NeTiesa.lt

Kaip ir kodėl "civilizuotame" pasaulyje užauga idiotai ir kodėl tėvai privalo griežtai kontroliuoti, ką ir kiek laiko veikia jų vaikai.

Šaltinis: http://mokslas.delfi.lt/science/kempinukas-placiakelnis-gresme-vaikams.d?id=49571572

=========================================================

Animacinių filmų su greitai kintančiais vaizdais žiūrėjimas gali pakenkti mažų vaikų gebėjimui sukaupti dėmesį ir spręsti loginius uždavinius, taip pat susilpninti jų trumpalaikę atmintį, tvirtina mokslininkai.

Keturmečiai vaikai, kuriems buvo rodomi animaciniai filmai su greita scenų kaita, pavyzdžiui, populiariojo Kempinuko Plačiakelnio nuotykiai, žymiai prasčiau atliko užduočių sprendimo ir dėmesingumo testus nei vaikai, kurie žiūrėjo lėtesnius animacinius filmus, skelbia dailymail.co.uk.

Tyrimą vykdę mokslininkai įsitikinę, kad animacinių filmų, kuriuose nuolat keičiasi aplinka, žiūrėjimas gali apkrauti mažų vaikų smegenis, ypač tas smegenų dalis, kurios atsakingos už „vykdymo funkciją“ – taip pat į tikslą nukreiptą elgseną, darbinę atmintį bei atlygio atidėjimą.

Virdžinijos universiteto (JAV) mokslininkė dr. Angeline Lillard teigia, kad nors jos eksperimentais įrodyta tik tai, kad vaikai blogiau atlieka testus nedelsiant po animacinių filmų žiūrėjimo, šie duomenys patvirtina kitus tyrimus, kuriais buvo nustatytas ilgalaikis poveikis.

„Mūsų rezultatai dera su kitų tyrimų išvadomis, parodančiomis neigiamą ryšį tarp pramoginės televizijos ir dėmesingumo“, – aiškina dr. A. Lillard, kurios mokslinis straipsnis publikuotas žurnale „Pediatrics“.

„Įvertinus kai kurių animacinių filmų su greitai kintančiomis scenomis populiarumą, svarbu, kad tėvai žinotų, jog iškart pažiūrėjus tokius filmukus gali susilpnėti vaikų vykdomoji funkcija“, – įspėja mokslininkė.

Tyrime dalyvavo šešiasdešimt amerikiečių keturmečių, kurie buvo suskirstyti į tris grupes.

Vienos grupės vaikai žiūrėjo 9 minučių trukmės populiaraus animacinio filmo apie Kempinuką Plačiakelnį ištrauką, kurioje scenos keitėsi vidutiniškai kartą per 11 sekundžių.

Kita tiriamųjų grupė žiūrėjo tos pačios trukmės mokomąjį animacinį filmą, kuriame scenos keitėsi vidutiniškai kartą per 34 sekundes, o trečiosios grupės vaikams buvo padalinti popierius ir kreidelės.

Vėliau vaikų buvo paprašyta atlikti įvairius testus. Pirmasis buvo galvosūkis, vadinamas Hanojaus bokštu, kuomet iš skirtingų dydžių diskų pastatytą bokštą reikia perkelti nuo vieno virbo ant kito, pasinaudojant tarpiniu virbu ir perkialiant diskus po vieną laikantis taisyklės, kad didesnio disko negalima dėti ant mažesnio disko viršaus.

Antro testo metu vaikai turėjo pataisyti jiems pateikiamas instrukcijas ir paliesti savo kojų pirštus kuomet jiems buvo sakoma paliesti galvą ir atvirkščiai arba pažaisti tą patį žaidimą, kai vietoje kojų pirštų ir galvos buvo keliai ir pečiai.

Tuomet vaikams buvo parodytos dvi lėkštės: vienoje buvo du saldainiai, o kitoje dešimt. Jiems buvo pasakyta, kad galės gauti dešimt saldainių kai į kambarį grįš eksperimentui vadovaujantis suaugęs žmogus arba bet kuriuo metu paskambinti varpeliu ir gauti du saldainius.

Galų gale vaikams buvo pateiktas skaičių sąrašas ir paprašyta juos išvardinti atvirkštine tvarka.

Vaikų grupė, žiūrėjusi Kempinuko Plačiakelnio nuotykius, dukart prasčiau atliko Hanojaus bokšto testą nei mokomąjį filmuką žiūrėję vaikai, bet ir už pastaruosius dukart geriau pasirodė kreidelėmis piešę vaikai.

Taip pat greitą animacinį filmą žiūrėję vaikai žymiai prasčiau žaidė galvos-pirštų-kelių-pečių žaidimą, buvo žymiai mažiau kantrūs laukiant saldainių bei šiek tiek prasčiau pasirodė atbulinio skaičių vardijimo teste.

Dr. A. Lillard taip pat mano, kad tyrimo dalyvių smegenis galėjo apkrauti ir nepažįstami objektai, veikėjai bei įvykiai, matyti Kempinuko Plačiakelnio nuotykiuose.

Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai prie televizoriaus kasdien praleidžia vidutiniškai daugiau nei 90 minučių. Vis daugiau psichologinių tyrimų stiprią vykdomąją funkciją susiejo su gebėjimu bendrauti ir geru mokymusi.

„Greitai kintančių vaizdų televizijos ekrane sąsaja su vykdomosios funkcijos susilpnėjimu, nesvarbu, ar tas susilpnėjimas yra laikinas, ar ne, turi daug įtakos vaiko kognityvinei ir socialinei raidai“, – sakė Vašingtono universiteto (JAV) Sietlo vaikų tyrimo instituto mokslininkas dr. Dimitri Christakis.

================================================================

Esmė – vaikai žiūrintis debiliškus multikus debilėja smarkiai, vaikai žiūrintis ne tokius debiliškus multikus debilėja mažiau, o nedebilėja tik tie vaikai, kurie vietoj spoksojimo į plokščią virtualybę yra LAVINAMI REALIAME PASAULYJE.