Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — Kontroliuojančios žinybos
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

Kontroliuojančios žinybos

Skaitė: 248

arba

Įstaigos, kurių pagalba vykdoma kontrolė

Profiliavimas – metodas, sukurtas 1922 metais Karališkojo tarptautinių santykių instituto įsakymu. Majoras Džonas Roulingas Ryzas (John Rawlings Reese), britų karinis specialistas, gavo nurodymą sukurti stambiausią pasaulyje žinybą, skirtą plauti smegenims prie „Tavistoko žmogiškųjų santykių instituto”, kuris įėjo į Sasekso universiteto sudėtį. Institutas tapo „Britų psichologinio karo biuro” (Britain’s Psychological Warfare Bureau) branduoliu. Kai 1970 metais aš pirmą kartą supažindinau Ameriką su Ryzo ir Tavistoko vardais, skaitytojams tai beveik nesukėlė susidomėjimo. Tačiau vėliau, vis labiau atskleidžiant Tavistoko veiklą ir jo vaidmenį sąmoksle, mano ankstyvųjų tyrinėjimų mėgdžiojimas pasidarė madingas ir išpopuliarėjo.

Britų psichologinio karo biuras plačiai naudojo rezultatus darbo, kurį nuveikė Ryzas, naudodamasis 80 000 „bandomųjų triušių” iš britų kareivių ir belaisvių tarpo, jis darė su jais pačius įvairiausius testus. Būtent Tavistoke sukurti metodai privertė Ameriką įstoti į II Pasaulinį karą ir, vadovaujant dr. Kurtui Levinui, įsteigti CŽV pirmtakę Strateginių Tarnybų valdybą. Levinas ėmė vadovauti Strateginių bombardavimų planavimo valdybai (Strategic Bombing Survey), kurios veiklos rezultatu tapo masinių Vokietijos gyvenamų kvartalų bombardavimo, neliečiant karinių gamyklų, plano, skirto karališkosioms KOP, sudarymas. Abiejų kariaujančių pusių karinė pramonė priklausė tarptautiniams bankininkams, kurie nenorėjo, kad jų aktyvai būtų sugriauti.

Po karo NATO įsakė Sasekso universitetui organizuoti ypatingą centrą, skirtą smegenų plovimui, kuris tapo Britų psichologinio karo biuro padaliniu, tik dabar jo tyrimai buvo nukreipti ne kariniam, bet civiliniam panaudojimui. Skyriuose apie narkotikus mes dar sugrįšime prie šios itin slaptos įstaigos, kurią pavadino Mokslinės politikos tyrimų institutu.

Masinio civilinių gyvenamų kvartalų bombardavimų tikslas buvo palaužti vokiečių darbininkų moralinę dvasią. Šiais bombardavimais nesiekta sugriauti vokiečių karinės mašinos. Levinas ir jo komanda išvedė tokį rodiklį: jeigu 65% vokiečių darbininkų gyvenamo ploto bus sugriauta per naktinius karališkųjų KOP bombardavimus, civilių moralinė dvasia bus palaužta. Realus darbinis dokumentas šiuo klausimu buvo parengtas draudimo kompanijoje Prudential Assurance Company.

Karališkosios KOP, vadovaujamos Hariso, įgyvendino Levino planus, jų kulminacija tapo siaubingas Drezdeno bombardavimas, kurio metu žuvo daugiau kaip 125 000 žmonių, daugiausiai senukų, moterų ir vaikų. Teisybė apie siaubingus Hariso reidus prieš vokiečių civilius buvo griežtai užslaptinta dar ilgą laiką po karo pabaigos.

Tavistokas sukūrė daugumą detalių programų, kurių rezultate buvo įkurta Karinės jūrų žvalgybos valdyba (Office of Naval Intelligence (ONI), svarbiausia JAV žvalgybos tarnyba, palyginus su kuria CŽV atrodo kaip nykštukė. Amerikos vyriausybė sudarė milijardinius kontraktus su Tavistoku, kurio strateginio planavimo specialistai sukūrė daugumą programų, kuris Pentagonas iki šiol tebenaudoja, organizuodamas šalies gynybą. Tai dar sykį iliustruoja tą mirtiną glėbį, kuriame Komitetas 300 laiko Ameriką ir daugumą JAV žinybų. Amerikoje Tavistokas valdo daugiau kaip 30 tyrimų institutų, visi jie bus išvardinti lentelėse knygos gale.

Dauguma šių Tavistokui pavaldžių institutų Amerikoje pavirto gigantiškais monstrais, jų įtaka prasismelkia į visus mūsų valstybinių įstaigų veiklos aspektus ir tampa pagrindine galia, formuojančia bet kokią politiką. Vienas iš Tavistokui pavaldžių mūsų gyvenimo būdo griovėjų – tai dr. Aleksandras Kingas, NATO narys steigėjas, Komiteto 300 favoritas, taip pat žymus Romos klubo narys. Romos klubas pavedė Kingui sugriauti amerikietišką švietimo sistemą, tai padaryti jis turėjo paėmęs savo kontrolėn Nacionalinę mokytojų asociaciją ir glaudžiai bendradarbiaudamas su kai kuriais įstatymų leidėjais bei teisėjais. Jeigu iki šiol nebuvo plačiai žinoma apie Komiteto 300 visapusišką įsiskverbimą, tai ši knyga išsklaidys paskutinius abejonių šiuo klausimu likučius.

Pirmuoju išbandymu Federalinei ypatingųjų situacijų agentūrai (FEMA), Romos klubo kreatūrai, tapo situacija su atomine elektrine Trijų Mylių saloje, Pensilvanijoje. Isteriškos masinės informacijos priemonės iškart pavadino tai „avarija”, nors tai buvo dirbtinai sukurta situacija, skirta atlikti FEMA testą. Rezultatas: baimė ir isterija, sukelta žiniasklaidos, kas paskatino žmones bėgti iš minėto rajono, kai tuo tarpu jiems niekas negrėsė.

Į visa tai žvelgiama kaip į FEMA sėkmę ir surinko nemažai taškų antibranduolinėms jėgoms. Trijų Mylių sala tapo startu taip vadinamiems „aplinkosaugininkams”, dosniai finansuojamam judėjimui, kurį visiškai kontroliuoja Aspeno institutas Romos klubo vardu. Įvykių nušvietimas žiniasklaidoje buvo nemokamai suorganizuotas Viljamo Palėjaus (William Paley) iš CBS kompanijos, anksčiau jis buvo britų žvalgybos agentas.

FEMA – natūrali II Pasaulinio karo laikų Strateginių bombardavimų planavimo valdybos įpėdinė. Dr. Kurtas Levinas, teoretikas to, ką Tavistoko suokalbininkai vadina „krizių valdymu”, aktyviai dalyvavo šiuose tyrimuose. Esama glaudaus ryšio tarp Levino ir Tavistoko, kuris tęsiasi 37 metus. Levinas įdiegė Strateginių bombardavimų planavimo valdybos metodologiją į FEMA su nežymiais pakeitimais, vienas kurių – poveikio objekto pakeitimas. Vietoje Vokietijos, objektu tapo Amerika. Po 45 metų nuo II Pasaulinio karo pabaigos, Tavistokas ir toliau laiko pirštą ant gaiduko, tačiau ginklas dabar nukreiptas į Ameriką.

Velionė Margaret Mid (Margaret Mead), globojama Tavistoko, intensyviai tyrė vokiečių ir japonų gyventojų reakciją į stresą, kurį sukėlė bombardavimai. Dr. Irvingas Janusas (Irving Janus) dalyvavo projekte kaip asocijuotas profesorius, o bendrą projekto vadovavimą vykdė dr. Donas Roulingas Ryzas, paaukštintas iki brigados generolo laipsnio britų armijoje. Tyrimų rezultatai buvo perduoti FEMA’i. Irvingo Januso ataskaita padarė didelę įtaką FEMA politikos formavimui. Janusas juos vėliau panaudojo savo knygai „Oro karas ir stresas”. Trijų Mylių salos įvykių metu FEMA paraidžiui sekė šios knygos idėjomis. Januso idėja buvo išties paprasta: dirbtinai sukurti krizių seriją ir manipuliuoti gyventojais, sekant Levino teroro taktika – žmonės elgsis būtent taip, kaip reikia.

Atliekant šį eksperimentą, Levinas atrado kai ką naujo: sociumo valdymas plačiu mastu yra įmanomas, naudojant masinės informacijos priemones, pavyzdžiui, per televiziją pateikiant masėms branduolinio aro siaubus. Buvo nustatyta, kad branduolinio karo siaubo dramatizavimui labai tinka moteriški žurnalai. Janusas atliko testą, kurio metu Betė Bampers, senatoriaus nuo Arkanzaso Deilo Bamperso žmona, „rašė” šia tema žurnalui „McCalls Magazine”.

Straipsnis pasirodė 1983 sausio numeryje. Straipsnį faktiškai rašė ne ponia Bampers, jį jai parengė grupė rašytojų iš Tavistoko, kurie specializuojasi tokio pobūdžio medžiagoje. Publikaciją sudarė mišrainė iš netiesos, iškraipytų faktų, insinuacijų ir spėlionių, kurios rėmėsi melagingomis prielaidomis. Bampers straipsnis buvo tipiškas psichologinio manipuliavimo, kurį taip meistriškai įvaldė Tavistokas, pavyzdys. Nė vienai iš ponių, skaitančių minėtą žurnalą, nepasisekė išvengti įspūdžių, kuriuos sukėlė siaubinga istorija apie tai, į ką panašus atominis karas.

Komitetas 300 valdo didžiulį biurokratinį aparatą, kuriam priklauso šimtai smegenų centrų ir oficialių įstaigų, kurie vadovauja plačiausiam spektrui asmenų ir organizacijų, pradedant privačiu verslu, baigiant valstybės lyderiais. Paminėsiu tik keletą jų, pradėdamas Vokiškuoju Maršalo fondu. Tarp jo narių (jie taip pat yra NATO ir Romos klubo nariai) esama tokių personų kaip Deividas Rokfeleris iš Chase Manhattan Bank, Gabriel Heog (Gabriel Hague) iš prestižinio Hanover Trust and Finance Corporation, Miltonas Kacas (Milton Katz) iš Fordo fondo, Vilis Nrandtas, Socialistų internacionalo lyderis, KGB agentas ir Komiteto 300 narys, Irvingas Bliustounas (Irving Bluestone), profsąjungos „Automobilių pramonės darbininkų sąjunga” (United Auto Workers) vykdomosios tarybos pirmininkas, Raselas Treinas (Russel Train), Pasaulinio laukinės gamtos fondo (World Wildlife Fund), kurį globoja princas Filipas ir Romos klubas, Amerikos padalinio prezidentas, Elizabet Midžli (Elizabeth Midgely), CBS programų prodiuserė, B. R. Gifordas (B. R. Gifford), fondo Russel Sage Foundation direktorius, Gvidas Goldmanas iš Aspeno instituto, velionis Averelis Harimanas (Averill Harriman), ypatingasis Komiteto 300 narys, Tomas L. Hjūzas (Thomas L. Hughes) iš Karnegio fondo, Denisas Midouzas ir Džėjus Forestoras iš Masačiusetso technologijų instituto.

Nors Komitetas 300 egzistuoja jau daugiau kaip 150 metų, savo dabartinį pavidalą jis įgavo maždaug 1897 metais. Jis visada įsakinėjo per kitas organizacijas-širmas, tokias kaip Karališkasis tarptautinių santykių institutas. Kai buvo nuspręsta, kad Europos reikalus turi tvarkyti kažkokia super organizacija, Karališkasis tarptautinių santykių institutas įkūrė Tavistoko institutą, kuris, savo ruožtu, sukūrė NATO. Penkerius metus NATO finansavo „Vokiškasis Maršalo fondas”. Turbūt svarbiausias Bilderbergo klubo, Komiteto 300 užsienio politikos organo, narys buvo Džozefas Ratingeris, kuris, kaip kalbama, klubą įkūrė ir suorganizavo. Kasmetiniai Bilderbergo susitikimai jau kelis dešimtmečius yra sąmokslų medžiotojų mėgstamas grobis.

Retingeris buvo puikiai išsilavinęs jėzuitas ir dvasininkas bei 33 laipsnio frankomasonas. Ponia Ketrin Mejer Grehem (Katherine Meyer Graham), įtariama savo vyro nužudymu, kad gautų laikraščio Vashington post kontrolę, irgi buvo svarbi Romos klubo narė, kaip ir Polas Hofmanas (Paul G. Hoffman) iš New York Life Insurance Company, vienos stambiausių Amerikso draudimo bendrovių, priklausančių korporacijai Rank, kuri tiesiogiai susijusi su britų karalienės Elžbietos šeima. Be to, Bilderbergo ir Romos klubo nariais įkūrėjais buvo Džonas Dž. Maklojus (John J. McCloy), žmogus, kuris mėgino ištrinti iš politinio žemėlapio nugalėtą Vokietiją ir, paskutinis sąrašas, bet ne paskutinis pagal įtaką, Džeimsas A. Perkinsas (James A. Perkins) iš Carnegie Corporation.

Kokia išrinktoji kasta! Ir vis dėlto keista, kad be tikrų žvalgybos tarnybų darbuotojų apie šitą organizaciją iki paskutinio laiko žinojo tik vienetai. Valdžia, kurią turi šie svarbūs asmenys ir korporacijos, TV stotys ir laikraščiai, draudimo kompanijos, bankai, kuriuos jie atstovauja, yra lygi valdžiai ir prestižui, kurią turi mažiausiai dvi Europos šalys, ir vis dėl to, tai tik nedidelė dalelė neribotų, visur prasismelkiančių Komiteto 300 interesų.

Čionai nebuvo paminėtas Ričardas Gardneris, kuris, nors ir labai anksti tapo Komiteto 300 nariu, buvo pasiųstas į Romą su specialia misija. Jis susituokė su vienos iš seniausių Venecijos juodosios aristokratijos šeimų atstove, šitaip užtikrinęs Venecijos aristokratijai priėjimą prie Baltųjų rūmų. Averelis Harimanas irgi buvo tiesioginis Komiteto tarpininkas tarp Kremliaus ir Vašingtono, po jo mirties ši funkcija atiteko Kisindžeriui.

Romos klubas – grėsmingas ir galingas Komiteto 300 organas. Nors išoriškai pagrindinis jo taikinys yra Amerika, šios grupės veikla persipina su kitais Komiteto 300 organais, o jo amerikiečiai nariai neretai užsiima Japonijos ir Vokietijos „problemomis”.

Žemiau pateikiamas toli gražu ne pilnas oficialių organizacijų, kurias kontroliuoja Komitetas 300, sąrašas.

Pramoninės demokratijos lyga (League Of Industrial Democracy)

Veikėjai: Maiklas Novakas (Michael Novak), Džina Kirpatrik (Jeane Kirkpatrick), Judžinas Rostou (Eugene Rostow), Irvinas Sualas (Irwin Suall), Leinas Kirklandas (Lane Kirkland), Albertas Šenkeris (Albert Schenker).

Tikslai: normalių darbo santykių tarp darbuotojų ir samdytojų ardymas plaunant smegenis profsąjungų lyderiams ir nariams, kad tie keltų iš anksto neįvykdomus reikalavimus. Ypatingas dėmesys čionai skiriamas metalurgijos, automobilių ir statybos pramonei.

Laisvė namai (Freedom House)

Veikėjai: Leo Černas (Leo Churn) ir Karlas Geršmanas (Carl Gershman).

Tikslai: socialistinės dezinformacijos platinimas amerikiečių dirbančiųjų tarpe, nesutarimų ir nepasitenkinimo atmosferos kūrimas. Dabar, kai šie tikslai iš esmės jau pasiekti, Lourensas Iglbergeris pakvietė Geršmaną dirbti į CEDC – naują organizaciją, kurios tikslas sustabdyti susivienijusios Vokietijos prekybinę ekspansiją Dunojaus baseino šalyse.

Komitetas už demokratišką daugumą (Committee For A Democratic Majority)

Veikėjai: Benas Vatenburgas (Ben Wattenburg), Džina Kirpatrik (Jean Kirkpatrick), Elmo Zumva (Elmo Zumwa) ir Midži Dektoras (Midge Dector).

Tikslai: užmegzti ryšius tarp apsišvietusios socialistinės klasės ir mažumų grupių, kad būtų suformuotas solidus rinkiminis blokas, kuris palaikytų kairiuosius kandidatus. Tai šimtaprocentinė fabianininkų organizacija.

Užsienio politikos tyrimų institutas (Foreign Policy Research Institute)

Veikėjai: Robertas Štrausas Hjupas (Robert Strausz Hupe).

Tikslai: kosminės programos NASA žlugdymas ir visiškas uždarymas.

JAV Socialdemokratai (Social Democrats U.S.A.)

Veikėjai: Bajardas Rastinas (Bayard Rustin), Leinas Kirklandas (Lane Kirkland), Džėjus Lavstounas (Jay Lovestone), Karlas Geršmanas (Carl Gershman), Hovardas Samiuelis (Howard Samuel), Sidnis Hukas (Sidney Hook).

Tikslai: radikaliojo socoalizmo platinimas, ypač mažumų tarpe. Ryšių su panašiomis organizacijomis socialistinėse šalyse užmezgimas. Lavstounas ilgą laiką buvo pagrindinis kelių JAV prezidentų patarėjas sovietų klausimais ir kontaktinis asmuo ryšiams su Maskva.

Socialinių santykių institutas (Institute For Social Relations)

Veikėjai: Harlandas Klivlendas (Harland Cleveland), Vilisas Harmonas (Willis Harmon).

Tikslai: Amerikos mąstymo būdo pakeitimas.

Piliečių Lyga (The Citizens League)

Veikėjai: Baris Komoneris (Barry Commoner).

Tikslai: kelti „bendras” teismines bylas įvairioms vyriausybinėms agentūroms, ypač iš gynybos bei gynybinės pramonės srities.

Karo priešininkų Lyga (War Resisters League)

Veikėjai: Noamas Chomskis (Noam Chomsky) ir Deividas MakReinoldsas (David McReynolds).

Tikslai: pasipriešinimo karui Vietname organizavimas tarp kairiųjų grupių, studentų ir Holivudo veikėjų.

Instituto „Už demokratinį socializmą” organizacinis komitetas (The Democratic Socialist Organizing Committee Of The Institute For Democratic Socialism)

Veikėjai: Frenkas Zeideris (Frank Zeider), Arturas Reideris (Arthur Redier) Ir Deividas MakReinoldsas (David McReynolds).

Tikslai: plėsti kairiojo socializmo veiklą bei ideologiją Amerikoje ir Europoje.

Antidefemacijos Lygos tyrimų skyrius (Anti‑Defamation League Fact Finding Division)

Veikėjai: Irvinas Sualas, taip pat žinomas kaip Džonas Grehemas.

Tikslai: ši organizacija yra bendras FTB ir britų žvalgybos padalinys, skirtas išaiškinti kairiosios pakraipos grupėms ir lyderiams bei jų neutralizavimui dar iki to laiko, kol jos netapo pakankamai stambios ir įtakingos.

Tarptautinė mašinistų asociacija (International Association Of Machinists)

Tikslai: darbo frontas, palaikantis Socialistinio Internacionalo idėjas, organizuotų neramumų ir konfliktų tarp darbininkų ir menedžerių kurstytojas.

Jungtiniai siuvimo pramonės darbininkai (Amalgamated Clothing Workers)

Veikėjai: Miurėjus Findlis (Murray Findley), Irvinas Sualas ir Džeikobas Šeinkmanas (Jacob Scheinkman).

A.Filipo Rendolfo institutas (A. Philip Randolph Institute)

Veikėjai: Bajardas Rastinas (Bayard Rustin).

Tikslai: bendrų tikslų organizacijų veiklos koordinavimas, pavyzdžiui, platinant socialistines idėjas tarp studentų ir darbininkų.

Kembridžo politinių tyrimų institutas (Cambridge Policy Studies Institute)

Veikėjai: Garas Apelrovicas (Gar Apelrovitz).

Tikslai: plėsti ir gilinti darbus, kuriuos atlieka Politinių tyrimų institutas. Įkurtas 1969 vasarį, įkūrėjas – tarptautinis socialistas Garas Apelrovicas, buvęs senatoriaus Geiloro Nelsono padėjėjas. Apelrovicas parašė Romos klubui daug ginčų sukėlusią knygą „Atominė diplomatija”, kurios spausdinimą finansavo Vokiečių Maršalo fondas. Instituto veikla susikoncentravusi ties tiriamaisiais ir praktiniais projektais, kurių tikslas – iš esmės pertvarkyti amerikiečių visuomenę, kitaip sakant – sukurti fabianię Ameriką, ruošiantis Pasaulinės Vyriausybės atėjimui.

Šiaurės Atlanto instituto ekonomikos komitetas (Economic Committee Of The North Atlantic Institute)

Veikėjai: Aurelio Pečejis.

Tikslai: NATOsmegenų centras globalinėms ekonomikos problemoms spręsti.

Demokratinių institutų tyrimo centras (Center For The Study Of Democratic Institutions)

Veikėjai: įkūrėjas Robertas Hačinsas (Robert Hutchins) iš Komiteto 300, Haris Ešmoras (Harry Ashmore), Frenkas Kelis (Frank Kelly) ir didelė grupė asocijuotų narių.

Tikslas: platinti idėjas, kurios turėtų paskatinti liberalios pakraipos socialines reformas, paremtas demokratijos ideologija. Vienas iš jų uždavinių yra sukurti naują JAV konstitucijos projektą, ši konstitucija tuo pat metu bus griežtai monarchistinė ir socialistinė, kaip Danijoje.

Centras yra vienas iš „olimpiečių” atsparos punktų. Įsikūręs Santa Barbaroje, jis veikia pastate su pompastišku pavadinimu „Partenonas”. Buvęs atstovų rūmų narys Džonas Rerikas apibūdino centrą kaip „kontorą, iki lubų prigrūstą komunistų”. Iki 1973 metų buvo sukurti jau 35 naujosios konstitucijos projektai, beje, paskutiniame iš jų buvo siūloma pataisa, garantuojanti „ekologinę teisę”. Pataisos tikslas – praktiškai sunaikinti Amerikos pramonę, lyginant su jos 1969 metų lygiu. Kitaip sakant, organizacija vykdo „Romos klubo” politiką, kurią patvirtino komitetas 300, ji numato nulinį postindustrinį augimą.

Tarp Centro tikslų bei uždavinių yra ir ekonominių ciklų valdymas, bedarbio pašalpų sistemos kontrolė, verslo ir nacionalinių viešųjų darbų reguliavimas, aplinkos užterštumo kontrolė. Pasisakydamas Komiteto 300 vardu, Ešmoras pranešė, kad Centro uždavinys yra ieškoti metodų ir priemonių, kad efektyviau dirbtų mūsų politinė sistema. „Mes turime pakeisti švietimo sistemą ir sukurti naują konstituciją Amerikai, o taip pat vieningą konstituciją visam pasauliui”. – pareiškė Ešmoras.

Toliau Ešmoras skelbia tokius tikslus:

  • Narystė JTO turi būti visuotinė.
  • Būtina stiprinti JTO.
  • Pietryčių Azija turi būti neutralizuota (skaityk- komunizuota).
  • Šaltasis karas turi būti baigtas.
  • Rasinė diskriminacija turi būti uždrausta.
  • Turi būti suteikta pagalba besivystančioms šalims (turima galvoje pagalba griaunant ekonomikas).
  • Atsisakyti karinių problemų sprendimo metodų (gaila, kad jis to nepasakė Džordžui Bušui prieš karą Persų įlankoje).
  • Negali būti priimtini jokie nacionaliniai sprendimai.
  • Būtinas bendradarbiavimas.

Harvardo psichologijos klinika (Harvard Psychological Clinic)

Veikėjai: dr. Kurtas Levinas ir 15 mokslininkų, „naujojo mokslo” (new‑science scientists) pasekėjų.

Tikslas: sukurti visuomenėje tokią atmosferą, kuri leistų Komitetui 300 paimti Amerikoje neribotą valdžią.

Socialinių tyrimų institutas (Institute For Social Research)

Veikėjai: dr. Kurtas Levinas ir 20 mokslininkų, „naujojo mokslo” (new‑science scientists) pasekėjų.

Tikslas: sukurti absoliučiai naują socialinių programų kompleksą, kurio tikslas būtų pašalinti Ameriką iš pramoninės pažangos kelio.

Mokslinės politikos tyrimų centras (Science Policy Research Unit)

Veikėjai: Lilandas Bredfordas (Leland Bradford), Kenetas Demas (Kenneth Dam), Ronaldas Lipertas (Ronald Lippert).

Tikslas: „būsimų sukrėtimų” tyrimo institutas prie Sasekso universiteto Anglijoje, priklausantis Tavistoko sistemai.

Sistemų vystymo korporacija (Systems Development Corporation)

Veikėjai: Šeldonas Arenbergas (Sheldon Arenberg) ir keli šimtai bendradarbių.

Tikslas: visų JAV ir britų žvalgybos tarnybų elementų veiksmų koordinavimas. Korporacija nustato, kokių „lošėjų” globoje turi būti vienokie ar kitokie nacionaliniai valstybiniai dariniai. Pavyzdžiui, Ispanija turi būti susilpnėjusios ir išsekusios Katalikų bažnyčios įtakos sferoje, JTO – Generalinio sekretoriaus kontrolėje ir panašiai.

Korporacija sukūrė sistemą X-RAY 2, kurioje smegenų centrų personalas, kariniai objektai ir teisėsaugos organai susieti su Pentagonu per nacionalinį teletaipų ir kompiuterių tinklą tuo tikslu, kad būtų panaudojama sekimo technika nacionaliniu mastu. Arenbergas teigia, kad jo idėjos nesusijusios su karine sfera, bet visi jo metodai faktiškai gauti iš karinių šaltinių. Jis sukūrė „Niujorko valstijos stebėjimo ir identifikacijos sistemą”, projektą, visiškai atitinkantį Orvelo „1984″ dvasią, be to, pagal mūsų konstituciją šis projektas yra absoliučiai neteisėtas. Jau paleistas šios „Sistemos” diegimo procesas nacionaliniu mastu. Čia yra būtent tai, apie ką kalbėjo Bžezinskis kaip apie galimybę beveik akimirksniu gauti priėjimą prie kompiuterinių bylų su duomenimis apie bet kurį žmogų.

„Niujorko valstijos stebėjimo ir identifikacijos sistema” teikia duomenis visiems teisėtvarkos organams ir valstijos valstybinėms įstaigoms. Ji saugo ir suteikia žaibišką priėjimą prie individualių duomenų, tiek kriminalinių, tiek socialinių. Tai tipiškas Komiteto 300 projektas. Subrendo būtinybė detaliai ištirti šios „Sistemų vystymo korporacijos” reikalus, bet tai nėra šios knygos uždavinys. Aišku tik viena: „Korporacija” nekelia sau tikslo ginti laisves ir teises, kurias garantuoja JAV konstitucija. Labai patogu, kad ji įsikūrusi Santa Barbaroje, šalia Roberto Hatčinso „Partenono”. Štai keli leidiniai, kuriuos leidžia šis Romos klubo padalinys:

«Center Magazine» («Centro žurnalas»), «Counterspy» («Kontršnipas»), «Coventry» («Koventris»), «Covert Action Information Bulletin» («Informacinis slaptų operacijų biuletenis»), «Dissent» («Skilimas», «Disidentystė»), «Human Relations» («Žmonių santykiai»), «Idustrial Research» («Pramoniniai tyrimai»), «Inquiry» («Tyrimas»), «Mother Jones» («Motina Džouns»), «One» («Vienas»), «Progressive» («Progresyvusis»), «Raconteur» («Pasakotojas»), «The New Republic» («Naujoji Respublika»), «Working Papers for a New Society» («Darbinės pastabos apie naują visuomenę»).

Tai anaiptol ne pilnas sąrašas leidinių, kuriuos leidžia Romos klubas. Jų yra šimtai, praktiškai kiekviena organizacija steigia savo spausdintą leidinį. Turint galvoje, kiek daug yra tokių organizacijų, kurias valdo Tavistoko institutas ir Romos klubas, mes galime patalpinti čia tik nedidelę dalį viso sąrašo. Kai kurie svarbiausi fondai ir smegenų centrai pateikiami žemiau esančiuose sąrašuose, į kuriuos patenka taip pat ir kariniai smegenų centrai.

Amerikos visuomenė apstulbtų, sužinojusi, kaip giliai įtraukta armija į „naujos karinės taktikos” tyrimus kartu su Komiteto 300 smegenų trestais. Amerikiečiai nežino, kad 1946 metais Komitetas 300 įsakė Romos klubui toliau plėtoti smegenų trestus, kurie patys savaime tampa naujomis priemonėmis platinti komiteto 300 filosofiją. Šių centrų poveikis mūsų kariškiams (būtent nuo 1959 metų, kai jie pradėjo staigiai daugintis) iš tiesų stulbina. Nėra abejonių, kad iki XX amžiaus pabaigos jie vaidins dar didesnį vaidmenį einamuosiuose mūsų šalies reikaluose.

„Mont Pelerin” draugija (The Mont Pelerin Society)

Ekonominis fondas, kurio paskirtis – platinti melagingas ekonomikos teorijas ir daryti įtaką Vakarų ekonomistams, kad jie sektų tais modeliais, kuriuos fondas laikas nuo laiko sukuria. Tarp žymių organizacijos praktikų esama fon Hajeko ir Miltono Fridmano.

Huverio institutas (The Hoover Institution)

Iš pradžių įkurtas kovai su komunizmu, institutas pamažu, tačiau užtikrintai pasuko link socializmo. Jo metinį biudžetą sudaro 2 mln$, kuriuos aukoja Komiteto 300 globojamos firmos. Šiuo metu institutas susikoncentravo ties „taikiomis permainomis”, skirdamas dėmesį armijos ir vidinėms JAV problemoms. Jis dažnai vadinamas žiniasklaidos „konservatyvia organizacija”, kurios pažiūros panaudojamos, kai prireikia konservatyvaus požiūrio. Huverio institutas anaiptol nėra konservatyvus ir po to kai 1953 metais jį pradėjo kontroliuoti grupė, tampriai susijusi su Romos klubu, jis pavirto „pageidaujamos” Pasaulinės vyriausybės politikos ruporu.

Paveldo fondas (Heritage Foundation)

Įkurtas alaus magnato Džozefo Kurso (Joseph Coors) kaip konservatyvus smegenų centras, fondas netrukus atiteko sero Piterio Vikerso Holo, Stiuarto Batlerio, Stiveno Eizlio (Steven Ayzlei), Roberto Moso (Robert Moss) ir Fridricho fon Hajeko fabianininkams, kurie veikė, vadovaujami Romos klubo. Ši įstaiga vaidino lemiamą vaidmenį, vykdant britų leiboristų lyderio Entonio Vedžvudo Beno įsakymą „tečerizuoti Reiganą”. Paveldo fondas, be abejo, nėra konspiratyvi organizacija, nors kartais gali tokiu atrodyti.

Žmogaus galimybių tyrimo valdyba (Human Resources Research Office – Humro)

Karinė tyrimų organizacija, dirbanti „psichotechnologijų” srityje. Didžioji personalo dalis rengiama Tavistoke. Psichotechnologija aprėpia tokias sritis kaip kareivių motyvacija, kariuomenės kovinė dvasia ir muzika, kurią naudoja priešas. Faktiškai didžioji dalis to, ką Orvelas aprašė savo knygoje „1984″ stulbinančiai primena tai, ko moko HUMRO. 1969 metais Komitetas 300 ėmė kontroliuoti šią svarbią įstaigą ir pavertė ją privačia nekomercine organizacija, globojama Romos klubo. Tai didžiausia Amerikoje žmogaus elgesio tyrimų grupė.

Viena iš jos veiklos sričių – mažų grupių, atsidūrusių streso situacijose, tyrimas. HUMRO moko kariškius, kad kareivis – tai tiesiog savo įrangos tęsinys, tai padarė didelę įtaką kuriant sistemas „žmogus-ginklas” ir „žmogaus savybių valdymas”, kurios taip plačiai naudojamos JAV armijoje. HUMRO turi didžiulę įtaką armijos elgsenai. Organizacijos metodai, slopinantys sąmonę, užgimė Tavistoke. Manoma, kad HUMRO taikomosios psichologijos kursai turi išmokyti karinę vadovybę, kaip priversti žmogų dirbti kaip ginklas. Kaip pavyzdį galima pateikti faktą, kad karo Irake metu kareiviai noriai ignoravo savo karinius statutus ir gyvus palaidojo 12 000 Irako kareivių.

Šis smegenų išplovimo metodas itin pavojingas, kadangi šiandien jis taikomas armijai, o armija taiko jį, kad žvėriškai sunaikintų tūkstančius priešo kareivių, o rytoj armijai bus pasakyta, kad „priešais” tapo civilių gyventojų, nusistačiusių prieš vyriausybės politiką, grupės. Mes jau dabar įsivaizduojame bepročių avinų bandą su praplautomis smegenimis, ir vis dėlto, paaiškėja, kad HUMRO nori sąmonės nuslopinimą ir jos valdymą patobulinti dar per vieną žingsnį. HUMRO – tai vertingas Tavistoko papildas ir daugelis HUMRO rekomendacijų buvo panaudotos Persų įlankos kare. Tai leidžia lengviau suprasti, kodėl amerikiečių kareiviai elgėsi kaip negailestingi ir beširdžiai galvažudžiai, visiškai netilpdami į tradicinio amerikiečių kareivio koncepciją.

Tyrimų ir analizės korporacija (Research and Analysis Corporation)

Ši organizacija – HUMRO dvynė knygos „1984″ požiūriu – įsikūrusi Makline, Virdžinijos valstijoje. Įkurta 1948 metais, Komiteto 300 kontrolėn ji perėjo 1961 metais, kai tapo Džono Hopkinso universiteto dalimi. Korporacija darbavosi su daugiau kaip 600 projektais, įskaitant juodaodžių integraciją į armiją, taktinį branduolinio ginklo panaudojimą, psichologinio karo programas ir gyventojų masių valdymą.

Žinoma, yra daug stambių smegenų centrų, ir mes toliau panagrinėsime daugelį iš jų. Viena svarbiausių sferų bendradarbiaujant smegenų centrams su tuo, kas paskui tampa valstybine ir visuomenine politika, yra „polsteriai” (pollsters) – kompanijos, tiriančios visuomenės nuomonę. Būtent jos formuoja visuomenės nuomonę taip, kaip reikia sąmokslininkams. Nuolat apdoroja rinkėjus TV kompanijos CBS, NBC, ABC, laikraščiai New York Times, Washington Post. Didžiają dalį šių pastangų koordinuoja Nacionalinis visuomenės nuomonės tyrimų centras, kur, daugelio iš mūsų nuostabai, sukurtas psichologinis šablonas visoms tautoms.

Gauta informacija dedama į kompanijų Gallup Pool, Yankelovich, Skelley and White kompiuterius lyginamąjam įvertinimui. Daug kas iš to, ką skaitome laikraščiuose ar matome per TV, iš pradžių yra filtruojama visuomenės nuomonės tyrimų kompanijose. Mes matome tik tai, ką „polsteriai” leidžia mums matyti. Tai vadinama „visuomenės nuomonės formavimu”. Tokio socialinio apdorojimo idėja yra ta, kad būtų sužinota, kaip reaguoja visuomenė į politines direktyvas, duodamas Komiteto 300. mes esame vadinami „tikslinėmis gyventojų grupėmis”. O „polsteriai” įvertina pasipriešinimo laipsnį tam, ką parodo per „Vakaro žinias”. Toliau mes parodysime, kaip buvo pradėta ši praktika ir kas už ją atsakingas.

Visa tai yra dalis kruopščiai suplanuoto Tavistoke visuomenės nuomonės formavimo. Šiandien žmonės galvoja, kad yra gerai informuoti, bet jie neįsivaizduoja, kad nuomonės, kurias jie laiko savomis, faktiškai yra sukurtos tyrimų institutuose ir smegenų centruose, ir nė vienas iš mūsų nėra laisvas turėti savo nuomonę tame informacijos sraute, kurį ant mūsų galvų pila žiniasklaida ir „polsteriai”.

Visuomenės nuomonės formavimas virto subtiliu menu kaip tik prieš Amerikai įstojant į II Pasaulinį karą. Amerikiečius, kurie nežinojo net patys apie save, privertė žiūrėti į Japoniją ir Vokietiją kaip į pavojingus priešus, kuriuos buvo būtina sustabdyti. Tam tikra prasme tai buvo teisinga, ir tai daro valdomą mąstymą dar pavojingesniu, nes dėl tos informacijos, kurią pateikė žmonėms, priešais išties tapo Vokietija ir Japonija. Visai neseniai mes matėme, kaip puikiai veikia sąmonės apdorojimo procesas, kai amerikiečius privertė laikyti Iraką grėsme, o Sadamą Huseiną – asmeniniu Amerikos priešu.

Toks sąmonės apdorojimo procesas techniškai aprašomas kaip „pranešimas, pasiekiantis asmenų, kuriems galima daryti įtaką, suvokimo organus”. Vieas gerbtiniausių „polsterių” yra Komiteto 300 narys Danielis Jankelovičius. Jis išdidžiai teigia savo studentams, kad „visuomenės apklausos” – tai manipuliacijos visuomenės nuomone instrumentas, nors čia jis nėra originalus. Jankelovičius pasisėmė šias idėjas iš Džono Neisbito knygos „Ataskaita apie tendencijas” („Trend Report”), kurią užsakė Romos klubas. Knygoje Neisbitas aprašo visus metodus, kurie naudojami formuojant pageidaujamą Komitetui 300 visuomenės nuomonę. Nuomonės formavimas – briliantas olimpiečių karūnoje, nes su jų tūkstančiais sociologų ir „naujųjų mokslų” specialistų, su jiems priklausančia žiniasklaida, NAUJA visuomenės nuomonė absoliučiai bet kokiu klausimu gali būti sukurta ir išplatinta visame pasaulyje per kokias dvi savaites.

Būtent taip ir atsitiko, kai jų tarnui Bušui buvo įsakyta pradėti karą su Iraku. Per dvi savaites ne tik JAV, bet ir beveik visas pasaulis buvo nuteiktas prieš Iraką ir Huseiną. Šie dirigentai ir manipuliatoriai iš masinės informacijos priemonių yra tiesiogiai pavaldūs Romos klubui, kuris, savo ruožtu, pavaldus Komitetui 300, kurio viršūnėse stūkso Anglijos karalienė, valdydama gigantišką tinklą glaudžiai susijusių korporacijų, kurios niekad nemoka mokesčių ir niekam nėra atsakingos. Jos finansuoja savo turimų įstaigas per fondus, kurie beveik visiškai valdo mūsų kasdieninį gyvenimą.

Drauge su savo tarpusavyje susijusiomis kompanijomis, draudimo verslu, bankais, finansinėmis korporacijomis, naftos bendrovėmis, laikraščiais, žurnalais, radiju ir televizija, šis gigantiškas aparatas tiesiog pasibalnojo Ameriką ir visą likusį pasaulį. Vašingtone nėra nė vieno politiko, kuris vienaip ar kitaip nepriklausytų šiam aparatui. Kairieji plūsta jį, vadina „imperializmu”, ir taip iš tikrųjų yra, tačiau kairiuosius valdo tie patys žmonės, kurie kontroliuoja dešiniuosius, taip kai kairuoliai ne ką laisvesni už mus.

Protus apdorojantys mokslininkai vadinami „socialiniais inžinieriais” arba „Naujų socialinių mokslų specialistais”, jie daro esminę įtaką tam, ką mes matome, girdime ir skaitome. Senajai socialinių inžinierių mokyklai priklauso Kurtas Levinas, pro9fesorius Hedlis Kantrilas (Hadley Cantril), Margaret Mid (Margaret Meade), profesorius Dervinas Kartraitas (Derwin Cartwright) ir profesorius Lipsitas (Lipssitt), kurie drauge su Džonu Roulingsu Rizu sudarė „naujų mokslų specialistų” branduolį Tavistoko institute.

Per II Pasaulinį karą daugiau kaip 100 tyrėjų, vadovaujamų Kurto Levino vergiškai kopijavo esesininko Reinchardo Heidricho metodus. Strateginių tarnybų valdyba (STV) buvo įkurta pagal Heidricho metodologiją ir, kaip mes žinome, tapo CŽV pirmtake. Viso to esmė yra ta, kad britų ir JAV vyriausybės jau turi mechanizmą, kurio pagalba atves mus iki Naujosios Pasaulio Tvarkos be ypatingo mūsų pasipriešinimo, ir šis mechanizmas egzistuoja dar nuo 1946 metų. Kasmet prisideda vis naujų patobulinimų.

Būtent Komitetas 300 sukūrė iki šiol neregėtus kontrolės mechanizmus ir tinklus. Kad išlaikytų mus paklusniais, jiems nereikia grandinių ir virvių. Mūsų baimė dėl to, kas gali atsitikti, yra žymiai efektyvesnė už bet kokias fizines prievartos priemones. Mums praplovė smegenis, kad atsisakytume savo konstitucinės teisės nešiotis ginklą, kad išduotume pačią konstituciją, kad leistume JTO kontroliuoti mūsų užsienio politiką, kad TVF valdytų mūsų mokesčių ir monetarinę politiką, kad leistume prezidentui nebaudžiamam pažeidinėti įstatymus, brautis į kitas valstybes ir grobti jų prezidentus. Trumpiau tariant, mums iki tokio laipsnio praplovė smegenis, kad mes kaip tauta prarysim bet kokį neteisėtą vyriausybės aktą, beveik neužduodami klausimų.

Kai dėl manęs, tai aš žinau, kad netrukus mums teks kautis už tai, kad ištrauktume savo šalį ir Komiteto jungo, arba mes ją prarasime visiems laikams. Tačiau kai tai prasidės, ar daug kas iš mūsų paims ginklą į rankas? 1776 metais tik 3% amerikiečių paėmė ginklą prieš karalių Jurgį III. Šiandien 3% nebepakaks. Mes neturime leistis įgenami į aklavietę, nes būtent tai mums suplanuota tų, kurie manipuliuoja mūsų protais, verčia spręsti mus su tokiomis sudėtingomis problemomis, kad mes tiesiog neatlaikome ir atsitraukiame prieš visur prasiskverbiantį spaudimą ir apskritai nustojame spręsti daugelį gyvybiškai svarbių klausimų.

Mes išvardinsime tuos, kurie priklauso Komitetui 300, tačiau prieš tai reikia išnagrinėti glaudžius ir sudėtingus tarpusavio ryšius tarp visų svarbių įstaigų, kompanijų ir bankų, kuriuos kontroliuoja Komitetas. Mes turime juos aiškiai įvardinti, nes būtent tie žmonės sprendžia, kas gyvens, o kas bus sunaikintas kaip „naudos neatnešantis valgytojas”, būtent jie sprendžia, kur mes melsimės Dievui, ką turime rengtis ir valgyti. Pasak Bžezinskio, mes turime būti atidžiai stebimi kiekvieną valandą, ištisas 365 dienas, nuo šio momento ir amžinai.

Sulig kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau žmonių supranta, kad mus išdavė šalies viduje. Ir tai yra gerai, nes tik dėka žinojimo mes galėsime nugalėti žmonijos priešus. Kol mūsų dėmesį nukreipinėjo į Kremliaus vaiduoklius, Trojos atklys užėmė pozicijas Vašingtone. Šiandien didžiausias pavojus laisviems žmonėms gresia ne iš Maskvos, bet iš Vašingtono. Mes turime pirmiausiai sutriuškinti vidinį priešą, ir tik po to tapsime pakankamai stipriais, kad organizuotume puolimą, kurio tikslas – nušluoti nuo žemės paviršiaus komunizmą su visais jį lydinčiais kitais -izmais.

Karterio administracija paspartino mūsų ekonomikos ir karinės galios smukimą, pastarąjį procesą pradėjo Romos klubo ir Lucis Trust narys Robertas Maknamara. Priešingai nei buvo žadėjęs, Reiganas toliau griovė mūsų industrinę bazę, pradėjęs nuo tos vietos, kurioje baigė Karteris. Nors mums būtina palaikyti savo gynybinį potencialą reikiamame lygmenyje, mes negalime to padaryti dėl silpnos industrinės bazės, be išsivysčiusio karinio pramoninio komplekso mes neturėsime gyvybingos gynybos sistemos. Komitetas 300 tai supranta ir nuo 1953 metų paleido į darbą postindustrinę nulinio augimo politiką, kuri šiandien išgyvena apogėjų.

Dėka Romos klubo mūsų technologinis potencialas smuko žemiau Japonijos ir Vokietijos lygio – šalių, kurias mes lyg ir nugalėjome II Pasauliniame kare. Kaip gi taip atsitiko? Dėl tokių žmonių kaip Aleksandras Kingas ir dėl mūsų apakintų protų mums nepavyko laiku suvokti mūsų švietimo sistemos žlugimo. Dėl mūsų aklumo mes daugiau neberuošiame inžinierių ir mokslininkų pakankamais kiekiais, kad išsilaikytume tarp pramoninių pasaulio šalių. Dėka pono Kingo, žmogaus, kurį Amerikoje labai mažai kas žino, švietimas Amerikoje smuko į žemiausią lygį nuo 1786 metų. Aukštojo mokslo instituto statistika rodo, kad mokėjimas skaityti ir rašyti pas vyresnių klasių mokinius Amerikoje šiandien žemesnis negu buvo 1786 metais.

Tai, su kuo mes dabar susiduriame – tai ne tik mūsų nepriklausomybės ir paties tautos pagrindo praradimas, tai gerokai blogiau – mūsų sielų praradimas. Nuoseklus pagrindų, kuriais rėmėsi mūsų respublika, griovimas sukuria tuštumą, kurią užpildo savo dvasiniais surogatais įvairiausi okultistai ir satanistai. Šitą tiesą reikia suvokti ir įvertinti, nes tai įvyko ne staiga. Jeigu mus sukrėstų staigus sukrėtimas, kultūrinis ir religinis šokas, mes nusipurtytume savo apatiją.

Tačiau laipsniškumas – čia ir slypi fabianininkų esmė – neleidžia paskelbti pavojaus. Dėl to, kad didžioji amerikiečių dauguma neįstengia įžvelgti mano aprašytų dalykų motyvacijos, jie negali suvokti jų ir dėl to į sąmokslą žvelgia atsainiai ir neretai su šypsena. Šalyje sukurta paini situacija, kasdien pateikiant žmonėms šimtus galimybių, iš kurių jie turi pasirinkti sau naudingiausią. Mes pasiekėme tokią situaciją, kad jeigu motyvacija nebus išreikšta pakankamai aiškiai, tai bet kokia informacija bus atmesta.

Visa tai yra tuo pat metu ir stiprioji, ir silpnoji sąmokslo grandinės grandis. Dauguma žmonių atmeta viską, kame neįžvelgia jiems suprantamų motyvų, dėl to sąmokslininkai jaučiasi saugūs ir šaiposi iš tų,kurie kalba apie artėjančią krizę mūsų valstybiniame ir asmeniniame gyvenime. Tačiau jeigu mes sugebėsime pateikti teisybę pakankamai dideliam žmonių skaičiui, motyvacinis blokavimas nusilps ir galiausiai bus atmestas, kadangi vis daugiau žmonių prisilies prie tiesos, o paplitusi frazė, kad „Amerikoje tokie dalykai neįmanomi” praras savo galią.

Komitetas 300 deda viltis į mūsų nerangią reakciją, jis nukreipia ją į jo paties sukurtus įvykius ir jis nenusivils iki to laiko, kol mes kaip tauta reaguosime į tai taip, kaip reaguojame dabar. Mes turime padaryti savo reakciją į dirbtines krizes adekvačiais atsakymais, tokiais kaip sąmokslininkų ištraukimas į dienos šviesą ir jų planų demaskavimas, kad visa tai būtų prieinama visuomenei. Romos klubas jau perėjo į barbariškumą. Vietoje to, kad lauktume, kol mus „pasiims į dangų”, mes turime sustabdyti Komitetą 300 dar prieš jam pasiekiant savo tikslus, prieš paverčiant mus Naujųjų Tamsiųjų Laikų kaliniais. Neverta pasikliauti Dievu. Reikia pasikliauti savimi. Mes turime imtis būtinų veiksmų.

Visa informacija, kurią pateikiu šioje knygoje, gauta daugelį metų trukusių tyrimų keliu, tyrimų, atliekamų remiantis nepriekaištingais žvalgybiniais šaltiniais. Čionai aš nieko neperdedu. Viskas yra absoliučiai tikslu ir patvirtinta faktais, dėl to nepasiduokite insinuacijoms, kad viskas čia yra neva „dezinformacija”. Du pastaruosius dešimtmečius aš teikiau informaciją,kuri yra absoliučiai tiksli ir kuri paaiškino daugelį paslaptingų įvykių. Aš tikiuosi, kad dėka šios knygos ateis aiškesnis, platesnis sąmokslo jėgų, veikiančių prieš šitą tautą, suvokimas. Ir ši viltis įsikūnija,kadangi vis daugiau jaunų žmonių pradeda uždavinėti klausimus ir ieškoti tiesos, nori sužinoti, kas vyksta iš tikrųjų.

Žmonėms sunku suvokti,kad šie sąmokslininkai yra realūs ir kad jie turi tą valdžią,kurią aš ir daugelis kitų jiems priskiriame. Daug kas rašė ir klausinėjo, kodėlmūsų vyriausybė nieko nedaro, kad pašalintų šitą siaubingą grėsmę civilizacijai. Sunkumai slypi tame, kad mūsų vyriausybė yra problemos dalis, sąmokslo dalis ir niekad ir niekur tai nesimatė aiškiau, kaip per Bušo prezidentavimo laikotarpį. Žinoma, prezidentas Bušas (Vyresnysis – „Versijos”) tiksliai žino, ką su mumis daro Komitetas 300. Bušas jam dirba. Kiti žmonės rašė: „Mes manėme,kad kovojome su vyriausybe”. Žinoma, taip ir yra, tačiau už vyriausybės nugaros stovi tokia galinga ir visaapimanti jėga, kad žvalgybos tarnybos bijo net užsiminti apie „olimpiečius”.

Komiteto 300 egzistavimo įrodymai slypi daugybėje galingų įstaigų kurios jam priklauso ir yra jo valdomos. Čia išvardinsiu tik kai kurias svarbiausias iš jų. Virš jų visų stovi visų smegenų centrų ir tyrimo įstaigų gimdytojas – Tavistoko žmogiškų santykių tyrimų institutas su jo plačiu tinklu iš šimtų filialų.

Stenfordo tyrimų institutas

STI 1946 metais įkūrė Tavistoko žmonių santykių tyrimų institutas, kad padėtų Robertui O. Andersonui ir jo naftos kompanijai ARCO. Andersonas užtikrino Komitetui 300 teises į naftą Aliaskos šiaurėje. Iš esmės šis darbas buvo pernelyg sunkus Andersono Aspeno institutui, todėl iškilo būtinybė kurti naują centrą ir juo tapo STI. Aliaska pardavė savo teises už 900 mln$, sumą, kuri Komitetui 300 palyginus nėra didelė. Aliaskos gubernatorius buvo atviliotas į STI gauti paramos ir konsultacijų, ir tai buvo ne atsitiktinumas, bet kruopštaus planavimo ir gilaus apdorojimo rezultatas.

Atsiliepę į gubernatoriaus pagalbos prašymą, trys Stenfordo instituto darbuotojai organizavo Aliaskoje žinybą, kurioje jie susitiko su Aliaskos valstijos sekretoriumi ir valstijos planavimo valdybos vadovu. Frensis Grihanas (Francis Greehan), ėmęs vadovauti STI komandai, įtikino gubernatorių, kad jį jaudinanti turtingo naftos telkinio eksploatacijos problema bus išspręsta STI. Suprantama, Grihanas nepaminėjo Komiteto 300 ar Romos klubo. Mažiau kaip po mėnesio jis surinko ekonomistų, mokslininkų naftininkų ir „naujų mokslų” specialistų komandą, kurią sudarė šimtai žmonių. STI ataskaitą gubernatoriui sudarė 88 puslapiai.

Šitą pasiūlymą Aliaskos įstatymų leidimo susirinkimas priėmė beveik nepakeistą. Grihanas iš tiesų labai daug nuveikė Komiteto 300 labui. Pradėjęs nuo smulkmenų, Stenfordo tyrimų institutas išsiplėtojo į įstaigą su 4000 darbuotojų ir daugiau kaip 160 mln$ biudžetu. Jo prezidentas Čarlzas A. Andersonas buvo šio augimo liudininkas, kaip ir profesorius Vilisas Harmonas, STI socialinės politikos tyrimų centro, kuriame darbuojasi šimtai „naujų mokslų” specialistų, profesorius. Dauguma pagrindinių bendradarbių buvo perkelti čionai iš Tavistoko instituto Londono filialo. Vienas tokių persikėlėlių buvo buvęs britų žvalgybos agentas Deividas Sarnovas (David Sarnoff), tampriai susijęs su Harmonu ir jo komanda 25 metus. Sarnovas buvo savotiškas instituto būstinės Sasekse „sarginis šuo”.

Stenfordo institutas tvirtina, morališkai nevertina projektų, kuriais užsiima, atlikdamas užsakymus Izraeliui ir arabams, Pietų Afrikai ir Libijai, tačiau, kaip nesunku suprasti, toks požiūris leidžia jam užmegzti stabilius slaptus ryšius su užsienio vyriausybėmis, o CŽV tai laiko pakankamai naudingu dalyku. Džimo Ridžvėjaus knygoje „Uždara korporacija” STI atstovas Gibsonas giriasi nediskriminacine STI pozicija. Tačiau būdamas įrašytas į „Federalinį kontraktinių tyrimų centrą” (Federal Contract Research Center) STI šiandien tapo milžinišku kariniu smegenų trestu, palikusiu toli už savęs Hudzono institutą (Hudson Institute) ir RAND korporaciją. Tarp specialių STI filialų esama eksperimentinių centrų cheminio ir biologinio karo reikalams.

Viena pavojingiausių Dtenfordo veiklos rūšių – operacijos slopinant piliečių sukilimus, būtent tokie išradimai, atsiduodantys romano „1984″ dvasia, vyriausybės jau yra naudojami prieš savo piliečius. JAV vyriausybė moka STI milijonus dolerių už tokius pakankamai ginčytinus „tyrimus”. Po studentų protestų prieš Amerikos vykdytus eksperimentus su cheminiu ginklu, Stenfordas „pardavė” save grupei privačių asmenų už 25 mln$. Realiai, žinoma, niekas nepasikeitė. STI liko Tavistoko projektu ir Komitetas 300 toliau jį valdo, tačiau patiklūs žmonės liko patenkinti tokiais nieko nereiškiančiais kosmetiniais pokyčiais.

1958 metais atsirado kai kas visiškai naujo. „Naujausių tyrimų ir produktų valdyba” (Advanced Research Products Agency (ARPA)), atliekanti Gynybos ministerijos užsakymus, kreipėsi į STI su visiškai slaptu pasiūlymu. Džonas Fosteris iš Pentagono pasakė, kad STI turi sukurti Amerikos apsaugojimo nuo „technologinių siurprizų” programą. Fosteris norėjo sukurti tokias sąlygas, prie kurių pati aplinka taptų ginklu, kitaip sakant, jis norėjo turėti specialias bombas, sukeliančias vulkanų išsiveržimą ar žemės drebėjimus. Be to, jis planavo ištirti potencialių priešininkų elgesio modelius ir kurti naujus mineralus bei metalus naujoms ginkluotėms rūšims. Projektą STI pavadino „Šeiki” (Shaky).

Galingos Šeiki elektroninės smegenys sugebėjo atlikti daugybę komandų, kompiuterius Stenfordui sukonstravo kompanija IBM. 28 mokslininkai užsiėmė tuo, kas buvo pavadinta „žmogaus išplėtimu” (Human Augmentation). IBM kompiuteris galėjo spręsti analogines užduotis, jis atpažindavo ir identifikuodavo mokslininkus, dirbusius su juo. Specialų šios mašinos pritaikymą lengviau įsivaizduoti negu aprašyti. Bžezinskis žinojo, ką kalba, kai rašė „Technotroninę erą”.

STI glaudžiai bendradarbiavo su dešimtimis civilinių konsultacijų firmų, mėgindamas pritaikyti karines technologijas situacijoms, susiklostančioms šalies viduje. Tai ne visuomet pavykdavo, tačiau tobulėjant technologijoms visur prasiskverbiančios kontrolės, aprašytos Bžezinskio, perspektyvos tampa realybe. Tokia kontrolė jau egzistuoja ir yra naudojama, nors retkarčiais tenka taisyti įvairius sutrikimus. Viena tokių civilinių konsultacinių firmų buvo Schriever McKee Associates of McLean iš Virdžinijos, kuriai vadovavo atsargos generolas Bernardas A. Šraiveris, buvęs „Karinių oro pajėgų sistemų valdybos”, sukūrusios raketas „Titanas”, „Toras”, „Atlasas” ir „Minitmenas”, vadovas.

Šraiveris įkūrė konsorciumą, į kurį įėjo Lockheed, Emmerson Electric, Northrop, Control Data, Raytheon ir TRW. Konsorciumą pavadino URBAN SYSTEM ASSOCIATES, INC. Jo tikslas buvo spręsti socialines ir psichologines „miestų problemas”, pasitelkus į pagalbą karines technologijas, naudojantis šiuolaikinėmis elektroninėmis sistemomis. Įdomu pažymėti, kad besidarbuodamas šioje srityje TRW tapo stambiausia kompanija, renkančia kreditinę informaciją.

Visa tai rodo, kad mūsų šalis jau gyvena totalinės kontrolės sąlygomis. Totali kontrolė – pirmas Komiteto 300 reikalavimas. Nė viena diktatūra, ypač globalaus masto, negali funkcionuoti be totalios kiekvieno individo kontrolės. STI realiai ruošėsi tapti pagrindine Komiteto 300 tyrimų organizacija.

Iki 9 dešimtmečio 60% STI kontraktų buvo skirti „ateičiai”, naudojant juos tiek karinėje, tiek taikioje srityse. Instituto pagrindiniai klientai buvo „Gynybos tyrimų ir technikos direkcija” ((Directorate of Defense Research and Engineering), Aerokosminių tyrimų valdyba ((Office of Aerospace Research), dirbusi tema „Mokslų apie elgseną taikymas tyrimų vadyboje” (Applications of the Behavioral Sciences to Research Management), Vykdomoji prezidento valdyba, Mokslo ir technologijų valdyba (Office of Science and Technology), JAV Sveikatos apsaugos ministerija. Šios ministerijos vardu STI vykdė programą Pattern in ESDEA Title I Reading Achievment Tests. Kiti klientai – Energetikos ministerija, Darbo ministerija, Transporto ministerija ir Nacionalinis mokslo fondas (National Science Foundation (NSF). Itin didelę svarbą turėjo straipsnis, sukurtas specialiai NSF ir pavadintas „Ateities įvertinimas ir tarptautinės problemos”.

Stenfordo centras, vadovaujamas Tavistoko instituto Londone, sukūrė visaapimančią ir grėsmingą sistemą, pavadintą „Špionažo versle programa” (Business Intelligence System). Ją užsisakė daugiau kaip 600 kompanijų Amerikoje ir užsienyje. Programa apima tokius tyrimus kaip „Tarptautiniai verslo santykiai su Japonija”, „Vartojimo marketingas nestabilumo situacijoje”, „Auganti tarptautinio terorizmo grėsmė”, „Vartojimo produktų sensorinis įvertinimas”, „Elektroninė pinigų pervedimo sistema”, „Elektroniniai-optiniai davikliai”, „Tyrimų planavimo metodai”, „JAV gynybinė pramonė ir kapitalo šaltiniai” (U.S. Defense Industry and Capital Availability). Pagrindinės kompanijos, tapusios šios programos klientėmis: Bechtel Corporation, Hewlett Packard, TRW, Bank of America, Shell, RCA, Blyth, Eastman Dillon, Saga Foods Corporation, McDonnell Douglas, Crown Zellerbach, Wells Fargo Bank, Kaiser Industries.

Tačiau pačia grėsmingiausia STI programa – tai Stenfordo „Čarlzo F. Kateringo fondo” programa „Žmogaus pavidalo pakeitimas” (changing iМАges of man), turintį oficialių Stenfordo pavadinimą „Kontraktas URH (489)‑2150, Ataskaita apie politinius tyrimus 4/4/74, parengta Socialinės politikos tyrimų centre, vadovaujant Vilisui Harmonui (Contract Number URH (489)‑2150 Policy Research Report Number 4/4/74, Prepared by SRI Cеnter for the Study of Social Policy, Director Willis Harmon). Programa skirta JAV vystymosi krypties pakeitimui ir gali padaryti neatitaisomą socialinę, moralinę ir religinę žalą.

Ataskaita, apimanti 319 puslapių, buvo parašyta 14 „naujų mokslų” specialistų, kuriems vadovavo Tavistokas ir 23 aukšto rango kontrolieriai, įskaitant B. F. Skinerį, Margaretę Mid, Erviną laslą ir serą Džefrį Vikersą. Reikėtų priminti, kad jo žentas, seras Piteris Vikersas Holas buvo narys įkūrėjas taip vadinamame „Paveldo fonde”. Didžioji dalis iš 3000 puslapių „rekomendacijų”, skirtų Reigano administracijai, buvo pagrįsta medžiaga, paimta iš Viliso Harmono programos „Žmogaus pavidalo pakeitimas”.

Man buvo suteikta privilegija gauti šios ataskaitos kopiją iš kolegos žvalgybininko po 5 dienų nuo to laiko, kai ataskaitą priėmė JAV vyriausybė. Tai, ką aš ten perskaičiau, šokiravo mane, kadangi supratau, kad turiu prieš save Amerikos ateities programą, ateities, kuri nepanaši į nieką, kas buvo žinoma iki šiol. Nacija turėjo būti užprogramuota pakeitimams ir turėjo taip priprasti prie šių suplanuotų pokyčių, kad išties esminiai pasikeitimai taps beveik nepastebimi. Mes taip sparčiai riedame žemyn nuo Vandenio sąmokslo parašymo momento, kad šiandien skyrybos nebesukelia pasmerkimo, savižudybių skaičius sparčiai auga ir praktiškai nieko nestebina, nukrypimas nuo socialinių normų ir seksualiniai iškrypimai tapo įprastu reiškiniu ir nebekelia jokio ypatingo protesto.

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: