Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — MIškiniai banditai ir stribai – nuo kurio rankos geriau žūti?
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

MIškiniai banditai ir stribai – nuo kurio rankos geriau žūti?

December 30, 2011 3:31 am Komentavo - 7 Skaitė: 1354

Kaip keista kai delfinariumas leidžia sau parašyti ką nors gero ir antioficiozinio… Šį kartą – apie pokario banditus, taip vadinamus "miško brolius", ir jų kolegas iš kitos barkadų pusės – stribus. Beveik idealus straipsnis NeTiesos anonimui:

J.Jurgelis. Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?

Klausimas nemalonus. Bet jis nėra šiaip sau išsigalvotas. Jis išplaukia iš kai kurių nemalonių mūsų visuomeninio gyvenimo realijų. Iš pradžių trumpai pakalbėsime apie du konkrečius atvejus. Juos pavadinsime pagrindinių veikiančių asmenų vardais – stribo Kirilos ir partizano Antano.

Stribas Kirila

1947 m. gegužės 17-osios rytą Antazavės stribai, vadovaujami Kirilos, įvykdė bene ryškiausią kovinę operaciją visoje savo stribavimo odisėjoje. Jie apsupo ir padegė vieną Salinių kaimo (Antazavės vls.) sodybą. Kas bandė pabėgti iš degančio namo – šaudė. Nuo ugnies ir kulkų žuvo namų šeimininkė, jau devinto nėštumo mėnesio. Žuvo ir sodybos šeimininkas, slapstęsis nuo tarnybos sovietų armijoje name įrengtoje slėptuvėje. Sudegė jų mažametė dukra ir šeimininko motina. Gyvas liko tik sūnus, kuris tą naktį miegojo pas senelius gretimame kaime
Vėliau, kai Kirila įkaušdavo, mėgdavo pasigirti, kaip jis nušovė nėščią moterį, bandančią ištrūkti iš degančio namo: „Aš šaudau bobai į pilvą, o ji stovi akis išpūtusi ir negriūna“.

Prasidėjus Atgimimui Kirila kalbėjo, jog dabar žmonės nebebus vežami į Sibirą. Jie bus varomi pėsčiomis, o kurie nebepaeis, bus su buldozeriu užkasami pakelės grioviuose. 

Už minėtos šeimos išžudymą Kirila buvo nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Bausmės neatliko, nes pirmaisiais kalinimo metais mirė.

Partizanas Antanas

Antanas – žinomas Aukštaitijos partizanas. Jis yra nukovęs vienuolika civilių žmonių. Iš tų vienuolikos išskirtinos dvi nėščios moterys. Vieną moterį, Papiškių kaimo gyventoją, savo namuose mažamečių vaikų akivaizdoje Antanas nušovė dviem šūviais į galvą. Tuo pat metu Antano draugas nukovė šios moters vyrą. Mat Antanas įtaręs, kad šie žmonės išdavė partizanų bunkerį. Tačiau vėlesni įvykiai parodė, jog Antanas apsiriko ir nukovė ne išdavikus, bet partizanų rėmėjus.
Kitą moterį Antanas nukovė patykojęs, kai ši vieną vėlyvo rudens rytą su savo vyru arkliu važiavo į Molėtų turgų.

Greičiausiai reikėjo likviduoti tik vyrą – Purvėnų apylinkės (Molėtų r.) pirmininką, mažaraštį septynių vaikų tėvą. Bet atsitiko taip, kad kartu vežime sėdėjo ir žmona. Tad ir jai, daugiavaikei motinai, teko dvi kulkos į galvą. Anot liudininkų, moteris buvusi pastebimai nėščia. Likę be tėvų vaikai baiminosi, kad ir juos nušaus. 

Šiandien Antanas pripažintas žymiausiu Aukštaitijos partizanu. Jis apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus ordinu, jam suteiktas kario savanorio statusas bei karinis laipsnis.

Kirilos ir Antano atvejų palyginimas

Kirila yra pripažintas kaltu už tautos genocidą ir nuteistas. Antanas, nužudęs gal net daugiau civilių lietuvių negu Kirila, pripažintas genocido auka ir apdovanotas. Kirilos aukos yra deramai pagerbtos. Iš Antano aukų pasišaipoma – kolaborantai. 

Kirilos nužudytus žmones Lietuvos teisėsauga traktuoja kaip tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis. Antano nužudyti žmonės teisėsaugos niekaip netraktuojami, – tarsi jų nebūtų buvę. 

Stribo Kirilos nužudytų asmenų – kaip pasipriešinimo dalyvių – šeimos nariams gali būti suteikta valstybės parama. Partizano Antano nužudytų asmenų šeimų nariams tokia parama nepriklauso. Bet paties Antano šeimos nariams tokia parama priklauso, nes Antanas pripažintas žuvusiu pasipriešinimo dalyviu.

Stribo aukų vaikams, artimiesiems valdiškose įstaigose rodomas pagarbus dėmesys. Partizano (tarp to ir Antano) aukų vaikams, ieškantiems informacijos apie tėvų žūtį, tenka išgirst replikas: „Ko jūs ieškot? ar pinigų norit?“. Arba: „Nušovė, reiškia, reikėjo“. „Buvo išdavikas“. 

Antano aukų vaikams, net anūkams yra nejauku girdint, kaip šalies politinio elito atstovai ragina Lietuvos žmones, ypač jaunimą, imti pavyzdį iš Antano gyvenimo ir sekti jo pėdomis. Kirilos pėdomis sekti niekas nesiūlo, tad Kirilos aukų artimiesiems yra ramiau. 

Taigi iš konteksto atsakymas į nemalonų klausimą būtų toks: garbingiau ir geriau būti nužudytam stribo negu būti nužudytam partizano, vaikams irgi garbingiau ir geriau, kad jų tėvą ar motiną ar abu kartu nužudė stribas. 

Kaltas tas, kurį nušovė

Nužudytojo statusą mūsų visuomenėje dažnai lemia ne tik tai (ir ne tiek tai), ką jis padarė, kad jį nušovė, tai yra, ne už ką jį nušovė, bet kas jį nušovė. 

Kai jau minėtus Papiškių kaimo partizanų rėmėjus, įtartus išdavyste, nužudė partizanai, tai jie (nužudytieji ) įvardijami kaip išdavikai, NKGB agentai. Ir daug reikia pavargti, kad jie būtų pervardinti. Bet jei prieš dieną juos būtų nužudę stribai, tai jie būtų pagerbti kaip genocido aukos ir kaip rezistencijos dalyviai. 

Šiandien sunku diskutuoti, ar partizano nukautasis asmuo buvo kolaborantas, išdavikas, NKVD agentas, ar nebuvo. Diskutuoti reikėjo, kol žmogus dar buvo gyvas. Bet kai jį nukovė – jis kolaborantas, agentas ir pan. Kulka, paleista į žmogaus (dažniausiai kaimiečio) galvą, padėjo paskutinį tašką jo kaktoje ir byloje. Tokiu būdu nukautieji tampa kaltais, o nukovusieji – teisiais. Taip mąstant, Antanas yra vienuolika kartų teisus, o jo nukautieji – vienuolika kartų kalti.
Panašūs mąstymo vingiai pastebimi kai kuriuose mūsų laikų moksliniuose darbuose. Kaip pavyzdį galima pateikti istoriko, o dabar ir politiko, Seimo nacionalinio saugumo bei gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko straipsnį „Ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės lyginamoji analizė“ (žurnale „Genocidas ir rezistencija, 1997, nr. 2, p. 14–18).
Nors čia greičiau atsispindi ne mąstymo vingiai, o mąstymo tiesioji, nubrėžta per du duotus taškus – šitie visi teisūs, anie visi kalti. 

Autorius rašo kad 1947 m. Lietuvoje per pasipriešinimo kovas žuvo 1976 civiliai žmonės. Anot autoriaus, visi jie buvo kolaborantai ar išdavikai: sovietiniai partiniai aktyvistai, NKVD-NKGB agentai. Jie visi partizanų teismų buvo nuteisti mirti. 

Tiesa, anot autoriaus, tais metais mirtimi buvo nuteisti 1977 žmonės, t. y. vienu asmeniu daugiau negu buvo pasiųsta myriop. Kur dingo tas vienas? Autorius nepaaiškina. Bet tai ne bėda. Problema būtų, jei būtų priešingai – vienu daugiau nukauta negu nuteista. Tokiu būdu vienas būtų nukautas be teismo, gal būt ir nekaltas ar nepakankamai kaltas. Bet taip neatsitiko. Dabar myriop pasiųsti tik kalti, tik nuteisti. Ir tai svarbiausia. 

Tokia logika visiškai pateisina Antano darbus. Jis nukovė kaltuosius, nes kitokių nukautųjų nebuvo.

Ar ne per daug nukauta kaltų?

Tiksliau, ar ne per daug nedidelei Lietuvai buvo tų nukautų kaltų? Galimas ir priešingas klausimas: ar ne per mažai? Juk visa tai buvo daroma vardan laisvės. Bet laisvė liko neiškovota. Vėl atsiverskim minėtą A. Anušausko straipsnį. 

Autorius pažymi kad Lietuvoje labiau negu kokioje kitoje šio regiono respublikoje, partizaninė kova buvo nukreipta prieš kolaborantus, išdavikus, sovietinį partinį aktyvą. Kitaip sakant, prieš civilinį tautinį kontingentą, o ne prieš atėjūną okupantą. Straipsnio autorius pateikia štai tokią statistiką.
1946 m. Estijoje civilių žmonių žuvo 200, Latvijoje – 320, Baltarusijoje – 138, Vakarų Ukrainoje – 1175, Lietuvoje – 2262.

1947 m. Estijoje civilių žmonių žuvo 16, Latvijoje – 36, Baltarusijoje – 76, Vakarų Ukrainoje – 959, Lietuvoje – 1976. Panašios tendencijos buvo ir kitas metais.

Šią statistiką autorius paaiškina taip: „Tiek Latvijoje, tiek Estijoje vietos gyventojai paprastai žūdavo atsitiktinai. Tiek agentai, tiek kolaborantai nebuvo persekiojami“. Aišku, tuo pačiu nebuvo ir naikinami.

Čia įvardinami kolaborantai, išdavikai dažniausiai buvo vietiniai kaimų gyventojai, – Latvijoje latviai, Estijoje estai, Lietuvoje lietuviai. Taigi lietuviai, kovodami su okupacija, iš esmės naikino lietuvius Tuo metu latviai, estai dėl kažkokių priežasčių elgėsi kitaip. Bet mes žinome, kad mūsų poelgiai tomis sąlygomis buvo teisingi. Bent toks yra vyraujantis mūsuose politinis ideologinis požiūris.

Kitas požiūrio kampas

Vincas Krėvė jau 1947 m., dar tebevykstant pasipriešinimo kovoms, kalbėjo: „Reikia viską daryti, kad būtų sustabdytas tas kraujo praliejimas, jie gali sunaikinti visą tautą…“ (cit. pagal J. Aistis, „Milfordo gatvės elegijos“. Vilnius, 1991, p. 453).

1958-ųjų pavasarį Jonas Aistis apie lietuvių nuostolius pasipriešinimo kare rašė: „Žinote, jei reikia paaukoti devyniasdešimt aštuonis lietuvius, kad kristų pora rusų, tai rezultatai daugiau negu skurdūs, tai baisūs rezultatai. Čia taisyklė gali būti tiktai viena: būkime ne taupūs o šykštūs, kai reikalai liečia lietuvišką kraują. Tautos esmė nėra kas kita, kaip tiktai tautiečiai: kai jų nebus, ir tautos nebus…“ (ten pat, p. 383). 

Kitaip nei A. Anušauskui, J Aisčiui atrodė, kad nukautieji civiliai – tai ne NKVD agentai, išdavikai, sovietiniai aktyvistai, o greičiau „labai jau smulkus mailius: kolūkių pirmininkai, brigadininkai, mokytojai, eiliniai partijos nariai, komjaunuoliai, kaimo korespondentai…“ (ten pat, p. 383).
J. Aisčiui, tuo metu gyvenusiam ir rašiusiam užsienyje, matyt, nebuvo žinoma, kad tarp to „mailiaus“ yra nemažai visai atsitiktinių į pokario mėsmalę patekusių kaimiečių. 

J Aistis į vieną visumą sudėjo visus kritusius lietuvius ir visus juos laikė Lietuvos netektim, okupacijos auka: „Aukas skaitau abiejose pusėse: laisvės kovotojai ir istrebiteliai… abu tos pačios tautos vaikai, tos pačios motinos tėvynės sūnūs, vienos ir tos pačios okupacijos aukos…Viešpatie, atitolink nuo mano tautos brolžudybės rykštę ateityje“ (ten pat, p. 477). 

J. Aistis nesutapatino stribų su laisvės gynėjais. Nors, anot J. Aisčio, „ne visi partizanai buvo šimtaprocentiniai idealistai“ (ten pat, p. 433), bet tai nereiškia, kad nuo partizaninio judėjimo galima būtų nuimti „užtarnautą aureolę“ (ten pat, p.433). Kai tuo tarpu stribams, pasak jo, „jokių nuopelnų neskyriau, ir niekas, net pats laikas, jiems jokių nuopelnų neskirs“ (ten pat, p.433–434). Bet kada J. Aistis kalba apie tautos netektis, kurias sukėlė okupacija, stribas ir partizanas atsiduria greta vienas kito. „Mane kai kas kaltina nedarant skirtumo tarp partizano ir liaudies gynėjo arba stribo. Kai imu juos du atskirai, darau skirtumą, kai imu juos bendruose tautos nelaimės rėmuose, man abi šalys tolygios aukos“ (ten pat, p. 433).

Tautos nelaimės rėmai

J. Aisčio daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų apibrėžti „tautos nelaimės rėmai“ šiandien atrodo pasenę, per platūs mūsų ideologinio mąstymo rėmeliams. Į tuos siaurokus savo rėmelius mes sutalpiname tik tai, kas patogu, kas atitinka mūsų skonį. Rėmeliuose atsiranda vietos tik toms aukoms, kurioms ideologiškai simpatizuojam, kurios arčiau mūsų pažiūrų ar tiesiog arčiau politinės konjunktūros, padeda karjerai. Kitas civiles aukas, kad jų nevadintume aukomis ir nepriskirtume prie tautos netekčių, be jokios atrankos ir be jokių skrupulų pavadiname kolaborantais, išdavikais, NGB agentais ir pan. Juos „reikėjo nušauti, todėl ir nušovė“.

Ir vėlgi, pasak J. Aisčio, „garbė būti gyvam , o ne garbė būti mirusiam“ (ten pat, p. 378–379), nes miręs (žuvęs) jau nieko nebegali padaryti, o būdamas gyvas dar gali šį tą nuveikti savo artimo ar savo tėvynės labui.

Spėk iš dviejų kartų, kieno tai darbas – raudonųjų ar žaliai rudųjų banditų?

Nori sužinoti, kas yra tikrieji partizanai? Atsisiųsk ir pasižiūrėk – Иди и смотри (2 серий из 2) / 1985 / РУ / DVDRip – Кинозал.ТВ

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3

Komentavo 7

  • Šitas geras straipsnis -- Delfio nesiverčiu bet iš nuobodumo laukiant vaikų iš būrelio kažkaip perskaičiau. Geras straipsnis. Labiausiai patiko, kad vertinama ne to meto žmonės ir jų pasirinkimai, kas ten stribas ir kas partizanas -- ne tas -- kiekvienas turėjo savų motyvų -- ar iš idėjos ar iš parsidavimo… Bet vertinamas mūsų šių dienų požiūris į buvusius įvykius ir jų dalyvius. Vetinama kaip mes suformavom tokį požiūrį… geras straipsnis.

    • ar tikrai jau mes suformulavome toki poziuri? o gal kas nors suformavo?

      • Žinoma, kad atsirado gerų dėdžių, kurie padėjo mums suformuoti "teisingą" nuomonę.

        Kaip ir dėl kiekvieno dalyko -- alkoholinės "kultūros", hedonizmo, nuolankumo, godumo ir t.t.

        Tačiau juk tam žmogui ir duotas PROTAS, kad jis pats galėtų vertinti tai, ką jam bando sušerti vergvaldžiai ir šiaip niekšai.

  • labai jau skaudi tema, kurią šiandien sunku analizuoti ir liūdininkų beveik nebelikę ir nepopuliaru…, o kad lietuviai labai uoliai tarnavo vieniems ir kitiems ir be gailesčio skerdė tautiečius tai faktas.

  • Bešališkas

    Baikime vadinti miškinius partizanais. Jie tokie nebuvo. Jie taip ir buvo vadinami -- miškiniai. Partizano vardo miškiniai nenusipelno. Stribai buvo vadinami dar skrebais,o miškiniai -miškiniais. Aišku jei save galėjo įvardinti partizanais, bet nejau ligonis pasivadinęs Napoleonu -- jį taip ir vadinsite? Aš kalbėjaus su žmogumi kurio tėvai tai pergyveno. Vieni ateidavo naktį, kiti -- dieną. Krienas ne saldesnis už ridiką. Įsiverždavo abi grupės į trobą: “motin, duok valgyti”. Padugnių krūva tie miškiniai: įstojo žmogelis į kolūkį (o kur dėtis?) už tai nušauna. Įstojo sūnus į komjaunimą -- kulka. Suagitavo mokytoja stoti į komajunimą (toks buvo jai nurodymas) -- kulka. Kur čia tas “partizaninis” karas? Gal miškiniai surengė kokį pasikesinimą į vyriausiąjį TSRS kariuomenės vadą? Ne. Tai kas čia per bo “partizanai”?

  • Idiotiškas straipsnis. Tėvynės išdavikai stribai net nelygintini su Lietuvos partizanais.

  • as nenoriu teisti as ne viespats , del reklamos nenoriu rasyti pavardziu ir vietoves , jaunas vyras uztaiso kaimo mergai vaika ir jos neima I zmonas nes nebuvo tikras kat jis jo , tai tevas dave du butelius samagono gerbiamiems partizanam o jie susaude visa seima

Tavo nuomonė


Trackbacks

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: