Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — nuo 103 psl.
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

nuo 103 psl.

Skaitė: 158

Didžioji medvilnės iš pietinių plantacijų dalis buvo perdirbama vergiškuose fabrikuose Šiaurės Anglijoje, kur moterys ir vaikai uždirbdavo skurdžiam prasimaitinimui per 16 valandų darbo dieną. Tekstilės fabrikai priklausė turtingiems žmonėms ir Londono aukštuomenės – Palmerstonams, Beringsams, Kesvikams ir ypač Džardinui Matesonui, kuris valdė laivybos kompaniją “Žydroji žvaigždė” ir kurio laivai vežė į Indiją apdorotus medvilninius audinius. Šie žmonės galėjo nesirūpinti siaubingomis sąlygomis, kuriomis gyveno karaliaus valdiniai. Galiausiai būtent iš to šios moterys ir vaikais ir gyveno, o jų vyrai ir sūnūs vaisingai darbavosi mūšių laukuose, kad būtų išsaugota neaprėpiama karaliaus imperija. Jie tai darė ištisus šimtmečius, tame tarpe ir Būrų karo metu. Tai buvo britų tradicija, argi ne taip?</p>
Eksportuojama į Indiją medvilnės tekstilė varė į bankrotą tradicinius indų medvilnės gaminių gamintojus. Siaubingą skurdą kentė tūkstančiai indų, netekę darbo dėl tos priežasties, kad rinką užgrobė pigesni britų gaminiai. Indija tapo nepaprastai priklausoma nuo Anglijos, kadangi jai buvo reikalinga valiuta užmokėti už savo geležinkelius ir anglišką medvilninę tekstilę. Buvo tik vienas Indijos ekonominių problemų sprendimo būdas: gaminti daugiau opiumo ir pardavinėti jį pusvelčiui Britų Ost Indijos kompanijai. Tai buvo pamatai, ant kurių augo ir klestėjo britų prekyba. Be prekybos opiumu Anglija būtų bankrutavusi.

Ar žinojo Pietų plantatoriai niūrią opiumo mainų į medvilnę paslaptį? Mažai tikėtina, kad kai kurie iš jų nežinotų, kas vyksta. Paimkime, pavyzdžiui, Sazerlendų (Sutherland) šeimą, didžiulių medvilnės plantacijų Pietuose savininkus. Sazerlendai buvo glaudžiai susigiminiavę su Matesonų šeima, kurios nariai savo ruožtu buvo banko Baring Brothers verslo partneriai. Baring bankas įkūrė žinomą Penisular and Orient Navigation Line – stambiausią britų prekybos laivyno kompaniją.

Broliai Beringai buvo stambūs investuotojai į Pietų plantacijas, o taip pat į JAV laivybos bendroves, kurių laivai raižė jūros platybes tarp kinų ir visų svarbiausių Amerikos pakrantės uostų. Šiandien Baring bankas valdo visą eilę stambių Amerikos finansinių kompanijų ir bankų. Visi šios šeimos atstovai buvo ir tebelieka Komiteto 300 nariais.

Dauguma taip vadinamo “Rytų liberaliojo isteblišmento”, kuriam priklauso turtingiausios Amerikos dinastijos, šeimų susikalė savo kapitalus arba iš prekybos medvilne, arba prekiaudami opiumu, o kai kuriais atvejais ir vienu, ir kitu būdu. Lemanai (Lehmans) – puikus to pavyzdys. Kai kalba užeina apie kapitalus, sukauptus išimtinai iš prekybos opiumu su Kinija, pirmieji vardai, kurie iškyla atmintyje – tai Astorai ir Delanai. JAV prezidento Franklino Ruzvelto žmona buvo kaip tik iš Delanų šeimos.

Džonas Džeikobas Astoras susikrovė milžinišką turtą iš prekybos opiumu su Kinija ir gyveno respektabilų gyvenimą, supirkęs už savo purvinus pinigus didžiulius žemės sklypus Manhetene. Visą savo gyvenimą Astoras vaidino didelį vaidmenį kuriant Komiteto 300 planus. Faktiškai būtent Komitetas 300 nulemdavo, kas dalyvaus pasakiškai pelningoje opiumo prekyboje su Kinija, tai buvo daroma per Britų Ost Indijos kompaniją, o tokį dosnumą patyrę žmonės visiems laikams tapdavo ištikimi Komitetui 300.

Štai kodėl, kaip galime pastebėti, didžioji nekilnojamo turto Manhetene dalis priklauso įvairiems Komiteto 300 nariams, ir taip buvo dar nuo tų laikų, kai šitą turtą pradėjo supirkinėti Astoras. Pasinaudodamas galimybe prieiti prie įrašų, neprieinamų tiems, kurie nepriklauso britų žvalgybai, aš aptikau, kad Astoras ilgą laiką buvo svarbus anglų žvalgybos agentas Amerikoje. Tas faktas, kad jis finansavo Aaroną Barą (Aaron Burr), Aleksandro Hamiltono žudiką, įrodo tai be jokių abejonių. Džono D. Astoro sūnui Voldorfui Astorui (Waldorf Astor) buvo suteikta garbė tapti Karališkojo tarptautinių reikalų instituto nariu, per šią žinybą Komitetas 300 valdo praktiškai visus Amerikos gyvenimo aspektus. Manoma, kad Astorų šeima pasirinko Oveną Latimorą (Owen Lattimore), kad pratęstų savo ryšius su prekyba opiumu, kurią jis vykdė per Lauros Spelman finansuojamą Ramiojo vandenyno santykių institutą (Institute for Pacific Relations). Būtent šis institutas kontroliavo Kinijos, kaip lygiavertės partnerės, o ne kaip paprastos tiekėjos, įsijungimą į prekybą opiumu. Būtent šis institutas nutiesė kelią japonų antpuoliui prieš Perl Harborą. Mėginimai paversti japonus opiumo narkomanais patyrė visišką nesėkmę.

Baigiantis šimtmečiui, britų oligarchiniai plutokratai atrodė kaip nutukę maitvanagiai Serengečio lygumoje per kasmetinę antilopių gnu migraciją. Jų pajamos iš prekybos opiumu su Kinija viršijo Deivido Rokfelerio pajamas keliais milijardais dolerių kasmet. Istoriniai įrašai, kurie man tapo prieinami Britų muziejuje ir “Indijos ofise”, o taip pat kiti šaltiniai – buvę kolegos, dirbę atsakinguose postuose, visiškai tai įrodė.rnrn1905 metais Kinijos vyriausybė, smarkiai susirūpinusi dėl opiumo vartotojų skaičiaus Kinijoje augimo, mėgino prašyti pagalbos iš tarptautinės bendrijos. Anglija apsimetė, kad nori bendradarbiauti, tačiau nieko nepadarė, kad būtų laikomasi 1905 metų savo pačios pasirašytų protokolų. Vėliau karaliaus vyriausybė atvirai užėmė priešingą poziciją, parodydama Kinijai, kad jai geriau prisijungti prie opiumo verslo, negu mėginti pabaigti su juo.

Britanija spjovė netgi į Hagos konvenciją. Konvencijos delegatai susitarė, kad Britanija tvirtai laikysis savo pasirašytų protokolų, kas žymiai sumažintų kiekį opiumo, pardavinėjamo Kinijoje ir kitose vietose. Britai, remdami tai žodžiais, visai neketino nutraukti savo prekybos žmonių nelaimėmis.

Britų tarnas Bušas, kariaudamas žiaurų karą ir vykdydamas Irako tautos genocidą išimtinai dėl britų interesų, irgi įžūliai pamynė tarptautinės teisės normas, pažeidęs Hagos susitarimą dėl bombardavimų iš oro ir daugybę tarptautinių sutarčių, kurias pasirašė JAV, įskaitant Ženevos konvenciją.

Kada japonai, smarkiai susirūpinę dėl britiško opiumo kontrabandos į jų šalį, pateikė įrodymus, kad prekyba opiumu ne tik nemažinama, bet ir didinama, britų delegatas Penktojoje Hagos konvencijoje pateikė statistiką, kurie prieštaravo japonų duomenims. Britų delegatas viską apvertė aukštyn kojomis, pareiškęs, kad atėjo palankiausias momentas, kad būtų legalizuota prekyba opiumu, kas leistų pribaigti tai, kas vadinama “juodąja rinka”.

Vyriausybės vardu jis tvirtino, kad japonų vyriausybė tuomet įgys monopoliją ir galės kontroliuoti prekybą. Lygiai tokį patį argumentą pateikė Bronfmano ir kitų stambių prekeivių narkotikais statytiniai – legalizuoti kokainą, marichuaną ir heroiną: tegu JAV vyriausybė turi monopoliją, kas leis sutaupyti milijardus mokesčių mokėtojų dolerių, kurie dabar skiriami atseit karui su narkotikais.

Tarp 1791 ir 1894 metų licenzijuotų opiumo rūkyklų Šanchajuje padaugėjo nuo 87 iki 663. opiumo srautas į Ameriką irgi padidėjo. Jausdami galimas problemas Kinijoje, kurios atkreiptų pasaulio bendrijos dėmesį, plutokratai iš Šv. Joano riterių Ordino ir Keliaraiščio Ordino perkėlė dalį savo operacijų į Persiją (Iraną). Lordas Inčkeipas (Inchcape), įkūręs stambią garlaivių bendrovę, kuri XIX amžiaus pabaigoje buvo stambiausia pasaulyje (legendinė “Peninsula and Orient Steam Navigation Company”), buvo pagrindinis iniciatorius įkurti Honkongo ir Šanchajaus bankų korporaciją (HSBC), kuri iki šiol išlieka stambiausiu ir mažiausiai kontroliuojamu atsiskaitymų banku prekyboje opiumu. Be to, šis bankas finansavo “kiaulių prekybą” (pig trade) su Amerika.

Britai sugalvojo kombinaciją, per kurią kinų “kuliai” buvo pasiųsti į Ameriką kaip darbininkai pagal sutartis. Nepasotinamos Harimanų šeimos geležinkeliams kuliai buvo reikalingi, kad tiestų geležinkelius į vakarus, link Kalifornijos pakrantės. Gana keista, kad tais laikais labai nedaugeliui juodaodžių buvo suteiktas juodas rankų darbas, prie kurio jie buvo pripratę ir kurį galėjo atlikti geriau už išsekintus opiumo narkomanus, atvykusius iš Kinijos.

Problema buvo ta, kad tarp juodaodžių nebuvo rinkos opiumui, dar daugiau, lordui Inčkeipui, Peninsula and Orient įkūrėjo sūnui, buvo reikalingi kuliai, kad galima būtų kontrabanda įvežti žalią opiumą į Šiaurės Ameriką, o juodaodžiai tam netiko. Tai buvo tas pats lordas Inčkeipas, kuris 1923 metais pasisakė prieš opiumo auginimo Bengalijoje sumažinimą. “Šitą svarbų pajamų šaltinį būtina rūpestingai saugoti” – pareiškė jis komisijai, kuri neva tyrė opiumo gamybą Indijoje.rnrn1846 metais 120 000 kulių jau atvyko į Ameriką darbuotis Harimano geležinkelyje, tiesiamame vakarų kryptimi. “Prekyba kiaulėmis” klestėjo, kadangi, JAV vyriausybės vertinimais, 115 000 iš visų atvykusių buvo opiumo rūkytojai. Kai geležinkelis buvo baigtas, kinai nebegrįžo į tėvynę, o apsigyveno San Franciske, Los Andžele, Vankuveryje ir Portlende. Jie sudarė didžiulę kultūrinę problemą, kuri neišspręsta iki šiol.

Įdomu pažymėti, kad Sesilis Džonas Rodsas (Cecil John Rhodes), Komiteto 300 narys, atstovaujantis Rotšildo interesams Pietų Afrikoje, pasekė Inčkeipo pavyzdžiu ir atvežė šimtus tūkstančių Indijos kulių darbuotis cukrašvendrių plantacijose Natalio provincijoje. Tarp jų buvo ir Mahatma Gandis, komunistinis agitatorius ir sąmyšio kėlėjas. Kaip ir kinų kuliai, indusai nebegrįžo į tėvynę, pasibaigus kopntraktams. Jie irgi sukūrė didžiules socialines problemas, o jų palikuonys tapo advokatais, kurie sudarė priešakinį būrį žmonių, prasismelkusių į Afrikos Nacionalinio Kongreso vyriausybę.rnrn1875 metais kinų kuliai iš San Francisko sukūrė opiumo tiekimo kanalą, dėl ko prie opiumo priprato 129 000 amerikiečių. Kartu su jau esančiais 115 000 kinų narkomanais jie sudarė tokią rinką, kuri leido lordui Inčkeipui žertis šimtus tūkstančių dolerių kiekvienais metais vien tik iš šito šaltinio, o skaičiuojant šiuolaikinėmis kainomis, pelnas siekė mažiausiai 100 mln$ per metus.

Tos pačios britų ir amerikiečių šeimos, kurios suorganizavo Indijos tekstilės pramonės krachą, kad paskatintų prekybą opiumu, ir kurios atvežė vergus iš Afrikos į Ameriką, padarė taip, kad “prekyba kiaulėmis” taptų vertingu pajamų šaltiniu. Vėliau jos ėmė kurti politines kombinacijas, atvedusias į karą tarp valstijų, kuris taip pat žinomas kaip Amerikos Pilietinis karas.

Šėtoniškais partnerystės saitais susijusios amerikiečių šeimos, kiaurai korumpuotos ir besikapanojančios purvinoje prabangoje, pavirto tuo, kas šiais laikais vadinama “Rytų liberaliuoju isteblišmentu”, kurio nariai, valdomi britų karūnos, o vėliau – Karališkojo tarptautinių reikalų instituto, valdė ir tebevaldo šitą šalį nuo viršaus iki apačios per savo slaptą aukščiausio lygio paralelinę vyriausybę, susijusią slaptimis gijomis su komitetu 300 – absoliučiai slapta draugija.

Apie 1923-uosius metus ėmė pasigirsti vis daugiau balsų prieš šitą grėsmę, kuri iki tol visiškai laisvai skverbėsi į Ameriką. Manydamas, kad JAV yra laisva ir suvereni tauta, kongresmenas Stivenas Porteris, atstovų rūmų užsienio reikalų komiteto pirmininkas, pateikė svarstymui rezoliuciją, įpareigojančią Britaniją atsiskaityti dėl savo opiumo importo ir eksporto kiekvienoje valstybėje. Rezoliucija numatė kvotas kiekvienai šaliai, kas būtų sumažinę opiumo gamybą 10%. Rezoliucija tapo įstatyminiu aktu ir Kongresas jį priėmė.

Tačiau Karališkasis užsienio reikalų institutas turėjo visiškai kitų planų. Įkurtas 1919 metais po Paryžiaus taikos konferencijos Versalyje, jis tapo vienu ankstyviausių Komiteto 300 valios vykdytojų užsienio politikos sferoje. Mano atlikti JAV Kongreso atstovų rūmų protokolų tyrimai parodė, kad Porteris nieko nežinojo apie tas galingas jėgas, prieš kurias stojo. Porteris netgi nežinojo, kad egzistuoja Karališkasis užsienio reikalų institutas ir juolab nieko nežinojo apie jo specifinį uždavinį kontroliuoti kiekvieną JAV gyvenimo aspektą.

Iš viso sprendžiant, Porteriui Morgano bankas Volstrite davė užuominą palikti visą šį reikalą ramybėje. Tačiau vietoje to įsiutęs kongresmenas perkėlė savo kovą į Nacijų Lygos “Opiumo komitetą”. Visiškas Porterio neinformuotumas apie tai, kas prieš jį stoja, įžvelgiamas kai kuriuose jo laiškuose kolegoms iš užsienio reikalų komiteto, kuriuose jis rašo apie atvirą britų opoziciją jo pasiūlymams. Britų atstovas išbarė Porterį, o paskui, elgdamasis kaip tėvas su sūnumi palaidūnu, britų delegatas, vadovaudamasis Instituto instrukcijomis, pateikė Anglijos pasiūlymą padidinti opiumo kvotas, argumentuodamas, kad padidėjo opiumo paklausa medicinoje. Pasak dokumentų, kuriuos man pavyko aptikti Hagoje, Porteris iš pradžių sutriko, paskui nustebo, o paskui įniršo. Drauge su Kinijos delegatu jis demonstratyviai paliko komiteto posėdį, palikęs mūšio laiką britams.

Jam nedalyvaujant, britų delegatui pavyko įtikinti Nacijų lygą pritarti Anglijos vyriausybės pasiūlymui suformuoti “prijaukintą tigrą” – “Centrinę tarybą narkotikų reikalams”, kurios pagrindinė funkcija būtų rinkti informaciją, kurios turinys sąmoningai atrodytų miglotas ir užmaskuotas. Ką su ta informacija reikėjo daryti, niekas nežinojo. Porteris grįžo į Ameriką sukrėstas ir įgavęs išminties.

Dar vienu britų žvalgybos atradimu tapo pasakiškai turtingas Viljamas Binghemas (Bingham). Jo šeimos atstovę vedė vienas iš brolių Beringų. Popieriuose ir dokumentuose, kuriuos man teko matyti, buvo tvirtinama, kad broliai Beringai valdė kompaniją “Filadelfijos kvakeriai” ir pusę nekilnojamo turto šiame mieste, o tai pasidarė įmanoma dėka Beringų sukaupto turto iš prekybos opiumu Kinijoje. Kitu žmogumi, kurį dosniai apdovanojo Komitetas 300, tapo Stefanas Žiraras (Girard), kurio palikuonys paveldėjo Girard Bank and Trust).

Šeimos, kurių istorija susijusi su Bostonu ir kurios niekad su mumis, paprastais žmonėmis, nebendraus, buvo glaudžiai susijusios su Komitetu 300 ir jo varoma super pelninga opiumo prekyba Kinijoje. Dauguma žinomų šeimų tiesiogiai asocijuojasi su liūdnai pagarsėjusiu HSBC banku, kuris iki šiol tebeveikia kaip kliringo rūmai milijardams dolerių, gaunamų iš prekybos opiumu Kinijoje.

Britų Ost Indijos kompanijos dokumentuose figūruoja tokie žymūs vardai kaip Forbsai, Perkinsai ir Hatavėjai. Šie tikrojo amerikietiškojo “mėlynojo kraujo” atstovai sukūrė “Rasel ir Ko”, kurios pagrindinė veikla buvo prekyba opiumu. Šalia to jie kontroliavo kitus narkotikų tiekimo kanalus nuo Kinijos iki Pietų Afrikos, o taip pat visus tarpinius punktus. Kaip apdovanojimas už tarnybą britų karūnai ir Ost Indijos kompanijai, Komitetas 300 suteikė jiems 1833 metais monopoliją prekybai vergais.

Už savo puikią praeitį Bostonas turi būti dėkingas prekybai medvilne, opiumu ir vergais, padovanota jam Komiteto 300. Londone man buvo suteikta privilegija patyrinėti tam tikrus dokumentus, iš kurių sekė, kad Bostono prekybininkų šeimos buvo svarbiausia britų karūnos atrama Amerikoje. Indijos Ofiso dokumentuose ir bankų užrašuose Hong Konge Džonas Miurėjus Forbsas (John Murray Forbes) minimas kaip “Bostono mėlynojo kraujo” (Boston Blue Bloods) vadovas.

Forbso sūnus buvo pirmasis amerikietis, kuriam Komitetas 300 leido posėdžiauti HSBC banko direktorių taryboje. Kai lankiausi Hong Konge 7 dešimtmečio pradžioje kaip istorikas, kuris domisi Britų Ost Indijos kompanija, man parodė senus dokumentus, įskaitant ankstesnių direktorių tarybų narių sąrašus, ir Forbso pavardė ten, suprantama, buvo.

Perkinsų šeima, tokia žymi, kad jos vardas tariamas pašnibždomis, buvo giliai įsitraukusi į purviną prekybą opiumu Kinijoje. Faktiškai Perkinsas Vyresnysis buvo vienas pirmųjų amerikiečių, išrinktų į Komitetą 300. Jo sūnus Tomas Nelsonas buvo Morgano žmogus Bostone ir iš esmės britų žvalgybos agentas. Jo atstumianti praeitis nieko nedomino, kai jis dosniai apdovanojo Harvardo universitetą. Galų gale Kantonas ir Czinczianis buvo labai toli nuo Bostono, ir kam galėjo šauti į galvą domėtis, kas ten dėjosi?

Perkinsams labai pagelbėjo tai, kad Morganas buvo galingas Komiteto 300 narys, kas suteikė Tomui Nelsonui galimybę padaryti audringą karjerą prekyboje opiumu Kinijoje. Visi Morganai ir Perkinsai buvo frankomasonai ir tai buvo dar viena gija, kuri juos susiejo, kadangi tik labai aukšto rango masonas turėjo vilties būti pasirinktas Komiteto 300. seras Robertas Hartas, kuris tris dešimtmečius buvo “Imperijos kinų muito tarnybos ” šefu (kitaip sakant, britų karūnos agentas numeris vienas opiumo prekyboje Kinijoje), buvo vėliau paskirtas Morgan Guarantee Bank Tolimųjų rytų skyriaus direktorių tarybos nariu.

Turėdamas priėjimą prie istorinių įrašų Londone ir Hong Konge, aš galėjau sužinoti, kad seras Robertas užmezgė artimus santykius su Morgano kompanijomis Amerikoje. Būtina pažymėti, kad Morgano interesai prekyboje opiumu ir heroinu ir toliau išlieka nekintami, apie tai liudija faktas, kad Deividas Niubigingas (David Newbigging) įeina į Morgano Hong Kongo kompanijos konsultacinę tarybą, o toji kompanija yra bendra įmonė su Džardinu Matesonu.

Tiems, kas žino Hong Kongą, Niubigingo vardas žinomas kaip pats įtakingiausias mieste. Šalia jo narystės elitinio Morgano banko direktorių taryboje, jis taip pat dirba Kinijos vyriausybės patarėju. Opiumas už raketines technologijas, opiumas už auksą, opiumas už šiuolaikinius kompiuterius – Niubigingui vis vien. Bankų, finansinių ir prekybos kompanijų ir jas valdančių šeimų ryšiai yra taip persipynę, kad susipainiotų patsai Šerlokas Holmsas ir vis dėlto, juos reikia išpainioti ir atsekti, jeigu norime suprasti jų sąsajas su prekyba narkotikais ir Komitetu 300.

Alkoholio ir narkotikų įvežimas į Ameriką – buvo tų pačių žmonių veiklos rezultatas. Iš pradžių reikėjo uždrausti Amerikoje alkoholį. Tai padarė Britų Ost Indijos kompanijos paveldėtojai, savo veikloje rėmęsi patirtimi, įgyta iš kruopščiai pildytos “Kinijos vidaus misijos” dokumentacijos, kuri šiuo metu saugoma Indijos ofise Londone. Jie įkūrė “Krikščionišką moterų saikingumo sąjungą”, kuri turėjo kliudyti alkoholio vartojimą Amerikoje.

Sakoma, kad istorija kartojasi, ir tai kažkuria prasme teisinga, tačiau kartojasi jinai kylančia spirale. Šiandien mes žinome, kad kai kurios stambiausios kompanijos, kurios, kaip teigiama, teršia aplinką, yra tuo pat metu ir patys stambiausi ekologinio judėjimo sponsoriai. “Garsūs vardai” siunčia savo žinią. Princas Filipas – vienas iš jų herojų, tačiau jo sūnus princas Čarlzas valdo milijonus akrų miškų Velse, kur reguliariai vyksta pramoniniai kirtimai, o be to princas Čarlzas yra vienas stambiausių lūšnynų kvartalų Londone savininkų, kur užterštumo lygis tiesiog siaubingas.

Grįžtant prie tų, kurie protestavo prieš “girtuokliavimo ydą”, mes žinome, kad juos finansavo Astorai, Rokfeleriai, Vanderbildtai, Spelmanai ir Varburgai, kurie turėjo dideles dalis alkoholio versle. Nurodžius britų karūnai, lordas Biverbrukas (Beaverbrook) atvažiavo iš Anglijos paaiškinti toms turtingoms amerikiečių šeimoms, kad jos turi investuoti į “Krikščionišką moterų saikingumo sąjungą”. Tai buvo tas pats lordas, kuris 1940 metais atvažiavo į Vašingtoną ir ĮSAKĖ Ruzveltui įstoti į karą, kuris iš esmės buvo britų karas.

Ruzveltas pakluso įsakymui, pasiuntęs JAV laivyną į Grenlandiją, kuris devynis mėnesius iki Perl Harboro sekė ar atakuodavo vokiečių povandeninius laivus. Kaip ir jo pasekėjas Džordžas Bušas, Ruzveltas žvelgė į Kongresą kaip į įkyrią musę ir veikė kaip karalius – šis jausmas jam nebuvo toks svetimas, kadangi jis giminiavosi su karališka šeima. Ruzveltas niekad neprašė leidimo iš Kongreso savo neteisėtiems veiksmams. Būtent tai Britanija turi galvoje, kalbėdama apie savo “ypatingus santykius su Amerika”.

[praleista nuo 111 iki 114 psl.]

Nieko nepasikeitė opiumo, heroino ir kokaino prekyboje, ji tebevaroma tų pačių šeimų iį britų ir Amerikos “aukščiausios klasės”. Tai vis dar tebėra pašėlusiai pelningas verslas, kur iš pažiūros didelis nuostoliai dėl valdžios konfiskuojamų narkotikų, yra nurašomi posėdžių salėse Niujorke, Hong Konge ir Londone, siurbčiojant portveiną ir rūkant cigarus kaip “paprasčiausios einamosios išlaidos”.

Britų kolonijinis kapitalizmas visada tarnavo pamatais oligarchinei feodalinei privilegijų sistemai Anglijoje ir tebetarnauja iki šios dienos. Kai neturtinga, atviraširdė ir dievobaiminga tauta Pietų Afrikoje, vadinama būrais, pakliuvo į 1899 metais į krauju suteptas britų aristokratijos rankas, tie žmonės negalėjo net įsivaizduoti, kad pasibjaurėtinas ir žiaurus karas, kurį karalienė Viktorija su jais kariavo, buvo finansuojamas neįtikėtinomis sumomis pinigų, kurie atėjo iš “žaibiškų kapitalų”, susikaltų Britų Ost Indijos kompanijai prekiaujant opiumu Kinijoje.

Komiteto 300 nariai Sesilis Rodsas, Barnis Barnato (Barney Barnato) ir Alfedas Beitas kurstė ir organizavo karą. Rodsas buvo svarbiausias Rotšildų agentas. Rotšildai savo ruožtu žėrėsi pinigus iš prekybos opiumu. Šitie plėšikai, sukčiai ir melagiai – Rodsas, Barnato, Openheimeris, Džoelis ir Beitas – atėmė iš būrų jiems priklausiusį auksą ir deimantus, kuri slūgsojo jų žemėse. Pietų Afrikos būrai negavo nieko iš milijardų milijardų dolerių, kuriuos susišlavė JŲ auksu prekiavusieji.

Komitetas 300 labai greitai užgrobė šių lobių kontrolę, kuri tęsiasi iš šiuo metu, per vieną iš savo narių serą Harį Openheimerį. Vidutinis Pietų Afrikos gyventojas gauna 100$ per metus vienam žmogui iš aukso ir deimantų gavybos. Tuo tarpu milijardai plaukia Komiteto 300 bankininkams. Tai viena bjauriausių godumo, plėšikavimo ir nacijų naikinimo istorija.

Kaip britų karūna sugebėjo įgyvendinti šitą stulbinančią apgaulę tokiu gigantišku mastu? Kad įgyvendinti tokį Heraklio vertą uždavinį, reikalinga aukštos kvalifikacijos ištikimų agentų, veikiančių vietose, organizacija, agentų, kurie vykdytų kasdienines instrukcijas, siunčiamas jiems sąmokslininkų hierarchų. Pirmuoju žingsniu tapo propagandistinė kampanija, pavaizdavusi būrus necivilizuotais barbarais, kurie tik šiek tiek primena žmones ir neleidžia britų piliečiams balsuoti Būrų Respublikoje. Paskui Polui Kriugeriui, Transvalio Respublikos lyderiui, buvo pateikti iš anksto neįgyvendinami reikalavimai. Toliau sekė serija inscenizuotų incidentų, kuri turėjo išprovokuoti būrų kerštą, tačiau tai nesuveikė. Toliau sekė gėdingas Džeimsono reidas, kai tūlas Džeimsonas metė į ataką prieš Transvalį kelis šimtus ginkluotų žmonių. Po to prasidėjo karas.

Karalienė Viktorija apginklavo pačią didžiausią ir geriausiai aprūpintą to laikmečio (1898) armiją, ji manė, kad karas baigsis per dvi savaites, kadangi būrai neturėjo nuolatinės kariuomenės ir apmokytos milicijos ir negalėjo pasipriešinti 400 000 kareivių, surinktų iš žemiausių Anglijos visuomenės sluoksnių. Šaukiamojo amžiaus gyventojų tarp būrų, skaičiuojant fermerius ir jų sūnus, tebuvo 80 000 žmonių, kai kuriems iš jų tebuvo 14 metų. Redjardas Kiplingas irgi galvojo, kad karas pasibaigs per savaitę.

Tačiau vietoje to, laikydami vienoje rankoje šautuvą, o kitoje – Bibliją, būrai išsilaikė tris metus. “Mes leidomės į Pietų Afriką, manydami, kad karas baigsis per savaitę”. – sakė Kiplingas. – “O būrai davė mums nemažai pamokų”. Tokią pat pamoką galima būtų duoti Komitetui 300 ir šiandien, jeigu turėtume 10 000 lyderių, puikių ir atsidavusių žmonių, kurie nuvestų mūsų tautą į kovą prieš siaubingą pabaisą, kuri rengiasi sunaikinti viską, kuo pagrįsta mūsų Konstitucija.

Pasibaigus karui 1902 metais britų karūna turėjo įtvirtinti savo kontrolę neįsivaizduojamiems turtams iš aukso ir deimantų, kuri slypėjo po bevaisėmis stepėmis būrų Transvalio ir Oranžinėje respublikose. Tai buvo padaryta pasitelkus į pagalbą “Apvalųjį stalą” iš legendos apie karalių Artūrą ir jo riterius. “Apvalusis stalas” – tai, griežtai kalbant, britų žvalgybos MI6 skyriaus operacija, kurią suplanavo Komitetas 300. Drauge su Rodso stipendijos programa ji yra tarsi durklas Amerikos širdyje.

Apvalųjį Stalą Pietų Afrikoje įsteigė Sesilis Rodsas ir finansavo angliškoji Rotšildų šeima. AS tikslas – parengti britų karūnai lojalius verslo lyderius, kurie užtikrintų karūnai pajamas iš milžiniškų lobių aukso ir deimantų pavidalu. Iš pietų afrikiečių atėmė viską, ką jie turėjo pagal prigimtinę teisę, ir padarė tai taip greitai ir efektyviai, kad pasidarė akivaizdu, jog tai padaryti galėjo įstengti tik centralizuotai valdoma komanda. Ši komanda – tai Komitetas 300.

Prasidedant 4 dešimtmečiui britų karūna jau laikė savo rankose stambiausias pasaulyje aukso ir deimantų atsargas. Komitetas 300 susišlavė milžiniškus turtus iš prekybos narkotikais, ir ne ką menkesnius turtus Pietų Afrikos metalų ir mineralų pavidalu. Visam pasauliui buvo įvesta absoliuti finansinė kontrolė.

Apvalusis Stalas vaidino čionai esminį vaidmenį. Prarijus Pietų Afriką, AS gavo užduotį sunaikinti tuos pranašumus, kurių Amerika pasiekė per Nepriklausomybės karą ir vėl įvesti joje anglų kontrolę. Tai darant, didelį vaidmenį suvaidino organizatoriški gabumai, kuriais pasižymėjo lordas Alfredas Milneris, Londono Rotšildų šeimos protežė. Po Apvaliojo Stalo narių atrankos procedūros, atliktos pagal škotų masonų ritualų principus, išrinktieji iš išrinktųjų buvo intensyviai apmokomi Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, akylai stebint Džonui Raskinui, “senosios mokyklos komunistui”, kaip jis pats save vadino, i T. H. Grynui, MI6 operatyvininkui.

Būtent Grynas, krikščionio evangelisto šventiko sūnus išauklėjo Rodsą, Milnerį, Džoną Vilerį Benetą (John Wheeler Bennet), A. D. Lindsėjų (A. D. Lindsay), Džordžą Bernardą Šou ir Jalmarą Šachtą, Hitlerio finansų ministrą. Čionai stabtelsiu, kad priminčiau skaitytojams, kad Apvalusis Stalas – tai tik vienas milžiniško ir visaaprėpiančio Komiteto 300 sektorius. Netgi pats komitetas sudarytas iš persipynusių tarpusavyje kompanijų, įstaigų, bankų ir mokslo įstaigų, kurių kamuolį išpainioti netgi kvalifikuotam draudimo kompanijos specialistui tektų ne mažiau kaip metus.

Apvaliojo Stalo nariai išsišliaužiojo po visą pasaulį, kad paimtų į savo rankas finansinės politikos ir politinių lyderių kontrolę visose šalyse, kuriose jie veikė. Pietų Afrikoje generolas Smatsas (Smuts), kovojęs prieš britus Būrų kare, buvo “atverstas į tikrąjį tikėjimą” ir tapo žymiu žvalgybos, kariniu ir politiniu agentu, palaikiusiu britų karūnos interesus. Amerikoje pastaraisiais metais šalies išstūmimo iš lošimo uždavinys atiteko Viljamui Jandelui Eliotui (William Yandell Elliot), kuris išauklėjo Henrį Kisindžerį ir organizavo jo žaibišką iškilimą valdžioje svarbiausiojo Komiteto 300 patarėjo Amerikos klausimais vaidmenyje.

Eliotas buvo “amerikiečiu Oksforde”, kuris jau nemažai pasitarnavo Komitetui ir tai yra prielaida dar aukštesnėms pareigoms tarnaujant Komitetui 300.

1917 metais baigęs Vanderbildto universitetą, Eliotas buvo atrinktas darbui Rotšildų-Varburgų bankų tinkle. Jis dirbo San Francisko federaliniame rezervų banke ir pasiekė direktoriaus postą. Čia jis veikė kaip Varburgų-Rotšildų žvalgybos karininkas, pranešinėdamas apie svarbias Amerikos sritis, kurias stebėjo. Tie, kam reikia, pastebėjo Elioto talentus ir parekomendavo jį gauti Rodso stipendijai. 1923 metais jis išvažiavo į Baliol Koledžą (Balliol College) Oksfordo universitete, po kurio špiliais buvo slepiamas intrigų tinklas ir būsimieji Vakarų išdavikai.

Baliol Koledžas ir dabar veikia kaip kandidatų į Apvalųjį Stalą verbavimo centras. Iš pagrindų išplovus smegenis, ką padarė Tavistoko instituto atstovas A. D. Lindsėjus, kuris pakeitė koledžo direktorių T. H. Gryną, Eliotas buvo priimtas į Apvalųjį Stalą ir toliau buvo pasiųstas į Karališkajį Užsienio Reikalų institutą, kuriame gavo pareigas, dėl kurių turėjo grįžti į Ameriką ir tapti lyderiu akademiniuose sluoksniuose.

Apvaliojo Stalo filosofija buvo ta, kad buvo siekiama stumti savo narius į pareigybes, leidžiančias formuluoti ir įgyvendinti socialinę politiką per socialinius institutus, kurių dėka galima buvo manipuliuoti masėmis. Apvaliojo Stalo nariai prasiskverbdavo į aukščiausius bankininkystės postus po išklausyto kurso Tavistoko institute. Kursą vedė lordas Lekonsfildas, artimas britų karališkajai šeimai, o vėliau jį skaitė Robertas Brandas, kuris vėliau ėmė vadovuti stambiam prancūzų bankui Lazard Freres. Karališkasis užsienio reikalų institutas buvo ir tebelieka įstaiga, kuri pačiais glaudžiausiais ryšiais susijusi su britų monarchija.

Apvalusis Stalas turi visą eilę dukterinių organizacijų, tarp jų ir šias: Bildebergo klubą, kurį įkūrė Dankanas Sendisas (Duncan Sandys), žinomas politikas ir velionio Vinstono Čerčilio žentas, “Dičlio fondas” (Ditchley Foundation), slaptas bankininkų klubas, kurį demaskavau 1983 metų darbe “Tarptautinis bankininkų sąmokslas: Dičlio fondas”. Da galima paminėti trišalę komisiją, Jungtinių Valstijų Atlanto sąjungą ir Aspeno humanitarinių tyrimų institutą, kurio slaptas užkulisinis kūrėjas yra lordas Balokas (Lord Bullock) ir Karališkojo užsienio reikalų instituto, kuris vadovavo Roberto Andersono veiklai.

Henrio Kisindžerio, pagrindinio karališkojo užsienio reikalų instituto agento Amerikoje, kelias į valdžią – tai britų monarchijos triumfo Amerikos atžvilgiu istorija. Tai siaubingas pasakojimas, pernelyg ilgas, kad jį čia pateiktume. Ir vis dėlto būtų neatsakinga iš mano pusės nepaminėti bent jau svarbiausių Kisindžerio skrydžio į šlovę, turtus ir valdžią faktų.

Po būtinosios karinės tarnybos Amerikos kariuomenėje, kur jis buvo Frico Kremerio vairuotojas ir išvažinėjo visą karo sugriautą Vokietiją, Kisindžeris buvo atrinktas – dėka Openheimerių šeimos – tolimesniam mokymuisi Vilton parke. Tuo metu Kisindžeris turėjo eilinio laipsnį. 1952 metais jį pasiuntė į Tavistoko institutą, kur jo apdorojimu užsiėmė R. V. Dikas, išvertęs Henri išvirkščią. Po to jau niekas nebegalėjo sulaikyti Kisindžerio. Jį pasiuntė tarnauti Tarptautinių santykių tarybos Niujorko skyriuje, kuriam vadovao Džordžas Franklinas ir Hamiltonas Fišas.

Laikoma, kad oficialios JAV branduolinės politikos projektas buvo pristatytas Kisindžeriui jam būnant Tavistoke. Kisindžeris tiesiogiai dalyvavo toliau formuluojant šitą projektą per Apvaliojo Stalo seminarą “Branduolinis ginklas ir užsienio politika”, kuriame buvo sukurta doktrina, žinoma kaip “lankstus atsakymas” – absoliutus iracionalumas, kuris pagarsėjo pavadinimu MAD (beprotiškas).

Dėka Viljamo Elioto ir globojant Džonui Vileriui Benetui, vyriausiajam Apvaliojo Stalo direktoriui, apie ką jis rašė savo knygoje “Pragmatiškas perversmas politikoje”, Kisindžeris buvo kooptuotas į Apvalųjį Stalą, kad prastumtų monetaristinę politiką, kurią jis studijavo “Tarptautiniuose Harvardo seminaruose”.

Kisindžeris godžiai sugėrė Elioto pamokymus, jis jau nebebuvo panašus į žmogų, kurį generolas Kremeris kitados apibūdino kaip mano “mažą vairuotoją žydelį”. Kisindžerį įkvėpė Baliolo magistro dvasia ir jis tapo ištikimu supuvusios britų aristokratijos mokiniu. Įsisavinęs Toinbio, vyriausiojo žvalgybos direktoriaus MI6 prie Karališkojo užsienio reikalų instituto filosofiją, jis panaudojo jos postulatus savo diplominei disertacijai.

7 dešimtmečio viduryje Kisindžeris įrodė savo naudingumą “Apvaliajam stalui” ir Karališkajam užsienio reikalų institutui, t.y. britų monarchijai. Kaip paskatinimas ir tuo pat metu išbandymas, sekė jo įtraukimas į nedidelę grupę, kuriai priklausė Džeimsas Šlesingeris (James Schlessinger), Aleksandras Heigas ir Denielis Elsbergas. “Apvalusis stalas” vykdė seriją eksperimentų. Su šia grupe bendradarbiavo vyriausias Politinių tyrimų instituto teoretikas Noamas Čomskis.

Heigas, kaip ir Kisindžeris, dirbo generolui Kremeriui, bet ne vairuotoju, ir generolas savo globotiniui surado visą eilę postų Gynybos ministerijoje. Kai tik Kisindžeris buvo paskirtas patarėju nacionalinio saugumo klausimais, Kremeris pasiekė, kad Heigas būtų paskirtas jo pavaduotoju. Elsbergas, Heigas ir Kisindžeris vėliau įgyvendino Karališkojo užsienio reikalų instituto sugalvotą Votergeito planą, skirtą išvyti Niksoną už tai, kad jis nepakluso tiesioginiams Komiteto 300 nurodymams. Heigas vaidino pagrindinį vaidmenį psichologiniame Niksono apdorojime ir dėka šios veiklos, skirtos prezidento valiai “suminkštinti”, faktinė valdžia Baltuosiuose Rūmuose perėjo Kisindžeriui. Kaip jau minėjau 1984 metais, Heigas buvo Baltųjų rūmų tarpininkas, pramintas “gilia gerkle” (deep throat), kuris perdavinėjo informaciją Vudvardo ir Bernšteino komandai iš Washington Post.

Niksono persekiojimas, pasitelkus Votergeito bylą, tuo metu buvo pats stambiausias perversmas, kurį pasisekę vykdyti Apvaliajam Stalui, Karališkojo užsienio reikalų instituto įrankiui. Visos supainiotos šios bylos gijos veda link Apvaliojo Stalo, o iš ten – į Karališkąjį užsienio reikalų institutą ir tiesiogiai į Anglijos karališką šeimą. Niksono pažeminimas tapo akivaizdžia pamoka ir įspėjimu būsimiems JAV prezidentams, kad jie neimtų manyti, jog gali stoti prieš Komitetą 300 ir nugalėti. Kenedis buvo negailestingai užmuštas visos amerikiečių tautos akivaizdoje dėl tos pačios priežasties. Tuo tarpu Niksono figūra nebuvo laikoma tokia reikšminga, kad jis susilauktų Kenedžio likimo.

Kad ir koks metodas būtų pasirinktas, Komitetas 300 imasi priemonių, kad kiekvienas prezidentas suvoktų: nėra nė vieno žmogaus, kurio mes negalėtume pasiekti. Apie tai, kad šis įspėjimas tebegalioja iki šiol, liudija prezidento Bušo elgesys: pastarojo pastangos įsiteikti savo šeimininkams turėtų kelti rimtą susirūpinimą tiems, kuriems rūpi Amerikos ateitis.

Votergeito tikslas pasidarė aiškesnis po atsitikimo su “Pentagono dokumentais” ir iš to fakto, kad Šlesingeris buvo paskirtas į Niksono administraciją tam, kad stabdytų gynybinių žynybų darbą ir priešintųsi atominės energetikos plėtojimui. Šį uždavinį Šlesingeris vykdė, užimdamas atsakingas pareigas Atominės energetikos komisijoje, kuri vaidina lemiamą vaidmenį Amerikos deindustrializacijoje. Pradedant šiuo momentu, mes galime atsekti ekonominės 1991 metų depresijos, dėl kurios darbo neteko 30 mln amerikiečių, ištakas.

Prasiskverbti į Komitetą 300 ir oligarchų šeimas, kurios jį sudaro, praktiškai neįmanoma. Nuo jų labai sunku nuplėšti kamufliažą. Kiekvienas laisvę mylintis amerikietis turi žinoti štai ką: Komitetas 300 diktuoja visą Amerikos vidaus ir užsienio politiką štai jau beveik 200 metų. Akivaizdžiausiai tai pasireiškė taip vadinamos “Trumeno doktrinos” atveju, doktrinos, kurią Čerčilis kalte įkalė į galvą tam menkam žmogeliukui iš Indipendenso miestelio Misurio valstijoje.

Štai tiktai ka kurie buvusieji nariai, kurių palikuonys užėmė laisvas vietas po jų mirties, o taip pat dabartiniai Komiteto 300 nariai: seras Markas Terneris (Sir Mark Turner), Džeraldas Vilijersas (Gerald Villiers), Samiuelis Montegiu (Samuel Montague), Inčkeipai (Inchcapes), Kesvikai (Keswicks), Pyzai (Peases), Šrioderiai (Schroeders), Arli (Airlies), Čerčiliai (Churchills), Frezeriai (Freasers), Lazariai (Lazars), Džardin Matesonai (Jardine Mathesons). Pilnas Komiteto 300 narių sąrašas bus pateiktas kitoje šios knygos vietoje. Šie žmonės iš Komiteto 300 ĮSAKĖ prezidentui Vilsonui stoti prieš Vokietiją per I Pasaulin karą, šis Komitetas įsakė Ruzveltui išprovokuoti japonų ataką prieš Perl Harborą, kad JAV įstotų į karą.

Šie žmons, šis Komitetas įsakė mūsų tautai kariauti Korėjoje, Vietname ir Persų įlankoje. Gryna teisybė yra tai, kad JAV kovėsi penkiuose karuose šį šimtmetį vardan Komiteto 300. Panašu, kad beveik niekas nesustos ir neužduos klausimo: „Kodėl mes kovėmės šiuose karuose?” galingas „patriotizmo” būgnas, karinga muzika, plėvesuojančios vėliavos ir geltonos juostelės, atrodo, atėmė didžiai mūsų tautai protą.

Per penkiasdešimtąsias Perl Harboro metines vykdoma nauja „neapykantos Japonijai” kampanija, ir daro tai tiesioginiu, begėdiškiausiu būdu ne „Ramiojo vandenyno santykių institutas”, o Bušo administracija ir Kongresas. Siekiama to paties tikslo, kokio siekė Ruzveltas, provokuodamas ataką prieš Perl Harborą: pavaizduoti japonus agresoriais ir pradėti ekonominį karą, o paskui parengti mūsų jėgas sekančiai fazei – ginkluotai agresijai prieš Japoniją.

Šis planas jau paleistas į darbą, tik laiko klausimas, kad mūsų sūnūs ir dukterys bus pasiųsti į skerdyklą feodalinių lordų iš Komiteto 300 labui. Mes turim visiems paskelbti: „Mus ketina paaukoti ne vardan laisvės ir ne iš meilės tėvynei, o vardan tironijos, kuri netrukus apims visą planetą.

Šios organizacijos gniaužtai tiek stiprūs, kad 95% britų piliečių nuo 1700 metų priversti tenkintis mažiau kaip 20% nacionalinių tos šalies turtų. Būtent tai oligarchiniai feodaliniai anglų lordai mėgsta vadinti „demokratija”. Šitie išpuoselėti anglų džentelmenai faktiškai yra nepaprastai negailestingi – tai, ką jie padarė Indijoje, Sudane, Egipte, Irake, Irane ir Turkijoje pasikartos kiekvienoje šalyje, įvedus Naująją Pasaulio Tvarką – Vieningą Pasaulio vyriausybę. Jie pasinaudoja kiekviena tauta ir jos turtais, kad užsitikrintų savo privilegijuotą gyvenimo būdą. Būtent šio britų aristokratijos sluoksnio turtai sudėtingais ryšiais susiję ir persipynę su prekyba narkotikais, auksu, deimantais, ginklais, komercija ir pramone, nafta, masinės informacijos priemonėmis ir pramogų industrija.

Neskaitant eilinių leiboristų (bet ne jų lyderių), dauguma britų politinių veikėjų yra kilę iš tituluotų šeimų, jų titulai yra paveldimi ir perduodami iš tėvo vyriausiajam sūnui. Tokia sistema garantuoja, kad jokie pašaliniai negali nė pasvajoti apie politinę valdžią Anglijoje. Ir vis dėlto kai kuriems svetimiesiems pasiseka prasibrauti į elito gretas.

Paimkime, pavyzdžiui, lordą Halifaksą, buvusį britų pasiuntinį Vašingtone, žmogų, kuris perdavinėjo Komiteto 300 įsakymus mūsų vyriausybei per II Pasaulinį karą. Jo sūnus Čarlzas Vudas vedė mis Primrouz (Primrose), lordo Rotšildo kraujo giminaitę. Už tokių vardų kaip lordas Sveitlingas (Swaythling), slepiasi Montegiu, Anglijos Banko direktoriaus, karalienės Elžbietos II patikėtinio ir patarėjo, Shell Oil kontrolinio akcijų paketo savininko vardas. Visi jie – Komiteto 300 nariai. Kai kuri seni barjerai šiandien jau sugriuvo. Titulas šiandien jau nebe vienintelis kriterijus, kad galima būtų prieiti prie Romos klubo.

Manau, reikia padaryti apžvalgą tų dalykų, kurių Komitetas 300 tikisi pasiekti, parašyti apie jo tikslus ir uždavinius, prieš pradedant aprašinėti visą tą milžinišką, plataus masto, tarpusavyje persipynusią bankų, draudimo bendrovių, korporacijų struktūrą. Kad parengčiau žemiau pateiktą informaciją, prireikė metų metus trukusių tyrinėjimų ir ieškojimų, kurių metu buvo gretinami šimtuose dokumentų pateikiami duomenys, taip pat pravertė mano asmeniniai kontaktai, suteikę galimybę prieiti prie popierių, kuriuose esama svarbių detalių.

Komitetą 300 sudaro konkretūs asmenys, savo sričių specialistai, įskaitant specialistus šėtono kulto (cultus diabolicus), sąmonės pakeitimo cheminėmis priemonėmis, nuodijimo, žvalgybos srityse, bankų verslo ekspertus. Nereikia pamiršti buvusių Komiteto narių, turint galvoje svarbų jų vaidmenį praeityje, o taip pat to fakto, kad jų vietas užėmė jš šeimos nariai, įrodę, kad yra verti šios garbės.

Tarp Komiteto narių esama senųjų Europos Juodosios Aristokratijos (European Black Nobility) šeimų, šeimų iš Amerikos rytų liberaliojo isteblišmento (the American Eastern Liberal Establishment), Iliuminatų, arba, kaip jie žinomi Komitete – „MORIAH CONQUERING WIND”. Reikia paminėti „Mumo grupę” (Mumma Group), Nacionalinę bažnyčių tarybą (The National Council of Churches), Pasaulinę bažnyčių tarybą (The World Counsil of Churches), Pašvęstųjų ratą (Circle of Initiates), Devynis nežinomuosius (Nine Unknown Men), Lukuso trestą (Lucus Trust), Jėzuitų išlaisvinimo teologus (Jesuit Liberation Teologists), Siono seniūnų ordiną (The Order of the Elders of Zion), Nazi kunigaikščius (Nasi Princes), Tarptautinį valiutos fondą, Tarptautinių atsiskaitymų banką, JTO, Centralą (Central), britų masonų ložę Kvator Koronati (British Quator Coronati), italų masonų ložę P 2 (ypač jos narius, kurie priklauso Vatikano hierarchijai, CŽV, išrinktieji nariai iš Tavistoko instituto, įvairių fondų ir draudimo bendrovių, išvardinti žemiau pateiktuose sąrašuose, nariai, HSBC banką, Milnerio grupę Apvalusis stalas (Milner Group – Round Table), Činio fondą (Cini Foundation), Vokietijos Maršalo fondą (German Marshasll Fund), Dičlio fondą (Ditchley Foundation), NATO, Romos klubą, žaliųjų judėjimą (Environmentalists), Šv. Jono Jeruzaliečio ordiną (The Order of St. John of Jerusalem), Vieningosios pasaulinės vyriausybės bažnyčią (One World Government Church), Socialistų internacionalą, Juodąjį Ordiną, Tulės draugiją, Anenerbę-Rozenkroicerius, Didžiuosius Aukščiausiuosius (The Great Superior Ones) ir ŠIMTUS kitų organizacijų.

Ką gi mes matome? Netvirtą sąjungą žmonių su keistomis idėjomis? Žinoma, ne. Komitetui 300, kuris tur 150 metų istoriją, priklauso kai kurie patys ryškiausi intelektai, surinkti draugėn, kad sukurtų absoliučiai totalitarią ir absoliučiai valdomą „naują” visuomenę. Iš tiesų ši visuomenė nėra nauja, visos jos idėjos pasisemtos iš šėtoniškų kultų. Viskas juda link Pasaulio Vyriausybės, kurią pakankamai gerai aprašė velionis H. Velsas savo darbe, užsakytame Komiteto 300, kurį rašytojas drąsiai pavadino „Atviras sąmokslas – pasaulinės revoliucijos planai” (The Open Conspiracy – plans for a world revoliution).

Tai drąsūs ketinimai, nors, faktiškai, gal ne tokie ir drąsūs, kadangi niekas nepatikėjo Velsu, išskyrus „Didžiuosius Aukščiausiuosius”, „Anenerbės” narius ir tuos, kuriuos šiandien pavadintume „insaideriais”. Štai dalis to, ką siūlė Velsas.

„Atviras Sąmokslas iš pradžių pasireikš, aš manyčiau, kaip sąmoninga inteligentiškų ir, kai kuriais atvejais, turtingų žmonių organizacija, kaip judėjimas, kuris turi aiškius socialinius ir politinius tikslus, pagal bendrą susitarimą ignoruojantis didžiąją dalį egzistuojančio politinio aparato arba naudojantis jį kaip atsitiktinį instrumentą atskirose stadijose – tiesiog tai bus tam tikro skaičiaus žmonių judėjimas konkrečia kryptimi, žmonių, kurie netrukus atras, su tam tikra nuostaba, bendrą tikslą, link kurio jie eina. Visomis įmanomomis priemonėmis ji darys įtaką vyriausybėms ir jas kontroliuos”.

Kaip ir Orvelo knyga „1984″, Velso kūrinys yra ne kas kita, kaip masių agitavimas Pasaulinės Vyriausybės naudai. Jeigu susumuosime Komiteto 300 ketinimus ir tikslus, gausime maždaug tokį rezultatą:

Vieninga Pasaulinė Vyriausybė ir vieninga pinigų sistema, kurias sudaro nuolatiniai, nerenkami, valdžią paveldintys oligarchai. Pastarieji išsirenka lyderius iš saviškių tarpo pagal feodalinę sistema, kaip tai buvo Viduramžiais. Tokiame Vieningame pasaulyje gyventojų skaičius bus ribojamas, apribojant vaikų skaičių šeimoje, pasitelkiant krus, ligas ir badą, kol iš visų pasaulio gyventojų beliks 1 milijardas, nešantis naudą valdančiai klasei griežtai ir aiškiai apibrėžtose veiklos srityse.

Vidurinės klasės nebus – tik valdovai ir tarnai. Visi įstatymai bus unifikuoti pasaulinių teismų juridinės sistemos rėmuose, visur bus naudojamas vienas ir tas pats įstatymų kodeksas, o jų laikymąsi užtikrins Vieningosios Pasaulio vyriausybės policija. Jungtinės šios Vyriausybės karinės pajėgos prievarta įdiegs įstatymus visose buvusiose valstybėse, kurių daugiau nebeskirs sienos. Sistema stovėsiant gerovės valstybės pamatų. Kas pakluso Pasaulio Vyriausybei, tas bus apdovanotas puikiomis gyvenimo sąlygomis, kas ims maištauti, bus paprasčiausiai numarintas badu ar paskelbtas už įstatymo ribų ir taps taikiniu kiekvienam, kas panorės jį nužudyti. Asmeniniai šaunamieji ar šaltieji ginklai bus uždrausti.

Bus leistina tik viena religija – Vieningosios Pasaulio Vyriausybės bažnyčia, kuri, kaip ms žinome, egzistuoja nuo 1920 metų. Satanizmas ir juodoji magija bus pripažinti teisėtais dėstomais dalykais, tuo pat metu uždraudžiant privačias ar bažnytines mokyklas. Visos krikščioniškos bažnyčios bus sugriautos, o pati krikščionybė nugarmės į praeitį.

Kad būtų sukurta situacija, kai nebėra jokios asmeninės laisvės ir jokių laisvės koncepcijų, nebebus tokių dalykų kaip respublikinė valdymo forma ir tautos suverinitetas. Nacionalinis pasididžiavimas ir rasinė kilmė bus išnaikinti, o pereinamuoju laikotarpiu netgi užuominos apie rasinę priklausomybę bus griežčiausiai baudžiamos.

Kiekvienam žmogui bus įteigta, kad jis yra Vieningosios Vyriausybės tvarinys. Visi žmonės turės identifikacinius numerius, kurių nešiojimą galima bus lengvai patikrinti. Identifikaciniai numeriai bus suvesti į NATO kompiuterius, prie kurių Vyriausybės įstaigos turės žaibišką priėjimą bet kuriuo momentu. Suvestiniai CŽV, FTB, policijos, Mokesčių Valdybos, FEMA ir Socialinio draudimo agentūros failai bus žymiai praplėsti ir taps pagrindu personalinių dosjė kiekvienam JAV gyventojui duomenų bazei.

Santuokos bus paskelbtos už įstatymo ribų ir šeimyninio gyvenimo, kokį jį mes žinome dabar, nebeliks. Vaikus atims iš tėvų ankstyvoje vaikystėje ir auklės juos prižiūrėtojai, kaip valstybinį turtą. Toks eksperimentas buvo atliktas Rytų Vokietijoje, valdant Erichui Honekeriui, kai vaikus atimdavo iš tėvų, laikomų nelojaliais piliečiais. Moterys bus ištvirkintos nuolatiniu „moterų emancipacijos” procesu. Laisvas seksas taps priverstiniu.

Jei vyresnė kaip 20 metų moteris pažeis nustatytas taisykles, ji bus griežtai baudžiama. Po to, kai pagimdys du vaikus, moterys bus apmokomos savarankiškai darytis abortus. Atitinkami duomenys bus laikomi kiekvienos moters asmeninėje byloje regioniniuose kompiuteriuose. Jeigu moteris pastojo po to, kai jau pagimdė du vaikus, ją prievarta pasiųs į kliniką abortui ir tuo pat metu bus atlikta sterilizacija.

Bus plačiai paskleista pornografija, o kiekviename kino teatre bus privalomai rodomi pornografiniai filmai, įskaitant homoseksualistinius. „Atstatančių jėgas” narkotikų vartojimas bus privalomas – kiekvienam bus paskirta narkotikų kvota, kurią bus galima nusipirkti parduotuvėse. Bus plačia paplitę sąmonę pakeičiantys narkotikai ir jų vartojimas bus privalomas. Tokie narkotikai bus įmaišomi į maistą ar geriamą vandenį nežinant žmonėms. Visur bus įsteigti narkotiniai barai, valdomi Vieningosios Vyriausybės agentų, kuriuose žmonės-vergai praleis savo laisvalaikį. Tokiu būdu elitui nepriklausančių žmonių masė bus degraduota iki dresiruotų gyvulių rango – be nuosavos valios, lengvai paklūstančių ir valdomų.

Ekonominės sistemos pagrindas – oligarchinės klasės viešpatavimas. Maisto ir paslaugų gaminama ir tiekiama lygiai tiek, kiek būtina, kad funkcionuotų masinio vergiško darbo lageriai. Visi turtai sukoncentruoti elitinių Komiteto 300 narių rankose. Kiekvienam žmogui bus įteigta, kad jis arba ji visiškai priklauso nuo valstybės – išgyvenimo prasme. Pasaulis bus valdomas Komiteto 300 dekretais, kurie tučtuojau įgaus įstatymų galią.

Pramonė turi būti visiškai sunaikinta, drauge su atominėmis energetikos sistemomis. Tik Komiteto 300 nariai ir jų išrinktieji turės teisę tvarkyti planetos resursus. Žemės ūkis atiteks išimtinai Komitetui 300, o maisto produktų gamyba bus griežtai kontroliuojama. Kai visos šios priemonės pradės nešti savo vaisius, didelių miestų gyventojai bus prievarta iškeldinti į atokius rajonus, o tie, kurie atsisakys išvažiuoti, bus išnaikinti panašiai, kaip žmonės buvo naikinami Pasaulinės Vyriausybės eksperimento Kambodžoje metu (Pol Potas).

Mirtinų ligonių ir pagyvenusių žmonių eutanazija bus privaloma. Miestų gyventojų skaičius neviršys iš anksto nustatyto skaičiaus, kaip tai aprašyta Kalergio darbuose. Kvalifikuoti darbuotojai bus perkeliami į kitus miestus, jeigu tasai miestas, kuriame jie dirba, bus perpildytas. Kiti darbuotojai bus atsitiktine tvarka atrinkti ir pasiųsti į neužpildytus miestus.

Mažiausiai 4 milijardai „jokios naudos neduodančių valgytojų” iki 2050 metų bus išnaikinti karais, organizuotomis epidemijomis, mirtinomis, sparčiai progresuojančiomis ligomis ir badu. Elektros energijos, maisto ir vandens kiekis bus palaikomas lygmenyje, pakankamame vien tik ne-elito vegetavimui, tai pasakytina pirmiausiai apie baltuosius Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojus, o kitos rasės seka po to. Kanados, Vakarų Europos ir JAV gyventojų skaičius bus sumažintas greičiau negu kituose kontinentuose, kol pasaulio gyventojų skaičius nepasieks kontroliuojamo 1 milijardo, ir kurių 500 milijonų bus kinai ir japonai, pasirinkti dėl to, kad jie jau daugybę šimtmečių patyrė griežtą reglamentaciją ir priprato paklusti valdžiai.

Kartas nuo karto bus suorganizuotas maisto, vandens ir medicininės pagalbos deficitas, kad basės prisimintų, jog jų egzistavimas 100% priklauso nuo geros Komiteto 300 valios.

Sunaikinus tokias pramonės šakas kaip statyba, automobilių pramonė, metalurgija, gyvenamų namų statyba bus apribota, o išlikusios pramonės šakos bus kontroliuojamos Romos klubo, kaip ir visi moksliniai bei kosminiai tyrimai, kuriuos smarkiai apribos ir Kontroliuos Komitetas 300. Kosminė buvusių valstybių ginkluotė bus sunaikinta drauge su branduoline.

Visi pagrindiniai ir pagalbiniai farmacijos produktai, gydytojai, stomatologai ir kiti medicinos darbuotojai bus užregistruoti centriniame duomenų banke, ir vaistai arba medicinos pagalba nebus suteikiama be specialaus regioninių kontrolierių, atsakingų už kiekvieną miestą, miestelį ir kaimą, leidimo.

Jungtines Valstijas užtvindys svetimų kultūrų žmonės, kurie galutinai sunaikins Baltąją Ameriką, žmonės, neturintys jokio supratimo apie tai, ką gina Amerikos Konstitucija ir kurių protuose laisvės ir teisingumo sąvokos yra tiek silpnos, kad joms neteikiama jokios reikšmės. Svarbiausiu rūpesčiu taps maistas ir būstas.

Bus uždrausta visų centrinių bankų veikla, išskyrus Tarptautinių atsiskaitymų banką ir Pasaulio banką. Privatūs bankai bus paskelbti už įstatymo ribų. Atlygis už atliktą darbą bus išmokamas per unifikuotą, iš anksto Pasaulio Vyriausybės nustatytą skalę. Bus uždrausta reikalauti didinti atlyginimą, o taip pat bet kokie nukrypimai nuo standartinės unifikuotos skalės. Tie, kurie pažeis įstatymą, bus nedelsiant baudžiami.

Ne elito rankose nebebus jokių grynų pinigų. Atsiskaitymai bus atliekami debito kortelėmis su savininko identifikaciniais numeriais. Asmenys, pažeidę Komiteto 300 normas ir taisykles, bus baudžiami kortelės pristabdymu didesniam ar mažesniam laikotarpiui, priklausomai nuo nusižengimo sunkumo. Kai tokie žmonės ateis apsipirkti, jie staiga pamatys, kad jų kortelės įtrauktos į juoduosius sąrašus ir jie nebegali gauti jokių prekių bei paslaugų. Mėginimai pardavinėti senąsias sidabrines, arba senovines brangių metalų monetas bus prilyginami sunkiam nusikaltimui, baudžiamam mirtimi. Visas senąsias monetas bus pareikalauta priduoti iki tam tikro laiko drauge su šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir automobiliais. Tiktai elitui ir aukšto rango Pasaulio Vyriausybės funkcionieriams bus leidžiama turėti asmeninį ginklą, pinigų ir automobilių.

Jeigu žmogus rimtai nusikalto, jo kortelė bus atimta tame kontroliniame punkte, kuriame jis ją pateiks. Žmogus daugiau nebegalės gauti maisto, vandens, būsto ir kvalifikuotos medicinos pagalbos ir oficialiai bus laikomas esančiu už įstatymo ribų. Tokiu būdu bus sukurtos didžiulės išvarytųjų gaujos, gyvenančios tose vietose, kur lengviausia prasimanyti išgyvenimui reikalingų dalykų. Juos medžios ir žudys, atsiradus pirmai palankiai galimybei. Asmenys, kurie kokiu nors būdu padeda išvytiesiems, taip pat bus žudomi. Vietoje nusikaltėlių, kurie nepasidavė policijai ar kariškiam iki nustatyto termino, kalėjiman sės jų atsitiktine tvarka pasirinkti artimieji.

Bus kurstoma priešprieša tarp konkuruojančių frakcijų ir grupių, tokių kaip arabai ir žydai, Afrikos gentys ir joms leis kariauti naikinamuosius karus, prižiūrint NATO ir JTO stebėtojams tokia pati taktika bus naudojama Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šie karai vyks dar IKI TO, kai įsitvirtins Pasaulio vyriausybė, ir jie bus organizuojami visuose kontinentuose, kur gyvena didelės žmonių grupės su ryškiais etniniais ypatumais, tokios kaip sikhai, Pakistano musulmonai ir Indijos indusai. Etniniai ir religiniai prieštaravimai bus užaštrinti, o kaip „reguliavimo” priemonės bus naudojamos žiaurių konfliktų skatinimai ir kurstymai.

Visos informacijos tarnybos bus kontroliuojamos Pasaulinės Vyriausybės. Prisidengus „pramogomis” bus reguliariai plaunami protai, kas jau praktikuojama Amerikoje, kurioje ši veikla tapo ištisu mokslu. Vaikai, atimti iš „nelojalių” tėvų, gaus specialų išsilavinimą, skatinantį žiaurumą. Abiejų lyčių jaunimas bus apmokytas saugoti Pasaulio Vyriausybės darbo lagerių sistemos kalinius.

Iš to, kas čia pasakyta, akivaizdu, kad reikia dar daug nuveikti, kol įsigalės naujoji Pasaulio Tvarka. Komitetas 300 gerokai anksčiau ištobulino civilizacijos, kokią mes ją dabar žinome, sugriovimo planus. Kai kurie iš šių planų paaiškėjo iš klasikinės Bžezinskio knygos „Technotroninė era” ir iš Romos klubo įkūrėjo Aurelio Pečejo darbų, ypač iš jo knygos „Priešais bedugnę”.

Šioje knygoje Pečejis papasakojo apie Komiteto 300 planus pavergti žmogų, kurį jis pavadino PRIEŠU. Pečejis pacitavo Feliksą Džerzinskį, kuris kitados pasakė Sidnėjui Reiliui per patį raudonojo Teroro įkarštį, kai buvo išžudyti milijonai rusų: „Kodėl mane turėtų jaudinti, kiek žmonių miršta? Netgi krikščionių Biblija kalba apie tai, kad žmogumi pasirūpins Dievas. Man žmonės – tai ne kas kita, kaip smegenys – vienoje pusėje ir mėšlo fabrikas – kitoje”.

Sidnėjus Reilis buvo operatyvinis MI6 darbuotojas, pasiųstas stebėti Džerzinskio veiklos. Manoma, kad jį tasai draugas Feliksas i nušovė, kai jis pamėgino pabėgti iš Rusijos. Buvo sukurtas kruopštus scenarijus, pagal kurį britų parlamento nariai pakėlė triukšmą ir pradėjo garsiai reikalauti ataskaitos apie Reilio veiklą Rusijoje. Tai sukėlė grėsmę, kad bus atskleistas Komiteto 300 vaidmuo Baku naftos verslovių užvaldyme ir paaiškės, kad būtent Komitetas 300 suteikė didžiausią pagalbą Leninui ir Trockiui per bolševikų revoliuciją. Kad iš Reilio nebūtų išpešta teisybė, MI6 nusprendė inscenizuoti jo mirtį. Būdamas Rusijoje, Reilis gyveno prabangiame vasarnamyje, skirtame bolševikų elitui.

Įrodinėdamas, kad užgrius chaosas, jeigu postindustrinė Amerika nebus valdoma „Atlanto Aljanso” – Komiteto 300 pseudonimas – Pečejis siūlė atlikti Maltuso teorijomis pagrįstą gyventojų išrūšiavimą viso pasaulio mastu. Jis numatė susidūrimą tarp Tarybų Sąjungos mokslinio-techninio aparato ir Vakarų pasaulio. Dėl to Varšuvos sutarties šalims buvo pasiūlyta konvergencija su Vakarais Pasaulio Vyriausybės rėmuose, kad galima būtų tvarkyti pasaulio reikalus, remiantis krizių valdymo ir globalaus planavimo metodais.

Įvykiai, susiklostę buvusioje TSRS ir kelių nepriklausomų valstybių, sujungtų su Rusija į laisvą federaciją, atsiradimas visiškai atitinka tai, ką numatė Pečejis ir Romos klubas ir aiškiai išsakė abiejose knygose, kurias paminėjau. Su šitaip suskaldyta Tarybų Sąjunga bus lengviau susidoroti negu su galinga ir vieninga rusų tauta. Planai, sukurti Komiteto 300 Pasaulio Vyriausybei, kuriuose numatytas Rusijos suskaldymas, dabar labai sparčiai realizuojami. Įvykiai Rusijoje 1991 metų pabaigoje atrodo dar dramatiškiau, jeigu žvelgsime į juos iš ilgalaikių planų, kuriuos Komitetas sukūrė dar 7 dešimtmetyje, pozicijų.

Vakarų Europos tautos stumiamos į federacinę valstybę su viena vyriausybe ir viena valiuta. Iš ten analogiška sistema bus žingsnis po žingsnio perkelta į JAV ir Kandą. JTO pamažu, bet užtikrintai transformuojasi į vykdomąjį pasaulio Vyriausybės organą. JTO politiką diktuos Amerika, kaip mes tai matėme Persų įlankos karo metu.

Lygiai tas pats ištiko britų parlamentą. Klausimo dėl britų dalyvavimo Persų įlankos kare svarstymas buvo atliktas itin sparčiais tempais – tam prireikė tiek pat laiko, kiek jo reikia pasiūlymui padaryti pertrauką parlamento posėdyje. Per visą ilgametę parlamento istoriją tai buvo pirmas atvejis, kai šitokio svarbaus sprendimo priėmimui buvo skirta tiek mažai laiko. Vienas reikšmingiausių įvykių parlamento istorijoje praėjo beveik nepastebėtas.

Mes jau artėjame prie to, kad JAV pradės siųsti savo kariuomenę bet kokių ginčių, aptariamų JTO reguliavimui. Pasitraukiantis iš posto generalinis sekretorius Peresas de Kueljeras, susišlavęs daugybę kyšių, buvo pats nuolaidžiausias JTO lyderis per visą istoriją, jis vykdė visus JAV paliepimus be jokių svarstymų. Jo įpėdinis su dar didesniu nuolankumu vykdys JAV vyriausybės nurodymus. Tai labai svarbus žingsnis kelyje į Pasaulinę Vyriausybę.

Per sekančius porą metų įvairiausių ginčų sprendimui bus labiau naudojamasi Tarptautiniu Hagos teismu. O jis yra Pasaulinės Vyriausybės juridinės sistemos prototipas, sistemos, kuri išstums visas kitas. Kai dėl centrinių bankų, vaidinančių svarbų vaidmenį NPT, tai ši problema beveik išspręsta. 1991 metų pabaigoje dominuojantį vaidmenį pasaulio finansuose vaidina Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Privatūs bankai sparčiai nyksta, kuriant ‚Didžiojo dešimtuko” bankus, kurie kontroliuos bankininkystę visame pasaulyje, o viskam vadovaus Tarptautinių atsiskaitymų bankas ir TVF.

Europoje labai daug dotacinių valstybių, o ir Amerika labai sparčiai virsta pačia didžiausia pasaulyje dotacine šalimi. Kai tik žmonės tampa priklausomais nuo valstybės gyvenimo sąlygų užtikrinimo srityje, pasidaro labai sunku juos atpratinti nuo to, ką matėme iš paskutinių Amerikoje vykusių rinkimų, per kuriuos 98% asmenų, užimančių renkamas pareigas, buvo sugrąžinti į Vašingtoną mėgautis geru gyvenimu, nežiūrint į ganėtinai prastas jų reputacijas.

Asmeniniai šaunamieji ginklai uždrausti jau trijuose ketvirtadaliuose pasaulio teritorijos, tik Amerikoje žmonės vis dar gali turėti visų tipų ginklus, tačiau ši teisę labai sparčiais tempais ribojama vietiniais ir valstijų įstatymais, kas pažeidžia piliečių konstitucines teises. Iki 2010 metų asmeniniai ginklai Amerikoje taps istorija.

Šitokiu būdu, nerimą keliančiu greičiu naikinamas ir švietimas. Pasitelkus į pagalbą įvairiausius juridinius pretekstus ir dėl finansavimo trūkumo privačios mokyklos priverstos užsidaryti. Amerikos švietimo standartai nusmuko iki tokio žemo lygio, kad jį vargiai begalima pavadinti švietimu. Tai atitinka planą, kurį aprašiau aukščiau. Pasaulio Vyriausybė nenori, kad jūs vaikai gautų gerą išsilavinimą.

Sparčiai naikinama nacionalinė savimonė. Patriotizmas daugiau nebeskatinamas, išskyrus genocido karų atvejus, suplanuotus Pasaulinės Vyriausybės ir kariaujamus prieš tokias nacijas kaip Irakas ir Libija. Rasinis pasididžiavimas dabar smerkiamas ir laikomas prieštaraujančiu įstatymams daugumoje šalių, įskaitant JAV, Angliją, vakarų Europą ir Kanadą – šalių, kuriose didelė baltosios rasės koncentracija.

Po II Pasaulinio karo, vadovaujant slaptoms draugijoms, sparčiais tempais vykdomas respublikinės valdymo formos naikinimas. Nuverstų su Amerikos pagalba vyriausybių sąrašas yra pakankamai ilgas ir neinformuotam žmogui nelengva sutikti su tuo, kad vyriausybė šalies, besilaikančios respublikinės valdymo formos (kaip laikoma), turėdama unikalią konstituciją, gali atlikti tokius veiksmus, tačiau faktai byloja ką kita.

Šį tikslą Komitetas 300 išsikėlė prieš 100 metų. Amerika atakavo ir tebeatakuoja tas vyriausybes netgi kai pati respublikinė bazė Amerikoje atkakliai griaunama. Pradedant Loidu Katleriu (Lloyd Cutler), juridiniu prezidento Karterio patarėju, veikia ištisas konstitucinių juristų komitetas, turintis tikslą pakeisti JAV Kongresą parlamentine sistema, kuri neužtikrina tautos atstovavimo. Šis darbas vykdomas nuo 1979 metų, pagal atitinkamų pokyčių programą. Dėl ištikimybės šiam savo darbui, Katleris buvo priimtas į Komitetą 300. Galutinis parlamento reformos projektas turi būti pristatytas Komitetui 300 iki 1993 metų pabaigos.

Įsigalėjus naujai parlamentinei sistemai, parlamento nariai nebebus atsakingi prieš savo rinkėjus, o paklus parlamento vadovams ir balsuos, kaip jiems bus liepiama. Tokiu būdu, pasitelkus į pagalbą ardomąją biurokratinę ir juridinę veiklą, konstitucija drauge su asmens laisve bus panaikinta. Iš anksto suplanuota žmogaus degradacija bus paspartinta sekso propaganda. Nauji seksualinės degeneracijos kultai jau dabar kuriami britų karūnos, veikiančios per SIS ir MI6 tarnybas. Kaip mes jau žinome, visi šiuo metu veikiantys kultai buvo sukurti britų žvalgybos, dirbančios viešpataujantiems oligarchams.

Mes galime manyti, kad visiškai naujo seksualinio degeneratyvinio kulto sukūrimas – dar labai tolimos ateities uždavinys, tačiau aš turiu informacijos, kad tai gali būti užbaigta iki 1992 metų. 1994 metais „gyvieji šou” prestižiškiausiuose pramogų klubuose taps įprastais reginiais. Dabar kuriamas pakankamai respektabilus įvaizdis šiai „pramogų rūšiai”.

Ateis laikas, kai Holivudo ir pramogų pasaulio įžymybės pradės kalbėti, kad tame ar aname klube tiesiog būtina surengti „gyvuosius seks šou”. Homoseksualizmas demonstruojamas nebus. Naujame visuomenei priimtiname „pasismaginime” bus viešas heteroseksualių lytinių aktų demonstravimas, apie kuriuos žiniasklaida skelbs komentarus, panašius į tuos, kurie skelbiami apie Brodvėjaus šou ar paskutines filmų premjeras.

Beprecedentinis puolimas prieš moralines vertybes pasieks apogėjų 1992 metais. Pornografija daugiau nebebus vadinam „pornografija”, o seksualinėmis pramogomis suaugusiems. Bus išpopuliarinti tokie lozungai kaip „Kam tai slėpti, jei visi tuo užsiima?” „Atsikratykim prietarų, kad viešas sekso demonstravimas – tai purvina ir žema”. Tiems, kurie mėgsta tokį ištvirkimą, daugia nebereikės lankytis tamsiuose porno salonų užkaboriuose. Vietoje jų – prašmatnūs aukščiausios klasės klubai, lankomi žymių ir turtingų asmenų. Vieši seksualiniai reginiai bus paversti „menine” pramogų rūšimi. Dar blogiau – dauguma religinių „lyderių” visa tai palaikys.

Milžiniškas, siaubingas, visur prasiskverbiantis socialinės psichiatrijos aparatas, kurį sukūrė Tavistoko institutas ir platus jo filialų tinklas bus valdomas vienos vienintelės žinybos. Tai vieningas organas, sąmokslininkų hierarchija, ir jo pavadinimas – Komitetas 300. Tai valdžios struktūra ir valdžios centras, kuris smarkiai pranoksta bet kokio atskiro pasaulio lyderio ar kokios nors vyriausybės, įskaitant JAV vyriausybę ir prezidentus, valdžią, kuo įsitikino velionis Kenedis. Kenedžio nužudymas – tai Komiteto 300 akcija ir prie jos mes dar sugrįšime.

Komitetas 300 – tai absoliučiai slapta bendrija, kurią sudaro neliečiamos valdančios klasės atstovai, į kurių tarpą įeina Anglijos, Olandijos, Danijos ir kitų Europos šalių karališkosios šeimos. Po karalienės Viktorijos, venecijietiškos Juodosios aristokratijos matriarchės, mirties, šitie aristokratai nutarė, kad aristokratų valdžią visame pasaulyje galima įvesti susivienijus su nearistokratiškais, tačiau pakankamai galingais verslo lyderiais, dėl to durys į absoliučią valdžią buvo atvertos tiems, kuriuos Anglijos karalienė yra linkusi vadinti „prasčiokais”.

Iš savo darbo žvalgyboje patirties aš žinau, kad užsienio šalių vadovai šitą visagalę grupę vadina „Magais”. Stalinas sugalvojo jiems nuosavą pavadinimą; „Tamsos jėgos”, o prezidentas Eizenhaueris, kuris niekad nepakilo aukščiau „tarnaujančio žydo” statuso, smarkiai neįvertino šitų jėgų, vadindamas jas viso labo „kariniu pramoniniu kompleksu”. Stalinas sukūrė labai galingas tarybų Sąjungos atomines ir įprastas karines pajėgas, kadangi nepasitikėjo tais, ką jis vadino „Šeima”. Jo įgimtas nepasitikėjimas Komitetu 300 ir Komiteto baimė buvo pagrįsti.

Masinių pramogų industrija, ypač kinas, buvo naudojama diskreditacijai tų, kurie mėgino įspėti apie šią pačią pavojingiausią grėsmę individualiai ir visos žmonijos laisvei. Laisvė – tai Dievo mums duotas dėsnis, kurį žmogus nuolatos stengiasi pažeisti arba panaikinti. Tačiau kiekvienas taip trokšta laisvės, kad iki šiol jokia sistema nesugebėjo išrauti šio jausmo iš žmonių širdžių. Eksperimentai, atlikti Tarybų Sąjungoje, Britanijoje ir Amerikoje, siekę atbukinti ir susilpninti žmoguje laisvės siekį, taip ir nepasiekė savo tikslo.

Tačiau įsiviešpatavus Pasaulinei vyriausybei ir NPT, bus išplėtoti didelio masto eksperimentai, kad šitas siekis būtų išrautas iš žmonių sielų, kūnų ir širdžių. Tai, ką mes jau patiriame – tėra niekai, lyginant su tuo, kas dar laukia. Atakos prieš sielą – tai daugybės rengiamų eksperimentų pagrindas ir aš su apgailestavimu turiu pasakyti, kad žinybos Amerikoje vaidins svarbų vaidmenį tuose siaubinguose bandymuose, kurie jau atliekami vietiniame lygmenyje tokiose vietose, kaip Betesdos karinio jūrų laivyno ligoninė ar Vakavilio kalėjimas Kalifornijoje.

Buv plačiai išreklamuoti filmai apie Džeimsą Bondą, tokie kaip „Žudikų biuras”, „Matarezės ratas” ir kt. Tai buvo fantastika, specialiai skirta tam, kad būtų nuslėpta tiesa apie faktą, jog tokios organizacijos iš tiesų egzistuoja, o jų veiklos mastai yra tokie dideli, kad pranoksta drąsiausias Holivudo rašeivų fantazijas.

„Žudikų biuras” yra absoliučiai realus. Jis egzistuoja Europoje ir JAV ir turi vienintelį tikslą: atlikti Komiteto 300 pavedimus nužudyti aukšto rango asmenis, kada visos kitos įtakos priemonės nebeveikia. Būtent PERMINDEX įgyvendino Kenedžio nužudymą, vadovaujant serui Viljamui Stefensonui, kuris ilgus metus buvo pagrindinis britų karališkosios šeimos agentas „kovoje su kenkėjais”.

Klėjus Šou, samdytas CŽV agentas, vadovavo kompanijai PERMINDEX iš Naujojo Orleano Prekybos Centro. Buvęs Naujojo Orleano apygardos prokuroras Džimas Harisonas labai arti prisikasė prie sąmokslo atskleidimo, iki pat Klėjaus Šou, tačiau po to su Harisonu „rimtai pasikalbėjo” ir Šou buvo paskelbtas nekaltu dėl bendrininkavimo sąmoksle, kuriuo tikslas – nužudyti Kenedį. Faktas, kad ŠOU buvo likviduotas tuo pačiu būdu kaip ir Džekas Rubis, dar vienas samdomas CŽV agentas – abu mirė užkrėsti sparčiai progresuojančiu vėžiu – pakankamai įtikinamai byloja apie tai, kad Harisonas ėjo teisingu keliu.

Antrasis „žudymo biuras” įsikūręs Šveicarijoje. Dar visai neseniai jam vadovavo vien tamsi asmenybė, kurios, beje vėlesnių nei 1941 metų nuotraukų neegzistuoja. Šio biuro operacijas finansavo ir, matomai, iki šiol tebefinansuoja Oltramarų (Oltramaire) šeima, priklausanti šveicarų Juodajai aristokratijai ir kontroliuojanti Lombard Odier Bank of Geneva – Komiteto 300 operatyvinę organizaciją. Pagal JAV armijos žvalgybos G2 dosjė, svarbiausiu biuro kontaktiniu asmeniu buvo Žakas Sustelis (Jacques Soustelle). Šita grupė taip pat buvo glaudžia susijusi su Alenu Dalesu ir Žanu de Meniliu (Jean de Menil), svarbiu Komiteto 300 nariu ir stambiu Teksaso naftos pramonininku. Žvalgybos G2 duomenys rodo, kad ši grupė aktyviai dalyvavo prekyboje ginklais Artimuosiuose Rytuose, o be to „žudymo biuras” surengė ne mažiau kaip 30 pasikėsinimų prieš de Golį, į kuriuos buvo tiesiogiai įsipainiojęs Žakas Sustelis. Tas pats Sustelis veikė kaip kontaktinis asmuo sukilėlių grupėje Sendero Luminoso (šviesus kelias – isp.), kuri saugojo Komitetui 300 pavaldžius Peru kokaino gamintojus.

Kai visus pagrindinius „žudymo biuro” planus sužlugdė puikus DGSE (prancūzų žvalgyba, buvusi SDECE) darbas, užduotis buvo patikėta MI 6 (Military Intelligence Department Six), taip pat žinomai kaip Secret Intelligence Service (SIS), turinti kodinį pavadinimą „Šakalas”. SDECE priėmė į darbą protingus jaunus aukštųjų mokyklų absolventus ir į ją neprasiskverbė MI 6 bei KGB agentai. Organizacijos veikla demaskuojant užsienio agentus sukėlė pavydą visų šalių spectarnyboms, būtent ši grupė stebėjo Šakalą iki jo galutinio tikslo, o paskui nužudė jį, prieš jam atidengiant ugnį į generolo de Golio automobilių kortežą.

Būtent SDECE demaskavo rusų „kurmį”, dirbusį de Golio ministrų kabinete. Jis, be viso kito, buvo susijęs dar ir su CŽV. Kad būtų diskredituota SDECE, Alenas Dalesas, neapkentęs de Golio (kaip ir de Golis jo), sučiupo vieną iš jo agentų Rože de Luetą (Roger De Louette) su kroviniu heroino už 12 mln dolerių. Po rimto ir sumanaus „tardymo”, de Luetas „prisipažino”, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis užsiėmė narkotikų kontrabanda Amerikoje. Grubus šio bylos fabrikavimas buvo pastebimas plika akimi.

Remdamiesi SDECE metodų, kuriais žinyba saugojo de Golį, ypač situacijose, kai važiuojama automobilių kortežais, tyrimais, FTB, Slaptoji tarnyba ir CŽV tiksliai žinojo, kaip neutralizuoti prezidento Kenedžio apsauginius ir palengvinti trims PERMINDEX šauliams jų darbą Dili Plazoje 1963 lapkritį.

Dar vieną fakto, užmaskuoto kaip šnipų literatūra, pavyzdį matome Leono Uriso romane „Topazas”, kuriame pateikta ataskaita apie Tiro de Vosžoli (Thyraud de Vosjoli) darbą. Tai buvo tas pats KGB agentas, kurį demaskavo SDECE kaip ryšininką tarp KGB ir CŽV. Esama daug ataskaitų apie Mosado veiklą, pateikiamų kaip beletristika ir kone visos jos pagrįstos realiais faktais.

Mosadas dar žinomas kaip „Institutas”. Daug pretenzingų rašytojų daro apie jį absurdiškus pareiškimus, kurie priimami kaip teisybė, ypač tai pasakytina apie vieną rašytoją, labai gerbiamą dešiniųjų krikščionių sluoksniuose. Viską galima suversti jo nepatyrimui, kadangi jis neturi specialaus pasirengimo, tačiau jam tai netrukdo švaistytis „mosadiškais vardais” visuose tekstuose.

Tokio pobūdžio informacijos pliūpsniai paprastai naudojami prieš amerikiečių dešiniąsias patriotines grupes. Iš pradžių Mosdadą sudarė trys grupės: Karinės žvalgybos biuras, Užsienio reikalų ministerijos Politinis departamentas ir Saugumo valdyba (Šerut Habitachon). Davidas Ben Gurionas, Komiteto 300 narys, sulaukė didžiulės paramos iš MI 6, kad šios trys grupės būtų sujungtos į vieną.

Tačiau sėkmės tai natnešė ir 1951 metais seras Viljamas Stefensonas iš MI 6 pertvarkė Mosadą į vieningą tarnybą, pavaldžią Užsienio reikalų ministerijos Politiniam departamentui ir turinčią specialią grupę, skirtą špionažui ir „juodam darbui” atlikti. Britų žvalgyba padėjo apmokyti ir aprūpinti tarnybą „Sarajet maktal” (Sarayet Maktal), kuri taip pat žinoma kaip generalinio štabo žvalgybos skyrius, sukurtas pagal britų Specialiosios oro tarnybos (Britain`s Special Air Service – SAS) pavyzdį. Šis Mosado padalinys niekad neminimas jo tikruoju pavadinimu ir yra žinomas tiesiog kaip „tie vyrukai”.

„Tie vyrukai” tėra paprasčiausias britų SAS filialas ir SAS nuolat juos treniruoja, apmoko veiklos metodų. Būtent „vyrukai” pagrobė Adolfą Eichmaną. „Vyrkai” ir faktiškai visi Mosado agentai yra nuolatinėje kovinėje parengtyje. Mosadas turi milžinišką pranašumą prieš kitas žvalgybos tarnybas, kadangi kiekvienoje šalyje esama žydų bendruomenių.

Tirdamas socialines ir kriminalines dosjė, Mosadas užverbuoja agentus iš vietinių žydų, kurių atžvilgiu esama kokio nors kompromato ir priverčia juos darbuotis nemokamai. Mosadas taip pat turi laisvą priėjimą prie Amerikos teisėsaugos žinybų archyvų. Karinės jūsų žvalgybos valdyba aptarnauja Mosadą absoliučiai neatlygintinai. JAV piliečiai būtų šokiruoti, įsiutinti ir išgąsdinti, jeigu kada nors paaiškėtų, kaip daug Mosadas žino apie visas milijonų amerikiečių gyvenimo puses, netgi tų amerikiečių, kuie visiškai nesusiję su politika.

Pirmasis Mosado vadovas Poibenas Šiloachas (Reuben Shiloach) buvo priimtas į Komitetą 300, tačiau nežinia, ar jo įpėdiniai naudojasi šia privilegija. Daug požymių liudija, kad naudojasi. Mosadas turi kvalifikuotą dezinformacijos tarnybą. Dezinformacijos kiekiai, kuriuos jis išmeta į Amerikos rinką, kelia susirūpinimą, tačiau dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad visą šią dezinformaciją „praryja” ir suvirškina žmonės.

Žvelgdami į Mosado „mokrokosmą” mes akivaizdžiai matome, kokiu mastu „olimpiečiai” pasauliniu mastu kontroliuoja žvalgybos tarnybas, pramogų industriją, leidybą, kaip konstruojama visuomenės nuomonė ir kuriamos televizijos naujienos. Tedas Termeris neseniai buvo priimtas į Komitetą 300 – tai buvo apdovanojimas už jo sukurtą CNN „naujienų” (tiksliau – naujienų fabrikavimo) kanalą. Komitetas turi galią, galimybę ir priemones kalbėti visiems pasaulio žmonėms viską, ką tik nori, ir didžioji žmonių dalis tuo patiki.

Kiekvieną sykį, kada koks nors tyrinėtojas aptinka šitą centrinę valdymo grupę, jis arba sėkmingai nuperkamas tos pačios grupės, arba patiria specialų apdorojimą Tavistoko institute, po kurio pradeda rašyti fantastinius dalykus, kažką panašaus į Džeimsą Bondą. Kitaip sakant, to žmogaus energija nukreipiama reikiama vaga, o pats jis gauna dosnų atlygį. O jeigu toks žmogus kaip Kenedi susiduria su tiesa apie tai, kas valdo pasaulio įvykius ir išlieka nepaperkamas, tai jį nužudo.

Kenedžio atveju nužudymas buvo įvykdytas žmonių akyse, nepaprastai žiauriai. Tai buvo aiškus perspėjimas visiems pasaulio lyderiams, kad tie nebandytų išsilaisvinti nuo kontrolės. Popiežius Jonas Paulius II buvo viešai pažemintas ir tuo įspėtas nutraukti nepageidaujamą veiklą, ką jis ir padarė. Kaip pamatysime vėliau, kai kurie Vatikano lyderiai šiandien posėdžiauja Komitete 300.

Rimtas tyrinėtojas gali labai lengvai pamesti Komiteto 300 pėdsakus, kadangi britų MI 6 skatina plėtojimąsi ištiso spektro „dvasinių žaidimų”, tokių kaip New Age, joga, dzen budizmas, magija, „Delfų Apolono šventykla” (jos nariu buvo Aristotelis) ir šimtų smulkesnių įvairiausio pobūdžio kultų. Grupė „išėjusių į atsargą” britų žvalgybos agentų, kurie iki šiol susigaudo situacijoje, vadina sąmokslininkų grupę Force X ir paskelbė, kad ji disponuoja nepaprastai galinga žvalgybos tarnyba, kuri prasiskverbė į KGB, Vatikano žvalgybą, CŽV, ONI, DGSE, Amerikos karinę žvalgybą, Valstybės departamento žvalgybą ir netgi labiausiai užslaptintą JAV „Nacionalinės žvalgybos valdybą (Office of National Reconnoissance – ONR).

Be Komiteto 300 narių apie ONR egzistavimą žinojo tik saujelė žmonių, kol žinybos visiškai atsitiktinai neaptiko prezidentas Trumenas. Čerčilis prikišo ranką prie ONR įsteigimo ir įsiuto, kai Trumenas atskleidė jos egzistavimą. Čerčilis gerokai didesniu laipsniu negu kiti Komiteto 300 tarnai laikė Trumeną „savu nedideliu ir priklausomu žmogeliuku ir Independenso miestelio”. Tai susiję su tuo, kad kiekvienas Trumeno judesys buvo kontroliuojamas masonų. Netgi šiandien kasmetinis ONR biudžetas nėra žinomas JAV Kongresui, ši žinyba pavaldi tiktai išrinktiesiems kongresmenams. ONR – tai organas, besąlygiškai paklūstantis Komitetui 300, į kurį reguliariai keliauja jo pranešimai kelių valandų intervalu.

Tokiu būdu išeina, kad visos fiktyvios mistifikacijos, kuriamos įvairiuose Komiteto valdymo skyriuose ir organuose yra skirtos tam, kad būtų nuimti įtarimai dėl paties Komiteto egzistavimo, tačiau nė kiek neverta abejoti, kad jis vis dėlto egzistuoja. Štai dar vienas pavyzdys to, ką turiu galvoje – knyga „Šakalo diena”, pagal kurią buvo sukurtas populiarus filmas.

Knyga aprašo realius įvykius. Nors dėl akivaizdžių priežasčių veikiančių asmenų ir vietų vardai bei pavadinimai pakeisti, tačiau pati istorija pasakoja apie tai, kad vienam MI6 agentui buvo įsakyta pašalinti generolą de Golį. Generolas pasidarė nebevaldomas, atsisakė bendradarbiauti su Komitetu, apie kurio egzistavimą puikiausiai žinojo, kadangi buvo kviečiamas tapti jo nariu. Konfliktas pasiekė kulminaciją, kai de Golis paskelbė apie Prancūzijos pasitraukimą iš NATO ir tučtuojau pradėjo kurti nuosavas branduolines pajėgas.

Šis poelgis taip įsiutino Komitetą, kad de Golį įsakė nužudyti. Tačiau prancūzų spectarnybos sugebėjo atskleisti „Šakalo” planus ir užtikrinti generolo saugumą. Turint galvoje ataskaitą, padarytą MI6, kuri yra svarbiausias Komiteto organas, kai reikia tvarkyti slaptus reikalus, prancūzų žvalgybos darbas panašus į stebuklą.

„Šeštojo karinės žvalgybos skyriaus” (MI6) sukūrimas susijęs su sero Frensio Volsingemo (Sir Francis Walsingham) vardu. Volsingemas buvo karalienės Elžbietos I parankinis įvairaus pobūdžio purvinoms operacijoms. Per šimtus savo egzistavimo metų MI6 sukaupė tokią kolosalią patirtį, kurios neturi nė viena žvalgybos tarnyba pasaulyje. MI6 agentai rinko informaciją visuose planetos kampeliuose ir vykdė slaptas operacijas, kurios nustebintų net geriausiai informuotą žmogų, jeigu jie būtų paviešinti, štai dėl ko ši tarnyba laikoma itin svarbia Komiteto 300 žinyba.

Oficialiai MI6 neegzistuoja, jos biudžetas pildomas iš asmeninių karalienės ir kitų „fondų” ir sudaro, kaip pranešama, 350-500 mln $ per metus, tačiau tikslios sumos nežino niekas. Savo dabartiniu pavidalu tarnyba egzistuoja nuo 1911 metų, kada jai vadovavo seras Mensfildas Kamingas (Sir Mansfield Cumming), karališkojo laivyno kapitonas, kurio vardas visada žymimas raide K, iš kurios kilo Džeimso Bondo raidės M šlovė.

Nėra jokios oficialiosios MI6 veiklos istorijos – tai griežta paslaptis, nors Berdžeso, Maklino, Bleiko, Blanto (Burgess, Maclean, Blake, Blunt) padarė didelę žalą žinybos karininkų moralinei dvasiai. Priešingai nei kitose tarnybose, būsimi MI6 darbuotojai atrenkami universitetuose ir kitose mokymo įstaigose. Tai daro aukštos kvalifikacijos „talentų medžiotojai”, ką galime pamatyti iš Rodso stipendiatų sąrašo – šie žmonės buvo padaryti Apvaliojo stalo nariais. Vienas iš reikalavimų kandidatams – mokėti užsienio kalbas. Kandidatai labai griežtai tikrinami dėl „kraujo švarumo”.

Remiamas tokios grėsmingos jėgos, Komitetas 300 gali nebijoti demaskavimų ir visa tai tęsis dešimtis metų. Patikėti Komiteto egzistavimu trukdo neįtikėtinas slaptumas, tvyrantis aplink jį. Nė viena masinės informacijos priemonė niekad netgi nepaminėjo apie šią sąmokslininkų hierarchiją, dėl to visiškai natūralu, kad žmonės abejoja.

Komitetą 300 kontroliuoja britų monarchai, šiuo atveju – Elžbietas II. Karalienė Viktorija, kaip manoma, kentė tikrą paranoją, kaip išsaugoti paslaptį, jog ji valdo Komitetą ir dėjo visas pastangas, kad nuslėptų faktą, kad Džeko Skerdiko nusikaltimų vietose buvo palikti masoniški užrašai, susiję su Komitetu ir jo eksperimentais, kuriuos atlikinėjo aukšto rango Škotijos masonas. Komitete 300 pilna britų aristokratijos narių, kurie turi korporatyvinių interesų ir pagalbininkų kiekvienoje pasaulio šalyje, įskaitant Tarybų Sąjungą.

Komiteto struktūra yra tokia.

Tavistoko institutas prie Sasekso universiteto ir jo Londono filialas priklauso ir yra valdomas Karališkojo tarptautinių reikalų instituto, kurio „prievaizdu” Amerikoje dirba Henris Kisindžeris.

„Erelio ir žvaigždės grupė”, kuri, pasibaigus II Pasauliniam karui, pakeitė pavadinimą į „Žvaigždės grupę”. Jai priklauso grupė stambių tarptautinių kompanijų, veikiančių viena kitą perdengiančiose ir greturinėse srityse: draudimas, bankininkystė, nekilnojamas turtas, pramogų verslas, aukštosios technologijos, įskaitant kibernetiką, elektroninio ryšio priemones ir pan.

Kaip ne pati svarbiausia veiklos kryptis, bankininkystė, vis dėlto, yra gyvybiškai svarbi sritis, ypač tuose regionuose, kur bankai veikia kaip kliringo rūmai ir kaip priemonės išplauti iš narkotikų verslo gautus pinigus. Patys garsiausi vardai bankų sferoje – tai Anglijos Bankas, FRS, Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Pasaulio bankas, HSBC, American Express bankas – visa tai narkodolerių plovimo priemonės. Kiekvienas šių bankų turi filialus arba kontroliuoja šimtus ir tūkstančius didelių ir mažų bankų visame pasaulyje.

Komiteto 300 tinkle esama tūkstančiai didelių ir mažų bankų, įskaitant Banca Commerciale Italiana, Banca Privata, Banco Ambrosiano, the Netherlands Bank, Barclays Bank, Banco del Colombia, Banco de Ibero‑America. Ypatingai įdomus yra Banca del la Svizzeria Italiana (BSI), kadangi jis užsiima „skrajojančių kapitalų” investicijomis Amerikoje – daugiausiai doleriais ir JAV obligacijomis. Bankas izoliuotai įsikūręs „neutraliame” Lugane, „skrajojančio kapitalo” centre, prioklausančiame Juodajai Aristokratijai. Luganas įsikūręs nei Italijoje, nei Šveicarijoje, tai šešėlinė zona, skirta šešėlinėms operacijoms. Džordžas Bolas (George Ball), turintis didelį Banca del la Svizzeria Italiana akcojų paketą, yra įtakingas insaideris ir JAV bankų atstovas.

Bank of Credit and Commerce International (BCCI), Banca Nationale Del Lavoro (BNL), Banco Mercantil de Mexico, Banco Nacional de Panama, Bangkok Metropolitan Bank, Bank Leumi (Izraeilis), Bank Hapoalim (Izraeilis), Standard Bank, Bank of Geneva, Bank of Ireland, Bank of Scotland, Bank of Montreal, Bank of Nova Scotia, Banque Paris et Pays Bas, British Bank of the Middle East, the Royal Bank of Canada – štai tik keletas bankų iš ilgo „specializuotų” bankų sąrašo.

Openheimeriai iš Pietų Afrikos priklauso gerokai sunkesnei „svorio kategorijai” negu Rokfeleriai. Pavyzdžiui, 1981 metais Haris Openheimeris, gigantiškos Anglo American Corporation, kuri kontroliuoja aukso ir deimantų gavybą bei prekybą visame pasaulyje, atstovas, pareiškė, kad jis rengiasi įžengti į Šiaurės Amerikos bankininkystės rinką. Openheimeris greitai investavo dešimt milijardų dolerių į specialiai sukurtą kompaniją, kuri turi tikslą supirkti stambių JAV bankų akcijų paketus. Tarp jų buvo ir Citicorp. Investicinė Openheimerio kompanija Minorco įkūrė filialą Bermuduose – britų karališkosios šeimos šeimyniniame draustinyje. Minorco direktorių tarybai priklauso Volteris Vristonas (Walter Wriston) iš Citicorp ir Robertas Kleras (Robert Clare), jo vyriausias juridinis konsultantas.

Vienintele kompanija, kuri varžėsi su Openheimeriu brangiųjų metalų ir mineralų srityje, buvo Consolidated Gold Fields of South Africa, tačiau Openheimeris ėmė ją kontroliuoti kaip stambus akcininkas, turintis 28% dalį. Tikiu būdu auksas, deimantai, platina, titanas, tantalas, geležies rūda ir 52 kiti metalai ir mineralai, dauguma kurių yra gyvybiškai svarbūs Amerikai, perėjo į Komiteto rankas.

Toks buvo vieno iš Komiteto 300 nario iš Pietų Afrikos Sesilio Džono Rodso planas, kuris dabar jau įgyvendintas. Jo įgyvendinimas prasidėjo tūkstančių baltųjų fermerių ir jų šeimos narių kraujo praliejimu Pietų Afrikoje per būrų karą. Tuo metu kai Amerika ir visas pasaulis sėdėjo ir nieko nedarė, šita maža tauta patyrė patį žiauriausią karinį genocidą per visą istoriją. Komitetas 300 parengė Amerikai tą patį likimą, kada ateis mūsų laikas, o jis jau ne už kalnų.

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: