Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — nuo 61 psl.
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

nuo 61 psl.

Skaitė: 192

Kaip tauta, mes nepastebėjome, kad programa „Žmogaus pavidalo pakeitimas” iš esmės pakeitė amerikietišką gyvenimo būdą. Mus pribloškė „Votergeito sindromas”. Tam tikrą laiką mus buvo ištikęs šokas, kai sužinojome, jog Niksonas tėra pigus perėjūnas, bendravęs su Erlo Voreno draugais iš mafijos puikiame name, kurį jis pasistatė šalia jo dvaro. Kai mūsų sąmonę užplūdo pernelyg daug „būsimų sukrėtimų” ir laikraščių antraščių, mes sutrikome. Arba, greičiau, didžiulis galimybių rinktis spektras, su kuriuo mes kiekvieną dieną susiduriame, veda mus į sutrikimą iki tokio laipsnio, kad mes jau nesugebame teisingai pasirinkti.

Blogiausia yra tai, kad po lavinos šokiruojančių faktų apie aukštų pareigūnų nusikaltimus ir po Vietnamo karo tragedijos mūsų visuomenė, matomai, daugiau nebenori žinoti teisybės. Tokia reakcija detaliai aprašyta Viliso Harmono knygoje. Trumpiau tariant, amerikiečių tauta sureagavo būtent taip, kaip buvo užprogramuota. Dar blogiau yra tai, kad nenorėdami priimti tiesos, mes žengiame dar toliau: norime, kad vyriausybė atribotų mus nuo tiesos.

Mums norisi palaidoti korupcinį Reigano ir Bušo (Vyresniojo) administracijų dvoką po storu žemės sluoksniu. Mes nenorėjome atskleisti nusikaltimų, pavadintų „Iranas – kontras”. Mes leidžiame prezidentui meluoti apie jo buvimo vietą 1980 spalio 20-23 dienomis. Ir vis dėlto šie nusikaltimai savo mastu smarkiai pranoko viską, ką padarė Niksonas savo kadencijos metu. Ar suprantame mes, kaip tauta, kad sparčiai ritamės žemyn be jokių stabdžių?

Ne, mes šito nesuprantame. Kaip tik tie žmonės, kurie privalo skleisti tarp amerikiečių tiesą apie tai, kad privati, puikiai organizuota „mažoji vyriausybė” Baltuosiuose rūmuose daro vieną nusikaltimą po kito, nusikaltimus, kurie žeidžia pačią nacijos širdį ir griauna respublikos pamatus – kaip tik šie žmonės mums sako, kad nedrumstume visuomenės ramybės tokiais dalykais. „Mes iš tiesų nenorime žinoti apie visus šiuos išsigalvojimus” – štai standartinis atsakymas.

Kai aukščiausias šalies renkamas pareigūnas atvirai paskelbia JTO normas svarbesnes už JAV Konstituciją – pažeidimas, vertas apkaltos – dauguma priima tai kaip „normalų reiškinį”. Kai aukščiausias šalies pareigūnas pradeda karą be Kongreso sutikimo, mes vėl priimame tai, vietoj to, kad drąsiai pažvelgtume realybei į akis.

Kai karas Persų įlankoje, kurį mūsų prezidentas sumanė ir suplanavo, prasidėjo, mes buvome ne tik laimingi dėl griežčiausios cenzūros naujienų laidose. Mes priėmėm tai visa širdimi ir nuoširdžiai manėme, kad „cenzūra naudinga kariaujant karą”. Mūsų prezidentas melavo, April Glaspie melavo, valstybės departamentas melavo. Jie kalbėjo, kad karas pateisinamas, nes prezidentą Huseiną įspėjo palikti Kuveitą ramybėje. Kai Glaspie telegramos į Valstybės departamentą buvo pagaliau paskelbtos, JAV senatoriai vienas po kito pasisakė, reikalaudami tą prostitutę apginti. Neturi reikšmės, kad tai buvo demokratai ir respublikonai. Mes, tauta, leidome jiems išvengti bausmės už jų melą.

Kai amerikiečių tauta šitaip elgiasi, pačios drąsiausios Viliso Harmono ir jo komandos svajonės tampa realybe. Tavistoko institutas džiūgavo, švęsdamas pasisekimą, kurį pasiekė sugriaudamas šios kitados didžios nacijos savigarbą. Mums buvo pasakyta, kad laimėjome karą Įlankoje. Tačiau dauguma amerikiečių dar nepajuto, kad pergalė kainavo jiems sutryptą nacijos savigarbą ir garbę. Jos guli, baigdamos suirti, Kuveito smėlynuose drauge su lavonais Irako kareivių, kuriuos mes be gailesčio ir beprasmiškai nužudėme, kai jie pagal susitarimą traukėsi iš Kuveito į Basrą – mes nesugebėjome tesėti savo duoto žodžio. Žodžio, kurio laikytis privalėjome pagal Ženevos konvenciją. „Ko jūs norite. – klausinėjo mūsų kontrolieriai. – pergalės ar savigarbos? Jūs negalite gauti ir viena, ir kitą drauge”.

Prieš 100 metų tokie dalykai būtų neįmanomi, o dabar tai atsitiko ir kelia visišką abejingumą. Mes pralaimėjome šį plataus masto karą, kurį prieš tautą kariauja Tavistokas. Kaip ir vokiečiai, kuriuos palaužė masiniai bombardavimai, daugelis mūsų neatlaikė ir mūsų tauta pavirto tokia mase, apie kokią ankstesni totalitariniai režimai galėjo tik pasvajoti. „Štai. – pasakytų jie. – viena didžiausių pasaulio nacijų, kuri nenori žinoti tiesos. Mums daugiau nebereikalingos propagandos įstaigos. Mums nebereikia slėpti teisybės nuo šios tautos, ji noriai atmeta tą teisybę savo noru. Tai niekinga nacija”.

Kažkada išdidi respublika pavirto nusikalstamų organizacijų gūžta. Istorija liudija, kad tokia situacija – totalitarizmo pradžios požymis. Tokia yra nuolatinių pokyčių arena, kurioje Amerika atsidūrė nuo 1991 metų pabaigos. Mes gyvename pūvančioje visuomenėje, kuri užprogramuota pražūti – visuomenėje be ateities. Mes netgi nesuvirpėjome, sužinoję apie 4 mln benamių ar apie 30 mln bedarbių, nė apie 15 mln nužudytų abortais mažylių. Jie – „vandenio eros atliekos”. Šis sąmokslas toks atstumiantis, kad kai su juo susiduria akis į akį, dauguma žmonių nenori pripažinti, kad jis egzistuoja, racionaliai aiškindami visus įvykius tuo, kad, atseit, „laikai keičiasi”.

Būtent tokią reakciją ir programuoja mumyse Tavistokas ir Vilisas Harmonas. Mūsų idealų griovimas nebekelia protestų. Dvasinis ir intelektualinis mūsų tautos potencialas pakirstas. 1991 gegužės 27 dieną prezidentas Bušas padarė labai giliaprasmį pareiškimą, kurio esmė, matomai, buvo visiškai neteisingai išaiškinta mūsų politinių komentatorių:

„Amerikos politikos moralė reikalauja, kad mes sektume moraliniu kursu tokio pasaulio, kuriame pasirenkamas mažesnis iš dviejų galimų blogių. Tai ir yra realus pasaulis, nepadalintas į juodą ir baltą puses. Jame labai nedaug moralinių absoliutų”.

Ko dar galima laukti iš prezidento, kuris, tikriausiai, yra vienas didžiausių piktadarių, kokie tik buvo įsikūrę Baltuosiuose rūmuose?

Pagalvokite apie tai, prisiminę jo įsakymą kariškiams palaidoti gyvus 12 000 Irako kareivių. Pagalvokite apie tai, prisiminę apie tęsiamą karą ir Irako tautos genocidą. Prezidentas Bušas su pasitenkinimu apibūtino Huseiną kaip „šių dienų Hitlerį”. Bet jie nepateikė nė menkiausio įrodymo, patvirtinančio jo teiginį. To paprasčiausiai nereikėjo. Prezidentas Bušas pasakė ir mes tai sužiaumojome be jokių klausimų. Pagalvokite apie ta – juk jis viską darė Amerikos tautos vardu, nors pats slapta gaudavo komiteto 300 nurodymus.

Bet svarbiausia, pagalvokite štai apie ką: prezidentas Bušas ir jo globėjai jaučiasi tokie nebaudžiami, kad daugiau nebeslepia to, jog kontroliuoja amerikiečių tautą. Iš jo pareiškimų tiesiogiai seka, kad jis kaip mūsų lyderis darys įvairiausius kompromisus su teisybe ir garbe, jeigu jo (mūsų) vadai laikys, jog tai būtina. 1991 gegužės 27 JAV prezidentas panaikino visus mūsų Konstitucijos principus ir drąsiai paskelbė, kad jie jo daugiau nebesaisto. Tai milžiniška pergalė, kurią laimėjo Tavistokas ir „Strateginių bombardavimų planavimo valdyba”, kurios nauju taikiniu tapo amerikiečių dvasia kare, kuris buvo pradėtas 1946 metais ir tęsiasi iki šiol.

Stiprų spaudimą mūsų tautai, siekiant ją pakeisti, pradėjo daryti Stenfordo tyrimų institutas dar septinto dešimtmečio pradžioje. STI puolimas įgavo vis didesnę galią. Įsijunkite savo televizorių ir pamatysite STI pergalę savo akimis: pokalbių šou pačiomis intymiausiomis temomis, specialūs kanalai, kur viešpatauja iškrypimai, rokenrolas ir narkotikai. Ten, kur kitados dievaičiu buvo Džonas Veinas, dabar mes turime dirbtinę žmogaus (ar dar žmogaus?) apologiją, kurio vardas – Maiklas Džeksonas – žmogiškos būtybės parodija, kuri garbstoma kaip herojė, o pati tuo metu vaiposi, kraiposi ir spygauja TV ekranuose milijonuose amerikiečių namų.

Apie moterį, kuri pasižymėjo ištisa santuokų ir skyrybų serija, masinė informacija trimituoja per visą šalį. Ištisos eterio valandos skiriamos tai vienai, tai kitai neišsipraususiai narkomaniškai ir dekadentiškai roko grupei, jų beprotiškiems garsams, išprotėjusiems išsidirbinėjimams, drabužiams ir lingvistiniams iškrypimams. Muilo operos, kuriose kai kurios scenos artimos pornografijai, jau nebesulaukia komentarų. 7 dešimtmetyje tokie dalykai būtų nepakenčiami, o dabar tai laikoma norma. Mus apdorojo tuo, ką Tavistokas vadina „ateities šoku”, o svarbiausia, ta ateitis JAU ATĖJO, ir mes esame taip apkvaitinti šių nuolatinių kultūrinių šokų, kad bet koks protestas atrodo beprasmiškas, dėl to logiškai galvojame, kad nėra jokios prasmės protestuoti.

1986 metais Komitetas 300 įsakė padidinti spaudimą. Amerikos smukimas buvo nepakankamai spartus. JAV „pripažino” Kambodžos mėsininkus, nusikalstamą Pol Poto režimą, kuris pats prisipažino nužudęs 2 milijonus Kambodžos gyventojų. 1991 metais ratas apsisuko. Amerika pradėjo karą su draugiška tauta, kurią užprogramavo tikėti Vašingtono išdavikais. Mes apkaltinome nedidelio Irako prezidentą Huseiną visomis nuodėmėmis, kurių NĖ VIENA NEBUVO TEISINGA. Mes žudėme ir žalojome jų vaikus, mes palikome juos badauti ir mirti nuo įvairiausių ligų.

Tuo pat metu mes pasiuntėme Bušo emisarus iš Komiteto 300 į Kambodžą pripažinti masinius 2 mln Kambodžos gyventojų, tapusių Komiteto 300 eksperimento, kaip staigiai sumažinti miestų gyventojų skaičių, žudikus. Tas pats laukia didelių Amerikos miestų jau ne tokioje tolimoje ateityje. Dabar prezidentas Bušas ir jo komitetui 300 paklusni administracija faktiškai sako mums: „Klausykite, žmonės, ko jūs iš manęs norite? Aš jums sakiau, kad darysiu kompromisus, jei manysiu, kad reikia, netgi jei teks permiegoti su Pol Poto galvažudžiais. Taip kad pabučiuokite man į užpakalį”.

Spaudimas visuomenei, kad ši pasikeistų, pasieks apogėjų 1993 metais ir mes tapsime liudininkais scenų, kurias anksčiau palaikytume neįmanomomis. Apstulbusi Amerika reaguos, bet labai silpnai. Mūsų nebejaudina net paskutinė grėsmė mūsų laisvei – personalinės kompiuterinės kortelės. Viliso Harmono knygos „Žmogaus pavidalo pakeitimas” idėjos pernelyg sudėtingos, kad jas suprastų dauguma, dėl to pasitelkė į pagalbą Merilin Fergiuson, kad jos taptų suprantamesnės. Prisidengus „Vandenio eros” iškaba, vyksta striptizo šou scenoje, o daina „Vandenio eros aušra” (The Dawning of the Age of the Aquarius) užėmė aukščiausias hitparadų eilutes ir apkeliavo visą pasaulį.

Personalinės kompiuterinės kortelės, kai bus galutinai išplatintos, atims iš mūsų įprastą aplinką, o, kaip pamatysime, aplinka mums reiškia žymiai daugiau negu įprasta manyti, išgirdus šį žodžių junginį. Amerika gavo galingiausią moralinę traumą, kokios negavo nė viena pasaulio tauta. Ir blogiausia mūsų dar laukia ateityje.

Viskas vyksta taip, kaip numatė Tavistokas, pagal Stenfordo „sociologų” planus. Laikai nesikeičia – juos keičia. Visi pokyčiai buvo suplanuoti ir vyksta dėka kruopščiai apskaičiuotų veiksmų. Iš pradžių mes keitėmės pamažu, tačiau dabar pokyčių greitis didėja. Amerika iš „vienos nacijos Dievo akivaizdoje” virsta daugiakalbiu konglomeratu daugelio dievų akivaizdoje. Konstitucijos pagrindai patyrė pralaimėjimą.

Mūsų protėviai kalbėjo viena kalba, išpažino vieną religiją – krikščionybę ir laikėsi bendrų idealų. Nebuvo svetimų mūsų tarpe; tai atėjo vėliau kaip sąmoningai suplanuotas bandymas suskaldyti šalį į kelias atskirtas tautybes, kultūras ir religijas. Jeigu tuo abejojate, pasivaikščiokite šeštadienį po Ist Saidą Niujorke ar Vest Saidą Los Andžele ir apsidairykite aplink. Amerika pavirto keliomis tautomis, kurios mėgina sugyventi, valdant bendrai vyriausybei. Kai imigracijos šliuzai buvo plačiai atverti Franklino Ruzvelto, Komiteto 300 vadovo pusbrolio, kultūrinis sukrėtimas sukėlė didžiulę sumaištį ir painiavą, dėl ko „vieningos nacijos” koncepcija nustojo veikusi. Romos klubas ir NATO sukomplikavo situaciją. Formulė „pamilk artimą savo” nebeveikia, jeigu mūsų artimas ne toks, kaip „mes su jumis”.

Mūsų konstitucijos kūrėjams tos tiesos, kurias jie skelbė ateitiems kartoms, buvo savaime suprantamos. Nebūdami tikri, kad sekančioms kartoms tos tiesos irgi bus savaime suprantamos, jie ėmėsi detaliai jas išaiškinti. Tavistoko institutas padarė viską, kad atsitiktų tai, ko labiausiai bijojo konstitucijos kūrėjai. Laikmetis, kai tiesos nebėra savaime suprantamos, atėjo kartu su Bušu ir jo „moralinių absoliutų nebuvimu” bei komiteto 300 Naująja Pasaulio Tvarka.

Visa tai yra socialinių pokyčių koncepcijos, įpirštos Amerikai, dalis. Koncepcija, kaip teigia Harmonas ir Romos klubas, reikš amerikiečiams rimtas psichologines traumas ir vis didėjantį spaudimą. Visuomenės netvarka, kuri prasidėjo Tavistoko, Romos klubo ir NATO įkūrimo laikais, tęsis Amerikoje iki to laiko, kol nebus pasiekta pokyčių riba. Nacijas sudaro individai, ir kaip ir individai, jos turi psichologinį slenkstį, kurį peržengus, pokyčiai nebeįmanomi, nepriklausomai nuo individo ar nacijos galios.

Šią psichologinę tiesą patvirtino „Strateginių bombardavimų planavimo valdyba”, kuri rekomendavo bombarduoti vokiečių darbininkų gyvenamus kvartalus iki „kraštutinio prisotinimo taško”. Kaip buvo minėta anksčiau, šitą projektą kūrė globojant Prudential Insurance Company ir šiandien niekas neabejoja, kad Vokietija pralaimėjo būtent dėka šios operacijos. Daugelis mokslininkų. Dirbusių šiame projekte, arba toliau darbuojasi „bombarduodami” Ameriką iki „kraštutinio taško”, arba perdavė savo metodus pasekėjams.

Jų palikimas pasireiškia tuo, kad ne mes patys išklydome iš savo kelio kaip nacija, bet mus sąmoningai privertė pasukti iš kelio, kuriuo daugiau kaip 200 metų mus vedė Nepriklausomybės deklaracijos autoriai. Trumpiau kalbant, mes praradome ryšį su savo istorinėmis šaknimis, praradome tikėjimą, kuris įkvėpdavo daugelį amerikiečių kartų.

Vadovaujami Bušo mes šliaužiame nežinia kur kaip sutrikusi nacija, ir tais pasireiškia atskirų žmonių nuotaikose. Mes bendradarbiaujame su Komitetu 300, kad žengtume į savo pačių krachą ir vergovę. Kai kurie tai jaučia ir pergyvena nerimą. Įvairios sąmokslo teorijos, apie kurias jie tikriausiai girdėjo, neatskleidžia visko iki galo, kadangi autoriai nežino apie sąmokslininkų hierarchiją – Komitetą 300.

Žmonės jaučia gilų susirūpinimą, jaučia, kad vyksta kažkas tokio, ko neturėtų vykti, bet jie negali sutelkti savo jėgų, kad išspręstų problemą, ir toliau klaidžioja tamsoje. Jie pažvelgia į ateitį, kuri nuo jų bėga. Amerikietiška svajone tampa miražu. Jie nukreipia savo tikėjimą į religiją, tačiau nesiima jokių veiksmų, kad sustiprintų tikėjimą VEIKSMU. Amerikiečiai niekad nepatyrė atgimimo, taip kaip patyrė europiečiai pačiu niūriausiu Viduramžių momentu. Ryžtingais veiksmais jie pažadino savyje pokyčių dvasią ir to rezultatu tapo Atgimimas.

Priešas nusprendė 1980 metais smogti Amerikai tokį smūgį, kad Amerikos atgimimas būtų nebeįmanomas. Kas tasai priešas? Šis priešas – tai ne beveidžiai „jie”. Priešas aiškiai įvardintas kaip Komitetas 300, Romos klubas, NATO ir visi filialai, smegenų centrai, tyrimų organizacijos, kurias kontroliuoja Tavistokas. Nėra reikalo naudoti žodžius „jie” ir „priešai”, nebent jei norime sutrumpinti. Mes žinome, kas yra tie „jie” ir kas yra „priešas”. Komitetas 300 su jo JAV rytinės pakrantės liberaliojo isteblišmento „aristokratija”, jo bankais, draudimo kompanijomis, gigantiškomis korporacijomis, fondais, komunikacijų tinklais – štai kas yra priešas.

Šita jėga surengė bolševikų revoliuciją ir įvedė teroro viešpatiją Rusijoje, sukurstė I ir II Pasaulinius karus, karą Korėjoje ir Vietname, organizavo krizes Rodezijoje, Pietų Afrikoje, Nikaragvoje, Filipinuose. Tai slapta supervyriausybė, kuri kryptinga veikla sugriovė Amerikos ekonomiką ir galutinai deindustrializavo šalį, kuri kitados buvo pramoninė supervalstybė.

Ameriką šiandien galima palyginti su kareiviu, kuris staiga užmigo per patį mūšio įkarštį. Mes, amerikiečiai, paprasčiausiai užmigome ir leidomės įstumiami į apatiją, kurią sukėlė pernelyg didelė pasirinkimo laisvė. Šie pokyčiai transformuoja mūsų aplinką, atima iš mūsų valią priešintis – mes tampame apsnūdusiais, apatiškais ir galiausiai užmiegame mūšio lauke.

Esama techninio tokios būsenos termino – „giliai prasiskverbianti ilgalaikė įtampa”. Medas daryti įtaką didelėms žmonių grupėms giliai prasiskverbiančios ilgalaikės įtampos pagalba buvo sukurtas Tavistoko institute ir jo dukterinėse organizacijose Amerikoje – Stenforde, Rand corporation ir dar mažiausiai 150 tyrimų įstaigose JAV.

Daktaras Kurtas Levinas – tai mokslininkas, sukūręs šituos šėtoniškus kariavimo metodus. Jis privertė paprastą amerikiečių patriotą eiti iš proto dėl įvairiausių sąmokslo teorijų, sukeldamas tuose žmonėse netikrumo, pavojaus, vienišumo ir netgi baimės jausmą. Šias nuotaikas patriotui sukelia bandymai ieškoti ir niekaip nesurasti priežasčių, dėl kurių vyksta nuosmukis ir grūtis, kuriuos sukelia koncepcija „Žmogaus pavidalo pakeitimas”. Patriotas nesugeba atpažinti nei, tuo labiau priešintis socialiniams, moraliniams, ekonominiams ir politiniams pokyčiams, kuriuos jis laiko nepageidautinais ir neleistinais, tačiau kurie vis dėlto, darosi vis intensyvesni.

Daktaro Levino vardo nerasime nė vienoje mūsų isteblišmento istorijos knygoje, kurios, galiausiai, rašomos, laikantis valdančiosios klasės ir karo laimėtojų požiūrių. Dėl to aš su pasididžiavimu pristatau jums šį vardą. Kaip buvo minėta prieš tai, daktaras Levinas organizavo „Harvardo psichologijos kliniką” ir „Socialinių tyrimų institutą”, globojamą Tavistoko instituto. Šių dviejų organizacijų pavadinimai neatskleidžia jų tikrųjų uždavinių.

Man tai primena gėdingą įstatymo projektą dėl pinigų leidimo, priimtą 1827 metais. Projekto pavadinimas buvo pakankamai nekaltas ir tai buvo sąmoningai padaryta jo kūrėjų. Šiuo projektu senatorius Džonas Šermanas atidavė tautą į tarptautinių bankininkų rankas. Kaip manoma. Šermanas prastūmė projektą, jo „neperskaitęs”. O kaip mes dabar žinome, tikrasis projekto tikslas buvo leisti į apyvartą ne tik sidabrines monetas, bet ir bet kokius kitus piniginius ženklus ir monetas ir tokiu būdu suteikti bankininkams neribotą valdžią kredito srityje. Šią valdžią bankininkai prarado dėl nedviprasmiškų JAV konstitucijos formuluočių.

Kurtas Levinas suteikė Tavistokui, Romos klubui ir NATO neribotą valdžią Amerikoje, valdžią, kokios neturėtų turėti jokia organizacija, joks susivienijimas ar bendruomenė. Šios žinybos pasinaudojo uzurpuota valdžia, kad pakirstų nacijos valią ir pasipriešinimą sąmokslininkų planams ir užmačioms, kad atimtų iš mūsų Amerikos Revoliucijos iškovojimus ir nukreiptų mus į kelią, vedantį tiesiai į Naujuosius Viduramžius, vadovaujant Vieningai Pasaulinei Vyriausybei.

Levino pagalbininkais, vykdant šiuos toli siekiančius tikslus, buvo Ričardas Krosmanas (Richard Crossman), Erikas Tristas (Eric Trist), H. V. Diksas (H. V. Dicks), Vilisas Harmonas (Willis Harmon), Čarlzas Andersonas (Charles Anderson), Garneris Lindsėjus (Garner Lindsay), Ričardas Praisas (Richard Price) ir V. R. Bajonas (W. R. Bion). Atkreipkite dėmesį – šie vardai niekad neminimi vakarinėse naujienose. Pasirodo jie tik moksliniuose žurnaluose, dėl to taip nedaug amerikiečių juos žino ir neįsivaizduoja, ką šie žmonės padarė ir tebedaro su Amerika.

Prezidentas Džefersonas kartą pasakė, kad jam gaila tų, kurie galvoja, jog viską žino apie vykstančius įvykius, dėl to, kad skaito laikraščius. Britų premjeras Dizraelis yra pasakęs praktiškai tą patį. Iš tiesų, bėgant šimtmečiams, valdovai mėgavosi savo valdžia iš už kulisų. Žmogus visada jautė norą viešpatauti ir niekad bei niekur tas noras nebuvo toks didelis, kaip mūsų laikais.

Jei būtų kitaip, kam reikėtų visų tų slaptų draugijų? Jeigu mus valdytų skaidri sistema, kuriai vadovautų demokratiškai išrinkti pareigūnai, tai kam reikėtų slaptų masonų ložių kiekviename Amerikos kaime, miestelyje ir mieste? Ar galėtų masonybė veikti taip atvirai ir tuo pat metu taip puikiai slėpti savo paslaptis? Mes negalime užduoti šių klausimų nei Devyniems Nežinomiesiems iš Devynių Seserų ložės (Nine Sisters Lodge) Paryžiuje, nei devyniems jų kolegoms iš Keturių Karūnų ložės (Quatuar Coronati) Londone. Ir vis dėlto šie 18 žmonių sudaro dalį dar slaptesnės vyriausybės – „Karališkojo tarptautinių santykių instituto” ir dar toliau – Komiteto 300 – dalį.

Kaip galėjo atsitikti, kad škotiškų apeigų masonybė galėjo ideologiškai apdoroti Džoną Hinklį, kad jis iššautų į prezidentą Reiganą? Kam mums reikalingi tokie slapti ordinai kaip „Švento Jono iš Jeruzalės riteriai”, „Apvalusis stalas”, „Milnerio grupė” ir kiti į juos panašūs? Jie priklauso pasaulinei valdymo ir kontrolės struktūrai, kuri valdoma per Romos klubą, Karališką tarptautinių santykių institutą ir Komitetą 300.

Šitos slaptosios bendrijos reikalingos todėl, kad jų veikla yra nusikalstama ir turi būti slepiama. Blogis negali atlaikyti teisybės šviesos.

Šioje knygoje mes rasime beveik pilną sąrašą sąmokslininkų, jų įstaigų, priedangos organizacijų ir leidyklų. 1980 metais „Vandenio sąmokslas” (Aquarian Conspiracy) klestėjo ir jo sėkmę galima buvo įžvelgti kiekviename mūsų privataus ir nacionalinio gyvenimo aspekte. Stulbinantis beprasmiško smurto augimas, serijinės žudynės, paauglių savižudybės, neabejotini letargo požymiai – „giliai prasiskverbianti ilgalaikė įtampa” tapo mūsų naujosios aplinkos dalimi, kuri yra tiek pat pavojinga, kaip ir apnuodytas oras, kuriuo mes kvėpuojame.

Artėjanti „Vandenio era” užklupo Ameriką iš pasalų. Mes kaip tauta nebuvome pasirengę mums įpirštiems pokyčiams. Ar girdėjo kas nors bent sykį apie Tavistoką, Kurtą Leviną, Vilisą Harmoną ir Džoną Roulinsą Ryzą? Jie netgi nefigūravo Amerikos politinėje scenoje. Viskas, ką galėjome pastebėti, jei apskritai būtume pasivarginę atmerkti akis, tai būtų tik mūsų sugebėjimo atsispirti būsimiems sukrėtimams smukimas, kadangi mes pasidarėme labiau nuvargę, bejėgiai ir įžengėme, galiausiai, į psichologinio šoko būseną, po kurios seka visuotinė apatija.

„Vandenio erą” geriausiai aprašė Tavistoko institutas – tai nestabilumo skleidimo priemonė: „Yra trys aiškios fazės didelių socialinių grupių reakcijoje į stresą. Pirmoji fazė – paviršutiniška; poveikį pajutę žmonės ims ginti save lozungais. Tai neatskleidžia krizės šaltinio ir reali kova nevyksta, vadinasi, krizė tęsis toliau. Antroji fazė – fragmentacija, irimas. Tai įvyksta, kai krizė tęsiasi ir visuomeninėje tvarkoje įvyksta lūžis bei griūtis. Toliau seka trečioji fazė, kai gyventojų grupė galiausiai įžengia į „savirealizacijos” būseną ir nusigręžia nuo inspiruotos krizės. Toliau seka silpna reakcija, kurią lydi aktyvus sinoptinis idealizmas ir atsiribojimas”.

Kas gali paneigti, kad milžiniškas narkotikų vartojimo augimas, šokiruojantis abortų skaičius, viešas pritarimas homoseksualizmui, siaubingas AIDS maras, visiškas mūsų švietimo sistemos krachas, siaubingas skyrybų skaičius, žmogžudysčių gausėjimas, satanistinės serijinės žudynės, seksualinių iškrypėlių grobiami vaikai, pornografijos antplūdis – kas po viso to paneigs, kad mūsų šalis atsidūrė krizėje, kuriai mes nė nemėginame priešintis ir nuo kurios nusišaliname.

Žmonės, kurie vadovaujasi pačiomis kilniausiomis paskatomis ir kurie specializuojasi ties šiomis problemomis, žymią dalį kaltės suverčia švietimo sistemos, ar tiksliau to dalyko, kuris Amerikoje vadinamas šiuo pavadinimu, trūkumams. Šiandien gausėja nusikaltėlių, priklausančių 9-15 metų amžiaus grupei. Prievartavimas – įprastas reiškinys tarp dešimtmečių. Mūsų specialistai, mūsų mokytojų sąjungos, mūsų bažnyčios kalba, kad visa tai – netobulos švietimo sistemos pasekmės. Apie tai liudija mokslo rezultatų įvertinimų lygio smukimas. Specialistai aimanuoja, kad Amerika dabar užima 39 vietą pasaulyje pagal švietimo lygį.

Kodėl mes apverkiame tai, kas yra taip akivaizdu? Mūsų švietimo sistema buvo užprogramuota susinaikinti. Būtent šiuo tikslu NATO pasiuntė į Ameriką daktarą Aleksandrą Kingą. Būtent tai buvo liepta įvykdyti Džastisui Hjugo Bleikui. Esmė čia tame, kad Komitetas 300, pritarus mūsų vyriausybei, nori, kad mūsų jaunimas negautų tinkamo išsilavinimo. Išsilavinimas, kurį Džastisas Hjugo Bleikas (Justice Hugo Black), Aleksandras Kingas, Gunaras Merdalas (Gunnar Myrdal) ir jo žmona ruošiasi suteikti amerikiečių vaikams, teigia, kad nusikaltimai atsiperka, o tikslingumas – aukščiau visko.

Jie moko mūsų vaikus, kad Amerikos įstatymai taikomi neteisingai ir būtent taip ir turi būti. Mūsų vaikai dešimtmečius auklėjami tokia dvasia ir stebėdami korupcijos pavyzdžius. Mūsų švietimo sistema patiria nuosmukį. Komitetas 300 sužavėtas tokia sistema, ir jis nebeleis jos keisti. Pagal Stenfordo instituto ir Viliso Harmono planus, dvasinė trauma, kurios dalimi tapo mūsų švietimo sistema, patiriama mūsų jau 45 metus, tačiau ar daug žmonių suvokia tą klastingą spaudimą, kurį daro mūsų visuomenei ir tą ideologinį apdorojimą bei smegenų plovimą, kurį patiriame kiekvieną dieną? Paslaptingi gatvės gaujų karai, kurie įsiplieskė 6-ame dešimtmetyje Niujorke – puikus pavyzdys, kaip sąmokslininkai gali sukurti bet kokius ardomuosius elementus ir juos valdyti. Iš kur atsirado tie gaujų karai, niekas nežinojo iki 9 dešimtmečio, kol tyrinėtojai nedemaskavo slaptų manipuliuotojų, kurie valdė tą taip vadinamą „socialinį fenomeną”.

Gatvės gaujų karus kruopščiai suplanavo Stenfordas, kad sąmoningai apstulbintų visuomenę ir sukeltų nerimą bei neramumus. 1958 metais egzistavo jau daugiau kaip 200 gaujų. Jas išpopuliarino miuziklas ir Holivudo filmas „Vestsaido istorija”. Pabuvusios ištisą dešimtmetį naujienų pirmuosiuose puslapiuose, visos gaujos 1966 metais staiga netikėtai dingo iš Niujorko, Los Andželo, Niu Džersio, Filadelfijos ir Čikagos gatvių.

Per visą gatvių gaujų karų dešimtmetį visuomenė reagavo į juos taip, kaip to reikėjo atitinkamai Stenfordo programai. Visuomenė negalėjo suprasti šio karo ir reagavo neadekvačiai. Jei būtų atsiradę išmintingų žmonių, kurie atpažintų gatvės susirėmimuose Stenfordo eksperimentą socialinės inžinerijos ir smegenų plovimo srityje, tai sąmokslas būtų atskleistas. Arba pas mus nėra kvalifikuotų specialistų, galinčių realiai vertinti įvykius, o tai mažai tikėtina, arba juos privertė tylėti. Žiniasklaidos bendradarbiavimas su Stenfordu privedė prie naujos atakos prieš mūsų gyvenimo būdą. Kalba eina apie New Age koncepciją. Ir tai buvo išpranašauta Tavistoko socialinių inžinierių ir „naujų mokslų” specialistų.

1989 metais Los Andželo gatvėse vėl buvo inspiruoti gaujų karai kaip priemonė sukurti sąlygas socialiniams pokyčiams. Kelis mėnesius gaujos ėmė daugintis – iš pradžių dešimtimis, paskui šimtais Los Andželo Ist Saide. Išplito narkotinės landynės ir nesustabdoma prostitucija. Narkotikų pardavėjai viešpatavo gatvėse. Visi, kurie pasipainiodavo jiems po kojomis, žūdavo. Aimanos žiniasklaidoje truko ilgai ir buvo pakankamai garsios. Stenfordo pasirinkta didelė tikslinė žmonių grupė ėmė gintis lozungais. Tavistokas vadino tai pirmąja faze, kai tikslinė grupė negali nustatyti krizės šaltinio.

Antrąja gangsterių karo faze tapo „fragmentacija”. Žmonės, kurie negyveno banditų aktyvumo zonose, kalbėjo: „Ačiū Dievui, jie mūsų neliečia”. O krizė tuo tarpu tęsėsi, pripažino ją kas, ar nepripažino ir visuomeninė tvarka Los Andžele pradėjo irti. Kaip buvo užprogramuota Tavistoke, gaujų karo nepaliestos grupės „atskilo, kad pačios gintųsi”, kadangi krizės šaltinis nebuvo nustatytas. Prasidėjo taip vadinamo „neadekvačios adaptacijos”, atsiribojimo proceso etapas.

Koks buvo gaujų karo tikslas, neskaitant narkotikų platinimo? Pirma – parodyti tikslinei grupei, kad ji nesaugi, t.y. pavojaus jausmo suformavimas. Antra – parodyti, kad organizuota visuomenė yra bejėgė prieš tokį smurtą. Trečia – pripažinti faktą, kad mūsų socialinė tvarka žlunga. Dabartinė smurto gatvėse banga atslūgs taip pat greitai, kaip ir atsirado, kai tik bus įgyvendinti visi trys Stenfordo programos punktai.

Ryškus pavyzdys, kaip apdorojama visuomenė, kad priimtų pokyčius netgi tuo atveju, kai tie pokyčiai yra nepageidaujami didelėms gyventojų grupėms, buvo „Beatles” reiškinys. Grupę „Beatles” atvežė į Ameriką kaip dalį socialinio eksperimento, kuris turėjo praplauti smegenis didelei gyventojų grupei, patiems žmonėms nieko net nenutuokiant apie tai.

Kai Tavistokas pristatė „Beatles” į Ameriką, niekas negalėjo net įsivaizduoti kultūrinės katastrofos, kuri turėjo netrukus prasidėti, masto. „Beatles” buvo dalis „Vandenio sąmokslo”, kuris išsivystė iš „Žmogaus pavidalo pakeitimo” (Kontraktas URH (489)‑2150, Politinių tyrimų ataskaita 4/4/74, kurią parengė „Socialinės politikos tyrimų centras”. Autorius – Vilisas Harmonas).

„Beatles” fenomenas – tai ne spontaniškas jaunimo maištas prieš ankstesnę socialinę sistemą. Priešingai, tai buvo kruopščiai sudarytas palas, turintis tikslą įterpti destruktyvų elementą į tikslinę gyventojų grupę, kurios sąmonę buvo numatyta pakeisti prieš jos valią. Drauge su „Beatles” Amerikoje buvo įvesti į apyvartą nauji žodžiai ir žodžių junginiai, sukurti Tavistoke. Tokie žodžiai kaip „rokas”, „tyneidžeris”, „cool”, „discovered” ir „pop muzika” tapo dalimi leksikono iš kodinių žodžių, reiškiančių narkotikų vartojimą ir priėmimą. Šie žodžiai atėjo kartu su „Beatles” ir paplisdavo visur, kur atvažiuodavo grupė, o „tyneidžeriai” juos iškart pasigaudavo. Beje, žodis „tyneidžeris” niekur nebuvo vartojamas iki to laiko, kol ant scenos nepasirodė „Beatles”, ir tai – Tavistoko dėka.

Kaip ir gaujų karo atveju, uždavinio neįmanoma buvo išspręsti be bendradarbiavimo su masinės informacijos priemonėmis., visų pirma – su elektroninėmis. Ypač svarbus vaidmuo buvo skiriamas vulgariam tipui Edui Salivanui, kurį sąmokslininkai specialiai parengė šiam darbui. Niekas nebūtų atkreipęs dėmesio į klounus iš Liverpulio ir į jų 12-atonalinę „muzikos” sistemą, jeigu spauda nebūtų pakėlusi tokio ažiotažo. 12-atonalinė sistema sudaryta iš sunkių, pasikartojančių garsų, paimtų iš Dioniso ir Baalo kultų žynių muzikos. Garsus „šiuolaikiškai” apdorojo Adorno, artimas Anglijos karalienės ir, vadinasi, Komiteto 300 draugas.

Tavistokas ir jam dirbantis Stenfordo Tyrimų Centras sukūrė specialius žodžius, kurie paskui pradėti vartoti „roko muzikos” ir jos mėgėjų tarpe. Tie madingi raktažodžiai formavo naują, nuo sociumo atskilusią didelę jaunimo grupę, kurią socialinės inžinerijos ir apdorojimo metodais privertė patikėti, kad „Beatles” – tai išties jų mėgstama grupė. Visi „roko muzikos” kontekste sukurti raktažodžiai buvo skirti masiniam manipuliavimui tiksline žmonių grupe – Amerikos jaunimu.

„Beatles” suveikė kuo puikiausiai, tiksliau, Tavistokas ir Stenfordas suveikė kuo puikiausiai, o „Beatles” tiesiog reagavo kaip užprogramuoti robotai, pasitelkus „nedidelę draugų pagalbą” (with a little help from their friends) – kodinius žodžius, skirtus narkotikų vartojimui ir „cool” būsenos pasiekimui. „Beatles” tapo į akis krintančiu „nauju tipu” – dar vienas Tavistoko žargono perlas. Naujasis tipas pasirodė prieš pat „Beatles”, tai buvo visiškai naujas stilius (ekstravagantiška apranga, šukuosenos, kalba), kuris papiktino vyresnę kartą, o taip ir buvo suplanuota. Tai buvo dalis „fragmentacijos – neadekvačios adaptacijos” proceso, kurį sukūrė ir paleido į darbą Vilisas Harmonas su savo komanda.

Plaunant mūsų visuomenei smegenis, lemiamą vaidmenį vaidina spausdintos ir elektroninės masinės informacijos priemonės. Gaujų karai Los Andžele baigėsi 1966 metais tuomet, kai masinės informacijos priemonės nustojo juos komentuoti. Gatvių gaujos pradeda irti, kai susilpnėja žiniasklaidos dėmesys jų atžvilgiu. Kaip 1966 metais, ši problema paprasčiausiai „išsisėmė”. Gatvių gaujos atliko savo užduotį, sukūrė nestabilumo ir pavojaus atmosferą. Ir lygiai toks pats scenarijus laukia roko muzikos. Netekusi masinės informacijos priemonių dėmesio, ji tyliai pasitrauks į praeitį.

Paskui „Beatles”, kuriuos, beje, surinko į krūvą Tavistoko institutas, atvažiavo ir kitos „Made in England” roko grupės, kurioms, kaip ir „bitlams”, Teo Adorno rašė savo kultinę „lyriką” ir kūrė visą „muziką”. Man nemalonu vartoti šiuos puikius žodžius „bitlomanijos” kontekste, tai man primena, kaip neteisingai vartojamas žodis „mylimasis”, kai jis susijęs su purvinu dviejų homoseksualistų kontaktu. Vadinti „roką” muzika – tiks pats įžeidimas muzikai, kaip ir „roko lyrika” – įžeidimas kalbai.

Vėliau Tavistokas ir Stenfordas ėmėsi įgyvendinti antrą Komiteto 300 užsakyto darbo fazę, paspartinusią socialinius pokyčius Amerikoje. Taip pat greitai, kaip Amerikos scenoje pasirodė „Beatles”, susiformavo ir „beat generation” – kodiniai žodžiai, skirti suskaldyti visuomenės grupes. Dabar žiniasklaida sufokusavo savo dėmesį į „beat generation”. Nauji Tavistokiškos kilmės žodžiai atsirado, rodos, iš niekur: birnikai, hipiai, gėlių vaikai – šie žodžiai giliai įsitvirtino Amerikos kalboje. Pasidarė populiaru „iškristi iš visuomenės” (drop out), nešioti purvinus džinsus ir ilgus neplautus plaukus. „Beat generation” atstovai atskilo nuo likusios Amerikos visuomenės. Jie įgavo tokią pat prastą reputaciją, kaip ir gerokai „švaresni” „Beatles”.

Naujai sukurta socialinė grupė ir jos „gyvenimo stilius” įtraukė milijonus jaunų amerikiečių į savo kultą. Amerikos jaunimas buvo paveiktas radikalios revoliucijos, netgi to nesuvokdamas, tuo pat metu kai vyresnė amerikiečių karta bejėgiškai žvelgė į tai, negalėdama nustatyti krizės šaltinio, vadinasi, neadekvačiai reaguodama į krizės pasireiškimus, tokius kaip įvairiausi narkotikai, iš pradžių marichuana, o vėliau LSD. Šį narkotiką „kaip tik laiku” pateikė jaunimui šveicarų farmacijos firma Sandoz, po to kai vienas iš jos chemikų Albertas Hofmanas atrado ergotamino sintezę. Ergotaminas – vienas galingiausių sąmonę keičiančių narkotikų. Komitetas 300 finansavo šį projektą per vieną iš savo bankų S. C. Warburg, o į Ameriką narkotiką užvežė filosofas Oldosas Hakslis.

Naują narkotiką pradėjo sparčiai platinti „bandomosiose pakuotėse”, kurias nemokamai dalino koledžuose ir roko koncertuose visoje JAV teritorijoje, dėl ko būtent LSD tapo narkotikų išplitimo katalizatoriumi. Čia iš karto iškyla klausimas: o ką tuo metu veikė Kovos su narkotikais valdyba (Drug Enforcement Agency (DEA))? Esama nenuginčijamų netiesioginių įrodymų, kad DEA žinojo, kas vyksta, tačiau valdybai buvo įsakyta nesikišti.

Atvykstant į Ameriką vis daugiau britų roko grupių, koncertai tapo privalomu amerikiečių jaunimo kasdieninio gyvenimo atributu. Tandeme su šiais „koncertais” proporcingai augo ir narkotikų vartojimas jaunimo tarpe. Šėtoniška sunkių smūgių ir garsų kakofonija slopino sąmonę iki tokio lygio, kad bet kurį jaunuolį galima buvo įkalbėti išmėginti naują narkotiką tik todėl, kad „taip daro visi”. Aplinkinių bendraamžių pavyzdys – labai galingas ginklas. „Naujoji kultūra” buvo maksimaliai nušviečiama masinės informacijos priemonėse, be to, sąmokslininkams tai nekainavo nė cento.

Didžiulis visuomenės lyderių ir religinių veikėjų pasipiktinimas dėl naujojo kulto buvo nukreiptas prieš kulto REZULTATUS, o ne prieš PRIEŽASTIS. Roko kulto kritikai padarė tas pačias klaidas, kurios buvo padarytos „sausojo įstatymo” laikais: jie kritikavo teisėsaugos žinybas, mokytojus, tėvus – visus iš eilės, bet tik ne sąmokslininkus.

Kadangi jaučiu pyktį ir pasipiktinimą dėl šio didžiojo narkotinio maro, aš neprašysiu iš skaitytojų atleidimo už žodžius, kurie man visiškai nebūdingi. Vieni šlykščiausių narkotinių išgamų Amerikoje yra Alanas Ginsbergas (Alan Ginsberg). Šitas Ginsbergas, neišleidęs nė cento, išreklamavo LSD visoje šalyje, nors įprastomis sąlygomis tokia reklama per televiziją būtų kainavusi milijonus. Šita nemokama narkotikų ir, visų pirma, LSD reklama pasiekė apogėjų 7 dešimtmečio pabaigoje dėka absoliučiai savanoriškos žiniasklaidos priemonių paramos. Ginsbergo masinės reklaminės kampanijos efektas buvo siaubingas. Amerikos visuomenė patyrė ištisą seriją „kultūrinių ateities šokų”.

Mus užplūdo informacinė lavina ir pasiekusi atitinkamą kritinę būseną, mūsų sąmonė paprasčiausiai nugrimzdo į apatiją, jau nebepajėgdama suvirškinti visų informacinių super dozių. Kitaip sakant, giluminis įvairiapusiškas prasiskverbimas mus nuslopino. Ginsbergas pretendavo būti poetu, tačiau dar niekas, kas mėgino tapti poetu, nerašė didesnių kvailysčių ir nesąmonių. Ginsbergui iškeltas uždavinys beveik neturėjo nieko bendro su poezija – jo svarbiausia užduotis buvo įpiršti tikslinei gyventojų grupei naują subkultūrą.

Į pagalbą Ginsgergui buvo pasiųstas Normanas Meileris, tos rūšies rašytojas, kurie reguliariai praleidžia laiką psichiatrinėse ligoninėse. Meileris buvo kairuoliškos Holivudo šutvės numylėtinis, dėl to niekad neturėjo problemų, norėdamas gauti televizijos eterio Ginsbergui. Suprantama, Meileris turėjo padoriai atrodyti, jis netgi negalėjo atvirai propaguoti tikrųjų Ginsbergo ketinimų. Dėl to buvo atliktas toks manevras: Meileris vedė „rimtus” pokalbius su Ginsbergu priešais kameras apie poeziją ir literatūrą.

Šiuo metodu, skirtu gauti plačią ir nemokamą TV reklamą ėmė naudotis ir visos roko grupės, koncertų prodiuseriai, kurie pasekė Ginsbergo pavyzdžiu. Elektroninių informacijos priemonių magnatai parodė dosnumą, kai reikėjo suteikti nemokamą eterį šiems purviniems sutvėrimams ir jų dar purvinesniems kūriniams bei šlykščioms idėjoms. Be visų tų „albumų” reklamos, be dosnios spaudos ir TV bei radijo pagalbos, prekyba narkotikais negalėjo išplisti taip greitai, kaip išplito 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje ir, tikriausiai, būtų apsiribojusi keliais vietiniais regionais.

Ginsbergui pavyko pasisakyti keliose TV laidose, transliuotuose per visą šalį, kur jis liaupsino LSD ir marichuanos privalumus, prisidengdamas „naujosiomis idėjomis” ir „naująja kultūra”, besiplėtojančia muzikoje ir kituose menuose. Nenusileisdami TV ir radijui, karšti Ginsbergo pasekėjai rašė begales straipsnių apie „šitą ryškią asmenybę” meno ir aukštuomenės skiltyse visuose didžiausiuose Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose. Dar niekad per visą istoriją žiniasklaida nevykdė tokio plataus masto reklaminės kampanijos, kurios įkvėpėjai iš „Vandenio sąmokslo”, NATO, Romos klubo neišleido nė cento. Tai buvo absoliučiai nemokama LSD reklama, tik truputėlį užmaskuota kaip „menas” ir „kultūra”.

Vienas artimiausių Ginsbergo draugų Kenis Lavas (Kenny Love) paskelbė New York Times penkių puslapių straipsnį. Tavistoko ir Stenfordo metodologija skelbia: jeigu reikia išreklamuoti kažką, ko visuomenė dar nepriims dėl ne iki galo praplautų smegenų, tai reikia užsakyti straipsnį, atskleidžiantį visus tos problemos aspektus. Kitas metodas – organizuoti TV pokalbių laidą tiesioginiame eteryje, kurioje grupė ekspertų reklamuoja produktus arba idėjas, apsimesdami, kad tą idėją „aptarinėja”. Laidos dalyviai išreiškia įvairias nuomones, priešininkai ir šalininkai pasisako už ir prieš. Kai viskas baigiasi, aptarinėjamas klausimas giliai įstringa publikos sąmonėje. 8 dešimtmečio pradžioje tai buvo naujiena, o šiandien – standartinė praktika visose klestinčiose pokalbių laidose.

Penkių puslapių Lavo straipsnį, liaupsinantį LSD ir Ginsbergą tučtuojau išspausdino New York Times. Jeigu Ginsbergas būtų pirkęs tokį pat plotą reklaminiuose laikraščio puslapiuose, jam tai būtų kainavę ne mažiau 50 000$. Tačiau dėka draugelio Lavo jis gavo plačiausią reklamą nemokamai. Tokių laikraščių, kuriuose kontroliuoja Komitetas 300 pagalba ši nemokamos reklamos rūšis naudojama bet kokiai temai, ypač jeigu reikia įdiegti visuomenėje dekadentišką gyvenimo būdą – narkotikus, hedonizmą – viską, kas gali išmušti Amerikos tautą iš vėžių. Po bandymo su straipsniu apie Ginsbergą ir LSD, įprasta Komiteto 300 praktika tapo kreiptis į didžiausius JAV laikraščius, su reikalavimu suteikti nemokamą reklamą tiems žmonėms ir toms idėjoms, kuriuos jie diegia visuomenei.

Dar blogiau, kad agentūra United Press pasičiupo nemokamą Ginsbergo reklamą ir perdavė ją ŠIMTAMS laikraščių ir žurnalų visoje šalyje. Netgi tokie respektabilūs žurnalai kaip Harpers Basaar ir Time pristatė Ginsbergą kaip dėmesio ir pagarbos vertą žmogų. Jeigu tokia nacionalinio masto reklama Ginsbergui ir LSD būtų organizuota reklamos agentūrų pagalba, tai išlaidos jai siektų ne mažiau kaip milijoną dolerių 1970 metų kainomis. Šiandien tai sudarytų ne mažiau kaip 15-16 mln dolerių. Nieko keisto, kad norisi pavadinti masinės informacijos priemones šakalais.

Siūlau pamėginti surasti kokį nors masinės informacijos kanalą, per kurį galima būtų paskelbti medžiagą apie FRS. Savo laiku mėginau tai padaryti. Pasiūliau straipsnį, kuris įtikinamai demaskavo didžiausią pasaulyje machinaciją visiems stambiems laikraščiams, TV kanalams, radijo stotims, žurnalams ir netgi kelių pokalbių laidų vedantiesiems. Kai kurie iš jų atsiuntė viltį teikiančius atsakymus – „duokite mums maždaug savaitę ir mes su jumis susisieksime”. Suprantama, niekas su manimi nesusisiekė, straipsnis taip ir nepasirodė spaudoje. Buvo toks jausmas, tarsi ant manęs ir ant problemos, kurią norėjau nušviesti, užklojo tylos apdangalą.

Be masinės informacijos priemonių isterijos ir be praktiškai ištisą parą transliuojamos hipių, bitnikų, roko muzikos ir narkotikų kultūros reklamos, pastaroji būtų niekad neprigijusi visuomenėje, ji taip ir liktų gyvuoti marginalaus kliedesio lygmenyje. „Beatles” su savo žviegiančiomis gitaromis, idiotiškais išsireiškimais, narkomanų žargonu ir kvaila apranga niekad nebūtų pakilę aukščiau gatvės klounų lygio. Tačiau jų propaganda masinės informacijos priemonėse tiek prisotino rinką, kad Amerika išgyveno vieną kultūrinį šoką po kito.

Žmonės, dirbantys smegenų trestuose ir tyrimų institutuose, kurių vardai ir veidai žinomi tik labai siauram ratui, pasirūpino, kad žiniasklaida suvaidintų savo vaidmenį. Ir atvirkščiai, svarbus masinės informacijos priemonių vaidmuo slepiant jėgas, kurios slypi už būsimų kultūrinių sukrėtimų, garantuoja, kad krizės šaltinis niekad nebus aptiktas. Mūsų visuomenė privesta iki beprotybės dėka psichologinių šokų ir įtampų. „Privedimas iki beprotybės” – išsireiškimas, paimtas iš Tavistoko. Kukliai pradėjęs 1921 metais savo veiklą, Tavistokas 1966 metais buvo pajėgus pradėti galingą ir nebegrįžtamą kultūrinę revoliuciją Amerikoje, kuri nesibaigia iki šiol.

Buvo nutarta, kad po tokio apdorojimo šalis visiškai pribrendo narkotikų platinimui, kurį galima sulyginti su „sausojo įstatymo” epochos mastais. Ir iš to buvo planuoja susikrauti didžiulius turtus. Tai irgi buvo neatskiriama „Vandenio eros” dalis. Narkotikų platinimas buvo viena iš problemų, kurias tyrė „Mokslinės politikos tyrimų centras” prie Sasekso universiteto Tavistoke. Ši žinyba buvo žinoma kaip „ateities šokų” centras. Ateities šokai – tai pavadinimas ypatingos „psichologijos, orientuotos į ateitį”, skirtos manipuliuoti ištisomis gyventojų grupėmis, kad šios aptirtų „ateities šoką”. Tai buvo pirmoji iš kelių panašių įstaigų, įkurtų Tavistoko.

„Ateities šokai” – tai serija įvykių, kurie vyksta taip greitai, kad žmogaus protas nebesugeba apmąstyti informacijos. Kaip rašiau prieš tai, mokslas įrodė, kad sąmonė turi aiškias suvokimo ribas, tiek suvokiant pokyčių kiekį, tiek jų prigimtį. Po serijos nepaliaujamų šokų tikslinė gyventojų grupė patiria tokią būseną, kai jos nariai daugiau nebenori daryti pasirinkimo besikeičiančiose aplinkybėse. Juos užvaldo apatija, prieš kurią neretai pasireiškia beprasmiškas smurtas, panašus į Los Andželo gaujų karus, serijines žmogžudystes, išprievartavimus, vaikų pagrobimus.

Tokia žmonių grupė pasidaro labai lengvai valdoma, ji be pasipriešinimo paklus bet kokiems įsakymams, o tai ir yra apdorojimo tikslas. „Ateities šokai”, kaip juos apibūdina Mokslinės politikos tyrimų centras – tai „fizinis ir psichinis lūžis, kuris įvyksta dėl persitempimo tos žmogaus psichikos dalies, kuri atsakinga už sąmoningų sprendimų priėmimą”. Tai Tavistoko žargonas, paimtas tiesiai iš tenykščių mokymo priemonių, kurias gavau be jų žinios.

Panašiai kaip perkrautuose elektros tinkluose perdega saugikliai, lygiai taip pat perdega „saugikliai” ir žmonėse. Medicina dar tik bando suprasti šį sindromą, nors Džonas Roulingas Ryzas vykdė eksperimentus šioje srityje dar 3-iame dešimtmetyje. Nustatyta, kad apdorotai tikslinei grupei „saugikliai” gali „perdegti” ir kad tos grupės nariai pradeda vartoti narkotikus, kaip priemonę išvengti būtinybės daryti sąmoningus sprendimus. Štai dėl ko narkotikų vartojimas taip staigiai išplito tarp amerikiečių „byto” kartos narių. Tai, kas prasidėjo nuo „Beatles” ir nemokamų bandomųjų LSD dozių, peraugo į Ameriką užliejusį narkotinį cunamį.

Prekybą narkotikais kontroliuoja patys aukščiausi Komiteto 300 hierarchijos lygmenys. Pradėjo šį verslą „Britų Ost Indijos” kompanija, kurios pavyzdžiu iškart pasekė „Olandijos Ost Indijos bendrovė”. Abi jas kontroliavo Taryba 300. „Britų Ost Indijos” narių ir akcininkų pavardžių sąrašas buvo kaip du vandens lašai panašus į Derbetso perų sąrašą. Kompanija įsteigė „Kinijos vidaus misiją”, kurios uždavinys buvo pripratinti prie opiumo kinų valstiečius arba kulius, kaip jie buvo vadinami. Tai suformavo rinką opiumui, kurią ir užpildė „Britų Ost Indijos” kompanija.

Panašiu būdu Komitetas 300 panaudojo „Beatles” „socialinių narkotikų” populiarizavimui tarp Amerikos jaunimo ir Holivudo įžymybių. Edas Salivanas buvo pasiųstas į Angliją, kad susipažintų su pirmąja „roko grupe”, sukurta Tavistoko, kuri atvyko į Ameriką. Po to Salivanas grįžo į Ameriką, kad sukurtų strategiją elektroninei masinei žiniasklaidai: kaip „įpakuoti” ir „pateikti” grupę. Be elektroninės žiniasklaidos paramos ir be Edo Salivano, į „Beatles” ir jų „muziką” publika nebūtų atkreipusi jokio dėmesio. Ir šitaip mūsų nacionalinis gyvenimas ir pati Amerikos dvasia buvo nebegrįžtamai pakeista.

Dabar, kai mes nemažai sužinojome, darosi suprantama, kokia sėkminga buvo „Beatles” atlikta narkotikų reklama. Nuo publikos kruopščiai slepiamas tas faktas, kad muziką ir tekstus „Beatles” grupei rašė Teo Adorno. Pagrindinė grupės funkcija buvo ta, kad ją „atrastų” „tyneidžeriai”, ant kurių galvų netrukus pasipylė „bitliškos” muzikos srautas, ir pylėsi jis tol, kol paaugliams nesusiformavo įsitikinimas, kad šitie garsai jiems patinka. Ir dėl to jie priimdavo ir muziką, ir viską, kas su ja susiję. Liverpulio grupė visiškai pateisino lūkesčius ir su nediele savo draugų pagalba (kaip patys dainuoja vienoje dainoje), t.y. su medžiagų, kurias mes vadiname narkotikais, pagalba, suformavo ištisą naują jaunų amerikiečių sluoksnį, kaip ir buvo siekiama Tavistoke.

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: