Vytautas Alantas. LIETUVA: žūt ar būt!

Autorius: Antanas Bartusevičius Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-09-02 10:23:00, skaitė 404, komentavo 2

Vytautas Alantas. LIETUVA: žūt ar būt!

JAV 1990 metais išleista paskutinė įžymaus lietuvių rašytojo ir žurnalisto Vytauto Alanto knyga, baigta rašyti 1987 metais. (Vytautas Alantas. Tauta istorijos vingiais. Ideologiniai mąstymai. - Chicago: M.Morkūno spaustuvė, 1990. - 242 p.).

Recenziją „Tauta istorijos vingiais“ parašiau Urbana-Champaign 1990 metų rugsėjo 24 dieną. Paskelbta Čikagoje “Drauge” ir kitoje lietuvių spaudoje. Lietuvoje neskelbta, nes mūsų leidėjams nebuvo nei įdomi, nei reikalinga. Nuo to laiko iki šiol, mes vis tolstame nuo autoriaus ideologinių mąstymų priešinga kryptimi. Manyčiau, mes privalome pakeisti kryptį, sugrįžti ir įgyvendinti toliaregiškas autoriaus įžvalgas. Tai pirmoji lietuviška tokio pobūdžio politologinė studija, kurioje autorius sugebėjo giliai pažvelgti į savo tautos istoriją ne romantiko, o brandaus politiko akimis. Todėl vertas ypatingo dėmesio jo raginimas pasimokyti iš istorijos ir nebedaryti klaidų, žinoti kodėl taip įvyko ir smaigstyti gaires saugesnėn ateitin. Tautinės ideologijos tikslas kaip tik ir yra įtakoti linkmę, labiausiai užtikrinančią, tautos saugumą bei visokeriopą gerovę. Vytautas Alantas subtiliai išryškino, nepatyrusiai akiai nepastebimus, bet aktualiausius dabartiniu metu Lietuvai ir tautos gyvavimui aspektus. Autorius plačiai ir giliai nagrinėja svarbiausius mažos tautos egzistencijos, jos tautinės ideologijos klausimus, stengiasi pats atsakyti į juos arba priversti susimąstyti apie tai kiekvieną mąstantį skaitytoją ir duoti savo atsaką į šiuos amžinai lietuvį kankinančius klausimus.  


Vytautas Alantas

Autorius pabrėžia pagrindinius tautinės ideologijos uždavinius, pataria senų lietuviškų klaidų nebekartoti ir vietoje partinio susiskaldymo griebtis politinio susiglaυdinimo (p.154). Autoriaus nuomone, tautą reikia nuolat kurti, o tai reiškia, jog ideologija nėra sustabarėjusi į geležinius rėmus įrėminta doktrina, o gyva, besikeičianti, atsinaujinanti pasaulėžiūra, atremta į tvirtą tautinį pagrindą. Tautinė ideologija yra tautos kūrybinės pažangos, santvarkos bei jos aspiracijų linkmės formulavimas. Ji ne tik neneigia, bet ir kviečia kitaip galvojančius bendradarbiauti, jei tik jų pažiūros neprieštarauja tautos gerovei siekti. Tautinės ideologijos pagrindai yra pati tauta. Kai tautos dvasinės Jėgos kūrybiškai nebepuoselėjamos, jos išsigimsta ir turi pasiduoti likimo valiai. Autorius akcentuoja, kad tautinė ideologija turi aiškiai pabrėžti grėsmę tautai. Ideologiniai svarstymai turėtų vykti visiškai kitokioje plotmėje, jei lietuvių tauta gyventų saugioje geopolitinėje zonoje. Likimas mūsų tautai lėmė įsikurti neramioje Rytų ir Vakarų kryžkelėje. Ar rankas sudėję nuolankiai ir toliau leisime savo lemtį tvarkyti kitiems, kol galų gale mus galutinai sumals kaimynų imperialistinės girnos? Nusižeminę ir nulenkę galvas priiminėsime pražūtingą mūsų tautai imigrantų ir pabėgėlių srautą? Be supratimo, kur ketinama eiti, nėra pasaulėžiūros, o tuo pačiu ir ideologijos.

V. Alantas teisingai pastebi, kad priešas mūsų tautą per prievartą nuvairavo žalinga kryptimi. Mūsų uždavinys bus išdraskyti jų gaires ir susmaigstyti savas (p.9-10). Tautinė ideologija ir yra kelio ieškojimas išeiti iš tos grėsmingos padėties, susmaigstyti į ateitį gaires, kurių prisilaikydami galėtume sėkmingai siekti politinio saugumo, tautinės kultūros suklestėjimo ir ekonominės gerovės. Ideologija nėra vien tik gerų norų bei intencijų formulavimas ir deklaravimas: ji yra drąsus ir atkaklus ryžtas daryti perversmą savo galvosenoje ir telkti jėgas dideliam tikslui siekti. (...) "Mūsų tautinė ideologija yra pavojaus ideologija, apibūdinama trim žodžiais: žūt ar būt! Mes, be abejo, pasirenkame būti" (p.I2-I3). Autorius toliaregiškai siūlo, einant į Tautos Panteoną svarstyti ir spręsti bendrus valstybės klausimus, palikti už durų politines programas ir konfesijas, vieningai kelti rankas už bendrą tautos ir valstybės labą. Lietuvos Respublikos Seimo nariams ir politiniams veikėjams derėtų dažniau prisiminti (...) "jog lietuvių tautos ateitis, stiprybė ir amžinybė glūdi ne partijų programose ar atitrauktybių filosofijose, o ieškant ir puoselėjant savitarpio solidarumo lietuvišką mąstyseną, kuri mus vienytų ir cementuotų tvirtai laikytis susikibus rankomis lietuvybės dalykuose, idant Lietuva būtų tvirta ir nebesiduotų stumdoma ir niekinama kaimynų kaip vakar ir užvakar..."(p.14-15).

Kalbant apie lietuviškąjį nacionalizmą, autorius pastebi, kad mes esame linkę romantiškai žiūrėti į savo tautos praeitį, mūsų istorija yra dar neatsakytų klausimų istorija. Mes dar vengiam ir nedrįstam pakelti akių iš dulkinų archyvų ir atvirom akim pažvelgti savo tautos praeitin. Autorius pabrėžia, kad: „Tėvynės meilė, patriotizmas ar nacionalizmas, nesvarbu kaip pavadinsime, yra svarbiausia tautos egzistencijos atrama ir (...) vienintele jos išlikimo garantija.(...} mūsų pasaulėžiūra, o taipogi ir charakterį dar reikės '’gydyti" nuo kosmopolitinių "simpatijų" ir pratinti kreipti ypatingą dėmesį į savo lietuvišką daržą... Juo giliau lietuviška mąstysena įleis šaknis į lietuvišką istorinį, podirvį, juo saugiau ir tvirčiau atsirems į tą pamatą Lietuvos valstybės rūmas"(p. 20-22). Autorius kritiškai vertina St. Šalkauskio tautos meilės skyrimą į „vadovaujamą dorinių principų patriotizmą ir nacionalizmą neprotingą savo tautos meile, iškeliančia tautybę aukščiau už dora Ir teisę"( L.E.,XXII t.).

V. Alantas laiko, kad "neieškotina priešybių tarp konfesijos ir patriotizmo ar nacionalizmo, (...) tautos meilės dėliojimas ant svarstyklių su etiketėmis "dora" ir "nedora", "protinga" ir "neprotinga" yra tos pačios meilės žeminimas. Niekas neturi Tėvynės meilės sampratos monopolio"(p. 53). Net juokinga būtų nustatinėti Tėvynės meilės "temperatūrą", kai žiauri istorinė tikrovė stato ant kortos patį tautos likimą. Autorius taikliai pastebi, kad šiandien padėtis Lietuvoje yra tokia: svetimieji „kėsinasi lietuvių tautą sužlugdyti tautiškai, kultūriškai ir psichologiškai, kitaip sakant - įliedinti ją į didžiąją savo srovę, o toms pavergėjų užmačioms totališkai ir herojiškai priešinasi tauta. (...) Ir ne tas bus herojus, kuris per jėgą primes savo valią kitiems, bet kuris nepasiduos sutriuškinamas ir pasiliks ištikimas sau pačiam ir savo idealams. (...) Kai tautai kyla mirtinas pavojus, jai gelbėtis visos priemones geros. Tad sveikintinas kiekvienas tautietis, nesvarbu iš kurios stovyklos jis išeina į kovos lauką" (p.56-57).

Ypač dėmesio verti autoriaus istoriškai pateikti samprotavimai apie lietuvių tautinio charakterio ypatumus. Labai savito lietuvių charakterio dėka, šiandien nėra jokio mastelio apskaičiuoti, kiek Lietuva yra atidavusi kitiems savo žmonių. (...) „Lietuviško kraujo gavo ir Lenkija, Pietų Amerika, Kanada, Prancūzija ir Rusija. Lietuviškais raumenimis buvo kuriama Amerikos pramonė, pagaliau ir visur, kur tik įsikūrė lietuviai išeiviai, savo darbu kėlė tų kraštų ekonominę gerovę. Lietuva davė kaimynams provincijas, dinastijas, politikus, karvedžius, rašytojus, kultūrininkus, aukštus dvasininkus, (...) talentus, kraują, smegenis ir medžiagines gėrybes. (...) Lietuvių tautos kraujas ir energija per amžius tekėjo ir tebeteka į svetimus baseinus. Kada atgręšime tą tėkmę į save, nes tai yra gyvybinis klausimas, žūt būt reikalaujantis skubaus ir teigiamo atsakymo (...) Paklaikusį dosnumą, mums pats metas padėti į archyvą ir susitelkti ties savo nuosava tauta” (p.72-75).

Autorius labai tiksliai pastebi, kad: "Mūsų, lietuvių, charakterio klausimas yra painesnis ir gilesnis, kaip iš pirmo požiūrio atrodo. Mums trūksta savitarpio draugiškumo, nuoširdumo ir tolerancijos. Tai matome iš asmeninio bei visuomeninio gyvenimo pavyzdžių. Neatrodo, kad didžioji tautos tragedija būtų mūsų charakterį apgludinus. Mes galų gale turėtume išmokti gyventi kaip dera kultūringai, savitarpio solidarumą išpažįstančiai tautai" (p. 188).

Knygos priešpaskutiniame skyriuje autorius svarsto Baltijos tautų suartėjimo ir jų valstybių federacijos klausimų. Jis daro išvadą, kad: "Visoms Baltijos valstybėms reikia keisti savo istorijos kursą politinio susiglaudinimo linkme. To reikalauja paskutinių aisčių išlikimas. (...) Turi baigtis mūsų abejonės ir svyravimai, tautiniai egoizmai, suverenumo išdidybė ir savitarpio vienokio ar kitokio pobūdžio nesusipratimai. Vienybė - galybė: tai nėra tušti Žodžiai, o mirties ar gyvybės degantis reikalas. Mes, paskutinieji aisčiai, galų gale turime padaryti tai, ko nepadarė mūsų protėviai - sukurti vieną valstybę. (...)

Baltijos tautų ateitis slypi ne tarptautinių institucijų koridoriuose, bet pirmų pirmiausia mūsų vienybėje atremtoje į savitarpio solidarumą (...). Mes, žinoma, būtume laimingi susilaukę Vakarų globos, bet, deja, tarptautiniuose santykiuose niekas nenori kovoti dėl svetimų bėdų. Daug tikresnis ir patikimesnis saugumo reikalas - glaudi trijų tautų federacija,jei tik būtų visų trijų narių nuoširdžiai vykdoma"(p. 217-219).

"Istorijoje mes klaidžiojom be vairo, nerasdami savęs. Ar mes nebuvom praradę savęs kaip tauta? Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta. (...) Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires. (...) Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu ? (...) Nėra ko brautis Į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna. (...) Mes, lietuviai, esam mįslinga tauta. (...). Kodėl lietuviai taip lengvai lyg niekur nieko atplyšta nuo savo tautos kamieno ir skuba nuskęsti svetimose bangose ? (p.228-252).

Apibendrinant šią knygą, kurią Vytautas Alantas rašė, jo Žodžiais tariant: "(...) nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju tarsi būčiau rašęs visą savo gyvenimą", - galima drąsiai teigti, kad autoriaus siektas svarbiausias šios studijos tikslas, - pajudinti lietuvišką mųstyseną - kuo sėkmingiausiai atsiektas. Po ilgų mąstymų, daugelis turėtume suvokti ir pritarti autoriaus nuosekliai rutuliojamai minčiai, kad tautai: "itin mažai tautai, neribotas politinis susiskaldymas yra pragaištingas klystkelis į savižudybę".

Ši knyga turėtų būti ypač reikšminga Lietuvos jaunimui, ugdant jo tautines ideologines pažiūras ir politinę kultūrą, ją turėtų Įdėmiai perskaityti kiekvienas Lietuvos ateitimi susirūpinęs pilietis, o Lietuvos Seimo nariams ji turėtų pasitarnauti skiriant grūdus nuo pelų bei padėti mažiau rietis tarpusavyje dėl nereikšmingų smulkmenų ir tuščiagarbiškumo. Baigiant šią, toli gražu ne visas autoriaus iškeltas ir giliai išnagrinėtas tautines problemas nušviečiančią apžvalgą, pažymėtina, kad aukščiausio įvertinimo ir pagyrų nusipelno autoriaus ideologiniai mąstymai apie Lietuvos praeitį ir ateitį, jos tautinę ideologiją istorijos vingiais.

Knyga neabejotinai reikalinga Lietuvai. Gal būt ir mūsų kaimynams latviams bei estams? Vienaip ar kitaip, ją reikėtų vėl išleisti Lietuvoje artimiausiu metu ir gausiu tiražu. Kita vertus, lauktini ir Vytauto Alanto pasekėjai, kurie toliau kūrybiškai plėtotų apleistą tautinės ideologijos sritį.

Advokatas dr. Antanas Bartusevičius

2020 m. rugsėjo 1 d.