Andrius Krutoguzenko. Komunizmas, socializmas, kapitalizmas

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-08-01 11:25:00, skaitė 268, komentavo 5

Andrius Krutoguzenko. Komunizmas, socializmas, kapitalizmas

Panaudosiu visiems daugmaž girdėtus terminus, kad galėtume orientuotis aprašomoje situacijoje. O situacija tokia, kad mūsų organizmas dirba komunizmo sąlygomis. Tai yra iš kiekvieno pagal gabumus, galimybes ir kiekvienam pagal poreikius.

Mūsų organizmo ląstelės taip susietos, kad visas organizmas galėtų išgyventi ir daugintis gana sudėtingomis išorės sąlygomis. Visos ląstelės, visų pirma, dirba organizmui, o sau pasiima tik tiek, kiek reikia. Viskas būtų idealu, jei iš išorės į organizmą nepatektų kitų gyvybės formų. Tai ir bakterijos ir grybeliai ir pirmuonys ir dar daugybė visokių gyvybių. Mūsų organizmas su tam tikromis gyvybės formomis sudaro abipusiškai naudingą simbiozę. Mūsų organizmas kitų organizmų gyvybinės veiklos produktus panaudoja savo gynybai nuo agresyvesnių gyvybės formų arba savo gyvybinės veiklos skatinimui, maistui. Iš čia ir vitaminai ir tam tikri baltymai, organinės rūgštys bei kiti aktyvūs cheminiai elementai. Mūsų organizmas –  gana atvira sistema, todėl imunitetas visada turi būti tonuse, kad atėjūnai, nors ir naudingi, nesumanytų tapti šeimininkais ir nesuvalgytų organizmo. Būtent tie atėjūnai ir sudoroja organizmą, nustojus veikti smegenims ir plakti širdžiai.

Dauguma organizmo ląstelių yra specializuotos, tai yra, atlieka vieną ar kelias funkcijas. Pavyzdžiui, kepenų, inkstų, smegenų ir t. t., ląstelės. Jų gyvenimo trukmė skirtinga. Trumpiausiai gyvena virškinimo sistemos ląstelės, nes ten agresyviausios veikimo sąlygos. Mokslininkai nustatė, kad visas organizmas atsistato, tai yra tampa nauju, per 7 metus. Bet tai jauni organizmai. Senstant ta trukmė ilgėja maždaug iki 11 metų. Tai yra, sakykime, 80 metų senelio organizmo ląstelės, iki pat paskutinės kaulų ląstelės, bus pakeistos naujomis ties 91 metais. Tai yra, žmogus nugyvena 8-10 kartų ilgesnį gyvenimą, nei jo kūne ilgiausiai gyvenančios ląstelės. Mokslininkai nustatė, kad žmogaus organizme gyvena ir plataus profilio ląstelės, vadinamos kamieninėmis. Jų labai mažai, bet jos gali pasirinkti bet kurį specializuotą profilį. Tai yra, iš jų gali išaugti tiek kepenų ląstelės, tiek inkstų ląstelės ar bet kurios kitos ląstelės. Šioje sferoje vyksta labai intensyvūs tyrimai, kurie žada, kad bus galima išauginti bet kurį organą kaip savą. Tai yra, nereikės keisti sužalotą, ligotą organą iš kito žmogaus organizmo.

Aišku, mūsų ląstelės nėra idealios ir ne visos sugeba dirbti pagal komunizmo principus. Jei mokykloje mokėtės geriau nei vidutiniškai, tai matematikoje turėjote susipažinti su Gauso funkcija. Ji žinoma tiek fizikoje, tiek biologijoje, tiek chemijoje. Iš esmės tai vienas iš Gamtos dėsnių. Atsižvelgiant į Gauso funkciją, tai organizme, kaip ir visoje Gamtoje, yra įvairaus produktyvumo, darbingumo ląstelių. Pavyzdžiui, mažiau kaip procentas yra ląstelių, kurių viena dirba už dešimtį, bet yra ir tokių, kurios ima dešimtkart daugiau nei dirba. Būtent paskutiniosiomis organizmas siekia atsikratyti. Kadangi jos savos, su sava genetine informacija, tai imuniteto kariauna jų neliečia. Jos yra pirmos aukos virusų, bakterijų, grybelių. Dėl savo tingaus ir lėto darbo, savyje prikaupia perteklinių medžiagų, kurios ir pritraukia „grobuonis“. Tuomet čia subėga ir imuniteto kariai, ir kyla maži, vietiniai uždegimo židiniai. Aišku, išorinės sąlygos sukelia ligų galimybes, bet didžiausia ligų tikimybė kyla dėl perdėtai sukauptų maistinių medžiagų ir tingių ląstelių. Beje, ląstelių tingumas paprastai kyla dėl paties jų šeimininko ar šeimininkės tingumo, perdėto komforto sąlygų sukūrimo. Tai yra, žmogaus tingumas skatina jo ląstelių tingumą ir sukuria sąlygas įvairioms ligoms. Žmogaus aktyvumas, judrumas, komforto ir diskomforto sąlygų protinga kaita, sudaro sąlygas ląstelėms būti tonuse, būti darbingoms ir beje, ilgiau gyventi.

Jei mūsų visuomenę palyginti su organizmu, tai mes nesame organizmas, o išsibarsčiusios jo dalys. Tik tapę organizmu galėtume efektyviai funkcionuoti ir taip nenaikinti gamtos, savo aplinkos. Dabartinis gyvenimas panašus į tai, kad kiekviena ląstelė tempia pas save kuo daugiau maisto, pragyvenimo priemonių, saugumo priemonių. Kadangi viena ji to nesugeba, tai organizuoja kitas, mažiau protingas ir gudrias ląsteles ir pajungia vergauti sau. Taip sukuriamos grupuotės, kurios kovoja tiek su paskiromis ląstelėmis, tiek su kitomis grupuotėmis, arba sukuria laikinas sutartis. Tačiau, pakitus sąlygoms, tos sutartys nebevykdomos. Tai yra, žmogus žmogui vilkas – džiunglių įstatymai arba tiesiog jų nebuvimas. Įstatymai, kurie dabar sukurti ir kuriami mūsų visuomenėje, yra skirti tik esamoms, įsigalėjusioms grupuotėms išsilaikyti valdžioje. Jie taikomi „mažutėliams“ sukontroliuoti, bausti ir sukurti teisingumo mitą. Sukurtus įstatymus grupuotės viena prieš kitą naudoja retai, dažniausiai susitaria, susimoka vienokias ar kitokias kompensacijas. Karo atveju, žūti siunčiama po vieną ar kitą grupuotėje esantį „mažutėlį“. Tiesiog gaila žiūrėti kaip tie „mažutėliai“ demonstruoja raumenis, save gebėjimus, giriasi savo žaisliukais-ginklais, o kontroliuojančios grupuotės visa tai valdo per atstumą. Po karo grupuotės tiesiog susitaria, o gana daug „mažutėlių“ gi žuvo – ir kiek ašarų bei skausmo. Bet niekas čia nekaltas jei nėra suvokimo, jei nebuvo ugdoma išmintis. Siauro požiūrio, o ypač jei dar emocingi, paprastai tampa patrankų mėsa. Taikiu metu, tai jėgos struktūros darbuotojai, tiek valstybinėse struktūrose, tiek verslininkų, prekybininkų ar  banditų struktūrose. Kuo mažiau proto, daugiau raumenų ir emocijų, godumo, tuo labiau reikalingas tokios struktūros. Be to, kapitalizme labai svarbų vaidmenį atlieka pinigai. Tai yra mainų ir darbo apmokėjimo priemonė. Tikrame kapitalizme ši priemonė, einant laikui būtinai turi netekti savo vertės, nes tai kapitalizmo esmė. Ne veltui auksas, savo laiku, kapitalistų manipuliacijų dėka, buvo išimtas iš mainų ir darbo apmokėjimo. Visa tai buvo pakeista į popierėlius ir sutartis. Todėl infliacija, vertės netektis tapo dar intensyvesnė. Tiesiog ant akių mes matėme, kaip greit netekdavo savo vertės litas, kaip kilo kainos. Po to, pakeitus į eurus, kainos kelių metų laikotarpyje pavijo ir pralenkė kitų Europos šalių kainas. Visa tai – nuvertėjimo procesai, kurie bet kokiu atveju baigiasi finansiniais ar ekonominiais „sprogimais“. Tuo metu nuvertėja visos vertės ir sėkmingai užgrobiamos, „superkamos“ ir taip turtingais buvusių vertelgų. Nieko asmeniško, tik kapitalizmas, tik džiunglės ir kas pirmas, bei su didesniais dantimis, to ir grobis. Vakaruose dauguma žmonių tai žino, nes tik tame ir gyveno, tą ir tematė. Todėl pas juos apgaulė, suktumas, išdavystės, nauda tik sau ir pan., yra natūralu. Todėl kalba apie sąžinę ten yra nesuprantama. Apgaulė, jėgos panaudojimas ten yra natūralu, nes suteikia galimybes turėti daugiau maisto ir komforto. Visa tai dabar diegiama ir mūsų visuomenei. Kas pirmas suprato, to ir „tapkės“.

Iš kitos pusės, mes savo vidumi, savo kūnu jaučiame, kad turime gyventi komunizme (naudojuosi žinomais žodžiais ir pačia esme, bet ne vieno ar kelių žmonių sukurta filosofija), nes tuo gyvena ir taip išgyvena mūsų organizmas. Tas jausmas yra ir mes to nesąmoningai trokštame. Kas pagyveno socializme, to tas jausmas dar stipresnis. Nors gyvenimas vadinamame socializme, nebuvo tuo socializmu, o tik artėjo link jo. Socializmo kūrimas sugriuvo dėl visa tai kūrusių kapitalizmo užkrėstų žmonių. Godumas, savęs ir savo palikuonių iškėlimas virš kitų niekur nedingo. „Džiunglių šauksmas“ nugalėjo. Partokratijos vaikai, dėl kardinaliai skirtingų gyvenimo sąlygų nei visuomenė, sugriovė socializmo kūrimą. Beje, kadangi socializmas buvo pradėtas kurti daugumos svetimų šaliai atėjūnų dėka, tai jis buvo perdėtai kruvinas, neapgalvotas, gaivališkas. Tai pasėjo agresyvumo, nepasitikėjimo, savęs susinaikinimo sėklą. Tačiau socializmo šūkis buvo mestas ir procesas turi galimybę pasikartoti. Jau vien gyvenimas socializme, nors dar yra pinigai, bet jau suteikia saugumo jausmą, kainų stabilumą. Bedarbystė negrėstų. Vadinasi, ir gimstamumas būtų didesnis, ir sveikatos bei švietimo klausimai būtų daug geriau sprendžiami. Praeitis mus pamokė, kad socializmas neturi būti knyginis ir niekas neturi būti teisesnis už kitus, net jei jis direktorius, vadovas ar pan. Socializmas neturi privatizuoti savigynos, švietimo, savigydos ir pan. Tuomet žmonės netenka tonuso. Mokslo dėka tampa vienodais robotais, medicinos dėka vienodas gydymas, o dėl savigynos draudimo, labai lengvu nusikaltėlių grobiu. Tai kapitalizmo palikimas ir jį būtina išgyvendinti. Būtent komunizmas reikalauja žmogaus atsidavimo visuomenei kaip ląstelių organizmui. Ir būtent komunizmas reikalauja tiek žmogaus specializacijos, tiek jo įvairiapusiškumo. Socializmas yra perėjimo laiptelis iš kapitalizmo į komunizmą. Todėl būtina etapas po etapo atsisakyti kapitalizmo esmės. Tam tikri elementai, susiję su verslais, vis viena išliks ir komunizme, kaip kontroliuojami, naudingi simbiotai organizme.

Mūsų užduotis yra išlaikyti savo gyvenime mums Gamtos duotą komunizmo pajautą, nes taip gyvena mūsų organizmas. Išlaikyti sąžinę, tarpusavio pagalbą, atjautą, gebėjimą mokytis, apsiginti, savarankiškai gydytis ir tuo dalintis su artimaisiais, draugais, pažįstamais. Dalinimasis ta bendraties pajauta – tai buvimas komunistinėje sąmonėje. Kapitalizme nesidalinama – ten perkama, parduodama, grobiama. Kapitalizmas linkęs viską kontroliuoti. Todėl jam reikalingos stebėjimo sistemos, kameros visur, čipai žmonėse, genetinė žmonių medžiaga, biologinė kontrolė per vakcinas, virusus, kontrolė per bankus, mokestines sistemas ir pan. Tai yra išorinis diktatorius. Komunizmas – tai tarpusavio pasitikėjimas, vidinė savikontrolė, atsakomybės jausmas tiek už save, tiek už kitus. Visa tai neatsiranda savaime. Tai išugdoma su laiku, per auklėjimą ir tam tikrų sąlygų kūrimą. Dėl to ir reikalingas pereinamasis laikotarpis, vadinamas socializmu.