Warning: Creating default object from empty value in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/functions/wpzoom-functions.php on line 17 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/page.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/header.php on line 4 NeTiesa.lt — nuo 79 psl.
Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/sidebar.php on line 4

nuo 79 psl.

Skaitė: 118

Tavistokas sukūrė aiškiai atpažįstamą „naują tipą” žmonių, tipą, kuris turėjo veikti kaip narkotikų platintojas. „Kinų vidaus misija” jau nebetiko 7 dešimtmečio sąlygomis. „Naujasis tipas” – frazė iš sociologinio žargono, ji reiškia, kad „Beatles” sukūrė naujus socialinius pavyzdžius, vaizdinius, kurių pagrindinis tikslas buvo populiarinti ir pervesti į visiškai buitinį lygmenį narkotikų vartojimą, naujas aprangos ir šukuosenų madas, kurios radikaliai išskyrė jaunimą iš vyresnės kartos terpės, kaip ir buvo numatyta Tavistoko.

Būtina pažymėti tyčia iššaukiančią kalbą, kurią įdiegė Tavistokas. „Tyneidžeriams” ir į galvą negalėjo ateiti, kad visos „netradicinės” vertybės, kurių jie siekė, buvo kruopščiai sukurtos pagyvenusio amžiaus mokslininkų Anglijos ir Stenfordo smegenų centruose. Jie būtų sukrėsti, jei sužinotų, kad didžioji dalis jų „kietų” įpročių ir išsireiškimų buvo specialiai sukurti grupės pagyvenusių sociologų.

Masinės informacijos priemonių vaidmuo platinant narkotikus nacionaliniu mastu buvo ir tebelieka nepaprastai svarbus. Kai žiniasklaida staiga nustojo kalbėti apie gatvių gaujų karus, šios gaujos kaip socialinis fenomenas paprasčiausiai išnyko – atėjo nauja „narkotikų era”. Žiniasklaida visuomet tarnavo kaip „naujų pakraipų” katalizatorius ir tuo metu sukoncentravo savo dėmesį į narkotikus ir jų platintojus. „Bitnikų karta” – tai dar viena frazė, išrasta Tavistoke dedant pastangas įgyvendinti socialinius pokyčius Amerikoje.

Narkotikų vartojimas tapo sudėtine Amerikos kasdieninio gyvenimo dalimi. Šią Tavistoke sukurtą programą pasičiupo milijonai jaunų amerikiečių, o vyresnioji karta ėmė manyti, kad Amerika patyrė natūralią socialinę revoliuciją, kadangi tie žmonės nesugebėjo suvokti, jog jų vaikų pasikeitimas – tai ne spontaniškas procesas, o dirbtinių poveikių, kurių tikslas – pakeisti socialinį ir politinį Amerikos gyvenimą, rezultatas.

„Britų Ost Indijos” kompanijos paveldėtojai buvo sužavėti savo narkotikų platinimo programos pasisekimu. Jų „globotiniai” tvirtai „sėdo” ant LSD, kurį mielai patiekė tokie narkotikų prekybos patronai kaip Oldosas Hakslis ir gerbiama šveicarų farmacijos kompanija Sandoz, finansuojama didžios bankininkų Varburgų dinastijos. Naujasis „stebuklingas narkotikas” plačiai ir nemokamai buvo platinamas visuose roko koncertuose ir koledžuose bandomųjų paketėlių pavidalu. Savaime peršasi klausimas: o kuo tuo metu užsiėmė FTB?

„Beatles” tikslas buvo visiškai aiškus. „Britų Ost Indijos” kompanijos paveldėtojai Londono aukštuomenėje tikriausiai jautėsi puikiai, kai į jų sąskaitas ėmė tekėti nauji milijardai. Užgimus „rokui” (toliau vartosime šį žodį, kad trumpai įvardintume Adorno satanistinę muziką), siaubingai išaugo narkotikų vartojimo mastai, ypač marichuanos. Visa narkotikų verslas buvo išplėtotas kontroliuojant ir valdant „Mokslinės politikos tyrimų centrui”.

Vadovavo šiam centrui Lilandas Bredfordas (Leland Bradfors), Kenetas Damas (Kenneth Damm) ir Ronaldas Lipertas (Ronald Lippert), kuriems globojant buvo parengta nemažai „naujųjų mokslų” specialistų, kurių užduotis buvo sukelti žmonėms „ateities šokus”. Vienas svarbiausių šių šokų – didžiulis narkomanijos pliūpsnis tarp amerikiečių „tyneidžerių”.

Konceptualūs „Mokslinės politikos tyrimų centro” darbai, įpiršti kaip neoficialios darbo instrukcijos įvairioms vyriausybinėms agentūroms, įskaitant „Kovos su narkotikais agentūrą”, diktuoja destruktyvią „karo su narkotikais”, kurį neva kariauja Reigano ir Bušo administracijos, eigą.

Tai buvo preliudija metodams, kuriuos šiandien Ameriką valdydami naudoja įvairūs komitetai, tarybos, taip pat slapta „vidinė vyriausybė”, išauginta iš Tavistoko koncepcijų, kurias visi nuoširdžiai laiko savo nuosavomis nuomonėmis. Šitie „nežinomieji” priima sprendimus, kurie visiems laikams pakeis mūsų valstybinio valdymo formas ir gyvenimo Amerikoje kokybę. „Krizinės adaptacijos” dėka mes pasikeitėme iki tokio lygio, kad jau nebeliko beveik nieko bendro tarp šiuolaikinės visuomenės ir 6-ojo dešimtmečio amerikiečių. Be to, pasikeitė mūsų aplinka.

Mūsų dienomis daug kalbama apie aplinką ir nors čia turima galvoje daugiausiai žalieji miškai, švarios upės ir grynas oras, esama kitos aplinkos, ne mažiau svarbios, o būtent – narkotinės aplinkos. Mūsų gyvenimo stiliaus aplinka apnuodyta, mūsų mąstymas apnuodytas. Mūsų sugebėjimas valdyti nuosavą likimą apnuodytas. Mes susidūrėme su pokyčiais, kurie apnuodijo mūsų mąstymą iki tokio lygio, kad mes apskritai nebežinome, ką daryti. „Permainų aplinka” žaloja tautą. Mes visiškai nekontroliuojame situacijos, ir tai kelia sumaištį bei nerimą.

Vietoje individualių sprendimų šiandien mes ieškome grupinių mūsų problemų sprendimų. Mes nenaudojame savo nuosavų resursų problemų sprendimui. Svarbiausia to priežastis – staigus narkotikų vartojimo padidėjimas. Visa tai yra tyčinės strategijos rezultatas, strategijos, kurią sukūrė „naujų mokslų” specialistai ir „socialiniai inžinieriai”, ir ta strategija nutaikyta į pačią pažeidžiamiausią vietą – į mūsų požiūrį į save pačius, kuo mes save laikome. Toks sąmonės apdorojimas veda į tai, kad tampame avių banda, kurią gena į skerdyklą. Mūsų psichiką išsekino nuolatinė būtinybė rinktis ir pateikiamos variantų gausybės ir mes galiausiai puolėme dėl to į visišką apatiją.

Mumis manipuliuoja piktavaliai žmonės, o mes to nė nenutuokiame. Ypač tai teisinga, kalbant apie prekybą narkotikais. Dabar mes atsidūrėme pereinamoje stadijoje, kai mus privers atsisakyti veikiančios konstitucinės valstybės valdymo formos. Bušo administracija jau žengė milžinišką žingsnį šia linkme. Nors dar tebėra žmonių, kurie, nežiūrint į nieką, vis dar tvirtina, kad „Amerikoje tai neįmanoma”, faktas yra tai, jo TAI JAU ĮVYKO. Dėl nesiliaujančio spaudimo, mes galutinai praradome valią priešintis. Mes priešinsimės, – sako kai kurie žmonės, tačiau realiai tai darys labai mažai kas ir mes visada būsime mažuma.

Prekyba narkotikais klastingai pakeitė mūsų aplinką. Taip vadinamas „karas su narkotikais” – farsas, jo mastai yra tokie, kad „Britų Ost Indijos” kompanijos paveldėtojai jos paprasčiausiai nepastebi. Be kompiuterizavimo, mes patiriame kone totalinį smegenų plovimą, mes visiškai neturime sugebėjimo priešintis peršamiems pokyčiams. Visa tai reiškia dar vienos „aplinkos”, asmenybių kontrolės, formavimą, asmeninės kontrolės, kuri dar vadinama asmeninės informacijos kontrole, be kurios vyriausybės negalėtų žaisti savo žaidimų.

Situacija yra tokia, kad mes, tauta, neturime jokios galimybės sužinoti, kokia informacija apie mus pačius atsidūrė vyriausybės žinioje. Vyriausybinės kompiuterinės bylos absoliučiai neprieinamos visuomenės kontrolei. Nejaugi mes vis dar bukai tikime, kad asmeninė informacija yra neliečiama? Atminkite – kiekvienoje visuomenėje esama turtingų ir galingų šeimų, kurios kontroliuota teisėsaugos žinybas. Nemanykite, kad jeigu tos šeimos sumanys ką nors sužinoti apie jus, jos negalės to padaryti. Tai šeimos, kurios priklauso Komitetui 300.

Paimkime, pavyzdžiui, Kisindžerį, kuris turi nuosavas dosjė apie šimtus ir tūkstančius žmonių ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Ar esame Kisindžerio priešų sąraše? Manote, tai pritemptas pavyzdys? Anaiptol. Paimkite masonų ložę P2 ir „Monte Karlo komitetą, kurie turėjo tokius sąrašus su tūkstančiais vardų. Tarp kitko, Kisindžeris irgi ten įrašytas. Yra ir kitų privačių žvalgybos tarnybų, pavyzdžiui, INTEL, apie kurią pakalbėsime vėliau.

Vienas iš heroino tiekimo į Europą kanalų eina per Monako kunigaikštystę. Heroinas atkeliauja iš Korsikos keltais, kurie vasarą atlieka daugybę reisų tarp Korsikos ir Monte Karlo. Nei kroviniai, nei keleiviai absoliučiai netikrinami. Kadangi tarp Prancūzijos ir Monako nėra saugomų sienų, narkotikai, ypač heroinas ir iš dalies neperdirbtas opiumas, dideliu srautu plūsta per atvirą Monako sieną į laboratorijas Prancūzijoje. Jeigu atkeliauja jau grynas heroinas, jis tiesiogiai nukreipiamas platintojams.

Grimaldžių šeima užsiima narkotikų kontrabanda jau kelis šimtmečius. Štai vienas epizodas iš ne per seniausios šeimos istorijos: kunigaikštį Renė įveikė godumas, jis ėmė imti iš kontrabandos pernelyg didelius komisinius ir nesustojo po trijų rimtų įspėjimų. Už tai jo žmona kunigaikštienė Greisė buvo užmušta „auto katastrofoje”. Talpa su stabdžių skysčiu jos „Roveryje” buvo atreguliuota tokiu būdu, kad kiekvieną kartą paspaudus stabdžius, iš jos ištekėdavo tam tikras kiekis skysčio, dėl to, kaip automobilis išlėkė į pavojingiausią kalnų kelio atkarpą su staigiais posūkiais, stabdžiai jau nebeveikė ir mašina visu greičiu nulėkė į bedugnę.

Komiteto 300 agentai padarė viską, kas įmanoma, kad nuslėptų tiesą apie kunigaikštienės Greisės nužudymą. Jos automobilis iki šios dienos saugomas prancūzų policijoje, jis stovi po tentu treileryje, prie kurio draudžiama net prisiartinti.

Prekyba narkotikais, kurią kontroliuoja Komitetas 300 – tai nusikaltimas prieš žmoniją, tačiau apdoroti ir atpalaiduoti daugiamečių bombardavimų, kuriuos atlieka Tavistokas, mes daugiau ar mažiau pripažinome savo besikeičiančią aplinką ir laikome prekybą narkotikais „pernelyg plačia” problema, kad su ja galima būtų susidoroti. Iš tikrųjų taip nėra. Jeigu galėjome mobilizuoti ištisą tautą, aprūpinti ir pasiųsti į Europą milijonus amerikiečių kareivių, jeigu mes sugebėjome nugalėti galingą valstybę, reiškia, mes galime sunaikinti ir prekybą narkotikais, pasinaudodami II Pasaulinio karo taktika.

Tiekimo ir infrastruktūros problemos, kurias buvo būtina spręsti, stojant į II Pasaulinį karą, netgi šiandien stulbina vaizduotę. Nepaisant to, mes šias problemas išsprendėme. Tai kodėl tokiu atveju neįmanoma nugalėti tiksliai nustatyto priešo, kuris yra žymiai silpnesnis už Vokietiją, kai turime gerokai tobulesnę techniką ir ginkluotę? Tikroji narkotikų prekybos klestėjimo priežastis slypi tame, kad ją kontroliuoja aukščiausio rango šeimos pasaulyje, savotiška sukoordinuota mašina, kurios pagalba daromi pinigai.

1930 metais britų kapitalas, investuotas į Pietų Ameriką, viršijo investicijas į britų dominijas. Grehemas, žinomas britų investicijų specialistas užsienyje, tvirtino, kad anglų investicijos P. Amerikoje „viršijo trilijoną svarų”. Atminkite, tai buvo 1930 metai ir trilijonas svarų tada buvo sukrečianti suma. Kokia priežastis paskatino dėti tiek pinigų į P. Ameriką? Trumpai tariant – narkotikai.

Plutokratija, kontroliuojanti britų bankus, laikė savo rankose finansine vadeles ir tada, ir dabar. Ji organizavo patikimas priedangas savo purviniems bizniams. Niekas niekada nesugebėjo sučiupti už jų purvinų rankų. Jie visada turėjo ir tebeturi žmones, kurie prisiima kaltę, jei verslas pakrypsta neteisinga linkme. Ir tais laikais, ir dabar sąsajos su prekyba narkotikais buvo slepiamos. Niekas niekad negalėjo mesti šešėlio ant „kilmingų” Britanijos šeimų, kurios priklauso Komitetui 300.

Didelę reikšmę turi tai, kad tik 15 Parlamento narių kontroliavo šią milžinišką imperiją; iš jų pačios žymiausios buvo sero Čarlzo Bario ir Čemberleno šeimos. Šitie finansiniai super lordai varė operacijas tokiose vietose, kaip Argentina, Jamaika ir Trinidadas, kurie jiems tapo neišsemiamais pinigų šaltiniais dėka prekybos narkotikais. Tose šalyse britų plutokratija išlaikė „čiabuvius”, kaip jie niekinamai juos vadino, vergiškose sąlygose, mokėdami grašius. Iš narkotikų prekybos Karibų baseine buvo sukaupti milžiniški turtai.

Plutokratai dangstėsi tokiomis fasadinėmis kompanijomis kaip Trinidad Leaseholds Limited, tačiau realus jų tikslas visada buvo ir tebelieka narkotikai. Mes regime tai ir dabar. Kad ir toks pavyzdys: Jamaikos BNP beveik visiškai sudaro pajamos iš parduodamos gandži – labai stiprios marichuanoos rūšies. Prekybos šiuo narkotiku valdymo mechanizmą sukūrė Deividas Rokfeleris ir Henris Kisindžeris, jie tai pavadino „Karibų baseino iniciatyva”.

Iki šiol tikroji prekybos opiumu Kinijoje istorija buvo visiškai nežinoma, ją visada gaubė paslaptis, kiek tik buvo įmanoma ją išlaikyti. Daug mano buvusių studentų paprastai klausinėjo manęs, kodėl kinai taip mėgsta rūkyti opiumą? Remdamiesi prieinamais prieštaringais šaltiniais jie visiškai negalėjo susigaudyti, kas iš tikrųjų įvyko Kinijoje. Dauguma jų manė, kad kinų darbininkai paprasčiausiai pirko opiumą turguje ir rūkė, ar lankėsi kurioje nors iš tūkstančių opiumo landynių ir pamiršdavo kuriam laikui savo siaubingą gyvaliojimą.

Tiesa yra tokia, kad Anglija turėjo monopoliją tiekti opiumą į Kiniją. Tai buvo oficiali britų vyriausybės monopolija ir oficiali britų politika. Indo-britiška prekyba opiumu Kinijoje buvo viena griežčiausių paslapčių, aplink kurią buvo prikurta legendų ir pasakų apie „Indijos lobius”, apie nepaprastą britų armijos narsą Imperijos šlovės vardan, ką taip puikiai aprašė Kiplingas. Tai pasakytina ir apie pasakas apie „arbatos kliperius”, kurie skrodė okeanus su kiniška arbata Viktorijos epochos aukštuomenės svetainėms. Realybėje gi britų okupacijos Indijoje istorija ir britų „opiumo karai” Kinijoje yra vienas juodžiausių puslapių Vakarų civilizacijos istorijoje.

Beveik 13% Indijos pajamu viešpataujant britams, buvo gaunamos iš aukštos kokybės bengališko opiumo pardavimų platintojams Kinijoje, kurie veikė, kontroliuojami britų. Panašiai kaip šiuolaikiniai „Betles”, „Kinijos vidaus misija” atliko grandiozinį darbą skatindama opiumo vartojimą tarp vargingų kinų darbininkų (kulių, kaip jie buvo vadinami). Šitie narkomanai neatsirado iš niekur, lygiai taip pat, kaip ir paaugliai narkomanai Amerikoje. Atminkite: ir vienus, ir kitus tikslingai auklėjo. Kinijoje opiumo rinka iš pradžių buvo sukurta, o jau po to užpildyta opiumu iš Bengalijos. Tokiu pat būdu ir LSD bei marichuanos rinka Amerikoje iš pradžių buvo sukurta, naudojant aukščiau aprašytus metodus, o jau paskui ją užpildė britų plutokratai ir jų amerikietiški giminaičiai, padedami britų bankinio isteblišmento super lordų.

Pelninga prekyba narkotikais – vienas prasčiausių pavyzdžių, kaip daromi pinigai iš žmonių nelaimių. Kitas pavyzdys – legali prekyba narkotikais, kurią varo farmacijos firmos, priklausančios Rokfeleriui, daugiausia Amerikoje, tačiau pagrindinės kompanijos veikia Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir yra remiamos „Amerikos medicinos asociacijos”. Purvini sandėriai su dopingais bei narkotikais ir pinigai, kurie iš to gaunami, plaukia per Londono Sitį, o taip pat Honkongą, Dubajų ir Libaną, po to, kai į šią šalį įsiveržė Izraelis.

Atsiras tokių, kurie visu tuo suabejos. „Pažvelkite į verslo straipsnius Financial Times”. – pasakys jie. – „Ir nesakykite, kad visa tai susiję su narkotikais”. Žinoma, susiję, tik nemanykite, kad kilnūs lordai iš Anglijos puls reklamuoti šį faktą. Pamenate „Britų Ost Indijos kompaniją”? Oficialiai visą jos biznį sudarė prekyba arbata.

Londono Times niekad neišdrįs papasakoti britų publikai, kad iš prekybos arbata neįmanoma gauti grandiozinių pelnų, kaip negalėjo šis laikraštis užsiminti apie prekybą opiumu, kurią varo tie, kurie leido laiką prabangiuose Londono klubuose ar žaisdavo polo „Karališkąjame Vindzoro klube”, arba apie tai, kad karininkai džentelmenai, keliaujantys į Indiją tarnauti Imperijai, gaudavo atlyginimus išimtinai iš milžiniškų pajamų, gaunamų iš milijonų kinų kulių, pripratintų prie opiumo, bėdų.

Prekyba užsiėmė žymioji „Britų Ost Indijos kompanija”, kurios įkyrus kišimasis į politinius, religinius ir ekonominius JAV reikalus per daugiau kaip 200 metų mums nepigiai atsiėjo. 300 kompanijos valdybos narių stovėjo ant aukštesnio laiptelio nei visa likusi žmonija. Jų galybė buvo tokia didžiulė, kad lordas Bertranas Raselas kartą pastebėjo: „Jie galėjo duoti patarimus Dievui, kai jam iškildavo problemų danguje”. Neverta manyti, kad vėliau kažkas pasikeitė. Komiteto 300 nariai užima šiandien tas pačias pozicijas, štai dėl ko jie neretai vadina save „olimpiečiais”.

Vėliau prie „Britų Ost Indijos kompanijos” prekybos reikalų prisijungė britų karūna, t.y. karališkoji šeima, kuri naudojo kompanija opiumo gamybai Bengalijoje ir kitose Indijos vietose, kontroliuodama jo eksportą dėka taip vadinamų „pervežimų tarifų”, t.y. karūna ėmė mokesčius iš visų opiumo gamintojų ir tiekėjų į Kiniją, kuriuos reikiamu būdu užregistravo valstybinės žinybos.

Iki 1896 metų, kai prekyba buvo dar „nelegali” – šis žodis buvo naudojamas tam, kad galima būtų išspausti daugiau pinigų iš opiumo gamintojų – nebuvo imtasi nė menkiausių mėginimų sustabdyti prekybą. Kolosalūs opiumo kiekiai buvo išvežti iš Indijos „arbatos kliperiais” – burlaiviais, apie kuriuos kuriamos legendos, tartum jie vežiojo arbatą iš Indijos ir Kinijos į Londono biržas.

Kompanijos lordai ir ledi suįžūlėjo iki tokio laipsnio, kad per JAV Pilietinį karą mėgino pardavinėti šitą mirtiną medžiagą abiems kariaujančioms pusėms kaip nuskausminančius. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jeigu jų planas būtų pavykęs. Šimtai tūkstančių kareivių paliktų mūšio laukus, atsidavę opiumo kvaituliui. Vėliau „Beatles” labiau pasisekė paversti milijonus amerikiečių narkomanais.

Bengalijos prekeiviai ir jų britiški kontrolieriai bei bankininkai nutuko ir suįžūlėjo nuo milžiniškų pinigų, besiliejančių į „Britų Ost Indijos kompanijos” seifus, kompanijos pajamos netgi tais laikais gerokai viršijo metines pajamas, kurias gauna General Motors, Ford ir Chrysler savo suklestėjimo metu. Pinigų kalimas iš prekybos narkotikais buvo pratęstas 7-ame dešimtmetyje per tokias legalias prekiautojas narkotine mirtimi, kaip Sandoz, gaminančia LSD ir Hofman la Roche, gaminančią valiumą. Žaliavos ir gamybos sąnaudos firmoje sudaro 3$ kilogramui produkcijos. Distribiutoriams produkcija parduodama jau po 20 000& už kilogramą. Kai valiumas pasiekia galutinį vartotoją, jo kaina išauga iki 50 000$ už kilogramą. Valiumas milžiniškais kiekiais vartojamas Europoje ir JAV. Tikriausiai tai labiausiai paplitęs tokio pobūdžio narkotikas.

Hofman la Roche tą patį daro ir su vitaminu C, kurio gamybos sąnaudos – mažiau nei centas už kilogramą, o parduodamas jis, susižeriant 10 000% pelną. Kai mano draugas pakėlė triukšmą dėl šios nusikalstamos kompanijos, kuri sudarė monopolinį suokalbį su kitais gamintojais, pažesdama Europos ekonominės bendrijos įstatymus, jį areštavo Šveicarijos pasienyje su Italija ir pasodino už grotų. Šveicarų policija bauginimais privedė jo žmoną iki savižudybės. Kaip britų pilietis, jis buvo išgelbėtas britų konsulo Berne, kai tik buvo gauta informacija apie jo situaciją. Jį paleido iš kalėjimo ir ištrėmė iš šalies. Jis neteko žmonos ir pensijos, nes nepabūgo atskleisti firmos Hofman la Roche paslapčių. Šveicarai labai griežtai laikosi savo įstatymų dėl pramoninio špionažo.

Prisiminkite tai, kai spalvinguose reklaminiuose prospektuose pamatysite Šveicarijos slidinėjimo trasas, nuostabius kalnus ir laikrodžius su gegute. Tikroji Šveicarija ne tokia. Tikroji Šveicarija – tai milijardų purvinų dolerių plovimas, kuriuo užsiima stambiausi bankai, tai – legalus narkotikų gaminimas, globojant Komitetui 300. Šveicarija – tai pagrindinė slėptuvė jų pinigams ir kūnams per globalines katastrofas.

Įspėju jus: galite susilaukti didelių nemalonumų iš šveicarų valdžios pusės, jei atskleisite bet kokią informaciją apie visą šią niekšingą veiklą. Šveicarija laiko tai pramoniniu špionažu, už kurį duodama penkeri metai kalėjimo. Kur kas saugiau apsimesti, kad Šveicarija – tai graži, švari šalis, negu mėginti žvilgtelėti į jos purviną bankų virtuvę.

1931 metais taip vadinamo britų kompanijų „didžiojo penketo” vykdomieji direktoriai gavo Anglijos perų titulus už savo veiklą, plaunant narkopinigus. Kas padarė tokį sprendimą ir suteikė jiems tokią garbę? Pati karalienė pagerbė asmenis, užimančius pagrindines pozicijas pasaulinėje prekyboje narkotikais. Britų bankų, dalyvaujančių šiame siaubingame versle, sąrašas pernelyg ilgas, kad tilptų čionai visas, tačiau keletą svarbiausių verta nurodyti:

  • The British Bank of the Middle East;
  • Midland Bank;
  • National Westminster Bank;
  • Barclays Bank;
  • Royal Bank of Canada;
  • Hong Kong and Shanghai Banking Corporation (HSBC);
  • Baring Brothers Bank.

Nemažai komercinių bankų iki ausų išsiterliojo purvinomis pajamomis iš prekybos narkotikais, pavyzdžiui, bankas Hambros, kuriam vadovauja seras Džoselinas Hambro (Jocelyn Hambro). Kad opiumo prekybos Kinijoje tyrimas būtų išties įdomus ir išsamus, būtina gauti priėjimą į „Indijos ofisą” Londone. Man pavyko ten pakliūti dėka tarnybos žvalgyboje, be to, pasisekė sulaukti didelės pagalbos iš dokumentų saugotojo, velionio profesoriauys Frederiko Velso Viljamsono, kuris suteikė man informaciją apie prekybą opiumu Indijoje ir Kinijoje XVIII ir XIX šimtmečiais. Jeigu tuos dokumentus būtų galima publikuoti, kokia audra kiltų virš Europos karūnuotų galvų!

Dabar prekyba narkotikais šiek tiek pakito ta prasme, kad didžiąją dalį Šiaurės Amerikos rinkos užima ne toks jau brangus kokainas. 7-ame dešimtmetyje heroino srautas iš Honkongo, Libano ir Dubajaus kėlė grėsmę paskandinti Ameriką ir Vakarų Europą. Kai paklausa viršijo pasiūlą, buvo nuspręsta pereiti prie kokaino. Tačiau dabar, 1991 metų pabaigoje, pastebima atvirkščia tendencija. Šiandien į pirmą vietą vėl išeina heroinas, nors tarp vargingesnių sluoksnių atstovų kokainas ir toliau lieka labai populiarus.

Teigiama, kad heroinas geriau patenkina narkomanus, jo veikimas stipresnis ir tęsiasi ilgiau nei kokaino ir į heroino gamintojus kreipiamas ne toks didelis dėmesys, kaip į kokaino kartelius. Taip pat mažai tikėtina, kad Amerika dės realias pastangas, kad būtų nutraukta opiumo gamyba „Auksiniame trikampyje”, kurį kontroliuoja Kinijos armija. Kils didelis karas, jeigu kokia nors šalis pamėgins pasipriešinti prekybai opiumu. Rimta ataka prieš prekybą opiumu išprovokuotų Kinijos karinį įsikišimą.

Britai tai žino, jie niekad nesikivirčija su kinais, neskaitant atsitiktinių peštynių dėl to, kas turėtų gauti didesnę „pyrago” dalį. Britai jau daugiau kaip du šimtmečius dalyvauja Kinijos opiumo prekyboje. Niekas nebus toks kvailas, kad imtų siūbuoti valtį, kai milijonų milijonai dolerių teka į britų oligarchų bankų sąskaitas ir Honkongo rinkoje aukso parduodama daugiau, nei Londone ir Niujorke kartu sudėjus.

Žmonės, kurie nuoširdžiai tiki, kad galima sudaryti kažkokį susitarimą su kokiu nors smulkiu kinų ar Birmos narkobaronu „Auksiniame trikampyje”, visiškai neįsivaizduoja, kas už viso to stovi. Jeigu jie tai žinotų, nedrįstų nė prasižioti apie prekybos opiumu nutraukimą. Kalbos šia tema demonstruoja tik visišką neišmanymą, kokį mastą įgavo ir kokia sudėtinga yra kinų prekyba opiumu.

Britų plutokratai, rusų KGB, CŽV ir JAV bankininkai – visi darbuojasi ranka rankon su Kinija. Tai ar gali vienas žmogus sustabdyti ar bent jau šiek tiek pakenkti tokiai prekybai? Būtų absurdiška galvoti apie tai. Kas yra heroinas ir kodėl jį šiandien labiau vertina už kokainą? Pasak žinomo šio klausimo autoriteto profesoriaus Galeno, heroinas – iš opiumo gaminamas narkotikas, kuris atbukina jausmus ir sukelia ilgalaikį miegą. Štai šį dalyką ir mėgsta daugelis narkomanų – panirti į Morfėjo glėbį. Opiumas sukelia didžiausią priklausomybę iš visų narkotikų, kurie žinomi žmogui. Daugelis farmacijos preparatų turi įvairaus dydžio dalis opijaus ir manoma, kad popierius, naudojamas cigaretėms gaminti, iš pradžių prisotinamas opijaus, štai dėl ko rūkoriai taip stipriai priklauso nuo savo įpročio.

Aguonų sėklos, iš kurių išgaunamas opijus, nuo senų senovės buvo žinomos Indijos Mogolams, kurie sumaišydavo jas su arbata ir pasiūlydavo išgerti sunkiems pašnekovams. Aguonos taip pat buvo naudojamos kaip nuskausminanti priemonė, kuri pakeisdavo chloroformą ir kitus praeities anestetikus. Opiumas buvo populiarus prabangiuose Viktorijos epochos klubuose ir ne paslaptis, kad broliai Haksliai intensyviai jį vartojo.

Tą patį darė ir tie, kurie susitiko šv. Ermino viešbutyje 1902 metais, kad nuspręstų, kokia pasaulyje mes turėsime gyventi. Palikuonis tų žmonių, kurie dalyvavo šiame susitikime, šiandien galime rasti komitete 300. būtent šie taip vadinami lyderiai sukėlė tokius pokyčius aplink mus, kurie privedė prie narkotikų vartojimo tokiu mastu, kad jo jau nebeįmanoma sustabdyti įprastais teisėtvarkos ir jėgos žinybų metodais. Tai ypač pasakytina apie didelius miestus, kur tarp daugybės gyventojų nesunku nuslėpti, kas vyksta.

Daugelis iš karališkųjų sluoksnių reguliariai vartojo opiumą. Vienas iš favoritų buvo rašytojas Kudenhouvas-Kalergis (Coudenhove‑Kalergi), 1932 metais parašęs knygą „Revoliucija per technologiją”, kuri tapo sugrįžimo į viduramžių bendruomenės pasaulį programa. Ši knyga praktiškai tapo darbine medžiaga Komiteto 300 planams dėl pasaulinės deindustrializacijos, pradedant nuo Amerikos. Tvirtindamas, kad gyventojų perteklius yra rimta problema, Kalergis pataria sugrįžti prie to, ką jis vadina „atviros erdvės”. Ar neprimena tai idėjų, kurias skelbė Raudonieji khmerai ir Pol Potas? Štai ištrauka iš knygos.

Savo infrastruktūra ateities miestas primins Viduramžių miestą… Ir tas, kuris nepasmerktas gyventi mieste dėl savo profesijos, persikels į kaimo vietovę. Mūsų civilizacija – tai didelių miestų kultūra, dėl to ji tapo savotiška pelke, kurią suformavo degeneratyvūs, liguisti ir puolę žmonės, kurie norom nenorom atsidūrė šitoje gyvenimo aklavietėje”. Ar nesusišaukia tai su tuo, ką mums davė „Ankarvatas” (AnkarWat), tapęs pretekstu mažinti gyventojų skaičių Pnompenyje?

Pirmosios partijos opiumo buvo atvežtos į Angliją iš Bengalijos 1683 metais „arbatos burlaiviais”, priklausančiais „Britų Ost Indijos kompanijai”. Opiumą atvežė pabandymui, eksperimentui, ar galima pripratinti prie šio narkotiko paprastus žmones – valstiečius ir žemesnius sluoksnius. Šiandien tai vadinama naujo produkto bandomuoju marketingu. Tačiau anglai valstiečiai ir taip vadinami žemutiniai sluoksniai pasirodė esantys kietais riešutėliais ir eksperimentas baigėsi visišku žlugimu. Britų visuomenės žemieji sluoksniai ryžtingai atsisakė rūkyti opiumą.

Londono aukštuomenės plutokratai ir oligarchai pradėjo ieškoti palankesnės rinkos ir surado ją Kinijoje. Dokumentuose, kuriuos aš nagrinėjau „Indijos ofise”, skyriuje „Kiti seni įrašai” aptikau patvirtinimą tam, kad opiumo prekyba Kinijoje prasidėjo nuo „Kinijos vidaus misijos” sukūrimo. Misiją finansavo „Britų Ost Indijos kompanija”, ji išoriškai buvo pozicionuojama kaip krikščionių misionierių bendrija, o realybėje tai buvo reklaminiai agentai, užsiimantys naujo produkto, t.y. opiumo, platinimu rinkoje.

Vėliau šis faktas dar kartą pasitvirtino, kai gavau priėjimą prie sero Džordžo Bervudo dokumentų „Indijos ofise”. Po to, kai misionieriai iš „Kinijos vidaus misijos” pradėjo dalinti bandomuosius paketėlius ir demonstruoti kuliams, kaip reikia rūkyti opiumą, į Kiniją pradėta vežti didžiulės partijos šio narkotiko. Netgi „Beatles” nebūtų susidoroję su šiuo uždaviniu geriau. Ir abiem atvejais prekyba narkotikais vyko su britų karališkosios šeimos, kuri atvirai palaikė „Beatles”, sankcija. Nors „Britų Ost Indijos kompanijos” planai pačioje Anglijoje ir žlugo, jie visiškai pavyko Kinijoje, kur milijonai varguolių atrasdavo opijaus rūkyme priemonę, kurios dėka bent laikinai pabėgdavo nuo apgailėtinos nevilties.

Opiumo landynės ėmė dygti visoje šalyje kaip grybai po lietaus, dideliuose miestuose, tokiuose kaip Šanchajus ar Kantonas, šimtams tūkstančių varguolių gyvenimas po surūkytos pypkės imdavo atrodyti ne toks nepakeliamas. „Britų Ost Indijos kompanija” daugiau kaip 100 metų turėjo visišką veiksmų laisvę, kol Kinijos vyriausybė nepradėjo susigaudyti, kas vyksta. Tik 1729 metais buvo priimti pirmieji įstatymai prieš opiumo rūkymą. 300 „Britų Ost Indijos kompanijos” valdybos narių tuo nesusižavėjo ir netrukus kompanija pradėjo atvirą konfrontaciją su kinų valdžia.

Kompanija išvedė aguonų rūšis, davusias aukščiausios rūšies opiumą, jos buvo auginamos Benareso ir Biharo plantacijose Gango baseine, absoliučiai britų kontroliuojamoje Indijoje. Šitas opiumas buvo parduodamas už aukščiausią kainą, kai tuo tarpu žemesnės kokybės opiumas iš kitų Indijos regionų buvo pigesnis. Stengdamasi išsaugoti šią super pelningą rinką, britų karūna pradėjo karinius veiksmus prieš Kinijos kariuomenę ir sutriuškino ją. Analogiškai Amerikos vyriausybė neva kariauja prieš šiuolaikinius narkobaronus ir, kaip kinai, nuolat patiria pralaimėjimus. Tačiau čionai esama esminio skirtumo: kinų vyriausybė kovojo, turėdama tikslą pasiekti pergalę, o amerikiečiai pergalės visai netrokšta. Darosi suprantama, kodėl Kovos su narkotikais agentūroje tokia didelė kadrų kaita.

Vėliau gerai išvalytas opiumas ėmė keliauti iš Pakistano per Makrą į negyvenamas šalies pakrantes, iš kur laivai vežė jį į Dubajų, kur opijų keitė į auksą. Tai iš dalies paaiškina faktą, kad dabar heroinas populiaresnis už kokainą. Prekyba heroinu – tai „padoresnis” biznis, čia nežudomi aukščiausi valstybių pareigūnai, kas tapo praktiškai kasdienybe Kolumbijoje. Pakistano opiumas parduodamas gerokai pigiau negu opiumas iš Auksinio pusmėnulio (Iranas), dėl to smarkiai išaugo heroino gamyba ir pardavimai ir šis ėmė išstumti iš rinkos kokainą.

Apie purviną prekybą opiumu aukščiausiuose britų visuomenės sluoksniuose daugybę metų buvo kalbama kaip apie „imperijos gėdą”. Pasakos apie kareivių didvyriškumą Chaibero tarpeklyje nustumdavo į antrą planą plataus masto opiumo verslą. Britų armijos daliniai buvo dislokuoti Chaibero tarpeklyje, kad apsaugotų karavanus su žaliu opijumi nuo vietinių kalniečių genčių antpuolių. Ar žinojo apie tai britų karališkoji šeima? Tikriausiai žinojo, kitaip kas galėjo priversti karūną laikyti armiją tame regione, kuris negalėjo duoti nieko naudingo, išskyrus super pelningą opiumo biznį. Išlaikyti armiją tolimoje šalyje buvo labai nepigu. Jos didenybė karalienė tikriausiai teiravosi, kam ten pasiųsti daliniai? Akivaizdu, jog ne tam, kad loštų ten polo ir biliardą.

Britų Ost Indijos kompanija labai pavydžiai saugojo savo monopoliją opiumui. Susidorojimas su potencialiais konkurentais buvo žaibiškas. Viename teismo procese 1791 metais kažkokiam Vorenui Hastingsui buvo iškeltas kaltinimas, kad jis padėjo savo draugui užsiimti opiumo prekyba, nuskriaudžiant Kompaniją. Tikrasis nuosprendžio tekstas, kurį suradau saugomą „Indijos ofise”, leidžia įsivaizduoti gigantiškus prekybos mastus: „Kaltinimas kalba apie tai, kad Hastingsas sudarė kontraktą tiekti opiumą keturis metus drauge su Stivenu Salivanu, nepaskelbdamas apie tai viešai, labai dosniomis sąlygomis, dėl ko minėtas Salivanas galėjo tučtuojau ir labai staigiai praturtėti”.

Kadangi Britų Ost Indijos kompanija drauge su britų vyriausybe turėjo monopoliją opiumo prekybai, tai žaibiškai susikrauti turtus buvo leidžiama tik „aristokratams” – plutokratams ir Anglijos oligarchų šeimoms, kurių dauguma palikuonių dabar yra Komiteto 300 nariai, kadangi jų protėviai posėdžiavo Taryboje 300, kuri valdė Britų ost Indijos kompaniją. Atsitiktiniai žmonės, tokie kaip Salivanas, susikirsdavo su karūnos interesais, jeigu išdrįsdavo įsiterpti į opiumo verslą, nešusį milijardus svarų sterlingų pelną.

Garbūs ponai iš Britų Ost Indijos kompanijos, kurių buvo 300 žmonių, buvo visų žinomų Londono džentelmenų klubų nariai, taip pat dauguma jų buvo parlamento nariai, tuo tarpu kiti tiek Indijoje, tiek Anglijoje ėjo pareigas teismuose ir magistrato žinybose. Kad atvyktum į Kiniją, reikėjo gauti pasą iš Kompanijos. Kai į Kiniją atvyko keli atkaklūs ponai tirti britų karūnos dalyvavimo super pelningoje prekyboje, Kompanijai pavaldūs magistratai tučtuojau anuliavo jų pasus ir tie nebegalėjo įvažiuoti į šalį.

Trintis su Kinijos valdžia buvo įprastas reikalas. 1729 metais kinai priėmė įstatymą „Jung Činio įsakas”, draudžiantį importuoti opiumą ir vis dėlto, Kompanijai pavyko išsaugoti opiumo pozicijas kinų muitinės registruose iki 1753 metų. Muito dydis buvo 3 taeliai už standartinę dėžę opiumo (108 svarai). Britų specialioji slaptoji tarnyba (to laikmečio agentai 007) rūpinosi, kad nepatogumų keliantys kinų pareigūnai būtų papirkti, o jeigu tai nepavykdavo, juos paprasčiausiai užmušdavo.

Kiekvienas britų monarchas nuo 1729 metų gaudavo didžiulės naudos iš narkotikų prekybos ir tai taip pat pasakytina apie šiuo metu valdančius karūnuotus asmenis. Jų ministrai sekė, kad turtai plauktų į jų šeimyninius lobynus. Vienu tokiu ministru Viktorijos laikais buvo lordas Palmerstonas. Jis griežtai laikėsi nuomonės, kad negalima suteikti nė menkiausios galimybės nutraukti britų opiumo biznį Kinijoje. Palmerstono planas numatė tiekti kinų valdantiesiems sluoksniams tiek opiumo, kad atskiri kinų vyriausybės nariai taptų asmeniškai suinteresuoti prekybos plėtojimu. Paskui buvo numatyta nutraukti tiekimą, o kai kinų vyriausybė bus parklupdyta ant kelių, tiekimą reikėjo atnaujinti, bet jau žymiai didesnėmis kainomis, išsaugant tokiu būdu monopoliją su tos pačios vyriausybės pagalba. Tačiau šis planas sužlugo.

Kinų vyriausybė atsakė tuo, kad sunaikino stambias opiumo partijas Kompanijos sandėliuose, o iš anglų pirklių pareikalavo pasirašyti individualias sutartis dėl opiumo tiekimo į Kantoną (Hongkongą) nutraukimo. Kompanija, atsakydama, atplukdė į Makao ištisą laivyną opiumu pakrautų laivų. Paskui šitą opiumą ėmė pardavinėti kompanijai pavaldžios firmos, o ne individualūs pirkliai. Kinų įgaliotas komisaras Linis pareiškė: „Didžiuliai opiumo kiekiai susikaupė britų laivuose Makao reide, ir šitas opiumas bus sugrąžintas ten, iš kur atplaukė. Aš nenustebsiu, jeigu prasidės jo kontrabanda į šalį po Amerikos vėliava”. Linio prognozė pasirodė esanti stebėtinai tiksli.

„Opiumo karų” prieš Kiniją tikslas buvo, kaip išsireiškė lordas Palmerstonas, „pastatyti kinus į vietą”, ir britų armija tai padarė. Buvo visiškai neįmanoma sustabdyti plataus masto super pelningą prekybą, kuri nešė britų oligarchiniams lordams milijardus, kai pačioje Kinijoje tuo pat metu gausėjo opiumo narkomanų. Vėlesniais metais Kinija kreipėsi į Angliją pagalbos, spręsdama savo didžiules problemas ir tos pagalbos susilaukė. Po to kinų valdžia suvokė bendradarbiavimo su britais naudą, vietoje to, kad su ja kovotų – ir ši tendencija išliko ir Mao laikais, taip kad šiandien, kaip jau sakiau, jeigu ir iškyla tarp jų kažkokių nesutarimų, tai jie susiję tik su kiekvienos pusės pelno iš opiumo prekybos dalies dydžio.

Dabartiniu metu kinų-britų partnerystę sustiprino Hongkongo susitarimas, kuris numato lygias teises opiumo prekyboje. Susitarimo įgyvendinimas vyksta tik su nežymiais incidentais, kai tuo tarpu Kolumbijos kokaino prekyba pasižymi smurtu ir mirtimis, plėšikavimais ir galvažudystėmis. Iki tokio lygio nebuvo nusirista heroino prekyboje, kuri, kaip jau minėjau, iki 1991 metų pabaigos įgavo itin platų mastą.

Svarbiausia kinų-britų santykių per pastaruosius 60 metų problema buvo ta, kad Kinija pareikalavo sau didesnės opiumo-heroino pyrago dalies. Problema buvo sureguliuota, kai britai sutiko perduoti Hongkongą visiškai Kinijos kontrolei 1997 metais. Partneriai išlaikė lygias pelno dalis opiumo prekyboje, kurios centras yra Hongkongas.

Britų oligarchų šeimos iš Komiteto 300, kurios savo laiku įsitvirtino Kantone per prekybos opiumu suklestėjimą, perdavė savo pozicijas palikuonims. Pasižiūrėkite į žymių britų piliečių, gyvenančių Kinijoje, sąrašą ir pamatysite tarp jų Komiteto 300 narių pavardes. Tas pats pasakytina apie Hongkongą. Šitie plutokratai iš feodalinės epochos, į kurią jie siekia sugrąžinti visą pasaulį, kontroliuoja prekybą auksu ir opiumu, kurios centru tapo Hongkongas. Birmos ir Kinijos opiumo aguonų gamintojai gauna atlygį auksu; jie nepasitiki JAV dolerių popieriukais. Tai paaiškina milžiniškas prekybos auksu apimtis Hongkongo biržoje.</p>

Auksinis trikampis jau nėra pats didžiausias opiumo gamintojas. Nuo 1987 metų šį titulą su juo dalinasi “auksinis pusmėnulis” (Iranas), Pakistanas ir Libanas. Tai didžiausi opiumo gamintojai, nors mažesnės šio narkotiko partijos kartais atkeliauja iš Afganistano ir Turkijos. Prekyba narkotikais, ypač opiumu, negalėtų egzistuoti be bankų pagalbos, apie ką mes ir pakalbėsime toliau.

Kokiu būdu bankai su respektabilia reputacija būna įtraukiami į prekybą narkotikais su visu tai lydinčiu purvu? Tai labai ilga ir sudėtinga istorija, kuri gali tapti medžiaga atskirai knygai. Vienas iš bankų dalyvavimo būdų yra finansavimas kompanijų, importuojančių chemikalus, reikalingus opiumo perdirbimui į heroiną. The Hong Kong and Shanghai Banking Corporation (HSBC) su filialu Londone atsidūrė kaip tik tokios prekybos centre, per tarpininkavimą kompanijos, pavadintos TEJAPAIBUL, kuri yra šio banko klientė. Kuo ši firma užsiima? Ji importuoja į Hongkongą didžiąją dalį cheminių preparatų, būtinų heroino valymo procesui Auksiniame trikampyje, Auksiniame pusmėnulyje, Pakistane, Turkijoje ir Libane. Faktiškas šios prekybos finansavimas pavestas Bangkok Metropolitan Bank. Tokiu būdu šalutinė veikla, susijusi su opiumo gamyba ir tiesiogiai nesusijusi su prekyba opiumu, vis dėlto duoda bankams juntamą pelną. Tačiau svarbiausią pelną The Hong Kong and Shanghai Banking Corporation, kaip ir kiti bankai, darosi tiesiogiai finansuodami prekybą opiumu.

Aš atlikau platų tyrimą, kad nustatyčiau ryšį tarp aukso ir opiumo kainų. Aš paprastai sakydavau tiems, kurie norėjo manęs klausytis: “Jeigu norite sužinoti aukso kainą, sužinokite, kiek kainuoja vienas svaras ar kilogramas opiumo Hongkonge”. Savo kritikams aš atsakydavau: “Pasižiūrėkite, kas nutiko 1977 metais – kritiškais aukso kainoms metais”. Kinijos Bankas šokiravo tuos išmintingus prognozuotojus, kurių begalę galima rasti Amerikoje, staiga ir be įspėjimo išmesdamas į rinką 80 tonų aukso dempingo kainomis.

Aukso kaina staigiai nusmuko. Ekspertai galėjo pasakyti tik tiek: “Mes nežinojome, kad Kinija turi šitiek aukso; iš kur jis atsirado?” Tai buvo auksas, sumokėtas kinams Hongkongo aukso rinkoje už stambias opiumo partijas. Šiandien Kinijos vyriausybės politika Anglijos atžvilgiu lieka ta pati kaip ir XVIII ir XIX amžiais. Kinų ekonomika, susijusi su Hongkongu – aš nekalbu apie televizorius, tekstilę, laikrodžius, piratines audio ir video kasetes – aš turiu galvoje opiumą ir heroiną – patirtų žiaurius smūgius, jeigu ji nebūtų pagrįsta opiumo prekyba, kurią kinai dalinasi su britais. “Bitų Ost Indijos kompanija” nebeegzistuoja, tačiau palikuonys tų, kurie posėdžiavo 300 Taryboje, šiandien yra Komiteto 300 nariai.

Seniausios britų oligarchinės šeimos, kurios lyderiavo opiumo prekyboje per pastaruosius 200 metų, liko versle ir šiandien. Paimkime, pavyzdžiui, Matesonus (Mathesons). Ši kilminga šeima – viena iš prekybos opiumu ramsčių. Kai prieš kelis metus Kinijos situacija buvo nestabili, Matesonai įsikišo ir suteikė Kinijai 300 mln$ paskolą investicijoms į nekilnojamą turtą. Faktiškai tai buvo įforminta kaip bendra Kinijos Liaudies Respublikos ir Matheson Bank įmonė. Kai tyrinėjau “Indijos ofiso” dokumentus, susijusius su 1700-aisiais metais, man vis pakliūdavo į akis Matesonų vardas – ji išplaukdavo visur – Londone, Pekine, Dubajuje, Hongkonge, visur, kur vyko prekyba opiumu.

Prekybos narkotikais problema yra ta, kad ji tampa grėsme nacionaliniam suverinitetui. Štai ką apie įią pasaulinę grėsmę pasakė Venesuelos ambasadorius JTO:

“Narkotikų problema jau nustojo būti vien tik visuomenės sveikatos ar socialine problema. Ji virto gerokai rimtesniu fenomenu su toli siekiančiomis pasekmėmis, kurios kelia grėsmę mūsų nacionaliniam suverinitetui. Ji virto nacionalinio saugumo problema, nes ji griauna nacijos nepriklausomybę. Narkotikai visais jų pasireiškimais – ar tai būtų gamyba, ar prekyba ir vartojimas – griauna mūsų etinį, religinį ir politinį gyvenimą, mūsų istorines, ekonomines ir respublikoniškas vertybes”.

Būtent šitaip veikia Tarptautinių atsiskaitymų bankas (БМР) (Bank of International Settlements) ir TVF. Leiskite man be svyravimų pasakyti, kad abi šios organizacijos – tai ne kas kita, kaip kliringo rūmai, aptarnaujantys prekybą narkotikais. BIS gali pagal TVF nurodymą sugriauti bet kokios šalies ekonomiką, dirbtinai sukurdamas sąlygas, prie kurių sparčiai išplaukia kapitalai. BIS nepripažįsta ir nemato jokio skirtumo tarp “lakių” kapitalų ir tų, kuriuos sudaro išplauti narkodoleriai.

BIS veikia gangsteriškais metodais. Jeigu valstybė nepaklūsta plėšikiškai TVF politikai, Tarptautinių atsiskaitymų bankas sako maždaug taip: “Gerai, tada mes jus palaušime milžiniškomis narkodolerių sumomis, kuriomis disponuojame”. Nesunku suprasti, kodėl auksas liovėsi cirkuliuoti monetų pavidalu ir buvo pakeistas popieriniais doleriais kaip pasauline rezervine valiuta. Kur kas lengviau šantažuoti valstybę, kurios rezervai yra ne gryni arba popieriniai doleriai, negu tą šalį, kuri turi aukso rezervus.

Prieš keletą metų TVF surengė susitikimą Hongkonge, kuriame dalyvavo vienas iš mano kolegų. Jis papasakojo man, kad seminaras buvo pašvęstas būtent šiam klausimui. Jis mane informavo, kad TVF agentai pranešė susirinkusiems, jog gali išprovokuoti pašėlusią bet kurios šalies valiutos paklausą, panaudodami narkodolerius, kas išprovokuos smarkų kapitalo nutekėjimą. Raineris Gutas (Rainer Gut), banko Credit Siusse atstovas ir Komiteto 300 narys, pasakė, kad jis numato situaciją, jog iki šimtmečio pabaigos nacionalinis kreditas ir nacionalinis finansavimas taps kontroliuojamas vienos organizacijos. Ir nors Gutas smulkiau nepaaiškino, visi seminaro dalyviai tiksliai žinojo, apie ką eina kalba.

Nuo Kolumbijos iki Majamio, nuo Auksinio trikampio iki Auksinio pusmėnulio, nuo Bogotos iki Frankfurto prekyba narkotikais, ypač heroinu – tai milžiniškas biznis ir jis yra visiškai kontroliuojamas iš viršaus kelių neliečiamiausių pasaulio šeimų, ir kiekviena tokia šeima turi mažiausiai vieną narį Komitete 300. tai ne smulki prekyba gatvėje, šis biznis aprūpintas dideliais pinigais ir ekspertais, kad viskas vyktų sklandžiai ir be kliūčių. Komiteto 300 kontroliuojamas mechanizmas visa tai užtikrina.

Tokių talentingų prekeivių neįmanoma rasti Niujorko gatvėse ir požeminėse perėjose. Žinoma, gatvės prekeiviai yra neatskiriama šio verslo dalis, tačiau tik kaip laikini pardavėjai. Laikini todėl, kad juos kartais gaudo policija, kai kuriuos užmuša konkurentai. Tačiau kas nuo to pasikeičia? Pamaina šitai vakancijai visada atsiras.

Visa tai yra Didysis biznis, milžiniška imperija. Esant reikalui, kiekvienoje šalyje jis valdomas iš pačių aukščiausių valdžios lygmenų. Šiandien tai faktiškai pati didžiausia pasaulio įmonė, toli pranokstanti visas kitas. Tai, kad ji apsaugota nuo viršaus iki apačios, patvirtina faktas, jog, kaip ir tarptautinio terorizmo, jos neįmanoma sunaikinti. Bet kokiam protingam žmogui aišku, kad šitą įmonę valdo asmenys, priklausantys patiems įtakingiausiems asmenims iš karališkųjų sluoksnių, iš oligarchų ir plutokratų, net jeigu tas valdymas vyksta per tarpininkus.

Pagrindinės šalys, auginančios opiumo aguonas ir kokos lapus – Birma, Pietų Kinija, Afganistanas, Iranas, Pakistanas, Tailandas, Libanas, Turkija, Peru, Ekvadoras, Bolivija. Kolumbija neaugina kokos lapų, šalia Bolivijos yra svarbiausia kokaino valymo įmonė ir svarbiausias finansinis prekybos kokainu centras, su kuriuo po to, kai generolas Norjega buvo pagrobtas ir pasodintas į kalėjimą, rungtyniauja Panama pinigų plovimo ir prekybos kokainu finansavimo versle.

Prekybą heroinu finansuoja Hongkongo, Londono ir kai kurie Artimųjų Rytų bankai, tokie kaip British Bank of the Middle East. Libanas sparčiai virsta Artimųjų Rytų Šveicarija. Šalys, kurios įsitraukė į heroino tiekimą ir platinimą – tai Hongkongas, Turkija, Bulgarija, Italija, Monakas, Prancūzija (Korsika ir Marselis), Libanas, Pakistanas. Amerika – didžiausia narkotikų vartotoja, kurioje pirmą vietą užima kokainas, su kuriuo rungtyniauja heroinas. Vakarų Europos ir Pietryčių Azijos šalys – stambios heroino vartotojos. Iranas turi daug narkomanų – daugiau kaip 2 milijonus 1991 metais.

Nėra nė vienos vyriausybės, kuri nebūtų tiksliai informuota apie viską, kas vyksta narkotikų versle, tačiau atskiri vyriausybės nariai, užimantys svarbius postus, yra papirkti Komiteto 300 per kontroliuojamų kompanijų tinklą. Jeigu koks nors vyriausybės narys pasidaro “nepatogus”, jis arba ji pašalinami, kaip Ali Bhutas Pakistane ir Aldo Moras Italijoje. Niekas negali išsipainioti iš šito visagalio Komiteto voratinklio, nors Malaizijai dar sekasi laikytis. Malaizija turi griežčiausius pasaulyje įstatymus narkotikų atžvilgiu. Disponavimas netgi nedideliu jų kiekiu baudžiamas mirtimi.

Panašiai kaip bulgarų kompanija Kintex, daugelis nedidelių šalių tiesiogiai dalyvauja šiame nusikalstamame versle. Kintex vežėjai reguliariai tiekia heroiną į Vakarų Europą savo sunkvežimiais, pažymėtais Europos sąjungos ženklu TIR. Furgonai su šiais ženklais ir europietiškais numeriais neprivalo sustoti pasienio muitinių postuose. TIR furgonams leidžiama vežti tik greitai gendančias prekes. Numatyta, kad jie bus tikrinami toje šalyje, kurioje buvo pakrauti ir liudijimą apie tai turi kiekvienas furgono vairuotojas.

Dėl tarpvalstybinių įsipareigojimų gavosi taip, kad į Kintex furgonus galima pakrauti heroiną, sertifikuoti jį kaip “šviežius vaisius ir daržoves”, o paskui išvežioti po visą Europą, užsukant netgi į slaptas NATO bazes šiaurės Italijoje. Tokiu būdu Bulgarija tapo viena iš pagrindinių tranzitinių kanalų tiekiant heroiną.

Vienintelis būdas nutraukti didžiulių heroino ir kokaino kiekių įvežimą į Europą – panaikinti TIR sistemą. Tačiau šito niekad nenutiks. Tarptautiniai įsipareigojimai, apie kuriuos užsiminiau, buvo įvesti komiteto 300, kuris pasinaudojo savo valdymo mechanizmais, kad palengvintų narkotikų kelią į Vakarų Europą. Pamirškit greitai gendančius produktus. Buvęs Italijos Kovos su narkotikais agentūros rezidentas man taip ir pasakė: “TIR’as – tai narkotikai”.

Prisiminkite tai, kai eilinį kartą perskaitysite laikraštyje apie didelį kiekį heroino, aptikto lagamine su dvigubu dugnu Kenedžio aerouoste ir apie tai, kad kažkoks nevykėlis kurjeris buvo nubaustas už savo nusikalstamą veiklą. Tai tik smulkmė, dūmu uždanga, skirta tam, kad publika manytų, jog vyriausybė iš tiesų kažko imasi prieš narkotikus. Paimkime, pavyzdžiui, “Prancūzišką pėdsaką” – Niksono programą, kuri buvo pradėta be Komiteto 300 žinios.

Bendras narkotikų kiekis, konfiskuotas per šią programą didžiulėmis pastangomis, buvo mažesnis nei ketvirtis to kiekio, kurį veža vienas TIR furgonas. Komitetas 300 pasirūpino, kad Niksonas brangiai sumokėtų už palyginti nedidelio heroino kiekio konfiskavimą. Esmė buvo ne kiekyje, o tame, kad žmogus, kuriam jie padėjo užimti Baltuosius rūmus, pradėjo manyti, jog gali veikti be Komiteto paramos ir palaikymo ir netgi ignoruoti tiesioginius įsakymus iš viršaus.

Prekybos heroinu mechanizmas atrodo taip: laukinės kalnų gentys Tailande ir Birmoje augina opiumo aguonas. Renkant derlių, aguonų galvutės įpjaunamos aštriu peiliu. Aromatinga medžiaga išteka per pjūvį ir pradeda tirštėti. Tai – žalias opiumas. Surinktas žalias opiumas atrodo kaip lipnūs apvalūs rutulėliai. Laukinių genčių atstovai gauna atlygį aukso 1 kilogramo aukso lydiniais, kuriuos gamina šveicarų bankas Credit Siusse. Tokie nedidukai lydiniai gaminami vieninteliam tikslui – kaip atsiskaitymo priemonė už opiumą. Standartinius aukso lydinius Hongkongo rinkoje pardavinėja stambūs žalio opiumo arba dalinai apdoroto heroino pirkėjai. Tokie pat metodai naudojami atsiskaitant su Indijos kalnų gentimis – balučiais, kurie užsiima šiuo verslu nuo Mogolų laikų. Narkotikų sezonas sutampa su staigia prekybos auksu Hongkongo rinkoje suaktyvėjimu.

Meksika pradėjo gaminti palyginti nedidelius kiekius heroino, vadinamo “meksikietišku ruduoju”, kuris labai paklausus Holivude. Čionai heroinu prekiauja irgi patys aukščiausi valstybės pareigūnai, kuriuos remia kariškiai. Kai kurie meksikiečių gamintojai uždirba milijonus dolerių per mėnesį, aprūpindami savo klientus Amerikoje. Pasitaiko atvejų, kai keli meksikiečių federaliniai policininkai pamėgina imtis priemonių prieš heroino gamintojus, tačiau juos neutralizuoja kariniai padaliniai, kurie tarsi iš po žemių išdygsta.

Panašus incidentas įvyko 1991 lapkritį aerouoste viename Meksikos opiumo regione. Federaliniai agentai apsupo aerouostą ir ruošėsi areštuoti žmones, krovusius heroiną į lėktuvą, kai atvyko karinis padalinys. Kareiviai apsupo federalinius agentus ir metodiškai iššaudė visus iki vieno. Šita akcija sukėlė rimtą grėsmę Meksikos prezidentui Goltarinui, iš kurio primygtinai reikalauja atlikti žudynių tyrimą. Glotarinas pateko į situaciją be išeities: iš vienos pusės jis negali ignoruoti reikalavimų ištirti žudynes, o iš kitos – negali leisti sau apkaltinti kariškius. Tai pirmas tokio pobūdžio sutrikimas tvirtoje Meksikos valdžios struktūroje, kuri susijusi su Komitetu 300.

Opiumo žaliavą iš Auksinio trikampio Sicilijos mafija persiunčia galutiniams perdirbėjams Prancūzijoje, kurie baigia valyti heroiną laboratorijose, kurių pridygo pakrantėje nuo Marselio iki Monte Karlo. Šiuo metu Libanas ir Turkija didina išvalyto heroino gamybą ir per pastaruosius 4 metus šiose dviejose šalyse atsirado didesnis skaičius laboratorijų. Pakistanas irgi turi visą eilę laboratorijų, tačiau savo kokybe jos priskiriamos žemesnei kategorijai negu, pavyzdžiui, prancūziškos.

Neapdoroto opiumo išvežimo iš Auksinio trikampio maršrutas driekiasi per Iraną, Turkiją ir Libaną. Kai Irano šachas kontroliavo šalį, jis uždraudė prekybą heroinu ir ją teko nutraukti iki to laiko, kol problemos nesureguliavo komitetas 300. opiumo žaliava iš Turkijos ir Libano atvežamas į Korsiką, iš kur pervežamas laivais į Monte Karlą, nebyliai pritariant Grimaldžių šeimai. Pakistano laboratorijos, kurios maskuojamos kaip “karinės”, išvalo heroiną geriau negu prieš porą metų, tačiau švariausiai išvalomas šis narkotikas kol kas prancūzų pakrantėje ir Turkijoje. Čionai bankai irgi vaidina lemiamą vaidmenį tokio pobūdžio operacijų finansavime.

Šioje vietoje stabtelkime minutėlei. Ar galima patikėti, kad turint šiuolaikines stebėjimo priemones, įskaitant palydovinę žvalgybą, kuria disponuoja tų šalių teisėtvarkos žinybos, šita prekyba negali būti demaskuota ir sustabdyta? Kodėl teisėtvarkos ir jėgos struktūros negali įsikišti ir sunaikinti šias laboratorijas, kai tik jos bus aptiktos? Jeigu mes vis dar negalime nutraukti prekybos heroinu, tai ko vertos mūsų antinarkotinės tarnybos?

Net vaikas galėtų patarti mūsų taip vadinamiems “kovotojams su narkotikais”, ką reikėtų daryti. Reikia paprasčiausiai stebėti visas gamyklas, kurios gamina acto anhidridą – svarbiausią cheminį komponentą, reikalingą heroino perdirbimui iš žalio opiumo. Ir tada belieka sekti pėdsakais. Viskas labai paprasta. Prisiminiau Piterį Selersą iš serialo “Rožinė pantera”, kai pagalvojau apie teisėtvarkos pastangas aptikti laboratorijas. Netgi toks nevykėlis kaip išgalvotas inspektorius neturėtų ypatingų sunkumų, atsekdamas acto anhidrido maršrutą iš gamyklos į galutinį paskirties tašką.

Valstybinės žinybos galėtų išleisti įstatymą, verčiantį anhidrido gamintojus vesti tikslią apskaitą, kuri parodytų, kas perka chemikalus ir kokiais tikslais jie panaudojami. Tačiau nereikėtų apsiriboti tik tuo. Atminkite: narkotikai – tai Didysis Biznis, ir šitą biznį varo oligarchų šeimos Europoje ir Amerikos Rytų Pakrantės “liberalusis isteblišmentas”. Narkotikų verslas – tai ne mafijos operacijos, jį varo ne tik Kolumbijos kokaino karteliai. Kilmingos aukščiausių britų ir amerikiečių sluoksnių šeimos nesiruošia kiekvienoje sankryžoje reklamuoti savo vaidmens šiuose reikaluose, jos visada apsisaugo priedangos tarpsluoksniu, kurį sudaro purvinus reikalus sutvarkantys žmonės.

Reikia turėti galvoje, kad britų ir amerikiečių “aristokratija” niekada nesiterliojo rankų opiumo prekyba Kinijoje. Lordai ir ledi pakankamai pritingi šia prasme, kaip ir amerikiečių elitas: Dilonai, Forbsai, Epltonai, Beikonai, Boilstounai, Perkinsai, Raselai, Keningemai, Šou, Kulidžai, Parkmanai, Ranevelai, Kebotai ir Kodmanai ((the Delanos, Forbes, Appletons, Bacons, Boylestons, Perkins, Russells, Cunninghams, Shaws, Coolidges, Parkmans, Runnewells, Cabots and Codmans) – tai toli gražu ne pilnas sąrašas šeimų Amerikoje, kurios siaubingai praturtėjo prekiaudami opiumu Kinijoje.

Kadangi ši knyga ne apie prekybą narkotikais, aš negaliu įvairiapusiškai nušviesti šio klausimo. Tačiau jo svarbą Komitetui 300 būtina pabrėžti. Ameriką valdo ne 60, o 300 šeimų, Angliją gi valdo šimtas šeimų ir, kaip pamatysime, šios šeimos tarpusavyje susijusios santuokomis, bendrovėmis, bankais, nekalbant jau apie ryšius per Juodąją Aristokratiją, frankomasonus, Šv. Joano Jeruzaliečio ordiną ir t.t. Šitie žmones per savo statytinius suranda būdų, kaip apsaugoti milžiniškų kiekių heroino pervežimus iš Hongkongo, Turkijos, Irano ir Pakistano ir užtikrinti tiekimą į JAV ir Europos rinkas su minimaliais nuostoliais.

Kartais kokaino partijas areštuoja ir konfiskuoja. Tai įprasti spektakliai. Dažniausiai konfiskuotos partijos priklauso naujoms organizacijoms, kurios bando jėga prasibrauti į šitą verslą. Tokia konkurencija neutralizuojama tiksliai informuojant valdžią, kur laukiama atvykstant krovinio ir kas yra jo savininkai. Didysis biznis išlieka neliečiamas: heroinas pernelyg brangus. Verta pastebėti, kad operatyviniams darbuotojams iš Kovos su narkotikai agentūros uždrausta įvažiuoti į Hongkongą. Jie negali patikrinti krovinių deklaracijų laivuose, kol tie nepalieka uostų. Galima tik stebėtis, kodėl taip stipriai išplėtoto “tarptautinio bendradarbiavimo” sąlygomis masinės informacijos priemonės nuolat tvirtina, kad būtina sutriuškinti prekybą narkotikais. Akivaizdu, kad prekybos heroinu maršrutai yra saugomi aukščiausios valdžios.

Pietų Amerikoje visur, išskyrus Meksiką, viešpatauja kokainas. Kokaino gamyba, priešingai nei heroino, labai paprasta ir didžiulius turtus susikrauna tie, kurie prisiima riziką daryti tau “aukščiausių bonzų” labui. Kaip ir prekyboje heroinu, pašaliniai čionai nelaukiami ir jie dažnai tampa nelaimingų atsitikimų arba klaninių “santykių aiškinimųsi” aukomis. Kolumbijos narkomafija – tai glaudžiai tarpusavyje susijusi šeima. Tačiau MI 9 (privati kokaino narkobaronų armija) smogikų surengtas antpuolis prieš Justicijos ministerijos pastatą Bogotoje ir Rodrigo Lara Bonilo, žinomo prokuroro ir teisėjo, nužudymas sukėlė tokį negatyvų rezonansą, kad “aukščiausioji valdžia” buvo priversta pakeisti operacijų Kolumbijoje struktūrą.

Dėl to broliai Očoa iš Medeljino kartelio savanoriškai pasidavė valdžiai, gavę garantiją, kad jų turtai liks neliečiami, kad asmeniškai jiems nebus padaryta jokios žalos ir kad jų neišduos Amerikai. Buvo sudarytas sandėris, kad jeigu jie repatrijuos pagrindinę savo narkodolerių masę į Kolumbijos bankus, prieš juos nebus imtasi jokių baudžiamųjų veiksmų. Broliai Chorchė ir Fabijus Očoa ir jų vadeiva Pablas Eskobaras turėjo būti laikomi privačiuose kalėjimuose, kurie labiau primena aukščiausios klasės viešbučius, o paskui nuteisti ne daugiau kaip dviems metams sėdėjimo tokiose pačiose “kamerose”. Šitas sandėris tęsiasi iki šios dienos. Be to, broliams buvo garantuota teisė ir toliau valdyti savo “verslą” iš kalėjimo-viešbučio.

Tačiau tai nereiškė, kad prekybai kokainu atėjo galas. Priešingai, ji tiesiog perėjo į rankas dubliuojančiam kalio karteliui, o paties verslo esmė dėl to visiškai nepasikeitė. Dėl kažkokios keistos priežasties Kovos su narkotikais agentūra, bent jau iki šiol, paprasčiausiai ignoravo Kalio kartelį, kuris savo dydžiu lygus Medeljino karteliui. Kalio kartelis skiriasi nuo Medeljino tuo, kad jam vadovauja verslininkai, kurie vengia bet kokio smurto ir niekad nepažeidžia susitarimų.

Dar svarbiau yra tai, kad Kalis netvarko reikalų Floridoje. Vienas mano šaltinis pranešė, kad kalio karteliui vadovauja praktiški verslininkai, nepanašūs į kitus kokaino biznio autoritetus. Jis mano, kad jie yra “specialiai paskirti”, bet jis nežino, kas juos paskyrė. “Jie niekad neatkreipia į save dėmesio”. – pasakė jis man. – “Jie nesivažinėja raudonais Ferariais, kaip Chorchė Očoa, iškart atkreipęs į save dėmesį, kadangi Kolumbijoje draudžiama importuoti tokius automobilius”.

Kalio kartelio rinkos – Los Andželas, Niujorkas ir Hiustonas, kurios lygiagrečiai yra ir heroino rinkos. Buvęs kovos su narkotikais agentūros operatyvininkas, mano kolega, papasakojo ne per seniausiai: “Šitie vyrukai iš Kalio labai šaunūs. Jie priklauso kitai veislei negu broliai Očoa. Jie veikia kaip profesionalūs biznieriai. Dabar jie stambesni už Medeljino kartelį ir mes pamatysime, kad į Ameriką paklius daugiau kokaino negu kada nors anksčiau. Manuelio Norjegos pagrobimas palengvino kokaino ir pinigų cirkuliavimą per Panamą su jos begale bankų. Štai ir visas Džordžo Bušo operacijos “Teisingas reikalas” rezultatas. Esmė tokia, kad operacija palengvino gyvenimą Nikolasui Ardigo Barletai, kurį anksčiau kontroliavo broliai Očoa ir kuris dabar užsiima Kalio kartelio operacijų organizavimu”.

Remdamasis savo patirtimi, manau, kad komitetas 300 įsikišo ir ėmė visiškai kontroliuoti kokaino prekybą Pietų Amerikoje. Kitaip paaiškinti Kalio kartelio iškilimo ir generolo Norjegos pagrobimo paprasčiausiai neįmanoma. Ar gavo Bušas nurodymus iš Londono dėl Norjegos? Yra visi požymiai, kad Bušą tiesiog privertė įsibrauti į Panamą ir pagrobti Norjegą, kuris tapo rimta kliūtimi “prekybai” toje šalyje, ypač bankų sferoje.

Keli buvę žvalgybos agentai išsakė man savo nuomones, kurios sutapo su maniške. Kaip ir kare Persų įlankoje, kuris sekė po operacijos Panamoje, tik po kelių atkaklių britų pasiuntinio Vašingtone telefono skambučių Bušas pagaliau įsidrąsino įgyvendinti visiškai neteisėtą operaciją prieš generolą Norjegą. Faktas, kad Bušas buvo paremtas britų spaudos ir laikraščio New York Tomes, kuriam vadovauja britų žvalgyba, kalba pats už save.

Kitados Norjega buvo Vašingtono isteblišmento numylėtinis. Jis draugavo su Viljamu Keisiu ir Oliveriu Nortu ir netgi susitikinėjo su prezidentu Bušu, mažiausiai du kartus. Norjegą dažnai matydavo Pentagone , kur su juo elgėsi kaip su kokiu arabų šeichu, o CŽV būstinėje Lenglyje jam visada patiesdavo raudoną kilimą. Esama dokumentuotų liudijimų, kad JAV armijos žvalgyba ir CŽV išmokėjo jam 320 000$.

Debesys horizonte pradėjo tirštėti maždaug tuo metu, kai pagrindinė prekyba kokainu perėjo iš brolių Očoa ir Pablo Eskobaro rankų Kalio karteliui. Visiškai nelauktai prasidėjo agitacinė kampanija prieš Norjegą, kuriai vadovavo senatorius Džesis Helmsas, kuris 1985 metais parsidavė Arieliui Šaronui ir Izraeilio partijai “Histradut”. Helmsas ir jo šalininkai sulaukė paramos iš Saimono Heršo, britų žvalgybos agento, dirbančiu New York Times, laikraštyje, kuris buvo britų žvalgybos ruporas Amerikoje nuo tų laikų, kai MI 6 bosas Viljamas Stefensonas užėmė RCA pastatą Niujorke.

Labai reikšminga, kad būtent Helmsui buvo pavesta vadovauti kampanijai prieš Norjegą. Šarono numylėtinis Vašingtone buvo pagrindinis prekeivis ginklais Centrinėje Amerikoje ir Kolumbijoje. Dar daugiau, Helmsą gerbia krikščionių fundamentalistai, kurie tiki principu: “Izraelis – mano šalis, teisus jis ar neteisus”. Tokiu būdu visuomenėje buvo sukurtos galingos nuotaikos, reikalaujančios “pašalinti Norjegą”. Akivaizdu, kad generolas galėjo rimtai sukliudyti tarptautiniams narkotikų prekeiviams ir jų bankininkams iš komiteto 300, dėl to reikėjo jį pašalinti, kol jis dar nespėjo padaryti didelės žalos.

Britai privertė Bušą surengti neteisėtą karinę operaciją Panamoje, per kurią buvo beprasmiškai užmušta ne mažiau kaip 7000 panamiečių ir sunaikinta daug turto. Nebuvo jokių įrodymų, kad Norjega “prekiavo narkotikais”, dėl to jis buvo pagrobtas ir atvežtas į Ameriką. Šita neteisėta akcija, turbūt, geriausiai atitinka Bušo filosofiją: “Amerikos (skaityk: britų karališkosios šeimos ir Komiteto 300) politikos moralė reikalauja žengti tokiu keliu, kai iš dviejų blogių pasirenkamas mažesnis. Tai ir yra realusis pasaulis, nepadalintas į juodą ir baltą. Čionai yra labai mažai moralinių absoliutų”.

Geriau buvo pasirinkti mažesnį blogį ir pagrobti generolą negu leisti, kad jis imtųsi griežtų priemonių prieš Panamos bankus, dirbančius Komitetui 300. Norjegos atvejis – tai būsimų siaubingos Pasaulio Vyriausybės veiksmų prototipas. Įgavęs drąsos, Bušas pasisakė atvirai, be baimės, kadangi mes, tauta, apsigaubėme dvasine mantija, skatinančia melą ir atmetančia netgi menkiausią tiesos trupinėlį. Štai tasai pasaulis, kurį mes priėmėme, dėl kurio mes neprieštaravome. Jeigu viskas būtų kitaip, šalyje dėl įsiveržimo į Panamą nugriaudėtų protestai, kurie nesiliautų tol, kol Bušas nebūtų nuverstas iš savo posto. Niksono Votergeito skandalas atrodo kaip vaikiškas išdykavimas, lyginant su dauguma teisėtumo pažeidimų, vertų impičmento, atliktų prezidento Bušo, kai jis įsakė įsiveržti į Panamą, kad pagrobtų generolą Norjegą.

Vyriausybės byla prieš Norjegą buvo grindžiama melagingais liudijimais grupės asmenų, kurių dauguma jau nuteisti ir duoda melagingus parodymus, kad sušvelnintų nuosavus nuosprendžius. Gilbertas ir Salivanas būtų sužavėti tokiais veiksmais, jeigu būtų gyvi. Tai, ką išdarinėja šitie sukčiai ir artistai, atrodo kaip absoliutus groteskas, kaip prastai dresiruotų ruonių vaidinimas. Jų liudijimuose pačios svarbiausios datos nesutampa tarpusavyje, svarbiausių detalių apskritai nėra, pasitaiko atminties praradimo atvejų, kai kalba užeina apie svarbias detales. Visa tai demonstruoja akivaizdų faktą, kad vyriausybė neturi nieko prieš Norjegą, tačiau tai nieko nejaudina. Karališkasis tarptautinių santykių institutas paliepė jį “vis tiek nuteisti” ir tai bus viskas, ko gali laukti nelaimingasis Norjega. Vienu svarbiausiu bylos liudininku tapo tūlas Floidas Karltonas Kasersas (Floyd Carlton Caceres), buvęs brolių Očoa pilotas. Po jo arešto 1986 metais Karltonas mėgino palengvinti savo situaciją Norjegos sąskaita.

Jis papasakojo bylos tyrėjams, kad broliai Očoa užmokėjo Norjegai 600 000$ už leidimą nusileisti Panamoje ir prisipildyti kuro trims lėktuvams su kokaino kroviniu. Tačiau teisme Majamyje labai greitai paaiškėjo, kad visi “esminiai liudijimai” geriausiu atveju buvo ne kas kita, kaip nevykę pokštai. Kryžminė apklausa leido išsiaiškinti teisybę: niekas nesiruošė mokėti už leidimą skristi, broliai Očoa nesikreipė į Norjegą, dar daugiau, 1983 metų gruodį Norjega uždraudė visus reisus iš Medeljino į Panamą. Karltonas buvo ne vienintelis diskredituotas liudininkas.

Dar didesnis melagis už Karltoną buvo Karlosas Lederis, viena svarbiausių Medeljino kartelio figūrų, kol jo neareštavo Ispanijoje ir neišdavė Amerikai. Kovos su narkotikais agentūrai labai nenorom teko susitaikyti su tuo, kad dėkoti už šios operacijos sėkmę jiems reikėjo Norjegai. Tačiau dabar JAV Justicijos ministerija naudoja Lederį kaip liudininką prieš generolą. Jau vien šis liudininkas demonstruoja, kokių kėslų Amerikos vyriausybė turi prieš Manuelį Norjegą.

Mainais už suteiktas paslaugas, Lederiui buvo sušvelnintas nuosprendis ir suteiktos geresnės bausmės atlikimo sąlygos – kambarys su gražiu vaizdu už lango ir televizoriumi, o jo šeimai buvo suteikta teisė nuolat gyventi Amerikoje. Buvęs JAV prokuroras Robertas Merkelis, kuris buvo Lederio kaltintojas 1988 metais, pareiškė laikraščiui Washington Post: “Aš nemanau, kad vyriausybei reikėtų daryti sandėrius su Karlosu Lederiu… Šitas vyrukas – rinktinis melagis”.

Justicijos ministerija, kurios pavadinimas visiškai neatitinka to, ką jinai iš tiesų daro, panaudojo prieš Norjegą pilną rinkinį savo purvinų triukų: neteisėtą telefoninių pokalbių su advokatu pasiklausymą, paskyrė valstybinį advokatą, kuris tik apsimetė, kad gina generolą, o pačiame bylos įkarštyje paprasčiausiai liovėsi jį ginti, užšaldė Norjegos banko sąskaitas, kad jis nebeturėtų galimybės pasisamdyti kvalifikuotus advokatus, prie to galima pridurti ir patį generolo pagrobimą bei neteisėtą karinę operaciją. Tik vienu šituo atveju vyriausybė pažeidė daugiau įstatymų, negu Norjega jų pažeidė per visą savo gyvenimą, jeigu jis apskritai kada nors juos pažeidinėjo.

Būtent JAV Justicijos ministeriją, o ne Norjegą reikėjo jau kokį 10 kartų paduoti į teismą. Generolo byla parodė, kad vietoje justicijos šioje šalyje atvirai veikia nusikalstama ir ydinga sistema. Į teismą turi būti paduotas pats Amerikoje vykdomas “karas su narkotikais”, o taip pat taip vadinama Bušo administracijos politika narkotikų atžvilgiu. Norjegos procesas, nors jis ir baigėsi grubia prievarta prieš teisingumą, vis dėlto, tampa šiokia tokia kompensacija tiems, kurie dar neapkurto ir neapako. Procesas įrodė, kad Britanija komanduoja mūsų vyriausybei ir atskleidė visišką Bušo administracijos ideologijos bankrotą. Ideologijos, kuri apsiginklavo devizu: “Bet kokiu atveju tikslas visada pateisina priemones. Egzistuoja labai nedaug moralinių absoliutų”. Bušui, kaip ir daugeliui politikų, veikti, remiantis absoliučia morale būtų pražūtinga. Tik tokioje atmosferoje mes galėjome leisti Bušui pažeisti mažiausiai šešis JAV įstatymus ir dešimtis tarptautinių sutarčių, kai buvo sukurstytas karas Irake.

Dabar mes tapome liudininkais, kaip Kolumbijoje ir Vašingtone vyksta esminis prekybos kokainu valdymo mechanizmo pertvarkymas: be smurto ir be susišaudymų. Tegu džentelmenai su dalykiniais kostiumais iš Kalio kartelio varo savo biznį džentelmeniškai. Trumpiau tariant, Komitetas 300 ėmė tiesiogiai vadovauti prekybai kokainu, kuri nuo šio momento vyks taip pat sklandžiai, kaip ir prekyba kokainu. Naujai Kolumbijos vyriausybei nurodyta pakeisti veiksmų taktiką ir kryptis. Jinai turi paklusti Komiteto 300 žaidimo taisyklėms.

Reikėtų užsiminti ir apie Amerikos dalyvavimą prekyboje opiumu su Kinija, kuri prasidėjo JAV pietuose dar iki Pilietinio karo. Koks gali būti ryšys tarp prekybos opiumu ir milžiniškomis medvilnės plantacijomis Pietuose? Kad tai išsiaiškintume, turime nukeliauti į Bengaliją, į Indiją, kur gaminamas aukščiausios kokybės (jeigu tik taip galima pavadinti) opiumas, visais laikais turėjęs didžiulę paklausą. Medvilnė buvo pati svarbiausia Anglijos prekė po opiumo, kuria prekiavo “Britų Ost Indijos kompanija”.

Dar naujienų

Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4 Warning: Illegal string offset 'id' in /home/netiesa/public_html/wp-content/themes/tribune/footer.php on line 4
%d bloggers like this: