Enochas Powellas. Kraujo upės

Autorius: Enochas Powellas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-04-21 07:30:00, skaitė 251, komentavo 2

Enochas Powellas. Kraujo upės

Šiandien sukanka 52 metai nuo dienos, kai buvo pasakyta įžymioji Enocho Powello kalba „Kraujo upės“. Ta proga pateikiame jos pilno teksto vertimą. Kalba buvo pasakyta Konservatorių asociacijos susitikime Birmingheme 1968 metais.

Aukščiausia valstybingumo funkcija yra apsaugoti nuo blogio, kurio įmanoma išvengti. Siekiant tai padaryti susiduriama su kliūtimis, giliai įsišaknijusiomis žmogaus prigimtyje. Viena iš kliūčių yra ta, kad tokie blogiai nėra matomi tol, kol jie neįvyksta: kiekvienoje jų brendimo stadijoje yra vietos abejonėms ir prieštaravimams, ar jie yra tikri ar tik įsivaizduojami. Tuo pačiu, tokios problemos pritraukia mažai dėmesio, lyginant su tuometinėmis bėdomis, kurios būna nenuginčijamos ir neatidėliotinos, iš ko politikams kyla įkyri pagunda rūpintis tik neatidėliotina dabartimi, ateities sąskaita.

Galiausiai, žmonės yra linkę painioti bėdų numatymą su bėdų kėlimu ir net su bėdų troškimu: „Jei tik“, jie mėgsta manyti, „jei tik žmonės apie tai nekalbėtų, tai greičiausiai neatsitiktų“. Tikriausiai toks įprotis yra kilęs iš primityvaus įsivaizdavimo, kad žodis ir daiktas, pavadinimas ir objektas, yra tas pats.

Visais atvejais, diskusija apie ateities baisius, bet įdėjus pastangų dabartyje, išvengiamus blogius yra pati nepopuliariausia, tačiau tuo pat metu ir pati reikalingiausia veikla politikui. Tie, kurie žinodami vengia to, nusipelno ir dažnai būna prakeikiami ateities kartų.

Prieš savaitę ar dvi kalbėjausi su rinkėju, vidutinio amžiaus, gana vidutiniu vyru, dirbančiu vienoje iš mūsų valstybinių industrijų.  Po poros sakinių apie orą jis staiga tarė: „jei turėčiau pakankamai pinigų, nelikčiau šioje šalyje“. Aš paprieštaravau, kad valdžia nėra amžina, bet jis nekreipdamas dėmesio tęsė: „Turiu tris vaikus, visi jie mokėsi gerose mokyklose ir du iš jų yra susituokę ir sukūrę šeimas. Aš nebūsiu patenkintas tol, kol nematysiu jų įsikūrusių užsienyje. Šioje šalyje po 15 ar 20 metų juodas žmogus dominuos virš balto žmogaus“.

Jau girdžiu inkvizicijos chorą. Kaip aš drįstu sakyt tokį baisų dalyką? Kaip aš drįstu kelti bėdas ir kurstyti jausmus atkartodamas tokį pokalbį?

Atsakymas yra tas, kad aš neturiu teisės to nedaryti. Tai yra padorus, paprastas anglas, kuris dienos šviesoje, mano paties mieste sako man, savo atstovui parlamente, kad jo vaikams bus nebeverta gyventi jo šalyje. Aš tiesiog neturiu teisės gūžčioti pečiais ir galvoti apie ką nors kita. Tai ką jis sako, tūkstančiai ir šimtai tūkstančių sako ir galvoja- gal būt ne visoje Didžiojoje Britanijoje, bet regionuose, kurie jau patiria visišką transformaciją, kuriai nėra paralelių per tūkstantį metų Anglijos istorijos. Pagal dabartines tendencijas, po 15 ar 20 metų šioje šalyje bus trys su puse milijono Tautų sandraugos* imigrantų ir jų palikuonių. Tai ne mano sugalvotas skaičius. Tai yra oficialus skaičius, pateiktas parlamentui generalinio registrų biuro atstovo. Nėra pateikta oficialaus skaičiaus 2000 metams, tačiau jis turėtų būti tarp penkių ir septynių milijonų, maždaug dešimtadalis visos populiacijos, beveik tiek, kiek gyvena Didžiąjame Londone. Žinoma, tas kiekis nebus tolygiai pasiskirstęs nuo Margate‘o iki Aberystwyth‘o, nuo Penzance‘o iki Aberdeen‘o. Visi rajonai, miestai ir miestų dalys Anglijoje bus užimti imigrantų ir jų palikuonių populiacijos. Laikui bėgant, imigrantų palikuonių, gimusių Anglijoje dalis, atvykusių tuo pat keliu, kaip mes visi, smarkiai augs. Jau 1985 metais vietoje gimusių dalis sudarys daugumą. Dėl to kyla neatidėliotinas poreikis veiksmui dabar, būtent tokiam veiksmui, kurio imtis politikams sunkiausia, veiksmui, kada sunkumai patiriami dabartyje, bet blogis, kuriam siekiama užkirsti kelią ateina tik dar kelis kartus pasikeitus parlamentui.

Natūralus ir racionalus pirmas klausimas, kylantis tautai pastatytai į tokią padėtį, yra „Kaip visa tai galima sumažinti?“. Jei negalima tam visiškai užkirsti kelio, ar bus tai galima sumažinti priklauso nuo skaičių: svetimo elemento įtakingumas ir šaliai sukeliamos pasekmės yra visiškai skirtingos jei tas elementas sudaro 1 procentą populiacijos ir jei 10 procentų. Atsakymai į šį paprastą ir racionalų klausimą taip pat yra paprasti ir racionalūs: stabdant, ar sąlyginai stabdant, tolimesnį atvykimą ir skatinant maksimalų išvykimą. Abu atsakymai yra konservatorių partijos programos dalis. Beveik neįtikėtina, kad šiuo metu vien tik į Wolverhampton‘ą kiekvieną savaitę iš užjūrio atvyksta 20-30 imigrantų vaikų. Tai reiškia papildomas 15-20 šeimų poros dešimtmečių bėgyje. Tuos, kuriuos dievai nori sunaikinti, pirmiausia išveda iš proto. Mes tikriausiai tikrąja to žodžio prasme išprotėjome kaip tauta, kasmet įsileidžianti 50 tūkst. išlaikytinių, kurie daugiausia yra pagrindas imigrantų palikuonių populiacijai ateityje. Tai tas pats, kas žiūrėti į tautą, kruopščiai kraunančią savo pačios laidotuvių laužą. Mes esam tokie išprotėję, kad leidžiam nesusituokusiems asmenims imigruoti su tikslu kurti šeimą su antromis pusėmis, kurių jie dar net nėra matę.

Lai niekas nesitiki, kad išlaikytinių srautas automatiškai nuslobs. Priešingai- net ir priimant po 5000 per metus, pagal dabartinę imigracijos programą**, norinčiųjų yra pakankamai, kad ir dvidešimt penkiems tūkstančiams imigrantų per metus, net nekalbant apie didžiulį ryšių rezervuarą  šioje šalyje, o apie nelegalią imigraciją iš viso nekalbu. Tokiomis aplinkybėmis niekas nėra pakankama, kaip tik bendro atvykimo įsikūrimui sumažinimas iki nereikšmingų proporcijų, ir kad reikalingų įstatyminių ir administracinių priemonių būtų imtasi nedelsiant.

Pabrėžiu žodį „įsikūrimui“. Tai neturi nieko bendro su Tautų sandraugos piliečių atvykimu į šią šalį, ne kaip atėjūnų, su tikslu studijuoti ar kelti kvalifikacijas, pavyzdžiui kaip Tautų sandraugos gydytojai, kurie savo šalių naudai, pagelbėjo mūsų ligoninių paslaugoms plėstis greičiau, nei kitu atveju būtų buvę įmanoma. Jie nėra ir niekada nebuvo imigrantai.

Atkreipiu dėmesį į reemigraciją. Jei visa imigracija pasibaigtų rytoj pat, imigrantų ir jų palikuonių populiacijos augimas būtų stipriai pristabdytas, bet šio elemento, esančio populiacijoje, dydis vis tiek paliktų nacionalinį pavojų. Tai įmanoma pakeisti tik kol didžioji dalis imigrantų populiacijos yra sudaryta iš asmenų, atvykusių per pastaruosius maždaug dešimt metų. Tai yra priežastis skubiam Konservatorių partijos programos įgyvendinimui: reemigracijos skatinimui. Niekas negali numatyti kiekio, kuris, su dosnia pagalba, pasirinktų grįžti į savo šalis ar išvykti į kitas šalis, kurios yra pasiruošusios priimti darbo jėgą ir jų turimus įgūdžius. Niekas nežino, nes tokio sprendimo niekada niekas nebandė. Galiu tik pasakyti, kad net dabar imigrantai mano rinkiminėje apylinkėje laikas nuo laiko ateina pas mane, klausdami ar galiu padėti jiems surasti pagalbą grįžti namo. Jei toks sprendimas būtų priimtas ir vykdomas su tokiu ryžtingumu, kurio situacija reikalauja, išvykstančiųjų srautas galėtų ryškiai pagerinti ateities lūkesčius.

Trečias Konseratoriių partijos politikos elementas yra kad visi, kurie yra šioje šalyje kaip piliečiai, būtų lygūs prieš įstatymą ir nebūtų diskriminacijos ir su visai valdžia elgtųsi vienodai. Kaip ponas Heath‘as sakė, pas mus nebus pirmarūšių ir antrarūšių piliečių. Tai nereiškia, kad imigrantas ar jo palikuonis turėtų būti pakeltas į privilegijuotą ar ypatingą klasę, ar kad piliečiui turėtų būti atimta teisė savo kasdieniuose reikaluose skirtingai elgtis su vienu savo bendrapiliečiu nei su kitu.

Negali būti bjauresnio realybės nesuvokimo, nei kokį turi tie, kurie garsiai reikalauja įstatymų, kaip jie vadina, „prieš diskriminaciją“, ar tai būtų rašytojai, rašantys į tuos pačius laikraščius, kurie ketvirtajame dešimtmetyje bandė nuo šios šalies nuslėpti kylantį pavojų, su kuriuo ji susidūrė, ar arkivyskupai, gyvenantys rūmuose, drebandys iš baimės pasislėpę po antklode. Jie viską supranta visiškai priešingai, nei yra iš tiesų.

Diskriminacija ir nepriteklius, nerimo ir apmaudo jausmas, yra ne imigrantų populiacijoje, bet tų, į kurių visuomenę jie atvyko ir toliau atvyksta. Todėl šiuo metu parlamentui priimti tokius įstatymus yra taip pat rizikinga, kaip mesti degtuką ant parako. Mandagiausias dalykas, kurį galima pasakyti apie to šalininkus, yra kad jie nežino ką daro.

Niekas labiau neklaidina kaip palyginimas tarp Tautų sandraugos imigranto į Britaniją ir afroamerikiečio. Jungtinių Valstijų juodaodžių populiacija egzistavo dar kai nebuvo Jungtinių Valstijų ir iš pradžių buvo tikrąja to žodžio prasme vergai. Vėliau gavo piliečių teises ir iki šios dienos vis dar pilnai neatėjo link buvimo visaverčiais piliečiais. Tautų sandraugos imigrantai atvyko į Britaniją kaip visaverčiai piliečiai į šalį, kuri nežinojo jokios diskriminacijos tarp piliečių ir jie iš karto turėjo visas piliečių teises nuo balsavimo iki valstybinės sveikatos apsaugos. Kad ir kokius nesklandumus imigrantai patyrė, jie kilo ne iš įstatyminių ar administracinių priežasčių, bet iš asmeninių aplinkybių ir atsitikimų, dėl kurių vieno žmogaus sėkmė ir patirtis visada skiriasi nuo kito žmogaus sėkmės ir patirties.

Tačiau kol imigrantams atvykimus į šalį buvo suteiktos visos nekantriai lauktos privilegijos ir galimybės, poveikis vietinei populiacijai buvo visai kitoks. Dėl jiems nesuprantamų priežasčių ir dėl priimtų sprendimų, apie kuriuos su jais niekas nesitarė, jie tapo svetimi savo pačių šalyje. Jų žmonoms tapo sunku po gimdymo gauti ligoninės lovą, jų vaikams tapo sunku gauti vietą mokyklose, jų namai ir rajonai pasikeitė neatpažįstamai, jų ateities planai ir ketinimai buvo sunaikinti. Darbe jie pastebėjo, kad darbdavys dvejoja taikyti imigrantams tuos pačius disciplinos ir kompetencijos standartus kaip vietiniams darbuotojams. Laikui bėgant, jie girdėjo vis daugiau ir daugiau balsų, sakančių, kad jie yra nepageidaujami. Dabar jie sužino, kad parlamentas ketina įteisinti vienakryptę privilegiją, įstatymą, kuris negali ir nėra skirtas jiems apsaugoti ar atsižvelgti į jų skriaudas, bet vietoj to suteikia svetimiems galią kritikuoti jų privačius veiksmus.

Tarp šimtų laiškų, kuriuos aš gavau po to kai paskutinį kartą kalbėjau šia tema prieš du ar tris mėnesius, buvo viena stulbinanti savybė, kuri buvo iš esmės nauja ir kurią laikau grėsminga. Visi parlamento nariai yra pripratę prie tipiško anoniminio siuntėjo. Tačiau mane nustebino ir privertė sunerimti tai, kad didelė dalis paprastų, padorių, protingų žmonių, rašančių racionalius laiškus, tiki, jog turi nenurodyti savo adreso, nes yra pavojinga nurodyti save ant parlamento nariui skirto laiško, pritariančio mano išsakytam požiūriui ir kad jie taip rizikuotų susilaukti nemalonumų. Buvimo persekiojama mažuma jausmas, augantis tarp paprastų anglų labiausiai paveiktose šalies dalyse yra kažkas, ko negali įsivaizduoti su tuo tiesiogiai nesusidūrusieji. Leisiu vienam iš tų šimtų žmonių šnekėti už mane:

„Prieš aštuonis metus Wolverhamptone, padorioje gatvėje buvo parduotas namas juodaodžiui. Dabar ten gyvena tik vienas baltasis (garbaus amžiaus pensininkė). Jos istorija yra tokia: per karą ji neteko savo vyro ir abiejų sūnų. Taigi, savo septynių kambarių namą, vienintelį savo turtą, ji pavertė bendrabučiu. Ji sunkiai dirbo ir gerai vertėsi, išsimokėjo paskolą ir pradėjo atsidėti senatvei. Tada atvyko imigrantai. Su augančia baime ji stebėjo kaip vienas po kito yra perimami namai. Rami gatvė tapo triukšmo ir sąmyšio vieta. Deja, jos baltieji nuomininkai išsikraustė. Dieną, kada išvyko paskutinis, ji buvo dviejų juodaodžių prižadinta 7 valandą ryto. Jie norėjo pasinaudoti jos telefonu susisiekimui su darbdaviu. Kai ji atsisakė, kaip būtų atsisakius be kuriam nepažįstamajam tokią ankstyvą valandą, ji buvo iškeikta ir jei ne grandinė ant jos durų, greičiausiai būtų buvus užpulta. Imigrantų šeimos bandė išsinuomoti kambarius jos name, bet ji visada atsisakydavo. Jos nedidelės santaupos išsinaudojo ir po visų mokesčių jai belieka mažiau kaip 2 svarai savaitei. Ji nuvyko kreiptis dėl mokesčių sumažinimo ir buvo priimta jaunos merginos, kuri išgirdusi, kad moteris turi septynių kambarių namą, pasiūlė dalį jo išnuomoti. Kai ji pasakė, kad vieninteliai nuomininkai kokius ji gali gauti yra juodi, mergina atsakė: „rasiniai prietarai šioje šalyje jūsų toli nenuves“. Ji gryžo namo. Tik vienintelis telefonas palaiko jai gyvybę. Jos šeima apmoka sąskaitą ir padeda jai kaip galėdami. Imigrantai pasiūlė nupirkti jos namą už tokią sumą, kurią būsimasis savininkas išnuomavęs galėtų atgauti per kelias savaites ar, blogiausiu atveju per kelis mėnesius. Ji pradeda bijoti išeiti laukan. Langai išdaužyti. Ji randa pašto dėžutę prikištą išmatų. Kai ji eina į parduotuvę, ją seka vaikai, žavūs, plačiai besišypsantys juodukai. Jie nekalba angliškai, tačiau vieną žodį žino. Jie skanduoja „rasistė“. Kai naujasis rasinių santykių įstatymas bus priimtas, ši moteris galės būt nuteista ir keliauti į kalėjimą. Bet ar ji tokia neteisi? Aš abejoju.“

Kitą pavojingą iliuziją, kamuojančią nematančiuosius realybės, galima apibendrinti žodžiu „integracija“. Būti integruotam į populiaciją reiškia tapti praktiškai neatskiriamu nuo kitų jos narių. Bet kuriuo atveju, kai yra aiškūs fiziniai skirtumai, ypač odos spalvos, integracija yra sudėtinga, nors per ilgai laiką ir nėra neįmanoma. Tarp Tautų sandraugos imigrantų, atvykusių čia per pastaruosius penkiolika metų, yra daugybė žmonių, kurių noras ir tikslas yra integruotis ir jie eina ta kryptimi visomis savo mintimis ir užsiėmimais. Bet įsivaizduoti, kad toks dalykas sukasi galvoje didžiajai daugumai imigrantų ir jų palikuonių, yra absurdiškas ir pavojingas nesuvokimas. Mes esame ant pokyčių slenksčio. Iki šiol aplinkybės ir kontekstas pavertė pačią integracijos idėją neprieinama didžiajai daliai imigrantų populiacijos: jie niekada neketino ir nepriėmė tokio dalyko. Be to, jų skaičius ir fizinė koncentracija reiškia, kad spaudimas pritapti ir integruotis, normaliai paveikiantis nedidelę mažumą, šiuo atveju neveikia. Šiuo metu matome integracijai priešingų jėgų augimą, suinteresuotų išsaugoti ir dar labiau aštrinti rasinius ir religinius skirtumus, siekant dominuoti pirmiausia tarp imigrantų, o po to ir visoje populiacijoje. Neseniai Wolverhamptone buvo galima stebėti, kaip žmogaus delno dydžio debesis akimirksniu užtemdo visą dangų, pademonstruodamas kaip greitai gali plisti. Žodžiai, kuriuos dabar panaudosiu, pažodžiui kaip jie buvo paskelbti vietinėje spaudoje vasario 17 dieną, yra ne mano, bet leiboristų parlamento nario, esančio ministru dabartinėje vyriausybėje:

„Tenka apgailestauti dėl sikhų bendruomenių kampanijos išlaikyti savo papročius, kurie Britanijoje laikomi nepriimtinais. Dirbant Britanijoje, ypač valstybės tarnyboje, jie turėtų būti pasiruošę priimti savo darbovietės reikalavimus ir sąlygas. Specialių bendruomenių teisių (o gal reikėtų sakyti apeigų?)(žodžių žaismas tarp righs ir rites; -vert. pastaba)) reikalavimas veda pavojingo visuomenės susiskaldymo link. Toks komunalizmas yra vėžys. Nesvarbu ar tai daro viena spalva ar kita, tai turi būti stipriai smerkiama.“

Reikia padėkoti Johnui Stonehouseui už sugebėjimą tai suvokti ir drąsą tai pasakyti. Siūlomas priimti rasinių santykių įstatymas šiems pavojingiems skaldantiesiems elementams yra puiki terpė vešėti. Tai yra priemonė parodyti, kad imigrantų bendruomenės gali organizuotis, sutelkti savo narius, agituoti prieš kitus piliečius ir dominuoti prieš kitus neišmanėlių jiems suteiktais įstatyminiais ginklais. Žiūrint į priekį mane apima bloga nuojauta, atrodo, kaip koks romėnas matau „Tibro upę putojančią krauju.“

Tragiškas ir sunkiai suvaldomas fenomenas, kurį su siaubu stebime anapus Atlanto, atvyksta ir pas mus, tik ten jis buvo nulemtas istorinių aplinkybių kuriantis pačiai valstybei, o pas mus- mūsų pačių valia bei nerūpestingumu. Iš tiesų, jis jau atvyko. Skaitine išraiška, jis pasieks Amerikos mastus dar prieš baigiantis šimtmečiui. Net šiuo metu to sustabdymui yra reikalingi ryžtingi ir neatidėliotini veiksmai. Ar visuomenė turės valios reikalauti ir įvykdyti tą veiksmą- nežinau. Tačiau žinau, kad matyti ir nekalbėti būtų didžiulė išdavystė.

* Angl. Commonwealth - šalių asociacija, kurios narės daugiausia yra praeityje buvusios britų kolonijomis.

** Tuo metu visi Tautų sandraugos piliečiai, neturintys tinkamų ryšių Jungtinėje Karalystėje, kad galėtų imigruoti turėjo gauti leidimą. Tautų sandraugos piliečiams, gimusiems JK arba turintiems JK valdžios išduotą pasą ir jų šeimos nariams šis reguliavimas negaliojo. Taip pat išimtis buvo taikoma žmonėms, bet kuriuo momentu tarp 1960 ir 1962 buvusiais JK rezidentais, taip pat rezidento žmonoms ir vaikams iki 16 metų.