Gitanas Nausėda — vienos kadencijos prezidentas?

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-06-01 16:01:00, skaitė 374, komentavo 19

Gitanas Nausėda — vienos kadencijos prezidentas?

Nepastebimai prabėgo vieneri Gitano Nausėdos prezidentavimo metai. Yra nuomonių, kad dar kartą valstybės vadovu jis netaps. Kiek pagrįstas toks skeptiškumas?

Vieneri bet kurio prezidento metai nėra laikotarpis, kuris leistų daryti vienareikšmiškas išvadas apie jo veiklą. Tačiau tam tikros Nausėdos tiek vidaus, tiek užsienio politikos tendencijos ėmė ryškėti.

Lietuva plius Lenkija lygu Amerika

Pirmiausia Lietuvos prezidentas yra atsakingas už tarptautinius reikalus. Kai jis atėjo į valdžią, buvo šiokia tokia viltis, kad antirusiška isterija sušvelnės, o proamerikietišką kursą bent iš dalies subalansuos europietiška kryptis. Iš pradžių susidarė įspūdis, kad Nausėda iš tiesų bando padaryti Lietuvos užsienio politikos reviziją ir ją pakoreguoti (pavyzdžiui, surinko politologus). Tačiau po kurio laiko prasidėjo sena daina apie tą patį.

Pavyzdžiui, kalbėdamas Jungtinėse Tautose, Lietuvos vadovas pareiškė: "Dalis politinių lyderių kelia idėją kurti naują geopolitinę erdvę nuo Atlanto vandenyno iki Vladivostoko, kurį įtrauktų ir Rusiją. Mintis įdomi, tačiau ar mes jos įgyvendinimui turime bendrą pagrindą? Ar turime bendrų vertybių? Atsakymas yra "ne"! <...> Iki šios dienos Rusija nepadarė nieko, kad nusipelnytų mūsų pasitikėjimo". Jeigu neaišku, dar viena Nausėdos citata: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų".

Trumpai sakant, su Maskva Vilniui visai ne pakeliui. Tada su kuo? Matyt, su Lenkija. Viena vertus, Dalios Grybauskaitės laikais Lietuvos santykiai su didele vakarine kaimyne pablogėjo, ypač palyginti su Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu. Todėl būtų logiška grąžinti juos į ankstesnį lygį. Kita vertus, pastaruoju metu Varšuva kartu su Budapeštu tapo viena iš pagrindinių Briuselio problemų. Pavyzdžiui, jo netenkina nepagarba teisinės valstybės principams Lenkijoje. Be to, lenkai atvirai orientuojasi į JAV savo užsienio politikoje, nors Europos dialogas su Vašingtonu toliau komplikuojasi.

Tokiu būdu, Nausėda iš esmės turėjo pasirinkimą — pagrindiniu partneriu pasirinkti Lenkiją ir Ameriką, kuri Europoje vis glaudžiau bendradarbiauja su ta pačia Lenkija, arba pradėti artėti su "senąja Europa" (Vokietija ir Prancūzija). Ir jis pasirinko pirmą variantą.

Turbūt geriausiai situaciją charakterizuoja šis Lietuvos vadovo pareiškimas: "Kai kanclerė užsiminė apie "Nord Stream-2", aš pasakiau: "Gerbiama ponia kanclere, Lietuvos pozicijoje niekas nepasikeitė". Ji nusišypsojo ir sako: "Aš nelabai ir tikėjausi". Be to, paklaustas, ar Lietuva balsuotų už ES sankcijas Lenkijai, Nausėda atsakė, kad baudimo keliu nežengtų.

Pagaliau, jo laikais prasidėjo kalbos apie santykių su Baltarusija "perkrovimą". Tačiau akivaizdu, kad tai tik amerikietiškos politikos atspindys, nes Vašingtonas labai susirūpino dėl glaudesnės Minsko ir Maskvos integracijos. Kad realiam Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimui nėra jokio apčiuopiamo pagrindo, patvirtina ir tolimesnė Vilniaus politika prieš Astravo atominę elektrinę.

Pastaroji, beje, komplikavo Lietuvos santykius ir su Latvija bei Estija, kurios neskuba atsisakyti pigios "nedemokratinės" elektros. Ir Nausėdai beliko pasakyti: "Latvių sprendimas yra politinis <...>, ir dėl to tenka tik apgailestauti". O iš tiesų tenka apgailestauti dėl nepragmatiškos ir nesubalansuotos (pernelyg proamerikietiškos) Lietuvos užsienio politikos.

Nausėdiški kalneliai

O štai lietuviškoje vidaus politikoje viskas kur kas įdomiau. Nors tai nėra pagrindinė prezidento atsakomybės sfera, jis bando būti joje aktyvus, ir pažymėtina, kad jo pozicija evoliucionuoja.

Pradėjo Nausėda kaip kietosios linijos šalininkas: remdamasis savo aukštu rinkiminiu rezultatu (autoritetu), pabandė primesti valdantiesiems Prezidentūros valią. Didžiausiu jų santykių išbandymu šiame kontekste tapo susisiekimo ministro istorija, kuri baigėsi faktiniu prezidento pažeminimu.

Tokioje situacijoje jis turėjo kelis tolimesnio elgesio variantus. Pirmas — pasmerkti "valstiečius", visiškai nuo jų atsiriboti ir ramiai laukti Seimo rinkimų. Antras — pasmerkti "valstiečius" ir pradėti aktyviai remti opoziciją (ko ji, tikriausiai, tikėjosi). Trečias — pakeisti taktiką ir siekti savo tikslų, ieškant kompromiso su valdančiaisiais.

Gana netikėtai Nausėda, kaip parodė 200 eurų išmokos pensininkams istorija, pasirinko trečią variantą, tik nebuvo aišku — tai lemia vieningos kovos su koronavirusu būtinybė ar principinis jo požiūrio pasikeitimas? Ir tuomet įvyko keli svarbūs dalykai.

Pirma, vertindamas prezidento pasiūlymą mažinti gyventojų pajamų mokestį, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis buvo santūrus: "Nematant bendro vaizdo, pasakyti, kad dar beveik pusę milijardo sutinkame iš biudžeto išimti, yra labai sudėtinga". Kitaip tariant, Nausėda šiuo atveju negavo vienareikšmiškos "Tėvynės sąjungos" paramos.

Antra, "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis pagyrė Nausėdą už tai, kad jis ne toks kaip Grybauskaitė ir elgiasi konstruktyviai. Savo ruožtu prezidentas, vertindamas "valstiečių" rinkimines perspektyvas, pareiškė: "Yra nemaža tikimybė, kad, jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją" (nors galėjo pasakyti ką nors iš serijos "pagyvensime — pamatysime").

Ir čia jau konservatorių kantrybė trūko. Jų narys Kęstutis Masiulis parašė: "Tokios šnekos ir ypač iš Prezidento lūpų programuoja dalies rinkėjų ir ypač neapsisprendusiųjų elgesį. Kai nežinai už ką balsuoti, tai visad smagiau būti balsavus už nugalėtoją ir dar paskatinant autoriteto". Sunku pasakyti, ar Nausėda sąmoningai padarė minėtą prognozę dėl "valstiečių" ateities, ar tiesiog nepagalvojo, ką daro, bet faktas tas, kad "Tėvynės sąjunga" nepatenkinta, ir jos santykius su Prezidentūra sunku pavadinti sąjunginiais.

Šiame fone suėjo prezidento valdymo metai ir pasigirdo kalbos (pavyzdžiui, Andriaus Tapino komentaras), kad jis, kitaip nei Grybauskaitė, nėra lyderis ir kad jam bus sunku laimėti kitus rinkimus. Ar tikrai?

Kaip teisingai pastebėjo politologas Vytautas Dumbliauskas: "Tuos pirmuosius metus matau kaip tam tikrą pasimetimą, kada pilietis Nausėda ieško savęs prezidento poste. Jis dar neatranda to santykio". Šiame kontekste pažymėtina, kad jam iš tiesų derėjo neutraliau kalbėti apie "valstiečių" šansus rinkimuose. Tačiau iš principo pritarimas jų naujai koalicijai ir ilgalaikis konstruktyvus bendradarbiavimas su ja galiausiai galėtų garantuoti sėkmę pačiam Nausėdai, nes su konservatoriais jo dialogas kažkaip nesimezga.

Apibendrinant, vis dar sunku galutinai pasakyti, ar prezidento mėtymasis jau baigėsi. Taškus ant "i", matyt, galima bus dėti po rinkimų. Šiandien Nausėda norom nenorom atsidūrė "valstiečių" aikštelės pusėje, kas, žinoma, yra smūgis "Tėvynės sąjungai", bet ilguoju laikotarpiu gali įnešti daugiau konstruktyvumo į Lietuvos vidaus politiką. Būtų gerai, kad jo atsirastų ir šalies užsienio politikoje, bet šito "Titaniko" kursą galėtų pakoreguoti tik didelis ledkalnis transatlantinių santykių jūroje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija