09/11 Kas buvo tas vėl bus, nieko nauja po saulę

Autorius: Vladimiras Troščenka Šaltinis: https://esavicius.blogspot.com... 2021-09-11 23:06:00, skaitė 474, komentavo 1

09/11 Kas buvo tas vėl bus, nieko nauja po saulę

  Mano šeima neturi galimybės pamiršti brolių Amerikiečių 2001 metų rugsėjo 11 tragedijos. Net jei visas pasaulis pamirš šią datą, mums tai padaryti nepavyks, nes būtent 2001 metų rugsėjo 11, pasaulį sukrėtusios tragedijos minutėmis, prasidėjo mano pirmagimio sūnaus Augustino gimimas. Žmona gulėjo gimdymo namuose ir kas keliasdešimt minučių kentė sąrėmių skausmus. Tuo metu su savo senu draugu Raimondu Šilansku, buvome pas ją ligoninėje ir negalėjome patikėti tuo ką rodo per televiziją. Labai gerai pamenu tą dieną, nes vaiko gimimo rūpesčiai, kenčiančios žmonos raminimas, buvo persipynes su nesuprantamu sumišimu. Buvau prie žmonos, kuri tarp sąrėmių prašė papasakoti kokios naujienos, todėl aš kas keliolika minučių prašiau Raimio pasitikslinti pas ką nors, kas gi po galais dedasi Amerikoje.

Rugsėjo vienuoliktą mano žmona taip ir nepagimdė, Augustinas gimė Rugsėjo 12, tokiu būdu simboliškai savo pirmąją gyvenimo diena pradėdamas naują erą pasaulyje.

Biblija mus moko: Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: 'Žiūrėk, tai nauja!', tai jau buvo senais laikais prieš mus.

Šios tragedijos akivaizdoje prisiminiau 17 amžių. Mūsų bočių palaimingą, sočią ir turtingą ramybę galingiausios Europos valstybės Lietuvos sostinėje Vilniuje. Neribota prabanga, saugumo ir užtikrintumo jausmas. Iš visų pusių aplink Lietuvą buvo politiškai išmintingai sukurti buferiai nuo priešų. Rytuose, iš Lietuvos pabėgusių bajorų ir kunigaikščių palikuonių valdoma Maskvos kunigaikštija, buferis apsaugai nuo mongolų totorių. Vakaruose, Lietuviškų giminių besąlygiškai kontroliuojama buferinė lenkijos karalystė, apsaugai nuo niekšingai sutarčių nesilaikančių Romos imperijos satelitų. Iš visų pusių Lietuvos sienos apsaugotos gerai įtvirtintų pilių ir karinių junginių, Lietuvai priklausantį Juodosios jūros regioną patikimai saugo Didžiojo Vytauto sukurta Lietuvos laisvųjų karių tauta - Kazokai. Ramybė ir saugumas. Bet štai 1655 Liepos 13 dieną, ankščiau buvusios buferinės, vien tik kaip mainoma moneta geopolitikoje su Mongolais laikomos Maskvos kariuomenė užima pirmąjį didelį Lietuvos miestą Minską, o jau po mėnesio, 1655 m. Rugpjūčio 8 dieną, apie 6 valandą ryto, Maskvos kariuomenė pirmą kartą istorijoje įžengė į laisvą ir vieną turtingiausių to meto miestą - Vilnių. Okupacija truko iki 1661 pab. Per ją Vilnius patyrė milžiniškų nuostolių. Anot amžininko, miestas buvo taip smarkiai nuniokotas, kad grįžę pabėgę miestiečiai nebepažino Vilniaus.

Įsivaizduoju koks tai buvo šokas to meto išlepusiems didžiosios valstybės sostinės gyventojams, kuriems juodžiausius darbus dirbti važiavo darbininkai iš visos europos ir azijos (istorijoje yra žinoma, kad Danijos, Prancūzijos, Olandijos amatininkai padirbę Lietuvoje kelis metus, galėdavo gryžti į savo šalis ir nusipirkti ten namus, bei pradėti verslus. Panašiai kaip mes nūdien važinėjame dirbti į vakarus). Po to prasidėjo valstybės nuopolis. Nesparčiai, kelių šimtmečių bėgyje dabar turime realybę kurioje gyvename. Buvusios mūsų buferinės valstybės - lenkija ir maskolija tapo žymiai didesnės nei jų senovės valdovė Lietuva. Tos dirbtinos valstybės, pridresiravo mums visą tuntą mokytai aklų žmogelių, kurie iki šiol autoritetingai (per žiniasklaidą, politiką ir mokymo įstaigas) padeda Lietuviams pamiršti tai, kas jie yra. Didžioji dalis Lietuvių aukštuomenės tapo minkštakūne, inertiška, beveide ir pilka mase, kuri neturi nei garbės, nei idejų, nei vizijos ir be abejo tuose moteravyriuose išnaikintas senolių kovingumas. Kovingus, garbingus ir išmintingus Lietuvius dabar galima rasti nebent emigracijoje arba gūdžiuose kaimuose, jie stengiasi niekur nesikišti, arba tiesiog ramiai nusigerinėja.Šiaip padėtis gan apgailėtina, nes kai tik Lietuvių vaikai patenka į užsieniečių sukurtą ir iki šiol nepakeistą Lietuvos "švietimo" sistemą, iš jų suprogramuojami įvairūs užsienietiškos propagandos ruporai. 

Gryžtam į JAV. Aišku teroristai neužėmė nei Niu Jorko nei Vašingtono, bet šokas galingiausioje pasaulio valstybėje buvo labai didelis. Dabar Amerikoje, kaip ir to meto Lietuvoje, vis dažniau pasigirsta baltarankės pseudointeligencijos siūlymai bendrauti su priešais "diplomatijos" kalba, geriau atsipirkti, nei kovoti. Įvairios mikštakūnės menkystėlės pradeda įtikinėti, kad geriau niekur nesikišti ir nekariauti, tada ir Amerikos niekas nelies. Pamenat, lygiai tokios pačios kalbos buvo ir tarp Lietuvos išinteligentėjusių ir išpliurzėjusių bajorų: "Jeigu mes neturėsime kariuomenės ir niekur nesikišime, tuomet ir mūsų niekas nelies." Po teroro aktų Amerikoje vis aktyviau pradedama tyčiotis iš patriotų, reikalaujant atimti ginklus iš visuomenės. Beveik visuotinai yra niekinami JAV galybę sukūrę ūkininkai ir be abejo tikėjimas Jėzumi Kristumi (neakivaizdžiai, lyg tarp kitko, nes JAV politikoje tai būtų savižudybė). Iš didžiausių tribūnų pradedama įtikinėti, kad reikia suteikti pasaulietinį išsilavinimą kuo didesnei daliai Amerikiečių, pamirštant, kad būtent tai, jog Amerikiečiai buvo mažiausiai pasaulyje zombinami pasaulietiniuose universitetuose, o mokomi bažnyčiose, jie galėjo ramiai ir turtingai gyventi. Įtikinėtojai stengiasi nepastebėti akivaizdžios tiesos, kad dresiruoti pasaulietinių universitetų zombiai, iš viso pasaulio, varžosi konkurencijoje tam, kad dirbti "nemokšoms", bet fanatiškai tikintiems Kristumi, Amerikiečiams.

Didžiąją Lietuvą sukūrė krikščionys valdovai, bet ją sunaikino isigalėjęs pagonybės virusas, lygiai taip pat, panašu, jog naujosios pagonybės virusas yra įsimetęs ir į JAV visuomenę. Priminsiu jums žymaus JAV valstybės veikėjo Danieliaus Vebsterio žodžius:

„Jeigu yra kas nors, ką pagarbiai vertinu, tai savo tėvus, kurie nuo jaunystės įskiepijo man meilę Šventajam Raštui. Jeigu mes laikysimės tų principų kurių mus moko Biblija, mūsų valstybės laukia nesibaigianti gerovė. Bet jeigu mes ir mūsų palikuonys paniekinsime šios Knygos autoritetą ir pamokymus, tuomet galima drąsiai teigti, jog mus ištiks staigi katastrofa kuri pavers mūsų šlovę į gilią gėdą.“

Tie žodžiai tinka ir Lietuvai. Net ir šis mažas apgraužtas Lietuvos plotelis gali atsigauti, jeigu mes nuoširdžiai tikėsime Kristumi ir laikysimės Jo autoriteto. Visada prisiminkite tūkstantmečiais nekintamą Biblijos mokymą: "Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus."

 

su meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka