Branduolinė šeima yra nepakeičiama

Autorius: Skotas L. Buchananas Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/bra... 2020-06-11 18:39:00, skaitė 63, komentavo 0

Branduolinė šeima yra nepakeičiama

Jokia naujiena, kad branduolinė arba „tradicinė“ šeima didžiojoje Vakarų pasaulio dalyje nyksta. Tebesitęsiantis šio konkretaus šeimos tipo – sudaryto iš vienas kitam ištikimų vyro ir žmonos, kartu su jų vaikais – nuosmukis dabar yra toks įprastas, kad tvirtos ir laimingai gyvenančios šeimos dažnai sukelia nuostabą. Dar daugiau, kai kurie mato branduolinės šeimos subyrėjimą į daugybę maišytų ir dirbtinų kombinacijų ne tik kaip neišskirtinį šiuolaikinio gyvenimo bruožą, bet ir kaip nekaltą asmeninės autonomijos išraišką.

Elitas ilgai laikosi nuomonės, kad branduolinė šeima nėra niekuo pranašesnė už kitus šeimos modelius, ir kad jos nuosmukis blogiausiu atveju buvo menkas trikdis gyvenimuose tų, kurie ją patyrė. Šiuolaikinė visuomenė dabar yra užtvindyta šiomis idėjomis, įteigusiomis minioms žmonių, kad šeimas galima dėlioti ir perdėlioti kaip „Tetrio“ žaidime. Šiuolaikinių progresyviųjų išvados taip paplitusios, kad netgi tariamai konservatyvūs žmonės buvo įtikinti skeptišku požiūriu, kad dviejų sutuoktinių biologinė šeima yra pagrindinė šiandieninės nualintos ir susiskaidžiusios visuomenės priežastis.

Pasisakantieji už šeimos sampratos išplėtimą vėl ir vėl pateikia du teiginius prieš branduolinę šeimą: pirma, kad toks šeimos modelis yra tik „taškelis“ istorijos žemėlapyje; antra, kad šis modelis didžiąja dalimi nesusijęs su individų gerove (ypač vaikų). Abiem atvejais, šių teiginių tikslas yra sumenkinti šeimos kaip vertingos giminystės ryšių formos svarbą. Tačiau nepaisant jų populiarumo, atidžiau panagrinėjus, nei vienas jų neatsilaiko.

Branduolinė šeima – tik etapas?

Galime pradėti nuo dažnai girdimo mito, kad branduolinė šeima atsirado palyginti neseniai. Tai plačiai paplitusi mintis, išsakoma taip dažnai ir taip užtikrintai, kad įgavo neginčijamo fakto statusą. Tačiau nepaisant išorinio įtikinamumo, šis argumentas mažai kuo susijęs su istorine tiesa. Vos žvilgtelėję į Brigitte’os Berger knygą „Šeima moderniaisiais laikais“ (angl. „The Family in the Modern Age“), turėtume greitai įsitikinti minties klaidingumu, kad branduolinė šeima, bent jos Vakarų Europos variantas, yra kažkoks istorinis nukrypimas nuo normos. Verta pacituoti knygą plačiau:

Ši grupė mokslininkų [t. y. B. Berger anksčiau minėta grupė Europos istorikų] gali gana tvirtai pagrįsti, kad branduolinė šeima … buvo labai svarbi modernizacijos procesui. Galėdami atsekti branduolinės šeimos egzistavimą iki XIII a., jie sugebėjo „anuliuoti“ plačiai paplitusią nuomonę, kad branduolinė šeima yra industrializacijos produktas. Priešingai, jų tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad toks šeimos tipas išlaisvino socialines jėgas, padėjusias susiformuoti modernioms ekonominėms ir politinėms institucijoms.

Vienas B. Berger knygoje cituotų istorikų yra anglas Peter Laslett, kurio atlikta šeimų analizė daug prisidėjo prie to, kad būtų panaikinti šių laikų „klaidingi įsitikinimai“. Jis pateikė išvadą, kad palyginti mažos, paprastos sudėties šeimų grupės vyravo Vakarų Europoje ir jų kultūrą perėmusiuose kraštuose nuo 1300 metų. Tokių tyrimų komentarai pabrėžia faktą, kad branduolinė šeima, kaip privataus gyvenimo modelis, klestėjo nuo Europietiškųjų viduramžių – gerokai prieš pramonės revoliuciją, Antrąjį pasaulinį karą, ar kokį kitą abejotiną istorinį žymenį, naudojamą sumenkinti ją kaip naujovišką „nukrypimą nuo gerokai senesnės tradicijos“.

Taigi pasak mokslininkų tyrimų, branduolinė šeima iš tiesų pergyveno daug amžių. Žinoma, jei užtektų vien tik ilgaamžiškumo pagrįsti institucijos teisėtumą, tuomet mes visi turėtume palaikyti vergovę. Kad ir kaip ten būtų, tai, kad branduolinė šeima išliko tokį ilgą laiką, suteikia stiprų pagrindą tikėti jos nauda: nepaisant konservatorių polinkio vertinti tai, kas pergyveno laiko ir istorijos išbandymus, yra pagrindo manyti, kad šis šeimos modelis paliečia kažką gana reikšmingo kalbant apie natūralų prisirišimą tarp susietų tėvų ir jų vaikų.

Slepiama branduolinės šeimos svarba

Antras esminis punktas. Tvirtinimai, kad branduolinė šeima yra istorinė anomalija, paprastai koja kojon eina su teiginiu, kad ji neturi jokių pranašumų prieš kitas šeimos formas, kadangi visi tokie dariniai yra tiesiog autonomiškų, susitarusių šalių junginiai. Bet kol kai kurie komentatoriai yra įsitikinę, kad branduolinė šeima yra šiuolaikinio Vakarų pasaulio nebūtinas atributas, kurio išnykimas būtų mažai svarbus, socialinės srities mokslininkų aptinkami įrodymai nuolat rodo priešingai.

Žinoma, tiesa, kad tradicinė šeima kartais įtraukiama į šių dienų kultūrinių karų verpetą; moralinės daugumos ir ciniški politikai dažnai politizuoja šeimos gyvenimą, paversdami jį dešiniųjų talismanu. Bet neturėtume leisti šiai tiesai paslėpti dviejų neginčijamų faktų: kad šeimos, sudarytos iš susituokusių tėvų ir jų biologinių vaikų, praturtina tiek individus, tiek visuomenes; ir kad pagal gausybę socialinių mokslų duomenų, ši konkreti giminystės struktūra išlieka pranašesnė už daugelį konkurentų.

Vaikų patirtys, vertinamos plataus masto tendencijų analizėje, šiuos teiginius aiškiai iliustruoja. Prie istorinių tyrimų, apie kuriuos anksčiau buvo užsiminta, dar prisideda šiuolaikiniai sociologiniai įrodymai, atskleidžiantys vientisos, biologinės, dviejų sutuoktinių šeimos didžiulę naudą vaikų socialiniam, emociniam ir protiniam vystymuisi. Iš tiesų, tvirta sąsaja gali būti nuvesta tarp „rūpestingo auginimo“ modelių, kurie dominuoja šiuolaikinėse branduolinėse šeimose, ir   ankstesnėse šio modelio variacijose išsivysčiusių puoselėjimo ir dėmesingumo praktikų.

Pavyzdžiui, Kay Hymowitz įtikinamai argumentavo, kad iš visų šeimos formų Vakarų Europoje, branduolinė šeima buvo tinkamiausia auginti vaikus per ekonominius ir socialinius neramumus vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Kitaip nei išplėstinių šeimų atveju, branduolinių šeimų pagrindas dažniausiai buvo vėliau susituokę poros, kas įprastai reiškė, kad jie turėjo mažiau vaikų. Taigi tokių porų palikuoniams atitekdavo didesnė jų tėvų dėmesio dalis.

Išplėstinė šeima kartais funkcionuodavo kaip gana laisva sąjunga – dėl ko, pavyzdžiui, būdavo tikimasi, kad vyresni vaikai prižiūrės jaunesnius brolius ir seseris, – tuo tarpu vaikai branduolinėse šeimose būdavo įtraukiami į tampriai integruotus „namų ūkius, už vis labiau vertinančius sunkų darbą, galvojimą apie ateitį ir išmonę“. Šie įgūdžiai buvo reikalingi esant besikeičiančiam ekonominiam klimatui, o intymus kontekstas, kuriame šis modelis išsivystė, leido tokiems vaikams suklestėti. Dėl to dviejų sutuoktinių biologinė  šeima vaidino lemiamą vaidmenį tiek individų socializacijoje, tiek Vakarietiškų visuomenių evoliucijoje.

Neseniai atlikti tyrimai, analizavę biologines, dviejų įsipareigojusių sutuoktinių šeimas, išplečia ir papildo šias įžvalgas. Pavyzdžiui, sociologai ir socialinių mokslų atstovai atrado, kad vaikai, užauginti palyginus saugioje branduolinės šeimos struktūroje, pirmauja pagal keletą pagrindinių vystymosi rodiklių, pranokdami kitų tipų šeimose augusius bendraamžius. Be to, naudą patiria ne tik pirmojo tipo šeimose augantys veikai; visuomenė plačiąja prasme taip pat klesti, turint omenyje, kad šis konkretus šeimos modelis dažnai veikia kaip terpė auginti produktyvius, atsakingus, visapusiškai išsivysčiusius piliečius.

Nereikia galvoti, jog konservatyvūs aktyvistai vieninteliai kalba apie branduolinės šeimos privalumus – kai kurie liberalai taip pat pripažįsta jos nepamatuojamą vertę. Don Browning – toli gražu ne tradicionalistas – su užsidegimu rašė apie išliekančią branduolinės šeimos svarbą, net esant progresyviems bandymams pajuokti ar atsisakyti jos. Naudodamas apgalvotai atsargų būdą šiam klausimui nagrinėti, D. Browning savo darbuose pateikė visą pluoštą statistinės informacijos, aiškiai rodančios panašius ryšius tarp vientisų biologinių šeimų ir vaikų gerovės.

Viena iš daugelio kertinių įžvalgų, kurias D. Browning įnešė į šią diskusiją apie šeimos tendencijas, buvo dažnai esminė biologinių ryšių svarba kaip moralumą skatinanti sąlyga gerai tėvystei. Be abejo, tai vaikams negarantuoja šilto ir aprūpinto gyvenimo namuose; daugybė žmonių gali papasakoti apie netinkamą elgesį, patirtą iš savo biologinių tėvų. Tačiau tiesa ta, kad tokie ryšiai dažnai yra reikalinga sąlyga klestinčiai namų aplinkai, dėl paprastos priežasties, kad biologija daro stiprią įtaką žmogaus įsipareigojimų diapazonui ir potencialui. Iš tiesų, tyrimai parodė, kad tokia aplinka tiesiogiai susijusi su socialinių bruožų, tokių kaip „įsipareigojimas, buvimas kartu, tvirtumas ir pozityvus požiūris“ atsiradimu.

Panašu, kad tai ypač svarbu tėvų atveju. Tiek socialinių mokslų tyrėjai, tiek jų darbu besiremiantys rašytojai išryškina svarbų indėlį, kurį į vaiko gerovę įneša biologinis tėvas. Tai nėra tik dėl to, kad tėvas dažniausiai suteikia savo šeimai finansinį stabilumą; sveikas tėviškas įsitraukimas taip pat ypač svarbus vaiko emociniam ir protiniam vystymuisi. Tyrimai vienas po kito pripažįsta neįkainojamą biologinio tėvo buvimo kartu reikšmę visose srityse – nuo mokymosi pasiekimų iki vengimo nusikalsti. Taip pat gausiai aprašyta yra savo dažnumu liūdinanti tendencija, kuomet vaikas auga be tėvo; tai dalis platesnio vientisos, dviejų sutuoktinių šeimos struktūros iširimo. Dar kartą pabrėžtina, tai nėra tik besikarščiuojančių konservatorių retorikos atvejis; tie, kurie kitomis aplinkybėmis būtų labiau linkę liberaliau žiūrėti į žmonių santykius, noriai pripažįsta šias tiesas.

Sudėtinga situacija

Šiuolaikiniai progresyvūs elito atstovai be abejonės apgailėtų daugybę modernią visuomenę kankinančių ydų, taip pat ir vaikams daromą žalą dėl beviltiškai netinkamos namų aplinkos. Nepaisant to, jie ignoruoja didžiulį kiekį įrodymų, nurodančių, kad šios patologijos kilo, bent iš dalies, dėl branduolinės šeimos nuosmukio. Sumažindami biologinės dviejų sutuoktinių šeimos svarbą iki visai menko lygio, jie neigia instituciją, kuri ilgai išgyveno Vakarų visuomenėse kaip pirminis inkubatorius stabilių, gerai prisitaikiusių ir socialiai sąmoningų individų. Be to, jų garbinamas visagalis individas ir jo ar jos savęs pažinimo kelionė suteikė filosofinį pamatą daugybei pokyčių The Nuclear Family Is Indispensable

Vertimas © 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.