Instrukcija kaip elgtis branduolinio karo atveju. Pagal BBC

Autorius: Laurynas Ragelskis Šaltinis: http://ragelskis.lt/2019/10/13... 2019-10-13 12:45:00, skaitė 558, komentavo 1

Instrukcija kaip elgtis branduolinio karo atveju. Pagal BBC

Vakar, kapstydamasis savo serveryje, vietoj foninės muzikos peržiūrėjau 1984 metų Britanijos valstybinio transliuotojo BBC meninį-publicistinį filmą "Gijos" ("Threads", rus. "Нити").

Tiek viršelis, tiek filmo pavadinimas neatspindi filmuko esmės. Trumpai, tai pseudodokumentiniu stiliumi nufilmuotas pasakojimas, kas būtų, jeigu staiga tuo metu (1984-aisiais) prasidėtų branduolinis karas tarp Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) ir Šiaurės Atlanto Gynybos Organizacijai (ŠAGO) priklausančių šalių. Ir kaip ši pramoga paveiktų pramoninės Anglijos provincijos miesto Šefildo bei jo apylinkių gyvenimą.

Nors filmukas pelnė įvairių apdovanojimų ir netgi tam tikrą platų žinomumą siaurame postapokalipsės fanatų ratelyje, kinematografo atžvilgiu tai pakankamai skurdus reginys, tiek scenarijaus, tiek vizualo prasme. Filmo siužetas sukasi apie dvi vidutinio sluoksnio britų šeimas, kurių jaunuoliai prieš pat branduolinį karą spėjo susiporuoti ir apsisėklinti, apie Šefildo merą ir šiaip apie bendrą situaciją, įtraukiant keletą antraplanių veikėjų.

Istorija nutraukiama praėjus 13 ar 14 metų nuo branduolinio atrakciono starto.

Dabar moralas, dėl ko visa tai rašau: kokia pagrindinė šio reginio "žinutė", ką mums nori sąmoningai ar pasąmoningai perduoti jo kūrėjai?

Kad branduolinis karas - tai baisu? Ne.

Kad jo metu atskirų žmonių likimai nieko nereiškia? Ne.

Kad, vaikai, gyvenkime draugiškai? Dar labiau ne.

Esminis momentai ir pagrindinės išvados, kurias galima pasidaryti iš šio filmo yra šios:

  1. Branduolinio karo atveju, Britanijoje iš visų paslaugų ir socialinių sistemų ilgiausiai funkcionuos pieno išvežiojimas ir pristatymas "iki durų". Be bajerio - jau aišku, kad vyksta branduolinis karas, pusė žmonių bando pabėgti iš miesto, kita pusė lenda į rūsius, televizija pasakoja, kiek ir kur branduolinėmis raketomis apsišaudė TSRS ir ŠAGO, o pienininkas savo mėlynu sunkvežimiuku vis veža pieną ir stato po du buteliu prie durų...
  2. Britanijoje nėra ekstra plano, su instrukcijomis, kaip adekvačiai reaguoti į tokio masto sugriovimus ir infrastruktūros sunaikinimą, koks būtų branduolinės atakos atveju, skaičiuojant, kad Šefildui, kaip pramonės miestui bus skirta vos viena raketa su branduoliniu užtaisu. O egzistuojantis planas "War Book 1" ir "War Book 2", kurį vykdyti privalės vietinė valdžia, skirti reaguoti į Antrojo pasaulinio lygio aviacijos antskrydžius bei kokius nors potvynius.
  3. Svarbiausias dalykas - daugiausiai šansų išgyventi pačią katastrofą ir po jos sekančius kelioliką metų suirutės turi TIK VALDYMO ir REPRESINIŲ STRUKTŪRŲ atstovai. Jie vieninteliai turės informacija apie tai, kas vyksta, ir bent šiek tiek laiko tam pasiruošti, jie vieninteliai naudosis sukauptais resursais ir skirstys juos SAVO NUOŽIŪRA, pagal SAVO SUPRATIMĄ ir SAVO POREIKIUS ir trečią - jie vieninteliai bus ginkluoti ir fiziškai galės ne tik apsiginti, bet ginklu spręs VISAS SAVO PROBLEMAS su miniomis alkstančių, plėšikaujančių, vagimis ir marodieriais. O visi kiti Britanijos piliečiai - tik biomasė ir šūdas, reikalingi tik tiek, kiek naudos gali atnešti valdymą savo rankose išlaikiusiam(!) Anglijos šūdeličiui.

Žinoma, BBCėšnikai trečiojo punkto, jokiu būdu neakcentuoja. Atvirkščiai, jie kaip tik stengiasi parodyti, kaip didvyriškai Šefildo meras su savo ekstra komanda, lindėdami sugriautos merijos rūsyje, bando vadovauti postpokaliptiniam radiaciniam Šefildui. Ir kaip ištikimai armija bei policija saugo maisto sandėlius, bei patruliuoja Šefildo griuvėsiuose naikindama marodierius.

Tačiau tos jų pastangos taip gražiai disonuoja su jų rodomomis aplinkybėmis, kad užtenka tik racionaliai įvertinti situacija ir pasidaro akivaizdu, kas šioje britiškoje apokalipsėje išsilaikys balne, o kieno "britiškoji svajonė" realizuosis trąšos radioaktyviam dirvožemiui pagerinti pavidalu.

Aš manau, tai yra esminis vakaroidų pasaulio adeptų privalumas - jie tokie užtikrinti savo SISTEMOS GALIA, jog praktiškai atvirai demonstruoja savo požiūrį ne tik į pasaulį, bet ir į savo pačių valdomą liumpenelektoratą. Bėda tik, jog tas elektoratas, net ir nosimi baksnojamas į savo vakaroidinės pasaulėžiūros kakutį, su viskuo sutinka, nuolankiai priima šūdeličio jam priskirta rolę ir nė nebando iš esmės keisti savo minios-šūdeličio valdymo sistemos.

Vienintelis dalykas, ko jis trokšta - kad pienininkas jam vežtų pieną pagal grafiką.

Epilogui siūlau išklausyti ir įsisąmoninti VISIŠKAI KITOS pasaulėžiūros atstovų poziciją duotu klausimu, kurią įgarsino 1983 metų 4-ojo RVVKIU fakulteto absolventai, sukūrę "Specialiosios Paskirties Raketinių Pajėgų himną", kurio vaizdo klipui liaudies meistrai panaudojo ir ką tik aptarto filmo kadrus: