Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — Egdūnas Račius. Musulmonai Europoje – jau „savi“, bet vis dar svetimi
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

Egdūnas Račius. Musulmonai Europoje – jau „savi“, bet vis dar svetimi

April 30, 2012 8:28 am Komentavo - 3 Skaitė: 377

Egdūnas Račius, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros profesorius

Musulmonų skaičius Europoje per pastaruosius penkis dešimtmečius augo geometrine progresija – XX a. viduryje Senajame žemyne jie nesudarė nė 1 proc., o šiandien jų jau daugiau nei 5 proc. viso žemyno gyventojų. Nors nesama tikslios statistikos, manoma, kad bendras musulmonų skaičius Europoje (neskaitant Rusijos) jau apie 30 milijonų. Rusijos europinėje dalyje gyvena dar maždaug 15 mln. musulmonų.

Ir nors daugelis šiuo metu Europoje gyvenančių musulmonų yra neseniai atvykę iš Azijos ir Afrikos arba šių atvykėlių palikuonys, nemažai Europos musulmonų yra vietiniai (autochtonai) – jų ne tik tėvai ir seneliai, bet ir protėviai jau buvo europiečiai. Tai visų pirma pasakytina apie islamą viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais amžiais priėmusius Balkanų gyventojus: albanus, slavus (makedoniškai kalbančius torbešus, bulgariškai kalbančius pomakus, serbiškai ir kroatiškai kalbančius bosniakus) ir romus. Vietiniams priskirtini ir milijonas Balkanų šalyse gyvenančių turkų, kurių protėviai kolonistai į šį regioną atsikraustė tarp XVI ir XVIII amžiaus. Ir, žinoma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įsikūrę totoriai. Nors jų šiais laikais telikę apie 10 tūkst., kai kurie istorikai mano, kad XVI–XVII a. jų galėję būti iki 100 tūkstančių.

Konstantinopolio patriarchas Genadijus II ir sultonas Mexmedas II. Mozaika.

Europoje vis gausėja ir į islamą atsivertusių europiečių. Ir nors kiek patikimesnės statistikos apie atsivertėlius į islamą Europos valstybėse nėra, skaičiuojama, kad bendras jų skaičius galbūt jau pasiekė 100 tūkstančių. Tarp jų – ir apie tūkstantį per du atgautos nepriklausomybės dešimtmečius į islamą atsivertusių Lietuvos piliečių. Tokių žmonių palikuonys gimsta jau musulmonais.

Europinti ar palikti ramybėje?

Vis dėlto kol kas didžiausio dėmesio Europoje tiek iš politinių grupių, tiek iš žiniasklaidos sulaukia imigrantai bei natūralizuoti musulmonai ir jų palikuonys, kurie, nepaisant jų gimimo vietos (kuri nors Europos šalis) ir pilietybės, neretai iš inercijos tebevadinami imigrantais ir tebetapatinami su jais. Ši Europos musulmonų dalis europiečių nemusulmonų beveik be išimčių matoma kaip kelianti jei ne tiesioginę grėsmę, tai bent jau rimtą iššūkį tariamai monolitinei europietiškai tapatybei ir įsivaizduojamai europietiškai vertybių sistemai.

Po Antrojo pasaulinio karo didėjant legalios, vėliau – ir nelegalios imigracijos mastui, Vakarų Europos valstybės, iki tol neturėjusios musulmoniškų mažumų savo teritorijose (nors kai kurios su musulmonais buvo susidūrusios savo buvusiose kolonijose Azijoje bei Afrikoje), ėmėsi dvejopos politikos besiformuojančių tokių mažumų atžvilgiu. Viena vertus, pradedant 8-uoju dešimtmečiu, išsivysčiusių pramoninių Vakarų Europos valstybių vyriausybės pradėjo stipriai riboti legalios imigracijos galimybes ir griežtinti nelegalią imigraciją reglamentuojančius įstatymus. Kita vertus, tuo pačiu metu suvokusios, kad laikinais užsieniečiais darbininkais (vok. Gastarbeiter) laikyti atvykėliai tapo de facto imigrantais ir su savo šeimomis visam laikui apsigyveno pasirinktose Europos šalyse, jos pradėjo aktyviai svarstyti galimus elgesio su jau esamomis musulmonų bendruomenėmis variantus. Kalbant schematiškai ir supaprastintai, Vakarų Europos valstybės šiuo klausimu pateko į kelias tarpusavyje gana reikšmingai besiskiriančias grupes.

Vienų jų (ypač Skandinavijos šalių) vyriausybės ėmė kurti ir įgyvendinti valstybines integracijos programas, kurių premisa būdavo įsitikinimas, kad imigrantai nori tapti tokiais pačiais europiečiais, kokie yra vietiniai. Tuomet beveik visuotinai tikėtasi, kad, sudarius reikiamas sąlygas, musulmonai (kaip ir kitoms religinėms tradicijoms priklausantys imigrantai) taps integralia europinių visuomenių dalimi, gebėsiančia adekvačiai dalyvauti socialiniame ir politiniame tų visuomenių gyvenime.
Kitaip tariant, buvo tikima, kad Europoje apsigyvenusius musulmonus galima (ir būtina) europinti – išmokyti vietos kalbų, suteikti profesinį išsilavinimą, įdiegti europinėse visuomenėse nusistovėjusias vertybines orientacijas – ir taip sukurti naują europietiško pagrindo tapatybę. Tuo metu į musulmonus buvo žiūrima kaip į savotišką tabula rasa, į kurią reikia įrašyti mąstymo ir veikimo principus, atitinkančius tariamus (idealistiškai suprantamus) visuomenės daugumos mąstymo bei veikimo šablonus. Galutinis daugelio integracijos programų tikslas, nors nebūtinai įvardytas atvirai, buvo kultūrinė imigrantų asimiliacija.

Keliose valstybėse (geriausi to meto pavyzdžiai – Anglija ir Olandija) pasirinkta kitokia strategija – daugiakultūrė prieiga, kai susilaikyta nuo integracijos programų brukimo ir leista imigrantams „likti savimi“, tikintis, kad jie patys apsispręs būti atsakingais ir lojaliais pasirinktų valstybių gyventojais ir pamažu savo mąstymu bei elgesiu supanašės su vietiniais.
Kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos ar Italijos, vyriausybės apsisprendė tiesiog neigti patį imigracijos (ir su ja tiesiogiai susijusios integracijos bei natūralizacijos) faktą ir imigrantus ar net jų palikuonis oficialiai vis dar įvardydavo kaip užsieniečius, laikinai gyvenančius tų valstybių teritorijose. O Prancūzijoje nutarta neužsiimti jokiomis integracijos programomis ir visus imigrantus traktuoti kaip savus – prancūzus. Taip iš esmės buvo paneigtos bet kokios jų pretenzijos į kitoniškumą (kultūrinį savitumą ir išskirtinumą).

Deja, netrukus pasirodė, kad nė viena iš pasirinktų strategijų nepasiteisino. Nemažai musulmonų nebuvo sėkmingai integruoti, nesugebėjo ar net nenorėjo integruotis į europines visuomenes, daug kur net subūrė beveik uždaras kultūrines saleles, o kai kuriais atvejais – ir fizinius getus.

Taip nutiko dėl daugybės priežasčių. Tačiau bendra daugeliui Europos valstybių buvo tai, kad diegtosios integracijos programos (o kur tokių nebūta – bendra vyriausybių ir visuomenių nuostata) buvo paremtos išimtinai europinėse visuomenėse susiformavusiais žmonių tarpusavio sugyvenimo principais. Ir nors tie principai buvo suvokiami kaip universalūs, jie viso labo buvo partikuliariniai – nulemti europinio kultūrinio konteksto. Vertybių sistemų ir kultūrinės gyvensenos perspektyvoje jie nebūtinai imponavo imigrantams, su savimi į Europą atsivežusiems stiprų prisirišimą prie savo prigimtinių kultūrų.

Tarp dviejų ugnių

Čia, matyt, verta padaryti pastabą dėl de facto perskyros tarp islamo religijos kaip normatyvinės sistemos ir musulmonų visuomenių bei bendruomenių kultūrų kaip praktinių vertybių sistemų, paralelių su normatyviniu (legalistiniu) islamu, – religija ir kultūra nebūtinai sutampa. Kitaip tariant, tuo, kas reikalaujama iš tikinčiojo šventraščiuose ir religinėje teisėje, nebūtinai vadovaujamasi kasdieniame gyvenime. Neretai nominaliai (formaliai) kuriai nors religinei tradicijai priklausantis asmuo ar grupė savo kasdieniame gyvenime nesivadovauja religinėmis dogmomis ir reikalavimais.

Dar dažniau tos dogmos ir normos perinterpretuojamos taip, kad tai, kuo realiai vadovaujamasi, būna ganėtinai nutolę nuo „originalo“. Išorinės kultūrinės įtakos, gamtinės ir kitokios aplinkybės dar labiau atitolina gyvenseną nuo religinių idealų. Todėl islamo (kaip ir bet kurios kitos religijos) atveju musulmonų kultūrų nevalia sutapatinti su mokovų skelbiamu normatyviniu islamu.

Tad atvykdami į Europą musulmonai visų pirma atsiveža savo specifines (tarpusavyje neretai labai skirtingas) musulmoniškas kultūras, kurios nors ir negali būti visiškai atskirtos nuo islamo – tarp musulmonų kasdienės gyvensenos ir islamo normų yra akivaizdus ryšys, negali būti matomos ir kaip Islamo (iš didžiosios raidės) reprezentacija.

Daugeliui europiečių, artimiau nesusipažinusių nei su islamo tiesomis, nei su musulmonų pasaulėžiūra bei gyvenimo būdu, ši perskyra jokiu būdu nebuvo ir vis dar nėra akivaizdi. Todėl daugumos europiečių nemusulmonų akyse beveik bet koks musulmonų veiksmas matomas kaip religijos nulemtas (ar net prisakytas) ir nuo jos neatsietinas. Bet tai nėra vien neišprususių europiečių yda – neretai ir patys musulmonai nesugeba suvokti šio istoriškai susiformavusio neatitikimo tarp realybės ir idealo.

Tačiau kai kurie musulmonai šią istorinę perskyrą atpažįsta savo visuomenėse bei bendruomenėse ir dėl jos labai jaudinasi. Tokie mokslinėje literatūroje vadinami revaivalistais – islamo atgimimo šalininkais. Ir nors islamo atgimimo sąjūdis arabų kraštuose jau skaičiuoja antrą šimtmetį, jo visuotinio suvešėjimo, iš dalies nulemto staigaus ir neregėto kai kurių konservatyvių arabų visuomenių praturtėjimo iš prekybos nafta, pradžia sutapo su imigracijos masto į Europą išaugimu.

Tad su musulmonais tradicionalistais, kurie sudaro daugumą į Europą patekusių musulmonų imigrantų, atvyko ir nemažai revaivalistų, kurie, palaikomi savo kilmės šalyse veikiančių bendraminčių organizacijų, o kartais ir savarankiškai ėmėsi, jų akimis, didžiosios misijos – sugrąžinti musulmonus (tarp jų ar net visų pirma atsidūrusius Europoje) į įsivaizduojamą grynąjį (priešpriešinamą kultūriniam) islamą. Islamo atgimimo sąjūdžio aktyvistų veikla Europoje iš esmės buvo nukreipta prieš musulmonų integravimąsi į bedieviškomis įvardytas europines visuomenes. Tad nemažai musulmonų Europoje atsidūrė tarp dviejų ugnių: iš vienos pusės – iš jų lojalumo ir atsidavimo naujosioms tėvynėms besitikinčių europiečių nemusulmonų (tiek vyriausybių, tiek plačiosios visuomenės), iš kitos pusės – juos savo nenuilstama propaganda ir raginimais sugrįžti į „tikrąjį“ islamą spaudžiančių revaivalistų.

Musulmonų religinė šventė Maskvoje

Islamofobija

Dėl šio spaudimo praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje įvyko pirmieji musulmonų ir nemusulmonų susikirtimai – Jungtinėje Karalystėje ietys buvo sukryžiuotos dėl skirtingų reakcijų į Salmano Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“, o Prancūzijoje – dėl musulmonių moksleivių aprangos valstybinėse mokyklose. Šie ir panašūs didesnio ar mažesnio rezonanso incidentai tarp europiečių nemusulmonų, žinoma, ne be žiniasklaidos pagalbos, pamažu suformavo musulmonų kaip nepritampančios (nenorinčios ar negebančios pritapti) ir net pavojingos žmonių kategorijos įvaizdį.

Europoje suvešėjo kultūrinio rasizmo atmaina – islamofobija, dažnai slepiama po antiimigracine retorika, bet vis labiau pasireiškianti atviromis formomis. Bene iliustratyviausiai islamofobijos raidą ir piką rodo per Europą pastarąjį dešimtmetį vilnijanti kraštutinių dešiniųjų partijų iškilimo banga. Daugumos šių partijų (bent jau Vakarų Europos šalyse, patiriančiose musulmonų imigrantų gausėjimą) programos yra antiimigracinės ir visų pirma nukreiptos prieš konkrečią imigrantų dalį – musulmonus. Šių partijų sėkmė rinkimuose atspindi Europos nemusulmonų visuomenėse įsitvirtinančią antiimigracinę (islamofobišką) nuostatą, kuri pastaruoju metu tampa ir iki šiol nuosaikiomis laikytų politinių jėgų atspirties tašku. Pavyzdžiui, net siekiančio būti perrinkto dabartinio Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijoje antiimigracinės (netiesiogiai – ir antimusulmoniškos) gaidos jei ne dominuoja, tai užima gana svarbią vietą.

Antimusulmoniškos nuotaikos Europoje kai kur jau netgi institucionalizuojamos: Šveicarijoje referendumu uždrausta statyti minaretus, Prancūzijoje kriminalizuotas ne tik nikabo (dengiančio veidą), bei ir chidžabo (dengiančio plaukus, bet ne veidą) dėvėjimas, keliose kitose šalyse aktyviai svarstoma pasekti Prancūzijos pavyzdžiu. Nyderlandai šalyje apsigyventi norintiems neeuropiečiams įvedė privalomą kultūrinį testą, kurio vizualizacijos kai kurios dalys (nuoga saulėje besideginanti moteris, besibučiuojantys homoseksualai) akivaizdžiai nukreiptos prieš imigrantus musulmonus.

Europietiškos kilmės musulmonų, tai yra europiečių, atsivertusių į islamą, padėtis skiriasi nuo jų tikėjimo draugų, atvykusių iš musulmoniškų kraštų: konvertitai nesusiduria su biurokratinėmis kliūtimis, jei nori patekti į šalį ir joje įsikurti, taip pat nepatiria varginančio adaptavimosi ir integravimosi Europoje proceso. Jie išmano europines visuomenes ir jų kultūrinius ypatumus, o tai suteikia daugiau galimybių tiek ekonominėje, tiek socialinėje srityje. Tačiau ir atsivertusieji į islamą augančios islamofobijos akivaizdoje susiduria su nemusulmonų neprielankumu musulmonams ar net nepakantumu. Kai kada buvimas atsivertėliu žalingas labiau nei buvimas imigrantu – antimusulmoniškai nusiteikusios grupės ir kai kurie europiečiai atsivertėlius neretai mato kaip savotiškus išdavikus, išsižadėjusius savo prigimtinės kultūrinės tapatybės ir vertybių sistemos. Tokį požiūrį sustiprina ir tai, kad didelė dalis konvertitų tampa demonstratyviai uoliais musulmonais, neretai besitapatinančiais su revaivalistais ir talkinančiais jiems. Tarp aršiausių teisės dėvėti nikabą gynėjų nemažai yra europiečių konvertičių.

Mažiausiai priekaištų iš nemusulmonų sulaukia Europos musulmonai autochtonai. Mat didelė jų dalis yra ne tik visiškai integravęsi į savo gyvenamų šalių visuomenes, bet ir labai sekuliarizuoti – kasdieniame ir ypač viešame gyvenime jie niekaip nedemonstruoja savo islamo religijos, tad juos sunku atskirti nuo nemusulmonų. Be to, jų praktikuojamas (jei apskritai tebepraktikuojamas) islamas dažniausiai yra vadinamasis kultūrinis (liaudies) ir savo dievogarbos formomis bei ritualais ne tik labai nutolęs nuo normatyvinio islamo, bet dar ir persisėmęs krikščionybės elementų bei su ja supanašėjęs. Neretai iš Vidurinių Rytų atvykę musulmonai autochtonų religinės praktikos net nebelaiko musulmoniška.

Tačiau toks autochtonų elgesys priimtinas nemusulmoniškai daugumai, kuri dažnai autochtonų islamą išaukština ir priešpriešina kitoms musulmonų religingumo formoms kaip „gerąjį“ islamą, kartais pavadinamą europietišku islamu. Binarinės opozicijos sąlygomis kitoks (ne Europoje praktikuojamas, bet į ją importuojamas) islamas kone automatiškai pažymimas neigiamu ženklu. Taip, sąmoningai ar ne, supriešinamos skirtingos kilmės ir prigimties Europos musulmonų bendruomenės dalys. Manipuliuojant vienais siekiama apriboti kitų lūkesčius.

Dėl nenumaldomo musulmonų gausėjimo ir siekio įsitvirtinti Europoje Senojo žemyno visuomenės neišvengiamai keisis. Ir ne tik demografiškai. Jos iš esmės keisis kultūriškai. Tačiau akivaizdu, kad tas keitimasis, vykstantis jau ir dabar, nebus švelnus ir sklandus – įvairios, neretai antagonistiškos, politinės ir socialinės interesų grupės sieks išlaikyti santykinę galią arba įgyti jos dar daugiau ir primesti savo perkuriamos Europos tapatybės viziją. Kol kas sunku nuspėti, kokia Europa demografiškai ir kultūriškai bus po dar vieno 50 metų laikotarpio, bet jau dabar aišku, kad musulmonų veiksnys joje neabejotinai įgis daugiau reikšmės.

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3

Komentavo 3

  • tiek rasistai, tiek islamofobistai yra visiški mulkiai.nes jie nekenčia pačių muslmonų imigrantų.kitaip tariant nekenčia ir bando kovoti supasekmėmis, o ne priežastimis.muslmonas imigrantas niekuo dėtas, kad jis yra europoje.jis čia yra todėl, kad jį čia pasikvietė patys europiečiai.pasikvietė jį todėl, akd reikėjo darbo jėgos.ir tam sukūrė krūvas įstatymų skatinančių imigraciją ir ginančių imigrantų teises.jeigu nori standyti tokius procesus, tai kovok su priežastimis-t.y. valdžia leidžiančia įstatymus, feminizmu skatinančiu negimdyti vaikų(ko pasekjoje vėliau prireikia imigrantų), su materializmu ir individualizmu.kitaip tariant kurk partiją ir eik į valdžia keist įstatymų.bet palik ramybėj imigrantus ir kitataučius.nes tas kuris juos puola, tik parodo kad yra idiotas. muslmonai europoje neturi daugiau teisių nei vietiniai.jie naudojasi tomis pačiomis.yra kiekvienoj konstitucijoj parašyta, kad negalima diskriminuot asmens pagal religinius įsitikinimus.tai va, neleidimas dėvėti muslmonėms galvos apdangalų ir yra diskriminacija dėl religinių įsitikinimų..žodžiu čia galima kiekvieną teiginį fašistinį atmušt vien pasitelkus konstituciją.nori keist siostemą, keik konstituciją ir tada pagal ją įstatymus

  • Jei jau atvykai gyvent i kita sali, tai ir gyvenk su tos salies istatymais, paprociais, tradicijomis ir tvarka. PVZ. Jei musulmonai neleidzia moterims vairuot, tai ju problema, bet nereikia atvaziavus i svetima sali daryt savo tvarka. Beje, kodel musulmonai bega pas krikscionis. Ar ne todel, kad patiems ju tvarka slyksti, bet kaip paradoksas, atvyke i svetima sali, vel ta pati daro. O zmonems tikrai nepatinka, kai svetimi daro tvarka ju namuose. Tas pat galioja ir cigonams, kurie nesimoko, o be mokslo negauna darbo, tada saukia, kad ner uz ka gyvent ir valdzia jais nesirupina. Kaip ir lenkai, reikalauja, kad rasmanys pase (beje lietuviskam) butu ju rasmenys, tai koks cia lietuviskas pasas, jei ten kitos raides, nepatinka pasas su lietuviskom raidem, tai ir mink atgal i Lenkija. O jei jau pradet sukaut del lygybes, tai tuoj vaziuoju i kitas salis ir ten reikalauju pvz., kad duotu man pilietybe, bet tik lietuviskai parasyta pavarde.

Tavo nuomonė


Trackbacks

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: