Vytautas Radžvilas. Lietuva kaip svajonė

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-03-12 10:24:00, skaitė 550, komentavo 2

Vytautas Radžvilas. Lietuva kaip svajonė

Profesoriaus Vytauto Radžvilo baigiamoji kalba Nacionalinio susivienijimo steigiamajame suvažiavime 2020 metų kovo 7 dieną. 

Kalbos vaizdo įrašas 

Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus. 
Aš trokštu jums atskleisti ją.
Ateikit! Dvasioje nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį...
Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, 
      kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.

Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai... 
Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė.
Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva
      padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji 
            nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.

Tai yra poeto, mistiko ir diplomato Oskaro Milašiaus žodžiai apie Lietuvą. Juos neatsitiktinai pasirinkau šiai baigiamajai kalbai. Nes būtent čia, šituose žodžiuose glūdi atsakymas, ko šiandien mums labiausiai reikia ir kas yra tikrasis mūsų jėgų, ištvermės ir vilties šaltinis. Jis rašo apie Lietuvą. Lietuvą, kuri yra jo svajonėse. Mums šiandien, kaip ir visais laikais, labiausiai reikia svajonės. Taip yra todėl, kad kilni svajonė, kurią įkvepia meilė, galiausiai pagimdo viziją, kuri savo ruoštu yra ilgesio šaltinis. O ilgesys yra jėga, kuri suteikia valios ir ryžto padaryti iš pirmo žvilgsnio neįmanomus ar net antžmogiškus darbus. 

Šitas svajotojas Versalio konferencijoje didvyriškai ir sėkmingai  kovojo už tai, kad Lietuva būtų pripažinta. Vieną kartą turime įsisąmoninti, kad Lietuvą pirmą kartą sukūrė pirmiausiai svajotojai. Tie basi savanoriai, kurie be ginklo kovėsi su visais tais, kurie norėjo pasmaugti Lietuvos respubliką, jie kovojo dėl svajonės. Ir šita svajonė vedė Lietuvą beveik 20 metų, įkvėpė jėgų padaryti neįtikėtinus darbus. Ji privertė Darių ir Girėną savo testamente rašyti, kad „Lietuva laukia iš savo sūnų dar drąsesnių žygių”. Bet svajonė ir gelbsti.

leškojau tėviškės tamsioj naktyj, it kapas:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ar plaka dar skausme širdis sukepus,
ar tu gyva, ar negyva?

Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
atsakė man: — Aš čia — gyva.

Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai…
— Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?
Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių
atsiliepė: — Aš čia — gyva.

Tai neapsakomos svarbos žodžiai. Jie primena, kas nutiko ir kaip Lietuvą gelbėjo svajonė. Tie, kuriems Lietuva nebuvo svajonė, užmiršo Lietuvos respubliką tą baisią 1940 metų birželio dieną. Jie nuėjo tarnauti svetimiems ir uoliai šitą Lietuvą naikino. Ir būtent tie, kuriems Lietuva buvo svajonė, jie sugebėjo įžvelgti, kad ji gyva, nors kartais atrodė, kad ji iš tiesų yra „kape palaidota“. 

Ir šiandien mes gyvename istoriniu laikotarpiu, kai baigėsi vadinamõsios banaliõs kasdieninės politikos laikas. Pasaulio istorija rodo, kad kai būna ramūs, taikūs, daugeliu atžvilgiu be galo nuostabūs ir žavingi laikotarpiai, jų metu verda kasdieninis gyvenimas, bet jis iš karto atrodo aiškus, suprantamas, numatomas. Tačiau reguliariai kiekvieną žemyną ir valstybę užklumpa laikas, kai tai, kas dar vakar atrodė nepajudinamai tikra, staiga susvyruoja ir pradeda byrėti. Daugelis iš mūsų esame panašaus sukrėtimo liudininkai. 

Šiandien mes gyvename panašaus sukrėtimo išvakarėse. Ir noriu pasakyti, kad išliks tie, kurie supras, kad kai nebeveikia įprastos, dažnai nuvalkiotos mąstymo schemos, vaizdiniai, išgelbėti gali tik visiškai nauja vizija. Reikia iš naujo pasižiūrėti į savo nueitą kelią, dabartinę padėtį, vietą pasaulyje, bet norint juos įsivaizduoti, reikia matyti ateitį. O ateitį mato tik tie, kas svajoja. 

Dėstydamas filosofiją studentams dažnai pasakoju vieną viduramžių legendą. Kai buvo statoma Šartro katedra, trys žmonės karučiais vežiojo akmenis į statybos vietą. Jų paklausė, ką jūs čia veikiate. Vienas atsakė, kad „kaip nelaimingas vergas plušu šitoje statyboje“. Kitas atsakė, „dirbu statybininku, kad išmaitinčiau save ir šeimą“. O trečias atsakė: „statau katedrą“. Visada užduodu klausimą, ar šitie žmonės dirba tą patį darbą. Taip, linksmą klausimą, kuris dažnai sukelia nemenkos sumaišties. Vieni mano, kad tą patį, kiti, kad skirtingą. Bet šiaip ar taip, išsiaiškinam, kad vis dėlto ne. Kodėl „ne“?  - Todėl, kad jeigu pasaulyje nebūtų svajojančių žmonių, kurių vizijose iškiltų skriejanti į dangų katedra, žemėje galėtų būti milijardai akmenų, bet jie ir bus tik beformės akmenų krūvos. Tam, kad atsirastų katedra, reikia, kad rastųsi tie, kurių vaizduotėje iškyla jos vizija. 

Tai štai, Lietuvos padėtis ir ne tik Lietuvos padėtis, yra tokia sunki, pavojinga, kelianti nerimą, todėl, kad nebėra katedros statytojų. Kad yra tiktai kaip vergai tampantys akmenis į statybos vietą arba geriausiu atveju užsidirbantys duoną, kartais ir labai sočiai. Todėl, jeigu mes – Europa – dėl ko nors žūsime, tai ne dėl duonos stokos. Žūti galime tik dėl vienintelio dalyko – tikslo ir prasmės pojūčio nebūvimo. 

Tam, kad galėtum eiti į priekį, turi žinoti, ką darai, ir apskritai, kam gyveni. Kai šiandien pristatydamas programą kalbėjau, kad viena iš liūdniausių mus ištikusios krizės apraiškų yra idėjų stoka, kaip tik ir norėjau pasakyti, kad nebėra svajonės, kad gyvename pasaulyje, kur atrodo, kad jau visos mintys pasakytos. Pasaulyje, kuriame nėra ko daugiau siekti, išskyrus saugumą ir gerovę. Tie dalykai yra nepaprastai svarbūs, bet reikia suprasti, kas iš tikrųjų už jų slypi. 

Gerovės, suprantamos kaip sotumas ir saugumo, trokšta net ameba, kiekvienas net menkiausias gyvūnėlis. Mes darome didžiulę klaidą pernelyg sureikšmindami, tiksliau suabsoliutindami tuos svarbius dalykus, kurie niekada neturi būti absoliutūs. Todėl galima, kaip kartais būdavo sakoma ir okupacijos laikais, ir šiandien, dirbti Lietuvai. Bet bėda ta, kad tuose darbuose Lietuvos nėra. Gali tiesti kelius, statyti namus, auginti duoną, bet visa tai galima daryti ir būnant galingos, tave pavergusios imperijos belaisviu. Dirbti savo kasdieninį darbą – nepakanka. Reikia konteksto, perspektyvos ir vizijos, kurie jį įprasmina. Štai kodėl manau, kad Oskaras Milašius labai tiksliai įvardijo, kas yra ta svajonių kelrodė žvaigždė. Ne šiaip Lietuva. Ji vadinasi – Tėvynė. Tėvynė yra tai, iš ko mes ateiname ir kur galiausiai visi sugrįšime. 

Dievas ir Tėvynė. Tie du žodžiai yra susiję neatskiriamai. Juk kalbėdami apie tai, kas mūsų laukia, mes visi žinome – tas posakis yra be galo tikslus ir iškalbingas, – kad kada nors kiekvienas iš mūsų keliausime į tėvo namus. Tėvas ir Tėvynė. Bet turime ir kitą tėvynę, politinę tėvynę, kuri vadinasi Lietuva. 

Kai kalbame apie politiką, užmirštame, tiksliau, užmiršome, kad politikoje yra be galo svarbus tinkamas valdymas. Kad politika privalo patenkinti mūsų poreikius. Bet vis dėlto tikrasis politikos pašaukimas ir tikslas yra atsakyti į amžiną klausimą – kas yra žmogus ar ką reiškia gyventi žmogiškai. Šito klausimo nebūtina kelti tiesiogiai, tiesmukiškai. Bet kuomet mes ginčijamės kas yra teisinga ar neteisinga, gėris ir blogis, laisvė ar vergija, ką iš tikrųjų šiais klausimais pasakome? Mes pasakome, kad esame žmonės, turintys laisvą valią ir privalome pasirinkti. 

Bet tą akimirką, kai mes pasirenkame tai, kas neteisinga, bloga, tai, iš ko nešvyti Laisvė, tuo mes iš tikrųjų iškrentame iš žmogiškumo. Politika gali būti ir išsižmoginimo vieta, bet politika gali būti ir savęs įžmoginimo vieta. Štai kodėl mums reikalinga valstybė. Todėl, kad valstybė pirmiausiai  yra viešoji erdvė, kurioje mes turime susitarti, ką reiškia būti kartu ir svarbiausia – žmogiškai. 

Ne veltui Justinas Marcinkevičius sakė, kad Lietuvą reikia lipdyti be paliovos. Bet šitas lipdymas, ką ir norėjau pasakyti šia kalba, nėra rutiniškų darbų darymas, naiviai įsivaizduojant, kad jau atlikai pareigą. Ką reiškia tai, kad dar būdami šitame pasaulyje, mes vis dėlto norime elgtis kaip žmonės ir kaip krikščionys? Kiekvienas mūsų poelgis, iš kurio švyti artimo meilė, teisingumas, kitos dorybės. Kas tai yra? Jeigu ne būsimųjų Tėvo namų be galo netobulas provaizdis čia, jau šitoje žemėje. 

Lygiai taip pat yra, kai kalbame apie Lietuvą, apie savo Valstybę. Kodėl mes sakome, kad mums reikia teisingumo? Argi tik tam, kad teisingai padalintume duoną? Nors ir svarbu, kad jos užtektų visiems. Kas yra Valstybė? Valstybė be jokios abejonės yra politinis kūnas. Valstybė yra žmonių bendruomenė, kuri privalo stengtis tarpusavyje sugyventi ir savo gyvenimą sutvarkyti taip, kad nepuolant į jokius lygiavos ir panašius kraštutinumus kiekvienas šito kūno narys žinotų ir visada būtų tikras, kad čia jis yra svarbus, yra reikalingas, prireikus jis bus gerbiamas, saugomas ir galiausiai mylimas. 

Kodėl taip griežtai teko per šitą pristatymą (ir tai atsispindėjo mūsų rezoliucijoje), pasmerkti „Globalios Lietuvos“ strategiją ir ją grindžiančią ideologiją? Todėl, kad šita strategija savaime griauna Lietuvą kaip Tėvynę arba kaip mūsų namus. 

Štai kodėl šiandien pagrindinis ir kartu sunkiausiai įgyvendinamas mūsų uždavinys yra suprasti, kad primityviai suvokiamos pragmatiškos politikos laikas baigėsi. Šiandien atėjo laikas tų, kurie suvokdami, kad šita mūsų Lietuva niekada nebus tobula, vis dėlto ją kurs įsivaizduodami pilietinį kūną, kuris bus toks, kaip jį netobulai mėginau apibūdinti. Tai bus visuma, kurioje kiekvienas ras savo vietą. Be abejo, tokia visuma gali egzistuoti irgi tik kaip svajonė mūsų vaizduotėje. Bet jeigu mes mėginsime tokią Lietuvą kurti, aš manau, kad ji vis dėlto bus paženklinta tuo pačiu amžinybės ženklu. 

Tuo ir baigiu. Mūsų misija ne šiaip atnaujinti Lietuvą, įgyvendinti pertvarką, mūsų misija – Lietuvai sugrąžinti svajonę, ilgesį, meilę, o tuo pačiu norą ir valią gyventi.