Iš Pabaltijo žmonės bėga bijodami dėl rytdienos
Autorius: Aleksandras Nosovičius Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/11/is-p... 2016-04-22 10:24:15, skaitė 3767, komentavo 0
Labai svarbi emigracijos iš Pabaltijo priežastis – baimė dėl ateities: daugelis Lietuvos ir Latvijos žmonių bijo netekti darbo, kadangi supranta, jog kito darbo savo šalyse jie neras, o iš vietinės bedarbio pašalpos neišgyvensi. Taigi, emigracija yra vienintelis išsigelbėjimas: tai, ką Baltijos šalių politikai bailiai vadina „išvykomis užsidirbti“ ar netgi „pažintinėmis kelionėmis“, iš tikro yra gyventojų evakuacija iš socialinės ir ekonominės nelaimės zonos.
Draudimo kompanija ERGO paviešino „Baltijos saugumo indeksą“ (Baltijas drošibas indekss), paremtą sociologiniu tyrimu, kurį atliko ERGO kartu su Latvijos mokslinių tyrimų centru SKDS. Pasitikėjimas rytdiena tarp Baltijos šalių gyventojų buvo vertinamas penkiais parametrais: turto saugumas ir finansinis stabilumas, sveikatos būklė ir galimybė gauti medicininę pagalbą, asmeninis fizinis saugumas ir kriminogeninė padėtis, užimtumas ir nuolatinių pajamų šaltinis, nacionalinis stabilumas ir nacionalinis saugumas.
Iš visų šių parametrų Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai tik fizinio saugumo ir kriminogeninės padėties srityje jaučiasi ramiai. Visais kitais parametrais Pabaltijo visuomenės nuomonėje dominuoja netikrumas ir baimė dėl rytdienos. Be to, socialinės nuotaikos Estijoje skiriasi nuo Latvijos ir Lietuvos: Estijoje pasitikėjimo rytdiena indekso suma yra +8 punktai, o tai gerokai daugiau, nei Latvijoje (-13 punktų) ir Lietuvoje (-5 punktai).
Tik Estijoje buvo gautas teigiamas turto saugumo, materialaus ir finansinio stabilumo indeksas (+11 punktų), o Latvijoje ir Lietuvoje jis siekia atitinkamai -8 ir -6 punktus. Estijos piliečiai daug mažiau pergyvena dėl nacionalinio saugumo, nei latviai.
Tačiau visų trijų Baltijos valstybių gyventojams būdinga baimė dėl problemų su sveikata ir galimybe gauti medicininę pagalbą, o labiausiai – baimė netekti darbo.
Labiausiai bijoma netekti darbo Latvijoje – 56 % apklaustųjų atsakė, jog neįsitikinę, kad netekę darbo galės greitai rasti kitą. Lietuvoje bedarbystės baimė siekia 52 %, Estijoje – 49 %.
„Daugelio Baltijos šalių gyventojų nerimas ir neužtikrintumas dėl savo darbo gali būti surištas su tuo, kad jie neturi santaupų, kurios padėtų jiems kurį laiką pragyventi be pastovių pajamų šaltinio“, – mano ERGO valdybos narys Baltijos šalyse Denisas Sazonovas.
„Latvijos saugumo vertinimas materialinio aprūpinimo prasme, taip pat įsidarbinimo bei sveikatos apsaugos klausimai yra ypatingai svarbūs, ypač lyginant su Estija. Žemi saugumo indekso rodikliai Latvijoje iš dalies yra todėl, kad tik trečdalis gyventojų turi aiškų tolesnės karjeros planą ir pajamų šaltinį artimiausiems dviems metams. Neapsisprendimas šiose srityse, taip pat ir mažas santaupų lygis, kad būtų užtikrinta stabili finansinė situacija ilgalaikėje perspektyvoje, kelia didžiulį nerimą, susijusį su netikėtais ir nemaloniais kasdienio gyvenimo įvykiais“, – teigia tyrimų centro SKDS direktorius Arnis Kaktinšas.
Dar turime pridurti, kad nedarbo lygis Latvijoje ir Lietuvoje jau dabar viršija vidutinį ES lygį (Eurostat duomenimis 10,1 % ir 9,6 % gyventojų atitinkamai, kai vidutiniškai ES nedarbas siekia 9,5 %). Didžiausia bedarbio pašalpa Latvijoje ir Lietuvoje – apie 300 eurų, o dujų, vandens ir šilumos kainos ten – ne mažiau 200 eurų per mėnesį.
Kitaip sakant, išgyventi gaunant bedarbio pašalpą Pabaltijo šalyse neįmanoma, o santaupų, atidėtų „juodai dienai“ ilgam neužteks, todėl darbo netektis – lėta mirtis iš bado. Bet naujo darbo ten irgi taip lengvai nerasi: Latvijos ir Lietuvos gyventojų nuolat mažėja, atitinkamai mažėja ir darbo vietų paklausa. Bazinė pensijoje Latvijoje – 108 eurai ir 110 eurų Lietuvoje, sutaupyti pensijai papildomai, kai vidutinis atlyginimas Latvijoje yra 560 eurų ir 526 eurai Lietuvoje, galimybių nėra, todėl daugelio tų, kurie pasilieka gyventi tose šalyse, laukia skurdi senatvė.
Todėl, pagrindinė Pabaltijo gyventojų masinės emigracijos priežastis – visuotina ten gyvenančiųjų baimė dėl ateities, skurdaus gyvenimo pusbadžiu tolimoje, o ir artimoje ateityje laukimas.
Viso šito fone ypač veidmainiškai skamba Pabaltijo politikų žodžiai, kad jei žmonės ir išvyksta, tai jie keliauja po Europą. Pamato pasaulį, grožisi įžymiomis vietomis, ragauja užsienio virtuvės valgius.
„Daugelis emigrantų palieka Lietuvą netekę darbo. Pavyzdžiui, 85 % žmonių, deklaravę išvykimą 2010 metais, nurodė, jog iki išvykimo jie metus ar net ilgiau niekur nedirbo. Šis faktorius sustiprina tokį traukos aspektą kaip darbo užmokestis pagrindinėse emigrantų apgyvendintose šalyse. Iš perkamosios galios pusės ji yra du-tris kartus mažesnė, nei Lietuvoje. Iš šiuolaikinių kainų pusės (tai yra, neskaitant pragyvenimo tose šalyse išlaidų) darbo užmokestis gali šešis kartus viršyti vidutinę algą Lietuvoje“, – teigiama Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro ataskaitoje.
Taip kad tie, kurie sako, kad žmonės stovi eilėse prie lėktuvų į Londoną iš Rygos ir Vilniaus oro uostų ne tam, kad skintų braškes ar dirbtų žuvies konservų fabrike, o tam, kad pasėdėtų angliškuose pabuose bei pasigrožėtų Big Benu, vietoje tikrovės bando mums įpiršti savo lūkesčius.
Dar gi Pabaltijo ura-patriotams laikas būtų pamiršti savo mantrą apie tai, kad visi emigrantai tik išvyko užsidirbti ir būtinai sugrįš. Maža to, kad pačių emigrantų apklausos, nuolat vykdomos Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, rodo, kad tvirtai ketinantys užsidirbti pinigų ir grįžti namo yra ne daugiau kaip 10-20 % visų išvykėlių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Maža to, kad išvažiavusieji, įsikūrę naujoje tėvynėje, išsiveža ten ir savo šeimas bei vaikams duoda vietinius vardus. Pasilikusiųjų namie socialinių nuotaikų tyrimas įrodo, kad jiems taip pat nėra prasmės pasakoti apie greitą reemigraciją.
Absoliuti dauguma Latvijos ir Lietuvos gyventojų bijo dėl ateities: bijo netekti darbo, bijo likti be lėšų pragyvenimui, bijo problemų su sveikata, bijo vargingos senatvės. Žmonės viską supranta, juk jie gyvena tose šalyse ir viską patys mato: imk po to, ir papasakok jiems, kad tie, kurie išvažiuoja, būtinai sugrįš, ir kad jie iš viso ne emigruoja, o keliauja, siekia pamatyti pasaulį… mušt gal ir negausi, tačiau niekas nesiklausys.
Gyventojų judėjimą iš Pabaltijo nėra teisinga vadinti ne tik „išvykimu uždarbiauti“ (nekalbant jau apie „keliones po pasaulį“) – viso to negalima netgi vadinti emigracija. Tai ne emigracija – tai evakuacija. Bėgimas iš socialinės ir ekonominės nelaimės zonos.
Pabaltijo uždarbiautojai, iš esmės, yra tokie patys, kaip ir pabėgėliai iš Sirijos, Libijos ir Irako.
Skirtumas tarp jų toks, kad Sirijoje, Libijoje ir Irake galimybę gyventi normalų, orų ir laimingą gyvenimą sugriovė svetimi vadovai, o Lietuvoje ir Latvijoje – savi.
parengė: Darius Dimbelis