Okultizme vienaragis tai seksualinės laisvės simbolis: lesbietiška meilė, homoseksualizmas, grupinis seksas ir t.t.
Šaltinis: http://tiesoskelias.wordpress.com/2011/03/25/patirtys-liudijimai/
—
Daugiau apie vienaragį ir kitus išsigimusius faunos atstovus skaitykite NeTiesa.lt įraše Keisti žvėreliai
Pavasaris, medžiai dar nesužaliavo, todėl puikiai matyti pastatai visame savo grožyje. Bet kažkodėl tai susižavėjimo jokio nekelia, nes aplink matyti pūvantys namai, pastatyti dar sovietiniais laikais. Žmonės dabar pajėgūs nebent restauruoti tai ką jiems pastatė keliasdešimt metų atgal prie socializmo. Kyla klausimas ar laisvos rinkos dėsniai leis kada nors dirbančiam Lietuvos gyventojui įsigyti naują būstą? Kitas klausimas ar mūsų pensininkai spės laiku numirti kol nesugrius jų namas? Daug namų jau pavojingi gyventi.
Važiuojant Vilniaus gatve pralenkė mašina iš pažiūros panaši į greitosios automobilį, bet jos spalva buvo ne baltai raudona, o baltai žydra. Ant jos galo užrašyta AMBULANCE ir 112, daugiau nieko. Kai daėjo, kad tai greitoji susimąsčiau ar aš Lietuvoje, gal atsilikęs nuo gyvenimo… Google paieškoje tokios dar nėra.
Visa tai kažkaip keista prisiminus Lietuvos ir jos kaimynių problemas: gatvių pervadinimą į lenkiškus, pasuose nelietuviškų rašmenų įvedimą, kalbininkų dejones, rusakalbių pilietybės klausimas Latvijoje ir Estijoje.
Tai infrastruktūros standartizavimas ir pasiruošimas pasaulinei vyriausybei. Nesakau, kad tai blogai.
Man tik įdomu kuo pasireiškia Lietuvos “laisvė ir nepriklausomybė”, kurią mes oficialiai švenčiame?
Lietuvos kariuomenė nuo 2005 metų dalyvauja visokiose „taikdariškose“ misijose. Pvz., Afganistane. Nors joks mūsų karys, siunčiamas į Afganistaną, negalėtų paaiškinti, su kokiu Mustafa ar Abdula jis Afganistane susipykęs. Taip, dar Rukloje ar Alytuje tarnaudamas su tuo Mustafa susiriejo, kad reikia skristi į Goro provinciją taikytis. Nes sąžinė užgrauš. Ir ne bet kaip taikytis, o šarvuotyje pamosikavus ginklu. Apsitvėrus tvora ir bokštelyje patupdžius sargybinį. Read more…
Man tai įdomu viena: jei Lietuva įstotų į naują sąjungą, ar gyventojų skolos vakarų bankams nusirašytų?
Partizano kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.
Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas tur…ėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo naktines orgijas. Tą matė varge ir baisiam skurde beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos į vis didesnius ratelius.
Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę. Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjo duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi.
Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, o darbininko šeima utėlėta gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, o pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis. Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats.
Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo ir siųsdavo velniop bemokslį kaimietį. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą. Lietuviai, ar nepasikartos istorija?
…………
Deja, istorija kartojasi jau XXI amžiaus buržuazinėje Lietuvoje
Pindostano užsienio politika pindostaniečių akimis (cha cha cha, Vimeo peršiko dėl pindostano kritikos ir klipukas buvo dingęs kartu su visu vartotoju, teko įterpti iš naujo):
Mane stebina vienas momentas lietuvių demonstruojamame pasaulio suvokime: apipjaustabybių ruporas šiuo metu periodiškai transliuoja naujienas iš užsitrigusio derьmokratizatorių projekto musulmonų šalyse – iš Libijos ir iš Sirijos.
Kai lietuviai komentuoja delfinariumo propagandinius įrašus apie "laisvės kovas" Libijoje – dominuoja nuomonė, kad ten siautėja banditai palaikomi NATO fašistų ir libiai kovoja už savo šalį.
Tuo tarpu komentaruose prie straipsnelių apie "laisvės kovas" Sirijoje – dominuoja nuomonė, kad Sirijos liaudis kovoja prieš kruviną režimą.
Nesuprantu, negi reikia, kad ir tenai prasineštų NATO bombonešiai, kad mūsų tautiečiams bent šiek tiek atsivertų akys? Negi žmonėms taip sunku suprasti tokį akivaizdų faktą, kad Sirija tai ta pati Libija, tik ne tokia socialistinė ir ne tokia turtinga? Negi taip sunku įžvelgti tą atvirai demonstruojamą, neužmaskuotą šalies sunaikinimo mechanizmą?
Negi reikia, kad pasikartotų Afganistanas? – kai Pindostanas okupavo laisvą valstybę mūsiškiai žvygavo iš pasitenkinimo ir didžiavosi savo dalyvavimu okupaciniame kare ir svetimos kultūros žmonių žudyme. Po dešimties metų dašuto, kad tas šūdas neturi absoliučiai nieko bendro su žodžiais "laisvė", "teisingumas", "humanizmas" ir dabar kiekvienas delfinariumo vėmalas Afganistano demokratizavimo tema būna apkomentuotas "NATO go Home" stiliumi.
Jeigu mes nesugebame pamatyti tokių akivaizdžių analogijų pateiktų ant lėkštutės prieš mūsų akis, tai kaip mes, mūsų Tauta gali sugebėti objektyviai įvertinti savo viduje vykstančius procesus?
Kažkaip liūdna darosi tai matant.
Negi Lietuvai reikia dar nuleisti kraujo, dar prasiretinti, kad likusiems čia gyventi pradėtų keistis pasaulio suvokimas?
Matyt.
Matyt, mūsų Tauta dabar guli kažkokioj artimoje komai būsenoje, aptekusi utėlėmis ir pūliais. Ir kol neišvarvės iš Tautos kūno visas brudas, kol per žaizdas nebus pašalinti visi kūną žudantys nešvarumai, tol mūsų Tauta merdės ir utėlės įsisiurbusio į jos odą puotaus.
Bet vienu dalyku aš neabejoju – mūsų Tauta turi savo branduolį – žmones kurie ne tik laiko save lietuviais, bet kurie iš tiesų yra lietuviai. Kurie gyvena ne tik dėl savęs, rūpinasi ne tik savo, bet ir Tėvynės ateitimi. Jie niekur neišvažiuos, jie neprasigers, neišsižudys, nenusizombins nuo debildėžės. Jie užaugins savo vaikus lietuviais – sąžiningais, tvirtais žmonėmis – galinčiais, sugebančiais valdyti savo pačių gyvenimą ir pasirūpinti savo šalimi.
Ir kai visas genetinis balastas, dabar skandinantis Lietuvą, galutinai degraduos, išsipederastins, išsikastruos, uždus nuo savo pačių šūduose – tuomet neišvengiamai SVEIKAS TAUTOS BRANDUOLYS perims savo šalies valdymą.
Kaip rašė vienoje protingoje knygoje:
Jau seniai atsiskleidė, kuris kelias yra teisingas, o kuris veda į pražūtį ir nebebus daugiau atidėjimų.
Būtent tai dabar ir vyksta.
Kiekvienas tavo žodis - kulka informacinio karo fronte. Neprašauk!
))