Keisčiausi šimtmečio palaikai

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/m... 2014-11-11 09:26:25, skaitė 5416, komentavo 0

Keisčiausi šimtmečio palaikai

Gali pasirodyti, kad mūsų laikais viskas jau ištyrinėta skersai ir išilgai, tačiau planeta kartas nuo karto pateikia vis naujų ir naujų siurprizų. Šiandien žmonės gerai žino apie 15% visų gyvų organizmų, o likusieji išlieka mįsle.

Neretai, aptikęs nežinomų gyvūnų palaikus, mokslas atsiduria aklavietėje ir negali paaiškinti, kas tai per sutvėrimas ir iš kur jis atsirado. Kartais, žinoma, atsitinka ir taip, kad "palaikai" tebūna viso labo falsifikacija, kurios tikslas - autorių išpopuliarėjimas ar tiesiog pramoga.

TRUNKO

1924 metų spalio 24 dieną palei Margaritos mietą Pietų Afrikoje vietiniai gyventojai tapo neįprasto reginio liudininkais. Okeane, netoli kranto, du visiškai įprasti delfinai susikovė su didžiuliu pieno spalvos padaru, kurio kūnas buvo ištisai padengtas tankiu kailiu. Vienas iš liudininkų vėliau papasakojo, kad padaras šiek tiek priminė "poliarinį baltąjį lokį", nors turėjo plaukmenis ir banginio uodegą. Šią uodegą gyvūnas naudojo atakai - iš pradžių žvėris griūdavo delfiną, prieš tai iššokęs iš vandens į maždaug 6 metrų aukštį, o paskui pradėdavo daužyti uodega.

Baltasis gigantas kovą pralaimėjo. Tą patį vakarą jo nukraujavusį lavoną jūra išmetė į krantą. Jis pasirodė esąs kiek didesnis, nei atrodė iš tolo: kūno ilgis - apie 14 metrų, plotis - apie tris ir pusantro metro skersmuo. Uodegos ilgis siekė tris metrus ir savo forma priminė vėžio uodegą, o kūnas iš tiesų pasirodė esąs padengtas tankiu iki 20 centimetro ilgio kailiu. Vietoje nosies būtybė turėjo pusantro metro ilgio ir 14 centimetrų skersmens straublį. Padarą pavadino Trunko vardu.

Bet štai bėda - liudininkai kūną apžiūrėjo, išmatavo ir papasakojo apie jį visiems, kam tik galėjo, o štai mokslininkai nežinomo monstro taip ir nepamatė, nežiūrint į tai, kad palaikai išgulėjo ant kranto ištisas 10 dienų, kol potvynis nenuplovė atgal į okeaną. Mistifikacija? Anaiptol.

1924 metais informacija apie keistas būtybes buvo publikuota keliuose autoritetinguose laikraščiuose, tačiau visuomenės dėmesio įvykiai nesulaukė. Žmonės pakalbėjo apie tai ir pamiršo. Tačiau 2007 metais kriptozoologas Markusas Hemleris paskelbė aptiktas laikraščio archyve Trunko nuotraukas ir patvirtino, kad tokio fakto būta. Kruopšti nuotraukų analizė parodė, kad Trunko buvo paprasčiausias globsteris - masyvus, standus odos ir riebalų "maišas", turintis kolageno. Taip kartais nutinka su mirusiais banginiais - kai jie numiršta, kaukolė ir skeletas atsiskiria nuo kūno ir nugrimzta į dugną, o kiti palaikai lieka dreifuoti okeane. Kai dėl kautynių su delfinais, tai pastarieji galėjo paprasčiausiai ėsti lavoną.

Gaila, bet neretai paslaptis paaiškinama labai paprastais dalykais, kaip kad šiuo atveju.

PEDRAS

1932 metų spalį du aukso ieškotojai, Sesilis Mainas ir Frenkas Karas kasinėjo San Pedro kalnuose. Vykdant sprogdinimo darbus, jie netikėtai atidengė akivaizdžiai dirbtinės kilmės urvą: sienos ir lubos buvo sutvirtintos nuo laiko suakmenėjusiais balkiais. Urvas buvo nedidelis - 1,2 metro aukščio bei pločio ir 4,5 metro ilgio. Tačiau keista buvo ne tai: urvas pasirodė esąs "gyvenamas".

Šeimininkas, savaime aišku, buvo negyvas, o jei dar tiksliau - iš jo beliko mumija. Palei tolimiausią sieną lotoso pozoje su sukryžiuotomis rankomis ant nedidelio paaukštinimo sėdėjo miniatiūrinis žmogeliukas. Mumijos ūgis neviršijo 17 centimetrų sėdinčioje padėtyje, vadinasi, jei mumiją būtų įmanoma ištiesinti, jo ūgis siektų apie 35 centimetrus. Mumija išsilaikė taip gerai, kad kalnakasiai sugebėjo įžiūrėti smulkiausias detales: plokščią kaukolę, išsipūtusias akis su aiškiais vokais, plokščią nosį, siauras lūpas ir plačią burną. Oda buvo rudos spalvos, susiraukšlėjusi... Matėsi netgi plokšti nagai ant ilgų plonų pirštų.

Aukso ieškotojai ištraukė žmogeliuką iš urvo ir pristatė į artimiausią miestą Kasperį, kur mumija atiteko tyrinėtojams. Kalno, kuriame jis buvo surastas, buvo duotas Pedro vardas. Mumifikuoti palaikai buvo kruopščiai tyrinėjami daug metų, o 1950 metais pavyko padaryti rentgeno nuotraukas, kuriose aiškiai matėsi gerai išlikęs skeletas ir vidaus organai, labai panašūs į žmogaus. Įdomu, kad būtybės iltiniai dantys buvo neproporcingai dideli, lyginant su kitomis kūno dalimis.

Antropologas Henris Šapiro iš Amerikos gamtos istorijos muziejaus kruopščiai ištyrė ir mumiją, ir nuotraukas, ir padarė išvadą, kad būtybės mirtis vargu ar buvo natūrali - kai kurie kaulai buvo sulaužyti, o ant galvos pavyko rasti sukepusio kraujo. Vadinasi, būtybę kažkas nužudė arba ji pateko į nelaimingą atsitikimą ir gavo traumas, nesuderinamas su gyvybe. Iš visko sprendžiant, mirties momentu Pedrui buvo apie 65 metai.

Vėliau pasirodė ir kitų teorijų, pavyzdžiui, kad tai galėjo būti vaiko iš kažkokios nežinomos indėnų genties kūnelis. Šios hipotezės naudai byloja ir antras radinys tose pačiose vietose - 10 centimetrų ūgio moters mumija. Tyrinėtojai vėl padarė prielaidą, kad tai buvo vaikas. Va, tiktai pas vaikus nebūna tokių dantų - stiprių, sveikų su neproporcingai didelėmis iltimis.

Mokslas šios mįslės neįminė, kadangi ir Pedrą, ir jo "draugę" septintame dešimtmetyje išpirko anonimiškas verslininkas ir nuo to laiko mumijų daugiau niekas nematė. Dabar už jas paskelbta 10 000 dolerių premija.

Savo versiją turi ir toje vietovėje gyvenantys indėnai, kurių folklore esama daug legendų apie mažų žmogeliukų gentį, gyvenusią Amerikos žemyne neatmenamais laikais. Pasak legendų, tie žmogeliukai buvo pikti ir kenksmingi, o kai pasendavo, jų pačių gentainiai trenkdavo jiems akmeniu per galvą, kad veltui neeikvotų maisto. Ir visos tos legendos atsirado gerokai prieš tai, kai kalnakasiai surado kalnuose Pedro mumiją.

PERSŲ PRINCESĖ IŠ BELUDŽISTANO

2000 metų spalį Beludžistane buvo aptikta keista mumija. Dar keisčiau, kad ji buvo pardavinėjama vietinėje juodojoje rinkoje už neįtikėtiną 20 milijonų dolerių sumą ir, be abejo, būtų patekusi į rankas ne mokslininkams, o kokiems nors senienų mėgėjams, jei kažkoks Ali Akbaras nebūtų atsiuntęs Pakistano mokslininkams video kasetės, kurioje mumija buvo nufilmuota su visomis detalėmis.

Toliau - daugiau. Akbarą surado, tas davė parodymus ir policija atvyko ieškoti mumijos į Harano miestą. Mumija buvo surasta pas Vali Mohamedą Riki, kuris paaiškino, kad šį daiktą jam padovanojo iranietis Šarifas Šachas Bachi, atsitiktinai aptikęs palaikus netoli Kvetos po žemės drebėjimo.

Pati savaime istorija buvo visiškai įprasta - mumija kaip mumija, tarkime, Egipte, tokių yra daugybė. Tačiau detalus tyrimas leido nustatyti mumifikuotos moters asmenybę - jos vardas buvo Rodugnė, ji buvo Persijaus karaliaus Kserkso I iš Achemenidų dinastijos dukra. Šią informaciją gauti padėjo iššifruoti užrašai ant auksinės karūnos. Be to, iš pradžių mumija buvo laikoma paauksuotame karste, o ir balzamavimo medžiaga pasirodė esanti ne iš pigiausiu, ją sudarė vaškas ir medus.

Rodugnė mirė prieš 2600 metų ir tai, kad palaikai puikiai išsilaikė, buvo didelė sėkmė. Be to, anksčiau buvo manoma, kad persai palaikų nebalzamavo. Dėl viso to mokslo pasaulyje kilo nemenkas triukšmas. Bet štai bėda - senovės princesė pasirodė esanti falsifikuota. Profesorius Achmadas Danis, detaliai ištyrinėjęs palaikus, išsiaiškino, kad moteris žuvo viso labo 1996 metais, jai buvo 20 metų. Jauną moterį iš pradžių nužudė, o paskui pavertė spekuliacijos objektu. Tikroji "princesės" asmenybė nenustatyta iki šiol, o kadangi ji nebedomina mokslo, tai padoriausia būtų ją palaidoti, tačiau dėl biurokratinių intrigų kūnas taip ir tebelaikomas iki šiol kažkuriame Pakistano morge.

MAMUTUKĖ LIUBA

Liubą 2007 metų gegužės mėnesį aptiko Jamalo elnių augintojas Jurijus Chudi. Amžino įšalo sąlygomis mamutukės kūnas puikiai išsilaikė, išliko nepažeisti netgi vidaus organai bei akys, nekalbant jau apie odą ir kailį. Radinys leido gauti daug informacijos apie mamutus, jų gyvenimą ir sandaros ypatumus.

Mažoji mamutukė žuvo prieš 42 000 metų. Kaip byloja DNR analizė, jos amžius siekė vos vieną mėnesį. Svėrė Liuba 50 kilogramų, jos aukštis siekė 85 centimetrus, ilgis - 1,3 metro. Skrandyje išliko motinos pieno likučiai, o žarnyne - fekalijos.

Mamutukė žuvo, matomai, įklimpusi į purvą ir nebegalėdama iš jo išsikapstyti, dėl ko užduso. Tokią išvadą mokslininkai padarė dėl to, kad kūnas buvo idealioje būklėje - jokių ligų ar fizinių pažeidimų pėdsakų. Be to, Liubos DNR irgi puikiausiai išsilaikė ir dėl to esama galimybės kada nors gyvūną klonuoti.

MONTOKO MONSTRAS

Paslaptingo gyvūno lavonas buvo aptiktas viename Amerikos paplūdimyje 2008 metų vasarą. Kūną surado keturi jaunuoliai, vaikštinėję po Dičio paplūdimį, netoli Ist Hemptono miesto Niujorko valstijoje. Atpažinti, kokios rūšies tai gyvūnas, nepavyko ir tada kūnas, savaime aišku, buvo atiduotas mokslininkams. Tie iš pradžių irgi nesugebėjo jo identifikuoti. Ant kūno visiškai nebuvo plaukų, oda buvo lygi ir stora, o snukis savo forma nebuvo panašus nė į vieną vietinį gyvūną.

Už-tat istoriją labai greitai pasičiupo vietinė spauda. Versijų buvo labai daug, buvo kalbama, kad tai keisto jūros vėžlio palaikai, arba, galbūt, jūsų žiurkės, kojoto, šuns, sulaukėjusios katės... Kur kas fantastiškesnė versija skelbė, kad tai - pabėgęs iš ligų tyrimo centro mutantas, su kuriuo klastingi mokslininkai atlikinėjo eksperimentus, o dabar mėgina atsižiegnoti nuo savo kaltės. Už gyvą tokį monstrą buvo netgi pažadėta kelių tūkstančių dolerių premija. Tiesa, niekas daugiau nieko panašaus neberado - nei gyvo, nei mirusio.

Be to, ir šis vienintelis monstras labai greitai kažkur pradingo - po to, kai palaikus gavo mokslininkai, visuomenei teko tenkintis vos keliomis žurnalistų padarytomis nuotraukomis. Remiantis tomis pačiomis nuotraukomis, vėliau buvo oficialiai paskelbta, jog tai meškėnas - kūnas galėjo suirti ir išsipūsti vandenyje iki neatpažįstamos būklės, o tai, kad nėra kailio, galima paaiškinti vandens poveikiu.

PANAMOS MONSTRAS

2009 metų rugsėjį Panamos miesto Cero Azulas apylinkėse, ant ežero kranto žaidžiantys vaikai susidūrė su keista būtybe. Vaikai Panamoje, matomai, ne iš kelmo spirti, kadangi negyvai užmėtė sutvėrimą akmenimis, kai tasai link jų pajudėjo. Užmušę pabaizą, vaikai ją nufotografavo ir įmetė lavoną į vandenį.

Nuotrukoje galima pamatyti, kad žvėries snukis yra pakankamai bjaurus, galūnės - neproporcingai ilgos ir panašios į žmogaus rankas, tiktai labai plonas.

Po kelių dienų lavonas buvo ištrauktas į krantą ir perduotas mokslininkams. DNR analizė leido išsiaiškinti, jog tai buvo viso labo tinginys. Tiesa, nelabai aišku, ką jis veikė urve, iš kurio mėgino pilti vaikus, kodėl ant jo kūno nebuvo kailio ir kodėl jo toks keistas kūnas.

KANADOS MONSTRAS

2010 metų gegužę moterys vedžiojo šunis ant ežero kranto Ontarijo provincijoje ir netikėtai vienas šuo nutrūko nuo pavadėlio ir kažkur nubėgo. Abi moterys nusekė paskui jį ir pamatė, kad šuo uostinėja nedidelio nedidėlio žvėrelio kūną. Žvėrelis šiek tiek priminė didoką vandens žiurkę. Liudininkės išsigando, nufotografavo kūną ir paskubėjo pasišalinti iš įvykio vietos.

Nuotrauka, savaime aišku, tuojau pat atsidūrė internete ir patraukė tyrinėtojų dėmesį. Analizė parodė, kad mirusio gyvūno snukis buvo neįprastos formos vandens žiurkei, uodega buvo nors ir "žiurkiška", bet štai iltys nasruose žiurkei buvo aiškiai per ilgos ir pernelyg išsikišusios į priekį. Nebuvo ir kailio. Gaila, bet tyrinėtojų grupei atvykus ant kranto, kūno ten jau nebebuvo.

Ten, kur užstringa mokslas, į pagalbą ateina legendos. Kai kurių Amerikos indėnų tautosakoje kalbama apie "omajinaakoos" (tiesiogiai verčiant - :išsigimėlis"). Šio "išsigimėlio" gyvenamasis arealas - Kanados pelkės. Aptikusį šį padarą žmogų, pagal legendas, turi artimiausiu laiku ištikti nelaimės Tačiau turint galvoje, kad abi damos ir jų šuneliai iki šiol jaučiasi kuo puikiausiai, lieka daryti prielaidą, kad tai buvo paprasčiausia žiurkė, kurios kūną smarkiai paveikė vanduo.

www