Vladimiras Putinas: 75-ieji Didžiosios Pergalės metai: bendra atsakomybė prieš istoriją ir ateitį (lietuvių kalba, 1 dalis)

Autorius: Anno Šaltinis: http://kremlin.ru/events/presi... 2020-06-20 00:22:00, skaitė 356, komentavo 7

Vladimiras Putinas: 75-ieji Didžiosios Pergalės metai: bendra atsakomybė prieš istoriją ir ateitį (lietuvių kalba, 1 dalis)

Praėjo 75 metai nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos. Bėgant metams išaugo kelios kartos. Pasikeitė politinis planetos žemėlapis. Nebėra Tarybų Sąjungos,  iškovojusios grandiozinę, triuškinančią pergalę prieš nacizmą, neišgelbėjusios visą pasaulį. Nors ir patys to karo įvykiai, net ir jo dalyviams, yra tolima praeitis. Tačiau kodėl gegužės 9 d. Rusijoje švenčiama kaip pati svarbiausia šventė, o birželio 22 d. gyvenimas tarsi apmiršta ir gerklę tarsi užgniaužia?

I DALIS II DALIS

Priimta sakyti: karas paliko gilų pėdsaką kiekvienos šeimos istorijoje. Už šių žodžių - milijonų žmonių likimai, jų kančios ir netekties skausmas. Pasididžiavimas, tiesa ir atmintis.

Karas mano tėvams - tai siaubingos blokadinio Leningrado kančios, kur mirė mano dvejų metų brolis Vitia, kur tik per stebuklą išgyveno mama. Tėvas, turėdamas išlygą, išvyko savanoriu ginti savo gimtojo miesto - jis padarė taip, kaip milijonai tarybinių piliečių. Jis kovojo placdarme „Nevskij piatačiok“, buvo sunkiai sužeistas. Ir kuo toliau šie metai, tuo didesnis poreikis pasikalbėti su tėvais, sužinoti daugiau apie jų gyvenimą kariniame laikotarpyje. Bet jau nieko negalima paklausti, todėl širdyje šventai saugau savo pokalbius su tėvu ir motina šia tema, jų skupias emocijas.

Man ir mano bendraamžiams svarbu, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai suprastų, per kokius išbandymus ir kančias teko išgyventi jų protėviams. Kaip, kodėl jie galėjo išgyventi ir nugalėti? Iš kur atsirado jų išties geležinis dvasios tvirtumas, kurio stebėjosi ir žavėjosi visas pasaulis? Taip, jie gynė savo namus, vaikus, artimuosius, šeimą. Bet visus vienijo meilė Tėvynei, Tėviškei. Šis giluminis, asmeniškas jausmas visu savo pilnumu atsispindi pačioje mūsų liaudies esmėje ir tapo vienu iš apibūdinančių ją jos herojiškoje, pasiaukojančioje kovoje prieš nacistus.

Dažnai yra klausiama: kaip elgsis dabartinė karta, kaip ji veiks kritinės situacijos sąlygomis? Prieš mano akis jauni gydytojai, medseserys, dar vakarykščiai studentai, kurie šiandien eina į „raudonąją zoną“, kad gelbėti žmones. Mūsų kariai, kovoję su tarptautiniu terorizmu Šiaurės Kaukaze, Sirijoje, iki mirties - visai jauni vaikinai! Daugeliui legendinės, nemirtingos šeštosios desantinės kuopos karių buvo 19–20 metų. Tačiau visi jie parodė, kad yra verti mūsų Tėvynės karių žygdarbio, kurie apgynė ją per Didįjį Tėvynės karą.

Todėl esu įsitikinęs, kad Rusijos tautoms yra cherakteringa vykdyti savo pareigą negailint savęs, jei to reikalauja aplinkybės. Nesavanaudiškumas, patriotizmas, meilė gimtiems namams, savo šeimai, Tėvynei - šios vertybės vis dar yra pamatinės, esminės Rusijos visuomenei. Ant jų, didžia dalimi laikosi mūsų šalies suverenitetas.

Dabar mes turime naujas tradicijas, kurios gimė iš liaudies, tokios kaip

„Nemirtingasis pulkas“. Tai mūsų dėkingos atminties maršas, kraujo gyvas ryšio tarp kartų žygis. Milijonai žmonių išeina su savo artimųjų, kurie apgynė Tėvynę ir nugalėjo nacizmą, nuotraukomis. Tai reiškia, kad jų gyvenimai, išbandymai ir aukos, Pergalė, kurią jie mums perdavė, niekada nebus pamiršti.

Mūsų atsakomybė prieš praeitį ir ateitį -  padaryti viską, kad neleisti pasikartoti baisioms tragedijoms. Todėl laikau savo pareiga parašyti straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą ir Didįjį Tėvynės karą. Ne kartą aptariau šią idėją pokalbiuose su pasaulio lyderiais, mačiau jų supratimą. Praėjusių metų pabaigoje NVS šalių vadovų viršūnių susitikime mes visi buvome vieningi: svarbu palikuoniams perduoti atmintį apie tai, kad pergalę prieš nacizmą iškovojo pirmiausia tarybiniai žmonės, kad šioje didvyriškoje kovoje - fronte ir  užnugaryje, petys į petį - stovėjo visos tarybų Sąjungos respublikų atstovai. Tada jau kalbėjau su kolegomis apie nepaprastą prieškarinį laikotarpį.

Šis pokalbis sukėlė didelį atgarsį Europoje ir pasaulyje. Vadinasi, atsigręžimas į praeities pamokas yra tikrai būtinas ir aktualus. Tuo pačiu metu buvo ir daug emocijų, blogai slepiamų kompleksų ir triukšmingų kaltinimų. Visa eilė politikų suskubo pareikšti, kad Rusija bando perrašyti istoriją. Tačiau jie negalėjo paneigti nei vieno fakto, nei vieno pateikto argumento. Žinoma, sunku o ir neįmanoma ginčytis su tikrais dokumentais, kurie, beje, saugomi ne tik rusiškuose, bet ir užsienio archyvuose.

Todėl yra poreikis tęsti priežasčių, lėmusių pasaulinį karą, analizę, apmąstymus apie sudėtingus jo įvykius, tragedijas ir pergales, apie jo pamokas - mūsų šaliai ir visam pasauliui. Ir čia, pasikartosiu, labai svarbu remtis tik archyvine medžiaga, amžininkų liudijimais, kad būtų pašalintos bet kokios ideologinės ir politizuotos spėlionės.

Dar kartą primenu jums akivaizdų dalyką: giluminės Antrojo pasaulinio karo priežastys daugiausia iškyla iš sprendimų, priimtų po Pirmojo pasaulinio karo. Versalio sutartis Vokietijai tapo gilios neteisybės simboliu. Faktiškai buvo kalbama apie šalies apiplėšimą, kuri buvo įpareigota išmokėti milžiniškas reparacijas vakarų sąjungininkams, išsekinančias jos ekonomiką. Vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas prancūzų maršalas F. Fošas pranašiškai apibūdino Versalį: „Tai nėra taika, tai yra paliaubos  dvidešimčiai metų“.

Būtent nacionalinis pažeminimas suformavo maitinamąją terpę radikalioms ir revanšistinėms nuotaikoms Vokietijoje. Nacistai sumaniai žaidė šiais jausmais,  kūrė savo propagandą, pažadėdami atsikratyti Vokietijai „Versalio palikimo“, atkurti jos buvusią galią, o iš esmės pastūmėti vokiečių liaudį į naują karą. Paradoksalu, tačiau prie šito tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo  vakarų valstybės, pirmiausia Didžioji Britanija ir JAV. Jų finansiniai ir pramoniniai sluoksniai labai aktyviai investavo į Vokietijos gamyklas ir fabrikus, gaminančius karinę produkciją. O aristokratijos ir politinio isteblišmento tarpe buvo nemažai radikalių, kraštutinių dešiniųjų, nacionalistinių judėjimų stiprėjančių Vokietijoje ir Europoje, šalininkų.

Versalio „pasaulinė santvarka“ sukėlė daugybę užslėptų prieštaravimų ir atvirų konfliktų. Jų pagrindas - savavališkai nubrėžtos Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų europinių valstybių sienos. Praktiškai iškart po jų atsiradimo žemėlapyje prasidėjo teritoriniai ginčai ir abipusės pretenzijos, kurie virto uždelsto veikimo minomis.

Vienas iš svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo rezultatų buvo Nacijų Lygos sukūrimas. Į šią tarptautinę organizaciją buvo dedamos užtikrinti ilgalaikę taiką ir kolektyvinį saugumą. Tai buvo progresyvi idėja, kurios nuoseklus realizavimas, be perdėjimo, galėjo užkirsti kelią pasaulinio karo siaubų pasikartojimui.

Tačiau Nacijų Lyga, kurioje dominavo šalys-nugalėtojos - Didžiosios Britanija ir Prancūzija, pademonstravo savo neveiksmingumą ir tiesiog paskendo tuščiose diskusijose. Nacijų Lygoje ir iš tikrųjų visame europietiškame kontinente nebuvo išgirsti nevienkartiniai Tarybų Sąjungos raginimai suformuoti lygiateisę kolektyvinio saugumo sistemą. Kaip kad sudaryti Rytų Europos ir Ramiojo vandenyno paktus, kurie galėtų sudaryti kliūtis agresijai. Šie pasiūlymai buvo ignoruoti.

Nacijų Lyga nesugebėjo užkirsti kelio ir konfliktams įvairiose pasaulio vietose, tokiems kaip Italijos išpuolis prieš Etiopiją, Ispanijos pilietinis karas, Japonijos agresija prieš Kiniją ir Austrijos anšliusas (prijungimas per prievartą). O Miuncheno suokalbio atveju, kuriame, be Hitlerio ir Musolinio, dalyvavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos lyderiai, visiškai pritarus Nacijų Lygos Tarybai, įvyko Čekoslovakijos suskaidymas. Šiuo atžvilgiu pažymėsiu, kad skirtingai nuo daugelio tuometinių Europos vadovų, Stalinas nesutepė saves asmeniniu susitikimu su Hitleriu, kuris tada buvo laikomas respektabiliu politiku vakarų sluoksniuose ir buvo laukiamas svečias europinėse sostinėse.

Čekoslovakijos padalijime kartu su Vokietija veikė taip pat ir Lenkija. Jos iš anksto ir kartu nutarė, kam ir kokios Čekoslovakijos žemės atiteks. 1938 m. rugsėjo 20 d. Lenkijos pasiuntinys Vokietijoje J. Lipskis pranašė Lenkijos užsienio reikalų ministru J. Bekui apie sekančius Hitlerio patikinimus: „... Jei tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos kiltų konfliktas dėl Lenkijos interesų Tešine, Reichas stos į mūsų (lenkijos) pusę". Nacistų lyderis netgi davė užuominas, patarinėjo, kad lenkų veiksmų pradžia „sektu ... tik po to, kai vokiečiai užims Sudetų kalnus“.

Lenkijoje pilnai suprato, kad be hitlerinio palaikymo jos grobikiški planai butu pasmerkti žlugti. Čia pacituosiu 1938 m. spalio 1 d. Vokietijos pasiuntinio Varšuvoje G. A. Moltkės pokalbio su J. Beku apie Lenkijos-Čekijos santykius ir TSRS poziciją šiuo klausimu įrašą. Štai kas ten parašyta: „... Ponas Bekas ... išreiškė didžiulį dėkingumą už lojalų Lenkijos interesų traktavimą Miuncheno konferencijoje, o taip pat ir už santykių nuoširdumą Čekijos konflikto metu. Vyriausybė ir visuomenė (Lenkijos)visiškai pritaria fiurerio ir Reicho kanclerio pozicijai".

Čekoslovakijos padalijimas buvo žiaurus ir ciniškas. Miunchenas sugriovė net tas formalias trapias garantijas, kurios buvo liko žemyne, parodė, kad tarpusavio susitarimai yra nieko verti. Būtent Miuncheno suokalbis tapo tuo trigeriu, po kurio didelis karas Europoje tapo neišvengiamas.

Šiandien Europos politikai, pirmiausia Lenkijos vadovai, norėtų „nutylėti“ Miuncheną. Kodėl? Ne tik todėl, kad jų šalys tada išdavė savo įsipareigojimus, palaikė Miuncheno suokalbį o kai kurios netgi dalyvavo dalijantis grobį, bet ir todėl, kad buvo kažkaip nepatogu prisiminti, kad tomis dramatiškomis 1938 m. dienomis tik TSRS užsistojo už Čekoslovakiją.

Tarybų Sąjunga, remdamasi savo tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant susitarimus su Prancūzija ir Čekoslovakija, bandė užkirsti kelią tragedijai. Lenkija gi, vaikydamasi savo interesų, visomis jėgomis trukdė, kad Europoje nesusikurtų kolektyvinio saugumo sistema.1938 m. rugsėjo 19 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas prieš susitikimą su Hitleriu, jau minėtam ambasadoriui J. Lipskiui tiesiai parašė: „... Per praėjusius metus Lenkijos vyriausybė keturis kartus atmetė pasiūlymą prisijungti prie tarptautinės intervencijos apginti Čekoslovakiją“.

Didžioji Britanija, o taip pat Prancūzija, kuri tada buvo pagrindinė čekų ir slovakų sąjungininkė, pasirinko atsisakyti savo garantijų ir mesti šią Rytų Europos šalį sudraskymui. Ne tik šiaip sau mesti, bet nukreipti nacistų siekius į rytus, taikant į tai, kad Vokietija ir Tarybų Sąjunga neišvengiamai susiremtų ir tarpusavio kovoje abi nukraujuotu.

Būtent taip tame ir slypėjo esmė vakarų „nuraminimo“ politika. Ir ne tik Trečiojo Reicho, bet ir kitų vadinamojo Antikominterno pakto - fašistinės Italijos ir militaristinės Japonijos - narių atžvilgiu. Jos kulminacija Tolimuosiuose Rytuose buvo anglų-japonų susitarimas 1939 m. vasarą, kuris suteikė Tokijui laisvę rankoms Kinijoje. Pirmaujančios Europos valstybės nenorėjo pripažinti koks mirtinas pavojaus yra visam pasauliui, kurį kelia Vokietija ir jos sąjungininkai, tikėdamiesi, kad pats karas juos aplenks.

Miuncheno suokalbis parodė Tarybų Sąjungai, kad vakarų šalys saugumo klausimus spręs neatsižvelgdamos į jos interesus ir, jei bus patogus momentas sudarys antitarybinį frontą.

Tuo pat metu Tarybų Sąjunga iki paskutinės galimybės stengėsi  sukurti antihitlerinę koaliciją, pakartosiu, nepaisydama dviveidės vakarų šalių pozicijos. Taigi per žvalgybos tarnybas tarybinė vadovybė 1939 m. vasarą gaudavo išsamią informaciją apie anglų-vokiečių kontaktus užkulisiuose. Atkreipiu jūsų dėmesį į tai, kad jos vyko labai intensyviai, be to, beveik tuo pat metu vykstant trišalėms deryboms tarp Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir TSRS atstovų, kurias, priešingai, vakarų partneriai sąmoningai atidėliojo. Ryšium su tuo cituosiu britų archyvų dokumentą - tai instrukcija iš Britanijos karinės misijos, kuri atvyko į Maskvą 1939 m. rugpjūčio mėn. Joje aiškiai nurodoma, kad delegacija turėtų „vesti derybas labai lėtai“; kad „JK vyriausybė nėra pasirengusi prisiimti išsamių įsipareigojimų, kurie bet kokiomis aplinkybėmis galėtų apriboti mūsų veiksmų laisvę“. Taip pat atkreipiu dėmesį: skirtingai nei britų ir prancūzų, tarybinei delegacijai vadovavo aukščiausieji Raudonosios armijos vadovai, turintys visus reikiamus įgaliojimus „pasirašyti karinę konvenciją dėl Anglijos, Prancūzijos ir SSRS karinės gynybos organizavimo prieš agresiją Europoje“.

Derybų sužlugdyme savo vaidmenį atliko Lenkija, kuri nenorėjo jokių įsipareigojimų tarybinei pusei. Net spaudžiant vakarų sąjungininkams, Lenkijos vadovybė atsisakė nuo bendrų veiksmų su Raudonąja armija atsvaroje prieš vermachtą. Ir tik kada tapo žinoma apie Ribbentropo atvykimą į Maskvą, J. Bekas nenoriai, ne tiesiogiai, o per prancūzų diplomatus informavo tarybinę pusę: „... Bendri veiksmai  prieš Vokietijos agresiją bendradarbiaujant Lenkijai ir TSRS , atsižvelgiant į technines sąlygas, kurios turi būti nustatytos, neatmetami “. Tuo pat metu jis paaiškino savo kolegoms: „... Aš neprieštarauju šiam formulavimui tik tam, kad tai palengvintum taktiką. Mūsų gi principinis požiūris į TSRS yra galutinis ir išlieka be pakeitimų".

Susiklosčius tokiai situacijai, Tarybų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį su Vokietija, faktiškai padariusi tai paskutinė iš Europos šalių. Be to, esant realiam pavojui, kariauti dviem frontais - su Vokietija vakaruose ir su Japonija rytuose, kur jau vyko intensyvios kovos prie Chalkin-Golo upės.

Stalinas ir jo aplinka nusipelno daugelio teisingų kaltinimų. mes atsimename ir režimo nusikaltimus prieš savo tautą, ir masinių represijų siaubą. Kartoju, tarybiniams vadovams galima būtu daug ką prikišti, tačiau tik nesupratimo apie išorinių grėsmių pobūdžio stoką. Jie matė, kad Tarybų Sąjungą bando palikti vienas prieš vieną su Vokietija ir jos sąjungininkais, ir todėl veikė suvokdami šį realų pavojų, kad laimėtų brangaus laiką šalies gynybos stiprinimui.

Dėl tuo metu sudarytos Nepuolimo sutarties dabar daug kalbama ir pretenzijos yra būtent šiuolaikinės Rusijos.adresu Taip, Rusija yra TSRS įpėdinė, ir tarybinis laikotarpis su visais jo triumfais ir tragedijomis - neatsiejama mūsų tūkstantmetės istorijos dalis. Bet taip pat primenu, kad Tarybų Sąjunga pateikė teisinį ir moralinį vertinimą taip vadinamajam Molotovo-Ribentropo paktui. 1989 m. gruodžio 24 d. Aukščiausiosios Tarybos rezoliucija slapti protokolai buvo oficialiai pasmerkti kaip „asmeninės valdžios aktas“, kuris neatspindėjo „tarybinės liaudies", kuri nėra atsakinga už šį sąmokslą, valios“.

Tuo pačiu metu kitos valstybės yra linkę neatsiminti apie susitarimus, kuriuose yra nacistų ir vakarų politikų parašai. Jau nekalbant apie juridinį ar politinį tokio bendradarbiavimo  vertinimą, tame tarpe įskaitant ir tylų kai kurių europinių veikėjų sutikimą su barbariškais nacistų planais ir net tiesioginiu jų skatinimu. Ko verta yra ciniška Lenkijos ambasadoriaus Vokietijoje J. Lipskio frazė, ištarta 1938 m. rugsėjo 20 d. pokalbyje su Hitleriu:

"... Už žydų klausimo sprendimą, mes [lenkai] pastatysime jam ... nuostabų paminklą Varšuvoje".

Mes taip pat nežinome, ar buvo kokių nors „slaptų protokolų“ ir priedų prie daugelio šalių susitarimų su nacistais. Belieka tik „patikėti garbės žodžiu“. Tarp kitko, iki šiol nėra išslaptinta medžiaga apie slaptas anglų ir vokiečių derybas. Todėl mes raginame visas valstybes suaktyvinti savo archyvų atvėrimo procesą, publikuoti anksčiau nežinomus prieškarinį ir karinį laikotarpius apimančius dokumentus - taip kaip tai padarė Rusija pastaraisiais metais. Esame pasirengę plačiai bendradarbiauti, bendriems tiriamiesiems istorikų-mokslininkų projektams.

Bet grįžtame prie įvykių, įvykusių prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Naivu būtų  tikėti, kad, susidorojęs su Čekoslovakija, Hitleris nepareikš eilinių  teritorinių pretenzijų. Šį kartą savo nesenam Čekoslovakijos padalijimo bendrininkui  - Lenkijai. Beje, pretekstu čia taip tapo buvo Versalio palikimas - vadinamojo Dancigo koridoriaus likimas. Vėliau po to sekusi Lenkijos tragedija - visiškai yra ant tuometinės Lenkijos vadovybės sąžinės, kuri sutrukdė sudaryti anglų-prancūzų-tarybinį karinį aljansą ir pasikliovė vakarų partnerių pagalba, pakišo savo liaudį po hitleriniu naikinimo mašinos volu.

Vokiečių puolimas vyko visiškai prisilaikant "blitckrigo" doktrinos. Nepaisant nuožmaus, didvyriško Lenkijos kariuomenės pasipriešinimo, praėjus savaitei nuo karo pradžios, 1939 m. rugsėjo 8 d., vokiečių kariuomenė buvo Varšuvos pakraštyje. O Lenkijos karinis-politinis elitas rugsėjo 17 dienai pabėgo į Rumunijos teritoriją, išdavęs savo liaudį, kuri ir toliau kovojo su grobikais.

Vakarų sąjungininkai nepateisino lenkų vilčių. Paskelbus karą Vokietijai, prancūzų kariuomenė pasistūmėjo gilyn į Vokietijos teritoriją tik keliasdešimt kilometrų. Viskas atrodė tik kaip aktyvių veiksmų demonstracija. Dar daugiau, Anglijos-Prancūzijos aukščiausioji karinė taryba, pirmą kartą posėdžiavusi 1939 m. rugsėjo 12 d. Prancūzijos Abvilyje, nusprendė visiškai sustabdyti puolimą dėl sparčiai vykstančių įvykių Lenkijoje. Prasidėjo liūdnai pagarsėjęs „keistasis karas“. Tai yra - akivaizdi  Prancūzijos-Anglijos įsipareigojimų Lenkijai išdavystė.

Vėliau, Niurnbergo proceso metu, vokiečių generolai taip paaiškino savo greitą sėkmę rytuose, buvęs Vokietijos ginkluotųjų pajėgų Aukščiausiosios vadovybės operatyvinės vadovybės štabo viršininkas generolas A. Jodlis pripažino: „... Jei mes dar 1939 metais nepatyrėme pralaimėjimo, tai tik todėl, kad maždaug 110 prancūzų ir anglų divizijų, stovėjusių prieš 23 vokiečių divizijas Vakaruose per mūsų karą su Lenkija, buvo visiškai neaktyvios “.

Paprašiau pakelti iš archyvų visą masyvą medžiagos, susijusios su ryšiais tarp TSRS ir Vokietijos dramatiškomis 1939 m. rugpjūčio ir rugsėjo dienomis.Kaip liudija dokumentai, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties slapto protokolo 2 punkte nustatyta, kad teritorinių-politinį sričių, kurios įeiną į Lenkijos valstybės sudėtį, pertvarkymo atveju, abiejų šalių interesų sfera turi eiti „maždaug  upių Nareva, Visla ir Sana linija“. Kitaip tariant, tarybinės įtakos sfera apėmė ne tik teritorijas, kuriose gyveno daugiausia ukrainietiška ir baltarusiška gyventojų dalis , bet ir istorines lenkiškas žemes tarp Bugo ir Vyslos upių. Šis faktas toli gražu ne visiems dabar yra žinomas.

Taip pat kaip ir faktas, kad iškart po Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo pirmosiomis dienomis Berlynas atkakliai ir ne kartą kvietė Maskvą prisijungti prie karinių operacijų. Tačiau tarybinė vadovybė ignoravo tokius raginimus ir nesiruošė įsitraukti į dramatiškai besivystančius įvykius nesiruošė iki paskutinės galimybės.

Tik kada galutinai tapo aišku, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija nesiekia padėti savo sąjungininkei, o vermachtas sugebės greitai okupuoti visą Lenkiją ir faktiškai išeiti prie  Minsko prieigų, buvo nutarta rugsėjo 17 dienos rytą įvesti Raudonosios armijos junginius į taip vadinamuosius rytinius "kresus" (lenkiškai - riba, galas kraštas)  - dabar tai Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos teritorijų dalys.

Akivaizdu, kad kitų variantų nebuvo likę. Priešingu atveju rizika TSRS daug kartų būtų padidėjusi, nes, pasikartosiu, senoji tarybinė-lenkų siena praėjo tik keliasdešimt kilometrų nuo Minsko, o neišvengiamas karas su nacistais būtų prasidės iš ypač nepalankių šaliai strateginių pozicijų. O milijonai įvairių tautybių žmonių, įskaitant žydus, gyvenančius netoli Bresto ir Gardino, Peremyšlio, Lvovo ir Wilno, būtų buvę išnaikinti nacistų ir jų vietinių pakalikų-antisemitų ir radikal-nacionalistų.

Tas faktas, kad Tarybų Sąjunga iki paskutinės galimybės stengėsi išvengti dalyvavimo įsiliepsnojančiame konflikte ir nenorėjo žaisti Vokietijos pusėje, lėmė tai, kad tikrasis tarybinės ir vokiečių kariuomenės sąlytis įvyko daug labiau į rytus nuo slaptame protokole aptartų ribų. Ne palei Vyslą, o maždaug palei taip vadinamąją Kerzono liniją, kuri dar 1919 metais buvo rekomenduota Antantės kaip rytinė Lenkijos sieną.

Kaip žinoma, subjunktyvumą (norimą įvykį, veiksmą) dalyką sunku pritaikyti jau įvykusiems įvykiams. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1939 m. rugsėjo mėn. tarybinė vadovybė turėjo galimybę pastumti TSRS vakarines sienas dar toliau į vakarus, beveik iki pat Varšuvos, bet nusprendė to nedaryti.

Vokiečiai pasiūlė užfiksuoti naują status quo. 1939 m. rugsėjo 28 d. Maskvoje I. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė TSRS ir Vokietijos draugystės ir sienos sutartį, taip pat slaptą valstybės sienos keitimo protokolą, kuriuo buvo pripažinta demarkacijos linija, kur de facto stovėjo dvi armijos.

1939 metų rudenį, spręsdama savo karinius-strateginius, gynybinius uždavinius, Tarybų Sąjunga pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos integracijos procesą. Jų įstojimas į TSRS buvo realizuotas sutarčių pagrindu, gavus išrinktų valdžių sutikimą. Tai atitiko to meto tarptautinę ir valstybinę teisę. Be to, 1939 m. spalio mėnesį Lietuvai buvo gražintas Wilno miestas ir aplinkinis regionas, anksčiau buvę Lenkijos dalimi. Pribaltikos respublikos TSRS sudėtyje turėjo savo vyriausybę, kalbą ir atstovybes aukštesnėse tarybinėse valstybinėse struktūrose.

Visus šiuos mėnesius nenutrūko pašaliniai akiai nematoma diplomatinė ir karinė-politinė kova, žvalgybos darbas. Maskva suprato, kad prieš ją nesutaikomas ir žiaurus priešas, kad jau vyksta nematomas karas su nacizmu. Ir nėra jokio pagrindo tų metų oficialius pareiškimus, oficialius protokolinius užrašus suvokti kaip „draugystės“ tarp TSRS ir Vokietijos įrodymą. TSRS palaikė aktyvius prekybos ir techninius ryšius ne tik su Vokietija, bet ir su kitomis šalimis. Tuo pat metu Hitleris kas kart vis bandė Įtraukti TSRS į konfrontaciją su Didžiąja Britanija, tačiau tarybinė vadovybė nepasidavė šiems įkalbinėjimams.

Hitleris paskutinį kartą pabandė įkalbėti Tarybų Sąjungą imtis bendrų veiksmų per Molotovo vizitą Berlyne 1940 m. lapkričio mėn. Bet Molotovas tiksliai vykdė Stalino nurodymus ir apsiribojo bendromis diskusijomis apie vokiečių idėją dėl TSRS prisijungimo prie trejeto Pakto - Vokietijos, Italijos ir Japonijos aljanso -, pasirašyto 1940 m. rugsėjo mėnesį ir nukreipto prieš Didžiąją Britaniją ir JAV. Neatsitiktinai jau lapkričio 17 dieną Molotovas instruktavo tarybinį pasiuntinį Londone I. Maiskį sekančiai:

„Jūsų orientacijai ... Jokio susitarimo Berlyne nebuvo pasirašyta ir nebuvo ketinama to daryti. Reikalas Berlyne apsiribojo ... pasikeitimu nuomonėmis ... Vokiečiai ir japonai, kaip matyti, labai norėtų mus stumtelėti į Persijos įlankos ir Indijos pusę. Mes atmetėme šio klausimo svarstymą, nes manome, kad tokie  patarimai iš Vokietijos pusės yra netinkami. “

O lapkričio 25 tarybinė vadovybė išvis čia padėjo tašką: oficialiai pateikė Berlynui nacistams nepriimtinas sąlygas, įskaitant vokiečių kariuomenės išvedimą iš Suomijos, savitarpio pagalbos susitarimą tarp TSRS ir Bulgarijos ir dar eilę kitų, taip sąmoningai atmesdama bet kokią galimybę prisijungti prie trejeto Pakto. Tokia pozicija galutinai sustiprino fiurerio ketinimus pradėti karą prieš TSRS. Ir jau gruodį, atmesdamas visus savo strategų įspėjimus apie katastrofišką karo dviem frontais pavojų, Hitleris patvirtino "Barbarosos" planą. Jis tai padarė suvokdamas, kad Tarybų Sąjunga - pagrindinė jėga, priešpastatyta jam Europoje, ir artėjantis susirėmimas Rytuose nulems pasaulinio karo baigtį. O tame, kad žygis į Maskvą bus greitaeigis ir sėkmingas jis buvo įsitikinęs.

Ką norėčiau ypač pabrėžti: vakarų šalys iš tikrųjų tada faktiškai sutiko su tarybiniais veiksmais, pripažino Tarybų Sąjungos norą užtikrinti savo saugumą. Tą dar 1939 m. spalio 1 d. tuometinis Didžiosios Britanijos admiraliteto vadovas V. Čerčilis teigė kalbėdamas radijo pranešime: „Rusija vykdo šaltą savo interesų politiką ... Norint apsaugoti Rusiją nuo nacių grėsmės, aišku reikėjo, kad Rusijos armijos stovėtų šioje linijoje. (nauja vakarinė siena).“ 1939 m. spalio 4 d. lordų Palatoje Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras E. Halifaksas pareiškė:

„... Reikėtų priminti, kad tarybinės vyriausybės veiksmai iš esmės buvo perkelti sieną ties liniją, kurią Versalio konferencijoje rekomendavo lordas Kerzonas ... Aš tik pateikiu istorinius faktus ir manau kad jie nenuginčijami “.

Žinomas britų politikas ir valstybininkas D. Lloydas-Džordžas pabrėžė:

„Rusijos armijos užėmė teritorijas, kurios nėra lenkiškos ir kurias Lenkija jėga užgrobė  po Pirmojo pasaulinio karo.... Būtų buvęs beprotybės aktas pastatyti ant vienos lentos Rusijos veiksmus su vokiečių veiksmais“.

II DALIS