Rasai Čepaitienei pagaliau dašuto: Lietuva nebėra lietuvių valstybė

Autorius: Rasa Čepaitienė Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-05-27 12:49:00, skaitė 289, komentavo 2

Rasai Čepaitienei pagaliau dašuto: Lietuva nebėra lietuvių valstybė

Tikrieji Lietuvos šeimininkai nesislepia - jų marionetės atvirai demonstruoja, kam šiandien priklauso Lietuva [LDiena.lt replika]

Autorė yra istorijos profesorė, Nacionalinio susivienijimo valdybos narė

Kai parašiau apie „Čiukčius prie Baltijos” ir įrašas sulaukė daug reakcijų ir diskusijų, negalėjau nė numanyti, kad ten kelti klausimai taip greitai tiesiog kaktomuša atsitenks į tikrovę. Dar tą patį vakarą DELFI paskelbė, kad Rasų kapinėse išniekintas Jono Basanavičiaus kapas. Paskelbė lyg tarp kitko, kaip kokią nereikšmingą smulkmeną, nuskęstančią policijos kriminalinių įvykių suvestinėje. Kiti informacijos kanalai į tai beveik nereagavo. Tiesa, sekmadienį viena kita mediją žinią jau paminėjo.

Ne vienas socialinių tinklų komentatorius ta proga ironiškai pastebėjo, kad jeigu tai būtų buvęs išpuolis prieš kai kurių, žinomai lygesnių už lygias, grupių simbolius, oficialioji reakcija, be abejonės, būtų nepalyginamai aštresnė. Veikiausiai gal net įsikištų užsienio diplomatinės atstovybės, o mūsų aukštieji politikai tai jau tikrai, nepaisydami net savaitgalio, aplankytų įvykio vietą, parodytų palaikymą nukentėjusiai bendruomenei ir, be abejonės, griežtai pasmerktų vandalizmo aktą, išreikštų susirūpinimą dėl tautinės neapykantos kurstymo ir, žinoma, pareikalautų, kad policija dėtų maksimalias pastangas kaltininkų nustatymui bei panašių išpuolių užkardymui ateityje.

Taip juk jau buvo ne kartą, net jei dažniausiai paaiškėdavo iš didelio debesies mažai lietaus tenulijus, kaip kad istorijoje dėl padegtų durų LGBT veikėjo kaimynystėje arba dėl iš žemių supiltos „svastikos”, dėl kurios net buvo su pompa uždaryta sinagoga ir žydų bendruomenės namai. Tačiau kažkodėl nesitiki, kad taip pat operatyviai ir dedant rimtas pastangas bus reaguota ir šįsyk. Labiau panašu, kad šis atvejis tik vaizdžiai pademonstruos, kas galima Jupiteriui, o kas neleistina ar neprieinama jaučiui, kuriam, kaip ir anksčiau, geriau patylėti ir nuolankiai nuoskaudą nukęsti.

Dirva tokiam abejingumui lietuvybės simbolių niekinimui buvo ruošiama ilgai, seniai ir nuosekliai. Žinoma, išpuolį atlikę vandalai (kažkodėl sunku būtų patikėti, kad tai buvo lietuviai) vargu ar bus skaitę simboliniais 2004 metais, kai Lietuva įstojo į ES, išėjusius Nerijos Putinaitės „Šiaurės Atėnų tremtinius”. Knygelę, kurioje bene pirmąkart, didžiam temos ekspertų pasipiktinimui, buvo „laisvai ir nevaržomai” dekonstruotas „Basanavičiaus mitas”. Kas, kad jie prirašė krūvą kritiškų recenzijų, badydami pirštais į autorės nekompetenciją interpretuojant ir vertinant jos analizuojamus lietuviškojo tapatumo sandus, faktines bei kontekstines klaidas, gausius anachronizmus. Karavanas jau buvo išsiruošęs į kelią.

Tautos patriarcho asmuo Putinaitės buvo be apeliacijų paskelbtas „nepakankamai europietišku”, todėl nebetinkamu link eurointegracijos pasukusiai visuomenei. O jo vizijos pagrindu sukurta tautinė lietuvių valstybė, kurią atkurti ir puoselėti buvo pasišovęs Sąjūdis, po truputį pradėta laikyti ir vis atviriau vadinti pasenusia, nebeaktualia, nebepatrauklia ir nebeatitinkančia epochos dvasios bei spartaus šalies europietinimo užmojų.

Moderniosios Lietuvos Šimtmečio šventimas, įvykęs po keturiolikos metų, parodė šias ideologines nuostatas jau esant gerai įtvirtintas. Minint Nepriklausomybės paskelbimo jubiliejų atrodė jau net kiek nebepatogu prisiminti bei įamžinti asmenis, kurie ne tik pasirašė Aktą, bet ir savo tyliais, nelengvais ir dažnai likusiais neįvertintas darbais prisidėjo, kad tai išvis taptų įmanoma. O nūnai net jau galime išgirsti, kad „mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“ (A. Bumblauskas). Ir veikiausiai šouprofesorius teisus, nežiūrint Justino Marcinkevičiaus, kurį Putinaitė irgi „dekonstravo”, parašytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės žodžių.

Lietuva nebėra lietuvių valstybė. Nes daroma viskas, kad senasis, nepažangus ir atsilikęs, lietuviškasis tapatumas būtų kuo sparčiau ištrintas, pakeičiant jį individualizuotų vartotojų visuomene, mokesčių mokėtojais, kartkartėmis – elektoratu. Paradoksas – būti lenku, rusu, žydu, armėnu, ukrainiečiu, karaimu, totoriumi, seksualinės mažumos atstovu ir t.t. Lietuvoje yra vertinga ir garbinga. Jų teisės ir kultūra valstybės palaikomos ir puoselėjamos. Tačiau kažkodėl tokias pat teises puoselėti lietuviui kažkaip lyg ir nebepritinka, kelia įtarimus, kvepia anachronizmu. Bet, skirtingai nuo daugumos čia išvardintų etnokonfesinių ar kitokių mažumų grupių, lietuviai anapus Lietuvos neturi nei kilmės šalies, nei galingų bei įtakingų užtarėjų ar gynėjų, kuriems galėtų pasiskųsti ar gauti paramą. Todėl jie ir susikūrė Lietuvos valstybę, įėmusią į save ir jai lojalius kitataučius.

Bet šiandien šis lojalumas kvestionuojamas. Tai visuotinis, anaiptol ne vien lietuviškas, procesas, sąlygojamas globalizacijos logikos. Visuomenės, nebeveikiant nacionalizmo klijams, neišvengiamai subyra į pavienes lobistines grupes, atskirus individus, kurie varžosi tarpusavyje dėl didesnių teisių ir laisvių ar privilegijų, dažnai, lyg antklodė, nusitysiamų sau kitų teisių sąskaita. Visa tai dengiama kilniais siekiais, gražiais tikslais, socialiniu jautrumu ir empatija skriaudžiamiesiems.

„Jautrumas” (sensibility) tampa kertine grupių tarpusavio santykių reguliavimo forma, o valstybė noriai imasi tokio reguliuotojo vaidmens, savo represyvias ir edukacines priemones nukreipdama kylančių konfliktų suvaldymui bei prevencijai. Mažumų valstybėje, kurioje viskam vadovauja politinio ir verslo elito mažuma, kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir šiukštu neperžengti ideologinių riboženklių, kitaip, net ir neturėjęs nieko panašaus omenyje, bus paskelbtas rasistu, seksistu, antisemitu, homofobu ar kuriais kitais ideologinės naujakalbės epitetais ir praras pažangioje visuomenėje toleruojamo asmens statusą.

Represyvioji tolerancija ir vadinamoji „neapykantos kalba” - išties genialus išradimas, leidžiantis smurtautoją paskelbti auka, o auką – smurtautoju. Retorikos miklumas ir jokios apgaulės...

- Kodėl jūs taip mūsų nekenčiate? - nuoširdžiai Facebooke manęs klausė viena pastarojo „Baltic Pride” dalyvė, kai pasidalinau žinia, kad, paradui vykstant, dalyvavau maldos akcijoje Katedros aikštėje. Nekenčiu? Kodėl turėčiau jos, ar kurio nors kito asmens, nekęsti? Man tik nepriimtinos idėjos, kurios buldozeriu stumiamos į darželius ir mokyklas, viešąją erdvę, o jų skleidėjai perima visuomeninio diskurso kontrolę.

Užuot ramiai ir geranoriškai sprendžiant tarp daugumos ir mažumų kylančius klausimus, mus šiandien užgriūna lavina manipuliacijų, o neišvengiamai tuomet kylantys konfliktai tampa eiliniu „tų retrogradų... fobų bukumo, aklo užsispyrimo ir tamsuoliškumo įrodymu”, reikalaujančiu dar didesnių pastangų juos baudžiant bei perauklėjant.

Taip, tokia Lietuva nebėra Basanavičiaus ir jo bičiulių politinės vizijos, kurioje turėjo sutilpti ir rasti sugyvenimo būdą įvairių, prieš įstatymą lygių piliečių grupių idėjos bei kultūros, įsikūnijimas. Patriarcho kapo išniekinimas – tai atviras spjūvis į veidą šiai vizijai. Tai įrodymas, kad šita šalis vis labiau primena Orvelo „Gyvulių ūkį”, kur yra lygūs ir lygesni, o ne demokratinę, visiems lygiai teisingą respubliką.