Metų senumo įrašas, kurį ko gero teks kartoti kiekvienais metais, nes Oželių Nilka jau patapo etatine Sausio 13-osios eksploatuotoja. Tiesiog prisiminkime, kaip ji dalinosi savo išmintimi prieš metus:

http://www.youtube.com/watch?v=jzbCl5Lt7qk

laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro, laukiam anonimo komentaro,
___________________________________________________________________

Anonimas komentuoja:

Sudėtingas atvejis. Sudėtingas todėl, kad moteriškė per 12-ką minučių prikalbėjo daug dalykų – ir jeigu komentuoti kalbą nuodugniai, reiktų eiti per kiekvieną jos pateiktą frazę ir ją aptarinėti. Tai būtų sunku ir rašyti, ir skaityti, todėl kalbėsiu apie esminius dalykus.

Pradžiai, susipažinkime su šia moterimi šiek tiek iš arčiau: trumpas aprašymas žydopedijoje ir Biografija Seimo svetainėje.

Ką matome? Ogi personą, kuri puikiai gyveno prisitaikiusi prie Tarybų Sąjungos sistemos – pastovūs vaidmenys filmuose, tiek lietuviškuose, tiek sąjunginiuose (1982 metais – pripažinta kaip geriausią moters vaidmenį sukūrusi TSRS aktorė, o jai tik 28-eri) – žodžiu, atėjus perestroikai, Oželytė gyveno visiškoje tarybinio menininko-intelektualo pilnatvėje, o kad ta pilnatvė pataptų dar pilnesnė – įstojo į Lietuvos komuniagų partiją. Žinoma, natūralu, kad žmogus pasibaigus brendimo amžiui pradeda dėmesį kreipti ne tik į savo asmenybę, bet ir į visuomenę, kurioje gyvena ir imasi vienokios ar kitokios „visuomeninės“ veiklos.

Todėl dar natūraliau, kad šita komunistė, 1990 metais išrinkta į Aukščiausią Tarybą, „staiga“ ir „netikėtai“ patampa konservatore ir kartu su Propesoriumi pradeda konservuoti valstybės turtą privačiuose stiklainiuose. Ir štai, 1996-ais į Seimą ji išrenkama jau kaip Šūdkalnio gaujos narė.

Tačiau kaip liaudies išmintis byloja: „Ir tarp čigonų ne visi vagys“, taip ir tarp konservatorių yra padorių žmonių. Oželytė irgi, tam tikra prasme, yra padorus žmogus. Tik kad ta prasmė yra labai jau tokia siaura, buitinė – ji neapvogs žmogaus, neduos kyšio, nepaduos pedofilui rankos, tačiau tik tiek. O toliau tos buities jos padorumas nebesiekia – toliau tik skambios frazės ir „teisingi“ žodžiai.

Taip ir šioje kalbelėje mokiniams – ji pasakė daug teisingų žodžių, bet kas iš tų žodžių, kai ji pati yra parazitų sistemos dalis nuo pat įstojimo į LKP iki šių dienų.

Oželytė sako visiškai teisingai: Istorija tai – priežastys ir pasekmės. Ir štai boba, laižiusi ir tebelaižanti Šūdkalnio apypjaustytą šūdbybį kliedi apie apie tai, kaip prieš dvidešimt metų ji „kovojo už mūsų laisvę…“ Govėra, jeigu pasinaudotų savo pačios patarimu ir prasianalizuotų istorinių priežasčių-pasekmių ryšį, tai jau seniai turėjo suprasti, kad Lietuva JOKIOS SUPISTOS LAISVĖS NETURI. Tai viena. (Tiems kam neaišku – apibrėžkite, kas yra „valstybės laisvė“ ir pritaikykit ją šiandieninei Lietuvai – mes net savo pinigų neturime, nekalbant, apie įstatymdavystę, Sarmatas.lt apie tai visai neseniai mįslijo – užmeskit akį.)

Antra. MŪSŲ VALSTYBĖLĖ JOKIOS SUPISTOS TARYBŲ SĄJUNGOS NESUGRIOVĖ. Tuo užsiėmė žymiai rimtesni dėdės, ir ši globali operacija buvo pradėta netrukus po Didžiojo Tėvynės karo, dar tebesant gyvam Stalinui.

Trečia. Kaip daugmaž pasakė Getė – „Žmogus norintis suprasti kas vyksta šiandien, turi savo žvilgsniu aprėpti paskutinius trys tūkstančius metų“. O kiek apžioja šita šamarliakė? Nuo tarybinių hipių iki Prunskienės padjobkių apie „apsisnarglėjusį profesorių“. Viskas, toliau minties skrydis ir analitinio proto galia nebesiekia.

Tai nachui dalina tokius patarimus, kurių pati nesugeba laikytis? Toks elgesys vadinasi demagogija arba lietuviškai – mazgajobkė. Nors, kaip sakiau, patys žodžiai apie istoriją yra teisingi.

Kažką plėtotis apie, Oželytės žodžiais tariant, „širdingus“ debilus sutikusius, kad Šūdakalnis juos paliuosuotų nachui po pusės kadencijos – rašyti net neverta. Petkevičius „Durnių laive“ jau aprašė, apie tai, kaip 1990-ais į Aukščiausią Tarybą „būtų praėjusi ir beždžionė, jeigu ji kandidatuotų nuo Sąjūdžio.“ Štai ir priėjo beždžionių, padėjusių tvirtus pamatus Lietuvių Tautos genocidui vykdyti. Ir svarbiausia, kad beveik niekas jiems nesipriešino, nes nichuja nesigaudė situacijoje – ypač, tokie iškalbingi, raiškiai artikuliuojantys, įvaldę oratoriką pizdabolai kaip Oželytė bei kiti šūdinteligenčiai.

Ir dabar šita moralistė pisa protą apie „kompleksuotą, labai bjauriomis sąlygomis užaugusią kartą“, kuri turi išdvėsti, kad Lietuvėlė sužydėtų? Nu apsišik bliatь kurva vietoje. Tai gal tu imk ir nusižudyk pati, kad greičiau šita svajonė išsipildytų, ką Nilka? Tikriausiai kiekviena karta turi turėti savo Nijolę – Nilką. Štai tarybinės kartos Nilka – aktorė, komunistė, aktyvistė, kovotoja už laisvę, o nepadliežnos Lietuvos Nilka – tiesiog elitinė kurva čiulpikė.

Štai tokie kartų skirtumai.

Aš žinau vieną neigiamą tarybinės kartos lietuvių bruožą – tai per didelis patiklumas ir iš to išplaukiančios problemos. Šita „baisi, žalojanti ir antihumaniška“ tarybinė sistema užaugino tokius žmones, kurie girdėdami viešai ką nors kalbant automatiškai priima to pizdabolo žodžius už teisybę – „nu juk negali žmogus prieš visus meluoti…“ Beje, tą akivaizdžiai demonstravo ir pasitikėjimo žiniasklaida reitingas, kuris ilgą laiką nepadliežnoj Lietuvoj buvo nenormaliai aukštas (apie 70 proc. žmonių pasitikėjo Lietuvos šūdasklaida) – iki pat PAKSO NUVERTIMO, kai šūdasklaida taip atvirai apsišiko, kad dalis žmonių atsičiuchalino.

Tik po tokių traumų ir daužymu šūdinu skuduru per snukį, „tarybiniai“ lietuviai pradėjo po truputį persiauklėti – suprasti, kad bet kuri kurva gali užsisiūti sau celką ir vaidinti nekaltą mergelę.

Ir štai šita pizda dažytais plaukais siūlo palaukti, kol žmonės, užaugę NE KAPITALIZMO, o jam priešingoje sistemoje, išdvės, nes tik tuomet pasak jos, į Lietuvą nusileis dieviškoji mana, mes visi apsimyšime iš pasitenkinimo ir gyvenimas taps zajabysь. O dabar matai, šitie brontozaurai, trukdo, užstoja saulę, gadina gyvenimą visiems likusiems. Žinoma, kad gadina – jie dar nepamiršo, kad dabartinių kapitaliūgų turtas, kažkada buvo VISŲ LIETUVOS ŽMONIŲ, dar nepamiršo, kad kažkada paprastas darbininkas, mokytojas, kolūkietis išėjęs į pensiją ne tik pats be vargo pragyvendavo, bet ir vaikams anūkams galėdavo IŠ SAVO PENSIJOS padėti, neužmiršo, kaip jie galėjo studijuoti ir pragyventi VIEN TIK IŠ PAPRASTOS STIPENDIJOS, nepamiršo, kaip kievienas nori-nenori, bet TURĖJO GARANTUOTĄ DARBĄ IR GARANTUOTĄ UŽDARBĮ.

Žinoma, kad tokie žmonės LABAI TRUKDO LIBERASTINĖS VERGIJOS MODELIO diegimui paskutinių Europos pagonių valstybėje.

Kiekvienas asmuo prasižiojęs ir užvėmęs, kad kažkuri Tautos dalis turi padvėsti, tam jog pagaliau stotų rojus Lietuvos žemėje, turi pats pirmas eiti ir pasikarti ant artimiausio žibinto, nes tokie „žmonės“ – tai smegenų auglys Tautos kūne. Tai tarsi psichinis-intelektualinis kanibalizmas. Patys išsigimė, ir kitus aplinkui verčia dvasiniais išsigimėliais.

Užteks, pakankamai prirašiau, apie tai, kas labiausiai įdūrė į ausį Oželytės mekenimuose, dabar trumpai apibendrinsiu.

Ši kalba iš principo demonstruoja tipišką „targetgrupo skaldymo su po to sekančiu apskaldytų dalių apdorojimu“ metodiką: yra teisioji pusė (Oželytė, jos nuolatos minimas profesorius Šūdkalnis ir kiti kovotojai už laisvę) ir yra „jie“ – blogiečiai (Prunskienė, komunistai, kurie pardavė Lietuvą, dešimtys tūkstančių jedinstevininkų-kolaborantų rajonuose bei jų šeimų narių, kurių nė vienas neišvažiavo iš Lietuvos, kompleksuota brokauna tarybinė karta ir t.t.). Žodžiu, „mes“ geri, o „jie“ blogi, ir jeigu tu nori būti „geras“ – tuomet privalai klausyti mūsų ir daryti kaip mes sakome.

O kad konservatoriai – tai ta pati buvusių komuniagų klano atšaka – apie tai dundukams, elektoratui, buduliams, biomasei, liumpenams, kaimiečiams nėra ko aiškinti.

Tokiu principu Tautai jau dvidešimt metų yra  pisamas protas – siūloma rinktis tą patį šūdą, bet skirtingų spalvų ir skirtingose rankose. O kad tas šūdas atrodytų panašesnis į saldainį, reikalingos štai tokios Oželytės, kurios gali gražiai ir iškalbingai pateikti kelis autentiškus „blogio jėgas“ kompromituojančius faktus, pasipiktinti, kad „ne visi buvo“, kad „net ženkliuko neduoda“, kad apie tą patį įvykį rašomos skirtingos knygos, tačiau tikrovėje – tai tik žiūrovams vaidinamas cirkas. O tikrieji sprendimai, nuo kurių priklauso kiekvieno iš mūsų gyvenimas, yra priimami kulisuose, kur visos „konkuruojančios“ politinės jėgos – tai viena mafijinė struktūra, užsiimanti, durniukų laikančių save „laisvais laisvos Lietuvos piliečiais“ apiplėšinėjimu.

Tiesa, kai kurie aktoriai patys net nesupranta, nesuvokia, kokį vaidmenį jie vaidina ir kad apskritai vaidina, jiems atrodo, jie šventai įtikėję kad atlieka Misiją, kad tai Dievas kalba jų lūpomis… – panašu, kad Oželytė ir yra būtent toks atvejis.

jau būčiau baigęs, bet prisiminiau dar vieną demagoginį Oželytės vimtelėjimą. Apie laisvę.

Šita moteriškė, gyvenime namačiusi skurdo, vargo ir tikro sunkumo (pirkti lygintuvus pagal talonėlius būnant Aukščiausios Tarybos deputate – tai nesiskaito), kalba apie tai, kad „stabilumas – tai kalėjimas, o laisvė – tai visuomet rizika, nežinomybė, kas bus rytoj".

Remiantis Oželytės logiką, galima tik įsivaizduojate, koks neįtikėtinas laisvės pojūtis užplūs, jeigu nežinosi, ar rytoj užteks pinigų pamaitinti savo vaikus. Dar laisvesnis pasijusi, kai nežinosi, ar rytoj pasikeitus mokesčiams, tavo verslas bankrutuos ir teks važiuosi į Norvegiją rinkti spanguolių, ar ne. O laisviausiai turbūt jaučiasi pensininkai, nes jie TIKRAI NEŽINO, AR SEKANTĮ MĖNESĮ JIEMS UŽTEKS PENSIJOS SUSIMOKĖTI UŽ KOMUNALINIUS, ar teks ieškoti kam parduoti butą ir kraustytis dvėsti į sodo namelį. Taip pat be galo laisvi jaučiasi žmonės nusipirkę butus už paskolas su plaukiojančiomis palūkanomis – jie ne tik nežino ar tikrai sugebės išsimokėti paskolą, jeigu neduok Dieve, kas nors atsitiks su sveikata, bet gali tik spėlioti koks bus tarpbankinių palūkanų procentas ir kiek padidės jų įmokos. O kokie laisvi mūsų vairuotojai, spėliojantys kiek rytoj kainuos prisipilti pilną baką ir nuolatos ieškantys, kas parduotų kokybiško kuro iš Baltarusijos arba Kaliningrado.

Ir kažkas tai drįsta vadinti „laisve“? Chm.

Įdomu, o PSD, kurį privalo susimokėti kiekvienas bomžas – tai turbūt Oželytės nuomone yra visiška laisvės apoteozė…

(Pauzė)

Mano nuomone, laisvė – tai galimybė daryti sprendimus, daugmaž žinant, koks bus tavo pasirinkimo rezultatas. Laisvė, kai esi garantuotas, kad rytoj gyvensi šiek tiek geriau negu šiandien. Kai žinai, kad aplinkybės nesikeis, ir būtent todėl tik nuo tavęs ir priklauso tavo ateitis. O jeigu aplinkybės ir bus keičiamos  – tai tik į tą pusę, kuri duos tau dar daugiau laisvės.

Galų gale pilnutinė Laisvė – tai galimybė realizuoti visą savo genetinį potencialą, visus savo sugebėjimus. Tai yra galimybė tapti Žmogumi.

O ką siūlo Oželytė? Ji iškreipdama ir hiperbolizuodama „stabilumo“ sąvoką (lietuviškai tai reikštų „pastovumą“ – pamąstykite, kokia tai sąvybė teigiama ar neigiama, vertinant ją ir kaip asmeninę, ir kaip socialinę, gyvenimo) siūlo „laisvę nuo laisvės“. Arba vaizdžiai tariant, ji žmonėms siūlo naudotis rytdienos nežinomybės ir nepavaldžių aplinkybių grandinėmis ir įsivaizduoti, kad būti šūdu plaukiančiu gyvenimo upe tai ir yra „laisvė“.

Tai nedaug kuo skiriasi nuo liberastų „laisvės“, kurioje realizuojama galimybė kiekvienam tapti gyvuliu: „Ėsti-Šikti-Pistis“. Arba kapitalistų proteguojamos  „laisvės“ būti zombiu biorobotu: „Dirbk-Pirk-Mirk“.

Bet juk žmogus gimsta ir gyvena tam, kad galų gale taptų Žmogumi.

Paižiūrėkite į kūdikius – nesvarbu kokioje šeimoje jie gimė, jų veidai šviesūs, tyri, kupini Meilės – štai kaip žmogus pradeda savo Gyvenimo kelią. Būtent šitoks jis ir turėtų juo eiti – nešdamas su savimi tą Šviesą, su kuria jis įžengė į šį pasaulį.

O kodėl taip nėra? Kodėl visuomenė viešai skelbianti apie „gėrį visiems ir humanizmo idealus“ savo rankomis uždusina, sumaitoja kiekvieną naują šventą žmogų ir priverčia jį tapti dar vienu Šūdkalniu, dar viena Oželyte, dar vienu Anonimu?

Matyt todėl, kad su šita visuomene, su šita civilizacija yra labai labai blogai. Blogai iš pat esmės. Iš pačių pamatų.

Nuo ten ir reikia pradėti keisti.

Ir jokia Oželytė čia nepadės.