Gėjų paradas — Gojų paradas
Tiesiog dvi skirtingos idealoginių zombių veislės.
Egdūnas Račius. Musulmonai Europoje – jau „savi“, bet vis dar svetimi
Egdūnas Račius, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros profesorius
Musulmonų skaičius Europoje per pastaruosius penkis dešimtmečius augo geometrine progresija – XX a. viduryje Senajame žemyne jie nesudarė nė 1 proc., o šiandien jų jau daugiau nei 5 proc. viso žemyno gyventojų. Nors nesama tikslios statistikos, manoma, kad bendras musulmonų skaičius Europoje (neskaitant Rusijos) jau apie 30 milijonų. Rusijos europinėje dalyje gyvena dar maždaug 15 mln. musulmonų.
Ir nors daugelis šiuo metu Europoje gyvenančių musulmonų yra neseniai atvykę iš Azijos ir Afrikos arba šių atvykėlių palikuonys, nemažai Europos musulmonų yra vietiniai (autochtonai) – jų ne tik tėvai ir seneliai, bet ir protėviai jau buvo europiečiai. Tai visų pirma pasakytina apie islamą viduramžiais ir ankstyvaisiais moderniaisiais amžiais priėmusius Balkanų gyventojus: albanus, slavus (makedoniškai kalbančius torbešus, bulgariškai kalbančius pomakus, serbiškai ir kroatiškai kalbančius bosniakus) ir romus. Vietiniams priskirtini ir milijonas Balkanų šalyse gyvenančių turkų, kurių protėviai kolonistai į šį regioną atsikraustė tarp XVI ir XVIII amžiaus. Ir, žinoma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įsikūrę totoriai. Nors jų šiais laikais telikę apie 10 tūkst., kai kurie istorikai mano, kad XVI–XVII a. jų galėję būti iki 100 tūkstančių.
Konstantinopolio patriarchas Genadijus II ir sultonas Mexmedas II. Mozaika.
Europoje vis gausėja ir į islamą atsivertusių europiečių. Ir nors kiek patikimesnės statistikos apie atsivertėlius į islamą Europos valstybėse nėra, skaičiuojama, kad bendras jų skaičius galbūt jau pasiekė 100 tūkstančių. Tarp jų – ir apie tūkstantį per du atgautos nepriklausomybės dešimtmečius į islamą atsivertusių Lietuvos piliečių. Tokių žmonių palikuonys gimsta jau musulmonais.
Europinti ar palikti ramybėje?
Vis dėlto kol kas didžiausio dėmesio Europoje tiek iš politinių grupių, tiek iš žiniasklaidos sulaukia imigrantai bei natūralizuoti musulmonai ir jų palikuonys, kurie, nepaisant jų gimimo vietos (kuri nors Europos šalis) ir pilietybės, neretai iš inercijos tebevadinami imigrantais ir tebetapatinami su jais. Ši Europos musulmonų dalis europiečių nemusulmonų beveik be išimčių matoma kaip kelianti jei ne tiesioginę grėsmę, tai bent jau rimtą iššūkį tariamai monolitinei europietiškai tapatybei ir įsivaizduojamai europietiškai vertybių sistemai. Read more…
Eksperimentai su žmogaus elgesiu
Kaip paprastas normalus žmogus gali priimti sadistiškus sprendimus. Kaip atsakomybės nebuvimas pakeičia leistino-draudžiamo sąvoką. Kas iš tikrųjų yra tie žmonės, tarp kurių mes gyvename – juk tikrosios žmogaus sąvybės pasireiškia tik ribinėse situacijose.
Filmas apie eksperimentus su tamsiąja žmogaus sielos puse:
Specialusis projektas: “Sekso nuotykiai 20-ame amžiuje”
Viso labo per porą dešimtmečių žmonija atliko neįtikėtiną šuolį nuo puritoniškos moralės iki “apnuoginto kūno maišto”. Kas stovi už viso šito ir kokio velnio (ar kokiam velniui) prireikė “išlaisvinti” liaudį?
Rusų debildėžės akivaizdžiai gavo komandą iš aukščiau stoti į informacinį karą ir duoti atkirtį Naujosios Pasaulio Tvarkos šeimininkams. “Specialiojo projekto” dokumentinių filmų serija ne tik informuoja visuomenę apie prieš ją vykdomą globalųjį genocidą, bet šalina konspiralogijos bei “sąmokslo teorijos” etiketę nuo tokių svarbių temų, kaip žmonijos skaičiaus ribojimas, globali vyriausybė, užkulisinis valdymas, manipuliavimas sąmone, netiesioginis genocidas, istorijos perrašymas ir t.t.
Anarchija.lt proto prašviesėjimas: Ką bendro turi šviesoforas ir „prigimtinės elito teisės“?
Po ilgos kančios ir neomarksistinio šūdo ėdimo, netgi anarcholiberastai pradeda kalbėti ne anarcholiberastų, o normalių žmonių kalba.
Kalbėti ne apie savo pseudolaisves ir pseudoanarchijas, o apie tai, kas realiai egzistuoja ir kas yra realu: apie minia ir šūdelitį.
Štai paskutinis Anarchija.lt tinklapio straipsnelis, po kurio kiekvienu žodžiu galima drąsiai pasirašyti:
———-
Prigimtinės elito teisės? Šių teisių sąvado nerasite jokiame rašytiniame šaltinyje, bet nebandykite teigti, kad jų nėra. Vyriausybės, diktatoriai, valstybės bei santvarkos atsiranda ir žlunga palaidodamos kalnus popierinių įstatymų, tačiau kas palaidos tai, ko nepripažįsta net tie, kurie tuo naudojasi?
Pirmoji elito teisė – valdyti visa, kas gyva. Ir dvikojis, ir keturkojis padaras, atsidūręs feodalo „globoje“, tapdavo nuosavybe ir įrankiu, kuris privalėjo nešti valdovui gerybes ar patenkinti jo įgeidžius. Dėl to, jei prisireikdavo, būdavo paaukojama jo gyvybė.
Komentarai > Trumpai apie Kovo 8-ąją
Ar atšventėt? O žinote, kokią šventę iš tiesų minėjot? Laikas būtų sužinoti:
Deja, bet rusų kalba.
Esmė – “Moters dieną” sugalvojo dvi Internacionalo veikėjos – Klara Zetkin ir Roza Liuksemburg (abidvi priklauso Dievo išrinktąjai tautai). O kad būtų saldu, šventės datą jos suderino su linksmiausios žydų šventės „Purim“ data.
Pagal žydišką kalendorių Purimas kartais sutampa su kovo 8-ąja, o kartais prasilenkia.
Purim esmė – žydai, tuo metu gyvenę persų nelaisvėje (tačiau sugebėję palūkininkavimo metodu perimti Persijos ekonomiką į savo rankas, dėl ko kaip visada susilaukė vietinių gyventojų neapykantos), apgaule išskerdė praktiškai didžiumą Persijos aristokratų ir džiaugsmingai susirinkę šmutkes grįžo atgal į Palestiną.
Taip kad, švenčiantys „Tarptautinę moters dieną“ iš tiesų švenčia didžiausią ir svarbiausią žydų šventę Purim.
Su kuo jus visus ir sveikiname.
NeTiesa.lt
V. Ždanovas – Laikas išsiblaivyti!
Viena geriausių V. Ždanovo lekcijų apie blaivybę ir nuodus – rodykit savo draugams ir pažįstamiems, a mažu padės:
Ubertolerastiška pasaka apie Raudonkepuraitę
Bevartydamas internetą netyčia radau nors daugiau nei metų senumo, bet tikrai vertą atkartoti ir pasidalinti su dar neskaičiusiais, įrašą-pasaką apie Raudonkepuraitę šiame tolerastiškame der’mokratų civilizatorių humanizuotame pasaulyje.
=====================
Kartą didelio ir gūdaus miško pakraštyje gyveno jaunas asmuo, vardu Raudonkepuraitė. Tame miške knibždėti knibždėjo beišnykstančių pelėdų ir retų augalų, kuriais tikrų tikriausiai būtų buvę galima nesunkiai pagydyti vėžį, jei tik kas nors būtų radęs laiko ištirti jų neabejotinai naudingas savybes.
