Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — nuo 141 psl.
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

nuo 141 psl.

Skaitė: 149

Draudimo kompanijos vaidina esminį vaidmenį Komiteto 300 versle. Tarp jų esama tokių svarbiausių draudimo bendrovių kaip Assicurazioni Generali iš Venecijos ir Riunione Adriatica di Sicurta. Šios kompanijos pagal savo dydį užima pirmą ir antrą vietas pasaulyje. Savo sąskaitas jos laiko Tarptautinių atsiskaitymų banke šveicariškais auksiniais frankais. Abi bendrovės kontroliuoja daugybę investicinių bankų, kurių apyvarta prekiaujant akcijomis Volstrito biržoje yra dukart didesnė už Amerikos investorių apyvartą. Esminį vaidmenį šių dviejų draudimo kompanijų direktorių tarybose vaidina šie Komiteto 300 nariai: Džiustininianių šeima (Giustiniani) iš Romos ir Venecijos Juodosios Aristokratijos, kuri kildina save iš iš imperatoriaus Justiniano. Seras Džoselinas Hamro iš Hambros Bank, Pjerpaolas Luzatis Fekizas (Pierpaolo Luzzatti Fequiz), kurio genealoginis medis sieki šešių šimtmečių gelmes ir kuris priklauso tai pačiai Venecijos Juodajai Aristokratijai. Taip pat – Umbertas Ortolanis (Umberto Ortolani) iš senos Juodosios Aristokratijos šeimos ta pačia pavarde.

Kiti Komiteto 300 nariai iš Venecijos Juodosios Aristokratijos ir Assicurazioni Generali ir Riunione Adriatica di Sicurta valdybų nariai: Doria šeima – Ispanijos Habsburgų finansininkai, Eli de Rotšildas, baronas Augustas fon Finkas (August von Finck) – antras pagal turtingumą Vokietijos žmogus, dabar jau miręs, Frankas Orsinis Bonakasis (Franco Orsini Bonacassi) iš senos Juodosios Aristokratijos Orsinių šeimos, kuri kildina save iš senovės Romos senatoriaus ta pačia pavarde, Albų šeima,kilusi iš hercogo Albos, baronas Pjeras Lamberas (Pierre Lambert), Belgijos Rotšildų pusbrolis. Iš britų kompanijų, kurias kontroliuoja karališkoji šeima, verta paminėti Eagle Star, Prudential Assurance Company, Prudential Insurance Company, kuri valdo ir kontroliuoja daugumą Amerikos draudimo kompanijų, įskaitant Allstate Insurance. Šio sąrašo viršuje atsidūrė Eagle Star, tikriausiai pati galingiausia MI6 priedanga. Nors Eagle Star negali varžytis dydžiu su Assicurazioni Generali, visgi, iš visko sprendžiant, yra ne mažiau svarbi, kadangi ją kontroliuoja karališkoji šeima.

Eagle Star yra ne tik pagrindinė MI6 priedanga, bet ir priedanga stambiausiems britų bankams, įskaitant Hill‑Samuels, N. M. Rothschild and Sons (vienas iš aukso kainos “fiksatorių”) bei Barclays Bank. Galima pakankamai tiksliai teigti, kad pačios įtakingiausios britų oligarchų šeimos įkūrė Eagle Star kaip priemonę atlikti “tamsias operacijas” prieš tuos, kurie priešinasi komiteto politikai.

Skirtingai nei CŽV atveju, aukščiausių MI6 vadovų pavardžių paviešinimas pagal britų įstatymus laikomas rimtu nusikaltimu, dėl to žemiau seka tik dalinis tokių vadovų sąrašas. Šie žmonės irgi yra arba buvo Komiteto nariais: Lordas Hartlis Šoukrosas (Lord Hartley Shawcross), seras Brajenas Edvardas Mauntinas (Sir Brian Edward Mountain), seras Kenetas Keisas (Sir Kenneth Keith), seras Kenetas Strongas (Sir Kenneth Strong), seras Viljamas Stefensonas (Sir William Stephenson), seras Viljamas Vaismanas ((Sir William Wiseman).

Visi paminėti asmenys giliai įsitraukę arba buvo anksčiau įsitraukę į svarbiausių komiteto kompanijų reikalus, kurie susiję su tūkstančiais firmų, užsiimančių visomis veiklos sferomis, kaip pamatysime toliau. Štai kai kurių tokių kompanijų sąrašas: Rank Organization, Xerox Corporation, ITT, IBM, RCA, CBS, NBC, BBC ir CBC telekomunikacijų srityje, Raytheon, Textron, Bendix, Atlantic Richfield, British Petroleum, Royal Dutch Shell, Marine Midland Bank, Lehman Brothers, Kuhn Loeb, General Electric, Westinghouse Corporation, United Fruit Company ir daugelis kitų.

MI6 vadovauja daugeliui šių kompanijų per britų rezidentūrą, įsikūrusią kompanijos RCA pastate Niujorke, kuris buvo MI6 vadovo sero Viljamo Stefensono štabu. Radio Corporation of America (RCA) buvo sukurta kompanijų General Electric, Westinghouse, Morgan Guarantee and Trust (veikianti britų karūnos interesų labui) ir United Fruit dar 1919 metais, kaip britų žvalgybos centras. Pirmuoju RCA prezidentu tapo Dž. P. Morgano žmogus Ovenas Jangas, kurio vardu pavadintas „Jango planas”. 1929 metais vadovauti RCA buvo paskirtas Deividas Sarnofas (David Sarnoff), kuris dirbo Jango padėjėju Paryžiaus Taikos konferencijoje 1919 metais, kur nugalėję „sąjungininkai” išdavikiškai įsmeigė peilį į nugarą nugalėtai Vokietijai.

Komiteto 300 operacijomis finansų rinkoje užsiima ištisas bankų ir maklerių kontorų iš Volstrito tinklas. Svarbiausios iš jų: Blyth, Eastman Dillon, the Morgan groups, Lazard Freres и Kuhn Loeb Rhodes. Volstrite absoliučiai viskas vyksta kontroliuojant Anglijos Bankui, kurio instrukcijos perduodamos per instancijas per Morgano grupę ir paskui įgyvendinamos svarbiausių brokerių kontorų, kurių aukščiausi vykdomieji vadovai visiškai atsakingi už šitų direktyvų įgyvendinimą. Kompanija Drexel Burnham Lambert buvo komiteto favoritė, kol neviršijo limitų, kuriuos nustatė kompanija Morgan Guarantee. 1981 metais beveik visos svarbiausios brokerių kontoros parsidavė Komitetui, o Phibro susiliejo su Salomon Brothers. Phibro – tai Openheimerių Anglo American Corporation verslo svertas. Dėka šitokio valdymo mechanizmo, Komitetas užtikrina savo nariams ir jų išsišakojusioms korporacijoms tokį investicijų apyvartos Volstrite greitį, kuris du kartus viršija užsienio investorių, kurie nėra insaideriai, apyvartos greitį.

Reikia prisiminti, kad kai kurios turtingiausios pasaulio šeimos gyvena Europoje, dėl to natūralu, kad jos turi persvarą Komiteto narių tarpe. Lyginant su fon Turn und Taksis (Von Thurn und Taxis) šeima, kuri kitados valdė visą Vokietijos pašto sistemą, Deividas Rokfeleris atrodo kaip vargšas giminaitis. Turn unt Taksis dinastija turi 300 metų trukmės istoriją ir karta iš kartos šios šeimos nariai turi savo vietas Komitete 300, kurias jie užima ir šiandien. Mes jau minėjome daugelį pačių turtingiausių Venecijos Juodosios Aristokratijos narių iš komiteto vardus, o kiti vardai bus pateikti vėliau, kai susidursime su jais įvairiose veiklos srityse. Toliau mes įvardinsime kai kuriuos amerikiečius Komiteto narius ir pamėginsime atsekti jų ryšius su britų karūna.

Kaip galima patvirtinti visus šiuos faktus? Realiai daugumą jų patvirtinti neįmanoma, kadangi visa informacija buvo paimta tiesiai iš žvalgybos tarnybų dosjė. Bet jeigu smarkiai padirbėti, galima aptikti nemažai šaltinių, kurie patvirtins bent jau dalį šių faktų. Tai bus kruopščios paieškos „Dano ir Brodstrito korporacijų žinyne” (Dun and Broadstreet Reference Book of Corporations), reitingų agentūros Standard and Poor’s duomenyse, britų ir amerikiečių almanachuose Who`s Who. Taip pat teks ilgas valandas įtemptai darbuotis analizuojant kryžmines nuorodas į vardus ir į jų korporatyvinius ryšius.

Komiteto 300 korporacijos, bankai ir draudimo bendrovės valdomos iš vieno centro ir ši kontrolė apima visus įmanomus veiksmų strategijos ir koordinacijos aspektus. Komitetas – tai vienintelė pasaulyje organizuota valdžios struktūra, pranokstanti visas vyriausybes ir asmenybes, kad ir kokiomis galingomis jos pačios save laikytų. Šita struktūra aprėpia finansus, gynybą ir politines partijas, priklausančias visiems atspalviams ir tipams. Nėra tokios organizacijos, kurios nesugebėtų kontroliuoti komitetas, ir tai pasakytina taip pat ir apie religines organizacijas. Vadinasi, tai yra visagalė olimpiečių grupė, kurios valdžios centras bazuojasi Londone ir Londono Sičio finansiniuose centruose. Jie valdo visus mineralus, metalus ir brangiuosius akmenis, opiumą ir farmacinius narkotikus, bankus. Jie kontroliuoja įvairiausius kultus ir pop muziką. Britų karūna – tai kontrolės centras, iš kurio eina visi įsakymai. Kaip sakoma patarlėje: „Jie į kiekvieną pyragą įkišo savo pirštą” (They have a finger in every pie).

Be jokių abejonių ryšių ir telekomunikacijų sfera irgi griežtai kontroliuojama. Grįžtant prie RCA, mes aptinkame, kad jos direktoratą sudaro britų ir amerikiečių valstybės ir visuomenės veikėjai, kurie užima svarbius postus ir kitose organizacijose, tokiose kaip Tarptautinių santykių taryba, NATO, Romos klubas, Trišalė komisija, frankomasonai, Kaukolė ir kaulai, Bilderbergo klubas, Apvalusis stalas, Milnerio draugija, Jesuits‑Aristotle Society. Tarp jų buvo Deividas Sarnofas, kuris persikėlė į Londoną tuo metu, kai seras Viljamas Stefensonas įsikraustė į RCA pastatą Niujorke.

Visos trys pagrindinės JAV TV kompanijos įkurtos RCA pagrindu, ypač National Broadcasting Company (NBC), kuri buvo pirmoji. Iškart po jos 1951 metais sekė American Broadcasting Company (ABC). Trečia didele TV kompanija tapo Columbia Broadcasting System (CBS), kurioje, kaip ir dviejose jos seseryse, viešpatavo ir tebeviešpatauja britų žvalgyba. Viljamas Peilis (William Paley) mokėsi masinio smegenų plovimo technikos Tavistoko institute, prieš tai, kai buvo pripažintas tinkamos kvalifikacijos, kad taptų CBS vadovu.

Amerikos tauta nežino, kad visos mūsų svarbiausių TV kanalų laidos patiria britų cenzūrą, o visa skelbiama informacija iš pradžių keliauja į Londoną, kad būtų aprobuota. Įdomu pažymėti, kad Tavistoko ataskaitos, kurią parašė Stenfordo tyrimų institutas ir žinomos kaip „Vandenio sąmokslas” kūrimą finansavo visos trys TV kompanijos.

Visos trys svarbiausios TV kompanijos atstovaujamos Komitete, jos tampriai susijusios su masinių komunikacijų verslo gigantu Xerox Corporation iš Ročesterio, Niujorko valstijoje. Xerox atstovas Robertas M. Bekas (Robert M. Beck) yra Komiteto narys., o taip pat vienas iš Prudential Life Insurance Company, Londono kompanijos Prudential Assurance Company Limited dukterinės bendrovės direktorius. Taip pat į Xerox valdybą įeina Hovardas Klarkas iš American Express Company, vieno svarbiausių narkodolerių plovimo per taip vadinamus kelioninius čekius kanalo. Buvęs JAV finansų ministras Viljamas Saimonas (William Simon) ir Solas Linovicas (Sol Linowitz), kuris vedė Komiteto 300 derybas dėl panamos kanalo. Linovicas vertingas Komitetui tuo, kad turi didžiulę patirtį plaunant narkodolerius per Marine Midland Bank ir HSBC.

Dar vienas Xerox direktorių tarybos narys Robertas Sproulas (Robert Sproull) labai įdomus tuo, kad būdamas Ročesterio universiteto prezidentu, leido Tavistoko institutui, veikusiam per CŽV, naudotis universiteto patalpomis ir įrengimais vykdant dvidešimties metų trukmės eksperimentų su LSD programą MK-Ultra. Dar 85 kiti JAV universitetai taipogi leido naudotis savo patalpomis ir įranga tiems patiems tikslams. Nežiūrint į savo gigantizmą, Xerox atrodo kaip nykštukas, lyginant su Rank Organization – konglomeratą kompanijų, įsikūrusį Londone ir visiškai kontroliuojamą karalienės Elžbietos šeimos narių.

Toliau bus išvardinti svarbiausi Rank Organization direktorių tarybos nariai, kurie taip pat priklauso ir Komitetui 300.

Lordas Helsbis (Lors Helsby) – Midland banko – narkodolerių kliringo rūmų pirmininkas, taip pat užimantis postus ginatiškos Imperial Group ir Commercial Finance Corporation direktorių tarybose.

Seras Arnoldas Fransas (Sir Arnold France) – kompanijos Tube Investments, kuri valdo Londono metropoliteną, direktorius, taip pat – vienas iš Anglijos Banko direktorių.

Seras Denisas Mauntenas (Sir Dennis Mountain) – galingos grupės Eagle Star pirmininkas ir vienas iš English Property Corp direktorių. Pastaroji priklauso britų karališkajai šeimai. Vienas iš Rank Organization direktorių tarybos narių yra didžiai gerbiamas Angusas Ogilvi (Angus Ogilvie), vedęs princesę Aleksandrą, Kento hercogo seserį. Jis yra škotiško ritualo masonų vadovas ir pasilieka vietoje karalienės, kai toji palieka Britaniją. Ogilvi taip pat yra vienas iš Anglijos Banko direktorių ir konglomerato LONRHO pirmininkas. Būtent ši kompanija nuvertė Jano Smito režimą Rodezijoje, kad į jo vietą pasodintų Robertą Mugabę. Kalba ėjo apie chromo rūdynus, kurie tiekia pačios geriausios kokybės chromo rūdą pasaulyje.

Sirilas Hamiltonas (Cyril Hamilton), pirmininkauja Standard and Chartered Bank (senasis lordo Milnerio ir Sesilio Rodso bankas), taip pat – Anglijos Banko valdybos narys. Hamiltonas taip pat yra Xerox direktorių tarybos narys, direktorius kompanijoje Malta International Banking Corporation, vienas iš Standart Bank – didžiausio Pietų Afrikos banko – direktorių, taip pat direktorių tarybos narys Banque Belge d’Afrique.

Lordas O‘Brajenas (Lord O’Brien of Lotherby), buvęs British Bankers Association prezidentas, įtakingo investicinio banko Morgan Grenfell direktorius, direktorių tarybos narys kompanijose Prudential Assurance, J. P. Morgan, Anglijos banke, Tarptautinių atsiskaitymų banke bei gigantiškame konglomerate Unilever.

Seras Rėjus Džedsas (Reay Geddes), direktorių tarybos narys kompanijose Dunlop ir Pirelli, taip pat bankuose Midland Bank ir International Bank bei Anglijos Banke.

Atkreipkite dėmesį, kiek daug šių įtakingų žmonių yra Anglijos Banko direktoriais, kas suteikia galimybę labai lengvai kontroliuoti Amerikos finansų politiką.

Daugelis šių organizacijų ir įstaigų, kompanijų ir bankų taip giliai tarpusavyje susiję, kad jų praktiškai neįmanoma atskirti. RCA direktorių taryboje posėdžiauja Torntonas Bredšou (Thornton Bradshaw), kompanijos Atlantic Richfield prezidentas, kuris taip pat yra NATO, World Wildlife Fund, Romos klubo, Aspeno humanitarinių tyrimų instituto ir Tarptautinių santykių tarybos narys. Bredšou taip pat yra TV kompanijos NBC pirmininkas. Pačia svarbiausia RCA funkcija išlieka tarnavimas britų žvalgybos interesams.

Plačiosioms žmonių masėms nežinoma, kad Komitetas suvaidino svarbiausią vaidmenį nutraukiant CŽV veiklos tyrimą, kurį buvo pradėjęs senatorius Makartis. Jeigu jam būtų pasisekę šiame reikale, labai tikėtina, kad prezidentas Kenedis būtų gyvas ir šiandien.

Kai Makartis pranešė, kad ruošiasi iškviesti Viljamą Bandį į savo komisiją, Vašingtoną ir Londoną apėmė panika. Bandis, priverstas duoti parodymus su priesaika, galėjo prasiplepėti apie „ypatingus santykius” tarp britų oligarchijos sluoksnių ir jų pusbrolių JAV vyriausybėje.

Šito leisti buvo negalima. Karališkasis tarptautinių reikalų institutas gavo pavedimą baigti su Makarčiu. Institutas pasirinko Aleną Dalesą, žmogų, giliai besižavintį dekadentiška anglų visuomene, vadovauti atakai prieš Makartį. Dalesas šį reikalą pavedė Patrikui Limanui ir Ričardui Helmsui. Pastarasis vėliau gavo apdovanojimą už savo veiklą prieš Makartį – tapo CŽV direktoriumi.

Prezidentas Eizenhaueris pavedė generolui Markui Klarkui, Tarptautinių santykių tarybos nariui ir Londono visuomenės numylėtiniui, atremti galingą Makarčio ataką prieš CŽV. Iniciatyva iš Makarčio buvo atimta, kai Klarkas pareiškė, kad būtina sukurti specialų komitetą tirti agentūros veiklai. Klarkas, sekdamas Karališkojo tarptautinių reikalų instituto instrukcijomis, rekomendavo kongreso komitetui „periodiškai tikrinti vyriausybės žvalgybinių tarnybų veiklą”. Viskas baigėsi didele tragedija Amerikai ir pergale britams, kurie baiminosi, kad Makartis gali atsitiktinai aptikti Komitetą 300 ir suprasti, kad jis kontroliuoja visus Amerikos gyvenimo aspektus.

Buvęs bankų Lehman Brothers ir Kuhn Loeb’s pirmininkas Piteris G. Pitersonas tarnavo pas buvusį MI6šegą Viljamą Vaismaną ir nebuvo svetimas britų karališkuosiuose sluoksniuose. Pitersonas susijęs su Aspeno institutu, dar vienu britų žvalgybos filialu. Džonas R. Petis – prezidentas ir direktorių tarybos narys Marine Midland Bank – banke, kurio ryšiai su prekyba narkotikais nustatyti gerokai prieš tai, kai šią prekybą savo kontrolėn paėmė HSBC. Pastarasis bankas iš visko sprendžiant yra svarbiausias prekyboje opiumu ir užima šią poziciją nuo 1814 metų.

Geriausias įrodymas, kad egzistuoja Komitetas, kurį galiu pateikti – tai Rank Organization, kuri drauge su Eagle Star iš esmės yra susitapatinusi su britų karūna. Taip pat tai yra juodųjų MI6 operacijų centras. Šios dvi Komiteto kompanijos visiškai kontroliuoja Jos Didenybės dominiją Kanadą ir naudoja savo direktyvų realizavimui „prijaukintų žydų” Bronfmanų šeimą.

Kompanija Trizec Holdings, kurią nominaliai valdo Bronfmanų šeima, iš tikrųjų nyra Anglijos karalienės nuosavybė Kanadoje. Visa prekyba opiumu Pietryčių Azijoje vienaip ar kitaip susijusi su Brinfmanų imperija, kuri veikia kaip heroino pristatymo į Ameriką kanalas. Tam tikra prasme Kanada yra panaši į Šveicariją – švarūs, nepaliesti snieguoti landšaftai, dideli miestai, vaizdingos vietovės, tačiau po visu tuo slypi storas purvo sluoksnis ir plataus masto prekybos heroinu bjaurastis.

Bronfmanų šeima – tais savotiški saugikliai, kuriuos MI6 vadina „pirmojo ešelono žmonėmis”. Iš Londono juos kontroliuoja „kabinetiniai žmonės” (deskmen – tiesiogine prasme, rašomojo stalo žmonės – MI6 žvalgybininkų žargonas, reiškiantis štabe dirbančius kontrolierius). Edgaras Bronfmanas, šeimos galva, ne kartą keliavo į „Maskvos centrą” – taip MI6 vadina KGB Vyriausiąją valdybą Maskvoje.

Žemutiniame lygmenyje Bronfmanas matomai buvo labai naudingas kaip žmogus kontaktams su Maskva. Jie niekas nebuvo etatinis MI6 agentas ir dėl to niekad neturėjo “parolio” – raktinio žodžio tarpusavio identifikacijai tarp agentų, ir tai labai nuvylė energingą Bronfmanų šeimos galvą. Buvo laikotarpis, kai kontrolieriams atrodė, jog kai kurie šeimos nariai ėmė elgtis įtartinai, dėl to prie šeimos buvo pristatyti „prižiūrėtojai” (watcher), tačiau buvo išsiaiškinta tik tai, kad vienas iš Bronfmanų prasiplepėjo „pusbroliui” iš Amerikos (MI6 terminas, reiškiantis CŽV), kuris nieko nežinojo apie Edgaro Bronfmano vaidmenį. Šitas reikalas buvo greitai ištaisytas.

Du Eagle Star direktoriai, kurie taip pat buvo svarbiais MI6 darbuotojais, paėmė Bronfmanų šeimą savo kontrolėn praėjus šešiems mėnesiams nuo karo pabaigos. Seras Kenetas Keitas ir seras Kenetas Strongas, kuriuos mes jau minėjome, „įteisino” Bronfmanų šeimą, įsteigę kompaniją Trizec Holdings. Pasaulyje nėra lygių MI6, organizuojant savo „pirmojo ešelono” veiklą per komercines kompanijas.

Kanada, kaip ir Šveicarija, turi savo tamsiąją pusę, kurią patikimai slepia Komitetas, pasitelkęs „Oficialių paslapčių aktą”, žodis žodin nusirašytą nuo britų įstatymo, priimto 1913 metais. Narkotikai, pinigų plovimas, nusikaltimai ir reketas – viskas pridengiama šiuo gėdingu aktu.

Daug kas nežino, kad kaltinamieji pagal minėtą aktą, kuris gali būti interpretuojamas kaip nori, kaip to panorės Karūnos agentai, gali būti nuteisti myriop, apie ką aš ne kartą kalbėjau, pradedant 1980 metais.

Kanada – tai ne nacija, kaip Olandija ar Belgija, ji visada buvo ir tebelieka pririšta prie Anglijos karalienės sijono. Mes nustatėme, kad Kanada visada žengia priekyje visų, kai reikia išpildyti karalienės norus. Kanados kariuomenė kovėsi visuose Jos Didenybės karuose, pradedant Būrų karu.

Kaip ir amerikietiškas analogas, Kanados tarptautinių reikalų institutas (KTRI) yra Karališkojo užsienio reikalų instituto kreatūra ir kontroliuoja Kanados politiką. Instituto nariai užima Valstybės sekretoriaus postą nuo pat jo įsteigimo 1925 metais. Ramiojo vandenyno santykių institutas, įstaiga, kuri paskatino Perl Harboro antpuolį, buvo su pritarimu priimtas Kanadoje po to, kai Ovenas Latimoras (Owen Lattimore) ir jo darbuotojai buvo demaskuoti kaip valstybės išdavikai ir 1947 metais paliko Ameriką, kol jų neatidavė teismui.

KTRI susijęs su Rank Organization per serą Kenetą Strongą, kuris buvo antras žmogus MI6 II Pasaulinio karo pabaigoje. Kaip Šv. Jono Jeruzaliečio ordino narys, Strongas yra antras žmogus Kanadoje, vykdantis Rank Organization ir britų karūnos komercinius pavedimus. Jis priklauso Bank of Nova Scotia – vieno stambiausių pasaulyje narkobankų po HSBC – direktorių tarybai. Per šį banką plaunamos pajamos iš Kanadoje parduodamų narkotikų.

Numeris vienas Kanadoje – tai seras Brajenas Mauntinas, aukšto rango Šv. Jono Jeruzaliečio ordino narys. Čia pats laikas priminti, kad tuomet, kai britų karūnai panorus, kad JAV įstotų į II Pasaulinį karą, buvo pasiųsti lordas Biverbrukas ir seras Brajenas Mauntinas susitikti su prezidentu Ruzveltu, kad perduotų jam atitinkamą įsakymą. Ruzveltas pakluso, įsakydamas kariniam jūrų laivynui pradėti kovinius veiksmus iš bazės Grenlandijoje, iš kur buvo atakuojami vokiečių povandeniniai laivai prieš devynis mėnesius iki Perl Harboro. Tai buvo padaryta neinformavus Kongreso ir negavus jo leidimo.

Dar vienas žymus žmogus tarpusavio santykiuose tarp Kanados ir Rank Organization – seras Kenetas Keitas, direktorių tarybos narys kanadietiškame HSBC ekvivalente – Bank of Nova Scotia. Jis taip pat priklauso direktorių taryboms seniausiuose britų laikraščiuose – Londono Times ir Sunday Times. Jau daugiau kaip šimtą metų Times veikia kaip karališkasis ruporas užsienio, finansų ir Anglijos vidaus politikoje.

Kaip ir daugelis Komiteto 300 narių, seras Kenetas cirkuliuoja tarp MI6 ir opiumo tiekimo hierarchijos Hongkonge ir Kinijoje, nominaliai veikdamas KTRI vardu. Dar daugiau, kadangi jis buvo direktorių tarybos narys banke Hill Samuel, tai jo buvojimas Hongkonge ir Kinijoje galėjo būti paaiškintas be jokių problemų.

Vienas artimiausių jo bendradarbių, nepriklausančių MI 6 sluoksniams, buvo seras Filipas de Zuleta (Sir Philip de Zuleta), tiesioginis Komiteto 300 kontrolierius, prižiūrintis visus britų ministrus pirmininkus, tiek konservatorius, tiek leiboristus. Seras Kenetas Strongas pridėjęs ranką prie visko, kas susiję su narkotikais, įskaitant terorizmą, opiumo gamybą, aukso rinkas, pinigų plovimą ir viso narkotikų verslo centro – britų karūnos – bankines operacijas.

Britų karūnos kontrolė Kanados atžvilgiu vykdoma vadovaujant serui Volteriui Gordonui (Walter Gordon). Buvęs karalienės asmeninio kontrolės komiteto, kuris taip pat žinomas kaip „Slaptoji taryba” (Privy Council), Gordonas rėmė Ramiojo vandenyno santykių institutą per KTRI. Kaip buvęs finansų ministras, Gordonas sugebėjo įtaisyti Komiteto 300 buhalterius ir advokatus į visus tris svarbiausius Kanados bankus – Bank of Nova Scotia, Canadian Imperial Bank ir Toronto Dominion Bank.

Per šiuos tris „karūnos bankus” Gordonui pavaldus Komiteto 300 agentų tinklas koordinavo antrą pagal apimtį narkodolerių plovimo operaciją su tiesioginiu išėjimu į Kiniją. Iki pat mirties Gordonas kontroliavo Džeimsą Endikotą James Endicott), Česterį Roningą (Chester Ronning) ir Polą Liną (Paul Linn), kuriuos MI6 apibūdino kaip pačius geriausius „Kinijos specialistus” Kanadoje. Visi trys dirbo su Čžou Enlajumi, kuris kartą pasakė Gamaliui Abdel Naserui, kad jis norėtų padaryti su Britanija ir Amerika tą patį, ką šios padarė su Kinija, t.y. paverstų jas heroino narkomanų nacijomis. Čžou Enlajus beveik įvykdė savo pažadą, pradėjęs nuo amerikiečių kareivių Vietname. Kitas aktyvus darbuotojas Kanados heroino žiede buvo Džonas D. Džilmeris (John D. Gilmer), o taip pat Džonas Robertas Nikolsonas (John Robert Nicholson), abudu Šv. Jono Jeruzaliečio ordino nariai.

Lordas Hartlis Šoukrosas, kuris, kaip manoma, pavaldus tiesiogiai karalienei Elžbietai II, buvo direktorių tarybos narys Karališkajame tarptautinių reikalų institute ir garbės rektoriumi Sasekso universitete, kur įsikūręs liūdnai pagarsėjęs Tavistoko institutas. Jis irgi buvo glaudžiai susijęs su Kanada.

Kai dėl Rank Organization operacijų Amerikoje, tai pačia sėkmingiausia iš jų galima laikyti kompanijos Corning Group veiklą. Ši kompanija valdo draudimo bendroves Metropolitan Life Insurance Company ir New York Life Insurance Company. Komiteto 300 nariai Amoris Houtonas (Amory Houghton) ir jo brolis Džeimsas (James Houghton) ilgą laiką tarnauja britų karūnai per paminėtas draudimo bendroves, o taip pat per Corning Glass, Dow Corning ir Corning International. Abu jie yra IBM ir Citicorp direktorių tarybos nariai. Džeimsas Houtonas yra Prinstono (Princeton Institute for Advanced Studies) ir Morgano bibliotekos (J. Pierpont Morgan Library), Karališkojo užsienio reikalų instituto ir Tarptautinių santykių tarybos atramos Amerikoje direktorių tarybos narys bei vienas iš TV kompanijos CBC direktorių.

Būtent vienas iš brolių Houtonų padovanojo šimtus akrų Merilendo valstijoje Aspeno institutui, priklausančiam britų karūnai. Kompanijos Corning Glass valdyboje sėdi ir anglikonų vyskupas Bostone. Visa tai suteikia šiai grupei respektabilumo, kuriuo turi pasižymėti vykdomieji draudimo kompanijų valsdininkai ir, kaip pamatysime, be Džeimso Houtono, Jeitės Fanston ir Džono Harperio (abu iš Corning Glass valdybos) – taip pat valdo kompaniją Metropolitan Life Insurance Company.

Vien šios Komiteto struktūros glaudus tarpusavio persipynimas ir tarpusavio sąveika leidžia mums puikiai įsivaizduoti, kokia didele valdžia disponuoja suokalbininkų hierarchija, prieš kurią visi klaupiasi ant kelių, įskaitant Amerikos prezidentą, kad ir kas jis bebūtų. Svarbu pažymėti, kaip ši Amerikos kompanija, viena iš šimtų kompanijų, sąveikauja su britų žvalgyba, kaip tvarko reikalus Kanadoje, Tolimuosiuose Rytuose ir Pietų Afrikoje, nekalbant jau apie kompanijų funkcionierių ir vadovų tinklą, siekiantį prasiskverbti į visus verslo ir politikos aspektus Amerikoje.

Nors kompanija Life Insurance Company nesilygiuoja į Komiteto 300 gigantą Assicurazioni Generale, vis dėlto ji ryškiai demonstruoja, kaip Houtono valdžia driekiasi per visą JAV ir Kanados verslo spektrą. Houtono įtakos sfera apima tokias kompanijas kaip R. H. Macy, the Royal Bank of Canada, National and Westminster Bank, Intertel, Canadian Pacific, The Reader’s Digest, RCA, ATT, the Harvard Business School, W. R. Grace Shipping Company, Ralston Purina Company, U.S. Steel, Irving Trust, Consolidated Edison of New York and ABC ir toliau driekiasi iki HSBC.

Dar viena sėkminga Rank kompanija Amerikoje – draudimo bendrovė Reliance Insurance Group. Būdama sudėtine Strateginių bombardavimų planavimo valdybos dalimi, Reliance sudaro pirminę struktūrinę bazę smegenų plovimui, visuomenės nuomonės formavimui, stebėjimui, rinkimų organizavimui ir sisteminei analizei – visa tai vykdo Tavistoko institutas Amerikoje. Reliance Insurance Company su būstine Filadelfijoje sukūrė korporatyvinę struktūrą, kuri leido Strateginių bombardavimų planavimo valdybai pradėti ardomąją veiklą Amerikoje, kurios tauta neįtaria, jog prieš ją štai jau 45 metus kariaujamas žiaurus psichologinis karas.

Vienas iš pagrindinių veikiančių asmenų šiame kare prieš Ameriką buvo Deividas Bialkinas (David Bialkin) iš Komiteto 300 juridinės firmos Wilkie, Farr and Gallagher. Bialkinas daug metų vadovavo Antidifamacijos lygai (ADL) – britų žvalgybos struktūrai, kurią Amerikoje įsteigė MI6. Vadovavo jai Saulas Šteinbergas ir Erikas Tristas iš Tavistoko. Saulas Šteinbergas yra Džeikobo Rotšildo šeimos iš Londono atstovas ir verslo partneris.

Reliance Corporation – gimtieji namai Karlui Linderiui, užėmusiam Elio Bleko vietą po to, kai tasai „iškrito” pro 44 Niujorko dangoraižio aukšto langą. Reliance Corporation sąveikauja su galinga kompanija United Fruit iš Bostono bei Naujojo Orleano, kuriai vadovauja Maksas Fisberis (Max Fisber). Pastarąjį teko gerokai apvalyti nuo purvo, mat jis iki tol buvo pakankamai žinoma Detroito pogrindinio pasaulio figūra. United Fruit pakankamai ilgą laiką veikia kaip heroino ir kokaino tiekimo į JAV kanalas, kurį prižiūri Misbulamas Riklis (Misbulam Riklis) iš Rapid American Corporation, vadovaujantis narkotikų tiekimams iš Kanados į JAV. Verta prisiminti, kad visa tai vyksta globojant vienai kompanijai, glaudžiai susijusiai su daugybe smulkesnių firmų ir organizacijų, kurios visos drauge sudaro vieningą tinklą, kontroliuojamą Komiteto 300.

Reliance Group yra atskira motininė kompanija, kurios pagrindinis uždavinys – plauti smegenis amerikiečių tautai, pasitelkus į pagalbą visuomenės nuomonės manipuliatorių tinklą, susijusį su Tavistoko institutu. Dar viena asocijuota kompanija – tai Leasco, glaudžiai susijusi su kompanijomis ATT ((American Telephone Telegraph), Disclosure Incorporated, Western Union International, Imbucon Ltd. ir Yankelovich, Skelly and White.

Denielis Jankelovičius (Daniel Yankelovich) – visuomenės nuomonių formavimo ir rinkimų vykdymo, didžiulio aparato, kuris „sukuria nuomones apie socialinį, ekonominį ir politinį gyvenimą”, cituojant Edvardą Berneisą, korporatyvinės struktūros imperatorius. Tai tas pats kuklus aparatas, kuris pavertė daugumą amerikiečių, niekad iki tol negirdėjusių apie Sadamą Huseiną, ir gana miglotai nutuokusių, kad Irakas yra kažkur Artimuosiuose Rytuose, kraujo trokštančiais žmonėmis, reikalaujančiais išnaikinti irakiečius kaip naciją.

Jankelovičius pilnu pajėgumu pasinaudojo žiniomis, sukauptomis per II Pasaulinį karą. Savo sferoje Jankelovičiui nėra lygių, štai dėl ko visuomenės nuomonių apklausų, kurias atlieka kompanija ABC, rezultatai visą laiką žengia „žmonių nuomonės” avangarde. Amerikiečiai tapo tokiu pat taikiniu, kaip ir vokiečių gyvenamieji kvartalai, tiktai atakuojamas sveikas amerikiečių protas ir realybės jausmas. Šita metodika – tai dalis standartinės mokymo programos, kuri egzistuoja tam tikrose žvalgybos organizacijose, įskaitant CŽV. Jankelovičiaus uždavinys buvo sugriauti nacionalines amerikiečių vertybes ir pakeisti jas Naujosios Eros – „Vendenio eros” vertybėmis. Kaip pats svarbiausias Komiteto 300 visuomenės nuomonės formuotojas, Jankelovičius puikiai susidoroja su savo darbu.

Citatos iš Džono Neisbito darbo „Ataskaita apie tendencijas” aiškiai parodo, kokie metodai naudojami ir kokių rezultatų laukiama iš šios veiklos. Neisbitas buvo prezidento Džonsono, kompanijų Eastman Kodak, IBM, Amercian Express, taip pat Politinių tyrimų centro, banko Chase Manhattan, korporacijos Louis Harris Polls, Baltųjų rūmų, Gyvybės draudimo instituto, Amerikos Raudonojo Kryžiaus, Mobil Oil, British Petroleum ir daugybė kitų firmų bei įstaigų, priklausančių Komitetui, patarėjas. Jo metodologija, paimta iš MI6 Tavistoko procedūrų, žinoma, nėra unikali:

„Trumpai apibūdinsiu šią metodologiją. Kuriant „Ataskaitą apie tendencijas” mūsų klientams, mes daugiausia pasikliovėme lokalinių įvykių ir elgesio monitoringo sistema. Mus smarkiai nustebino faktas, iki kokio laipsnio šita visuomenė „apversta aukštyn kojomis”, dėl to atsekinėjome ne tai, kas vyksta Vašingtone ar Niujorke, o tai, kas vyko provincijoje. Įvykiai prasideda Los Andžele, Tampoje, Hartforde, Vičitoje, Portlende, San Diege ir Denveryje. Tai labai svarbu visuomenėje, kuri apsivertusi aukštyn kojomis.

Sekimo koncepcija, kuri buvo panaudota nustatyti šioms tendencijoms, atsirado II Pasaulinio karo metu. Tais laikais žvalgybos ekspertai stengėsi surasti būdą, kaip gauti priešiškose šalyse informaciją, kuri paprastai gaunama visuomenės apklausų metodais. Vadovaujant Polui Lazarfeldui (Paul Lazarsfeld) ir Haroldui Lasvelui (Harold Laswell) buvo sukurtas stebėjimo, kas vyksta tose visuomenėse metodas, kurį sudarė kasdieninės spaudos turinio analizė”.

Nors šis visuomenės būsenos stebėjimo metodas lieka pamėgtas žvalgybų, šalis kiekvienais metais eikvoja milijonus dolerių atlikti spaudos analizei visame pasaulyje… Priežastis, dėl kurios ši sistema veikia taip gerai, slypi tame, kad „naujienų blokas” laikraščiuose – tai uždara nekintanti sistema. Dėl ekonominių priežasčių naujienų blokai laikraščiuose turi pastovias, nekintančias apimtis. Dėl to kai naujienų bloke atsiranda kažkas naujo, tai, atitinkamai, kažkas seno turi išnykti arba pasikeisti. Čia veikia priverstinės atrankos uždaroje sistemoje principas. Tokioje situacijoje visuomenės dėmesys nuolat perjungiamas į naujas „įmetamas” problemas ir sparčiai pamiršta senas. Mes sekame tiek naujas „problemas”, tiek ir tas, kuriomis visuomenė jau prarado susidomėjimą.

Akivaizdu, kad visuomenė panaši į individą. Aš nežinau tikslių skaičių, tačiau tuo pačiu metu žmogus gali išlaikyti savo sąmonėje tik tam tikrą skaičių problemų ir rūpesčių. Jeigu prisidės naujų problemų ar rūpesčių, tai senosios bus paprasčiausiai išstumtos iš sąmonės. Mes sekame, kad amerikiečiams aktualu šiuo konkrečiu momentu ir nuo ko jie atsisako.”

Amerika iš industrinės visuomenės sparčiai virsta informacine ir to pasekmės bus daug gilesnės, nei pereinant iš žemdirbystės į pramoninę erą XIX amžiuje. Pradedant 1979 metais pagrindine profesija Amerikoje tapo klerko darbas.

Neatsitiktinai Neisbitas yra Romos klubo narys ir vienas iš aukščiausio rango Komiteto funkcionierių. Jis taip pat yra vyresnysis viceprezidentas kompanijose Yankelovich, Skelly and White. Tai, kuo užsiima Neisbitas – ne tendencijų numatymas, o jų SUKŪRIMAS. Mes jau matėme, kaip buvo sugriauta Amerikos industrinė bazė, pradedant metalurgijos pramone. 1982 metais esu parašęs darbą „Plieno industrijos mirtis”, kuriame tvirtinau, kad dešimto dešimtmečio viduryje plieno gamyba Amerikoje sumažės iki nebegrįžtamo taško ir kad automobilių bei namų statybos pramonės pasuks ta pačia kryptimi.

Visa tai jau įvyko ir tai, ką mes dabar stebime – ne laikinas ekonomikos nuosmukis, kurį sukėlė nekompetentinga ekonominė politika, o sąmoningas mūsų industrinės bazės sugriovimas ir vidutinės klasės Amerikoje sunaikinimas. Vidutinės klasės, kuri yra Amerikos stuburas, kuri priklauso nuo pramonės augimo ir stabilaus užimtumo.

Štai viena iš priežasčių, dėl ko ekonominis nuosmukis, prasidėjęs nuo 1991 sausio pavirto krize, dėl kurios mes, galimai, jau niekad daugiau nebepamatysime tos Amerikos, kurią pasaulis pažinojo septintame ir aštuntame dešimtmetyje. Ekonomika nebeatsigaus nuo krizės bent jau iki 1995-96 metų, kada JAV taps visiškai kita visuomene.

Tie, kurie formuoja visuomenės nuomonę, vaidina nemenką vaidmenį šiame kare prieš Ameriką. Mums reikia ištirti komiteto 300 vaidmenį įgyvendinant šiuos toli siekiančius pokyčius, o taip pat tai, kaip socialiniai inžinieriai naudojasi sistemine analize, kad visuomenės nuomonė visada atitiktų tiktai nematomos vyriausybės politiką. Kaip ir kur visa tai prasidėjo?

Iš dokumentų, susijusių su I Pasauliniu karu, kuriuos aš sugebėjau surinkti ir išnagrinėti Anglijos Gynybos ministerijoje Vaitholo gatvėje Londone seka, kad Komitetas pavedė Karališkajam tarptautinių reikalų institutui atlikti tyrimus karinės informacijos manipuliavimo srityje. Šitas uždavinys buvo pavestas lordui Nortklifui (Lord Northcliffe), lordui Rotmerui (Lord Rothmere) ir Arnoldui Toinbiui, MI6 agentui Karališkajame tarptautinių reikalų institute. Lordo Rotmero šeima buvo savininkė laikraščio, kuris buvo naudojamas remti įvairius vyriausybės ketinimus, dėl to buvo manoma, kad laikraštis galės pakeisti visuomenės nuomonę, ypač gausėjančių karo priešininkų tarpe.

Projektas įsikūrė Velingtos Hause, pavadintame šiuo vardu hercogo Velingtono garbei. Į pagalbą Rotmerui ir Nortklifui atėjo amerikiečių specialistai, įskaitant Edvardą Berneisą bei Volterį Lipmaną. Grupė surengė „smegenų šturmus”, kad sukurtų būdus,kurių dėka galima mobilizuoti masinį pritarimą karui, ypač tarp darbininkų, kurių sūnūs turėjo masiškai žūti Flandrijos skerdynių laukuose.

Naudojant lordo Rotmero laikraštį, buvo išbandyti nauji manipuliavimo visuomenės nuomone metodai ir maždaug po pusmečio pasidarė aišku, kad šie metodai yra gana efektyvūs. Tyrinėtojai atrado, kad tik maža dalis gyventojų suvokia samprotavimus ir turi sugebėjimą suvokti problemą, ko negalima pasakyti apie nuomonės apie problemą išsakymą. Lordo Rotmero teigimu, būtent toks buvo 87% britų požiūris į karą ir šis principas tinka ne tik karo, bet ir bet kurios kitos problemos atžvilgiu.

Tokiu būdu iracionalumas buvo pakylėtas iki aukščiausio visuomeninės sąmonės lygio. Manipuliatoriai pradėjo tuo žaisti, kad susilpnintų žmonių realybės jausmą, kuris nulemia jų veiksmus bet kokioje situacijoje. Kuo sudėtingesnė darosi problema šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, tuo lengviau darėsi vis labiau atitraukti žmonių dėmesį ir nukreipti jį kita linkme, dėl ko atsidūrėme tokioje situacijoje, kai absoliučiai nemotyvuotos žmonių masių nuomonės, sukurtos manipuliatorių, pradedamos laikyti vos ne objektyviais moksliniais faktais.

Visiškai atsitiktinai atradę šį faktą, manipuliatoriai ėmė jį tikrinti ir pertikrinti per visą karą, taip kad nežiūrint į šimtų tūkstančių jaunuolių mirtį Prancūzijos karo laukuose, faktiškai nebuvo priešinamasi kruvinam karui. To laikmečio įrašai liudija, kad 1917 metais, kaip tik prieš JAV įstojant į karą, 94 % britų darbininkų, kurie tempė pagrindinę karo naštą, neturėjo nė menkiausio supratimo, už ką jie kaunasi, išskyrus manipuliatorių sukurtą nuomonę, kad vokiečiai – siaubinga rasė, ketinanti sunaikinti jų karalių ir jų šalį, ir kad juos reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Nuo to laiko niekas nepasikeitė, nes 1991 metais turėjome tą pačią situaciją, sukurtą masinės informacijos priemonių, ir ši situacija leido prezidentui Bušui pažeisti konstituciją ir pradėti genocidą prieš Iraką, visiškai pritariant šiam žingsniui 87 % amerikiečių. Vudrą Vilsoną galima pagirti, jei tik šis žodis čia vietoje, už tai, kad jis lošė vienoje komandoje su visuomenės nuomonės manipuliatoriais ir naudojosi jų metodais, kad įgyvendintų tai, ką jam šnabždėjo į ausį jį kontroliuojantis pulkininkas Hausas.

Prezidento Vilsono, o tiksliau pulkininko Hauso nurodymu buvo įkurta taip vadinama Krilo komisija (Creel Commission). Kiek man žinoma, tai buvo pirmoji organizacija Amerikoje, kuri naudojo Karališkojo užsienio reikalų instituto metodus rinkimuose ir masinėje propagandoje. Psichologinio karo eksperimentai, patobulinti Velington Hause, buvo lygiai taip pat sėkmingai panaudoti per II Pasaulinį karą, jie buvo nuolat naudojami stambaus masto psichologiniame kare prieš Ameriką, kuris prasidėjo 1946 metais. Metodai nepasikeitė, pasikeitė tik taikinys. Dabar atakos smaigalyje atsidūrė ne vokiečių gyvenamieji kvartalai, bet Amerikos vidurinė klasė.

Kaip neretai atsitinka, suokalbininkai nesugebėjo paslėpti savo džiūgavimo. Po I Pasaulinio karo, tiksliau, 1922 metais Lipmanas detaliai aprašė Karališkojo užsienio reikalų instituto atliktą darbą knygoje “Visuomenės nuomonė”:

“Visuomenės nuomonė turi reikalą su netiesioginiais, neregimais ir paslaptingais faktais, kuriuose nėra nieko akivaizdaus ir suprantamo. Situacijos, su kuriomis susiduria visuomenės nuomonė, yra žinomos vien kaip idėjos, kaip vaizdiniai žmogaus sąmonėje, kaip nuosavas žmogaus įsivaizdavimas – apie save, kitus, apie kitų žmonių poreikius, tikslus ir santykius – visa tai ir sudaro visuomenės nuomonę. Šie vaizdiniai, kuriems daro poveikį grupės žmonių arba atskiri žmonės, veikiantys tų grupių interesų labui, tampa visuomenės nuomone iš didžiosios raidės. Vaizdiniai žmonių sąmonėje neretai juos suklaidina, vertinant realaus gyvenimo faktus, su kuriais žmonėms tenka susidurti”.

Nenuostabu, kad Lipmanas privertė amerikiečių tautą “pamilti” “Bitlus”, kai jie atvyko pas mus ir užgriuvo nieko neįtariančią šalį. Palaikomi ištisą parą varomos propagandos per radiją ir televiziją, “Bitlai” per palyginus trumpą laiką tapo “populiariais”. Radijo stočių, neva gaunančių šimtus prašymų nuo įsivaizduojamų klausytojų transliuoti “Bitlų” muziką, metodų tarpe buvo taip vadinamų hitparadų sudarymas, į juos iš pradžių buvo įtraukiami “geriausių” dainų dešimtukai, paskui – keturiasdešimtukai.

1928 metais Lipmano tėvynainis Edvardas Berneisas (Edward Bernays) parašė knygą “Visuomenės nuomonės kristalizacija” (Crystallizing public opinion). Tais pačiais metais išleista jo antroji knyga, kurią pavadino paprastai: “Propaganda”. Joje Berneisas aprašė savo patirtį, įgytą Velingtos Hause. Berneisas buvo artimas draugas meistriškam manipuliatoriui Herbertui Velsui, kurio gausius kvazi-romanus Berneisas panaudojo kaip priemonę tiksliau suformuluoti masinio protų valdymo metodus.

Velsas nesigėdino savo lyderiaujančio vaidmens perdirbant žemiausius visuomenės sluoksnius visų pirma dėl to, kad jis buvo artimas draugas britų karališkai šeimai ir praleido daug laiko su kai kuriais paties aukščiausio rango politikais, su tokiais žmonėmis, kaip seras Eduardas Grėjus (Sir Edward Grey), lordas Holdeinas (Haldane), Robertas Sesilis (Robert Cecil) ir žydiškos Sesilių šeimos, kuri kontroliavo britų monarchiją nuo to laiko kai Sesilis tapo asmeniniu karalienės Elžbietos I sekretoriumi ir meilužiu, Leo Eimeris, Helfordas Makinderis (Halford Mackinder) iš MI6, kuris vėliau tapo Londono ekonomikos mokyklos vadovu ir kurio mokinys Briusas Lokartas (Halford Mackinder), kuris kontroliavo Leniną ir Trockį per bolševikų revoliuciją ir netgi toks didis žmogus kaip patsai lordas Alfredas Milneris.

Velsas mėgo leisti laiką prestižiniame viešbutyje “Sent Ermins”, kuris taip pat buvo “Koeficient Klubo” (Coefficient Club) susitikimo vieta. Į klubą buvo įsileidžiami tik išrinktieji džentelmenai, rinkdavosi jie kartą į mėnesį. Visi aukščiau minėti asmenys buvo klubo nariai, o taip pat priklausė “Soulz Klubui” (Souls Club). Velsas tvirtindavo, kad galima sutriuškinti bet kurią valstybę, ir padaryti tai ne tiesiogiai su ja konfrontuojant, bet pasitelkus žmogaus sąmonės pažinimą – to, ką jis pavadino “psichinėmis gelmėmis, slypinčiomis anapus asmenybės”.

Turėdamas tokį galingą palaikymą, Berneisas jautėsi pakankamai tvirtai, kad išleistų savo “Propagandą”:

“Civilizacijai darantis vis sudėtingesnei, kai nematomos vyriausybės būtinumas darosi vis akivaizdesnis, išrandamos ir vystomos techninės priemonės, kurių pagalba galima kontroliuoti visuomenės nuomonę. Kontroliuojant spaudą, telefoną, radiją, aeroplanus, bet kokias idėjas galima greitai, netgi akimirksniu išplatinti per visą Ameriką”.

Berneisas dar nežinojo, kaip šį darbą palengvins televizija, kurią dar reikėjo išrasti.

“Sąmoninga ir protinga organizuotų masių įpročių ir nuomonių manipuliacija yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie manipuliuoja šiuo nematomu visuomenės mechanizmu, sudaro nematomą vyriausybę, kuri yra tikroji valdžia mūsų šalyje”.

Kad pagrįstų savo poziciją, Berneisas pacitavo Herberto Velso straipsnį, paskelbtą New York Times, jame Velsas su entuziazmu palaiko šiuolaikinių ryšių priemonių idėją, priemonių, “kurios atveria naują politinių procesų pasaulį, procesų, kurie leis formalizuoti bendrą schemą ir apsaugoti ją nuo iškraipymų ir išdavystės (turima galvoje nematoma vyriausybė).

Pratęsime “Propagandoje” surašytus prisipažinimus:

“Mus valdo, mūsų protus tikslingai formuoja, mūsų skonius unifikuoja, mūsų idėjas mums įperša žmonės, apie kuriuos mes niekad nesame girdėję. Kad ir ką apie tai galvotume, faktas yra tai, kad beveik kiekviename mūsų gyvenimo akte, politikos ar verslo sferoje, mūsų visuomeninėje elgsenoje ar etiniame mąstyme mus valdo santykinai nedidelis skaičius asmenų, menkutė 120 milijonų amerikiečių dalelė, kuri išmano masinio proto procesus ir masių elgesio socialinius modelius. Būtent jie laiko savo rankose vadžias, kuriomis valdo visuomenės protą ir pažaboja senąsias socialines jėgas, o taip pat išradinėja naujus būdus, kaip įvesti pasaulinę kontrolę”.

Berneisas neišdrįso pasakyti pasauliui, kas yra tie “JIE”, “laikantys savo rankose vadžias”, tačiau šioje knygoje mes ištaisysime jo tyčinį nutylėjimą, atskleisdami šio “santykinai nedidelio žmonių skaičiaus”, Komiteto 300 egzistavimą. Už savo darbą Berneisas susilaukė visuotinių aplodismentų Tarptautinių santykių tarybos narių tarpe. Pastarieji nubalsavo, kad Berneisas imtų vadovauti TV kompanijai CBS. Viljamas Palėjus tapo jo mokiniu ir galiausiai pakeitė Berneisą, įsisavinęs visas “naujojo mokslo” apie visuomenės nuomonės formavimą žinias ir tai padarė CBS šios srities lydere. Šios pozicijos TV ir radijo kompanija CBS jau niekam nebeužleido.

Politinę ir finansinę kontrolė “sąlyginai nedidelis asmenų ratas”, pasak Berneiso, įgyvendina per visą eilę slaptų bendrijų, visų pirma per Škotijos ritualo masonus ir, matomai, per dar reikšmingesnį Šv. Jono Jeruzaliečio ordiną, kurį sudaro britų monarchų atrinkti nariai, užsitarnavę šią garbę savo patirtimi gyvybiškai svarbiose Komitetui 300 sferose.

Savo knygoje “Šv. Jono Jeruzaliečio Ordinas”, kurią išleidau 1986 metais, aprašiau šią organizaciją tokiu būdu:

“…tokiu būdu, jis nėra slapta draugija, išskyrus tuos atvejus, kada jo tikslus iškraipo jo paties vidiniai organai, tokie kaip “Keliaraiščio ordinas”, kuris yra britų karališkos šeimos oligarchinė kreatūra, neutralizuojanti viską, už ką pasisako nepriklausomas Šv. Jono Jeruzaliečio Ordinas.”

Kaip pavyzdį paimkime ateistą lordą Piterį Karingtoną (Lord Peter Carrington), kuris apsimeta anglikonų bažnyčios šalininku, bet priklauso Ozirio Ordinui (Order of Osiris) ir kitoms demoniškoms sektoms, įskaitant masonus. Jis yra oficialiai įšvęstas į Keliaraiščio riterius Šv. Jurgio koplyčioje Vindzoro pilyje, įšventino jį karalienė Elžbieta II, priklausanti gvelfų Juodajai Aristokratijai ir vadovaujanti Anglikonų bažnyčiai, kurią be galo niekina.

Komitetas 300 pavedė Karingtonui nuversti Rodezijos vyriausybę, perduoti Angolos ir Pietvakarių Afrikos mineralinius turtus Londono Sičio žinion, sužlugdyti Argentiną ir paversti NATO kairiosios pakraipos politine organizacija, priklausančia Komitetui 300.

Mes matome dar vieną svetimą asmenį, prisiplakusį prie švento krikščioniško Šv. Jono Jeruzaliečio ordino – majorą Luji Mortimerį Bliumfildą (Louis Mortimer Bloomfield), žmogų, kuris padėjo įgyvendinti Džono Kenedžio nužudymo planą. Mes matome šio “svetimkūnio” nuotrauką, kurioje jis su pasididžiavimu užsidėjęs Maltos kryžių, tą patį kryžių, kurį ant rankovių nešioja “Keliaraiščio” riteriai.

Mums taip smarkiai išplovė smegenis, kad tikime, neva britų karališkoji šeima – tai viso labo mielas, nekenksmingas ir spalvingas visuomeninis institutas ir netgi neįsivaizduojame, koks korumpuotas ir dėl to pavojingas yra šis institutas, vadinamas britų monarchija. “Keliaraiščio” riteriai sudaro patį artimiausią vidinį ratą, kuriam priklauso labiausiai korumpuoti visuomenės veikėjai, kurie grubiai pamynė pasitikėjimą, kurį jiems parodė šalis ir tauta.

Keliaraiščio riteriai – tai Komiteto lyderiai, patys patikimiausi karalienės Elžbietos II “Slaptosios tarybos” nariai. Kai rinkau medžiagą apie Šv. Jono Jeruzaliečio Ordiną prieš kelis metus, nuvažiavau į Oksfordą pasikalbėti su vienu iš jo magistrų, senovinių ir šiuolaikinių britų tradicijų specialistu. Jis papasakojo man, kad Keliaraiščio riteriai – tai šventenybių šventenybė, Šv. Jono Jeruzaliečio Ordino elitų elitas. Leiskite man pridurti, kad tai jau nebe tas pats pirminis ordinas, kurį įkūrė tikras krikščionis ir karys Pjeras Žeraras, o tipiška, viena iš daugelio draugijų, kurios buvo užgrobtos ir sugriautos iš vidaus, nors nepašvęstiesiems jos vis dar atrodo esančios tokios, kaip anksčiau.

Iš Oksfordo aš nuvažiavai į Viktorijos ir Alberto muziejų (Victoria and Albert Museum) ir gavau priėjimą prie lordo Palmerstono popierių. Palmerstonas buvo vienas iš “opiumo dinastijos” Kinijoje įkūrėjų… Kaip ir dabartinė “karališkoji šeima”, Palmerstonas apsimetė krikščionimi, tačiau faktiškai tarnavo satanizmui. Daugelis satanistų tapo britų aristokratijos lyderiais ir susikrovė milžiniškus turtus, prekiaudami opiumu Kinijoje.

Iš Viktorijos muziejaus dokumentų sužinojau, kad ši karalienė 1885 metais pakeitė ordino pavadinimą, kad nutrauktų katalikiškas sąsajas su įkūrėju Žeraru, pavadindama jį “Protestantišku garbingiausiuoju Jeruzalės ordinu” (Protestant Мost Venerable Order of Jerusalem). Narystė jame buvo atvira bet kuriai aristokratų šeimai, kuri susikrovė turtus iš opiumo prekybos ir bet kuri visiškai dekadentiška šeima galėjo gauti vietą “naujame ordine”.

Daugelis šių garbingų džentelmenų kontroliavo operacijas Kanadoje “Sausojo įstatymo” laikais, tiekdami stambias viskio partijas į Ameriką. Žymiausias šioje grupėje buvo Komiteto 300 narys grafas Heigas, kuris vėliau perdavė savo alkoholio verslą senąjam Džo Kenedžiui. Ir viskio gamintojai, ir pats “Sausas įstatymas” buvo britų karūnos, veikusios per Komiteto narius, kreatūra. Tai buvo eksperimentas, pranašaujantis dabartinę prekybą narkotikais ir pamokos, gautos “Sausojo įstatymo” laikais dabar panaudojamos prekiaujant narkotikais, kurie netrukus bus legalizuoti.

Kanados maršrutą dažniausiai naudoja heroino tiekėjai iš Tolimųjų Rytų. Britų monarchija deda visas pastangas, kad informacija apie tai nebūtų paviešinta. Pasinaudodama savo valdžia, karalienė valdo Kanadą per generalgubernatorių, kuris yra ASMENINIS karalienės atstovas, o taip pat šalis valdoma per Slaptąją Tarybą ir Šv. Jono Jeruzaliečio Ordiną. Šiuo metu Kanadoje vyksta keturi svarbūs teismo procesai prieš žmones, kurie apkaltinti “neapykantos nusikaltimais”. Procesai susiję su Fintos (Finta), Keegstros (Keegstra), Cundelio (Zundel) ir Roso reikalais. Bet kas, išdrįsęs aptikti ir atskleisti įrodymus, kad Kanadą kontroliuoja žydai (kontrolę vykdo Bronfmanai), bus nedelsiant areštuotas ir apkaltintas taip vadinamais “neapykantos nusikaltimais”. Tai leidžia šiek tiek įsivaizduoti apie Komiteto 300 veiklos mastą, jis faktiškai įsikūręs pačioje šios planetos valdžios smailėje.

Teiginį patvirtina faktas, kad Komitetas įsteigė Apvaliojo stalo globojamą Tarptautinį strateginių tyrimų institutą (International institute for strategic Studies (TSTI) – MI6 ir Tavistoko įrankį, skirtą “juodajai propagandai” ir akcijoms, susijusioms su kraujo praliejimu, operacijoms su branduolinėmis technologijomis ir teroristiniais aktais. Instituto propaganda ir informacija platinama per pasaulio žiniasklaidą, o taip pat tiesiogiai keliauja į vyriausybę ir karines įstaigas.

TSTI nariai – tai 87 informacijos agentūros, taip pat 138 vyriausieji redaktoriai ir žurnalistai iš tarptautinių laikraščių ir žurnalų. Dabar jūs žinote, iš kur jūsų pamėgtas laikraščio skilties vedėjas gauna savo informaciją ir kaip jis susiformuoja savo nuomonę. Prisiminkime Džeką Andersoną ( Jack Anderson), Tomą Vikerį (Tom Wicker), Semą Donaldsoną (Sam Donaldson), Džoną Čenslerį (John Chancellor), Merę Makgrouri (Mary McGrory), Seimurą Heršą (Seymour Hersh), Florą Liuis (Flora Lewis), Entonį Liuisą (Anthony Lewis) ir kitus. Visa TSTI tiekiama informacija, ypač “įvykių scenarijai”, kurių tikslas – apjuodinti prezidentą Sadamą Huseiną ar pateisinti būsimą ataką prieš Libiją ir pasmerkti Palestinos išsivadavimo organizaciją – fabrikuojami pagal specialų užsakymą kiekvienam konkrečiam įvykiui. Istorija apie skerdynes Mei Lėjuje (Mai Lai), kurią paskelbė Seimuras Heršas, atkeliavo tiesiai iš TSTI, aš pabrėžiu tai, kad ateityje niekas klaidingai nemanytų, jog Heršo tipo žmonės patys atlieka savo “žurnalistinius tyrimus”.

TSTI – tai aukščiausias visuomenės nuomonės formavimo ešelonas. Svarbiausią vaidmenį tai darant šiuo metu vaidina ne knygos, bet laikraščiai, skelbiantys atrinktų žurnalistų nuomones. TSTI buvo steigiamas ne tik kaip koordinacinis centras manipuliavimui nuomonėmis, bet ir kaip mechanizmas, kurio pagalba tuos nuomonės ir scenarijai paskleidžiami maksimaliai plačiai auditorijai, ko, pavyzdžiui, negalima pasiekti knygų pagalba. TSTI – tai ryškus Komiteto 300 įstaigų tarpusavio susipynimo ir bendros veiklos pavyzdys.

Idėja sukurti TSTI kilo 1957 metais Bilderbergo klubo susitikimo metu. Noriu priminti, kad Bilderbergo konferencija – tai MI6 darbo, vadovaujant Karališkajam užsienio reikalų institutui, rezultatas. Konferencijos idėją iškėlė Alisteris Bučanas (Alastair Buchan), lordo Tvidsmuiro (Tweedsmuir) sūnus. Tuo metu Bučanas buvo Karališkojo užsienio reikalų instituto tarybos pirmininkas, Apvaliojo stalo narys ir pakankamai artimas karališkai šeimai žmogus. Konferencija šiltai priėmė į savo gretas leiboristų lyderį Denį Hilį (Dennis Healey). Tarp dalyvavusiųjų taip pat buvo Fransua Diušanas (Francois Duchene), kurio mokytojas Žanas Monė Diušenė (Jean Monet Duchenes) vadovavo Trišalei komisijai, globojamai V. Dikso (H. V. Dicks) iš Tavistoko centro Kolumbuso mieste.

Į vadovaujančią šio gigantiško propagandos aparato tarybą įeina šios organizacijos ir šie asmenys:

  • Frenkas Kitsonas (Frank Kitson), buvęs vienu momentu sukarintos formuotės “Airių respublikonų armija” kontrolieriumi. Šis žmogus parengė ir įgyvendino “Mau mau” sukilimą Kenijoje.
  • Bankas Lazard Freres, kuriam atstovauja Robertas Elsvortas ((Robert Ellsworth).
  • Kompanija N. M. Rotshild, atstovaujama Džono Loudono ((John Loudon).
  • Polas Nytzė (Paul Nitze), atstovaujantis Schroeder Bank. Nytzė vaidino svarbų vaidmenį sudarant sutartis dėl ginkluotės kontrolės, kurios visada buvo kontroliuojamos Karališkojo užsienio reikalų instituto.
  • K.L. Zulcbergeris ( C. L. Sulzberger) iš New York Times.
  • Stensfildas Terneris (Stansfield Turner), buvęs CŽV vadovas.
  • Piteris Kalvokoresis (Peter Calvocoressi), leidyklos Penguin Books atstovas.
  • Karališkasis tarptautinių reikalų institutas, atstovaujamas Endriaus Šoenbergo (Andrew Shoenberg).
  • Žurnalistai ir reporteriai Flora Liuis, Driu Midlton (Drew Middleton), Entonis Liuisas, Maksas Frenkelis.
  • Denielis Elsbergas.
  • Henris Kisindžeris.
  • Robertas Bouvis (Robert Bowie), buvęs CŽV skyriaus National Intelligence Estimates direktorius.

Pradedant Bilderbergo susitikimu 1957 metais, Kisindžeris gavo pavedimą atidaryti Manhetene Apvaliojo stalo ofisą, kurio branduolį sudarė Heigas, Elsbergas, Galperinas, Šlesingeris, Maknamara ir broliai Makbandžiai (McBundy). Kisindžeriui buvo pavesta greitai užpildyti visas vykdomąsias pareigybes Niksono administracijoje Apvaliojo stalo nariais, ištikimais Karališkajam tarptautinių reikalų institutui, o per jį ir Anglijos karūnai. Ne atsitiktinai Kisindžeris parinko seną Niksono žmonių susirinkimų vietą, viešbutį “Pjerė” (Hotel Pierre), kaip operacijų centrą.

Kisindžerio ir Apvaliojo stalo operacijos esmė buvo tokia: Karališkojo užsienio reikalų instituto pirmininko Endriaus Šoenbergo pavedimu buvo užblokuota veikla visų organizacijų, susijusių su žvalgyba, dėl ko prezidentas Niksonas nebegalėjo gauti tiesioginės operatyvinės informacijos. Tai reiškė, kad Kisindžeris ir jo darbuotojai gaudavo visą operatyvinę informaciją iš Amerikos ir užsienio žvalgybų, o taip pat iš visų JAV teisėtvarkos žinybų, įskaitant FTB Penktą skyrių, dar iki to, kai ši informacija patekdavo prezidentui. Tai garantavo visišką informacijos apie teroristines organizacijas ir MI6 kontroliuojamas operacijas Amerikoje nuslėpimą. Tai buvo Galperino kompetencijos sfera.

Diorbdamas pagal šią metodologiją, Kisindžeris ėmė valdyti prezidentą, o po to, kai Niksonas buvo apjuodintas Kisindžerio grupės ir kai Kongresas išvijo jį iš Baltųjų rūmų, Kisindžeris uzurpavo beprecedentinius įgaliojimus, kokių niekas neturėjo nei prieš Votergeitą, nei po jo. Štai tik keli iš šitų retai skelbiamų įgaliojimų: Kisindžeris įsakė sukurti Memorandumo Nr 1 Nacionalinio saugumo klausimais (National Security Decision Memorandum No. 1) tekstą Galperinui, kuris faktiškai gavo gatavą tekstą tiesiai iš Karališkojo užsienio reikalų instituto per Apvaliojo stalo žmones. Šis memorandumas suteikė Kisindžeriui aukščiausios valdžios Amerikoje įgaliojimus, padaręs jį Kontrolės Tarybos (Verification Panel) pirmininku. Visoms deryboms dėl strateginės ginkluotės apribojimo tuomet vadovavo Polas Nytzė, Polas Vornkė (Paul Warnke) ir dar visa krūva išdavikų, dirbusių Ginkluotės kontrolės misijoje Ženevoje.

Be to, Kisindžeris buvo paskirtas į Specialią Vietnamo tyrimų grupę (The Vietnam Special Studies Group), kuri tyrinėjo ir vertino visas karines ataskaitas, įskaitant žvalgybos duomenis, atkeliaujančius iš Vietnamo. Kisindžeris taip pat pareikalavo ir gavo teisę prižiūrėti Komitetą 40, itin slaptą agentūrą, kurios uždavinys buvo nuspręsti, kur ir kada pradėti ardomąją veiklą, o paskui sekti operacijas, kurias ji pradėjo.

Tuo metu Kisindžeris įsakė FTB pradėti totalų telefoninių pokalbių pasiklausymą, netgi jei kalba ėjo apie artimiausius darbuotojus, kad susidarytų įspūdis, jog jis kontroliuoja absoliučiai viską. Dauguma jo rato žmonių buvo informuoti, kad pokalbių klausomasi. Tačiau šios priemonės netikėtai vos nesmogė pačiam Kisindžeriui: buvo įsakyta pasiklausyti kažkokio Henrio Brendono telefono, MI6 agento, kurio apie tai nepainformavo. Brendonas gi be viso kito pasirodė esąs Londono Times reporteriu ir Kisindžerio vos neišvertė iš posto, kadangi niekam neleistina šitaip elgtis su Londono Times.

Pilnas pasakojimas apie Elsbergo veiklą ir po to sekusį Votergeito skandalą pernelyg ilgas, kad pateikčiau jį čionai. Pakanka pasakyti, kad Kisindžeris kontroliavo Elsbergą nuo tos dienos, kai šis buvo užverbuotas mokydamasis Kembridže. Elsbergas visada varė griežtą liniją Vietnamo karo naudai, tačiau palaipsniui transformavosi į radikalų kairiųjų pažiūrų aktyvistą. Jo “persikūnijimas” buvo toks pats stebuklingas, kaip nutikimas su su šv. Pauliumi pakeliui į Damaską.

Visas JAV Naujųjų Kairiųjų spektras – tai britų MI 6 darbo rezultatas, veikiant per Apvalųjį stalą ir Politinių tyrimų institutą (PTI). Šis institutas vaidino pagrindinį vaidmenį keičiant daugelio respublikinės santvarkos šalių politiką ir tęsia šią veiklą iki šiol Pietų Afrikoje ir Pietų Korėjoje. Daugelis PTI operacijų nušviestos mano darbe “PTI – naujas žvilgsnis” (IPS Revisited), paskelbtame 1990 metais.

Pagrindinis PTI uždavinys – sėti nesutarimus ir platinti dezinformaciją, kuri sukeltų chaosą. Viena tokių programų, nukreipta prieš Amerikos jaunimą, skirta narkotikų platinimui. Dėl visos eilės PTI kontroliuojamų “pirmojo ešelono organizacijų” veiklos, įvairiausių nešvarių akcijų, tokių kaip Niksono automobilio apmėtymas akmenimis, o taip pat dėl organizuotų teroristinių sprogimų šalyje buvo sukurta apgaulės ir melo atmosfera, kuri privertė milijonus amerikiečių patikėti tuo, kad Amerikai iškilo milžiniška grėsmė iš KGB, GRU ir Kubos žvalgybos DGI pusės. Buvo paskleistas gandas, kad daugelis tų išgalvotų agentų glaudžiai susiję su demokratų partija per Džordžą Makgoverną. Faktiškai tai buvo viena iš pavyzdinių dezinformacijos kampanijų, kuriomis užtarnautai garsėja MI6.

Haldemanas, Erlichmanas ir artimiausi Niksono padėjėjai nežinojo tikrųjų įvykių priežasčių, dėl to iš Baltųjų rūmų pasipylė pareiškimai apie tai, kad Rytų Vokietija, Tarybų Sąjunga, Šiaurės Korėja ir Kuba apmoko teroristus ir finansuoja jų operacijas Amerikoje. Abejoju, kad Niksonas apskritai ką nors žinojo apie PTI, nekalbant jau apie įtarimus, kad institutas veikia prieš prezidentą. Mes patyrėme tokį patį dezinformacijos poveikį per karą Persų įlankoje, kai buvo pranešama, kad įvairaus plauko teroristai pasirengę įsibrauti į Ameriką ir susprogdinti viską, ką tik įmanoma.

Prezidentas Niksonas buvo panardintas į nežinios prieblandą. Jis netgi nežinojo, kad Deividas Jangas, Kisindžerio mokinys, dirbo Baltųjų rūmų rūsyje, stebėdamas “informacijos nutekėjimus”. Jangas baigė Oksfordą ir ilgą laiką buvo susijęs su Kisindžeriu per Apvaliojo stalo firmas, tokias kaip juridinė kompanija Milbank Tweed. Prezidentas Niksonas nebuvo lygiavertis priešininkas jėgoms, kurios stojo prieš jį vadovaujant MI6 ir Karališkajam užsienio reikalų institutui, vadinasi, britų karališkai šeimai.

Kai dėl “Votergeito bylos”, tai čia Niksonas buvo kaltas tik dėl to, kad nežinojo, kas aplinkui jį vyksta. Kai Džeimsas Makordas “prisipažino” teisėjui Džonui Sirikui, Niksonui turėjo paaiškėti, kad Makordas žaidžia dvigubą žaidimą. Jam reikėjo iškelti klausimą dėl nuolatinių Kisindžerio kontaktų su Makordu. Tai būtų užkirtę kelią įvykiams ir sukeltų visos MI6 Votergeito operacijos krachą.

Nuksonas nepiktnaudžiavo prezidentine valdžia. Jis kaltas dėl to, kad neapgynė JAV Konstitucijos ir neapkaltino ponios Ketrinos Grehem ir Beno Bredlio sąmokslu, turint tikslą parengti perversmą. Ketrinos Mejet Grehem geneologija buvo itin abejotina, ką būtų greitai išsiaiškinusi netgi Džesika Flečer ir to paties pavadinimo serialo. Bet netgi tai žinant, kontrolieriai iš Apvaliojo stalo dėjo beviltiškas pastangas, kad tiesa neišplauktų į paviršių. Vashington Post vaidmuo buvo kurstyti aistras nesiliaujančiais “demaskavimais”, sukuriant nepasitikėjimo prezidentu Niksonu atmosferą netgi neegzistuojant jokiems jo kaltės įrodymams.

Didžiulė spaudos valdžia, kurią teisingai išpranašavo Lipmanas ir Berneisas, pasireiškė tuo, kad ponia Grehem, seniai įtariama savo vyro Filipo L. Grehemo nužudymu (pagal oficialią versiją nusižudžiusio), buvo pristatyta kaip pakankamai padori asmenybė. Kiti išdavikai, kuriuos reikėtų apkaltinti maištu ir valstybės išdavimu – tai Kisindžeris, Heigas, Galperinas, Elsbergas, Jangas, Makordas, Džozefas Kalifanas ir Chomskis ir PTI, o taip pat CŽV agentai, kurie praniko į Makordo namus ir sudegino visus jo dokumentus. Reikia dar sykį pakartoti, kad Votergeitas, kaip ir daugelis kitų operacijų, kurių čionai neturime galimybės aprašyti, pademonstravo, kad Komitetas 300 VISIŠKAI kontroliuoja Ameriką.

Nors Niksonas bendravo su tokiais žmonėmis kaip Erlas Vorenas (Earl Warren) ir kai kurie mafijos bosai, pastatę Voreno namą, tai nereiškia, kad jį reikėjo pažeminti Votergeito skandalu. Mano nemeilė Niksonui paaiškinama tuo, kad jis klusniai pasirašė 1972 metais gėdingą susitarimą dėl priešraketinės gynybos apribojimo ir draugiškų jo santykių su Brežnevu. Viena didžiausių nesėkmių šiame reikale buvo nesugebėjimas demaskuoti purvino agentūros INTERTEL vaidmenį. INTERTEL – tai privati žvalgybos agentūra, priklausanti kompanijai Corning Group, organizavusi informacijos apie Votergeitą “nutekėjimus” Edvardui Kenedžiui. Privačios žvalgybos agentūros, tokios kaip INTERTEL, neturi teisės egzistuoti Amerikoje. Jis kelia grėsmę mūsų teisei į privatų gyvenimą ir įžeidžia laisvus žmones.

Kaltė taip pat turi kristi ir tiems, kurie, kaip buvo manoma, turėjo apginti Niksoną nuo užmesto ant jo plieninio izoliacijos tinklo. Tarp ištikimų Niksonui žmonių buvo pernelyg mažai žvalgybos specialistų, kurie, be to, dar ir nežinojo, kaip kruopščiai planuoja operacijas britų žvalgyba, jie faktiškai netgi neturėjo nė menkiausio supratimo, kad visa Votergeito byla buvo ne kas kita, kaip britų žvalgybos operacija. Votergeitas tapo valstybiniu perversmu ir sąmokslu prieš Ameriką, kaip ir Kenedžio nužudymas. Nors šiandien šis faktas ir nepripažįstamas, esu tikras, kad kai visi slapti dokumentai galiausiai bus paskelbti, istorija užfiksuos, kad šiedu sąmokslai, vienas prieš Kenedį, o kitas prieš Niksoną, išties egzistavo ir kad jie iš pagrindų pakirto tuos institutus ir pamatus, ant kurių laikosi Amerikos respublika.

Žmogus, kurį išties reikėtų paskelbti išdaviku ir kuris yra kalčiausias dėl antivyriausybinės veiklos – tai generolas Aleksandras Heigas. Šitas klerkas, štabo pulkininkas, kuris per visą savo popierinę karjerą nė karto nevadovavo kariuomenei mūšio lauke, buvo netikėtai įstumtas į politinę sceną. Tai padarė neregima paralelinė aukščiausio lygio valdžia. Prezidentas Niksonas kartą atsiliepė apie Heigą kaip apie žmogų, kuris prašė iš Kisindžerio leidimo netgi nueiti į tualetą.

Heigas – tai Apvaliojo stalo produktas. Jį pastebėjo Apvaliojo stalo narys Džozefas Kalifanas, vienas patikimiausių Jos Didenybės parankinių Amerikoje. Kalifanas, dirbęs Nacionalinio demokratų konvento juridiniu konsultantu, ėmė interviu iš vieno iš “vandentiekio darbininkų”, Alfredo Boldvino, faktiškai prieš mėnesį iki naktinio įsiveržimo. Kalifanas pasirodė esąs pakankamai kvailas, kad parašytų memorandumą apie savo pokalbį su Boldvinu, kuriame buvo paminėtos kai kurios detalės apie Makordo praeitį, o taip pat buvo kalbama apie tai, kodėl Makordas įtraukė Boldviną į savo komandą.

Dar blogiau – Kalifano memorandume buvo detalus pasiklausytų telefoninių pokalbių tarp Niksono ir perrinkimo komiteto iššifravimas. Visa tai įvyko PRIEŠ įsibrovimą. Kalifaną reikėtų apkaltinti dešimčia federalinių nusikaltimų, tačiau vietoje to jis išsisuko nuo atsakomybės. Semas Ervinas neleido Fredui Tompsonui iš “Mažumos tarybos” pateikti šių įtikinamų įrodymų per Votergeito bylos svarstymą dėl juokingo preteksto, kad tie įrodymai yra “pernelyg hipotetiški”.

Apvaliojo stalo įsakymu Kisindžeris pakėlė pulkininką Heigą į keturių žvaigždučių generolus – šitas karjeros šuolis tapo pačiu staigiausiu per visą Amerikos karinę istoriją, Heigas peržengė per beveik 280 armijos generolų ir kitų aukšto rango karininkų galvas. Dėl šito karjeros šuolio 25 vyresni generolai buvo priversti išeiti į atsargą. Kaip užmokestį už prezidento Niksono ir Amerikos išdavimą, Heigas netrukus gavo prestižinį NATO vado postą, nors buvo labiausiai nekvalifikuotas vadas, koks tik kada nors užėmė šį postą. Čia jis vėl peržengė per daugiau kaip 400 vyresnių generolų iš JAV ir NATO galvas.

Kai naujiena apie šį paskyrimą pasiekė aukščiausią Tarybų Sąjungos karinę vadovybę, maršalas Ogarkovas išsikvietė tris Varšuvos sutarties generolus iš Lenkijos ir Rytų Vokietijos ir visi trys linksmai vienas kitą pasveikino bei gėrė šampaną iki gilios nakties. Per visą Heigo darbo NATO vadovo poste laiką, profesionalai iš TSRS kariuomenės elito, žmonės, kurie visada buvo tiktai profesionalai, žvelgė į Heigą su didžiule panieka ir atvirai vadino jį NATO ofiso klerku. Jie žinojo, kad Heigas paskirtas į savo postą ne Amerikos kariškių, bet Karališkojo užsienio reikalų instituto.

Prieš palikdamas Vašingtoną po naujo paskyrimo, Heigas srauge su Kisindžeriu praktiškai sunaikino JAV prezidento administraciją. Tas chaosas, kurį po savęs paliko Kisindžeris ir Heigas po Votergeito, kiek man žinoma, taip ir nebuvo kaip reikiant dokumentuotas. Po 1973 metų balandžio valstybinio perversmo, Heigas, primygtinai reikalaujant Karališkajam užsienio reikalų institutui, faktiškai pradėjo vadovauti JAV vyriausybei. Jis pasitelkė 100 Apvaliojo stalo agentų iš Brukingso instituto, Politinių tyrimų instituto ir Tarptautinių santykių tarybos, kuriuos jis paskyrė į aukščiausius valstybinius postus Vašingtone. Šitie žmonės, kaip ir pats Heigas, visiškai pakluso užsieniui. Po toliau sekusios katastrofos Niksono administracija buvo sunaikinta, o drauge su ja ir pati Amerika.

Atmetęs banalybes ir apsimetinėjimus, susijusius su neva Konstitucijos gynimu, senatorius Semas Ervinas nuveikė gerokai daugiau Amerikos labui, negu viskas, kas priskiriama prezidentui Niksonui, ir Amerika dar neatsipeikėjo nuo beveik mirtinos Votergeito žaizdos – operacijos, kurią užsakė Komitetas 300 ir atliko Karališkasis užsienio reikalų institutas, Apvalusis stalas ir tiesioginiai kontrolieriai iš MI 6 karininkų rezidentų Amerikoje tarpo.

Tai, kad prezidentas Niksonas iš pradžių buvo izoliuotas, apsuptas išdavikais, o paskui iš jo buvo atimta valia priešintis – tiesiogiai atitinka Tavistoko metodologiją, pagal kurią asmenybė paimama visiškon kontrolėn. Metodologiją suformulavo svarbiausias Tavistoko teoretikas daktaras Kurtas Levinas. Šioje knygoje aš jau dalinai išdėsčiau Levino metodologiją, tačiau, turint galvoje prezidento Niksono pavyzdžio tipiškumą, manau, verta pasikartoti.

Vienas svarbiausių moralinės dvasios slopinimo bauginimais metodas – tai štai tokios taktikos tikslus sekimas: reikia laikyti žmogų netikrumo dėl jo dabartinės situacijos ir to, kas jo laukia ateityje būsenoje. Be to, jeigu dažni svyravimai tarp griežtų disciplinavimo priemonių ir pažadų gerai elgtis drauge su prieštaringų naujienų skleidimu padaro kognityvią situacijos struktūrą neaiškia, tai žmogus liaujasi tikėti, kad koks nors konkretus jo planas padės pasiekti norimą tikslą. Tokiose sąlygose netgi tos asmenybės, kurios tokių tikslų turi ir yra pasirengusios rizikuoti, tampa paralyžuotos vidinio konflikto, neleidžiančio apsispręsti, ką reikia daryti”.

Kisindžeris ir Heigas sekė Tavistoko instrukcijomis pažodžiui. Kaip rezultatą gavome susipainiojusį, išsigandusį ir visiškai demoralizuotą prezidentą Niksoną, kuriam vienintelė įmanoma išeitis – kaip jam patarė Heigas – buvo atsistatydinti. 1983 metais aš parašiau dvi knygas: “Tavistoko institutas – nešantis blogį ir mirtį” (The Tavistock Institute: Sinister and Deadly) ir “Tavistoko institutas: britaniška JAV politikos kontrolė” (The Tavistock Institute: Britain’s Control of U.S. Policy), jos pagrįstos slaptomis Tavistoko instrukcijomis, kurios pateko man į rankas. Šiuose darbuose Tavistoko veiksmai ir metodai aprašyti pakankamai detaliai.

Tavistoko metodai, panaudoti Niksonui nuversti, pasirodė esą tokie efektyvūs, kad mūsų tauta aklai tebetiki šmeižtu, dezinformacija ir dirbtinai sukurta situacija, visa tai suokalbininkai pateikia kaip tiesą, kai tuo tarpu Votergeitas nuo pradžios iki pabaigos buvo pagrįstas šėtonišku melu. Tai svarbu pabrėžti, nes mes, žinoma, nematėme pačių naujausių Votergeito tipo operacijų.

Kuo gi nusikalto Niksonas, kad užsitarnavo impičmentą? Kas per “nepaneigiami įrodymai” turėjo paremti kaltinimus? Pirmiausiai apie “įrodymus”. Visa šita fikcija buvo išpūsta Kisindžerio ir Heigo, ir susijusi jinai su birželio 23 dienos magnetofoniniu įrašu, kurio pagalba Heigas įtikino Niksoną pasiduoti Leonui Javorskiui (Leon Jaworski).

Heigas ištisas valandas įtikinėjo Niksoną, kad šis įrašas jį pražudys, kadangi jis “be jokių abejonių” įrodo Niksono kaltę dėl rimtų pažeidimų ir jo dalyvavimą Votergeito sąmoksle. Pirmoji Niksono reakcija į Heigo argumentus buvo tokis: “Tai absoliuti nesąmonė, neverta suteikti tam didelės reikšmės”. Tačiau Heigas varė savo, kol neįtikino prezidento, kad jis negalės sėkmingai gintis Senate – ir visa tai remiantis tik vienu įrašu!

Kaipgi Heigas atliko savo misiją? Veikdamas pagal kontrolierių iš Apvaliojo stalo jam parengtą scenarijų, Heigas pateikė neredaguotą įrašo išklotinę su “nepaneigiamais įrodymais”. Realybėje šiame įraše nebuvo nieko tokio, ko prezidentas negalėtų paaiškinti. Tai jausdamas, Heigas išplatino neredaguotą ir oficialiai nepatvirtintą tekstą tarp pačių atkakliausių Niksono šalininkų Baltuosiuose rūmuose ir tarp respublikonų partijos vadovų. Šis tekstas, lydimas komentarų, kaip “nepaneigiamas įrodymas”, atkeliavęs jiems nuo Niksono patikėtinio, susilaukė grandiozinio efekto, tarsi vanagas būtų įpuolęs į balandžių pulką ž Niksono šalininkai supanikavo ir išsilakstė, ieškodami išsigelbėjimo.

Po šių antivalstybinių veiksmų, Heigas pasikvietė pas save į ofisą kongresmeną Čarlzą Viginsą (Charles Wiggins), atkaklų Niksono šalininką, kuris sutiko vadovauti kovai Atstovų rūmuose, kad būtų užkirstas kelias apkaltai. Heigas pranešė jam akivaizdų melą, kad “kova pralaimėta”. Po to Viginsas prarado susidomėjimą Niksono gynimu, manydamas, kad prezidentas pats sutiko pasiduoti. Tokiu pat būdu Heigas veikė ir su senatoriumi Grifinu, prezidento šalininku Senate. Dėl išdavikiškų, antivalstybinių Heigo veiksmų, senatorius Grifinas parašė Niksonui laišką, ragindamas jį atsistatydinti.

Prieš tris mėnesius iki viso šito, Apvaliojo stalo kontroliuojamas Politinių tyrimų institutas, Džeimso Varburgo kūrinys, per vieną savo įkūrėją ir narį Markusą Raskiną pateikė prezidentui Niksonui lygiai tokį patį ultimatumą dėl atsistatydinimo, be to, šis ultimatumas buvo paskelbtas britų žvalgybos propagandos leidinyje New York Times gegužės 25 dieną. Votergeito tragedija buvo tas žingsnis link nebeišvengiamo barbariškumo, kuris apėmė Ameriką ir kuris veda mus į Pasaulinę vyriausybę ir Naujają Pasaulinę Tvarką. Amerika šiandien atsidūrė tokioje pačioje padėtyje, kaip ir Italija, kai Aldo Moras mėgino išgelbėti ją nuo dirbtinio nestabilumo.

Kokiais gi pažeidimais apkaltino Niksoną? Džonas Doaras (John Doar), kurio britiškas charakteris visiškai atitiko jo gautą užduotį paskelbti prezidentui taip vadinamus apkaltos straipsnius, buvo vienos iš stambiausių neteisėtų kontržvalgybos operacijų šalies viduje autorius ir vykdytojas.

Vadovaudamas Tarpžinybinei žvalgybos valdybai, Doaras rinko informaciją iš visų įmanomų federalinės vyriausybės agentūrų, įskaitant Mokesčių valdybą. Ši programa buvo susijusi su Politinių tyrimų institutu. Vienu svarbiausių Doaro karjeros momentu tapo iteikimas CŽV – įstaigai, kuriai pagal įstatymą draudžiama veikti šalies viduje – 10 000‑12 000 vardų piliečių, kuriuos jis įtarė kaip politinius disidentus. CŽV turėjo toliau tirti jų veiklą.

1974 liepos 18 šis įstatymo saugotojas su atitinkama pompa pateikė “kaltinimus” prieš Niksoną. Šis epizodas buvo transliuojamas per nacionalinę TV. Nebuvo nė vieno įrodymo, kad Niksonas padarė kažką, dėl ko būtų vertas apkaltos. Faktinis Doaro patetiškos kalbos apie Niksono “nusikaltimus” turinys buvo toks trivialus ir apie niekniekius, kad apskritai nuostabu, kodėl bylos procedūros buvo pratęstos. Kaltinimai dėl machinacijų su pajamų mokesčiais, nesankcionuotais Kambodžos bombardavimų, o taip pat nekonkretus kaltinimas dėl “piktnaudžiavimo valdžia”, kurio nė vienas normalus teismas neimtų rimtai nagrinėti – štai ir viskas, ką sugebėjo Doaras. Kai Niksonas atsistatydino 1974 rugpjūčio 8, Amerika atsidūrė pačioje nestabiliausioje situacijoje per visą savo istoriją.

Šis nestabilumas stipriausiai pasireiškė ekonomikos ir finansų sferoje. 1983 metais Viljamsberge, Virdžinijos valstijoje, įvyko tarptautinių bankininkų susitikimas, kurio tikslas buvo sukurti Amerikos pasirengimo totalinei bankų sistemos dezintegracijai strategiją. Šis suplanuotas įvykis turėjo priversti Senatą besąlygiškai pritarti tam, kad TVF įvestų kontrolę šalies finansinei ir monetarinei politikai. Denisas Viterstounas (Dennis Weatherstone) iš Volstrito banko Morgan Guarantee pareiškė, kad yra įsitikinęs, jog tai bus vienintelis kelias Amerikai išsigelbėti.

Šitą pasiūlymą palaikė Dičlio grupė (Ditchley Group), kuris buvo įkurta 1982 metų gegužės mėnesį Dičli Parke (Ditchley Park) Londone. Šita užsienio grupė 1983 sausio 10-11 dienomis susirinko Vašingtone, pažeisdama Šermano antitrestinį įstatymą ir Kleitono įstatymą, ir suorganizavo sąmokslą, kurio tikslas buvo atimti iš JAV suverinitetą monetarinės ir finansinės politikos srityje. Amerikos generalinis prokuroras žinojo apie šitą susitikimą ir jo tikslus. Vietoje to, kad paskelbtų grupės narius sąmokslininkais ir federaliniais nusikaltėliais, jis paprasčiausiai apsimetė, kad nieko nepastebėjo.

Pagal minėtus įstatymus, įrodymas, kad egzistuoja sąmokslas, yra vienintelė būtina sąlyga, kad galima būtų apkaltinti nusikaltimu, o įrodymų, kad sąmokslas išties egzistuoja, buvo pakankamai. Tačiau kadangi Dičlio Fondas susirinko Karališkojo tarptautinių reikalų instituto reikalavimu, o pats susitikimas buvo organizuotas Apvaliojo stalo, tai visiškai natūralu, kad Justicijos ministerijoje niekas nedrįso imtis veiksmų, kurių turi imtis asmenys, prisiekę griežtai saugoti Amerikos įstatymus.

Dičlio fondo planas, skirtas uzurpuoti JAV monetarinę ir fiskalinę politiką, buvo sukurtas sero Haroldo Leverio (Sir Harold Lever), aršaus sionizmo šalininko, artimo britų karališkos šeimos patikėtinio ir Komiteto 300 nario. Seras Leveris priklausė gigantiško konglomerato UNILEVER, svarbios Komiteto kompanijos direktorių tarybai. Leverio planas numatė TVF įtakos išplėtimą iki tokio laipsnio, kad šis fondas galėtų daryti poveikį visų šalių, įskaitant Ameriką, centriniams bankams ir palaipsniui įvesti jiems Pasaulio Vyriausybės kontrolę.

Į tai buvo žvelgiama kaip į gyvybiškai svarbų žingsnį, kurio dėka TVF taps svarbiausiu arbitru pasaulio bankininkystėje. Prieš ypatingai slaptą susitikimą buvo dar vienas, įvykęs 1982 spalį, kuriame dalyvavo 36 stambiausių pasaulio bankų atstovai. Susitikimas įvyko Niujorke, viešbutyje “Vista”. Apsaugos lygis buvo tiesiog beprecedentinis. Šitas pirmasis Dičlio grupės susitikimas irgi pažeidė Amerikos įstatymus.

Kreipdamasis į susirinkusius, seras Leveris pasakė, kad iki 2000 metų su nacionaliniais suverinitetais laikas bus baigti kaip su archaiškomis praeities atgyvenomis. “Amerika turės suvokti, kai kai TVF paims kontrolę į savo rankas, šalies situacija niekuo nesiskirs nuo trečiojo pasaulio šalių situacijos” – pareiškė seras Haroldas. Vėliau delegatams buvo pranešta, kad planai paskirti TVF Amerikos fiskalinės politikos kontrolieriumi bus rengiami pateikti Senatui iki 2000 metų.

Rimeris de Vrizas (Rimmer de Vries), pasisakydamas Morgan Guarantee vardu, pareiškė, kad Amerikai etas tapti Tarptautinių atsiskaitymų banko nare. “Amerikai reikia peržvelgti savo penkiasdešimties metų trukmės svyravimus” – pareiškė Vrizas. Kai kurie britų ir vokiečių bankininkai, baimindamiesi JAV įstatymų pažeidimo, pareiškė, kad Dičlio grupė yra ne kas kita, kaip komitetas, turintis sureguliuoti valiutų keitimo kursų problemas. Feliksas Rogatinas (Felix Rohatyn) irgi kalbėjo apie būtinybę pakeisti JAV bankų įstatymus tokiu būdu, kad TVF galėtų vaidinti didesnį vaidmenį šioje šalyje. Rogatinas vadovavo Lazard Freres – Romos klubo bankui, priklausančiam Eagle Star Group, su kuria mes jau pažįstami.

Apvaliojo stalo nariai Viljamas Ogdenas (William Ogden) ir Verneris Stangas (Werner Stang) su entuziazmu palaikė JAV atsisakymą nuo finansinio suveriniteto TVF ir Tarptautinių atsiskaitymų banko naudai. Delegatai, atstovavę Alpha ranking Group – masonų ložės P2 bankui, pareiškė, kad Ameriką reikia priversti paklusti “aukštesnei pasaulinio banko valdžiai”, prieš prasidedant realiam judėjimui link Naujosios Pasaulio Tvarkos.

1983 sausuio 8 prieš antrąjį susitikimą, Baltuosiuose rūmuose buvo priimtas Hansas Fogelis (Hans Vogel), vienas iš svarbiausių Romos klubo narių. Rezidentas Reiganas pakvietė Džordžą Šulcą, Kasparą Vainbergerį, Džordžą Kenaną ir Leiną Kirklandą dalyvauti susitikime su Fogeliu, kuris paaiškino prezidentui Dičlio grupės tikslus ir uždavinius. Nuo tos dienos Reiganas kardinaliai pakeitė savo poziciją ir ėmė darbuotis su įvairiomis Komiteto 300 agentūromis, kad paverstų TVF ir Tarptautinių atsiskaitymų banką organais, kontroliuojančiais JAV vidaus ir užsienio monetarinę politiką.

Nematoma Komiteto 300 vyriausybė darė didžiulį spaudimą Amerikai, kad ji būtų pakeista blogojon pusėn. Amerika – paskutinis laisvės bastionas ir kol iš mūsų neatims mūsų laisvės, Pasaulinės Vyriausybės atėjimas patirs didelių sunkumų. Pasaulio Vyriausybės kūrimas – labai sudėtingas dalykas, reikalaujantis didžiulės patirties, organizatoriškų sugebėjimų. Būtina kontroliuoti įvairių šalių vyriausybes ir jų politiką. Vienintelė organizacija, sugebanti daugiau ar mažiau sėkmingai susidoroti su tokiu gigantišku uždaviniu – tai Komitetas 300, ir mes jau matėme, kaip arti jis nuo sėkmės.

Žmonijos kova vyksta visų pirma dvasiniame lygmenyje. Gaila, bet krikščionių bažnyčios pavirto paprastais socialiniais klubais, kuriuos kontroliuoja piktadariška Pasaulinė Bažnyčių Taryba, kurios ištakos slypi ne Maskvoje, bet Londono Sityje, kaip pamatysime iš schemos knygos pabaigoje, kurioje pateikiama Pasaulinės Vyriausybės bažnyčios struktūra. Šita įstaiga buvo įkurta 1920 metais kaip priemonė vykdyti Pasaulio Vyriausybės politiką, ji tapo Komiteto 300 sugebėjimų ir galimybių kurti ilgalaikius planus simboliu.

Dar viena ydinga organizacija, savo struktūra ir paskirtimi primenanti Pasaulinę Bažnyčių Tarybą, yra taip vadinama “Susirūpinusių mokslininkų taryba” (Union of Concerned Scientists), kurią įkūrė Trišalė komisija, o finansuoja Karnegio, Fordo fondai ir Aspeno institutas. Šita grupė kovoja prieš tai, kad Amerikoje būtų sukurta efektyvi sistema, skirta sulaikyti tarybinėms “kosmosferoms” – lazeriniam kosminio bazavimo ginklui, kuris iš kosmoso gali atakuoti bet kokius taikinius JAV ar bet kurios kitos šalies teritorijoje.

Amerikos “Žvaigždžių karų” programa (SDI, Strategic Defense Initiative) buvo skirta atremti tarybinių kosminių lazerinių sistemų grėsmę, kuri tebeegzistuoja iki šiol, nepaisant įtikinėjimų, kad “komunizmas mirė”. Tarybinis atstovas Georgijus Arbatovas pareiškė “Susirūpinusių mokslininkų taryboje”, kad labai svarbu priešintis programai SDI, kadangi jeigu ji bus pradėta įgyvendinti, tai reikš “karinę katastrofą”. Daugybę metų Susirūpinusių mokslininkų taryba priešinasi bet kokiam biudžetui, kuriame esama asignavimų gyvybiškai svarbiai SDI programai. Prieita iki to, kad 1991 metų pabaigoje biudžete trūksta lėšų netgi minimaliai reikalingų tyrimų finansavimui, nekalbant jau apie sistemos išvedimą į orbitą. Susirūpinusių mokslininkų taryba yra valdoma Karališkojo užsienio reikalų instituto ir knibžda britų MI6 agentais.

Nėra nė vieno Amerikos gyvenimo aspekto, kurio neprižiūrėtų nematoma Komiteto 300 valdžia ir kuris nebūtų stumiamas “reikiama linkme”. Nėra nė vieno išrinkto pareigūno ar politinio lyderio, kuris nepaklustų jo valdžiai. Iki šiol dar nė vienas žmogus neišvengė negailestingos bausmės už nepaklusnumą slaptiems valdovams, kurie nesvyruodami paverčia kiekvieną nepaklusnų žmogų pavyzdžiu kitiems, įskaitant JAV prezidentus.

Komiteto 300 ranka pastebima absoliučiai visur nuo 1776 metų, kai Džeremis Bentamas ir Viljamas Petis, Šelburnon grafas, įkvėpti Prancūzų revoliucijos, kurią jie suplanavo ir įgyvendino, buvo pasitelkti britų karūnos, kad panaudotų savo bendrą patirtį prieš Amerikos kolonistus. Ši ranka buvo pastebima ir 1812 metais, kai britai apiplėšė ir sudegino Vašingtoną, sunaikinę slaptus dokumentus, kurie demaskavo jų išdavikišką ardomąją veiklą prieš jauną Ameriką. Ji pastebima iki pat Votergeto diversijos prieš Niksoną ir iki Kenedžio nužudymo.

Šita knyga – tai bandymas atverti akis amerikiečių tautai, kad ji pamatytų siaubingą tiesą. Tiesą, kuri byloja, kad mes nesame nepriklausoma šalis ir nepriklausoma tauta. Mes tokie nebuvome niekados, kadangi mus valdė nematoma vyriausybė – Komitetas 300.

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: