” Seymour Siegel. Samuel Dresner).

 

Jei apibendrinti, tai pradedančiąjam, geriausios knygelės apie vandens badavimą yra  abiejų Arnoldų: Ereto ir De Vrizo brošiūros „Terapinis badavimas“ ir Lindos Hezerd „Mokslinis badavimas“; apie sulčių badavimą (šviežių vaisių sulčių) be konkurencijos klasikinė Normano Vokerio brošiūra; o apie žalio maisto valgymą „Ter- Ovanesianas“ ir Džo Aleksanderio „Totali Žaliavalgystės propaganda“. Santilo knygele – įvadas į problemos šaknį: „Maisto fermentai. Trūkstama puikios sveikatos grandis“. 1987. (“Food Enzymes. Missing link to radiat health” Humbart Santillo).

 

Prof.  A.P. Stolešnikovas 2007 m. kovas.

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3

Komentavo 18

  • badavimas iš esmės yra geras dalykas , tačiau tinka tik tuo atveju, jei organizmas nušarmintas.

    http://www.homosanitus.lt/lt/homo_sanitus/turinys/metabolizmas/Anabolinis_katabolinis_disbalansas

     

    kitu atveju naudos nebus, tik žala

    • as kaip tik keik supratau dideja Latentinė acidozė badaujant skyla riebalinės medžiagoms ir susidaro keto rūgštys taigi rūgščių perteklius atsiranda skylant organizmo riebalams.Sarmai salina is organizmo toksinus o toksinai kaupiasi riebaluose tai priesingai badaujant reikia sarminti organizma o ne rugstinti

  • Kas galetu paaiskinti, kaip badauti dirbanciam fizini darba zmogui. Suprantu, galima pasiimti atostogas savaite-dvi, bet kad isejimo is badavimo ciklas toks ilgas. Klausimas: ar prasidejus antra-treciam badavimo ciklui, tiksliau isejimui is badavimo, imanoma pradeti dirbti fizini darba? Labai bijau pradeti badavima vien del to nezinojimo.

  • As jau badauju trecia savaite. Savijauta tikrai puiki, rytais buna siek tiek lengvai papykina, bet is esmes viskas gerai. Miego norisi maziau, nesinori pietu pogulio, pirmomis savaitemis, energijos buvo net daugiau, negu valgant. Tiesa, as is esmes gan sveikas zmogus pries tai buvau. Man 30 metu, apie du metus negrieztai veganavau, valgiau daug zalio maisto, dideliu nusiskundimu sveikata neturejau, letiniu ar sunkiu ligu tuo labiau. Galbut del to mano badavimas lengvesnis, nes toksinu maziau. Planuoju badavima testi dar bent savaite, o jei organizmas leis ir dar ilgiau, po to ilgas rugsciu vaisiu sulciu isejimas is badavimo, veliau svieziai spaustu darzoviu. Taip pat planuoju ir toliau valgyti pagrinde veganiskai ir kuo daugiau zalio maisto, visiskai atsisakant kenksmingu produktu ( baltas cukrus, balti miltai, balti ryziai, rafinuoti aliejai, keptas riebaluose maistas) apie alkoholi net nesneku. Beja, pirmas komentatoriu rase, kad badauti gali nebent uzsisarmine zmones. Cia visiska nesamone ponas parasete. Visi, dabartiniai civilizacijos zmones yra daugiau ar maziau uzsirugstine, net tie kurie atseit labai sveiki. Uzsisarminusius zmones mes galetume rasti nebent kazkur atsiskyrusius gamtoje gyvenancius, vien zaliai besimaitinancius, kas be ko jie tobulos sveikatos ir jiem jokiu badavimu net nereikia. Visi pasiligoje zmones yra labai uzsirugstine. Pasidomekite labiau apie rugsciu ir sarmu pusiausvyra kraujyje. Badavimas ypac butinas uzsirugstinusiems zmonesm, kuo didesnis kraujo rugstingumas, tuo zmogus turi daugiau ir sunkesniu ligu, pas vezininkus isvis labai rugstus. Jiems gali pagelbeti tik badavimas ir subalansuota sarminanti dieta.

  • Ar jums reikia paskolos? ar reikia paskolą pradėti savo verslą, ir, jei taip, prašome susisiekti su mumis adresu: jeffersoncarsonloanfirm@hotmail.com

    vardas:
    Paskolų suma, kurios reikia:
    būsena:
    Šalis:

  • Reikia greitą ir patikimą finansavimą? Reikia finansavimą savo verslo ar asmeniniam naudojimui? nerimauti ne daugiau, nes mūsų paslaugos yra 100% patikimas, rašykite mums šiandien Finance.4all@aol.com ir gauti savo paskolas šiandien.

Tavo nuomonė


Trackbacks

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: