Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-10-17 23:30:00, skaitė 490, komentavo 3

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Košerinis antisistemininkas Radžvilas ir jo didvyris

Kaip ir buvo galima laukti, Seimo rinkimai sukėlė dar vieną apgailestavimo ir pasipiktinimo dėl antisisteminių partijų nesugebėjimo susivienyti bangą. Kartojama ta pati jau nuvalkiota mintis: sumaišties ir visų antisistemines partijas kamuojančių bėdų ir nesėkmių priežastis – nenorėjusių daryti kompromisų ir susitarti vertybiškai artimų ar net vienodų partijų lyderių ambicijos. Tokia nuomonė yra ne tik nepagrįsta – ji yra visiškai klaidinga. O kadangi dar yra labai populiari ir tvirtai įsišaknijusi – žalinga ir net pavojinga tautos ir valstybės ateičiai. Jeigu pagrindinė kliūtis susikalbėti būtų lyderių ambicijos, jau seniai būtų susivienyta. Žinoma, ambicijos politikoje vaidina tam tikrą vaidmenį. Bet derantis dėl svarbių dalykų jos visada būna šalutinis veiksnys. Patologinio ambicingumo atvejai – itin reti. Tikroji ir didžiausia kliūtis susitarti yra visai kita – tai  principiniai nuomonių ir požiūrių skirtumai esminiais klausimais. Susivienyti sutrukdė ne ambicijos, bet neįveikiama praraja tarp tariamo ir tikro antisistemiškumo.

,,Visi jie panašiai (vienodai) kalba“ – šitaip paprastai atsako vienybės trūkumu besipiktinantis pilietis paklaustas, kodėl jis mano, jog vadinamosios antisisteminės partijos yra vertybiškai artimos. Polinkis vertinti politikus ir politines jėgas pagal jų sakomus žodžius, o ne domėtis ir tikrinti tai, kiek tuos žodžius atitinka darbai – būtent šis sunkiai išraunamas įprotis yra visų laikų demagogų jėgos šaltinis ir nesuskaičiuojamų tautas ir valstybes ištikusių bėdų ir nelaimių priežastis. Demagogas – liaudies vadovas ar veikiau (su)vedžiotojas. Tokia yra tiesioginė šio žodžio reikšmė. Būtent demagogija, arba menas įtaigiais žodžiais patraukti ir apgaudinėti piliečius nukreipiant jų dėmesį nuo tikrųjų vedlio tikslų ir darbų sukūrė palankią dirvą suvešėti jau ketvirtį amžiaus Lietuvoje egzistuojančiam ir iki šių rinkimų klestėjusiam valdomos antisisteminės opozicijos reiškiniui.

Iš tiesų, Lietuvoje šalia vadinamųjų sisteminių nomenklatūrinių partijų gyvuoja besiskelbiančių antisisteminėmis nedidelių partijų tinklas. Kur kas tiksliau būtų vadinti jas valdomomis tariamai antisisteminėmis partijomis. Jos yra absoliučiai būtina pseudodemokratinės partinės sistemos dalis ir jos atraminiai stulpai, laiduojantys sistemos stabilumą ir išlikimą. Imituojamos fasadinės demokratijos sąlygomis neįmanoma atvirai uždrausti opozicinių sistemai politinių jėgų nesugriaunant demokratijos spektaklio ir nepakenkiant tos demokratijos įvaizdžiui. Todėl sukurtas tariamai antisisteminių partijų tinklas. Jo paskirtis – kontroliuoti savo padėtimi nepatenkintus piliečius ir reguliariai išleisti juose susikaupusio pykčio ir protesto garą. Tokios partijos, o ypač iškalbingiausi jų lyderiai, sugeba įtaigiai kalbėti apie visuomenės skaudulius, dažnai įvardija juos taikliai, o svarbiausia – žada lengvai ir greitai juos išgydyti. Šitaip surenkami patiklių piliečių balsai, atveriantys tokiems veikėjams Seimo duris. Vėliau šie balsai paleidžiami vėjais, nes tariamieji antisisteminiai politikai vykdo didžiųjų sisteminių partijų valią. Nepaklusti, arba veikiau pademonstruoti rinkėjams tariamą nepriklausomumą ir savarankiškumą, jiems leidžiama tik tais atvejais, kai priimami nereikšmingi įstatymai. Jie patys taip pat nėra suinteresuoti, kad būtų iš esmės sprendžiamos jų rinkėjams svarbios problemos. Mat jas išsprendus būtų prarastas jaukas, leidžiantis toliau likti reikalingiems rinkėjams ir medžioti jų balsus kituose rinkimuose. Šis ,,antisisteminis“ žaidimas tęsiasi jau ketvirtį amžiaus. Jis buvo nepaprastai veiksmingas ir naudingas sisteminei nomenklatūrinei partokratijai. Per šį laiką taip ir neatsirado net mažiausią pavojų jos valdymui galinti kelti antisisteminė politinė jėga.

Svarbiausias tik ką įvykusių Semo rinkimų rezultatas yra tas, kad šis iš principo galintis trukti neribotai ilgą laiką valdomų ir manipuliuojamų tariamai antisisteminių partijų žaidimas pagaliau baigėsi. Jį nutraukė neseniai įsteigtas Nacionalinis susivienijimas (NS)  – sąjūdinė ir vienintelė iš tiesų antisisteminė partija. Tai nėra pigi savigyra. Mat egzistuoja ir seniai žinomi aiškūs kriterijai, leidžiantys patikimai atskirti iš tiesų antisisteminę ir opozicinę politinę jėgą nuo sistemos valdomų ir antisistemiškumą tik žodine retorika imituojančių tariamai antisisteminių darinių.

Pirmasis tikrai antisisteminės politinės jėgos požymis – kryptinga ir ilga visuomenės politinio švietimo ir ugdymo veikla, kuri yra būtina siekiant paruošti dirvą esminiams politiniams pokyčiams. NS kūrėjai ją vykdo daugiau kaip 15 metų: 2004 m. buvo sukurtas visuomeninis judėjimas ,,Kitas pasirinkimas“, 2011m. –  patriotinio jaunimo sambūris ,,Pro Patria“, 2016 m. –  Vilniaus Forumas. Vadinančios save antisisteminėmis partijos tokios veiklos ne tik nevykdo, bet vertina ją atsainiai kaip nenaudingą ir beprasmišką. Joms prioritetas yra kuo greičiau patekti į valdžią, todėl vadovaujamasi nuostata, kad šiam tikslui pasiekti pakanka rinkimų metu piliečiams kalbėti tik apie jiems aktualius, bet iš esmės trumpalaikius ar net vienadienius praktinius reikalus;

Siekianti įgyti piliečių pasitikėjimą tikrai antisisteminė ir esminių reformų siekianti partija turi telkti nepriekaištingos moralinės ir profesinės reputacijos asmenis, kurių autoritetas palengvina partijos idėjų ir programinių nuostatų sklaidą. Tokioje partijoje ir juo labiau jos rinkimų sąraše negali būti asmenų, glaudžiai bendravusių su tautą ir valstybę griovusiomis nomenklatūrinėmis sisteminėmis partijomis arba aukštas ir įtakingas pozicijas ir pareigas turėjusių tokių partijų narių. NS šios nuostatos griežtai laikomasi – nei partijoje, nei rinkimų sąraše nėra buvusių įtakingų kitų partijų ir Seimo narių. Tuo tarpu kitos tariamai ,,antisisteminės“ partijos arba įtakingi jų veikėjai yra aktyviai bendradarbiavę su sisteminėmis partijomis arba dalyvavę jų veikloje, kai kurios iš šių partijų iš esmės yra perėjūnų ir perbėgėlių iš nomenklatūrinių partijų sambūriai.

Antisisteminė partija privalo turėti iš tiesų alternatyvią Lietuvos raidos viziją ir jos įgyvendinimo politinę programą, kurią būtų galima priešstatyti ,,globalios Lietuvos“ vizija grindžiamai ,,Pažangos srategijai 2030“. Tokiai alternatyvai suformuluoti būtina turėti reikiamas intelektualines pajėgas. Kaip parodė rinkimų debatai, jas turi tik NS, kurio kandidatai įstengė lygiavertiškai diskutuoti su sisteminių partijų kandidatais ir juos net pranokti.

Tik antisisteminė sąjūdinio tipo gyva ir veikli partija gali vykdyti visavertę rinkimų kampaniją. Sąjūdžio jėgos ir sėkmės šaltinis prieš trisdešimt metų buvo, įvardijant A. Rupšytės žodžiais, ,,juodadarbių tinklas“ – gausus būrys veiklių judėjimo dalyvių. Būtent jie sunkiu kasdieniu agitavimo darbu nukalė Kovo 11-osios Aktą. Tokį veiklių žmonių tinklą turi tik NS – visoje Lietuvoje dirbo gausios ir stiprios talkininkų grupės. Dalyvauti rinkimuose tik pasirodant  oficialiose debatų laidose, anonimiškai siunčiant rinkiminę medžiagą paštu arba skleidžiant žinią virtualioje erdvėje kitais būdais yra beviltiškos pastangos. Būtina tiesiogiai bendrauti su piliečiais –  ,,antisisteminės“ partijos šito daryti neįstengia, nes neturi pakankamo skaičiaus veiklių narių ir rėmėjų.

Norinti įgyti piliečių pagarbą ir pasitikėjimą antisisteminė partija negali dėl vienadienės naudos sudarinėti konjunktūrinių ir ciniškų sandorių ar koalicijų su nomenklatūriniais politikais arba sisteminėmis politinėmis jėgomis. Lygiai taip pat pretenduojantiems į antisisteminių politikų statusą veikėjams nedera nuolatos kaitalioti savo pažiūrų, programinių nuostatų ir politinio proceso dalyvių, reiškinių ir konkrečių įvykių vertinimų. Visų tariamai antisisteminių partijų ir politikų skiriamasis bruožas – konjunktūriniai sandoriai ir trumpalaikių pragmatinių interesų sąlygoti pažiūrų kaitaliojimai yra neatskiriama jų veiklos dalis ir vertinami kaip su antisisteminės politikos siekiais suderinamas ir pateisinamas elgesys.

Svarbiausias tik ką pasibaigusių rinkimų rezultatas yra tas tas, kad  į politinę ir rinkimų areną išėjus NS, šalyje atsirado jokių galių centrų nevaldoma antisisteminė politinė jėga. Pirmą kartą susiformavo ne žodinė-retorinė, o reali ir veiksminga opozicija nomenklatūriniam-oligarchiniams režimui. Tai reiškia, kad baigėsi Lietuvos politinio gyvenimo tarpsnis, kai antisisteminėmis besivadinančių politinių jėgų lauke veikė tik butaforinės ir bejėgės, visiškai valdžios ir specialiųjų tarnybų kontroliuojamos ir  manipuliuojamos ,,sistemiškai antisisteminės“ partijos. Šios valdomos tariamai antisisteminės partijos ketvirtį amžiaus diskreditavo pačią opozicinės politikos idėją ir stabdė natūralią Lietuvos politinės ir partinės sistemos raidą.  Jų sankloda, ištisus dešimtmečius vaidinti vienijimo spektakliai su ,,apskritais stalais“, imituojamomis lyderių ,,derybomis“ nueina į praeitį. Visiškai klaidinga manyti, kad pagrindinis antisisteminių politinių jėgų stovyklos uždavinys prieš rinkimus buvo susivienyti ir pagaliau įgyvendinti tikslą koaliciniu sąrašu įveikti Seimo rinkimų barjerą. 

Tikrasis tikslas, kurio siekė ir toliau sieks NS buvo išgryninti antisisteminės politikos lauką ir nubrėžti aiškią skirtį tarp egzistuojančiai nomenklatūrinei partinei sistemai priklausančių tariamai antisisteminių partijų ir NS – vienintelės sąjūdinės ir iš tiesų antisisteminės Lietuvos politinės jėgos. Šis tikslas pasiektas. Atsivėrė nauji ir kur kas platesni ir šviesesni antisisteminės politikos horizontai. O su jais gimė ir viltis, kad pagaliau pavyko ištrūkti iš į beviltišką sąstingį ir aklavietę Lietuvos politinį gyvenimą įstūmusio valdomos ir imituojamos tariamai antisisteminės politikos užburto rato.