Liaudies vyriausybei – 80!

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-06-18 10:31:00, skaitė 388, komentavo 29

Liaudies vyriausybei – 80!

Šiandien sueina lygiai 80 metų, kaip 1940-ųjų birželio 17-ąją buvo sudaryta Liaudies vyriausybė. Su ministru pirmininku, „Raudonuoju prezidentu“ Justu Paleckiu priešakyje, Liaudies vyriausybė dabartinio oficiozo vaizduojama „marionetine“, „kolaboracine“ ir visokia kitokia, tuo ne tik nutylint realųjį to meto istorinį kontekstą, bet, dar daugiau – juodžiausiu melu klastojant Lietuvos ir lietuvių tautos istoriją.

Iš tiesų, norint teisingai suprasti tikrąją 1940 m. įvykių istorinę reikšmę, reikia nors bendrais bruožais pažinti tuometę, o būtent, 1918-1940 m. laikotarpio situaciją, to laiko geopolitines bei socialines-ekonomines realijas; reikia žinoti, kad:

Į akligatvį patekęs Smetonos tautininkų režimas bandė gelbėtis, 1940 m. vasario mėn. per VSD direktorių Augustiną Povilaitį Berlyne prašydamasis Lietuvai suteikimo Reicho protektorato statuso. Už TSRS akių vykęs ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartį pažeidęs fašistinis suokalbis tiktai aštrino ir taip aštrią tarptautinę padėtį, tuo tarpu vidaus socialinė-politinė situacija irgi aštrėjo: didėjo atotrūkis tarp augusių plataus vartojimo prekių kainų ir vietoje stovėjusių darbo užmokesčių, ko pasėkoje tegalėjo augti masių vargas ir skurdas.

Tiek Smetona, tiek jo sėbrai liaudies akyse buvo diskredituoti. Kaip politinė alternatyva jiems reiškėsi tada jau keletą metų (pagal 1935 m. įvykusio VII Kominterno suvažiavimo nutarimus) LKP iš pogrindžio vadovautas platus antifašistinis liaudies frontas, į savo gretas įtraukęs ne vien komunistus, bet ir kitas kairiąsias politines jėgas ir panašiai nusiteikusius visuomenės sluoksnius.


Pirmą kartą nuo 1926 metais įvykdyto perversmo ir "oficialios" diktatūros įvedimo "laisvoje" Lietuvoje, pagaliau įvyko rinkimai, kuriuose dalyvavo iki tol uždraustos partijos

Dar daugiau: Lietuvoje komunistinė idėja, nepaisant fašistinių persekiojimų, ne šiaip gyvavo, bet stiprėjo ir augo tiek plačiųjų liaudies sluoksnių, tiek inteligentijos tarpe, veikiant ne vien vietiniam ar Vakarų kapitalistinio gyvenimo patyrimui, bet ir Rytuose kilusios Tarybų Sąjungos pavyzdžiui: tiek ekonominiai, tiek kultūriniai TSRS laimėjimai teikė įkvėpimo ne tik lietuvių, bet viso pasaulio šviesiausiems protams ir širdims.

Šios objektyvios bei subjektyvios sąlygos ir lėmė 1940-ųjų vasarą Lietuvoje įvykusį lūžį: kitų kelių Lietuvai ir lietuvių tautai nebuvo – arba su Hitleriu, arba su TSRS; 1940 m. birželio 14 d. atsistatydinus Smetonai ir birželio 15 d. link Lietuvos pradėjus eiti naujiems Raudonosios armijos daliniams, šalyje prasidėjo masiniai mitingai, kuriais reikalauta naujos, antifašistinės liaudies valdžios suformavimo.

Tokiame fone 1940 m. birželio 17 d. minėtojo liaudies fronto veikėjų pagrindu ir buvo sudaryta naujoji Liaudies vyriausybė. Ministru pirmininku ir prezidentu tapo Justas Paleckis, jo pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru – Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministru ir kariuomenės vadu – Vincas Vitkauskas, teisingumo ministru – Povilas Pakarklis, finansų ministru ir laikinu susisiekimo ministru – Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio ministru ir laikinu vidaus reikalų ministru – Matas Mickis, sveikatos apsaugos ministru – Leonas Koganas.

Šią, pradinę Liaudies vyriausybės ministrų kabineto sudėtį iki 1940 m. birželio pabaigos papildė nauji ministrai: švietimo ministru tapo Antanas Venclova, vidaus reikalų ministru – Mečislovas Gedvilas, darbo ministru – Junčas Kučinskas; pramonės ministru – Chaimas Alperavičius, valstybės kontrolieriumi – Liudas Adomauskas, prekybos ministru – Marijonas Gregorauskas, įgaliotiniu Vilniui ir jo sričiai – Karolis Didžiulis, įgaliotu ministru – Pijus Glovackas. Iš jų tik trys priklausė LKP, visi kiti buvo nepartiniai.

Iš Lietuvos leidosi bėgti ne tik tautininkų bonzos, bet ir šiaip bankininkai, pramoninio bei prekybinio kapitalo šulai. Prasidėjo šalies perėjimas iš kapitalistinio į socialistinį vystymosi kelią. Šiam posūkiui įvykdyti, Liaudies vyriausybė šalyje organizavo pirmuosius nuo 1926 m. tikrai demokratinius rinkimus – rinkimus į Liaudies seimą, kurio deputatams ir buvo lemta priimti didžiuosius, epochinės reikšmės sprendimus.

Neigti TSRS įtaką šiuose procesuose nebūtų nei objektyvu, nei apskritai teisinga. Kita vertus, neobjektyvi ir toli nuo tiesos yra dabarties oficialioji interpretacija, pavadinimu „sovietinė okupacija“: iš tikrųjų, kaip rodo 1940 m. vasaros įvykių masiškumas ir visiškai tikras, realus juose dalyvavusių masių entuziazmas, Liaudies vyriausybė turėjo plačiųjų Lietuvos visuomenės apačių, žodžiu – liaudies – palaikymą, be kurio nebūtų buvę įmanoma įgyvendinti tų pertvarkymų, kurie sekė toliau.

Žvelgiant iš dabarties į šią, 80-ies metų senumo praeitį, Liaudies vyriausybės veiklos istorinė reikšmė būtų tokia:

Šiuo požiūriu dabarties Lietuvos socialistai ir komunistai, žodžiu – kairieji, tarybiniai mūsų tautos ir tėvynės patriotai – negali negerbti Liaudies vyriausybės, negali nepripažinti didžios, istoriškai pažangios jos nuveiktų darbų reikšmės. Dar daugiau: jie negali tylėti dabarties, po TSRS sunaikinimo XXI amžiuje įsibėgėjusioje regreso epochoje norma tapusio melo – antitarybinio, antikomunistinio ir rusofobinio istorijos klastojimo fone. Iš tiesų: tik istorinė tiesa, tik jos pažinimas ir pripažinimas įgalins mus netgi dabartinėmis sąlygomis rasti išeitį iš irstančio kapitalistinio pasaulio į naują socialistinį, komunistinį tarybinį projektą, į naują tarybinę ateitį.

Kibirkštis