Antanas Jonynas. Tikėjimas

Autorius: Antanas Jonynas Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-06-20 11:27:00, skaitė 275, komentavo 5

Antanas Jonynas. Tikėjimas

Lenino vardą mano kartos žmonės girdėdavo kone nuo pat lopšio. Įvairiais aspektais jis sumirgėdavo buržuaziniuose laikraščiuose, su neapykanta ir įniršimu jis buvo tariamas bažnyčiose iš sakyklų, kartas nuo karto mes, moksleiviai, jį išgirsdavome ir gimnazijoje. Pažangesnieji, o neretai ir politiškai indiferentiški, bet šiaip dori mokytojai šį vardą nejučiomis ištardavo su pagarba ir neslepiamu susižavėjimu. Tai žadino jaunuolišką smalsumą, skatino galvoti apie žmogų, giliai įsirėžusį pasaulio atmintin. Dažnai Lenino vardas suskambėdavo ir visai paprastų, kartais net užguitų, tamsių žmonių lūpose.

Prisimenu, Alytaus kapinėse, nekrikštytųjų ir savižudžių kampe, laidojo jauną, džiova mirusį darbininką. Laidojo be kryžiaus, be bažnytinių vėliavų, be kunigo. Jau vien ši aplinkybė žadino tamsių miestelio grytelninkių susidomėjimą. Jų būrelis stovėjo atokiau nuo supilamo kapo ir paslaptingai šnibždėjosi. Išgirdau vienos pažįstamos davatkėlės pakuždomis ištarius žodžius:

– Ar matei, ar pastebėjai raudonas gėles vainike? Čia komunistą laidoja... Gyveno be dievo baimės... Išpažino Lenino tikėjimą...

Tada aš galėjau turėti vienuolika dvylika metų. Paslaptingas, kažkokio nesuprantamo pasibaisėjimo persunktas dievobaimingos moterėlės kuždesys man padarė gilų įspūdį, sudrumstė vaizduotę. Be galo parūpo sužinoti, koks yra tas paslaptingasis „Lenino tikėjimas", bet klausti suaugusiųjų nedrįsau. Atrodė, kad jie aprėks už brovimąsi prie kažko labai užginto.

73ad9ca7df.jpg

Vėliau, kai pradėjau daug skaityti, kai galvoje ėmė suktis dar labai miglotos mintys apie visuomeninius žmonių santykius, apie socialinę nelygybę, kai išgirdau ir ėmiau šiek tiek suprasti užburiantį žodį „revoliucija", Lenino vardas sąmonėje vis glaudžiau siejosi su šiuo magišku žodžiu, su rūsčiais darbininkų kovos reiškiniais ir socialinio teisingumo idėja. Komunizmas, Tarybų šalis, sąmoningas darbininkų judėjimas daugumai mūsų, tuometinių gimnazistų, buvo visai nepažįstamos arba beveik nepažįstamos sritys, ir aš neleistinai meluočiau sakydamas, jog pagarba ir meilė didžiajam genijui mano širdyje gimė drauge su aiškesniu, sąmoningesnių suvokimu, kad gyvenu, esu žmogus, trokštu laimės, tiesos ir teisingumo. Ir vis dėlto romantiškas, jaunatviškas žavėjimasis Leninu revoliucionierium stichiškai brendo, formavosi jau tada, ankstyvosios jaunystės metais. Didžiosios šimtmečio audros verpetas supurtė mano kartą iki pat širdies gelmių. Lietuva atsidūrė rūsčiausiame šio verpeto sūkury. Mano jauna, nepatyrusi karta buvo neįmanomai blaškoma, plėšoma į visas puses, iš jos drastiškai, primygtinai buvo reikalaujama greito, ryžtingo, kategoriško apsisprendimo. Ne kiekvienam jaunuoliui buvo duota pakankamai laiko ramiai pamąstyti, susikaupti ir susivokti. Dažnam teko bręsti ne metais, ne mėnesiais, o dienomis ir valandomis. Išgąsdinti karo giltinės šienapjūtės, ledinių audros gūsių spaudžiami prie sutryptos žemės, mes buvome priversti ne tik blaiviu protu, bet ir širdimi, ir Intuicija ieškoti giedriųjų prošvaisčių, išsigelbėjimo, ateities, vilties ir tikslo. Karo audra tarsi suskaldė Lietuvą, išvedė takoskyrą tarp klasių ir atskirų visuomenės sluoksnių, parodė, kas galvoja apie tautos, apie jos darbo liaudies likimą ir kam terūpi tiktai savas kailis, žemės gabalas, pinigų kapšys, teisė „gražiai“ gyventi svetimo darbo sąskaita. Kažkada naivioje paauglystėje buvusios vienos, vieningos, idiliškai švelnios ir patriarchališkos Lietuvos nebeliko. Atsirado kelios Lietuvos: gobšuolių, parsidavėlių Lietuva, sutinkanti laižyti ir okupanto batą, atiduoti jam savo sūnų kraują, kad tik jai būtų paliktos niekšiškos klasinės privilegijos, Lietuva – palūžusi ir išsigandusi, baimingai globstanti gležnais sparnais vėtros kedenamą šiaudinę gūžtą, ir Lietuva – drąsi, aukštai iškėlusi galvą, kovojanti. Mano karta pamažu ėmė suprasti, kad ši kovojanti Lietuva – tikroji Lietuva, ryškiausiai atskleidžianti tautos, jos liaudies dvasią – laisvą, išdidžią, besiveržiančią į šviesią ateitį ir ten, ateityje, o ne praeities legendose ir sapnuose ieškančią gyvybinės jėgos. Tikrąją Lietuvą vedė komunistai, žmonės, „išpažįstą Lenino tikėjimą“.

Gūdžiomis, krūpčiojančiomis karo naktimis, iš pradžių nedrąsiai, vėliau su vis didėjančiu tikėjimu mano karta pradėjo rinktis prie radijo imtuvų, klausytis didelės, be galo laukiamos tiesos iš tos laisvosios žemės, kurioje prieš mirtį, prieš juodą slibiną grūmėsi ir tikroji, gyvoji, jaunoji Lietuva. Taip, jie buvo be galo jauni, tie lietuviai su raudonomis tarybinių karių žvaigždėmis ant kepurių ten, Nevelio ir Oriolo sniegynuose. Jie buvo mano karta arba tik truputėlį vyresni Net ir tie iš jų, kurių smilkiniai jau buvo pradėję šarmoti, tebebuvo jauni, nes sąvokos „komunistas" ir „senas" – niekaip nesiderina. Senatvė niekada nepaliečia to, kuris dega Lenino – nesenstančio revoliucijos genijaus – tikėjimu.

Skaudžiausiais kankinančio lūžio momentais vis didesnė mūsų kartos dalis jungė savo ateities viltis ir likimą su tikėjimu Lenino idėjomis. Jungė, stojo kovon, aukojosi. Ne tik laisvojoje žemėje, bet ir okupuotoje Lietuvoje jaunimas vis drąsiau ėmė į rankas Lenino vėliavą ir Lenino šalyje nuliedintą ginklą. Per fronto liniją tą vėliavą ir ginklą į gimtinę pernešė Marytė Melnikaitė ir dvidešimt penkerių metų LKP Alytaus apskrities komiteto sekretorius Tomas Tamulevičius, ir Kauno komjaunuoliai didvyriai Alfonsas Čeponis, Juozas Aleksonis, šimtai ir tūkstančiai kitų jaunų kovotojų. Jų parsineštas tikėjimas kaip brandus grūdas krito į išalkusias paprastų mūsų kartos jaunuolių širdis, prigijo jose, išsiskleidė vešliu želmeniu. Aš negaliu pamiršti savo klasės draugės, Kauno mokytojų seminarijos absolventės Vandos Obelenytės, okupantų su-šaudytos už tai, kad jos tėvų darbininkų namuose su radijo siųstuvu buvo prisiglaudęs Juozas Aleksonis. Mažai kam žinoma kukli ir lyriška mergaitė atliko žygį, kuriam anuo rūsčiu 'metu jau brendo didžioji mūsų kartos dalis. Vieni tai buvo pasiruošę padaryti anksčiau, kiti galbūt vėliau. Vieni į tai ėjo tiesiai, tikėjimu liepsnojančiomis akimis, kiti kankindamiesi ir svyruodami, pakeliui nusikratydami praeities prietarų ir abejonių. Bet ir vieni, ir kiti jau aiškiai brendo dideliam naujam tikėjimui ir heroizmui. Aš priklausiau prie tų, kuriems teko žengti ateitin, pakeliui atsikratant prietarų ir abejonių. Ir vis dėlto kai griuvėsių mieste mano ausis pirmą kartą pasiekė vokiečių sušaudyto poeto posmas –

Ateina genijai ir vėl išnyksta.
Atėjo
        Leninas
visiem laikam.

Kas myli kovą,
laisvę
         ir draugystę,
tas tiki žemės
žiburiui naujam.–

jis negalėjo manęs nesujaudinti. „Kas myli kovą, laisvę ir draugystę“! Dienų dienomis, mėnesių mėnesiais nenutildama aidėjo ši eilutė mano širdyje. Atrodė, kad iš kapo duobės sušaudytas poetas kreipiasi tiesiog į mane. Nejaugi mano širdis galėjo nemylėti to, kas žemėje visų gražiausia ir švenčiausia: laisvės, kovos, draugystės?..

Ir kitas posmas nuo pat pirmų dienų giliai užsiglaudė galbūt jaukiausioj mano atminties kertelėj:

Gintarėlį tau nešu ant delno,
Baltijos lašelį tą nublankusį –
Lietuvos aš vardą švelnų
Tau nešu kaip saulę rankose.

1_928890.jpg
Vytautas Montvila

Bet Vytauto Montvilos imperatyvas mano širdies stygas anuomet suvirpino stipriau negu Salomėjos Nėries lyriškasis švelnumas. Gal tai buvo klaida, pagimdyta bekompromisiškos jaunystės. Šiandienos kritikas turbūt atsakytų: klaida. Bet aš buvau labai rūstaus ir labai kategoriško meto vaikas. Abejodamas, kankinamai ieškodamas tiesos, aš taip įkaitinau savo jauną širdį, kad lyriškam švelnumui joje nedaug teliko vietos. Ir ne aš vienas. Tokia buvo didelė mūsų kartos dalis. Temperamentingu veržlumu, aštriai išgaląstu žodžiu nacionalžudiką tuoj pat be gailesčio smogė Vladas Grybas. Net jaunuoliškai švelnus, minkšto subtilaus balso Juozas Macevičius tada kategoriškai deklaravo:

Kad nepamirštame kovos įstatymo:
Pirmyn, – atgal nei proskynos, nei tako,
Ir kad dainoj, kūryboj ir atstatyme
Taip budrūs būtume, kaip fronte prieš ataką.

Kovų dienoraštis, 1948

Audros iškankintoms ir užgrūdintoms mūsų tautos širdims tą rūstų metą reikėjo visiškai nedviprasmiškai, be išlygų ir be poetinių licenzijų apsispręsti. Apsispręsti politiškai, idėjiškai, žmogiškai, pilietiškai, kareiviškai. To reikalavo ir žmonės, ir laikas. Mes buvome tie patys liaudies gynėjai, tik ne su ginklu rankoje, o su eilėraščio šūviu, paties gyvenimo užtaisytu širdyje. Teisingai mūsų padėtį tąsyk apibūdino Eduardas Mieželaitis:

Draugai, draugai! Tai mums pakluso
Didžioji mūsų planeta...
Audringais metais gimė mūsų
Kovų paženklinta karta...

Taip augo mano karta, 1948

Rūsčioj kovoj, kankinančiuose tiesos ieškojimuose gimęs mūsų kartos naujasis tikėjimas buvo toks tikras ir stiprus, toks krištoliškai tyras, jis taip audringai degino mus, kad jį išrėkti turėjome tik aukščiausia gaida, galvodami, kad kitaip mūsų tikėjimo neišgirs, jam nepaklus būtent visa didžioji planeta. Kitokį, mažesni maštabai mūsų neofitiškai revoliucinei aistrai buvo per menki. Galbūt kai kur mes pertempėme savo balso stygas, galbūt kai kada jos pradėdavo gergždėti. Turbūt šiandien mes pajėgtume paimti akordus ir su pustoniais, bet mūsų gaidos kryptis liktų ta pati. Ir maštabiškumas, žinoma, tas pats. Dideliam tikėjimui reikia didelės erdvės ir didelės auditorijos. Aštriausių susidūrimų momentais tikras, karštas revoliucinis tikėjimas nenori ir negali likti liberaliai indiferentiškas: norite – girdėkit, norite – negirdėkit. Jis visada siekia aktyviai veikti klausytoją, veržiasi būti aiškiai girdimas „planetai“.

Šiomis Lenino jubiliejaus dienomis natūraliai kyla noras naujai permąstyti mūsų kartos jaunystės kūrybą – žalią ir nuoširdžią, gležną ir komjaunuoliškai tvirtą, jau iš tolo pasižiūrėti, kas joje liko brangaus ir nepamiršto. Sunku pačiam būti objektyviam. Ir vis dėlto man atrodo, kad brangiausias, nesenstantis Ir tolesniam mūsų kortos kūrybiniam keliui lobai reikšmingos buvo ir liko kaip Ilk los karštus komjaunuoliškas tikėjimas Lenino Idėjų perpūto. Galbūt kaip tik šis tikėjimas Ir buvo visų svarbiausios mūsų įkvėpimo šaltinis. Per šito tikėjimo prizmę mūsų karta anuomet žvelgė į rūsčiųjų savo meto tikrovę, į praeitį ir ateitį. Ir kaip tik šis tikėjimas daugiausia nulėmė optimistines, entuziastingas mūsų poezijos intonacijas. Ne tiek rūsti tikrovė, kiek šviesi ateities panorama savaip atsispindėjo kiekvieno poeto dainoj.

Vladas Mozūriūnas apdainuoja lemiamąjį posūkį Lietuvos valstiečio sąmonėje:

„Naujos laimės ieškoti reikia –
Aš į „Lenino kelią“ stoju“.
Tartum plūgu raides jis raikė
Pareiškimo lapu baltuoju.

Iljičiaus lemputė, 1948

Vladas Grybas taip pat mąsto apie Lenino kelią, mato juo žengiantį gimtąjį kraštą:

Šalis Jo pulsą penkmečiuos girdėjo,
Su Jo vardu – grobikai sutrempti.
Kovos draugai, draugai vienos idėjos,
Darbais atkūrė Lenino mintis.

Vaiski aušra ir tėviškėje mano
Didžiais darbais ir džiugesiu gyvuos.
Tai Jo tiesa mūs gyslomis srovena,
Gyvybę neša žemei Lietuvos.

Su Leninu, 1949

Juozas Macevičius mąsto apie masišką Krasnodono jaunagvardiečių heroizmą, ieško jų jėgos paslapties ir apibendrina:

Gali palaužt sparnus kalnų erelio...
O komjaunuolių širdys nevergaus. 
Kam vardas Lenino nušviečia kelią,
Tas Žino vertę laisvojo žmogaus.

Jaunajai gvardijai, 1947

image.jpg
Jaunoji gvardija

Visuomeninės ir asmeninės laimės, laisvės, žmogiškosios vertės, tėvynės ateities likimas mūsų kartai buvo glaudžiai susijęs su Lenino vardu, o tiksliau sakant, su mūsų jaunu Ir karštu tikėjimu Lenino idėjų triumfu. Taip, mes buvome tada jauni, kai kurie – V. Grybas, J. Macevičius – labai jauni, bet jau turėjome nemažą politinį patyrimą, savo kailiu spėję patirti ir buržuazinės visuomenės socialines-moralines skriaudas, ir fašizmo, buržuazinio nacionalizmo žvėriškiausią siautėjimą, ir mirtį sėjantį karo košmarą. Mes buvom giliausiai nusivylę visa praeitimi ir galėjome tikėti tik ateitimi. Ne vien iš knygų, ne vien protu, o ir įskaudinta širdimi mes žinojome, kad asmeninė laimė, laisvė, žmogiškoji vertė gali būti įgyjamos tik įgyvendinus socialinį teisingumą, tik įsitvirtinus socialistiniams santykiams ir internacionaliniams tautų draugystės jausmams. Lenino vardas mums buvo šio naujojo tikėjimo vėliava. Leninas buvo mums žygio į ateitį simbolis ir vadas – didelis, monumentalus istorinis siluetas. Toks jis dažniausiai skambėdavo mūsų eilėraščiuose. Objektyviai galvojant, kitaip turbūt ir negalėjo būti. Savitas, individualus poeto žvilgsnis į daugiapusį ir daugiaspalvį Lenino j paveikslą iškart negalėjo atsirasti. Originalesniam Lenino paveikslo traktavimui prireikė ir gilesnio meninio-idėjinio subrendimo, ir nepalyginamai didesnio gyvenimo patyrimo.

1970 m.

Šaltinis: A. Jonynas. Prie gyvo šaltinio. V., 1984, p. 279-288.