M. Kundrotas. Politika kaip kryžius

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/11/09/m-k... 2020-11-10 11:18:00, skaitė 242, komentavo 1

M. Kundrotas. Politika kaip kryžius

Marius Kundrotas | S. Žumbio nuotr.

Lietuvoje įprasta sakyti, kad politika iš esmės – purvinas reikalas. Tai ypač būdinga vyresniems žmonėms ir juos galima suprasti. Jie augo laikais, kai politika buvo okupacinė ir represinė. Taip gimė požiūris, kad visa, kas susiję su politika, savaime purvina. Tai nėra visiška tiesa. Politika tiek purvina, kiek ją daro purvini žmonės. Tas pats galioja ir kitoms žmogiško gyvenimo sritims, pradedant kultūra ir baigiant verslu.

Visgi po šių drąsinančių žodžių dera įvardyti realias problemas, dažnai pasireiškiančias būtent politikos srityje. Politikoje ypač būdingas vienašališkumas, net iki isterijos. Jei pasisakai už Donaldą Trampą, turi pasisakyti už jį be išlygų, ignoruodamas jo silpnąsias puses. Jei pasisakai prieš Džordžą Sorošą, turi jį matyti kaip visa valdantį monstrą, tykantį už kiekvieno kampo, nors jo įtaka stipriai perdedama. Jei esi tautininkas, turi viską vertinti vien per tautiškumo prizmę, nors yra dalykų, svarbesnių ir už patį tautiškumą.

Politikoje greičiau pastebimi garsiai rėkiantys, nei santūriai mąstantys. Riksmas gali būti fizinis, bet gali būti ir informacinis – naudojant itin kategoriškas sąvokas, pateikiant juodai baltą pasaulėvaizdį. Pastaruoju atveju anokia išimtis ir kai kurie intelektualai.

Politika gniaužia tiek objektyvumą, tiek ir individualumą. Patekęs į kokią nors grupę turi kalbėti unisonu su tos grupės balsais. Prabilęs savarankiškai būsi išmestas ir dar iškeiktas. O svarbiausia, politikoje primityvus melas priimamas lengviau, nei sudėtinga tiesa. Todėl politikas priverstas meluoti, kad būtų suprastas kvailių, visais laikais sudariusių visuomenės daugumą. Atsisakęs meluoti politikas dažnai pasmerkiamas nuolatos pralaimėti.

Ypač sunku politinėje arenoje žmonėms, linkusiems į filosofiją. Tai iš principo sunkiai suderinamos sritys: kas yra geras bruožas filosofui, labai prastas bruožas politikui. Politiko užduotis – vienyti, sutelkti apie save kuo daugiau šalininkų. Filosofas iš esmės yra skaldytojas, jis dirba kaip skulptorius, atmetinėdamas visas bereikalingas dalis nuo tobulos skulptūros. Jis ieško tiesos, atskirdamas nuo jos visa, kas nėra tiesa. Ir taip jis prisikuria priešų visose stovyklose.

Socialistai ir liberalai, eurofilai ir vatnikai, šovinistai ir kosmopolitai – tiktai keletas atvejų, kai visuomenė susiskirsto į skirtingas ir vienodai klaidingas pozicijas. Filosofas pasakys, kad visos tos pozicijos – blogos. Ir taip nusižudys kaip politikas. Nes visuomenėje vyraujantys intelektualiniai tinginiai, žengiantys lengviausiu keliu, sunkiai suvokia daugiau, nei vieną priešą vienu metu. Jei dešinėje – blogis, tai kairėje – gėris. Tokia jų mąstysena. Ir joje nėra vietos filosofiniam požiūriui.

O baisiausia, kad vartotojiškumu persiėmusioje visuomenėje svarbiausias klausimas politikui – kas man asmeniškai iš to? Tam ypač naudinga vienmandatė parlamento rinkimų sistema. Žmonės, pretenduojantys į parlamentinę politiką, kur svarbiausi – vertybiniai klausimai, priversti kalbėti apie savivaldybės lygio klausimus. Suremontuosiu šaligatvį, nutiesiu kanalizaciją…

Dažnai rinkėjai nori girdėti tai, kas iš esmės žalinga jiems patiems. Pavyzdžiui – sumažinsime mokesčius ir kartu padidinsime socialines išmokas. Kas reikštų automatinį valstybės bankrotą. Arba – panaikinsime rinkimų sąrašus, paliksime tik vienmandates apygardas. Tai atspindi žemo politinio išsilavinimo žmonių lūkesčius išstumti iš politinio gyvenimo partijas, bet kartu reiškia, kad netgi trečdaliui visuomenės atstovaujanti politinė jėga liktų už rinkimų barjero. Vienmandatėje susitars dvi sisteminės partijos ir išstums antisistemininką.

Šiame kontekste sąvokos „mąstantis“, „garbingas“ ir „politikas“ dažniausiai palieka tik du pasirinkimus iš trijų. Mąstantys ir garbingi žmonės masiškai renkasi likti atokiau nuo politikos, užsidarydami ramybę užtikrinančioje teorinių svarstymų erdvėje. Ir tik drąsiausi, labiausiai pasiaukojantys iš jų lenda į politiką vardan savo suvokto bendrojo gėrio. Tai – savotiškas kryžius. Tokie politikai neša jį ir prie jo kalami. Tai – auka vardan tų, kurie patys renkasi stovėti po šiuo kryžiumi, būdami už jį žemiau. Ar tokia auka ko nors verta, politikai filosofai sprendžia patys.