Socialinis rasizmas. Bomba po civilizacijos pamatais

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/i... 2014-10-22 09:40:33, skaitė 3861, komentavo 0

Socialinis rasizmas. Bomba po civilizacijos pamatais

Savo destruktyviu poveikiu visuomenei, visas "-izmų" rūšis gerokai pranoksta doktrina, pagal kurią žmonės iš nepasiturinčių sluoksnių laikomi genetiškai ir psichologiškai nepilnavertėmis būtybėmis, kurios priklauso visiškai kitai antropologinei kategorijai.

Šios ideologijos esmė - globalinis socialdarvinizmas, kuris persekioja varginguosius ir neprisitaikiusius, prieinantis iki idėjų, kad juos reikia naikinti.

1.

Paaugliai užmušė benamį. Tiesiog ėmė ir užmušė, nes jis bjaurus, purvinas ir nuo jo sklinda nemalonus kvapas...

Jauna kalė savo gražiu sportinius automobiliuku užlėkė ant šaligatvio, sutraiškė moterį ir, nekreipdama dėmesio į jos šauksmus, puolė apžiūrinėti savo brangų automobilį - ar nesubraižė...

Pažįstamos ir vertos baudžiamojo kodekso istorijos, tiesa?

Tęsiame:

2.

Pop žvaigždė ir žvaigždes mylinčių mažamečių mergaičių mėgėjas užvažiuoja į dantis žurnalistui, kuris įkyrėjo jam savo klausimais...

Tik ką šypsojęsis priešrinkimine šypsena deputatas įsiunta ir su riksmu "kur lendi, gyvuly!" iš visų jėgų pastumia pensininką, kuriam paskui teko kreiptis į gydytoją...

Irgi pažįstamos situacijos? Tiktai šiose situacijose bus apsiribota administracinėmis bausmėmis.

Važiuojam toliau:

3.

"Darbuotojai ir visas personalas - išsigimėliai, jiems nieko neįmanoma pavesti! Kretinų kretinai, pririnko debilų, o man su jais dirbti!" - piktinasi menedžeris.

"Mėšlas, o ne tauta! Jei būtų normalių žmonių, galima būtų pasistengti jų labui, betgi jiems tiktai degtinės prisilakti ir po krūmu nuvirsti" - antrina menedžeriui ne mažiau pažangus deputatas/kandidatas/valdininkas.

Čia jau visai prasti reikalai - nors viskas atrodo pasibjaurėtinai, bet nenubausi...

O dabar klausimas: o kuo tie, kurie paminėti pirmame epizode, skiriasi nuo paminėtų trečiame? Tiktai tuo, kad kol kas nespėjo padaryti nusikaltimo.

Nes visuose aprašytuose atvejuose turime reikalą su viena ir ta pačia nusikalstama ideologija, kurios aukų skaičius jau seniai viršijo nacistų režimo aukų skaičių, tačiau kuriai niekaip nesiseka surengti Niurnbergo ir tai labai skaudu, kadangi išaiškinus socialinio rasizmo atvejus (o šis reiškinys nelabai ir slepiasi) teisti reikia ne tik už konkrečias bylas, bet ir už žodžius, kai kad šiandien teisiama už nacizmo propagandą.

Socialinis rasizmas įpareigoja savo adeptus neapkęsti tų, kurie turi mažiau turto ir garbinti tuos, kurie materialiai geriau apsirūpinę už juos, adeptus, arba užima aukštesnį rangą valdymo hierarchijoje.

Socialinis rasizmas verčia gėdintis savo tėvų, kurių drabužiai ir manieros neatitinka reikiamo lygio, atsižadėti vaikų, kurių auginimas ir auklėjimas trukdo siekti tikslo Nr. 1 - įsitvirtinti ideologiškai priimtoje socialinėje sferoje.

Socialinis rasizmas visiškai performatuoja vertybių sistemą. Socialinėje hierarchijoje patys reikalingiausi visuomenei žmonės - inžinieriai, gydytojai, mokslininkai, pakeičiami tais, iš kurių šiaip jau vertėtų pasijuokti ir kurių funkcija - smaginti: aktoriais, modeliais, šoumenais.

Socialinis rasizmas visiškai pakeičia šeimyninius santykius seksu pagal kontraktą, o draugystę - naudingomis pažintimis. Rezultate daugybė realiai apsirūpinusių žmonių tampa nelaimingais, užsidariusiais savo pačių susikurtuose rezervatuose. Jų nekenčia visi, kas į tuos rezervatus nepakliuvo, o jie nekenčia visų ten nepakliuvusių. Tiesiog nuostabi pilietinė visuomenė gaunasi, tiesa?

Ir štai dabar paaiškinkite man, kvailiui, kaip tokia visuomenė ruošiasi atsilaikyti vis labiau besiplečiančios krizės situacijoje? Kitaip tariant, socialinis rasizmas, be viso kito, tapo dar ir valstybės sunaikinimo priemone, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Bet juk būtent tokia "pilietinė visuomenė" šiandien sukurta pas mus.

Panieka, nepakantumas ir atviras priešiškumas, kurį didesnė mūsų "vidurinės klasės" dalis jaučia "bukiems sovietmečio atgyvenų neatsikračiusiems chamams", socialiniams išlaikytiniams, liumpenams ir lūzeriams - puikiai visiems žinomi. Ir apie tą neapykantą įvairiausios TV kalbančios galvos kalba per masinės informacijos priemones beveik atviru tekstu. Tokio akivaizdaus ir agresyvaus socialdarvinizmo ir socialinio rasizmo nebuvo net baudžiavos laikais.

Viskas atrodytų ne taip liūdnai, jeigu socialinis rasizmas būtų būdingas tiktai kokiems nors marginalams, tačiau problema yra gerokai gilesnė, kadangi:

SOCIALINIS RASIZMAS - VALDANČIOJO "ELITO" IDEOLOGIJA

Ir niekas taip nedidina socialinių rasistų skaičiaus, kaip augantys valdininkų vaikai.

Lakstantys po Europą savo Ferariais ypatingai pasižymėjusių tėvų vaikučiai jau nuo gimimo gyvena apatheido režime ir dėl to laiko tokią ideologiją sava ir vienintele įmanoma.

Valdininkų atžalos sklandžiai keliauja patikrintu maršrutu: uždaras vaikų darželis-privati gimnazija-universitetas užsienyje, ir pasiekę pilnametystę, susiduria akis į akį su šalimi, kurią jie iki tol buvo matę tiktai per tėčio limuzino langą, su šalimi, kurios nesupranta, bijo ir iš kurios, pasitaikius pirmai galimybei, sprunka, papildydami ofšorinės aristokratijos gretas. O tokio elito požiūris į Tėvynę nelabai skiriasi nuo okupanto požiūrio į opkupuotą šalį.

Dažnai užduodavau sau klausimą` - ar esama kokio nors varianto, kuris bent iš dalies pateisintų gyventojų akyse visas tas valstybines privilegijas. Išnagrinėjęs daugybę variantų, darau prielaidą:

Tauta galbūt ir atleistų elitinius išsidirbinėjimus, jeigu tasai elitas, iškilus grėsmei valstybės interesams, pats pirmas pradėtų su ta grėsme kovoti, paaukotų save ir savo šeimą tautos labui, o jei pridarytų klaidų, sukėlusių šaliai problemų, nepasidrovėtų paleisti sau kulką į kaktą.

Tačiau problema yra ta, kad valdantis elitas nepasirengęs kalbėti ne tik kad apie savo atsakomybės gyventojų atžvilgiu laipsnį, bet netgi apie patį tokios atsakomybės egzistavimą.

RASIŠKAI ARTIMI OPOZICIONIERIAI IR POZICIONIERIAI

Štai čia prasideda įdomiausi dalykai - tiek elito, tiek aršiausių jo priešų stovyklose. Išnagrinėjamos ir aršiai kritikuojamos menkiausios deputatų ir pareigūnų bei jų šeimos narių klaidelės, atkapstomos visos slaptos ministrų meilužės, visa ta demaskavimų energija, kurią demonstruoja "kovotojai prieš korupciją", stulbina tiek savo užmoju, tiek visišku neefektyvumu. Kova visada nukreipiama prieš asmenis, bet niekad nekovojama prieš sistemą, kuri tokius asmenis štampuoja konvejeriniu būdu.

Skaitant, ką rašo žymiausi valdžios kritikai, klausantis isteriškų žemesnio rango opozicionierių aimanavimų, galvoje iškyla tiktai viena mintis:

"JIE PLĖŠIA VALSTYBĘ! BE MANĘS! TAI NESĄŽININGA!!!"

Tokio išrankumo (kaip galėtume viską pakeisti, nekeisdami nieko) priežastis labai paprasta ir akivaizdi - ir pozicija, ir opozicija šiandien tėra viena ir ta pati socialinių rasistų sekta, o tai sektos daliai, kuri pasiskelbė opozicija, paprasčiausiai nepavyko prasibrauti iki lovio. Be to, socialinio rasizmo režimas visiškai patenkina opoziciją, kuriai labiausiai rūpi išimtinai faktas, kad ji asmeniškai negali sudalyvauti korupcinėse schemose. Visas opoziciškumas išgaruoja tuo momentu, kai šie žmonės užima savo vietas palei valdžios lovį.

Ar esama išeities iš šio užburto rato?

Žinoma, yra.

Ar esama kokio nors šios problemos sprendimo visuose tuose nutarimuose, kuriuos skelbia valdžia ir "aršūs jos kritikai"?

Žinoma, ne.

Nes nepelnytų privilegijų problema neišsisprendžia, kai šalyje viešpatauja socialinio rasizmo ideologija. Kad šita problema išsispręstų, reikia demontuoti egzistuojančią santvarką, kurioje "savi" griežtai atsiriboja nuo "svetimų". Kol socialinis rasizmas nebus pripažintas nusikaltimu prieš žmoniškumą, naujo santykiai tarp valdžios ir pilietinės visuomenės bus neįmanomi.

Tai kaipgi nugalėti drakoną?

Lygiai taip pat, kaip jis nugalimas pasakoje - nesiterliojant su vis naujomis ataugančiomis jo galvomis, o surandant silpnąją jo vietą.

Socialinio rasizmo pagrindas - tai disbalansas tarp galimybių ir atsakomybės.

Elito nacionalizavimas - tai ne priverstinis jų sugrąžinimas į tėvynę ir netgi ne jų užsienyje laikomų kapitalų konfiskavimas - o absoliuti atsakomybė už jų veiksmus ar atvirkščiai - už neveiklumą. Pataisos baudžiamajame kodekse, numatančios bausmes už rinkiminių pažadų nevykdymą, privers deputatus rimčiau pažvelgti į savo rinkėjus, o draudimas išlaikyti juos, jų padėjėjus ir fanus iš valstybės kišenės, anihiliuos visas tas "švogerines" struktūras efektyviau nei visi kovotojų prieš korupciją šūkaliojimai drauge sudėti.

Pagal