Rimantas Vėlavičius. Komunistinis gaivalas provokuoja: siūlo karti negrus ant stulpų

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-06-11 18:57:00, skaitė 293, komentavo 5

Rimantas Vėlavičius. Komunistinis gaivalas provokuoja: siūlo karti negrus ant stulpų

Artėjant rinkimams  pastebimos vis labiau stiprėjančios buvusių Lietuvos kolaborantų ir jų palikuonių revanšistinės nuotaikos. Matomos milžiniškos pastangos sujaukti istorinę atmintį pateisinant  1940 m. išdavikus ir toliau nuosekliai gramzdinant visuomenę į melo ir dezinformacijos liūną. Vyksta lenktynės, kas viešojoje erdvėje pirmiau suformuos nuomonę žmonėms,kad šie atėję į rinkimus vadovautųsi ja tarsi savąja.

Prieš keletą dienų Lietuvos Ryto televizijos  žurnalistas Rimvydas Paleckis (neseniai  į laisvę paleisto už šnipinėjimą Rusijai Algirdo Paleckio brolis) pasikvietė į laidą tariamą politinių kampanijų „strategą“ ir komunikacijos konsultantą Mindaugą Lapinską, kad šis „sustrateguotų“ politinių partijų galimybes laimėti rinkimuose.

Minėtas  „strategas“ taip vartėsi kėdėje menkindamas  visus opozicinius patriotinius judėjimus ir Lietuvos Sąjūdžio ištakose stovėjusių inteligentų įvaizdį, kad atsakydamas į vienos krypties „stratego“ (R.Paleckio) strateginius klausimus, nejučia  pradėjo karti negrus ant stulpų, teisingiau, nusišnekėjo viešai pareikšdamas, kad „žmogus, kuris galvoja, kad reikia juodaodžius karti ant stulpų, drąsiai balsuoja už Radžvilą ir jaučiasi atlikęs pilietinę pareigą“.

Gal šis vaikinas tokia bravūra siekė labiau sublizgėti, nuoširdžiai nemanydamas, kad  „Nacionalinio susivienijimo“ lyderis yra prisakęs karti juodaodžius ant stulpų, tačiau toks nusišnekėjimas negali būti mažareikšmis politine prasme. Pirmiausia, šiuo M. Lapinsko viešu purvo pasitaškymu turėtų pasidomėti teisėtvarkos institucijos ir už visų lygybę kovojančios valstybės įstaigos, nes tipas kuris atvirai skelbia, esą Lietuvoje yra politinių jėgų, pasišovusių karti juodaodžius ant stulpų, yra akiplėšiškai drąsus.

Žinodamas, kad  nė vienos politinės partijos programoje su žiburiu neaptiksi kitataučius arba kitos rasės žmones menkinančių nuostatų (to nepraleistų Teisingumo ministerija, registravusi politinių partijų įstatus) ir juolab „Nacionalinio susivienijimo“, kuris deklaruoja visų tautų santarvę ir kultūrų įvairovę, „didysis strategas“ nesibaimina savo kalboje diskriminuoti juodaodžius, ir netgi bravūruoja, kad šiuos balsuojantys už V.Radžvilą gali pakarti ant stulpų. Tokiam pareiškimui reikia turėti labai tvirtą stuburą arba užnugarį, žinant, kad už rasinės neapykantos kurstymą galima pakliūti ir į cypę. Šiaip ar taip šis tariamas strategas  gerokai pagadino  kvapą po savimi.

Gal ir nevertas dėmesio būtų tų dviejų komunistuojančių vaikinų viešas plepėjimas alfa.lt eteryje, bet kaip DELFI portale pastebi žurnalistas Vidas Rachlevičius, ore kasdien vis labiau jaučiamas raudonojo maro tvaikas.

Birželio 3 d. Lietuvoje įvyko du įvykiai. Juos skiria nemažas laiko tarpsnis, bet jie yra susiję. 1988-ųjų birželio 3-oji yra Sąjūdžio gimtadienis, tada susikūrė jo iniciatyvinė grupė. Visa šalis pakilo į kovą su sovietų režimu ir nušlavė jį. Komunistų partija buvo uždrausta. Atrodė, kad Lietuvai nereikia jokių vakcinų nuo raudonojo maro, nes šalis, kuri patyrė terorą, nuosavybės konfiskaciją, masinius trėmimus, kurios vyrai ir moterys pokarį nelygioje kovoje kovėsi miškuose, turi 100 proc. imunitetą, kuris bus perduodamas iš kartos į kartą. Ir štai 2020-ųjų birželio 3-oji.

Tądien „Facebook“ aptikau skelbimą, kad raudonais kūjais ir pjautuvais besidabinanti „Antifa“ arba taip prisistatanti asmenų grupė Vilniaus Katedros aikštėje rengia mitingą, o po to ir eitynes prie JAV ambasados. Tai – JAV teroristine laikoma radikali kairiųjų organizacija, kurios herbe puikuojasi raudonos vėliavos.

Leidimas mitingui buvo duotas ir į jį, kaip teigiama, susirinko apie 1 tūkst. žmonių. Jis įvyko ten pat, kur prieš tris dešimtmečius Lietuvos žmonės ryžtingai pasisakė už laisvę, ten, kur didelės drąsos dėka vietoj raudonų vėliavų su kūju ir pjautuvu pirmą kartą suplevėsavo Trispalvės.

Raudonasis gaivalas sugrįžo, o tiksliau – buvo importuotas, bet šįkart ne iš Rytų, o iš Vakarų. Būtent iš ten, į kur daugiau kaip prieš tris dešimtmečius visi veržėsi ir mintimis, ir kojomis.

Jis sugrįžo mutavęs, užmaskuotas ir kitokia forma, bet esmė ir galutinis tikslas išliko tas pats – tironija. Raudonieji visais laikais laukė sau parankių momentų ir naudojosi progomis, pakišdami po smūgiais nekaltus žmones.

Ta „tradicija“ prasidėjo dar 1905 m. carinėje Rusijoje, kai bolševikai įsimaišė į taikią masinę darbininkų demonstraciją, išprovokavo kariuomenę ir tuomet žuvo beveik tūkstantis žmonių, keli tūkstančiai buvo sužeisti.

Šios taktikos laikomasi ir dabar. Tam pasitarnavo juodaodžio amerikiečio George‘o Floydo mirtis. Turbūt nei vienas civilizuotas žmogus negali pateisinti brutalaus policijos elgesio. Net ir teisėtiems policijos reikalavimams nepaklusęs užkietėjęs recidyvistas, o būtent toks ir buvo G. Floydas, kurio vienas iš paskutinių nusikaltimų – ginkluotas nėščios moters apiplėšimas jos namuose, nenusipelno būti uždusintas gatvėje, jis privalo stoti prieš teisimą. Kalbant futbolo terminais, kairiesiems radikalams tai buvo šimtaprocentinė proga ir jie ją išnaudojo.

Kas iš tiesų atsitiko? Apie tai Vakaruose viešai nekalbama, o Lietuvoje daugelis net nesuvokia tų įvykių giluminių priežasčių. Žvelgiant į esmę, tai Vakarų pasaulis gavo pirmą rimtą pamoką ir solidžią sąskaitą už tai, kad kažkada apsileido ir laiku nesustabdė šliaužiančio ideologinio perversmo – politinio korektiškumo.

Karingas feminizmas, atviras karas krikščionybei ir šeimai, iš piršto laužta statistika, pamintos elementarios mokslo tiesos, lytis – tik socialinis konstruktas ir yra 76 ar velniai žino kiek žmonių lyčių, nuolat perrašoma istorija. Tai savižudiška ideologija, kai žmonės negali net prasižioti, nes iškart bus apšaukti rasistais, seksistais, homofobais ir atleisti iš darbų.

Tai ideologija, kuomet atsilupėlis tinginys, parazituojantis mokesčių mokėtojų sąskaita, negali būti pavadintas tikruoju vardu ir negali būti „įžeistas“ – paragintas eiti dirbti: jei tai bus baltasis, būsi apšauktas fašistu, jei juodaodis – rasistu, o pats tikriausias durnius turi būti apšokinėtas ir apčiūčiuotas, nes jis yra „pažeidžiamas asmuo“.

Tačiau tai – tik politinio korektiškumo, kuris iš ekonominio marksizmo buvo paverstas kultūriniu, ledkalnio viršūnė. Tai yra totalitarinė ideologija, nepakenčianti kitaip mąstančių.

Kai tai prasidėjo, niekas Vakaruose nesiėmė realių veiksmų, visi tik pasyviai stebėjo. Tai buvo tyli kapituliacija, o dabar – tylus ir nuolankus kolaboravimas. Dabar jau visai nesvarbu – ar tu baltasis, ar juodaodis, visi yra tokios pat aukos.

Dabar toks pat procesas vyksta ir Lietuvoje. Šįkart naujieji raudonieji sugrojo vienu iš efektyviausių politinio korektiškumo instrumentų. „Jauskite kaltę!“ – meinstryminė Vakarų žiniasklaida nuolat kala į galvas visai visuomenei ir jai primetamas stalininis kolektyvinės atsakomybės principas. Už viską, kas vyko nuo Antikos laikų iki dabar.

Kaip tai atrodo? Dabar nekalbu apie JAV. Praėjusį savaitgalį Londono centras vėl skendo smurte ir chaose. Nors šalyje jokių rasistinių ekscesų nebuvo, kairiųjų radikalų ir baltųjų bei juodaodžių liumpenų minios, prisidengdamos antirasistiniais šūkiais, siautėjo prie premjero rezidencijos, o vyriausybė bijojo išsižioti, nes supranta, kad sėdi ant parako statinės, todėl dėl viruso tik ragino laikytis saugaus atstumo.

Savaitgalį pasirodė nauji šūkiai, o juos vietoj antraščių naudojo ir kairioji žiniasklaida: „JK nėra nekalta!“ Po to Paryžius, Berlynas, Atėnai ir t.t. Viskas atsirito ir iki Vilniaus, kur, kaip teigia G. Soroso propagandistai ir žiniasklaidos antraštės, „…Lietuvoje taip pat yra problemų“. Taigi, viskas pagal tą pačią standartinę schemą – jauskitės kalti!

Internete nesunku rasti JAV juodaodžių amerikiečių pareiškimų, kurie yra pasipiktinę, kad baltieji žmonės verčiami klauptis ant kelių ir prašyti atleidimo už tai, ko jie nepadarė. Sveiko proto nepraradę juodaodžių bendruomenės nariai aiškino, kad jie nesutinka, jog per vieną naktį kriminaliniai nusikaltėliai būtų padaromi didvyriais, bet jų niekas neklausė.

Vienas iš ryškių tos beprotybės pavyzdžių – Kanados Piterboro miesto policijos viršininko Scotto Gilberto ir kelių jam pavaldžių kolegų poelgis. Kai jie prisiartino prie grupės „Black Lives Matter“ aktyvistų, kurie užsikorę ant memorialo karo aukoms šūkaliojo savo šūkius, „protestuotojai“ pareikalavo prisijungti prie jų ir klauptis ant kelių. Policijos vadas su keliais savo pavaldiniais taip ir padarė.

Politinis korektiškumas ir juodasis rasizmas įgavo realių galių: nuo 1988 m. NBA komandos „Sacramento Kings“ arenos pranešėju dirbęs Grantas Napeartas turėjo išeiti iš darbo, nes „Twitter“ tinkle parašė „All Lives Matter“. Jis buvo apšauktas rasistu.

Bet grįžkime prie įvykių JAV. Visiškai natūralu, kad žmonės išėjo protestuoti prieš brutalų policijos elgesį. Būtent tokie ir buvo patys pirmieji taikūs protestai. Tai – proga ir nuo grandinės buvo paleisti smogiamieji būriai. Ugnį įžiebė organizacija „Black Lives Matter“. Tai yra 1966 m. JAV įkurtos organizacijos „Black Panthers“ reinkarnacija, tiesa, šiek tiek kitokiu pavidalu. Oficialiai tai buvo juodaodžių „savigynos organizacija“, tačiau faktiškai tai buvo ryškiai politizuota revoliucinės socialistinės pakraipos grupuotė, kurią buvo įkūrę idėjiniai marksistai Bobby Seale‘as ir Huey Newtonas.

Kilus sąmyšiui ir suliepsnojus pirmiesiems automobiliams, arenoje pasirodė ir „Antifa“, kuri dažniausiai nepradeda pirmoji, o dažniausiai pasinaudoja jau esamu sąmyšiu ar neramumais. Kas ta „Antifa“? Tai yra nepriklausomų, bet savo veiklą koordinuojančių teroristinių grupių tinklas. Jos nariai teigė BBC, kad tai yra „antivyriausybinis judėjimas ir opozicija totalitarizmui bei fašizmui“. Jokios programos ar aiškesnių politinių tikslų tos komunistuojančios anarchistų grupės neturi, o jų taktika – savitikslis smurtas.

Amerikoje prasidėjo laukinė smurto orgija, ištisi miestai paskendo ugnyje, vandalai nuniokojo bažnyčias, paminklus, sunaikino tūkstančius verslų. Prie jų prisijungė ir liumpenai, kurie, pasinaudodami proga, plėšė ir vogė viską, kas tik pasitaikė po ranka. Chaosu ir palankia situacija pasinaudojo ir organizuotų nusikaltėlių grupės, kurių laimikiai buvo gerokai solidesni.

Įvairių formų protestai ir smurto akcijos nuvilnijo per 50 Amerikos valstijų ir 430 miestų. Šalis paskendo smurto ir rasinės neapykantos atmosferoje, kai visi baltieji kolektyviai tapo kalti. Internete daugybės peržiūrų sulaukė įrašas, kai Mineapolyje prie parduotuvės grupė juodaodžių vyrų ir moterų sumušė, o po to gesintuvo putomis apipurškė baltąją moterį, sėdinčią neįgaliųjų vežimėlyje.

Laukinės orgijos dalyviams nė motais buvo G. Floydo artimųjų raginimai nutraukti smurtą, jiems nė motais buvo ir beveik dvi dešimtys žuvusių – protestuotojų, savo nuosavybę gynusių piliečių, policijos pareigūnų. Tarp žuvusiųjų – ir į pensiją išėjęs 77-erių Davidas Dornas. Juodaodis, buvęs Sent Luiso policijos kapitonas buvo nušautas gatvėje greta juvelyrinės parduotuvės, kai bandė sustabdyti riaušininkus.

O tuo metu leftistiniai verktiniai kartojo savo mantrą apie struktūrinį ir sisteminį rasizmą ir neostalinistinę tezę apie tai, kad smurtas, nuosavybės naikinimas ir žmonių gyvybės yra priimtina kaina, kurią tenka sumokėti, kad būtum išgirstas ir atkreiptum dėmesį į problemą.

Tuo tarpu viena iš JAV nacionalinių apklausų parodė, kad beveik 80 proc. respondentų pritaria nuostatai „visos gyvybės rūpi“ ir tik 9 proc. pritaria šūkiui „juodaodžių gyvybės rūpi“. Nepriklausomo Monmito universiteto (Naujasis Džersis, JAV) apklausa parodė, kad 72 proc. juodaodžių amerikiečių su tam tikromis išlygomis iš principo patenkinti savo vietos policijos darbu, 17 proc. brutalias protestuotojų akcijas laikė teisėtomis, o 37 proc. tuos veiksmus pateisino iš dalies.

Tačiau dalis Amerikos, daugiausiai atokesni ir mažesni miestai bei miesteliai, išliko visiškai smurto nepaliesti ir atrodė kaip ramybės oazės. Į jų gatves išėjo ginkluoti savigynos būriai. Rimti vyrai ir moterys su rimtais ginklais.

Jei leftistui lieptų nupiešti velnią, jis būtų būtent toks: baltasis, heteroseksualas, ginkluotas, tvirtai stovintis ant žemės, turintis šeimą, gal net vaikštantis į bažnyčią. Tokį politkorektiškumo propaganda veikia kaip musės smūgis betono sieną.

Beje, tuose savigynos būriuose buvo ir ne vienas juodaodis. Jie pasiuntė labai aiškią žinią: jei ketinate ateiti čia kelti riaušių ir plėšikauti, gerai pagalvokite dar kartą. „Mano kieme „Antifa“ nebus!“ – perspėjo kiti.

Raudonieji banditėliai suprato, kad su šitais juokauti negalima. Taigi, dalis Amerikos apsigynė pati. Dabar ginklų pardavimai šoko į neregėtas aukštumas ir visiškai akivaizdu, kad savo rožines svajones nuginkluoti Amerikos piliečius kairieji liberalai gali atidėti neribotam laikui.

Stebėdamas tuos vaizdus, prisiminiau prieš kelis dešimtmečius vykusį pokalbį su vienu amerikiečiu, kuris man labai paprastai paaiškino, kodėl jie taip gina savo konstitucinę teisę gintis ir turėti ginklus. Tai yra piliečio laisvės, demokratijos ir saugumo garantas: „Jie (pašnekovas tuomet turėjo galvoje vyriausybę – aut.) žino, kad mes esame ginkluoti, todėl mus gerbia ir mūsų taip lengvai nepastumdysi“.

Šįkart ten, kur nesusitvarkė vyriausybė, ramiai susitvarkė patys piliečiai. Tuo tarpu, jei, neduok Dieve, kas nors panašaus kiltų Europoje, jos piliečiai būtų pasmerkti.

O kas yra virvučių tampytojai ir viso šio chaoso įkvėpėjai bei finansuotojai? Akivaizdu, kad jų yra ne vienas, bet dabar visų akys vėl nukrypo į ryškią ir žinomą figūrą – milijardierių George‘ą Sorosą. Jis yra vienas iš didžiausių „Black Lives Matters“ rėmėjų, apie tai dar 2016 m. rašė solidus portalas „Politico“, kuriuo dažnai remiasi mūsų politikai bei politologai.

Alyvą į ugnį uoliai pylė ir Demokratų partija, kuri kurstė antitrumpines nuotaikas, nes jai tai buvo prezidento rinkimų kampanijos dalis. „G. Sorosas nori sugriauti Ameriką“, – perspėjo JAV žiniasklaida tuo metu rašydama apie jo inicijuotą teismų reformą, aprašydama jo veiklą per Atviros visuomenės fondus. Jo kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės aktyviai puola Lenkiją ir Vengriją, nes šios šalys neplaukia pasroviui.

Tačiau žvilgtelėkime į mitingą ir eitynes Vilniuje. Nekelia jokių abejonių, kad tai yra tarptautiniu mastu koordinuotų „protesto“ pastangų dalis. Socialiniuose tinkluose cirkuliuoja kopija konservatoriaus Adomo Bužinsko pasirašyto prašymo Vilniaus savivaldybei surengti mitingą Katedros aikštėje. Jis yra anglų kalba ir organizatoriai net nepasistengė bent šiek tiek sumėtyti pėdsakus ir išversti jį į valstybinę.

Kiek žinau, įstatymas, įpareigojantis visose valstybinėse institucijose naudoti tik valstybinę lietuvių kalbą lyg ir neatšauktas?

„Antifa“ vėliava, matyta aikštėje – su vokiškais užrašais. Kas ten susirinko? Visiškai „žalias“ jaunimėlis, didžioji dalis – nepilnametės mergužėles arba geriausiu atveju – pirmų kursų studentės.

Aikštėje buvo matomi ir įvairių G. Soroso tiesiogiai ar per tarpininkus finansuojamų nevyriausybinių ir žiniasklaidos organizacijų atstovai, eitynėse dalyvavo ir Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė, įsiliejusi į savo esamo ir būsimo elektorato gretas.

Tais vaikais manipuliuojantys suaugusieji parodė pavyzdį, kad, kaip ir Amerikoje, siekiant savo tikslų visos priemonės yra pateisinamos ir visi karantino apribojimai negalioja.

Bet tai – mažiausia bėda. Šalyje, kurioje eidamas pareigas ką tik žuvo policininkas, o kita pareigūnė buvo sužeista, jaunimėliui į rankas buvo įgrūsti plakatai su užrašais „Fuck the police“. Organizatoriams neužkliuvo ir visiškai jaunučių mergužėlių laikomi transparantai su užrašu „Racists have small dicks“.

Sakyčiau, labai sorosiskas auklėjimas… Visiškai akivaizdu, kad G. Soroso išlaikomi nevyriausybininkai, kalbant rinkodaros terminais, jau suformavo savo klientų bazę su vardais bei adresais, ir su jais bus aktyviai dirbama. Visiškai neabejoju, kad kita proga jų būrys bus didesnis.

Tačiau tuo manipuliacijos Lietuvos viešojoje erdvėje nesibaigė. Šis jaunimėlis – jau po Nepriklausomybės gimusi karta, todėl jam skirti labai konkretūs ir tiksliniai smegenų plovimo įrankiai. Pastebėjote – Katedros aikštėje nebuvo vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar prisimena Sąjūdžio mitingus ir jų dvasią. Šiai kartai pavadinimas „Antifa“ arba žodis „antifašistas“ automatiškai reiškia „raudonasis“, todėl reikėjo kažko kito.