Frydrichas Engelsas. Dėl ankstyvosios krikščionybės istorijos (I)

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-09-20 10:34:00, skaitė 497, komentavo 16

Frydrichas Engelsas. Dėl ankstyvosios krikščionybės istorijos (I)

Nemažai spekuliacijų dėl to, koksai yra santykis dėl krikščionybės ir komunizmo. Iš tiesų, šiuo klausimu ir galima, ir reikia šnekėti, nes tema – aktuali. Tačiau pradžiai vertėtų susipažinti su istorine dalyko puse, o būtent, su pačios krikščionybės ištakomis ir tai, kaip jas suprato marksizmo kūrėjai. Šiuo požiūriu labai vertingas F. Engelso straipsnis „Dėl ankstyvosios krikščionybės istorijos“, su kuriuo dabar savo draugams bei skaitytojams ir siūlome susipažinti.

DĖL ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS ISTORIJOS

I

Ankstyvosios krikščionybės istorijoje yra reikšmingų sąlyčio su šiuolaikiniu darbininkų judėjimu taškų. Kaip ir pastarasis, krikščionybė atsirado kaip engiamųjų judėjimas: iš pradžių ji reiškėsi kaip vergų ir atleistinių, beturčių ir beteisių religija,- kaip Romos pavergtų arba išsklaidytų tautų religija. Tiek krikščionybė, tiek ir darbininkų socializmas skelbia artėjantį išsivadavimą iš vergovės ir skurdo; krikščionybė šio išsivadavimo ieško ano pasaulio gyvenime, po mirties, danguje, o socializmas – šiame pasaulyje, pertvarkant visuomenę. Ir krikščionybė, ir darbininkų socializmas buvo persekiojami ir siundomi, jų pasekėjai niekinami, jiems buvo taikomi išimtiniai įstatymai: vieniems – kaip žmonių giminės priešams, antriems – kaip valstybės, religijos, šeimos, visuomeninės santvarkos priešams. Ir nepaisant visų persekiojimų, o dažnai net tiesiogiai jų dėka, ir krikščionybė, ir socializmas pergalingai, nesulaikomai skynėsi sau kelią į priekį. Praslinkus trims šimtams metų nuo krikščionybės atsiradimo, ji buvo pripažinta Romos pasaulinės imperijos valstybine religija, o socializmas per kokius 60 metų išsikovojo padėtį, kuri absoliučiai užtikrina jam pergalę.

Taigi, jei ponas profesorius Antonas Mengeris savo knygoje „Teisė į visą darbo produktą“ stebisi, kodėl, esant milžiniškai žemėvaldos centralizacijai Romos imperatorių laikais ir tuometinei darbininkų klasei, kurią sudarė beveik vien tik vergai, patiriant begalines kančias, „po Vakarų Romos imperijos žlugimo neįsigalėjo socializmas“, – tai jis nepastebi kaip tik to, kad šis „socializmas“, kiek jis tuomet buvo galimas, iš tikrųjų egzistavo ir net įsigalėjo – kaip krikščionybė. Dalykas tėra tik tas, kad ši krikščionybė – o dėl istorinių prielaidų tai ir negalėjo būti kitaip – norėjo įgyvendinti socialinį pertvarkymą ne šiame, bet aname pasaulyje, danguje, amžiname gyvenime po mirties, „tūkstantmetinėje karalystėje“, kuri turinti ateiti netolimoje ateityje.

Paralelė tarp šių abiejų istorinių reiškinių peršasi jau nagrinėjant pirmuosius engiamųjų valstiečių ir ypač miestų plebėjų sukilimus viduriniais amžiais. Šie sukilimai, kaip ir visi masiniai vidurinių amžių judėjimai, neišvengiamai vyko religine forma, būdami lyg ir ankstyvosios krikščionybės atkūrimas, jos išsigelbėjimas nuo prasidėjusio išsigimimo*; bet kiekvieną kartą už religinės egzaltacijos slypėdavo labai apčiuopiami pasaulin tiški interesai. Visų ryškiausiai tai pasireiškė čekų taboritų organizacijoje, kuriai vadovavo šlovingo atminimo Janas Zižka; bet šis bruožas yra būdingas visiems viduramžiams, pamažu nykdamas po Valstiečių karo Vokietijoje ir vėl atgydamas darbininkuose-komunistuose po 1830 metų. Tiek prancūzų revoliuciniai komunistai, tiek ypač Veitlingas su savo pasekėjais rėmėsi ankstyvąja krikščionybe dar ilgai prieš Ernestui Renanui pasakant:

„Jeigu jūs norite susidaryti vaizdą apie pirmąsias krikščionių bendruomenes, tai įsižiūrėkite į kurią nors vietinę Tarptautinės Darbininkų Asociacijos sekciją".

Šis prancūzų beletristas, kuris parašė bažnytinį-istorinį romaną „Krikščionybės atsiradimas“[2], remdamasis net dabartinėje žurnalistikoje pavyzdžio neturinčia biblijos vokiškosios kritikos vulgarizacija, pats nežinojo, kiek tiesos buvo aukščiau pateiktuose jo žodžiuose. Aš norėčiau pamatyti seną Internacionalo narį, kuriam, skaitant, pavyzdžiui, vadinamąjį Antrąjį Povilo laišką korintiečiams, bent vienu atžvilgiu neatsivertų senos žaizdos. Per visą laišką, pradedant nuo 8-jo perskyrimo, aidi amžinas ir – deja! – taip gerai pažįstamas graudus motyvas: les cotisations ne rentrent pas – įnašai neįplaukia! Kiek daug uoliausių 60-jų metų propagandistų reikšmingai paspaustų ranką šio laiško autoriui, kas jis bebūtų, pritariamai sakydami: „Ir su tavim taip būdavo!“ Mes irgi galime kai ką pasakyti šia tema – mūsų Asociacijoje taip pat knibždėte knibždėjo korintiečių; šie neįplaukiantieji įnašai, kurie šmėkščiodavo prieš mūsų akis, sukeldarm Tantalo kančias, ir niekaip nesiduodavo pagaunami, – tai juk kaip tik ir buvo garsieji „Internacionalo milijonai“!

Vienas iš geriausiųjų mūsų šaltinių apie pirmuosius krikščionis yra Lukijanas iš Šamosatos, šis klasikinės senovės Volteras, kuris į visas religinių prietarų rūšis žiūrėjo vienodai skeptiškai ir kuris dėl to neturėjo nei stabmeldiško-religinio, nei politinio pagrindo žiūrėti į krikščionis kitaip, kaip į bet kurią kitą religinę bendruomenę. Priešingai, už jų prietarus jis išjuokia juos visus,– Jupiterio garbintojus ne mažiau kaip Kristaus garbintojus; jo lėkštu-racionalistiniu požiūriu ir viena ir antra prietarų rūšis yra vienodai absurdiškos. Šis, šiaip ar taip, bešališkas liudytojas, be kita ko, pasakoja vieno avantiūristo, kažkokio Peregrino, vadinusio save Protėju, kilusio iš Parijaus Helesponte, gyvenimo istoriją, šis Peregrinas, būdamas jaunas, savo karjerą pradėjo Armėnijoje svetimoteriaudamas, buvo sugautas nusikaltimo vietoje ir pagal krašto paprotį turėjo būti nubaustas mirtimi. Laimingai išsigelbėjęs pabėgimu, jis Parijuje pasmaugė savo tėvą ir buvo priverstas slapstytis.

„Ir čia atsitiko“, – cituoju pagal Soto vertimą, – „kad jis susipažino ir su nuostabiu krikščionių mokymu, susitikdamas Palestinoje su jų kunigais ir šventųjų knygų žinovais. Ir per trumpą laiką jis pasiekė tokį tobulumą, kad jo mokytojai, palyginti su juo, pasirodė esą kūdikiai. Jis pasidarė ir pranašu, ir bendruomenės seniūnu, ir sinagogos vyresniuoju, – žodžiu tariant, visur jis buvo viskas; jis aiškino jų raštus ir pats gausiai juos rašė, ir taip galų gale jį ėmė laikyti aukštesniąja būtybe, klausydavo jo leistų įstatymų ir paskelbė jį savo globėju (vyskupu)... Dėl šios priežasties (t. y. kaip krikščionis) Protėjas kartą buvo valdžios organų suimtas ir uždarytas į kalėjimą...

Tuo metu, kai jis buvo sukaustytas pančiais, krikščionys, kuriems jo įkalinimas atrodė didelė nelaimė, visaip mėgino jį išvaduoti. Tačiau tai nepavyko, ir tuomet jie su nepaprastu uolumu ėmė visaip juo rūpintis. Vos auštant, senutės, našlės ir vaikai-našlaičiai jau s. stovėdavo prie jo kalėjimo vartų; jtakingesni krikščionys net papirkdavo kalėjimo sargybą ir praleisdavo pas jį kiauras naktis; jie atsinešdavo savo maistą, skaitydavo pas jį savo šventąsias knygas, – žodžiu, mylimasis Peregrinas“ (tuomet jį dar taip vadino) „jiems buvo mažiausia naujas Sokratas. Net iš kai kurių Mažosios Azijos miestų pas jį ateidavo krikščionių bendruomenių pasiuntiniai jam gausios paramos suteikti, jo paguosti ir užstoti teisme. Tiesiog netikėtina, kaip greit šie žmonės visur pasirodo, kai tik reikalas paliečia jų bendruomenę; jie tuomet nesigaili nei vargų, nei išlaidų.

Tuo būdu Peregrinas tuomet iš visų pusių gaudavo pinigų, ir jo kalinimas jam virto didelių pajamų šaltiniu. Šie vargšai leidosi įtikinami, kad jų sielos ir kūnai yra nemirtingi ir kad jie gyvens amžinai; todėl jie į mirtį žiūri su panieka, o daugelis iš jų miršta savo noru. Be to. jų vyriausias įstatymų leidėjas įteigė jiems mintį, kad jie visi bus broliai, kai tik jie priims jo tikėjimą, t. y.* išsižadės graikų dievų ir, nusilenkdami šiam nukryžiuotam sofistui, gyvens pagal jo įsakymus. Todėl jie niekina visas be skirtumo išorines gėrybes ir valdo jas bendrai – mokymas, kuriuo jie tuoj patikėjo, be patikrinimo ir be įrodymų. Ir štai, jei pas juos ateina vikrus apgavikas, sugebantis gudriai pasinaudoti aplinkybėmis, tai jis greit gali pasidaryti turtingu žmogumi, pasijuokdamas iš šių mulkių. Beje. tuometinis Sirijos prefektas Peregriną vėl paleido į laisve“.

Aprašius kai kuriuos vėlesnius jo nuotykius, toliau sakoma:

„Ir štai mūsų vyras vėl leidosi“ (iš Parijaus) „bastytis po kraštą; vietoj pinigų kelionės išlaidoms jis tenkinosi krikščionių vaišingumu; jie visur jį saugodavo ir patenkindavo visus jo norus, kad jam nieko netrūktų. Kurį laiką jis šitaip vertėsi. Bet kai jis pažeidė dar ir krikščionių įstatymas, turbūt. buvo pastebėta jį valgant ką nors pas juos uždrausto,– jie pašalino jį iš savo bendruomenės“.

Kiek jaunystės prisiminimų iškyla mano atmintyje skaitant šią auką iš Lukijano! Štai pirmiausia „pranašas Albrechtas“, kuris maždaug nuo 1840 m. kelerius metus tiesiogine žodžio prasme siautėjo Šveicarijos veitiinginėse komunistinėse bendruomenėse aukštas, stambus vyras su ilga barzda, kuris pėsčias išvaikščiojo visą Šveicariją, ieškodamas klausytojų savo paslaptingajai naujajai pasaulio gelbėjimo evangelijai, bet kuris, tarp kitko, buvo, matyti, niekam nepavojingas keistuolis; jis netrukus mirė. Štai jo pasekėjas, apie kurį jau nepasakysi, kad jis niekam nėra pavojingas, „daktaras“ Georgas Kulmanas iš Holšteino“, kuris pasinaudojo tuo laiku, kai Veitlingas sėdėjo kalėjime tam, kad atverstų į savo evangeliją prancūziškosios Šveicarijos bendruomenes; tai jis darė kurį laiką taip sėkmingai, jog pristojo net patį, turbūt. gabiausią, kad ir labiausiai paviršutinišką iš jų – Augustą Bekerj. Sis Kulmanas skaitydavo jiems paskaitas, kurios 1845 m. buvo išleistos Ženevoje pavadinimu: „Naujasis pasaulis arba dvasios karalystė žemėje. Apreiškimas“, ir pratarmėje, kurią redagavo jo pasekėjai (turbūt, Augustas Bekeris), sakoma:

„Nebuvo žmogaus, kuris išreikštų visas mūsų kančias, visus mūsų lūkesčius ir visas mūsų viltis, – žodžiu tariant, visa, kas giliausiai jaudina mūsų epochų... Šis žmogus, kurio laukia mūsų epocha, atsirado. Tai – daktaras Georgas Kulmanas iš Holšteino. Jis atėjo ir paskelbė mokymų apie naująjį pasaulį, arba apie dvasios karalystę tikrovėje“.

Man, žinoma, nėra reikalo pridurti, kad šis mokymas apie naująjį pasaulį yra ne kas kita, kaip paprasčiausia sentimentali nesąmonė, pateikta pusiau bibliniais posakiais a jį Lamenė ir išdėstyta su pranašo išdidumu. Tačiau tai netrukdė geraširdžiams veitlingiečiams nešioti ant rankų šį sukčių lygiai taip pat, kaip anie Azijos krikščionys nešiojo Peregriną. Jie, šie kraštutiniai viršdemokratizmo ir lygiavos šalininkai, su neišdildomu įtarimu žiūrėję į kiekvieną mokyklos mokytoją, žurnalistą, aplamai ne amatininką, kaip į „mokytą“, norintį juos išnaudoti, jie leidosi meiodraminio pliuškio Kulmano įtikinami, kad, esą, „naujajame pasaulyje" išmintingiausiasis, t. y. Kulmanas, reguliuos gėrybių paskirstymą, ir todėl jau dabar, senajame pasaulyje, mokiniai turi teikti šiam išmintingiausiajam visas gėrybes pilnomis rieškučiomis, o patys turi tenkintis trupiniais. Ir Peregrinas-Kulmanas gyveno sau kuo puikiausiai bendruomenės sąskaita... iki tam tikro laiko. Tiesa, tai truko ne per daug ilgai; didėjantis abejojančiųjų ir netikinčiųjų murmėjimas, pakibusi ties juo Vad- to kantono vyriausybės persekiojimų grėsmė padarė galą „dvasios karalystei“ Lozanoje, ir Kulmanas dingo.

Kiekvienas, kuriam iš patyrimo buvo žinomas pradinis Europos darbininkų judėjimo laikotarpis, atsimins dešimtis tokių pavyzdžių. Šiuo metu tokie kraštutinumai, bent stambesniuose centruose, pasidarė nebegalimi, bet nuošaliose vietovėse, kur judėjimas išsikovoja naują dirvą, toks Peregrinas miniatiūroje dar gali tikėtis laikino, riboto pasisekimo. Visose šalyse į darbininkų partiją skverbėsi visokio plauko žmonės, kuriems nebuvo ko tikėtis iš oficialiojo pasaulio arba kurie jame jau buvo suvaidinę savo vaidmenį – skiepijimo nuo raupų priešininkai, susilaikymo šalininkai, vegetarai, antivivisekcionistai, gydytojai- natūralistai, laisvųjų bendruomenių skelbėjai, kurių bendruomenės suiro, naujų pasaulio atsiradimo teorijų kūrėjai, neturėję pasisekimo arba likimo nuskriausti išradėjai, tikrų arba tariamų neteisybių aukos, kuriuos biurokratai vadino „įkyriais bylininkais“, sąžiningi kvailiai ir nesąžiningi sukčiai; tokie pat žmonės ėjo ir pas pirmuosius krikščionis. Visi tie elementai, kuriuos atpalaidavo, t. y. išmetė už borto, senojo pasaulio irimo procesas, vienas paskui kitą patekdavo į krikščionybės traukos sferą, krikščionybės, kaip vienintelės jėgos, kuri atsilaikė prieš šį irimo procesą – nes ji pati buvo būtinas jo paties produktas – ir kuri dėl to išliko ir augo, tuo tarpu kai kiti elementai buvo tik vienadienės peteliškės. Nebuvo tokios fantastinės svajonės, kvailystės ar apgavystės, kuri nebūtų prisiplakusi prie jaunųjų krikščionių bendruomenių, nebūtų radusi, bent kai kuriose vietose ir bent laikinai, įdėmių ausų ir uoliai tikinčių širdžių. Ir kaip mūsų pirmosios komunistinės darbininkų bendruomenės, taip ir pirmieji krikščionys be galo lengvai tikėjo visu tuo, kas atitiko jų pažiūras, ir tuo būdu mes net negalime būti tikri, kad į mūsų Naująjį testamentą neįsibrovė vienas ar kitas gabaliukas iš „daugybės rašinių“, kuriuos krikščionims parašė Peregrinas.

(Bus daugiau)

* Savotiškas priešingumas tam yra mahometonų pasaulio religiniai su-kilimai, ypač Afrikoje. Islamas yra religija, pritaikyta Rytų gyventojams, ypač arabams, t. y., iš vienos pusės, prekyba ir amatais besiverčiantiems miestiečiams, o iš antros – klajokliams-beduinams. Bet Čia glūdi periodiškai pasikartojančių susidūrimų užuomazga. Miestiečiai turtėja, gyvena prabangiai, griežtai nesilaiko „įstatymų“. O beduinai yra neturtingi, dėl neturto laikosi griežtų papročių ir į šiuos turtus bei pasismaginimus žiūri su pavydu ir godumu. Tada, kokio nors pranašo, machdžio, vadovaujami jie susivienija, kad nubaustų atsimetėlius, atgaivintų pagarbą apeigoms bei tikrajam tikėjimui ir kaip atpildą pasisavintų atskalūnų turtus. Kokiam šimtui metų praėjus, jie, žinoma, atsiduria lygiai tokioje pat padėtyje, kokioje buvo anie atskalūnai; reikalingas naujas tikėjimo apvalymas, sukyla naujas machdis, žaidimas prasideda iš pradžių. Taip vyko nuo Afrikos Almoravidų ir Almochadų užkariaujamųjų žygių j Ispaniją ligi paskutinio, machdžio iš Chartumo[1], kuris taip sėkmingai priešinosi anglams. Tas pat arba beveik tas pat pasakytina ir apie sukilimus Persijoje ir kitose mahometonų šalyse. Nors tie judėjimai ir vyko religine forma, bet sukėlė juos ekonominės priežastys; tačiau, net ir pasiekę pergalę, jie palieka nepaliestas senąsias ekonomines sąlygas. Tuo būdu viskas lieka po senovei, ir susidūrimai darosi periodiški. Priešingai, krikščioniškųjų Vakarų liaudies sukilimuose religinė forma tėra tik vėliava ir priedanga pasenusiai ekonominei santvarkai užpulti; pastaroji galų gale nuverčiama, ją pakeičia nauja, visuomenė vystosi toliau. – Aut. past.

[1] Almoravidai – berberų feodalinė dinastija XI-XII amžiais Šiaurės Afrikoje ir Pietų Ispanijoje.

Almochadai – berberų feodalinė dinastija XII-XIII amžiais, kuri 1146 m. nuvertė almoravidų dinastiją.

Machdis iš Chartumo – Muchamedas-Achmedas (apie 1844-1885), liaudies sukilimo Rytų Sudane (1881-1885) vadas. Šis valstiečių ir klajoklių sukilimas buvo nukreiptas prieš anglų ir kitus europinius kolonizatorius ir pasibaigė laikinu (iki 1898 m.) jų išvijimu iš šalies. – Red. past.

[2] E. Renan. „Histoire des origines du christianisme“. Vol 1-8. Paris, 1863-1883(E. Renanas. „Krikščionybės atsiradimo istorija“. 1-8 tomai. Paryžius, 1863-1883). – Red. past.

Šaltinis: K. Marksas, F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 262-267.