Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/single.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — Liberastinių išgamų-mianinykių vanojimas mazgote per snukį tęsiasi
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

Liberastinių išgamų-mianinykių vanojimas mazgote per snukį tęsiasi

October 5, 2013 7:00 am Komentavo - 8 Skaitė: 306

Blogeris Zepellinusas parašė:

Kažkoks sujauktas buvo penktadienis. Vos nepraleidau itin aktualaus straipsnio kuriame Jonas Kazimieras Švagžlys, intelektualinio jaunimo judėjimo “Dešinioji mintis” atstovas tiesiog puikiai – nepabijokime skambaus žodžio – pagrindė ir glaustai išdėstė poziciją dėl kai kurių mūsų viešojoje erdvėje stebimų keistų reiškinių.

  • Kuomet atvirai antivalstybines nuostatas reiškiantys veikėjai ir organizacijos kažkodėl yra itin remiamos mūsų šalies ar užsienio valstybinių struktūrų.
  • Kuomet kraštutinį nepakantumą kitaminčiams ir jų pilietinėms teisėms demonstruojantys veikėjai kažkodėl tituluojami tolerancijos šaukliais ir žmogaus teisių gynėjais.
  • Kuomet atviros patyčios iš valstybės simbolių bandomos pavaizduoti menu.

Bet kam aušinti burną? Gerbiamo Jono tekste visa tai išdėstyta, kaip sako populiaraus, apautomis kojomis žaidžiamo sporto mėgėjai – “į vienus vartus”.

———————–

Pernai „Femen“ aktyvisčių būrelis nupjovė Kijevo centre stovėjusį kryžių, pastatytą NKVD nukankintoms bei sušaudytoms aukoms atminti. Savo poelgį aktyvistės aiškino kaip protestą prieš Rusijos pankroko grupės „Pussy Riot” narių įkalinimą. Toks „Femen“ narių elgesys pašiurpino net visko mačiusius.

Juk ką bendro su autoritariniu Vladimiro Putino režimu bendro turi kryžius, už paprastų žmonių lėšas pastatytas būtent totalitarizmo aukoms atminti? Ir kodėl, praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo TSRS žlugimo, kai kas dar nesuvokia, jog Rusija ir Ukraina – tai dvi nepriklausomos valstybės, tad kam protestuojant prieš Rusijos valdžios elgesį niokoti ukrainiečiams brangius paminklus?

Savojo „Femen“ kol kas Lietuva neturi. Užtat jų elgesį pavyzdžiu laikančių šviesuolių yra ir pas mus. Štai Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Andrius Bielskis mano, kad kryžiaus nupjovimas – tai sąžininga ir teisėta patriarchalinės sistemos, stabmeldiškos ir sustabarėjusios religijos kritika. Jo kolegė Nida Vasiliauskaitė, kaip ir A. Bielskis, „Femen“ žygdarbius laiko dora ir efektyvia (!) Putino sistemos kritika. Kadangi nesu filosofijos mokslų daktaras, totalitarinio režimo aukų atminimui skirto kryžiaus su buvusio KGB karininko V. Putino diktatūra kol kas nesugebu susieti. Bet šįkart ne apie tai.

Iki „Femen“ aktyvisčių narsos mūsų laisvės ir lygybės šaukliams dar toloka. Nors N. Vasiliauskaitei Vilniaus Arkikatedros kryžius atrodo grėsmė Lietuvos demokratijai, o paminklas sovietmečio rezistentui, KGB užsakymu nužudytam kunigui Broniui Laurinavičiui atminti – didžiulis, estetiškai šlykštus smūtkas, verčiantis krūpčioti praeivius, – sunaikinti šių statinių tolerantiškoji filosofė kol kas nesiryžo. Gal pabūgo „patriarchalinės“ teisėsaugos veiksmų? Užtat surastas naujas taikinys – Lietuvos valstybiniai simboliai. Už dešimtis teroro išpuolių bei žmogžudysčių Vakarų šalyse atsakingos pogrindinės organizacijos „Antifa“ lietuviškojo „padalinio“ nariams Gediminaičių stulpai viešose demonstracijose tampa tolygūs nacistinei svastikai, žmogaus teisių aktyvistė Lina Žigelytė nesidrovi viešai vaizduoti trispalvės ant savo intymių kūno vietų, o pasibaisėjusios „seksistiniu“ Lietuvos himno turiniu, mūsų feministės kartu su A. Bielskiu nusprendžia viešai „padainuoti“ naująją, feministinę jo versiją.

Valstybinių simbolių statusą įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstituciją, o už viešą jų išniekinimą įstatymuose numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tad „meninė“ Lietuvos himno interpretacija sulaukė deramo teisėsaugos dėmesio. Kaip į tai reagavo feministės? Pasak performanso sumanytojos Fioklos Kiurės, teisėsauga nesupranta, kas yra menas bei jo statusas, o dabar jau ir premjero patarėju dirbantis A. Bielskis nesidrovėjo performanso kritikų išvadinti siaurapročiais bukos visuomenės atstovais, jį apskundusio žmogaus – skustagalviu fašistu. Socialiniuose tinkluose imta viešinti netgi šio žmogaus asmeninio gyvenimo (pabrėžiu, asmeninio gyvenimo, ne demonstracijų ar kitų viešų renginių) nuotraukas. Skundą teisėsaugai dėl himno išniekinimo kaip grėsmę demokratijai įvardijo ir Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė.

Jeigu žodžio laisvę laikome absoliučia, o tyčiojimąsi iš aplinkinių – menu, reikia pripažinti, kad šių veikėjų žodžiuose esama teisybės. Tačiau koks gi pačių ultrakairiųjų požiūris į žodžio bei saviraiškos laisvę kitiems? Pernai rudenį Vilniaus Universitete buvo suplanuota menininko Antano Šakalio suvenyrinių vokų paroda. Tačiau šios parodos atidarymas neįvyko, informacija apie ją pašalinta iš universiteto puslapio, mat grupė aktyvistų, įskaitant ir NK 95 bei jai prijaučiančius „Antifa“, pasipiktino ankstesniuose menininko darbuose aptinkamais antisemitizmu bei homofobija. Nors pačioje parodoje tokio pobūdžio kūrinių visiškai nebuvo, kairiųjų radikalų tai nė kiek neįtikino, ir jie netgi surengė protestą prie seniausio Lietuvoje universiteto.

Kyla klausimas: jeigu meno laisvė yra absoliuti, kodėl ją riboti pasiryžę yra veikėjai, save pristatantys kaip kovotojus už saviraiškos laisvę? Ir kodėl meniškas šaipymasis iš vienų etninių ar religinių grupių bei stereotipų laikomos žodžio bei meno laisve, iš kitų – ksenofobija? Be to, jeigu bet kokia saviraiška, kaip teigia A. Bielskis bei F. Kiurė, yra menas, jei tik taip mano pats autorius, gal tuomet menininkais save gali laikyti ir praeivius nepadoriais šūkiais palydintys buduliai?

Kalbant plačiau, žodžio laisvės supratimas kairiųjų radikalų tarpe išties įdomus. Juk būtent šie veikėjai VU vadovybei skundė profesorių Arvydą Šliogerį, pajuokavusį apie mezgimo vadovėlius mergaitėms bei Plutarchą berniukams. Dar įdomiau atrodo šių žmonių požiūris į saviraiškos laisvę prisiminus jų pačių elgesį su universitetuose dalinamu nemokamu studentų mėnraščiu „Tribūna“, kuomet Tolentiško jaunimo bei NK 95 aktyvistas Donatas Paulauskas besididžiuodamas pareiškė, kad šiuos leidinius savo universitete išmetinėja šiukšliadėžėn krūvomis, o N. Vasiliauskaitė pasigyrė egzempliorius naudojanti šiukšliadėžės dugnui iškloti.

Darosi įdomu, kodėl viešas Lietuvos bei jai nusipelniusių žmonių (V. Kudirkos, B. Laurinavičiaus) menkinimas, valstybingumo simbolių dergimas laikomi saviraiškos laisvę, o štai civilizuota priešingos nuomonės („Tribūnos“ atveju – patriotiškumo, valstybingumo, krikščioniškos moralės puoselėjimas) raišką mėginama užgniaužti?

Sužinoję apie gresiančią teisinę atsakomybę, „tolerancijos šaukliai“ teisėsaugos veiksmus socialiniuose tinkluose pavadino „siekiu efektyviau aptarnauti neonacių skundus“. Neonacio, fašisto epitetai – itin dažnai šių žmonių klijuojamos etiketės kitaminčiams. Žinoma, jei kalbėtume apie Mindaugą Murzą ar Visvaldą Mažoną, tokie epitetai gal ir turėtų nemenkos racijos, bet, panašu, tokie apibūdinimai vis dažniau taikomi ir visai kitokių pažiūrų žmonėms, kurie paprasčiausiai jaučia pagarbą valstybingumui.

Todėl darosi akivaizdu, kad šie judėjimai iš tiesų kovoja ne prieš dešinįjį ekstremizmą, o stengiasi pakirsti Lietuvos tautiškumo bei valstybingumo šaknis, jei jau toks dalykas kaip besąlygiška pagarba savo šaliai bei svarbiausiems jos atributams laikomi nacizmo požymiu. Turbūt Naujosios kairės atstovai valstybę suvokia kaip „represinį aparatą“, todėl jie savyje nenešioja elementaraus ir kiekvienam piliečiui būtino valstybingumo atributo. Tačiau nederėtų pykti, kai už jų „meną“, niekinantį valstybingumo pagrindus, vėliau šis „represinis aparatas“ pagrįstai baudžia įstatymuose nustatyta tvarka.

Valstybės simbolių statusas bei apsauga yra numatyti šalies Konstitucijoje, o už jų išniekinimą yra įstatymiškai numatyta atsakomybė. Be to, jeigu tyčiojimasis iš valstybingumo simbolių, pasak minėtų veikėjų, yra saviraiškos laisvė, kodėl ja negalėtų būti laikomi, tarkime, įžeidžiantys šūkiai ar nepadorūs gestai praeiviams gatvėje? Juk vėliava ar himnas yra brangūs kiekvienam save gerbiančiam Lietuvos piliečiui, o tyčiojimasis iš valstybės daugeliui žmonių yra tapatus tyčiojimuisi iš jų pačių. Tad jau aptartas A. Bielskio ir kai kurių jo kolegų požiūris atrodo ypač keistas, žinant jų pačių užimamas pareigas. Juk A. Bielskis patarinėja šalies premjerui bei dėsto būsimiesiems teisininkams, o besąlygiška pagarba valstybingumui bei įstatymo viršenybei yra būtinas dalykas ir teisininkams, ir politikams

Sakysite, šie žmonės yra valstybiškai mąstantys, patriotiški, tik jų kitoks valstybingumo supratimas, požiūris į tautiškumo vaidmenį? Po I Pasaulinio karo Lietuva atgavo Nepriklausomybę būtent pasinaudodama tautų apsisprendimo teise. Žlungant SSRS mūsų šalis Nepriklausomybę galėjo atstatyti tik atkurdama tarpukariu egzistavusią tautiniu pagrindu susikūrusią valstybę. Tad tautiškumo niekinimas iš tikrųjų reiškia panieką pačiai mūsų šalies egzistencijai. Kita vertus, nenustebčiau, jog su tuo nesutiktų N.Vasiliauskaitė, Sąjūdiečius vadinančiai „seilėmis beitaškančiais dėdėm ir tetom“, ar Jolanta Bielskienė, savo rinkiminėje anketoje teigianti, kad sovietmetis davė Lietuvai daugiau naudos nei žalos.

Nenustebčiau, jog tautinė priespauda, tikinčiųjų persekiojimas, represijos prieš tarpukario mokslininkus, menininkus, verslininkus šiems žmonėms nekelia pasibaisėjimo. Gal net atrodo normalu. Tačiau jiems derėtų suvokti, kad sovietmečiu jie tikrai neturėtų tribūnos viešoje erdvėje, o už kritiką valdžiai grėstų ilgi metai kalėjimo.

Žodžio laisvė – būtina demokratijos sąlyga. Tačiau yra tam tikros ribos, kuomet patyčios, įžeidinėjimai peržengia visas ribas. Ypač, kai tai liečia aukštus valstybės pareigūnus bei tarnautojus. Jeigu ne, gal kada nors premjero patarėjo kėdėje ar prieš universiteto auditoriją išvysime ir Algirdą Paleckį ar Mykolą Burokevičių?

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/comments.php on line 3

Tavo nuomonė


Trackbacks

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: