Vytautas Sinica. Reikia atsikratyti Radžvilo, kad galėtum rengti laurinavičius

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-04-20 06:58:00, skaitė 627, komentavo 0

Vytautas Sinica. Reikia atsikratyti Radžvilo, kad galėtum rengti laurinavičius

Kuklus epizodas kartais primena sistemines problemas. Praėjusią savaitę sklido neva „demaskuojantys“ sputnik.lt partnerių sąrašai, tarp kurių buvo ir propatria.lt ir dar ne vienas nieko bendra su Rusijos propaganda neturintis. Sąrašus gyrė ne vienas žinomas ir visuomeniškas žmogus - Jonas Ohmanas (galiausiai pripažinęs, kad Pro Patria bloga dėl pažiūrų, nesvarbu, ar susijusi su Rusija), kovinė konservatorė Rasa Juknevičienė ir kiti.

Kolega VU doktorantas Marius Markuckas atkreipė dėmesį, kad tarp gyrusiųjų sąrašus buvo ir politologu, užsienio reikalų ekspertu prisistatantis Vilniaus politikos analizės instituto (t. y. Sorošo finansuojamos ideologinės propagandos kontoros) analitikas Marius Laurinavičius. Žmogus nuosekliai liaupsinamas Žygimanto Pavilionio ir dar kelių veikėjų. Bėda ta, kad tas „skandalingas“ diskreditacijai sukurtas portalų sąrašas buvo visai ne Rusijos sputniknews.lt, o imitacinis vietinio L. Ragelskio sukurtas sputnik.lt. Visa eilė kovotojų prieš Rusijos propagandą patys tiesiogiai pakibo ant prokremliškos propagandos kabliuko ir dar entuziastingai ėmėsi ją skleisti.

M. Markuckui kyla klausimas, ar tai visiška nekompetencija ar ideologinis aklumas, kai norint apdergti, senu žodynu, klasinį ir  ideologinį priešą, tinka bet kokios priemonės? Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad M. Laurinavičius yra VU TSPMI absolventas (kaip ir M. Markuckas, kaip ir aš pats) ir kad pirmąjį savo veiklos dešimtmetį VU TSPMI, nors įkurtas Sąjūdžio ir išeivijos žmonių, buvo bemat perimtas ir jam pradėjo vadovauti tokie atsidavę ir Maskvoje užgrūdinti sovietinės sistemos ideologiniai kadrai kaip E. Kūris ir G. Vitkus. Šiandien ši institucija raško tuomečio švietimo vaisius – visą eilė labai savotiškus santykio su valstybe pagrindus tada išsiugdžiusių žmonių šiandien sudaro TSPMI dėstytojų korpusą.

Tai atsiliepia ne tik politologų rengimo lygiui ir santykiui su Lietuvos valstybe. Prieš dvejus metus teko plačiai rašyti apie tai, kaip politologų kalvės dėl dėstytojų ir studentų santykio su valstybe tampa iš esmės Maskvos remtų Sąjūdžio metais Pietryčių Lietuvą atplėšti siekusių autonomininkų idėjų ekspertinio advokatavimo centrais. Atskiri TSPMI dėstytojai ir šiandien teigia, kad Lietuvos lenkų autonomija yra savaime ne antivalstybinė idėja. Kolega taip pat TSPMI absolventas Šarūnas Legatas atkreipė dėmesį į atitinkamus padarinius nacionalinio saugumo klausimais. Čia ratas apsisuka ir galima prisiminti, kad tas pats M. Laurinavičius 2014 metais, jau prasidėjus ne tik Maidano, bet ir Krymo įvykiams, viešai aiškino, kad Rusija neturi intereso ir tikrai nemėgins užgrobti Ukrainos teritorijų.

Žurnalistikos mohikanas Vidas Rachlevičius prieš tris metus rašė atvirai: „TSPMI iš esmės tapo leftististinių pažiūrų dėstytojų prieglauda, [o pati] TSPMI visa savo esme tampa konjunktūrine organizacija, kuri yra išsikėlusi labai jautrias vėtrunges, rodančias, iš kurios pusės vėjas pučia. Taigi, tai yra politinių chameleonų perykla. Nemažai instituto auklėtinių vėliau tampa diplomatais, žurnalistais, viešųjų ryšių specialistais, todėl galime teigti, kad auginama karta, kuri vėl vadovaujasi viena vienintele „teisinga“ ideologija.

Neįmanoma pamiršti, kad neatsitiktinis šiame fone buvo ir prof. Radžvilo metimas iš VU TSPMI. Vienais metais po studentų skundo, kad dėstytojo pažiūros euroskeptiškos, buvo panaikintas unikalus Radžvilo kursas apie Europos idėją, kitais metais, prisidengiant konkursu su pritaikytomis sąlygomis, apskritai pramestas iš TSPMI (plačiai aprašęs čia). Kad rektoriaus A. Žukausko patvirtintos konkurso sąlygos tada buvo personalizuotos ir skirtos pašalinti Radžvilą, konstatavau ne aš, o VU Senatas. Tik tuomečiam tvirtą užnugarį prezidentūroje turėjusiam rektoriui tai nerūpėjo. V. Radžvilui tuometinis VU TSPMI direktorius R. Vilpišauskas ir dabartinė direktorė M. Šešelgytė maloningai pasiūlė eiti docento pareigas vieneriems metams.

Nuo tada daug kas įvyko. Radžvilas laimėjo ginčą VU etikos komisijoje. Darbų ginčų komisija, dėl suprantamų priežasčių nesiryžusi mesti atviro iššūkio D. Grybauskaitės bendramoksliui ir globotiniui A. Žukauskui, vis dėlto primygtinai pasiūlė spręsti ginčą taikiai. VU rektoriui neliko kitos išeities, kaip nusileisti. Tačiau dėl nežinia kokių motyvų ir kieno įkvėpti TSPMI doc. D. Šlekys ir VU studentų atstovas E. Kinderis pasiryžo toliau kovoti už V. Radžvilo tariamai įžeistos N. Arlauskaitės garbę ir parašė skundą (kažkodėl jie, o ne pati N. Arlauskaitė, nors tai būtų buvę natūraliau ir suprantamiau) į Vyriausiąją akademinės etikos kontrolieriaus tarnybą, po grubaus ir ideologizuoto V. Sadausko pašalinimo iš pareigų iš tiesų tapusia ideologiškai šališka institucija. Įdomiomis aplinkybėmis, kurias bus galima plačiau atskleisti kita proga, jų skundas buvo patenkintas. V. Radžvilas tokį sprendimą padavė į teismą ir tą teismą laimėjo. Taigi ir VU etikos komisija, ir teismas šiandien yra patvirtinę, kad V. Radžvilas jokios etikos nepažeidė. Bet susidorojimui maža atimti galimybę dėstyti TSPMI studentams, labai norisi ir sutrypti reputaciją. Tačiau iš tikrųjų kalbame ne apie V. Radžvilą. Tieisog šioje istorijoje atsispindi apmąstymo vertos keistenybės. Stebint liūdną politologijos būklę šalyje (būtų įdomu pamatyti, kiek visuomenės pasitiki politologais) ir prisimenant Radžvilo sudorojimo istoriją, šiandien prašosi keli klausimai, kurie pradedami iš esmės ir pačiu laiku kelti M. Markucko straipsnyje:

- Ką sako apie valstybę ir padėtį TSPMI susidorojimas su profesorium Radžvilu?

- Kokie ir kieno interesai bei kokios už jų stovinčios jėgos lėmė, kad į gyvybiškai svarbią nacionalinio saugumo požiūriu mokslo ir studijų instituciją priimama dirbti jokio akademinio pasirengimo politologijoje neturėjusi rusų literatūros specialistė Natalija Arlauskaitė, kurios nekompetencija tris metus iš eilės buvo akivaizdi net antro kurso studentams, bet kuri buvo atkakliai ginama instituto administracijos ir tapo TSPMI profesore ir programos vadove?

- Atitinkamai, kokie ir kieno interesai bei kokios už jų stovinčios jėgos lėmė tai, kad iš instituto buvo išstumtas – pasitelkiant melagingą politizuotą studentų skundą ir fiktyvų konkursą – nesikuklinkime, vienas iš pagrindinių valstybę atkūrusio Sąjūdžio kūrėjų, dirbusių TSPMI ne dėl ankstesnių nuopelnų, bet skaitęs unikalias paskaitas, kurias lankydavo ne tik kitų VU fakultetų, bet ir kitų aukštųjų mokyklų studentai, skiepijęs jiems tvirtas valstybines pažiūras ir, kaip dabar jau matyti, toliaregiškai prognozavęs ES ateitį?

- Kodėl TSPMI administracijai žūtbūtinai reikėjo atsikratyti ne tik Radžvilo etato, bet ir jo politinės filosofijos kurso, atiduodant jį dėstyti doktorantui, o prieš tai metų metais bandant jį naikinti ar bent „optimizuoti“?

Be abejo, tai ne asmens vertinimo, įsižeidusių kolegų ar pūkuotų studentų klausimas. Tai valstybės būklės klausimas. Maždaug toks: kas iš tiesų valdo Lietuvos valstybę ir pagrindinę politologų kalvę TSPMI, jeigu galėjo įvykti ir, kaip matome, tebevyksta tokie keisti dalykai?

 Toj pačioj apkaboj: