Bendra apžvalga ir kai kurie pavyzdžiai

Skaitė: 328

Turbūt dauguma mūsų supranta, kad vyriausybėje dirbantys žmonės – tai visai ne tie, kurie išties priima sprendimus politiniais ir ekonominiais klausimais, tiek šalies vidaus, tiek užsienio politikoje. Tai skatina daugelį ieškoti teisybės alternatyvinėje spaudoje, pas tuos rašytojus ir informacinių biuletenių autorius, kurie, panašiai kaip aš, ieškojo, bet ne visada surasdavo mirtinos ligos, kuria serga Amerika, šaknų. Formulė „ieškokite ir surasite” ne visada tinka šiai grupei. Ką mes iš tiesų atradome – tai kad žmonės gyvena gilioje prieblandoje, dažniausiai visiškai nesirūpindami, kurlink eina jų šalis ir tvirtai įsitikinę, kad su ja niekad nieko nenutiks. Būtent tokia gyvenimišką pozicija susiformavo daugumai žmonių , ir ši pozicija tiesiogiai paranki slaptai vyriausybei.

Mes dažnai girdime, kad „jie” padarė „tą” ar „aną”. Atrodo, kad „jiems” absoliučiai viskas sekasi, net žudynės. „Jie” didina mokesčius, siunčia mūsų sūnus ir dukteris mirti karuose, kurie neduoda mūsų šaliai jokios naudos. Susidaro įspūdis, kad „jie” visada lieka mums nepasiekiami, už mūsų akiračio ribų, o kai prieš „juos” pagaliau bandoma imtis konkrečių veiksmų, „jie” kaip vaiduokliai praslysta pro pirštus. Atrodo, kad niekas negali tiksliai pasakyti, kas „jie” tokie. Tokia situacija tęsiasi jau dešimtmečius. Šioje knygoje mes nustatysime, kas gi yra tie paslaptingieji „jie”, o tada jau patys žmonės nuspręs, kaip ištaisyti šią padėtį.

1981 balandžio 30 aš parašiau monografiją, atskleidusią, kad egzistuoja „Romos klubas”, apibūdinęs jį kaip Komiteto 300 organą, užsiimantį ardomąja veikla. Amerikoje tai buvo pirmoji publikacija apie abi šias organizacijas. Prašiau skaitytojų, kad jų nesuklaidintų tai, kad straipsnis, neva, atitrūkęs nuo realybės ir pravedžiau paralelę tarp savo straipsnio ir įspėjimo, kurį paskelbė Bavarijos vyriausybė, kai slaptieji „iliuminatų” planai pakliuvo jos nariams į rankas. Vėliau mes sugrįšime prie „Romos klubo” ir Komiteto 300 vaidmens JAV politikoje.

Daug prognozių, paskelbtų tame straipsnyje 1981 metais, jau išsipildė. Pavyzdžiui, nežinomo politiko Felipės Gonsaleso paskyrimas Ispanijos premjeru, Miterano grįžimas į valdžią Prancūzijoje, Žiskaro d’Esteno ir Helmuto Šmitdto smukimas, grįžimas į valdžią Švedijoje švedų aristokrato ir Komiteto 300 nario Olafo Palmės, Reigano prezidentavimo rezultatų sunaikinimas, o taip pat tokių JAV industrijos šakų, kaip plieno lydymas, automobiliai, namų statyba, sužlugdymas, kuris vykdomas postindustrinio nulinio augimo politikos, vykdomos Komiteto 300 nurodymu, rėmuose.

Svarbus O. Palmės vaidmuo yra tuo, kad „Romos klubas” naudojo jį technologijų, kurių eksportą draudė JAV Muitinės valdyba, tiekimui Sovietams, o taip pat dėl jo pasaulinių ryšių, kurie buvo panaudoti sukoncentruoti visuotinį dėmesį į pseudokrizę su įkaitais Irane, kai Palmė kursavo tarp Vašingtono ir Teherano, stengdamasis sužlugdyti Amerikos suverenią vienybę ir perleisti pseudokrizę vieno iš Komiteto 300 įstaigų jurisdikcijai. Kalba eina apie tarptautinį teismą Hagoje.

Atviras sąmokslas prieš Dievą ir žmogų, kuris pasireikš daugumos žmonių, likusių gyvų pasaulyje po karų, nelaimių ir masinių žudynių, pavergimu, vykdomas ypatingai nesislepiant. Žvalgybininkai turi taisyklę: geriausias būdas ką nors paslėpti – tai padėti tą dalyką matomiausioje vietoje. Tarkim, kai 1938 metais Vokietija norėjo nuslėpti informaciją apie savo naują supernaikintuvą „Meseršmitas”, lėktuvas buvo pademonstruotas Paryžiaus aviacijos parodoje. Tuo metu, kai slaptieji agentai ir šnipai rinko ir perdavinėjo žinias per slaptavietes medžių drevėse ir sienų mūrų plyšiuose, informacija, kurią jie medžiojo, gulėjo tiesiai po nosimi.

Paralelinė aukščiausio lygmens slaptoji vyriausybė darbuojasi ne tamsiuose požemiuose ar rūsiuose. Ji išsidėstė visiems matoma Baltuosiuose rūmuose, Kongrese, Dauning strite 10 ir britų parlamente. Ji panaši į tuos klaikius filmus apie „monstrus”, kur pasirodo pabaisa su iškraipytais bruožais, ilgais plaukais ir dar ilgesniais dantimis, urgzdama ir taškydamasi seilėmis į visas puses. Šitie filmai tik nukreipia dėmesį. TIKRIEJI PABAISOS dėvi dalykinius kostiumus ir važinėja darbuotis į Kapitolijaus kalvą limuzinais.

Šie žmonės – VISIEMS MATOMI. Šie žmonės – Pasaulinės vyriausybės ir Naujosios Pasaulio Tvarkos tarnai. Panašiai kaip prievartautojas, kuris sustabdo mašiną ir siūlo aukai ją pavežėti, išoriškai jie NEPANAŠŪS į pabaisas, kokiais yra iš tikrųjų. Jeigu jie taip atrodytų, jų nusižiūrėta auka, šaukdama iš siaubo, nubėgtų šalin. Tą patį galima pasakyti apie visų lygių vyriausybes. Prezidentas Bušas (vyresnysis) neatrodė kaip uolus paralelinės vyriausybės aukščiausio lygio tarnas, tačiau nesileiskite suklaidinami – jis toks pats pabaisa, kaip ir siaubo filmų baisenybės.

Stabtelkime akimirkai ir panagrinėkime, kaip Bušas įsakė žvėriškai nužudyti 150 000 Irako kareivių kovinių mašinų kolonoje su baltomis vėliavomis, grįžtančioje į Iraką pagal Ženevos konvenciją dėl kariuomenių atskyrimo ir jų išvedimo iš mūšio. Įsivaizduokite irakiečių kareivių siaubą, kai juos, mojuojančius baltomis vėliavomis, šienavo Amerikos lėktuvai. Kitame fronto ruože 12 000 Irako kareivių buvo gyvi palaidoti apkasuose, kai juos užiminėjo. Argi tai ne siaubinga tikrąja šio žodžio prasme? Ir ko prezidentas Bušas gavo įsakymą veikti tokiu siaubingu būdu? Jis gavo jį iš Karališkojo užsienio reikalų instituto, kuris, savo ruožtu, gavo mandatą iš Komiteto 300, organizacijos, žinomos taip pat „Olimpiečių” pavadinimu.

Kaip vėliau pamatysime, „olimpiečiai” net neslepia savo veidų. Dažnai jie suvaidina spektaklį, kurį galima palyginti nebent su aukščiau minėta Paryžiaus aviacijos paroda, kai tuo tarpu išprotėję nuo sąmokslo teorijų keistuoliai švaisto laiką ieškodami tų sąmokslų visai ne toje vietoje ir ne tomis kryptimis. Ar atkreipėte dėmesį, kaip karalienė Elžbieta II atlieka britų parlamento atidarymo ceremoniją? Ten, visiems matomas, būna Komiteto 300 vadovas. Ar matėte kada kaip prisaikdinamas JAV prezidentas? Ten, visiems matomas, būna kitas Komiteto 300 narys. Problema slypi tik žmogaus suvokime.

Kas gi tie sąmokslininkai, kuriems tarnauja visagalis Komitetas 300? Geriausiai informuota mūsų visuomenės dalis suvokia, kad sąmokslas egzistuoja ir kad jis dangstomais įvairiausiai pavadinimais, tokiais kaip „iliuminatai”, masonai, „Apvalusis stalas”, „Milnerio grupė”. Jiems “Tarptautinių santykių taryba” ir “Trišalė komisija” asocijuojasi su viskuo, kas nepatinka vidaus ir užsienio politikoje. Kai kurie iš jų netgi žino, kad „Apvalusis stalas” įnešė didžiulį indėlį į Amerikos reikalus per britų pasiuntinį Vašingtone. Problema čia tame, kad realią informaciją apie išdavikišką nematomos vyriausybės narių veiklą labai sunku gauti.

Aš cituoju gilų pranašo Isijaus teiginį, kuris įrašytas krikščionių Biblijoje /4.6/ “Sunaikinta bus mano tauta, nes jai trūksta žinojimo”. Kai kurie skaitytojai, galbūt, jau girdėjo apie mano demaskavai skandalą, susijusį su pagalba užsienio šalims. Toje publikacijoje aš paminėjau kelias sąmokslininkų organizacijas, kurių skaičius – legionas. Jų galutinis tikslas buvo – panaikinti JAV konstitucijos galiojimą ir įjungti šią Dievo išrinktą šalį į bedievišką Naujają Pasaulio Tvarką, kurią valdys pasaulinė vyriausybė, ir kuri sugrąžins pasaulį į sąlygas, gerokai blogesnes už tas, kurios egzistavo Tamsiaisiais Amžiais.

Pereikime prie konkrečių istorinių įvykių, pavyzdžiui, pakalbėkime apie bandymą komunizuoti ir deindustrializuoti Italiją. Komitetas 300 jau seniai nusprendė, kad ateityje pasaulis bus geresnis ir mažesnis – gerokai mažesnis negu dabar. Štai kame geresnio pasaulio esmė. Milijardai nenaudingų valgytojų – ribotų gamtos resursų naudotojų – turi būti išbrokuoti ir sunaikinti. Tuo tarpu industrinė pažanga skatina gimstamumą, vadinasi, Būties Knygos priesakas veistis ir daugintis bei dirbti žemę turi būti pakeistas.

Kaip neišvengiama to pasekmė – krikščionybės pagrindų griovimas, lėtas, bet neišvengiamas industrinių nacionalinių valstybių naikinimas, šimtų milijonų žmonių, kuriuos Komitetas 300 laiko „pertekliniais žmonėmis” sunaikinimas, taip pat bet kokio lyderio, kuris išdrįsta stoti skersai kelio Komiteto 300 planams, likvidavimas.

Vieni pirmųjų smūgių Komitetas smogė Italijai ir Pakistanui. Velionis Italijos premjeras Aldas Moro buvo vienas iš tų lyderių, kurie pasisako prieš „nulinio augimo” politiką ir gyventojų skaičiaus mažinimą, pradėtą šioje šalyje. Tuo jis sukėlė įtūžį „Romos klubui”, kuriam „olimpiečiai” pavedė įgyvendinti šią politiką. Teisme Romoje 1982 lapkričio 10 dieną artimas Moro draugas liudijo, kad buvusiam premjerui grasino Karališkojo užsienio reikalų instituto agentas, kuris taip pat buvo ir Komiteto 300 narys, tuo pat metu būdamas dar ir JAV Valstybės sekretoriumi. Tas žmogus, buvo Henris Kisindžeris, ir jo staigus iškilimas bus detaliai išnagrinėtas vėliau.

Priminsime, kad buvusį premjerą Moro 1978 metais pagrobė „Raudonųjų brigadų” teroristai, o paskui jis buvo žvėriškai užmuštas. „Raudonųjų brigadų” narių teismo metu kai kurie jų liudijo, kad žinojo apie aukštų JAV pareigūnų sąmokslą nužudyti Moro. Grasindamas Moro, Kisindžeris, suprantama, vykdė ne JAV užsienio politiką, bet veikė pagal Romos klubo, Komiteto 300 užsienio politikos įrankio, instrukcijas.

Liudininku, kurio parodymai atviruose teismo posėdžiuose sukėlė sprogusios bombos efektą, buvo Horadas Gerconis, artimas Moro draugas. Jo stulbinančius liudijimus transliavo italų radijas ir TV 1982 spalio 10, o taip pat išspausdino keli italų laikraščiai, tačiau Amerikoje ši svarbi informacija paprasčiausiai buvo nutylėta. Tokie žymūs laisvės bastionai, visuomet žinantys viską apie visus, kaip „Washington post” ar „New York Times” nesuteikė tam jokios reikšmės ir nepaskelbė nė eilutės.

Šio nusikaltimo demaskavime, kurį paskelbiau 1982 metais, aš parodžiau, kad Aldas Moro, krikščionių demokratų partijos narys, buvo nužudytas samdytų žudikų, susijusių su masonų lože P2. nužudymo tikslas – priversti Italiją paklusti Romos klubo instrukcijoms dėl šalies deindustrializacijos ir gyventojų skaičiaus mažinimo. Moro planai kaip stabilizuoti Italiją užtikrinant visišką užimtumą, pašalinant įtampą politikoje ir ekonomikoje, būtų sustiprinę katalikišką opoziciją komunistams ir smarkiai apsunkintų Artimųjų Rytų destabilizaciją – pagrindinį Komiteto 300 uždavinį.

Iš to, kas čia pasakyta, darosi aišku, kaip toli siekia sąmokslininkų planai. Jie mąsto anaiptol ne penkmečių planų mastais. Verta prisiminti Veishaupto pareiškimą apie katalikų bažnyčią, kad suprastume, kokios jėgos buvo įsipainiojusios į Moro nužudymą. Moro mirtis pašalino kliūtis planams destabilizuoti Italiją ir, kaip mes dabar žinome, suteikė galimybę įgyvendinti sąmokslininkų planus Artimųjų Rytų atžvilgiu po 14 metų. Kalba eina apie karą Persų įlankoje.

Komitetas 300 pasirinko Italiją kaip bandomąjį poligoną. Italija svarbi sąmokslininkų planams, kadangi tarp Europos šalių ji yra arčiausiai nuo Artimųjų Rytų. Ji susijusi su Artimaisiais Rytais tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Italija – taip pats ir katalikų bažnyčios centras, o šią Veishauptas įsakė sunaikinti. Italija taip pat yra kai kurių įtakingiausių Europoje oligarchinių šeimų, priklausančių senajai „Juodąjai aristokratijai”, tėvynė. Jeigu Italija buvo susilpninta Moro mirtimi, tai būtų turėję pasekmių Artimuosiuose Rytuose, kurios susilpnintų regione JAV įtaką. Italija yra svarbi ir dėl kitos priežasties: ji yra tarsi vartai į Europą transportuojant narkotikus iš Irano ir Libano. Vėliau mes dar sugrįšime prie šios temos.

Nuo to laiko, kai 1968 metais buvo sukurtas Romos klubas, įvairios politinės grupuotės susivienijo po socializmo vėliava, siekdamos nuversti keletą italų vyriausybių. Tarp jų buvo ir Venecijos bei Genujos Juodoji aristokratija, masonų ložė P2 ir „Raudonosios brigados”, ir visos šios jėgos siekė tų pačių tikslų. Policijos tyrėjai Romoje, nagrinėję Aldo Moro nužudymą, kurį įvykdė „Raudonosios brigados”, aptiko pėdsakus kelių ganėtinai įtakingų italų šeimų, glaudžiai bendradarbiavusių su šia teroristine grupe. Policija taip pat gavo liudijimų, kad mažiausiai dvylikoje atvejų šios žinomos ir įtakingos šeimos leido naudotis savo namais ir kitu nekilnojamu turtu „Raudonųjų brigadų” kuopelių atramos punktams organizuoti.

Amerikos „aristokratija” irgi įnešė savo indėlį į Italijos griovimą, ypač pasistengė Ričardas Gardneris, kuris dirbo pasiuntiniu Romoje prezidentaujant Karteriui. Tuo metu Gardneris veikė tiesiogiai kontroliuojamas Betino Kraksio, svarbaus Romos klubo nario ir dar svarbesnio NATO veikėjo. Kraksis buvo pagrindinė figūra sąmokslininkų mėginimuose sugriauti Italiją. Kaip pamatysime vėliau, Kraksis beveik pasiekė savo tikslą destabilizuojant šalį ir, būdamas vienas iš pagrindinių veikiančių asmenų sąmokslininkų hierarchijoje, sugebėjo prastumti parlamente įstatymus, leidžiančius skyrybas ir abortus, kas turėjo toli siekiančių katastrofiškų socialinių ir religinių pasekmių. Tai buvo vienas galingiausių istorijoje smūgių katalikų bažnyčiai, sugriovęs jos autoritetą ir, kaip pasekmė – sužlugdęs italų tautos moralines nuostatas.

Atėjus į valdžią Reiganui 1980 gruodį Vašingtone įvyko svarbus susitikimas, globojamas Romos klubo ir Socialistų Internacionalo. Abi šios organizacijos tiesiogiai pavaldžios Komitetui 300. svarbiausias klausimas dienotvarkėje buvo – nustatyti būdus ir priemones, kurios padės suvesti iki minimumo prezidento Reigano veiklos efektyvumą. Sąmokslininkai sudarė bendrą planą, ir jeigu atsigręšime atgal, pasidarys visiškai aišku, kad šis planas buvo pakankamai sėkmingai įgyvendintas. Kad įsivaizduotume visą šio sąmokslo grandioziškumą, reikia išnagrinėti tikslus, kuriuos iškėlė Komitetas 300, siekiantis pajungti sau pasaulį ir jį kontroliuoti. Esama mažiausiai 40 žinomų Komiteto 300 filialų ir mes juos visus išvardinsime kartu su jų funkcijų aprašymais. Kai tik tai taps žinoma, pasidarys lengviau suprasti, kaip vienas vienintelis centrinis sąmokslininkų organas gali taip efektyviai veikti ir kodėl jokia valdžia planetoje negali priešintis šiam puolimui prieš pačius civilizuoto pasaulio pagrindus.

Iš Herconio duotų parodymų Italija ir Europa sužinojo, kad su Aldo Moro mirtimi susijęs Henris Kisindžeris. Ši tragiška istorija pademonstruoja Komiteto 300 sugebėjimą primesti savo valią bet kokiai vyriausybei be išimties. Būdamas galingiausios bendrijos narys (čia aš neturiu galvoje masonų), Kisindžeris ne tik grasino Mprp, bet ir įgyvendino savo grasinimus „sunaikinti” Moro, jeigu tasai atsisakys savo Italijos ekonominio ir pramoninio vystymo planų.

1982 birželį ir liepą Aldo Moro žmona liudijo atvirame teismo posėdyje, kad jos vyras buvo nužudytas po rimtų grasinimų jo gyvybei, o grasino, kaip ji išsireiškė, „aukštas pareigas užimanti figūra iš JAV”. Ponia Eleonora Moro pakartojo tikslią frazę, kurią ištarė Kisindžeris, ir kurią minėjo Herconis: „Arba jūs liausitės vykdyti savo politiką, arba brangiai už tai sumokėsite”. Teisėjas pakartotinai iškvietė Herconį ir paklausė, ar gali jis įvardinti asmenį, apie kurį kalbėjo ponia Moro. Herconis atsakė, kad tai iš tiesų buvo Henris Kisindžeris, apie ką jis jau kalbėjo anksčiau.

Toliau jis papasakojo teismui, kad Kisindžeris grasino Moro jo viešbučio numeryje per oficialų italų lyderių vizitą į Ameriką. Moro, būdamas Italijos premjeras ir užsienio reikalų ministras, buvo aukšto rango asmuo, tokiems žmonėms niekad nedaromas spaudimas ir negrasinama mafijos stiliumi. Kaip ir tuomet, taip ir dabar Kisindžeris yra svarbus Karališkojo užsienio reikalų instituto agentas, Romos klubo ir Tarptautinių santykių tarybos narys.

Kisindžerio vaidmuo destabilizuojant JAV įtraukus šalį į tris karus – Artimuosiuose Rytuose, Korėjoje ir Vietname – gerai žinomas, kaip ir jo vaidmuo kare Persijos įlankoje, kurio metu JAV armija veikė kaip samdyta Komiteto 300 kariuomenė, turinti tikslą sugrąžinti Kuveitą Komiteto žinion. Irakas tapo parodomuoju pavyzdžiu, kad kitos nedidelės šalys net nemėgintų pačios spręsti savo likimą.

Kisindžeris taip pat grasino velioniui Ali Bhutui, nepriklausomo Pakistano prezidentui. Bhuto „nusikalto” tuo, kad dalyvavo kuriant savo šaliai atominį ginklą. Musulmoniškas Pakistanas nuolat jautė Izraelio agresijos Artimuosiuose Rytuose grėsmę. Bhutą šaltakraujiškai nužudė 1978 metais generolas Zija ul Hakas – Tarptautinių santykių tarybos (TST) atstovas Pakistane.

Kai paėmė, kaip ir buvo planuota, valdžią, ul Hakas paskatino apkvaitusią minią padegti JAV ambasadą Islamabade, akivaizdžiai mėgindamas parodyti TST, kad laiko save nepriklausomu lyderiu ir norėdamas pritraukti daugiau pagalbos iš užsienio, o taip pat, kaip vėliau paaiškėjo, siekdamas nužudyti Ričardą Helmsą. Po kelių metų jis užmokėjo savo gyvybe už kišimąsi į karą Afganistane. Jo „Herkulesas C 130″ buvo atakuotas žemo dažnio elektriniu impulsu netrukus po pakilimo, dėl ko padarė kilpą ir nukrito ant žemės.

Romos klubas, veikdamas pagal komiteto 300 nurodymą pašalinti generolą ul Haką, be sąžinės graužimo paaukojo visą eilę JAV kariškių, kurie tuo metu buvo lėktuve, įskaitant „Gynybinės žvalgybos agentūros” (US Defense Intelligence Agency) grupę, kuriai vadovavo brigados generolas Herbertas Vasomas. Generolą ul Haką įspėjo turkų slaptoji tarnyba, kad neskraidytų lėktuvais, nes buvo žinoma, kad planuojama susprogdinti lėktuvą ore. Turėdamas tai galvoje, generolas pasiėmė su savimi JAV kariškių grupę kaip „draudimo polisą”, kaip jis aiškino siauram artimųjų patarėjų ratui.

Savo 1989 metų darbe „Teorras danguje” aš šitaip aprašiau įvykius:

Prieš ul Hako C 130 pakylant iš pakistaniečių karinės bazės, šalia angaro, kuriame stovėjo lėktuvas, buvo pastebėtas įtartinas sunkvežimis. Dispečerių bokštas įspėjo saugos tarnybą, tačiau kol buvo imtasi kokių nors priemonių, lėktuvas jau pakilo, o sunkvežimis nuvažiavo. Po kelių minučių lėktuvas netikėtai padarė mirties kilpą ir trenkėsi į žemę. Paaiškinti tokį C 130 elgesį buvo neįmanoma, lėktuvo saugumo reputacija buvo puiki, o bendra amerikiečių ir pakistaniečių komisija katastrofai tirti nerado piloto klaidų ar kokių nors mechaninių bei struktūrinių gedimų. Netikėta mirties kilpa – tai tarsi savotiškas lėktuvo, atakuoto žemo dažnio elektriniu impulsu „prekybinis ženklas”.

Apie tai, kad Sovietai turėjo galimybę gaminti prietaisus, generuojančius aukštos amplitudės radijo dažnius, Vakarai sužinojo iš sovietinių mokslininkų tyrimų. Mokslininkai darbavosi Kurčiatovo atominės energijos institute, tarp jų buvo J. Vinogradovas ir A. Ruchadzė. Abu jie dirbo Lebedevo fizikos institute, kuris specializavosi elektroninių ir rentgeno lazerių srityje.

Gavęs šią informaciją,, pradėjau ieškoti patvirtinimo iš kitų šaltinių ir atradau, kad Anglijoje „Tarptautinis elektronikos žurnalas” paskelbė šiek tiek medžiagos, kuri, iš visko sprendžiant, patvirtina informaciją apie metodą, kuris buvo pasirinktas numušti ul Hako lėktuvui. Be to, ši informacija buvo patvirtinta dviejų žvalgybos šaltinių. Šiokią tokią naudingą informaciją gavau iš sovietų mokslo laikraščio, leidžiamo Anglijoje – „Soviet Radio Electronics and Communications Systems”. Aš neabejojau, kad ul Hakas buvo nužudytas. Sunkvežimyje, kurį matė šalia angaro, neabejotinai buvo mobilus žemo dažnio impulso įrenginys, kurių, kaip žinia, turi Sovietų armija.

Pasak raštiškus Bhuto parodymus, slapta išvežtus iš šalies, kai jis kalėjo, Kisindžeris jam rimtai grasino: „Aš duosiu jums ir visiems kitiems siaubingą pamoką, jei tęsite savo šalies stiprinimo politiką”. Bhutas priešinosi Kisindžeriui ir Romos klubui, ragindamas įgyvendinti branduolinės energetikos programą, norėdamas paversti pakistaną šiuolaikine pramonine šalimi, kas Komitetui 300 atrodė kaip tiesioginis nepaklusimas jo įsakymams, kuriuos Kisindžeris perdavė Pakistano vyriausybei. Kisindžerio grasinimai generolui nebuvo JAV užsienio politikos dalis, tai buvo šiuolaikinių „iliuminatų” politika.

Reikia aiškiai suprasti, kodėl branduolinės energetikos taip neapkenčia visame pasaulyje ir kodėl kovai su branduoline energetika naudojami fiktyvūs „gamtosauginiai” judėjimai, kuriuos sukūrė ir finansuoja Romos klubas. Turėdamos branduolinę energetiką, kuri leidžia sukurti milžiniškus kiekius pigios elektros energijos, trečiojo pasaulio šalys palaipsniui taptų nepriklausomos nuo JAV finansinės paramos ir pradėtų įtvirtinti savo suverinitetą. Atominė elektra – tai raktas, leidžiantis atsilikusioms šalims iškopti iš atsilikimo, kurį Komitetas 300 įsakė palaikyti ir ateityje.

Užsienio pagalbos sumažėjimas reikštų TVF kontrolės besivystančiose šalyse mažėjimą. Būtent tikrojo besivystančių šalių apsisprendimo idėja buvo pasmerkta tiek Romos klube, tiek už jo nugaros stovinčiame Komitete 300. mes matėme, kaip judėjimas prieš branduolinę energetiką Amerikoje buvo sėkmingai panaudotas, kad būtų galima sustabdyti šalies pramoninį augimą. Tai atitinka Klubo planus, siekiančius „nulinio postindustrinio augimo”.

Priklausomybė nuo JAV finansinės paramos faktiškai laiko užsienio šalis Tarptautinių santykių tarybos (TST) vergovėje. Remiamų šalių gyventojams tenka tik apgailėtini trupiniai, o didžioji paramos dalis nusėda valstybių lyderių, leidžiančių TVF grobuoniškai išsiurbti šalies gamtos resursus, kišenėse. Zimbabvės lyderis Mugabė – ryškus pavyzdys, kaip užsienis kontroliuoja šalies žaliavų resursus, šiuo atveju – aukštos kokybės chromo rūdą. Dabar visus Zimbabvės žaliavos resursus visiškai kontroliuoja kompanija Lonrho, gigantiškas konglomeratas, kurį savo pusseserės karalienės Elžbietos II vardu valdo svarbus Komiteto 300 narys Angus Ogilvi. Šalies gyventojai tuo tarpu vis labiau klimpsta į skurdą, nežiūrint į JAV išskirtą 300 mln$ paramą.

Lonrho turi monopoliją Zimbabvės chromui ir gali nustatyti jam bet kokią kainą, kokią tik panorės, tačiau viešpataujant Smito režimui, tai nebuvo leidžiama. Protingos kainos buvo palaikomos 20 metų, iki pat ateinant į valdžią Mugabei. Nors ir per 14 metų trukmės Jano Smito valdymą šalyje būta problemų, tačiau po jo nuvertimo nedarbas padidėjo 4 kartus ir dabar Zimbabvė panirusi į chaosą ir faktiškai bankrutavo. Mugabė gavo pakankamai užsienio pagalbos, kas leido jam pasistatyti tris viešbučius Prancūzijoje, Kap Ferate ir Monte Karle, kai tuo tarpu jo tauta kenčia nuo ligų, nedarbo ir neprivalgymo, nekalbant jau apie žiaurią diktatūrą, slopinančią bet kokius protestus. Palyginkite tai su Smito režimu, kuries niekas neprašė ir nėra gavęs nė cento iš JAV. Visiškai aišku, kad užsienio pagalba – tai galinga priemonė, leidžianti kontroliuoti Zimbabvę ir kitas Afrikos šalis.

Be to, pagalba užsieniui daro JAV piliečius priklausomais ir dėl to jie visiškai nesugeba sukurti rimtą opoziciją vyriausybei. Deividas Rokfeleris žinojo, ką daro, kai jo įstatymo projektas dėl pagalbos užsieniui tapo įstatymu 1946 metais. Nuo to laiko šis įstatymas tapo vienas iš labiausiai neapkenčiamų, ypač po to, kai buvo viešai demaskuotas valstybinis reketas, už kurį tenka mokėti paprastiems žmonėms.

Kaipgi pavyksta sąmokslininkams laikyti už gerklės visą pasaulį ir ypač JAV bei Angliją? Dažniausiai užduodamas toks klausimas: „Kaip viena atskira organizacija gali įvesti visuotinę kontrolę?” Šioje knygoje mes pamėginsime atsakyti į šį ir kitus klausimus. Vienintelis būdas realiai priešintis sąmokslininkams – tai atvirai kalbėti ir pradėti diskusiją apie slaptas draugijas ir organizacijas, už kurių slepiasi tos draugijos, vyriausybines agentūras, bankus, draudimo kompanijas, transnacionalines korporacijas, naftos pramonę, apie šimtus tūkstančių kitų fondų, besislepiančių po įvairiomis iškabomis, tačiau priklausančių Komitetui 300 – Aukščiausiam kontroliuojančiam organui, kuris kontroliuoja pasaulį jau ne mažiau kaip 100 metų.

Kadangi apie Tarptautinių santykių tarybą ir Trišalę komisiją parašyta dešimtys knygų, pereikime tiesiai prie Romos klubo ir Vokiečių Maršalo fondo. Iki to laiko, kai paskelbiau informaciją apie šias organizacijas Amerikoje, apie jas buvo girdėję labai nedaug žmonių. Pano pirmasis darbas „Romos klubas”, paskelbtas 1983 metais, beveik nepatraukė dėmesio. Dauguma nesusigaudančių žmonių galvojo, kad Romos klubas – tai kažkas, susijęs su Katalikų bažnyčia, o Vokiškas Maršalo fondas susijęs su Maršalo planu.

Komitetas dėl to ir parenka tokius pavadinimus, kad supainiotų situaciją ir atitrauktų dėmesį nuo realių įvykių. JAV vyriausybė negali to nežinoti, tačiau kadangi ji yra sąmokslo sudėtinė dalis, tai visokeriopai padės slėpti informaciją, neleis tiesai būti paviešintai. Po kelių metų nuo mano darbo paskelbimo atsirado rašytojų, kurie staiga įžvelgė jame šviežios unikalios informacijos šaltinį ir puolė rašyti ir kalbėti šia tema, tarytum jie jau seniai ir giliai būtų ją ištyrę.

Jiems buvo naujiena, kad Romos klubas ir jo finansininkai, pasivadinę Vokišku maršalo fondu – tai puikiai organizuoti sąmokslininkų filialai, veikiantys po NATO priedanga, ir kad dauguma Romos klubo funkcionierių atėjo į jį iš NATO. Visas svarbiausias NATO nuostatas suformulavo Romos klubas, kuris, dėka Komiteto 300 nario lordo Karingtono veiklos, sugebėjo suskaldyti NATIO į dvi frakcijas: politinę valdžios grupę (kairieji) ir pačią karinę struktūrą.

Romos klubas ir toliau išlieka vienu svarbiausių Komiteto 300 užsienio politikos padalinių. Kitas toks padalinys – tai Bilderbergo klubas, sukurtas po to, kai Aurelijus Pečejis asmeniškai susisiekė telefonu su tais, kurie iš pradžių sudarė „Morgentau grupės” branduolį ir paragino juos vėl susivienyti, kad būtų duotas naujas impulsas ir pagreitėtų planų sukurti Vieningą Pasaulinę Vyriausybę, dabar vadinama Naująja Pasaulio Tvarka, įgyvendinimas. Man labiau patinka pirmasis pavadinimo variantas, jis geriau atitinka šio fenomeno esmę. Naujoji Pasaulio Tvarka supainioja situaciją, kadangi istorijoje jau būta kelių „naujųjų pasaulio tvarkų”, tačiau Vieningos Pasaulinės Vyriausybės dar nebuvo.

Į Pečejo raginimą atsiliepė odioziškiausi „ateities architektai” iš Amerikos, Prancūzijos, Švedijos, Anglijos, Šveicarijos ir Japonijos. Per laikotarpį nuo 1968 iki 1972 metų Romos klubas pavirto organizacija, vienijančia „naujojo mokslo” mokslininkus, globalistus, futurologus ir įvairaus rango internacionalistus. Kaip išsireiškė vienas iš jo narių: „Mes pasidarėme panašūs į įvairiaspalvį Juozapo apdarą”. Doktrinos, kurią priėmė politinis NATO sparnas pagrindą sudaro Pečejo knyga „Žmogiškosios savybės”.

Štai ištrauka iš jos:

„Pirmą kartą nuo to laiko, kai krikščioniškas pasaulis pasiekė pirmojo tūkstantmečio slenkstį, didžiulės žmonių masės neramiai laukia, kad neišvengiamai atsitiks kažkas nežinomo, kas pakeis jų bendrą likimą… Žmogus nežino, ką reiškia būti tikru šiuolaikiniu žmogumi… Žmogus sugalvojo pasaką apie piktą Šėtoną, bet jei ir egzistavo kada nors piktas šėtonas, tai buvo – PATS ŽMOGUS… Mes susiduriame čionai su žmogišku paradoksu: žmogus pakliuvo į savo ypatingų sugebėjimų ir pasiekimų spąstus. Kuo daugiau jis deda pastangų, tuo daugiau jų reikia dėti”. „Mes turime nenuilstamai kartoti, kaip kvaila paaiškinti mūsų dabartinę giliai liguistą ir patologinę žmonijos būseną kokiomis nors cikliškomis krizėmis ar atsitiktiniais aplinkybių sutapimais. Nuo to laiko, kai žmonija atvėrė „Pandoros skrynią” su naujomis technologijomis, ji kenčia nuo nekontroliuojamo gyventojų prieaugio, augimo manijos, energetinių krizių, faktinio ar potencialaus resursų trūkumo, aplinkos užterštumo, branduolinės beprotybės ir daugelio kitų panašių nelaimių”.

Tai visiškai sutampa su „žaliųjų” judėjimo programa, judėjimo, kuris atsirado gerokai vėliau, remiant Romos klubui, kad būtų pristabdytas ir pasuktas atgalios pramoninis augimas.

Plačiąja prasme Romos klubo siūloma programa apjungia „postindustrinių idėjų” kūrimą ir platinimą Amerikoje, kartu su kontrkultūrinių judėjimų ir įpročių platinimu. Pastariesiems priklauso narkotikai, rokas, seksas, hedonizmas, satanizmas ir „žaliųjų judėjimas”. Tavistoko institutas, Stenfordo tyrimų institutas, Socialinių santykių institutas, taip pat plačiausias kitų tyrimo organizacijų spektras, užsiimantis taikomąja socialine psichiatrija arba turėjo savo atstovus Romos klube, arba veikė kaip patarėjai ir vaidino lemiamą vaidmenį NATO mėginimuose priimti kaip pagrindinę ideologiją „Vandenio eros sąmokslą”.

Laikoma, kad pavadinimas „Naujoji Pasaulio Tvarka” atsirado po Persų įlankos karo 1991 metais, tuo tarpu Vieninga Pasaulinė Vyriausybė egzistuoja jau šimtus metų. NPT nėra nauja, ji egzistavo ir vystėsi vienu ar kitu pavidalu jau seniai, tačiau dabar ji laikoma ATEITIES programa, kas neatitinka realybės. NPT – tai PRAEITIS IR DABARTIS. Štai kodėl prieš tai aš rašiau, kad teisingiau būtų vartoti Vieningosios Pasaulio Vyriausybės terminą. Aurelijus Pečejis kažkaip prisipažino savo artimam draugui Aleksandrui Heigui, kad jaučiasi kaip „reinkarnuotas Adamas Veishauptas”. Pečejis geriausiai įvaldė nuostabų Veishaupto sugebėjimą organizuoti ir valdyti šiuolaikinius iliuminatus, ir tai pasireiškė, kai Pečejis vadovavo NATO ir formavo bloko politiką globaliu mastu.

Tris dešimtmačius Pečejis vadovavo „Atlanto instituto ekonomikos tarybai”, tuo pat metu būdamas Fiat Motor Company vykdomuoju direktoriumi. Kompanija priklausė Džiovaniui Agneliui (Giovanni Agnelli), priklausančiam „juodąjai aristokratijai” (bažnytinei) ir vienam svarbiausių Komiteto 300 narių. Jis vaidino lemiamą vaidmenį kuriant projektus Sovietų Sąjungoje. Romos klubas – tai oficiali priedanga sąmokslininkų organizacijai, kurią sudaro anglosaksų finansininkų ir senųjų Europos „juodosios aristokratijos” šeimų sąjungą. Kalba daugiausiai eina apie taip vadinamus „aristokratus” iš Londono, Venecijos ir Genujos. Jų sėkmę valdant pasaulį užtikrina tai, kad šios šeimos sugeba kurti valdomus ekonominius nuosmukius ir depresijas. Komitetas 300 laiko globalinius socialinius kataklizmus ir ekonomines krizes paruošiamosiomis priemonėmis prieš artėjančius gerokai rimtesnius įvykius, o taip pat jiems tai yra metodas, leidžiantis suformuoti visame pasaulyje žmonių mases, kurios ateityje taps paklusniais Komiteto „bedarbio pašalpų” gavėjais.

Matomai, dauguma svarbių Komiteto sprendimų, susijusių su žmonija, buvo kuriami, pasitelkus lenkų aristokrato Felikso Dzeržinskio filosofiją, pagal kurią žmonės savo išsivystymu stovi tik truputį aukščiau už gyvulius. Būdamas artimas draugas britų žvalgybininkui Sidnėjui Reiliui (faktiškai Reilis kontroliavo Dzeržinskį bolševikų revoliucijos pradiniame etape), jis dažnai atviraudavo anglui ilgalaikių užgėrimų metu. Dzeržinskis – tai tas pats išgama, kuris vadovavo raudonojo teroro aparatui. Kartą, eilinių išgertuvių metu, jis pasakė Reiliui: „Žmogus neturi jokios reikšmės. Pažiūrėkit, kas vyksta, kai marinate juos badu. Jis pradeda ėsti savo mirusius gentainius, kad išgyventų. Žmogus suinteresuotas tik savo paties išgyvenimu. Tik tai yra realu. Visa spinoziška filosofija – tai tik šlamšto krūva”.

Romos klubas turi savo privačias žvalgybos agentūras, be to, „skolinasi” informaciją iš Interpolo, kurį kontroliuoja Deividas Rokfeleris. Su juo labai glaudžiai bendradarbiauja visos žvalgybos tarnybos Amerikoje, taip pat KGB ir Mosadas. Vienintelė spectarnyba, nepatekusi jo įtakon, buvo Rytų Vokietijos Štazi. Romos klubas taip pat turėjo savo gerai organizuotas politines ir ekonomines agentūras. Būtent jos paliepė prezidentui Reiganui palikti savo poste Polą Volkerį, dar vieną svarbų Komiteto narį. Volkeris liko FRS pirmininku, nežiūrint į Reigano pareiškimą, kad pašalins jį, kai tik jis, Reiganas, bus išrinktas prezidentu.

Suvaidinęs lemiamą vaidmenį Karibų krizėje, Romos klubas pabandė įpiršti Kenedžiui savo „krizių valdymo” sistemą (FEMA pirmtakę). Keli Tavistoko mokslininkai aplankė prezidentą, kad paaiškintų jam programos esmę, tačiau Kenedis atmetė jų patarimus. Tais pačiaias metais, kai Kenedis buvo nužudytas, Tavistoko atstovai vėl pradėjo Vašingtone derybas su NASA. Šį kartą derybos buvo sėkmingos. NASA sudarė su Tavistoku kontraktą dėl savo būsimosios kosminės programos įtakos amerikiečių visuomeninei nuomonei vertinimo.

Kontrakto vykdymas buvo pavestas “Stenfordo tyrimų institutui” ir “Rend korporacijai” (Rand Corporation). Didžioji šio projekto medžiagos, parengtos Tavistoke, Stenforde ir Rend taip ir neišvydo dienos šviesos ir liko nepaviešintos iki šių dienų. Keli senato priežiūros komitetai ir pakomitečiai, į kuriuos aš kreipiausi informacijos, pranešė man, kad „jie niekad apie tai nieko negirdėjo” ir neturi jokio supratimo, kur galėčiau rasti ieškomą informaciją. Tokia yra Komiteto 300 valdžia ir toks jo prestižas.

1966 metais kolegos žvalgybininkai patarė man kreiptis į daktarą Anatolį Rapoportą (Anatol Rappaport), kuris parašė knygą, kuria, kaip buvo kalbama, buvo suinteresuota valdžia. Dokumento tikslas buvo padaryti galą kosminei NASA programai, kuri, kaip tvirtino Rapoportas, jau seniai tapo beverte. Rapoportas su malonumu pateikė man savo darbo kopiją, darbo esmė, jei nesileisime į smulkmenas, buvo ta, kad visa NASA kosminė programa turi būti išmesta į šiukšlyną. Agentūroje susitelkė pernelyg daug mokslininkų, kurie daro blogą įtaką Amerikai, nes skaito lekcijas mokyklose ir universitetuose apie tai, kaip veikia raketos, pradedant jų judėjimo principais, baigiant konstrukcijos detalėmis. Rapoportas tvirtino, kad dėl to ateityje atsiras ištisa karta suaugusių žmonių, nusprendusių tapti kosmoso tyrimų specialistais, kurie tam tikru momentu taps nebereikalingais, kadangi iki 2000 metų jų žinių niekam nebereikės.

Kai tik Romos klubas pristatė NATO šią trumpą Rapoporto ataskaitą, Komitetas 300 pareikalavo pradėti veikti. Tarp NATO funkcionierių Romos klubo narių, kuriems buvo pavesta pravesti kampaniją prieš NASA, buvo Harlandas Klivlendas, Džozefas Sleiteris, Kleibornas K. Pelas, Volteris Dž. Levis, Džordžas MakDži, Viljamas Votsas, Robertas Štrausas Hupė (JAV pasiuntinys NATO) ir Donaldas Lešas. 1967 gegužės mėnesį „Šiaurės Atlanto Asamblėjos mokslinis techninis komitetas” ir „Užsienio politikos tyrimų institutas” organizavo susitikimą, pavadintą „Konferencija dėl transatlantinio disbalanso ir bendradarbiavimo”, kuri įvyko rūmuose, priklausančiuose karalienei Elžbietai Devilyje, Prancūzijoje.

Svarbiausias Devilio konferencijos tikslas buvo padaryti galą technologinei ir pramoninei pažangai Amerikoje. Konferencijos medžiaga tapo pagrindu dviem knygoms, viena iš kurių, Bzežinskio „Technotroninė era” čia jau buvo minėta. Kitą parašė konferencijos pirmininkas Aurelijus Pečejis ir vadinasi „Prie bedugnės” (The Chasm Ahead). Pečejis iš esmės sutinka su Bžezinskiu, tačiau priduria, kad ateityje pasaulis panirs į chaosą, JEI JO NEVALDYS VIENINGA PASAULINĖ VYRIAUSYBĖ. Šia prasme Pečejis tvirtino, kad Sovietų Sąjungai reikia tęsti konvergenciją (susiliejimą) su NATO ir kad ši konvergencija baigsis lygiateisiška partneryste su JAV ir NPT. Abi nacijos turės ateityje būti atsakingos už būsimą „krizių valdymą ir globalinį planavimą”. Romos klubas pavedė pirmą kontraktą „globaliniam planavimui” Masačiusetso technologijos universitetui (Massachusetts Institute of Technology (MIT), vienam svarbiausių Komiteto 300 tyrimų institutų. Projektui vadovauti buvo paskirti Džėjus Forestoras ir Denis Midouzas.

Kokia gi jų ataskaitos esmė? Vėl buvo iškeltas senas klausimas apie tai, kad gamtinių resursų visiems neužteks. Forestoro-Midouzo ataskaita buvo atvira apgavystė. Joje, pavyzdžiui, nutylima apie tai, kad įrodęs savo galią žmogiškasis genijus bet kokiu atveju gali rasti sprendimą resursų trūkumo problemai. KURTI gamtiniams resursams galima naudoti šaltosios termobranduolinės sintezės energija – didžiausias Komiteto 300 priešas. Pavyzdžiui, su šaltosios termobranduolinės sintezės pagalba galima iš kvadratinio kilometro dirvožemio gauti tiek aliuminio, kad jo pakaks patenkinti mūsų poreikius 4 metus.

Pečejis niekad nesiliovė kovojęs prieš nacionalines valstybes. Jis nuolat kartojo, kad jos yra žmonijos pažangos stabdis ir ragino imtis „kolektyvinės atsakomybės”. Nacionalizmas kaip vėžio auglys žmogaus kūne – štai kelių svarbių kalbų, kurias pasakė Pečejis, prasmė. Jo artimas draugas Ervinas Laslas 1977 metais parašė ataskaitą panašia tema, pavadintą „Žmonijos tikslai”. Šis darbas tapo svarbiu etapu Romos klubo vykdomuose tyrimuose. Visa ataskaita, kuri iš esmės yra programinis dokumentas, sudaryta iš aršių išpuolių prieš pramoninį augimą ir urbanizaciją. Visus tuos metus Kisindžeris, kaip Karališkojo tarptautinių santykių instituto įgaliotinis, palaikė glaudžius ryšius su Maskva. Kisindžerio draugai Kremliuje reguliariai gaudavo ataskaitas apie „globalinį modeliavimą”.

Dėl trečiojo pasaulio šalių, Romos klubo narys Harlandas Klivlendas parengė pranešimą, kurį galima laikyti cinizmo viršūne. Tuo metu Klivlendas dirbo JAV pasiuntiniu NATO. Iš esmės pranešime kalbama apie tai, kad trečiojo pasaulio šalys turi pačios tarp savęs nuspręsti, kurios iš jų sunaikins savo gyventojus. Vėliau Pečejis rašė (remdamasis Klivlendo pranešimu): „Trijų stambiausių šalių ir pasaulinių blokų priešpriešos metu pažeistas egzistavusi tarptautinė ekonomikos tvarka tiesiog mūsų akyse byra į gabalus… Būtinybė atrinkti tuos, kurie turi būti išgelbėti – tai pakankamai niūri perspektyva. Bet jeigu, deja, įvykiai plėtosis būtent šia linkme, teisė priimti tokius sprendimus neturėtų būti suteikta vos kelioms šalims, kadangi tai suteiks joms grėsmingą galią viso pasaulio badaujančių atžvilgiu”.

Tuo remiasi Komiteto politika, tikslingai siekianti sunaikinti Afrikos tautas badu, ką regime, stebėdami šalis, esančius piečiau Sacharos. Tai buvo atstumiantis cinizmas, kadangi komitetas 300 pasisavino teisę vienašališkai spręsti gyvybės ir mirties klausimus, o Pečejis žinojo apie tai. Anksčiau jis kalbėjo apie tai knygoje „Augimo ribos”. Pečejis visiškai neigė pramoninę ir žemės ūkio pažangą ir vietoje to reikalavo, kad visas pasaulis paklustų vieningai koordinacinei tarybai, turėdamas galvoje, žinoma, Romos klubą ir NATO įstaigas, sudarančias Pasaulio Vyriausybę.

Gamtinių resursų paskirstymas turi priklausyti globaliniams planuotojams. Nacionalinės valstybės arba turi pripažinti Romos klubo viršenybę, arba gyventi pagal džiunglių įstatymus ir kovoti už savo išlikimą. Pirmu „bandomuoju atveju” Midouzas ir Forestoras planavo, kad arabų-žydų karas 1973 metais nedviprasmiškai parodytų pasauliui, kad gamtiniai resursai, tokie kaip nafta, turi ateityje pereiti globalinių planuotojų kontrolėn, turėdami galvoje, žinoma, Komitetą 300.

Tavistoko institutas paragino konsultuotis su Pečeju, ką jau darė MakDžordžas Bandis (McGeorge Bundy), Houmeris Perlmuteris (Homer Perlmutter) ir daktaras Aleksandras Kingas (Dr. Alexander King). Iš Londono Pečejis nuvažiavo į Baltuosius rūmus, kur susitiko su prezidentu ir jo komanda. Paskui sekė vizitas į valstybės departamentą, kur jis tarėsi su valstybės sekretoriumi, Valstybės departamento žvalgybos bei Valstybinės politinio planavimo tarybos vadovais. Tokiu būdu JAV vyriausybė nuo pat pradžių buvo visiškai informuota apie Komiteto 300 planus šios šalies atžvilgiu. Štai ir atsakymas į dažnai užduodamą klausimą: „Kodėl mūsų vyriausybė leidžia Romos klubui vykdyti ardomąją veiklą Amerikoje?”

Ekonominė ir monetarinė Volkerio politika buvo sero Džefrio Hou, britų finansų ministro, Komiteto 300 nario politikos atspindys. Tai puikus pavyzdys, kaip britai valdė Ameriką nuo 1812 metų karo laikų ir tebekontroliuoja šią šalį per Komiteto 300 politiką.

Kokių gi tikslų siekia ši slapta elitinė grupė, iliuminatų (“Pavergiantis Moria vėjas” – Moriah Conquering Wind), Dionizo ir Izidės kultų ir katarų įpėdiniai? Šios elitinės grupės nariai, kurie save taipogi dar vadina OLIMPIEČIAIS (jie iš tiesų tiki, savo užimama padėtimi ir galia yra lygūs legendiniams Olimpo dievams ir jie iškėlė save, kaip ir jų dievas liuciferis, aukščiau tikrojo Dievo), tvirtai įsitikinę, kad turi dievo duotą teisę įgyvendinti šiuos tikslus:

  1. Įvesti Naująją Pasaulio Tvarką su vieninga bažnyčia ir pinigų sistema, kuris jie kontroliuos. Nedaugelis žmonių žino, kad pasaulio Vyriausybė pradėjo kurti savo „bažnyčią” 3-4 dešimtmečiais, nes suvokia būtinybę suteikti atgaivą natūraliam žmonijos poreikiui tikėti jausmui ir dėl to buvo įsteigta „bažnytinė” organizacija, kad nukreiptų šį tikėjimo poreikį sau reikalinga linkme.
  2. Visiškai sunaikinti nacionalinę savimonę ir tautinį pasididžiavimą.
  3. Sunaikinti religijas, ypač krikščionybę, su vienintele išimtimi – aukščiau minėta nuosava religija.
  4. Kontroliuoti kiekvieną žmogų be išimties, naudojantis sąmonės kontrolės priemones, taip pasitelkus tai, ką Bzežinskis pavadino „technotronika”, leidžiančia sukurti į žmones panašius robotus ir tokia teroro sistemą, palyginus su kuria Dzeržinskio raudonasis teroras atrodys kaip vaikiškas žaidimas.
  5. Visiškai sustabdyti bet kokį pramonės augimą, sunaikinti atominę energetiką taip vadinamoje „postindustrinėje nulinio augimo visuomenėje. Išimtis – kompiuterinė pramonė ir paslaugų industrija. Išlikusi JAV pramonė bus perkelta į tokias šalis kaip Meksika, kur esama daugybė vergiškų darbo rankų. Bedarbiai, kurių atsiras sugriovus pramonę, taps tiesiog skaičiais naikinimo proceso statistikoje. Tasai naikinimo procesas šiandien žinomas kaip „Global 2000″.
  6. Pornografijos ir narkotikų legalizavimas.
  7. Gyventojų skaičiaus mažinimas dideliuose miestuose pagal scenarijų, kurį įgyvendino Pol Poto režimas Kambodžoje. Įdomu pažymėti, kad Pol Poto genocido planai buvo sukurti čionai, Amerikoje, viename iš Romos klubo tyrimų institutų. Taip pat įdomu, kad Komitetas 300 šiuo metu siekia vėl atvesti į valdžią Kambodžoje polpotistus žudikus.
  8. Visų mokslo tiriamųjų darbų sustabdymas, išskyrus tuos, kuriuos Komitetas laiko naudingais. Pagrindinės pastangos turi būti nukreiptos prieš atominės energijos naudojimą taikiems tikslams. Ypatingą neapykantą kelia eksperimentai su šaltąja termobranduoline sinteze, kuri šiuo metu visais būdais išjuokiama ir diskredituojama. Sukūrus šiuo principu veikiančius reaktorius, iš Komiteto koncepcijos apie „ribotus gamtinius išteklius” neliktų akmens ant akmens. Tokių energetinių sistemų pagalba, teisingai jomis naudojantis, galima kurti bet kokias medžiagas iš pačių paprasčiausių žaliavų. Tokių reaktorių panaudojimo galimybės išties neribotos ir jie gali atnešti žmonijai tokią gerovę, kokią sunku net įsivaizduoti.
  9. Ribotais karais išsivysčiusiose šalyse, o trečiąjame pasaulyje – pasitelkus badą ir ligas, siekiama sunaikinti iki 3 mlrd žmonių, tų, kurie vadinami „naudos nenešančiais valgytojais”. Šiuo klausimu Komitetas 300 pavedė Sairusui Vensui parašyti ataskaitą, kaip geriau būtų įgyvendinti šį genocidą. Darbas buvo pavadintas „Ataskaita Global 2000″ (Global 2000 Report). Jį patvirtino ir pradėjo naudoti kaip veiklos programą JAV vyriausybė prezidento karterio asmenyje, o taip pat JAV Valstybės departamentas tuometinio valstybės sekretoriaus Edvino Maskio asmenyje. Pagal „Global 2000″ programą JAV gyventojų skaičius XXI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais turi būti sumažintas iki 100 mln žmonių.
  10. Pakirsti tautų moralinę dvasią ir demoralizuoti dirbančiuosius, sukuriant masinę bedarbystę. Mažėjant darbo vietų dėl nulinio pramonės augimo politikos, kurią vykdo Romos klubas, demoralizuoti ir nusivylę dirbantieji smuks į alkoholizmą ir narkomaniją. Jaunimas per muziką ir narkotikus bus skatinamas maištauti prieš esamą tvarką, dėl ko bus pažeistos, o vėliau ir sunaikintos šeimos. Komitetas 300 pavedė Tavistoko institutui parengti planą, kaip pasiekti šiuos tikslus. Tavistokas savo ruožtu pavedė šį darbą Stenfordo universitetui, kur vadovaujant profesoriui Vilisui Harmonui ir buvo parengtas šio plano projektas, vėliau pavadintas „Vandenio eros sąmokslu”.
  11. Neleisti, kad tautos pačios spręstų savo likimą, dirbtinai kuriant šiuo tikslu įvairias krizines situacijas, kad vėliau galima būtų tas „krizes” valdyti. Tai susilpnins ir demoralizuos gyventojus iki tokio laipsnio, kad esant pernelyg plačioms pasirinkimo galimybėms, plačiosios žmonių masės paprasčiausiai p[asiners į apatiją. Amerikoje jau sukurta speciali agentūra krizėms valdyti. Ji vadinasi „Federaline krizių valdymo agentūra” – FEMA. Apie ją pirmą kartą viešai pranešiau 1980 metais. Vėliau šioje knygje FEMA bus aptarta detaliau.
  12. Siekiama kurti naujus kultus ir palaikyti anksčiau sukurtus, kuriems priklauso tokie muzikiniai gangsteriai kaip purvino degenerato Miko Džagerio „Rolling Stones” (šią grupę itin garbina Europos „juodoji aristokratija), o taip pat visos kitos Tavistoko sukurtos grupės, pradedant „Bitlais”. Toliau palaikomas krikščioniško fundamentalizmo kultas, kurį įkūrė Darbis, „Britų Ost Indijos kompanijos” darbuotojas. Realybėje šis kultas bus nukreiptas stiprinti sionistinio Izraelio valstybę, pasitelkus kulto pasekėjų susitapatinimą su žydais per mitą apie „Dievo išrinktą tautą”, o taip pat surenkant dideles sumas aukų tam, ką šio kulto apsekėjai klaidingai laiko religine labdara, padedančia tvirtinti krikščionybę.
  13. Remiamas plitimas tokių religinių kultų, kaip „Broliai musulmonai”, įvairiausi islamo fundamentalistai, sikhizmas, taip pat remiami eksperimentai su žudynėmis pagal Džimo Džonso įkurto „Semo sūnų” judėjimo pavyzdį. Reikia pažymėti, kad velionis ajatola Chomeinis buvo šeštojo britų karinės žvalgybos , vadinamos MI6, skyriaus kreatūra, apie ką rašiau 1985 metais darbe „Kas iš tikrųjų įvyko Irane”.
  14. „Išsivadavimo nuo religinių prietarų” idėjų platinimas visame pasaulyje, turint tikslą sunaikinti egzistuojančias religijas, visų pirma – krikščionybę. Tai prasidėjo nuo „jėzuitinės išsivadavimo teologijos”, kuri nuvertė Samosos režimą Nikaragvoje, o šiandien panašiai griaunamas Salvadoras, kuriame jau 25 metus vyksta pilietinis karas, taip pat Kosta Rika ir Hondūras. Viena aktyviausių organizacijų, platinančių taip vadinamą išsilaisvinimo teologiją, yra prokomunistinė Marijos Knol misija (Mary Knoll Mission). Prieš keletą metų Salvadore buvo nužudytos keturios taip vadinamos Marijos Knol vienuolės. Realybėje tai buvo komunistų agentės ir jų veiklą detaliai dokumentavo Salvadoro vyriausybė. Amerikiečių žiniasklaida griežtai atsisakė publikuoti ir komentuoti tuos dokumentus, kuriuose būta įrodymų, kuo iš tikrųjų užsiėmė „vienuolės” Marija Knol veikė ne vienoje šalyje, ji vaidino svarbų vaidmenį platinant komunizmą Rodezijoje, Mozambike, Angoloje, Pietų Afrikoje.
  15. Siekiama sukurti visuotinę krizę pasaulio ekonomikoje ir sukurti visuotinį politinį chaosą.
  16. Siekiama kontroliuoti visą vidaus ir užsienio JAV politiką.
  17. Teikiama visokeriopa pagalba viršnacionalinėms organizacijoms, tokioms kaip JTO, TVF, Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Pasaulinis teismas, taip pat, kiek tai įmanoma, siekiama atimti iš vietinių valdžios organų įtaką, palaipsniui menkinant jų vaidmenį ir darant juos paklusnius JTO.
  18. Ardomųjų elementų infiltravimas į visas vyriausybes ir veikla, nukreipta griauti šalių suverenumą bei vientisumą, veikiant iš vidaus.
  19. Organizuojamas pasaulinis teroristinis aparatas, vedant derybas su teroristais visur, kur tik jie veikia. Verta prisiminti, kad būtent Benitas Kraksis įtikino Italijos vyriausybę pradėti derybas su „Raudonosiomis brigadomis”, pagrobusiomis ministrą pirmininką Aldą Moro ir generolą Docierą (Dozier). Tarp kitko, šis generolas gavo įsakymą neviešinti to, kas su juo nutiko. Kas laukia nepaklusus, demonstruoja kitų žmonių, kuriems grasino Kisindžeris – Aldo Moro, Ali Bhuto ir generolo Zija ul Hako pavyzdžiai.
  20. Siekiama kontroliuoti JAV švietimą, turint tikslą visiškai ir galutinai jį sunaikinti.

Daugelis šių tikslų, kuriuos aš pirmą kartą išvardijau 1969 metais, arba jau pasiekti, arba greitai bus pasiekti. Ypatingą susidomėjimą Komiteto 300 programoje kelia jo ekonominės politikos esmė, kuri daugiausiai remiasi idėjomis, kurias skelbė Maltusas, anglų kaimo šventiko sūnus, kuris iškilo ir pagarsėjo dėka „Britų Ost-Indijos kompanijos”. Kompanijos, kuri pasitarnavo kaip modelis, kuriant Komitetą 300.

Maltusas tvirtino, kad žmonijos pažangą lemia natūralus Žemės sugebėjimas užtikrinti tam tikro žmogaus skaičiaus egzistavimą, o peržengus to skaičiaus slenkstį, riboti planetos resursai bus labai greitai išeikvoti. Jei šie gamtiniai resursai bus panaudoti, tai atstatyti juos ar atgaminti bus nebeįmanoma. Iš čia, kaip pažymi Maltusas, kyla būtinybė riboti gyventojų skaičiaus augimą, kad šis skaičius išliktų ribose, nekeliančiose grėsmės gamtiniams resursams. Nėra reikalo sakyti, kad elitas neleis pastatyti savo paties egzistavimą į pavojų, kurį kelia spartus „nenaudingų valgytojų” skaičiaus augimas. Vadinasi, reikia imtis atrankos. Kaip nurodžiau anksčiau, „atrankos” procesas jau prasidėjo ir vykdomas metodais, aprašytais ataskaitoje „Global 2000″.

Visos Komiteto 300 ekonomikos planų kryptys veda į Maltuso ir fon Hajeko sankryžą – dar vieno niūraus ekonomisto, remiamo Romos klubo. Gimęs Austrijoje, fon Hajekas ilgą laiką buvo globojamas Deivido Rokfelerio ir dabar jo teorijos yra ganėtinai plačiai paplitusios JAV. Pasak Hajeko, JAV ekonomikos pagrindą turi sudaryti:

  • Juodosios rinkos miestuose;
  • Nedidelės pramonės įmonės, kaip pavyzdžiui, Hongkonge, kurios naudoja prakaitą spaudžiančią darbo sistemą;
  • Prekyba, skirta turistams;
  • Laisvo verslo zonos, kur spekuliantams suteikta visiška veikimo laisvė ir kur gali klestėti prekyba narkotikais;
  • Pramoninės gamybos nutraukimas;
  • Visų atominių jėgainių uždarymas.

Fon Hajeko idėjos visiškai sutampa su Romos klubo idėjomis, tai, matyt, ir yra priežastis, dėl ko jis taip smarkiai remiamas Amerikos dešiniuosiuose sluoksniuose. Fon Hajeko mantiją dabar matuojasi naujas, gerokai jaunesnis ekonomistas Džefris Saksas, kuris buvo pasiųstas į Lenkiją pratęsti darbo, kurį pradėjo Hajekas. Reikia prisiminti, kad Romos klubas organizavo ekonomikos krizę Lenkijoje, kuri privedė prie šalies politinės destabilizacijos. Lygiai toks pats, jei galima taip išsireikšti, ekonominis planavimas bus primestas Rusijai, bet jeigu jis susidurs su stipria opozicija, bus greitai atkurta senoji kainų dotacijų sistema.

Komitetas 300 įsakė Romos klubui panaudoti lenkų nacionalizmą kaip įrankį katalikų bažnyčiai griauti ir išvalyti kelią sovietų okupacinei armijai. Judėjimas „Solidarumas” buvo sukurtas Komiteto 300 nario Zbignevo Bžezinskio, kuris pats parinko pavadinimą šiai „profsąjungai”, o taip paskyrė jos funkcionierius ir organizatorius. „Solidarumas” nėra „profesinė sąjunga”, nors laivų statyklos Gdanske darbininkai buvo panaudoti, kad būtų sudaryta tokia regimybė. Tai greičiau politinė aukšto lygio organizacija, sukurta tam, kad būtų įgyvendinti konkretūs planai, ruošiant Pasaulinės Vyriausybės atėjimą.

Dauguma „Solidarumo” lyderių buvo žydų bolševikų iš Odesos palikuonys ir nepasireiškė kaip komunizmo priešininkai. Šis faktas leidžia suprasti, kodėl amerikiečių masinė žiniasklaida nuolat skyrė tiek dėmesio šiam judėjimui. Profesorius Saksas pastūmėjo visą procesą į priekį, užtikrinęs Lenkijai, ką tik išsivadavusiai iš Sovietų globos, naują ekonominį pavergimą. Dabar Lenkija taps ekonomine JAV verge – pasikeitė tik jos šeimininkas.

Bžezinskis parašė knygą, kurią vertėtų paskaityti kiekvienam amerikiečiui, kuriam rūpi jo šalies ateitis. Knygos pavadinimas – „Technotroninė era”, ji parašyta užsakius Romos klubui. Joje atvirai išdėstomi būdai ir metodai, kurie bus naudojami Amerikai valdyti. Ten taip pat užsimenama apie klonavimą ir „robotoidus”, būtybes, kurios veikia kaip žmonės ir išoriškai panašios į žmones. Bžezinskis Komiteto 300 vardu pareiškė, kad Amerika įžengia į „erą, nepanašią nė į vieną anksčiau buvusią; mes žengiame į technotroninę erą, kuri gali lengvai pereiti į diktatūrą”. Aš paskelbiau pilną ataskaitą apie „Technotroninę erą” 1981 metais ir ne kartą minėjau šią knygą savo informaciniuose biuleteniuose.

Toliau Bžezinskis kalba, kad mūsų visuomenė „išgyvena informacinę revoliuciją, kurios pagrindą sudaro masinės pramogos ir masiniai reginiai (nesibaigiančios TV laidos apie sportą ir panašiai), kurie tapo dar viena rūšimi narkotikų, skirtų masėms, kurios tampa vis labiau nenaudingos ir nereikalingos”. Ar Bžezinskis buvo pranašas? Ar galėjo numatyti ateitį? Žinoma, kad NE. Tai, ką jis parašė savo knygoje, tai tik Komiteto 300 plano, perduoto Romos klubui, kopija. Ar ne tiesa, kad jau 1991 metais mes turime nenaudingų gyventojų masę? Galima sakyti, kad 30 mln bedarbių ir 4 mln benamių išties yra „nenaudinga masė” ar, bent jau, sudaro tokios masės branduolį.

Papildant religiją, „opiumą liaudžiai”, kuris, kaip pripažino Marksas ir Leninas, būtinas žmonėms, šiuo metu sukurti nauji „opiatai” – masiniai sportiniai renginiai, seksualinis palaidumas, roko muzika. Išaugo ištisa narkomanų karta. Palaido sekso propaganda ir narkomanijos epidemija turi tikslą atitraukti žmones nuo to, kas vyksta aplinkui. „Technotroninėje eroje” Bžezinskis kalba apie žmonių „mases” kaip apie negyvus objektus – galbūt tokiais mes ir atrodome Komitetui 300. Bžezinskis nuolat kalba apie būtinybę kontroliuoti mus, „mases”.

Vienoje vietoje jis prasitarė:

„Tuo pat metu išaugs ir socialinės bei politinės asmenybės kontrolės galimybės. Greitai bus įmanoma beveik visiškai kontroliuoti kiekvieną pilietį ir vesti nuolat atnaujinamą kompiuterinę dosjė, kurioje, šalia įprastos informacijos, bus pati konfidencialiausia – apie kiekvieno žmogaus sveikatą, elgesį”.

„Atitinkami valstybės organai turės priėjimą prie šių bylų. Valdžia susikoncentruos rankose tų, kurie kontroliuoja informaciją. Dabartiniai valdžios organai bus pakeisti žinybomis, skirtomis valdyti prieškrizines situacijas.” (Toliau pateikiamas agentūros FEMA, kuri atsirado daug vėliau, struktūros aprašymas.)

„Tai sukurs tendenciją keliems sekantiems dešimtmečiams, kurie atves mus į TECHNOTRONINĘ ERĄ – DIKTATŪRĄ, kurioje bus visiškai panaikintos dabar egzistuojančios politinės procedūros. Pagaliau, jei pažvelgsime į šimtmečio pabaigą, tai biocheminės sąmonės kontrolės ir genetinės manipuliacijos su žmonėmis, įskaitant kūrimą būtybių, kurios ne tik veiks, bet ir mąstys kaip žmonės, gali sukurti daug rimtų problemų”.

Bžezinskis visa tai rašė ne kaip privatus asmuo, bet kaip prezidento karterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, žymus Romos klubo ir Komiteto 300 bei Tarptautinių santykių tarybos narys bei lenkų „juodosios aristokratijos” narys. Jo knygoje paaiškinama, kokiu būdu Amerika turi atsisakyti savo industrinės bazės ir įžengti į tai, ką jis pavadino „visiškai nauja istorine epocha”.

„Tai kuo unikali yra Amerika – tai jos siekis ant savęs išbandyti ateitį, ar tai būtų pop-artas, ar LSD. Šiandien Amerika – tai kūrybinė bendrija, kai tuo tarpu kiti sąmoningai ar nesąmoningai ją mėgdžioja”. Jam dar reikėjo pasakyti, kad iš esmės Amerika – tai bandomasis poligonas Komiteto 300 politikai ir metodams, kurie veda tiesiai į dabartinės santvarkos panaikinimą ir Naujosios Pasaulio Tvarkos įvedimą.

Viename iš knygos skyrių paaiškinama, kaip naujų technologijų vystymas sukels intensyvią konfrontaciją ir socialinę bei tarptautinę įtampą. Kaip ne keista, bet mes jau patiriame nuolatinę įtampą dėl nesiliaujančio stebėjimo. Vienas tokio stebėjimo centrų – Lurdeso bazė Kuboje. Dar vienas toks centras – NATO būstinė Briuselyje, kur įrengtas gigantiškas kompiuteris su kodiniu numeriu 666, galintis saugoti visų tipų duomenis, minimus Bžezinskio knygoje, o taip pat turi galimybę išplėsti duomenų bazę dar keliais milijardais žmonių, jeigu bus toks poreikis. Tačiau turint galvoje genocido politiką, numatytą plane „Global 2000″, būtinybės panaudoti tuos resursus tikriausiai nebus.

Naudoti tokią duomenų bazę Amerikoje bus labai paprasta – pakanka įvesti į kompiuterį vairuotojo pažymėjimo ar socialinio draudimo numerį ir sekimas, apie kurį kalba Bžezinskis iš Komiteto 300 bus užtikrintas. Komitetas dar 1981 metais įspėjo visas vyriausybes, įskaitant Sovietų Sąjungos vyriausybę, kad „prasidės chaosas, jeigu Komitetas 300 nepradės kontroliuoti pasiruošimo įvesti Naująją Pasaulio Tvarką. Kontrolė bus vykdoma per mūsų Komitetą, o taip pat per globalų planavimą ir krizių valdymą”. Aš pranešiau apie šiuos faktus po kelių mėnesių po to, kai gavau apie juos žinių 1981 metais. Dar vienas faktas, apie kurį pranešiau, kalba apie tai, kad Rusija buvo pakviesta dalyvauti pasiruošimuose įvesti Naująją Pasaulio Tvarką.

Kai rašiau apie šiuos dalykus 1981 metais, sąmokslininkų globalūs planai dar buvo tik ruošiami įgyvendinti. Atsigręžę į praeitą dešimtmetį, galime lengvai pastebėti, kaip sparčiai šie planai vykdomi. Jeigu ši informacija sukėlė nerimą 1981 metais, tai dar didesnį nerimą ji kelia šiandien, kada artėjame prie tos Amerikos, kurioje mes gyvename dabar, sugriovimo etapo. Jei turėsime galvoje neribotas finansavimo galimybes, kelis šimtus smegenų trestų ir 5000 socialinių inžinierių, informacinius duomenų bankus ir daugelio valstybių vyriausybių kontrolę, tai prieš mus iškyla neregėto masto problemos, su kuriomis šiuo metu negali susidoroti nė viena atskirai paimta valstybė.

Kaip dažnai kartojau, mus visus privertė patikėti, kad šios problemos šaknys slypi Maskvoje. Dėl atkaklaus smegenų plovimo mes iš tiesų patikėjome, kad komunizmas Amerikai kelia didžiausią pavojų. Realybėje viskas kitaip. Didžiausią grėsmę kelia išdavikai mūsų pačių gretose. Mūsų konstitucija ragina mus išaiškinti priešus, prasiskverbusius į mūsų pačių namus. Mūsų priešai – tai Komiteto 300 tarnai, užimantys aukštus postus šalies valdymo struktūroje. Būtent Amerikoje mes turime priešintis tamsai, kuri žada mus praryti, būtent čionai mes turime išsiaiškinti ir sunaikinti šiuos vidaus sąmokslininkus.

“Romos klubas” dalyvavo taip pat ir sukurstant karą Salvadore, kuris tęsėsi 25 metus. Šis karas tapo dalimi daug platesnio plano, kurį sudarė Eliotas Abramsas iš JAV Valstybės departamento. Salvadoro sukilėlių „paskutinį žygį”, kuris, laimei, patyrė nesėkmę, finansavo Komiteto 300 narys Vilis Brandtas, Socialistinio internacionalo lyderis, buvęs Vokietijos kancleris. Salvadorą Komitetas panaudojo tam, kad paverstų Centrinę Ameriką naujojo Trisdešimtmečio karo zona. Šio plano su nekaltu pavadinimu „Andų planas” įgyvendinimas buvo patikėtas Kisindžeriui.

Valstybių sienos – ne kliūtis sąmokslininkų operacijoms. Pavyzdžiui, Vilio Brandto suplanuota akcija „paskutinis puolimas” tapo įmanoma po jo vizitą pas Felipę Gonsalesą, kuris tuo metu ruošėsi tapti Romos klubo paskyrimu Ispanijos premjeru. Išskyrus mane ir keletą mano kolegų niekas nieko nežinojo apie Gonsalesą, kol jis nepasirodė Kuboje. Romos klubas panaudojo Gonsalesą Salvadore kaip karininką specialiems pavedimams, jis tapo pirmuoju socialistu, atėjusiu į valdžią Ispanijoje po generolo Franko mirties.

1980 gruodį Gonsalesas atvyko į Vašingtoną sudalyvauti antireiganiškame socialistų susitikime, kurį organizavo Romos klubas. Gonsaleso susitikime su Kastro dalyvavo kairysis sukilėlis Giljermas Ungo, globojamas Politinių tyrimų instituto (Institute for Policy Studies (IPS), vieno iš labiausiai odiozinių kairiosios orientacijos smegenų tresto, kurį, savo ruožtu, globojo Komitetas 300. IPS būstinė buvo Vašingtone. Ungo veiksmams tiesiogiai vadovavo šio instituto darbuotojas, kuris žuvo neaiškiomis aplinkybėmis pakeliui iš Vašingtono į Havaną, kur keliavo susitikti su Kastro.

Daugelis mūsų puikiai žinome, kad visos politinės kryptys, tiek kairiosios, tiek dešiniosios yra kontroliuojamos vienų ir tų pačių žmonių. Tai paaiškina faktą, kad Ungo buvo senas velionio Napoleono Duartės, Salvadoro dešiniųjų lyderio draugas. „Paskutinis puolimas” prasidėjo būtent po šio susitikimo Kuboje.

Pietų Amerikos ir JAV poliarizacija buvo speciali užduotis, kurią Kisindžeriui pavedė Komitetas 300. Folklendų karas ir toliau sekęs Argentinos vyriausybės nuvertimas, po kurio sekė ekonominis chaosas ir politiniai neramumai, buvo suplanuoti Kisindžerio padėjėjo, kuris veikė drauge su lordu Karingtonu, vienu iš svarbiausių Komiteto 300 narių.

Vienas pagrindinių Komiteto 300 centrų Amerikoje „Aspeno institutas” kolorade irgi padėjo planuoti įvykius Argentinoje, kaip ir įvykius, kurie privedė prie Irano šacho žlugimo. Lotynų Amerika yra svarbi JAV ne tik dėl to, kad mes turime daug karinių sutarčių su tenykštėmis šalimis, bet ir dėl to, kad šis žemynas yra potencialiai milžiniška rinka amerikietiškoms technologijoms ir sunkiosios pramonės įrangai – tai duotų impulsą daugeliui mūsų silpstančių kompanijų ir sukurtų tūkstančius naujų darbo vietų. Šiam dalykui reikėjo bet kokia kaina užkirsti kelią, net jeigu tai sukeltų naują Trisdešimties metų karą.

Vietoje to, kad žvelgtų į šį gigantišką potencialą pozityviu aspektu, Komitetas 300 įžvelgia jame grėsmę nuliniam pramonės augimui JAV ir nedelsdamas ėmėsi priemonių, kad paverstų Argentiną pavyzdžiu kitoms Lotynų Amerikos šalims, kad priverstų jas atsisakyti vystyti nacionalinę savimonę, nepriklausomybę ir suverenų vientisumą. Tai yra priežastis, dėl ko daugelis regiono šalių pasuko į narkotikų gamybą kaip vienintelę priemonę užsidirbti lėšų pragyvenimui, ir tai galėjo būti pagrindinis sąmokslininkų tikslas.

Amerikiečiai apskritai atsainiai žvelgia į Meksiką, ir Komitetas siekia, kad amerikiečiai būtent taip žvelgtų į šią šalį. Mums būtina pakeisti požiūrį į Meksiką ir apskritai į Lotynų Ameriką. Meksika yra potencialiai milžiniška rinka amerikietiškoms prekėms, kuri galėtų sukurti tūkstančius darbo vietų tiek amerikiečiams, tiek meksikiečiams. Mūsų pramonės pajėgumų perkėlimas „į pietus nuo sienos” ir išmokami vietiniams darbuotojams vergiški atlyginimai neatitinka nei vienos, nei kitos pusės interesų. Tai atitinka tik „olimpiečių” interesus.

Meksika gavo didžiają dalį savo branduolinių technologijų iš Argentinos, tačiau Folklendo karas padarė tam galą. Romos klubas dar 1986 metais nutarė, kad atominių technologijų eksportas į besivystančias šalis bus nutrauktas. Turėdama atomines elektrines, gaminančias pigią elektros energiją, Meksika taptų „Lotynų Amerikos Vokietija”. Tokia įvykių eiga taptų katastrofa sąmokslininkams, kurie 1991 metais nutraukė bet kokį branduolinių technologijų eksportą, išskyrus tas, kurios skirtos Izraeliui.

Komitetas 300 planuoja, kad Meksika liktų šalis su feodaliniu žemės ūkiu, kas leis lengvai kontroliuoti ir grobti meksikietišką naftą. Stabili ir klestinti Meksika naudinga gali būti tik JAV. Bet būtent tam sąmokslininkai stengiasi priešintis, dėl to jie dešimtmečiais inspiruoja įvairias insinuacijas, skleidžia šmeižtus ir varo tiesioginį ekonominį karą prieš Meksiką. Iki ateinant į valdžią buvusiam prezidentui Lopesui Potiljui ir iki jam nacionalizavus bankus, Meksika kiekvieną dieną prarasdavo 200 mln$ dėl kapitalo nutekėjimo, kurį organizavo, ir kurį valdė Komiteto 300 atstovai bankuose ir Volstrito brokerių kontorose.

Jei Ameriką valdytų ne politikieriai, bet valstybininkai, galėtume veikti išvien ir užkirsti kelią Pasaulinei Vyriausybei – NPT, kurie paverčia Meksiką bejėge valstybe. Jeigu galėtume suardyti Romos klubo planus Meksikos atžvolgiu, tai taptų šoku komitetui 300, nuo kurio jis negreit atsigautų. Iliuminatų ainiai kelia didelį pavojų ne tik Meksikai, bet ir JAV. Suradę bendrą kalbą su meksikiečių patriotiniais judėjimais, mes Amerikoje sudarytume galingą jėgą, su kuria neįmanoma nesiskaityti. Tačiau tam reikia stiprių lyderių, o būtent lyderystės šiandien ir trūksta.

Komitetas 300, padedamas jo kontroliuojamų organizacijų, sugebėjo sunaikinti Reigano prezidentavimo rezultatus. Štai ką apie tai pasakė Stiuartas Batleris iš „Paveldo fondo” (The Heritage Foundation): „Dešinieji galvojo, kad 1980 metais jie nugalėjo, tačiau realybėje jie patyrė pralaimėjimą”. Batleris kalbėjo apie situaciją, kurioje atsidūrė dešinieji, kai suprato, kad visi svarbūs postai Reigano administracijoje buvo užimti žmonių, kuriuos paskyrė „Fabianininkų draugija”, rekomenduojant „Paveldo fondui”. Toliau Batleris sakė, kad „Paveldo fondas” naudos dešiniųjų įdėjas, kad įpirštų Amerikai kairiuosius radikalius principus, tas pačias radikalias idėjas, kurias seras Piteris Vikersas Holas, pagrindinis JAV fabianininkas ir pirmas asmuo „Paveldo fonde” atvirai aptarinėjo prieš metus iki prezidento rinkimų.

Seras Piteris Vikersas Holas liko aktyviu fabianininku, nežiūrint į tai, kad vadovavo konservatyviam „smegenų trestui”. Kaip britų oligarchų Vikersų šeimos, kuri valdo ginklų gamybos įmones, narys, jis disponavo įtaka ir valdžia. Vikersų šeima tiekė ginklus abiem kariaujančioms pusėms per I Pasaulinį karą, tiekė ir Hitleriui, kai jis atėjo į valdžią. Oficialia Piterio Vikerso Holo priedanga tapo Miesto ir regionų vystymo institutas prie Kalifornijos universiteto. Ilgą laiką jis buvo Entonio Vedževudo Beno, britų leiboristų lyderio ir Komiteto 300 nario patikėtiniu.

Vikersas ir Benas turi glaudžius ryšius su „Tavistoko žmogiškų santykių institutu, svarbiausia įstaiga pasaulyje smegenų plovimo srityje. Vikersas pakankamai efektyviai naudoja savo tavistokišką pasirengimą, sakydamas kalbas. Siūlome žvilgtelėti į tokį pavyzdį:

„Yra dvi Amerikos. Viena – tai XIX amžiaus visuomenė, kuri remiasi sunkiąja pramone. Kita – auganti postindustrinė visuomenė, kuri iškilo ant senosios Amerikos griuvėsių. Būtent santykių tarp šių dviejų pasaulių krizė sukels ekonominę ir socialinę katastrofą sekantį dešimtmetį. Šiedu pasauliai aršiai prieštarauja vienas kitam, jie negali egzistuoti drauge, lygiagrečiai. Galiausiai postindustrinis pasaulis turės ištrinti kitą pasaulį nuo žemės paviršiaus”.

Priminsiu, ši kalba buvo pasakyta 1981 metais ir dabar matosi iš mūsų ekonomikos bei pramonės būklės, kokios tikslios buvo sero Piterio prognozės. Kai žmonės manęs klausia, kiek tęsis 1991 metų ekonominis nuosmukis, aš supažindinu juos su sero Piterio pareiškimu ir priduriu nuosavą nuomonę, kad nuosmūkis baigsis ne anksčiau 1995-96 metų, ir mūsų šalis jau nebebus ta Amerika, kurią turėjome 7 ir 8 dešimtmečiais. Toji Amerika mirė.

Aš publikavau sero Piterio kalbą savo informaciniame biuletenyje iškart po to, kai jis ją pasakė. Kalba buvo pranašinga, tačiau Amerikos ateitį buvo nesunku nuspėti iš jau parašytų Komiteto 300 ir jo vykdomojo organo – Romos klubo planų. Apie ką gi kalbėjo seras Piteris savo eufemistine maniera? Išvertus į paprastą kalbą tai reiškia, kad senasis amerikietiškas gyvenimo būdas, mūsų tikroji ir visuotinį pasitikėjimą užsitarnavusi konstitucinė respublikinė valdymo forma turi būti pakeista Naująja Pasaulio Tvarka, NPT. Amerika, kurią mes žinojom, turi arba pasitraukti pati, arba būti sunaikinta.

Kaip jau sakiau, Komiteto 300 nariai neretai veikia visiems matant. Seras Piteris nėra išimtis. Kad visiems būtų suprantama, iš kur jis atėjo, seras Piteris baigė savo kalbą tokiu pareiškimu:

„Esu labai laimingas, kad dirbau su „Paveldo fondu” ir kitomis panašiomis grupėmis. Tikrieji fabianininkai tikisi, kad su „Naujųjų dešiniųjų” pagalba jiems pavyks prastumti kai kurias savo radikalias idėjas. Daugiau kaip 10 metų propaganda nuolat įteiginėjo britų visuomenei, kad pramonė stumia ją į bedugnę. Visa tai teisinga, tačiau galutinis šios propagandos rezultatas turi būti gyventojų demoralizacija”.

Būtent tai ir planavo „naujojo mokslo” specialistai iš Tavistoko.

„Tai vyks Jungtinėse Valstijose blogėjant ekonominei situacijai. Tai (demoralizacijos procesas) būtina tam, kad priverstume žmones padaryti nelengvą pasirinkimą. Jeigu nebus ateities planavimo arba jeigu rinkėjai trukdys progresui, ateis toks visuomeninis chaosas, kurio mastus šiandien sunku įsivaizduoti. Miestietiškos Amerikos laukia labai niūrios perspektyvos. Dar yra galimybė kažką padaryti su stambiais miestais, miestų gyventojų skaičius sumažės ir pramoninė bazė patirs nuosmukį. Tai sukels socialines konvulsijas”.

Ar seras Piteris buvo mediumas, didis magas, ar tiesiog pranašautojas šarlatanas, kurį lydi sėkmė? Žinoma, ne. Seras Piteris tiesiog garsiai perskaitė Komiteto 300 ir Romos klubo planą, numatantį lėtą kitados galingos pramoninės Amerikos mirtį. Atsigręžę 10 metų atgal, ar gali kas nors suabejoti, kad Komiteto 300 palanai sugriauti Amerikos pramonę, tapo realybe?

Sero Piterio pranašavimai pasirodė neįtikėtinai tikslūs, ar ne tiesa? Reikia pažymėti, kad seras Piteris Vikersas (sero Piterio Vikerso Holo uošvis) dirbo prie Stenfordo tyrimų instituto ataskaitos „Žmogaus pavidalo keitimas”, iš kurios buvo paimta didžioji dalis esminių rekomendacijų (3000 puslapių apimtis), kurias pasiuntė Reigano administracijai. Dar daugiau, būdamas aukšto rango britų žvalgybos MI6 karininkas, seras Piteris Vikersas galėjo suteikti „Paveldo fondui” nemažai slaptos informacijos. Kaip Komiteto 300 ir NATO narys seras Piteris Vikersas prisidėjo prie to, kad NATO pavestų Romos klubui sukurti specialią programą, turinčią iš esmės pakeisti Amerikos vystymosi kryptį. Romos klubas pagal Tavistoko nurodymą pavedė Stenfordo tyrimų institutui sukurti tokią programą ne tik Amerikai, bet ir visoms Atlanto bloko šalims, o taip pat šalims, priklausančioms Europos saugumo ir bendradarbiavimo tarybai (ESBO).

Stiuartas Batleris, sero Piterio protežė, perdavė Reiganui 3000 puslapių „rekomendacijų”, kuriose, be abejo, atsispindėjo tam tikra nuomonė, išsakyta britų parlamento deputato ir Komiteto 300 nario Entonio V. Beno. Jis pareiškė Socialistų Internacionalo nariams, susirinkusiems Vašingtone 1980 gruodžio 8 dieną: „Jūs galite išlošti Volkerio kreditinio kolapso metu, jeigu padėsite Reiganui paspartinti kreditinį kolapsą”.

Tas faktas, kad Batlerio rekomendacijas Reigano administracija priėmė ir panaudojo, patvirtina paskolų-taupymo ir bankų sričių krachas, kuris paaštrėjo Reigano ekonominės politikos sąlygomis. Kai Benas kalbėjo apie „pagalbą”, jis išties turėjo galvoje, kad Reiganui reikia praplauti smegenis. Reikia pažymėti, kad fon Hajekas – vienas iš „Paveldo fondo” įkūrėjų – prastūmė savo mokinį Miltoną Fridmaną vadovauti Romos klubo planų, susijusių su Amerikos deindustrializacija, vykdymui, naudojantis Reigano politika, kad būtų paspartintas visų pirma plieno, automobilių ir statybos pramonės kolapsas.

Be to, uždavinys sužlugdyti JAV plieno pramonę buvo iškeltas taip pat ir Komiteto 300 anriui Etjenui d’Avinjonui (Etienne D’Avignon), kuris priklausė prancūziškai „juodąjai aristokratijai”. Vargu ar jis išklausė bent vieną iš tūkstančių metalurgų ir laivų statytojų, praradusių darbą per paskutinius 10 metų. Aš publikavai pilną d’Avinjono planą Economic Review 1981 metų balandžio numeryje. Tame lemtingame Romos klubo susirinkime 1980 gruodžio 10 dieną Vašingtone dalyvavo ir vienas paslaptingas žmogus iš Irano. Paaiškėjo, kad tai buvo Bani Sadras, specialusis ajatolos Chomeinio pasiuntinys.

Mano ypatingą dėmesį patraukė viena 1980 gruodžio 10 konklavoje pasakyta kalba, visų pirma dėl to, kad ją apsakė Fransua Miteranas – žmogus, kurį prancūzų isteblišmentas atstūmė. Tačiau vienas mano šaltinis žvalgyboje anksčiau buvo pranešęs, kad jau vyksta darbas, kad Miteranas būtų ištrauktas iš politinių senienų skrynios, nupurtytas nuo dulkių ir grąžintas į valdžią – dėl to jo žodžiai sukėlė man didelį susidomėjimą:

„Kapitalistinis pramoninis vystymasis nesuderinamas su laisve. Mes turime padaryti jam galą. Ekonominės XX ir XXI amžiaus sistemos naudos mašinas žmonių slopinimui, visų pirma atominės energetikos srityje, kur jau pasiekta esminių rezultatų”.

Miterano sugrįžimas į Eliziejaus rūmus tapo didžiu socializmo triumfu. Jsi įrodė, kad Komitetas 300 tapo pakankamai įtakingas, kad iš pradžių numatytų įvykius, o paskui juos įgyvendintų arba naudodamas jėgą, arba kitomis priemonėmis, kurių gali prireikti siekiant užsibrėžtų tikslų. Tai įrodė, kad Komitetas gali palaužti bet kokį pasipriešinimą, netgi tokiu atveju, kaip Miterano, kurį absoliučiai atstūmė Paryžiaus politiniai sluoksniai.

1980 gruodžio susitikime Vašingtone dar vienai grupei atstovavo kaip stebėtojas Džonas Grehemas, žinomas taip pat kaip Irvinas Sualas, Antidifamacinės lygos tyrimų komiteto (Anti‑Defamation League (ADL) šefas. ADL tiesiogiai kontroliuojama britų žvalgybos ir yra valdoma visų trijų jos skyrių. Savo platų purvinų triukų rinkinį Sualas pasisėmė iš Londono ist Endo nuotėkų griovių. Sualas ir dabar dirba itin slaptije SIS valdyboje – elitiniame specialiąjame padalinyje, kuris atlieka Džeimso Bondo tipo operacijas. Nereikia nuvertinti ADL galios, jos rankos ilgos.

Sualas darbuojasi glaudžiai kontaktuodamas su Holu ir kitais fabianininkais. Britų žvalgyba atkreipė į jį dėmesį kaip į potencialų agentą, kai jis mokėsi Ruskir Labour koledže Oksfordo universitete, tame pačiame komunistinio švietimo centre, kuris davė mums Milnerį, Rodsą, Biordžesą, makliną ir Kimą Filbį. Oksfordo ir Kembridžo universitetai jaus seniai tapo mokymo įstaigomis elito sūnums ir dukterims, kurių tėvai priklauso britų aukštuomenės grietinėlei. Oksforde Sualas įstojo į „Jaunimo socialistinę lygą” ir netrukus po to buvo užverbuotas britų žvalgybos.

Sualas buvo pasiųstas į Ameriką, kur jį globojo vienas labiausiai odiozinių kairuoliškų šalies ideologų Volteris Lipmanas. Pastarasis įkūrė ir vadovavo „Lygai už industrinę demokratiją”, o taip pat organizacijai „Studentai už demokratinę visuomenę”. Abi organizacijos priklauso karingiesiems kairuoliams, kurių tikslas – sukelti konfrontaciją tarp pramonės darbininkų ir taip vadinamos „kapitalistų klasės”. Abu Lipmano projektai tapo neatskiriama Komiteto 300 struktūros dalimi, struktūros, kuri išplito po visą Ameriką, o Lipmanas buvo vienas svarbiausių Komiteto 300 narių.

Sualas taip pat yra tampriai susijęs su JAV Justicijos ministerija ir gali gauti iš FTB dosjė apie bet kurį žmogų, kuriuo jis susidomės. Justicijos ministerija pavedė suteikti Sualui bet kuriuo momentu viską, ko jis paprašys. Pagrindinė Sualo veikla nutaikyta į tai, kad „būtų stebimos bet kokios dešiniosios pakraipos grupuotės ir asmenybės”. ADL atviros ir Valstybės departamento durys, departamentas leido Lygai naudotis savo įspūdinga žvalgybos valdyba.

Valstybės departamentas turi ištisą tarpsluoksnį agentų dešiniųjų stovykloje, jie skelbia save „bebaimiais kovotojais antisemitais”. Ši informatorių grupė turi keturis lyderius, trys iš kurių yra paprasti žydai homoseksualistai. Grupė veikia jau 20 metų, ji leidžia antižydiškus „laikraščius” ir parduoda plataus asortimento antisemitinę literatūrą. Vienas svarbiausių grupės skyrių yra Luizianoje. Tarp grupės narių yra rašytojas, kurį tiesiog dievina krikščioniškuose dešiniuosiuose sluoksniuose. Visa grupė ir tie asmenys, kurie ją palaiko, yra globojami ADL. Sualas buvo giliai įtrauktas į ABSCAM operacijas (slaptų provokacinių FTB operacijų sistema, skirta išaiškinti kyšininkus ir korupcionierius) ir neretai buvo pasitelkiamas teisėsaugos organų į pagalbą tyrimuose bei įgyvendinant provokacines operacijas.

Sualui buvo pavesta „koreguoti” Reiganą, kad tasai nenukryptų nuo kurso, kurį naujai išrinktam prezidentui numatė „Paveldo fondas”, o jeigu Reiganas pradėtų krypti į šalį ar pamėgintų praverti akis, Sualas turėjo jį įspėti. Sualas padėdavo atsikratyti nepatogių dešiniosios pakraipos patarėjų prezidento administracijoje, jeigu tasai neįtikdavo „Paveldo fondui”. Tarp jų buvo Rėjus Donovanas, darbo ministras Reigano vyriausybėje, kuris galiausiai buvo nušalintas ADL „purvinų reikaliukų skyriaus” pastangomis. Džeimsas Beikeris III, kandidatūra, kuri jau buvo „Paveldo fondo” rekomendacijų sąraše, buvo tarpininkas, perduodantis prezidentui pilnus neapykantos Sualo laiškus apie Donovaną.

Dar vienas svarbus sąmokslininkas – Filipas Eidžis, taip vadinamas CŽV „perbėgėlis”. Nebūdamas Komiteto 300 nariu, jis, vis dėlto, buvo jo agentas ypatingiems pavedimams Meksikoje, jo veiksmams vadovavo Karališkasis tarptautinių santykių institutas ir Tarptautinių santykių taryba. Skaitytojo žiniai: viskas, kas vyksta Amerikoje, būtinai sankcionuojama Karališkojo tarptautinių santykių instituto. Tarp JAV ir Anglijos galioja susitarimas, kurį pirmą kartą ATVIRAI (iki tol buvo daug slaptų susitarimų) pasirašė Čerčilis ir Ruzveltas 1938 metais. Pagal susitarimo sąlygas, JAV žvalgyba įsipareigojo perdavinėti slaptus duomenis britų žvalgybai.

Tokia yra taip vadinamų „ypatingų santykių” tarp šių šalių, kuriais gyrėsi Čerčilis ir lordas Halifaksas, esmė, ir būtent šie „ypatingi santykiai” privertė Ameriką kovoti Persų įlankoje prieš Iraką britų interesų labui, ypač tai pasakytina apie kompanijos BP, vienos svarbiausių Komiteto 300 kompanijų, kurioje karalienės Elžbietos šeima turi stambią dalį, interesus.

Nuo 1938 metų visa žvalgybinė veikla buvo vykdoma kontroliuojant šiai specialiai jungtinei valdymo struktūrai. Filipas Eidžis įstojo į CŽV pabaigęs Notr Damą, kur buvo įšventintas į jėzuitiškos frankomasonybės ratą. Eidžis pirmą kartą pateko į mano akiratį 1968 metais kaip žvalgybos karininkas, organizavęs riaušes Mechiko universitete. Vienas svarbiausių meksikietiškų studentiškų riaušių ypatumas yra tai, kad jos įvyko tuo pačiu metu, kaip ir studentų neramumai Niujorke, Bonoje, Prahoje ir Vakarų Berlyne.

Turint patirties veiksmų ir specialaus žvalgybos tinklo, kuriam priklauso ir Interpolas, koordinavime, Komitetui 300 visiškai nesunku įgyvendinti kruopščiai suderintas laiko atžvilgiu globalines akcijas, ar tai būtų studentų riaušės, ar suverenių (kaip daug kam atrodo) valstybių lyderių nuvertimas. Iš Meksikos Eidžis peršoko prie kito tikslo – Puerto Riko teroristinių grupių. Tuo metu jis tapo Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro patikėtiniu.

Nereikia manyti, kad Eidžis įgyvendino visas šias operacijas kaip „raudonasis” agentas. Priešingai, visą tą laiką jis dirbo CŽV. Problemų iškilo, kai DGI – Kubos žvalgyba – sugebėjo jį „išlukštenti”. Eidžis toliau dirbo kaip CŽV agentas, kol jo dvigubas vaidmuo nebuvo atskleista. Prie to prisidėjo stambiausias sovietų pasiklausymo centras Lurde, Kuboje. Ten dirbo 3000 tarybinių specialistų, informacijos perėmimo ir iššifravimo srityje, Lurdo bazė sugebėjo tuo pat metu sekti tūkstančius elektroninių signalų. Dauguma privačių telefoninių pokalbių tarp kongreso narių ir jų meilužių buvo perimti ir rezultatyviai panaudoti.

Nors šiandien, 1991 metais, mums sakoma, kad “komunzmas mirė”, Jungtinės Valstijos ničnieko nepadarė, kad uždarytų milžinišką špionų organizaciją, sėdinčią tiesiog ant mūsų slenksčio. Tarp kitko, bazė Lurdese turi galimybes pagauti netgi patį silpniausią “kibirkštinį” signalą, kurį skleidžia faksas arba elektrinė rašomoji mašinėlė, be to šio signalo dešifravimas parodo viską, kas spausdinama mašinėle ar siunčiama faksu. Lurdeso bazė  lieka durklu pačioje Jungtinių Valstijų širdyje. Nėra visiškai jokių priežasčių, kad ji toliau veiktų. Jeigu JAV ir TSRS išties palaiko taiką tarpusavyje, kam gi tuomet reikalinga tokia didelė špionų bazė? Visa tiesa yra tai, kad vietoj personalo sumažinimo, kuo mus bando įtikinti, KGB 1990-1991 metais priėmė į tarnybą naujų darbuotojų.

Kurto Levino vardas tikriausiai mažai žinomas Amerikoje. Skirtingai nei dekadentinės popžvaigždės ar naujausi apgailėtini Holivudo „atradimai”, mokslininkai arba labai retai, arba apskritai nesusilaukia publikos dėmesio. Iš šimtų JAV mokslininkų, kurie dirba Romos klubui, Levinas užsitarnauja specialų paminėjimą dėl jo vaidmens ardomojoje veikloje prieš Iraną, Filipinus, Pietų Afriką, Nikaragvą ir Pietų Korėją. Irano šacho nuvertimas vyko pagal planą, kurį sudarė Kurtas Levinas ir Ričardas Falkas, kontroliuojant Aspeno institutui, kuriam vadovauja Robertas Andersonas.

Levinas parašė darbą „Laiko perspektyvos ir moralinė dvasia” („Time Perspective and Morale”). Ši Romos klubo publikacija – tai vadovas, kaip nuslopinti tautos ir atskirų lyderių moralinę dvasią. Štai ištrauka iš šio dokumento:

„Vienas pagrindinių moralinės dvasios slopinimo metodų, naudojant bauginimo strategiją yra toks: reikia laikyti žmogų netikrumo dėl jo dabartinės situacijos ir dėl to, kas jo gali laukti ateityje būsenoje. Be to, jei dažni svyravimai tarp rūsčių disciplinavimo priemonių ir pažadų, kad bus gerai elgiamasi, tuo pat metu platinant prieštaringas naujienas, daro kognityvią situacijos struktūrą neaiškia, tai žmogus liaujasi tikėti, kad koks nors planas atves jį į norimą tikslą ar, atvirkščiai – nutolins nuo jo. Tokiomis sąlygomis netgi tos asmenybės, kurios turi aiškius tikslus ir pasiruošusios dėl jų rizikuoti, būna paraližuojamos galingo vidinio konflikto, sprendžiant, ką reikėtų daryti.”

Ši Romos klubo programa taikoma tiek VALSTYBĖMS, tiek atskiriems asmenims, ypač šalių vadovams. Mums Amerikoje nereikėtų manyti, kad „juk tai Amerika, ir tokio pobūdžio dalykai čia vykti negali”. Leiskite jus patikinti, kad JAV tokie dalykai VYKSTA, ir vyksta galbūt dažniau nei bet kurioje kitoje šalyje.

Levino-Romos klubo planas turi tikslą mus visus demoralizuoti, kad mes galiausiai nemurmėdami priimtume viską, ką mums suplanavo. Mes kaip avys vykdysime Romos klubo įsakymus. Į kiekvieną lyderį, kuris daro stiprios asmenybės įspūdį ir kuris atsiranda netikėtai, kad „išgelbėtų” naciją, reikia žvelgti itin atsargiai. Prisiminkime, kad britų žvalgyba daug metų rengė Chomeinį jo misijai, ypač, kai šis gyveno Paryžiuje, ir tik po to jis netikėtai pasirodė kaip išgelbėtojas Irane. Borisas Jelcinas – iš tos pačios MI6 arklidės.

Romos klubas įsitikinęs, kad įvykdė Komiteto 300 pavedimą „suminkštinti” Jungtines Valstijas. Po 45 karo su šios šalies tauta, kas gali abejoti, kad klubas išties įvykdė šią užduotį? Pasižiūrėkite aplinkui, kiek mes demoralizuoti. Narkotikai, pornografija, roko „muzika”, laisvas seksas,, praktiškai visiškas šeimos pagrindų sunaikinimas, lesbietės, sodomitai ir, pagaliau, milijonų nekaltų vaikų žudynės, kurias surengė jų pačių motinos. Ar esama šlykštesnio nusikaltimo už masinius abortus?

Kas gali neigti, kad JAV atsidūrė ant kracho ribos, kad šalis pasiruošusi pilti į Pasaulinės Vyriausybės glėbį ir atsidurti Tamsybės epochoje, jeigu Amerika – dvasinis ir moralinis bankrotas, jeigu mūsų pramonė sunaikinta, jeigu šalyje yra 30 mln bedarbių, jei mūsų miestai – siaubinga visų įmanomų nusikaltimų kloaka, jei šalyje 4 mln benamių, jei korupcija vyriausybėje pasiekė neregėtą mastą, apėmusi viską iš eilės?

Romos klubas daug pasiekė suskaldydamas krikščioniškas bažnyčias, daug pasiekė, kurdamas armiją charizmatinių fundamentalistų ir evangelistų, kurie kausis už sionistinę Izraelio valstybę. Genocido Persų įlankoje metu gaudavau dešimtis laiškų su klausimais, kaip aš galiu pasisakyti prieš „teisingą krikščionišką karą su Iraku”. Kaip aš galiu abejoti, kad krikščionių fundamentalistų palaikomas karas prieš Iraką yra ne biblinis – argi Bilis Grehemas nesimeldė kartu su prezidentu Bušu prieš pradedant mūšį? Argi nekalba Biblija apie „karus ir gandus apie karus”?

Šie laiškai parodo, kaip puikiai darbuojasi Tavistoko institutas. Kaip ir planuota, krikščionių fundamentalistai taps galinga jėga, palaikančia Izraelio valstybę. Kaip liūdna, kad šie nuostabūs žmonės nesuvokia, kad Romos klubas GRUBIAI JAIS MANIPULIUOJA ir kad jų nuomonės bei įsitikinimai yra NE JŲ NUOSAVI, bet sukurti specialiai jiems, ir tai padarė šimtai Komiteto 300 smegenų centrų, išbarstytų po visą Ameriką. Kitaip sakant, kaip ir visiems kitiems JAV gyventojų sluoksniams, krikščionims fundamentalistams bei evangelistams buvo kruopščiai praplautos smegenys.

Mes kaip tauta esame pasirengę susitaikyti su Amerikos ir amerikietiško gyvenimo būdo žlugimu. Nemanykite, kad tai įvyko savaime, nepulkite į seną „laikai keičiasi…” sindromą. Laikas nieko nekeičia, viską daro ŽMONĖS. Klaidinga manyti, kad Komitetas 300 ir Romos klubas – grynai europietiškos organizacijos. Romos klubas turi milžinišką įtaką ir galią Amerikoje, jis turi savo nuosavą kapitulą Vašingtone, Kolumbijos apygardoje.

Jos lyderis – senatorius Kleibornas Pelas, o vienas jos narių yra Frenkas M. Poteris, buvęs kongreso energetikos pakomitečio direktorius. Nesunku pamatyti, kaip Romos klubas kontroliuoja JAV energetikos politiką ir iš kur dygsta „žalioji” opozicija branduolinei energetikai. Galbūt pats didžiausias Klubo pasisekimas buvo tai, kad jis sustabdė branduolinės energetikos pažangą, dėl ko Amerika negalės įžengti į XXI amžių kaip galinga industrinė valstybė. Antibranduolinės Klubo politikos efektą galima išmatuoti užgesintų aukštakrosnių, apleistų geležinkelio stočių, rūdijančių metalurgijos gamyklų, seniai uždarytų laivų statybos verfių skaičiumi, taip pat išsklaidyta po visą šalį kvalifikuota darbo jėga, kurią surinkti atgal jau nepavyks.

Kiti Romos klubo nariai Amerikoje – Volteris A. Hanas (Walter A. Hahn) iš Kongreso tyrimų grupės (Congressional Research Service), taip pat žymūs ekonomistai En Čitem (Ann Cheatham) ir Duglas Rosas (Douglas Ross). Roso uždavinys, kaip jis pats sakė, buvo „transformuoti Romos klubo perspektyvas į įstatyminius aktus, kad šalis atsikratytų gerovės iliuzijos. En Čitem dirbo organizacijos „Kongreso kliringo rūmai ateities klausimams” (Congressional Clearing Hоusе For The Future) direktore.

Jos uždavinys buvo apdoroti tuos kongreso narius, kurie pasirodė esą imlūs astrologijai ir įvairiausiems „New Age” kliedesiams. Vienu metu jos lekcijas lankė daugiau kaip 100 kongresmenų. Ji kasdien vedė sesijas, kuriose pateikdavo įvairiausias astrologines prognozes, paremtas jos „okultiniais pojūčiais”. Be kongresmenų šias sesijas lankė ir kiti svarbūs asmenys, tokie kaip Maiklas Volšas (Michael Walsh), Torntonas Bredšou (Thornton Bradshaw) – svarbus Komiteto 300 narys ir Deividas Sternlaitas (David Sternlight), vyresnysis draudimo kompanijos Allstate Insurance Company viceprezidentas.

Kai kurie svarbiausi Komiteto 300 nariai dirba taip pat ir NATO struktūrose – faktas, kurį mums reikėtų turėti galvoje. Šie Komiteto nariai neretai užima iškart kelis postus. NATO ir Romos klubui tuo pat metu priklauso: Harlandas Klivlendas (Harland Cleveland), buvęs JAV pasiuntinys NATO, Džozefas Sleiteris (Joseph Slater), Aspeno instituto direktorius, Donaldas Lešas (Donald Lesh), buvęs JAV Nacionalinio saugumo agentūros darbuotojas, Džordžas MakGi (George McGhee) ir Kleibornas Pelas (Claiborne Pell) – tai tik keli pavyzdžiai.

Svarbu nepamiršti šių vardų, turėti jų sąrašą, kad pasirodžius šiems vardams TV programose ir naujienų laidose visada atsimintume, kas jie tokie ir vardan ko darbuojasi. Laikydamiesi žvalgybos modus vivendi, komiteto lyderiai dažnai pasirodo televizijoje, paprastai prisidengę nekalčiausiomis kaukėmis. Tačiau reikia suprasti, kad visi jų darbai toli gražu nėra nekalti.

Komitetas 300 įnfiltravo savo agentus į pačią Amerikos širdį – Vyriausybę, kongresą, prezidento patarėjų postus, į pasiuntinių ir valstybės sekretorių postus. Karts nuo karto Romos klubas sušaukia susirinkimus ir konferencijas, kurios, nežiūrint į nekaltus pavadinimus, faktiškai paverčiamos darbo grupėmis, kurių kiekvienai pavedamas specialus uždavinys ir nustatomas jo įvykdymo terminas. Jei nėra ypatingų situacijų, Komitetas 300 dirba pagal labai tikslų grafiką.

Pirmą Romos klubo konferenciją Amerikoje Komitetas 300 sušaukė 1969 metais ir pavadino ją „Romos klubo asociacija”. Sekantis susirinkimas įvyko 1970 metais kaip „Riversaido Religinių tyrimų centras”, vadovavo jam Tomas Bernis (Thomas Burney). Paskui sękė Vudlando konferencija 1971 metais Hiustone. Nuo to laiko reguliarios konferencijos Vudlande vyksta kasmet.

Tais pačiais 1971 metais Mitchell Energy and Development Corporation organizavo Romos klubui susitikimą strateginiais klausimais energetikos srityje, jame dominavo tema: „Apriboti Amerikos augimą”. Visos šios veiklos kulminacija tapo „Pirmoji globali konferencija ateities problemų klausimais”, įvykusi 1980 liepą, joje dalyvavo 4000 socialinių klausimų specialistai ir smegenų trestų narių, kurie visi buvo arba nariai organizacijų, globojamų Romos klubo, arba glaudžiai su jais bendradarbiavo.

„Pirmoji globali konferencija ateities problemų klausimais” buvo palaiminta Baltųjų rūmų, kurie šio susitikimo stenogramų pagrindu surengė nuosavą konferenciją, pavadintą „Baltųjų rūmų komisija 9 dešimtmečio problemoms spręsti”. Ji oficialiai rekomendavo Romos klubo politiką kaip būsimos JAV politikos kryptį ir netgi nuėjo taip toli, kad nustatė, jog Amerikos pramonė yra išeinanti iš industrinės fazės. Tai sutampa su sero Piterio Vikerso Holo ir Zbignevo Bžezinskio tema ir dar kartą įrodo, kad JAV vidaus ir užsienio politika visiškai kontroliuojama Komiteto 300.

Kaip sakiau 1981 metais, politiškai, socialiai ir ekonomiškai mes esame suspausti Romos klubo planų replėmis. Viskas veikia prieš mus. Jei norime išgyventi, turime išvaduoti savo vyriausybę iš mirtino Komiteto 300 glėbio. Komitetas sugeba įterpti savo agentus į svarbiausius vyriausybės postus po kiekvienų rinkimų nuo to laiko, kai Kelvinas Kulidžas balotiravosi į Baltuosius rūmus, taip kad nebuvo jokio skirtumo, kas užims prezidento postą. Pavyzdžiui, visi kandidatai nuo Franklino Ruzvelto laikų buvo kruopščiai atrenkami Tarptautinių santykių taryboje (TST).

1980 metų rinkimuose visi kandidatai į svarbiausius JAV postus buvo atrinkti TST. Dėl to sąmokslininkams nebuvo jokio skirtumo, kas laimės prezidento kampaniją. Dėka tokių „trojos arklių” kaip „Paveldo fondas” ir TST, visus svarbiausius politinius postus naujoje administracijoje užėmė TST statytiniai. Iki tol nuo 7 dešimtmečio daugumą tų postų irgi užimdavo Romos klubo ir NATO žmonės, dėl ko visi esminiai politiniai sprendimai susiję su Romos klubu ir TST, kurie veikia kaip vykdomieji Komiteto 300 organai.

1984 ir 1988 metų rinkimai vyko pagal tą patį iš anksto numatytą scenarijų. Valstybės sekretorius Džordžas Šulcas visiškai atitiko Komiteto 300 reikalavimus, jis visada buvo Kisindžerio kreatūra, o Kisindžeris buvo vienas iš TST vadovų. Dar daugiau, jo padėtis kompanijoje Bechtel, vienoje svarbiausių Komiteto 300 transnacionalinių korporacijų, suteikė jam priėjimą prie tokių šalių, kurios kitu atveju galėtų įtarti jį ryšiais su Kisindžeriu. Karterio administracija pagreitino sąmokslininkų agentų stūmimo į svarbiausius postus procesą. Prieš Karterio išrinkimą, jo pagrindinis strategas rinkimų kampanijoje Hamiltonas Džordanas pasakė, kad jeigu Sairusas Vensas ar Bžezinskis gaus Karterio kabinete postus, tai jis, Džordanas, atsistatydins. Abu veikėjai buvo paskirti ir Džordanas pasitraukė.

Kai Karteris pasirinko Polą Volkerį (faktiškai paskirti Volkerį į jo postą įsakė Deividas Rokfeleris) pradėjo JAV ekonomikos krachą pagal Romos klubo planą. Mes susidūrėme su galingomis jėgomis, siekiančiomis įkurti pasaulinę vyriausybę. Per paskutinius 45 metus prieš mus kariaujamas sekinantis karas, tik mes jo nesuvokiame kaip karo. Mums metodiškai ir sistemingai plauna smegenis, o mes net neįtariame apie tai. Tavistoko institutas sukūrė tam tikslui ištisą sistemą, o paskui paleido ją į darbą.

Vienintelis būdas priešintis – demaskuoti sąmokslininkus ir gausybę organizacijų, kuriomis jie dangstosi. Mums reikia patyrusių žmonių, kurie sugebės suformuoti mūsų neįkainuojamo paveldo gynimo strategiją. Jį praradę, mes jo jau nebeatstatysime. Mums reikia išnagrinėti sąmokslininkų metodus ir imtis kontrpriemonių. Tik pasipriešinimo programa sustabdys puvimą, kuris graužia mūsų šalį.

Daug kas sunkiai suvokia globalinio sąmokslo idėją, kadangi iš to darosi pinigus daugybė rašytojų. Kiti abejoja, kad įmanoma sėkmingai įgyvendinti tokius dalykus globaliu mastu. Jie mato siaubingą mūsų vyriausybės biurokratiją ir sako: „Kodėl mes turime tikėti, kad pavienis žmogus gali padaryti daugiau negu vyriausybė?” Čionai neatsižvelgiama į faktą, kad vyriausybė yra sąmokslo dalis. Žmonės nori akivaizdžių įkalčių, o juos gauti labai sunku.

Atsiranda ir tokių, kurie sako: „Na ir kas? Kodėl man turi rūpėti sąmokslas, aš net balsuoti nevaikštau”. Būtent tokios reakcijos ir siekiama iš didžiosios amerikiečių dalies. Mūsų tauta užkrėsta apatija ir abejingumu – tai 45 metų trukmės karo prieš mus rezultatas. Kurto Levino knygoje aiškiai parodyta, kaip tai daroma, bet ar daug atsiras žmonių, kurie pasirinks skaityti mokslinę knygą, užuot pasičiupę detektyvą? Mes reaguojame būtent taip, kaip mus programuoja. Demoralizuoti ir apatiški žmonės visada pasirengę sveikinti pasirodymą didžio žmogaus, kuris žada išspręsti visas problemas ir garantuoja patikimą tvarką visuomenėje, kai žmonės bus visiškai aprūpinti darbu, o vidiniai prieštaravimai bus sumažinti iki minimumo. Tokį diktatorių – o tai bus būtent diktatorius – visi priims išskėstomis rankomis.

Žinoti, kas yra mūsų priešas – gyvybiškai svarbu. Neįmanoma kovoti prieš nežinomą priešą. Šią knygą galima panaudoti kaip karo lauko statutą. Išnagrinėkite ją ir įsiminkite visus vardus. Šiame skyriuje aš dažnai minėjau „profiliavimo”* techniką. Pilnai paaiškinsiu, kas tai yra, sekančiame skyriuje. Viena svarbiausių išvadų, kurią galima padaryti nagrinėjant „profiliavimą”, yra lengvumas, su kuriuo jis įgyvendinamas asmenybės, partinės grupės, politinio junginio ir panašiai, lygmenyje. Kai tik suvoksime šį lengvumą, sąmokslas nustos būti kažkuo tokiu, kas egzistuoja anapus mūsų suvokimo ribos. Mes lengviau suprasime ir Kenedžio nužudymą, ir pasikėsinimą į Reiganą.


* Nuo  angliško veiksmažodžio to profile – apdirbti pagal šabloną.

Dar naujienų

%d bloggers like this: