Paul Craig Roberts perspėja dėl naujo feodalizmo grėsmės ir mano, kad reikia pakeisti elitą

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2020-04-21 07:20:00, skaitė 966, komentavo 1

Paul Craig Roberts perspėja dėl naujo feodalizmo grėsmės ir mano, kad reikia pakeisti elitą

JAV ekonomistas Paul Craig Roberts, reaguodamas į šalies ekonomikos degradaciją COVID-19 pandemijos akivaizdoje, klausia: „Ar pas mus nebręsta naujas feodalizmas?“ ir atsako - „Taip“.

https://www.paulcraigroberts.org/2020/04/16/are-we-brewing-a-new-feudalism/

Autoriaus nuomone, stambūs kreditoriai perims nemokių skolininkų turtą, kurie dar giliau įsiskolins su „gelbėjimo paskolomis“, mokėdami mokesčius, baudas, skolas. Naudą turės 1%, o visi kiti liks dar didesnėse skolose.

JAV yra 164 000 000 dirbančiųjų. Dėl įmonių uždarymo 30% taps bedarbiais. Tai reiškia, kad 

49 000 000 žmonių yra potencialūs riaušininkai. (Šiuo metu apie bedarbių yra 16 proc., t. y. 22 mln.). Daugelis šių žmonių jau gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo ir vos pajėgė aptarnauti savo skolas.

„Smulkusis verslas uždarytas, žmonės patiria išlaidas, bet neturi pajamų. Grynaisiais pinigais bedarbiams gali būti padengiamas maistas ir būstas, tačiau skolos nebus padengtos.“ - konstatuoja Robertsas ir nurodo: „Greito maisto frančizės ir parduotuvės prekybos centruos sako, kad nemoka nuomos mokesčio tris mėnesius. Savininkai prekybos centrų negali atsiskaityti su savo kreditoriais. Gelbėjimo operacija neveikia niekam, išskyrus tuos, kas iššaukė problemą. Kadangi juos gelbėja, jie turės pinigų bankrutavusiam verslui supirkti ar uždaryti jį. Daugiau turto bus sukoncentruota į mažiau rankų.

Niujorko bankų ir D. Trumpo iždo sekretoriaus, kuris per savo karjerą Volstrytoje pelnė „rinkos uždarymo karaliaus“ vardą, gelbėjimo schemoje palieka kreditorius sveikus, o skolininkus su dar didesnėms skoloms.

Kuo daugiau skolų sukoncentruojama į mažiau rankų ir kuo labiau įsiskolinę visi, tuo mažiau vartotojų perkamoji galia skatina ekonomiką. Išpirkti aktyvai tampa mažiau vertingais, nes jų pelningumas mažėja kartu su vartotojų perkamąją galia.

JAV ekonomikos griovimas vyksta nuo tada, kai pasaulinės korporacijos perkėlė viduriniosios klasės darbo vietas į ofšorus. Tai buvo daroma nuo tada, kai finansų sektorius didesnę dalį vartotojų pajamų nukreipė į skolų aptarnavimą. Tai buvo daroma nuo tada, kai korporacijos investavo savo pelną į savų akcijų supirkimą, užuot plėsdamos savo gamybos galimybes. Tai buvo vykdoma nuo tada, kai dėl kiekybinio minkštinimo padidėjo akcijų ir obligacijų kainos, viršijančios realias vertes. Tai tęsėsi nuo tada, kai buvo panaikintos koncentracijos prevencijos taisyklės ir panaikintas „Glass-Steagall“ įstatymas. Tai tęsiasi nuo tada, kai nesibaigiantys karai išstūmė investicijas į infrastruktūrą ir socialinės apsaugos tinklo plėtrą.“

Robertsas klausia: „Tai suokalbis ar kvailystė?“. Autorius konstatuoja:

„Kad ir koks būtų atsakymas, ekonomika naikinama. Ekonominė problema yra ta, kad privataus sektoriaus ir asmeninės, ir verslo skolos yra per didelės, kad jas būtų galima sumokėti. Ši problema egzistavo iki verslo uždarymo. Uždarymas reiškia, kad yra dar mažiau pajamų, kuriomis galima aptarnauti nepriimtiną įsiskolinimo lygį. Tai nėra problema, kurią galima išspręsti padidinus skolas.

Problema ta, kad bankai kredituoja egzistuojančių finansinių aktyvų pirkimo finansavimą, o ne į gamybos ekonomikos potencialą.

Problema ta, kad korporacijos naudoja savo pelna ir skolinasi pinigus norėdamos išpirkti nuosavą kapitalą, o ne investuoti į savo verslą. Top-menedžeriai įsiskolino korporacijoms, dekapitalizavo jas, ir už tai jie apdovanojami „premijomis už pasiekimus.

Problema yra ta, kad globalios korporacijos, galvojančios apie trumpalaikią perspektyvą, į Aziją perkėlė didelio našumo ir didelę pridėtinę vertę kuriančias JAV darbo vietas, taip sumažindamos uždirbtas pajamas JAV, pablogindamos valstijų ir vietos mokesčių bazę ir priversdamos Federalinį rezervą pakeisti vartotojų skolų augimą į prarastą vartotojų pajamų augimą.“

Kokią išeitį mato Robertsas?

Jo nuomone, žmonės, atsakingi už padėties gelbėjimą, situaciją gelbėja tik sau patiems ir trumparegiškai.

„Yra tik vienas būdas ištaisyti situaciją, tai yra nurašyti privataus sektoriaus skolas iki lygio, kurį galima aptarnauti. Kadangi kreditoriai vis vien yra gelbėjami, jų kreditiniai nuostoliai neturi reikšmės“.

Toliau autorius siūlo eiti proletariato vado Vldimiro Lenino keliu: nacionalizuoti bankus. Tačiau yra esminis skirtumas. Robertsa nesiūlo sunaikinti išnaudotojų klasę, jis gaug liberalesnis.

Autorius rašo:

„Iš tikrųjų gelbėjimo priemonės prilygsta nacionalizavimui. Vyriausybė turėtų pripažinti nuosavybės teises, kurias įgyja. Tuomet vyriausybė gali suskaidyti „per didelius bankus, kad žlugtų“, ir atskirti investicijas nuo komercinės bankininkystės, nepriimdama naujų „Glass-Steagall“ įstatymų ir neprivalėdama kovoti su finansiniu lobizmu Kongrese. Suskaidžius bankus, jie galėjo būti parduoti. Tai pašalintų didžiulį finansų sistemos pažeidžiamumą ir atkurtų finansinę konkurenciją. Kai korporacijos yra vyriausybės rankose, darbo vietos galėtų būti atgabentos iš užsienio. Vidurinė klasė būtų atkurta.“

Robertsas mano, kad laikas pakeisti elitą. 1% niekada nejaus atsakomybės už 99 procentų likimus, o šis bankų nacionalizavimas pagelbės „nykstančiai ekonomikai dirbtinai išpūstose akcijų rinkose.“