STERVA [sin. kurva] – tai padvėsusio gyvulio ar gyvūno lavonas, dvėseliena, lavoniena, maita.
Jeigu valstybėje atsiranda galimybė visiškoms šiukšlėms ir degradams iš savo landynių ne tik išlįsti į viešumą, bet dar ir pretenduoti į vadovus – tai reiškia tik vieną – toji visuomenė galutinai išsigimė.
Fantastiškai skamba kurvos teiginiai, kaip ji pertvarkytų miesto gyvenimą, jeigu taptu jo meru: “išvarytų iš miesto visą pramonę” – kad NORMALŪS žmonės nebeturėtų NORMALAUS darbo ir “pristeigtų klubų, kazino ir kitų kurvinimo įstaigų” – kad darbo turėtų visos kurvos. O desertui – “dukart metuose organizuotų mieste pornografijos festivalius” – kad visiems debilams būtų aišku, kaip reikia gyventi ir elgtis.
Žinoma, tokia kurva netaps miesto meru, tačiau tas faktas, kad ji turi galimybę lįsti su savo kurviškais pasiūlymais – jau yra tam tikros stadijos diagnozė.
Juk viskas prasideda nuo idėjos, kuri išreiškiama žodžiais ir kurie vėliau tampa įgyvendinami. Jeigu kurvos idėjos randa savo vietą tarp kitų idėjų – tai atsiranda galimybė, kad tam per laiką susirinks tam tikra kritinė masė degradų, bandysiančių paversti tuos žodžius realybe.
Beje, tokiu keliu į vakarų visuomenes ir buvo įdiegtas pederastizmo kultas. Tokiu būdu jį bandoma prastumti ir pas mus – pradedant nuo idėjos, žodžių, ir pereinant prie konkrečių veiksmų.
- Nenuvilk manęs, kvailuti!
DĖDEI SEMUI REIKIA RUSIJOJE REVOLIUCIJOS
Trumpa ir taikli ruso blogerio replika į dabar derьmoliberastų atliekamą bandymą sukelti Rusijoje apelsininę-mandarininę-bananinę revoliuciją ir pilietinį karą:
Актуальное
Египет хотите, суки?
Хотите, суки, Тахрир?
Ох, как чешутся руки
Добраться до ваших рыл.
Как же вы заебали, на…
Рушить мою империю.
Нету на вас Сталина.
И не хватает Берии.
+++++++++++
Paimta iš http://leteha.livejournal.com/1424594.html
Daugiau apie bandymą debilų ir provokatorių rankomis suorganizuoti perversmą ir kruviną mėsmalę Rusijoje skaitykite ekonomisto, istoriko ir ekonomisto Nikolajaus Starikovo bloge.
Galvoji, kad tavo balsas nieko nepakeis? O dešimties tokių kaip tu? O tūkstančio? O šimto tūkstančių? O milijono TOKIŲ KAIP TU?
Milijono jau pakeistų, a ne?.. Gal netgi ir poros šimtų tūkstančiokų užtektų…
Tai gal reikėtų pasidaryti išvadą – norint pakeisti situaciją visuomenės ir valstybės gyvenime, visų pirma reikia tos visuomenės nariams SUSIVIENYTI. Nes kitaip, parazitai ir toliau pis visus po vieną.
O kokiu pagrindu vienytis, kokio bendro tikslo mes, kaip vienos valstybės piliečiai turime siekti – tai jau visai kitas klausimas.
Bet kuriuo atveju, tokie tikslai, kurių iki šiol siekė Lietuvėlės gyventojėliai – "gyventi kaip Amerikoje", "nieko neveikti ir sočiai ėsti", "mano trobas iš krašto ir manęs jūsų jobanos problemos nepisa"- atvedė mus ten, kur dabar mes esame: visiškon šiknaskylėn, Tautos degradacijon ir savanoriškan Valstybės paleidimui.
Vadinasi, norint išlikti bei pakeisti savo asmeninį ir bendrą Lietuvos gyvenimą į geresnę pusę, teks kelti visai kitus tikslus.
Pradėti siūlau nuo savęs – nuo bet kokio šūdo, nuodijančio sielą, protą ir kūną atsisakymo.
Negi žmogus gali būti toks debilas ir tikėtis, kad štai jis gyvens kaip kiaulė ėsdamas savo ir svetimą šūdą, o jo mėšlyne savaime pradės žydėti gėlės?
Taiigi, pirmiausias išsikuopkime savo dvasios namus, tada galėsime judėti toliau – imti valdžią, keisti sistemą, kurti TEISINGESNĘ visuomenę, kurioje žmonės gyvens ŽMONIŲ, o ne gyvulių ar biorobotų gyvenimus.
O dėl sekmadieninio cirko – internetu naudotis mokate? Prasigūglinkit kandidatus, už kuriuos galvojate balsuoti – ir būtinai pasidalinkit info su savo artimaisias ir pažįstamais.
Kiekviena upė susideda iš daugybės lietaus lašelių. Ir tik nuo mūsų priklauso ar tai bus šūdo, ar myžalo, ar tyro vandens upė.
Perversmas kaip žinia baigėsi visišku apsišikimu, o dabar prasideda informacinis liberastų naikinimas Baltarusijos teritorijoje.
Štai, pasigrožėkite – kaip mūsų brolių gudų-baltarusių oficiozas drebia šlapiu skuduru „kovotojams už laisvę“ ir už Baltarusiją Evrogavnojūzo sudėtyje. Baltarusių televizijos filmas „Aikštė. Geležim per stiklą“:
Man buvo smagu paveizėti.
Įdomus momentas – šitą filmą į jutūbę įkėlė juzeris igrov, kuris iš viso jutūbėj laiko cielus 380 videoklipų skirtų propaganduoti Baltarusijos valdžią, Tarybų Sąjungą ir tarybinių respublikų draugystę.
Ką tai reiškia? Mano nuomone – tai pavyzdys, kad Baltarusijos oficiozas dirba visais informaciniais frontais, tame tarpe ir internete. Vadinasi, kad tolerastiniai libertarai ir kapitalistiniai maitvanagiai šiame informaciniame kare vykstančiame dėl mūsų brolių gudų-baltarusių protų, neturi pranašumo jokiame sektoriuje.
Toliau dar linksmiau.
Pagrindinis ir stambiausias Baltarusijos dienraštis „Tarybų Baltarusija“ („Советская Беларусь“), leidžiamas 500 tūkstančių tiražu, pradėjo spausdinti straipsnius ilgu ir intriguojančiu pavadinimu:
За кулисами одного заговора
Переданные по указанию Главы государства для опубликования в “СБ” рассекреченные документы о событиях 19 декабря
Arba išvertus į Lietuvių kalbą:
Vieno sąmokslo užkulisiai
Valstybės galvos nurodymu publikavimui „Tarybinėje Baltarusijoje“ perduoti išslaptinti dokumentai
Beje, kai vietose apie nelegalų pinigų perdavimą antivalstybinei veiklai finansuoti labai dažnai minima Lietuva ir Vilnius – dabar supratau, kokio bybio evrogavnojūzas Vilniuje prilaiko tokius į Baltarusiją orientuotus projektus, kaip „Laisvasis universitetas“. Linksmiausia, kad apie juodus pinigus NUOLATOS keliaujančius per Lietuvą – jokia mūsų šūdasklaidėlė, aptarianti „Tarybų Baltarusijos“ publikuojamą medžiagą, net neužsimena.
Medžiaga laikraštyje spausdinama be redakcijos komentarų – tokia kokia yra gauta – mes tai yra valdžios spaudos organo pareiga. Vadinasi šituos straipsnius rengė valdžios analitikai.
Labai įdomu pamatyti, kokiu būdu Batьkos komanda atlieka Tautos nuomonės formavimą. Taip pat įdomu, kiek kainuoja tokių projektų kaip „valdžios jamimas“ realizavimas, kaip dirba liberastinė vadyba – juk priešą (o baltarusiški liberastai nuo lietuviškų niekuo nesiskiria) reikia pažinti ir būtina suprasti jo mastymą bei veiksmų algoritmika. Ir šiaip smagu pasiknaisioti po liberastų apatinius – ten juk tiek visko prišikta… Iš savo 20-metės „laisvos ir nepadliežnos“ respublikėlės patirties puikiai žinome, kad liberastai todėl ir yra liberastai, kad jų tiesiosios žarnos taip ištampytos, kad visiškai nebelaiko šūdo – todėl jų apatiniuose būtinai kažko bus.
Bestebint iš šono Baltarusijos valdžios veiksmus, manyje pradėjo kirbėti toks įtarimas, kad savo laiku Lukašenka su komanda susimodeliavo situaciją, kurią dabar sėkmingai įgyvendina ir yra numatę veiksmus toli į priekį.
Jų pagrindinis tikslas – išlaikyti stabilumą ir valdžią savo rankose. Lukašenka puikiai suvokia, kad kiekvienų rinkimų proga „civilizuotieji“ vakarai bandys jį išpisti ir perimti valstybės valdymą. Dar jis puikiai supranta, kad kiekvieną kartą būdas, kuriuo tai bus atliekama skirsis. Bet kiekvieną kartą bus naudojama baltarusiška „opozicija“. Jeigu ją sunaikinsi – vakarai iškart suorganizuos naują. Ir vėl teks rinkti operatyvinę medžiagą, sekti, doroti ir taip be pabaigos.
Todėl Lukašenka priėmė taktinį sprendimą. Jis nepuolė naikinti „opozicijos“ kai tik ji apsireiškė. Atvirkščiai, jis leido jai veikti – tai yra leido organizuoti žmones, nelegaliai siurbti pinigus iš sponsorių ir vakarietiškų spectarnybų, žodžiu sukūrė šitiems sliekams komposto duobę, kur jie gyvena ir po truputį tunka. Tačiau visą laiką valstybės saugumas seka kas dedasi toje komposto krūvoje: įrašinėja pokalbius, skaičiuoja nelegalius pinigus, sudarinėja dalyvių kartotekas…
Žodžiu situacija kontroliuojama.
Maža to, prieš porą metų Lukašenka pasiūlė vakarams „draugauti“. Suintensyvėjo ryšiai tarp baltarusijos ir Evrogavnojūzo, padidėjo prekių mainai, suintensyvėjo žmonių cirkuliacija per sieną. „Opozicijos“ mėšlynas tuo laiku tiesiog sužaliavo – pasidarė lengviau atsivežti babkes, visa „opozicionierių“ verchuškė gavo Šengeno vizas, kad galėtų bet kuriuo paros metu pribėgti ir nučiulpti savo šeimininkams.
O šeimininkai tuo metu atidirbinėjo bananinių-apelsininių revoliucijų scenarijų Baltarusijai.
Ir štai ateina momentas – prezidento rinkimai, kurių neįmanoma laimėti. „Opozicija“ stova į startinę poziciją – žemai nulenkia galvas ir pakelia subines, jų šeimininkai įkiša jiems po pistoną, o tuo metu Baltarusijos saugumas savo kompuose stebi ABSOLIUČIAI VISUS „opozicionierius“, žino visus jų planus ir yra viskam pasiruošęs.
Labai svarbus aspektas: per kelis metus, kuriuos liberastijos apologetai gyveno šiltnamio sąlygomis – nepersekiojami, nesodinami į kalėjimus už savo antivalstybinę veiklą – jiems ATROFAVOSI saugumo jausmas. Jų konspiracija tapo visiška imitacija – jie visi saugumo akyse kaip delno, ir tik patys „opozicionieriai“ įsivaizdavoi, kad yrta gerai užsimaskavę ir turi „slaptą planą, kurio nieks nežino”…
Tada prasideda neįvykusio perversmo spektaklis, apie kurį jau rašiau – Kaip baltarusių liberastiškoji šūdopozicija organizavo Gudų Tautos tarpusavio apsišikimą – „Opozicionieriai“ laksto bandydami atlikti savo scenarijaus vaidmenis, Baltarusijos saugumo pajėgos kontroliuoja spektaklio eigą ir puikiai gesina galimą pavojų (nė vieno rimto sužalojimo – nė vieno!), o paprasti žmogeliai pakliuvę ten arba iš savo smalsumo, arba iš durnumo, nieko nesupranta ir pasibaigus cirkui lieka gilioj dvasinėj rezignacijoj.
Patys aktyviausi ir labiausiai išdurninti ima isteriškai žviegti ir siųsti internetinius prakeiksmus „fašistiniam režimui“. O režimas tuo tarpu stebi Tautos būklę, jos nuotaikas ir reakcijas ir žingnis po žingsnio pateikiamos informacijos pagalba ruošia būsimam „Liaudies priešų teismui“.
Mano nuomone, būtent dabar valdžia ir išravės visas liberastines piktžoles – jeigu oficialiai yra apkaltintos pšechų ir fliukų užsienio žvalgybos, jeigu oficialiai „opozicijos“ veiksmai yra įvardijami kaip sąmokslas, reiškia bus teisimi visi, kas prie to prisidėjo.
Saugumas medžiagos apie nusikalstamas veikas ir operatyvininkų surinktų faktų turi per akis – ne veltui leido liberastams taip laisvai ganytis – šitie ir įsiganė, kaip kiaulės nejaučiančios saiko. Linksma žiūrėti, kaip dabar peršikę „opozicijos“ sraigteliai-atlikėjai dalina prisipažinimus: supranta vaikučiai, kad 15-a metų praleisti kalėjime dabar jiems yra absoliučiai realus variantas.
Rezultatas bus toks – po masinio teismo visi liberastai aktyvistai galės skirti ne mažiau kaip dešimti metų savo asneniniam tobulinimuisi ramioje aplinkoje. Visa jų sukaupta materialinė bazė bus likviduota. Visas agentūrinis tinklas sunaikintas. Visiems kitiems liberastuojantiems elementams bus akivaizdžiai pademonstruota, kuo baigiasi revoliuciniai smėliadėžės žaidimai. Tai turės labai rimtą prevencinį poveikį, dėl ko pindosiniams ir eurožopiniams civilizatoriams taps labai sunku verbuoti naują patrankų mėsą ir tai ilgam laikui užkirs galimybę realiai perimti valdymą iš vidaus.
Dabartinė situacija pasaulyje yra tokia, kad per kelis metus gali kardinaliai pasikeisti globalūs jėgos taškai – tikėtina, 2012 metai Putinas grįš į Rusijos prezidento postą ir Rusija smarkiai patemps pasaulinę paklodę į savo pusę. Baltarusija stovės greta jos.
O pagrindinis klausimas – kurgi būsime mes?
Su savo broliais ar toliau čiulpsime apipjaustytus okupantų bybius?
Sekmadienį, gruodžio devynioliktą dieną mūsų kaimynai, o tiksliau, mūsų broliai gudai, kurių nemaža dalis kadaise buvo pačiais tikriausiais lietuviais, rinkosi sau naują seną prezidentą.
Rinkosi, aišku žodis čia netinka – tokius rinkimus, kaip beje ir mūsų rinkiminį cirką, reikėtų pavadinti reguliariai atliekamu ritualu, kurio metu klanas esantis valdžioje pats savo rankomis prasitesia sau sisiteiktus įgaliojiimus.
Baltarusiją šiuo metu valdo Aleksandro Lukašenkos klanas, kuris dėl daugybės priežasčių yra nepriimtinas gėrio ir demokratijos visame pasaulyje skleidėjams Štatams bei jų etatiniam bybio čiulpikui žydrajam Evrogavnojūzui. Šitas apipjaustabybis ir jo čiulpikas bevelytų vietoj Lukašenkos klano mūsų brolius gudus atiduoti kuriam nors iš nuoširdžių savo šiknalaidžių klano – tam kad Baltarusija taptų dar viena tipiška suevrosojūzinta bananine respublika, kurios pagrindiniai požymiai yra šie:
Klaninis-mafijinis valdymas su rinkimu imitacija;
Besąlygiškas savo šeimininkų įsakymų vykdymas ir bendrininkavimas jų nusikaltimuose prieš visą žmoniją;
Bet kokių savo nacionalinių interesų atsisakymas vardan abstrakčių „demokratijos principų ir žmogaus teisių“;
Savanoriškas savo gyventojų naikinimas ekonominėmis priemonėmis, taip pat naudojant demografinę politiką bei tiesioginio genocido priemones (alkoholis, tabakas, narkotikai, sekso propaganda, nesveikas maistas, gyvenimo sąlygos ir t.t.);
Savo ekomikos – tiek gamybos, tiek finansų, tiek komunalinių paslaugų – perdavimas į šeimininkų atstovų rankas.
Valstybė vykdanti šias sąlygas yra ne valstybė, o paprasčiausia kolonija: nors į ją nėra įvesta svetima kariuomenė, ji turi savo herbą, savo vėliavą ir himną, o jos konstitucijoje kliedima apie suverenitetą, tačiau realybėje šitos valstybės žmonės savo darbu išlaiko užsienio kolonizatorius, o pati valstybė atstovauja ir gina kolonizatorių interesus.
Svarbiausia, kad tai realizuota tokiu būdu, kad apie politiką bei ekonomiką galvos sau nesukantis žmogelis net nemato ir nesuvokia, kad jis gyvena okupuotoje šalyje – sena kaip vergvaldystė patarlė: „Geriausias vergas yra tas, kuris nesuvokia, kad yra vergas ir todėl mėgaujasi savo grandinėmis“.
Kadangi Lukašenka turi ne tik smegenų bei noro, bet ir realią jėgą, kad savo valdomoje šalyje būtų pats sau šeimininkas, „civilizuotieji“ vakarai prieš Baltarusiją vykdo aktyvų informacinį karą. Visų pirma paskelbę, kad Baltarusija yra blogio sala demokratiškos ir laisvos Europos vyduryje ir kad būtina nuversti paskutinį Europos diktatorių.
Kaip žinia, bet kokio karo tikslas yra vienas – gauti konkrečios naudos sau. Dažniausiai tai svetimos valstybės ir jos resursų užgrobimas tam, kad nieko nedirbti ir sočiai gyventi savo vergų sąskaita. Ir visiškai nesvarbu ar tai „karštasis karas“ – kai šaudoma ir žudoma ginklais, ar „šaltasis“ – kai pateikiant informaciją žmonės priverčiami paklusti svetimai valiai, tikslas ir rezultatas yra lygiai toks pats.
Skiriasi tik forma ir karinių operacijų būdas. Karštojo karo metu žmonės akivaizdžiai mato, kas juos puola, kas yra priešas, nuo ko reikia gintis ir į ką reikia šauti. O štai šaltojo karo metu absoliuti dauguma nichuja nieko nesuvokia ir vaikšto tokiomis uždulkintomis smegenimis, kad savo okupantus dažnai laiko tikraisias išvaduotojais.
Kai 1940-ais tarybiniai tankai atvežė mums laisvę – visi Lietuvėlės patriotai aiškiai pamatė: štai raudonieji okupantai. Kai 1991-iais Lietuvoje valdžia paėmė vagys, banditai, užsienio agentai, ekskomunistai, amoralūs degradai ir šiaip negeri žmonės – ir po to prasidėjo intensyvi Lietuvos kolonizacija ekonominėmis, finansinėmis bei idealoginėmis priemonėmis – labai labai retas patriotas suprato, kas yra priešas ir kaip reiktų priešintis. O absoliuti tautos dauguma džiaugsmingai čiupo mums pasiūlytas grandines ir įsirašė savanoriais į „civilizuotojų“ vakarų šeimininkų valdomą galerą, kurioje gavo garbingą pačio apatiniojo denio irkluotojo ir šikpuodžių šveitėjo vietą…
Tas pats ištiko ir visas kitas „išsilaisvinusias respublikas“. Išskyrus Rusiją, Baltarusiją, iš dalies Ukrainą bei Kazachstaną.
Rusiją todėl, kad tai turtingiausia ir didžiausia pasaulio valstybė – ir ją galutinai okupuoti reikia daug daugiau laiko negu tokią nykštukinę Lietuvėlę. Ukraina ir Kazchstanas okupuoti dalinai – tik dėl milžiniškos Rusijos įtakos jie dar nėra galutinai „demokratizuoti ir civilizuoti“.
O štai Baltarusija vienintelė iš nedidelių valstybių, tarp kurios valdančiojo šūdeličio atsirado protingas dėdė, sugebėjęs išdulkinti savo kolegas, kurie kaip mūsų, amžiną prakeiksmą jam, Ambalas jau buvo pasiruošę sulįsti į „civilizuotojų“ Vakarų šiknaskylę vien tam, kad užsutikrinti savo tolimesnį gerbūvį.
Taip, Lukašenka valdo autokratiškai, taip, jis atsisako platinti demokratiją Afganistane ir Irake, taip, jis nevadina Irano blogio ašimi, taip, jis prekiauja su Venesuela, kuri niekšiškai išdrįso privatizuoti naftos bendroves priklausančias gėrio platintojams ir žmogaus laisvių gynėjams. Taip, Baltarusijoje 75% verslo priklauso valstybei ir ji vienintelė iš visų buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, kuri sugebėjo savo pramonės apimtis padidinti lyginant su 1991 metų apimtimis.
Ir dar, tai vienintelė Rytų Europos valstybė, kurioje pensininkams, gyvenantiems tik iš pensijos, nereikia parduoti buto daugiabutyje, kuriame jie visą gyvenimą gyveno, ir kraustytis į kolektyvinius sodus arba knistis šiukšlių konteineriuose tam kad nepadvėstų iš bado.
Žinoma, už tokius nusikaltimus, jį būtina nuversti.
Bėda tik, kad tas diktatorius niekaip nevirsta jau visus 16-ą metų ir dar ilgai neketina to daryti. Maža to, savo bjauriu pavyzdžiu jis vis labiau demonstruoja aplinkinių kolonizuotų valstybių gyventojams, kad egzistuoja alternatyva tolerastiškajam kosmopolitizmui ir pederastiškajam kapitalizmui.
Dabar reikia grįžti prie rinkimų.
Visų pirma, kam jie reikalingi?
Pamąstykime logiškai: kuo ilgiau žmogus dirba tam tikrą darbą, tuo profesionaliau jis tą darbą atlieka. Kai kuriose profesijose netgi atlyginimo dydis tiesiogiai priklauso nuo stažo – mokytojo, gydytojo, policininko. Juk savaime suprantama, kad chirurgas dvidešimt metų pjaustęs ir siuvinėjęs žmones tą daro geriau, negu ką tik diplomą gavęs praktikantas. Valdymas – tai lygiai toks pats darbas kaip ir kiti. Bet kurioje įmonėje vartančioje milijonus jai vadovauja žmogus turintis nemažą tokio darbo patirtį. O jeigu jis geras vadovas ir jo vadovaujama įmonė nuolatos neša pelna – jokiems akcininkams net minties nekils jį keisti.
Įmonės vadovo keitimo GALIMYBĖ bus pradėta svarstyti tik tuomet, jeigu įmonės savininkų pradės nebetenkinti įmonės valdymo kokybė.
Valstybė savo struktūra yra analogiška daugiafunkcijiniam koncernui, kurio akcininkai yra dar ir šio koncerno darbuotojai.
Kokia prasmė yra privaloma tvarka skelbti vadovo rinkimus reguliariai kas kelis metus, jeigu dauguma valstybės akcininkų, t.y., piliečių yra patenkinti jo darbu? Todėl, kad „civilizuotieji“ vakarai sako, kad taip ir atrodo „demokratija“? O gal todėl, kad būtų proga keisti neparankius vadovus, kurie įgaudami vis daugiau patirties po kurio laiko taptų neįveikiami išorės jėgomis?
Ką reiškia dvi kadencijos prezidentui? Vadovauti visai valstybei yra labai sudėtingas ir atsakingas darbas, kurio reikia ilgai mokytis, kuriam reikia įgyti daug praktikos. Ideliu atveju šitą darbą turėtų dirbti superprofesionalas – geriausias iš geriausių tos valstybės piliečių. Tačiau po dviejų kadencijų jis išmetamas kaip šiukšlė.
Ar įsivaizduojate, kad chirurgas, 8-10 metų vadovavęs širdies persodinimo operacijoms būtų pasiųstas nachui vien dėl to, kad „to reikalauja demokratija“? Arba laivo kapitonas būtų siunčiamas nachui po 10-ies metų sėkmingo plaukiojimo? Arba oro uosto skrydžių valdymo centro dispetčeris? Tokius žmones, jeigu jie gerai dirbo iš jų pareigų atleisti gali tik debilas arba kenkėjas, norintis pridaryti problemų tos įmonės valdyme ir apskritai veikime.
Būtent tam ir reikalingi „demokratiški“ rinkimai bei kadencijų apribojimas – kad valstybės valdymo kokybė niekada nepakiltų aukščiau nustatyto lygio ir visada būtų galimybė „pakoreguoti situaciją“. Jeigu yra manančių, kad „civilizuotojų“ vakarų valstybės įrodo, tokios „demokratijos“ naudą – tipo, juk žmones ten gyvena geriau negu kokioj Baltarusijoj, – siūlau nepamiršti, kad tas „civilizuotas“ ir demokratizuotas valstybes valdo ne jų tiesioginė valdžia, o dėdės, savo rankose laikantys tų šalių finansus ir ekonomiką. Bent jau apie štatų pinigų savininkus – privačią kontorą, vadinamą Federaliniu rezervu – jūs turėtumėt žinoti ir be manęs. Taigi, vakarų valstybės demonstruojančios savo „gerbūvį“ tik atlieka joms skirtą vaidmenį, globaliame protapisio spektaklyje: demonstruoja menamus liberastiškojo kapitalizmo „pranašumus“ prieš kitas sistemas ir karine bei ekonomine jėga pisa visą likusį pasaulį.
Na, gerai užteks apie plačias temas, užbaiginėju.
Štai pasigrožėkite, kaip mūsų okupantai ant dienų bandė pagaidinti mūsų laisvų ir nepriklausomų brolių valstybėlę:
Pastaba: kad bus rengiamas nesankcionuotas mitingas liberastų gaujos vadeivos (7 iš devynių kandidatų į prezidentus) susitarė dar prieš pačius rinkimus, o rinkti avinų bandą į būsimo jų sudubasinimo vietą jie pradėjo dar net nepasibaigus pačiam balsavimui.
Štai vienas iš jų sponsoriuojamų liberastiškųjų šakalų išsirengė į žygį, kurio metu užsidirbo fingalą ir gavo progą pademonstruoti visam „civilizuotam“ vakarų pasauliui savo šventą kančią už laisvę:
Atkreipėt dėmesį, kaip liberastai sureagavo į kelių milicijos reikalavimą leisti apžiūrėti mašiną, kurią gyvu žiedu į mitingą lydėjo kovotojai už laisvę? Kažkaip visiškai nesistebiu, kad pabandžius nustumti patrulių mašiną mentai į tai atitinkamai sureagavo.
O štai kaip liberastai valdė situaciją prie Baltarusijos vyriausybės rūmų:
Liberastai po to žviegė, kad stiklus daužė ir į vidų veržėsi „KGB provokatoriai“ – tam kad būtų pretekstas išvaikyti „taikų“ mitingą (kuris surengtas savavališkai be jokio leidimo). Gali būti. Lygiai taip pat, kaip gali būti, kad prie provokatorių entuziastingai prisijungė ir kovotojai už laisvę – ypatingai tie, kurių honoraras priklauso nuo užsienyje publikuojamose nuotraukose demonstruojamos ekspresijos ir „tautos“ nepasitenkinimo kiekio.
O štai kaip atrodė „žiaurus ir niekšiškas“ mitingo vaikymas – mano akimis lyginant su Evrožopojūze praktikuojamu riaušių malšinimu – tai totalus humanizmo pavyzdys:
Mano nuomone, liberastiniai šakalai Minsko žmones į šitą mitingą sukvietė tik tam, kad išprovokuotų valdžią imtis represijų prieš paprastus piliečius, o tada liaudis pradėtų šaukti – „Lukašenka – žudikas, Lukašenka – žudikas!“
Tuo tarpu, Baltarusijos mentai ir Omonas sugebėjo išvaikyti kelis tūkstančius žmonių (liberastai teigia, kad 20-30 tūkstančių, o gal net 40!) ne tik neužmušę nė vieno tautiečio, bet ir neišmušę nė vienos akies, nenutraukę nė vieno piršto – vien tik sumušimai ir praskelti avinų tarpuragiai. Nereikėjo iššauti nė vieno guminės kulkos ar paleisti vandens patrankos – su kuria mitingas tokiame šaltyje būtų išvaikytas per 15-ką minučių.
Akivaizdu, kad Lukašenkos žmonės puikiai išanalizavo kaip vykdomos vietinių išdavikų ir spalvotojų avinų bandos revoliucijos ir tam pasiruošė: ne tik sustabdė manipuliatorių valdomą minią, bet ir nedavė žmonėms preteksto imtis atsakomųjų veiksmų.
Su kuo juos ir sveikinu.
Bus įdomu stebėti kas vyks toliau, nes prieš akis globalūs pasikeitimai, o mūsų pašonėje yra vienintelė nekolonizuota buvusios Gardarikės dalis.
Apie cirko vyksmą galite pasiskaityti pačių cirkininkų bloge – labai liksma, ypač ta vieta, kai septynios makakos pareiškia, kad „Lukašenkos režimas žlugo ir kad jie įsteigė Nacionalinio Išsivadavimo Komitetą, kuris dabar eis į vyriausybės rūmus tartis dėl valdžios perdavimo“ – juokiausi kultūringai prisidengęs burną: Акцию протеста в Минске жестоко подавляют военными и спецназом (Онлайн-репортаж, видео)
Radau delfinariumo kloakos užkampyje – žmogaus šauksmą tyruose. Verta susipažinti su kito patirtimi:
Kol Lietuvoje nebus is pagrindu pakeista rinkimu sistema – tol nieko gero ir nebus!!!
Dabartinius rinkimus issivaizduoju taip: ateina ponas ir sako: “Tarnai, bus rinkimai – galesite pasirinkti is blogo pono, labai blogo pono ir niekam tikusio pono, taip pat galesite balsuoti uz blogu ponu, labai blogu ponu ar niekam tikusiu ponu partijas. Ka issirinksite ta ir turesite.”
Pvz. mano rajone, su mazomis isimtimis, per kiekvienus Seimo rinkimus keliami kandidatais iki skausmo nusibode veidai, apie kuriu “juodus” darbus yra gerai zinoma, tai ka galima issirinkti?
O apie sarasus tai nera isvis ka kalbeti. Pvz. yra 3-4 zmones partijos sarase kuriais pasitikima ir sis sarasas gauna daug balsu, bet tu 3-4 deka i Seima prasmunka ir tie, uz kuriuos beveik niekas nebalsavo, nes jie eina kokiais 5-10-atais sarase.
Buvau 4 partiju nariu. Kai buvau TSLK (Tevynes Sajungos Lietuvos Konservatoriai) nariu, atvaziuoja i rajona Kubilius (partijos pirmininkas) ir daro pranesima apie politine padeti Lietuvoje – gal mes ne Lietuvoje gyvename, kad nezinome apie padeti?
Paklausius pranesejo susidaro ispudis, kad jis tikrai nezino kaip Lietuva is tikruju gyvena! Astresni klausimai ar rimtesnes diskusijos neleidziamos – tu PROVOKATORIUS!
Partijos nariu rajone buvo apie 250, viska savarankiskai sprendziancio aktyvo – 5-10. Kitu visa partine veikla – per rinkimus balsuoti uz TSLK, na dar koki neatsisprendusi paraginti uz TSLK balsuoti ir nario mokesti susimoketi.
Karta rinko delegatus i konferencija – aktyvas perskaite pavardes, o sale vienbalsiai prabalsavo. Kai paklausiau kodel butent sie nariai paskirti, atsake, kad aktyvas geriau zino ka skirti…
Palikau sia partija, bet panasi tvarka ir LSDP, ir TTP, ir Darbo partijoje… Na siose partijose dar buvo galima kazkiek ir savo nuomone pareiksti, bet realiai eiliniai partijos nariai neturi jokio “balso”.
Galiu is karto pasakyti, kad net negalvojau gauti kokio nors renkamo ar kito partinio posto, man tik buvo idomu pazvelgti i sias partijas is vidaus. Tik vienos is siu partiju – vienas is Darbo partijos rajono vadu – mane aplanke namuose, kaip partijos nari, ir pasveikino su Kaledomis ir Naujaisiais Metais.
Mano nuomone, tokios musu partijos yra todel, kad ju aktyvas yra turtingi, nuo paprasto zmogaus gyvenimo nutole ar is vis jo gyvenimo nepazistantys zmones…
Na va, situacija su Lietuvėlės šūdpartijėlėmis daugmaž aiški? Partijos veikia pagal tą pačią minios-„elito“ sistemą: yra „paprasti partijos nariai (minia) ir 4-5 procentai aktyvo (šūdeličio), sprendžiančio, ką šita avinų banda dabar turės daryti.
Užrašas: Už liaudies laimę!
Partijoms priklauso vos 1,5 procento Lietuvos gyventojų, nes absoliučiai daugumai mūsų valstybėlės valdymas yra giliai pochui, o kitiems, ne tokiems pochuistams, yra akivaizdu, kad šitas šūdpartijėles Lietuvos šūdelitis naudoja Tėvynės pisimui, o ne vadovavimui, todėl normalūs žmonės savo noru į jas ir nelenda.
O be normalių, sąžiningų žmonių šūdpartijėlės dar labiau pūva ir šūdėja… Gaunasi užburtas ratas.
Ką daryt? Pakeisti rinkimų sistemą, kaip siūlo šitas pilietis? O kas tą sistemą pakeis? Tos pačios šūdpartijėlės, kurios ją ir suformavo? O nachui joms keisti tą sistemą, jeigu jų požiūriu viskas zajabys – lochai kas keturis metus pažaidžia demokratiją, paįsivaizduoja, kad kažką gali pakeisti, kad viskas vyksta LEGALIAI, taip kaip ir turi vykti, kad valdžia yra LEGALI (juk patys išsirinkome)…
Taip kad mūsų šūdpartijėlės šitos sistemos nekeis, nes tada jos elementariai nebegalės taip lengvai ir patogiai pisti rakom stovinčių mužikų.
Vadinasi, visų pirma reikia keisti ne rinkimų sistemą (kuri yra tik įrankis), o jos šeimininką, kuris ja naudojasi – t.y., pačias partijas.
O kaip keisti partijas? Iššaudyti seną aktyvą keikvienoje šūdpartijėlėj ir vietoj jo paskirti naują? O koks tada nachui skirtumas?
Vadinasi reikia iš keisti partijas iš esmės. O kokia jų esmė? Kaipsakiau – jų esmė: minos-„elito“ sistema. Kai grupelė gudresnių, naglesnių, daugiau nusimanančių vadovauja (išnaudoja, apgaudinėja, pisa protą) didelei grupei durnesnių, pasyvesnių, mažiau suprantančių už juos.
Vadinasi, kad neliktų galimybės partiniam aktyvui (šūdeličiui) pisti protą partiniams avinams, visi partiniai turi būti daugmaž vienodai protingi, vienodai aktyvūs, vienodai nusimanantys politikoje ir valdyme.
O kaip padaryti, kad partijos susidarytų būtent iš tokių žmonių?
Manau yra du, vienas kitą papildantys variantai:
1 – tokie žmonės vietoj savo inteligentiško šiknos raukų krapštinėjimo PRIVALO užsiimti aktyvia politine-visuomenine veikla, nepalikdami šito brudno darbo kitiems;
2 – žmonės, kurie vienokia ar kitokia forma dalyvauja tame visuomeniniame-politiniame gyvenime (tipo, priklauso partijoms, visuomeninėms organizacijoms) PRIVALO imtis atsakomybės ir iniciatyvos savo organizacijų viduje, kad jos nebūtų kelių pizdukų įnagiu. O tam jiems BŪTINA nuolatos lavintis ir tobulėti.
Tai ką, dabar tipo, rytoj einu ir stoju į kokią nors šūdpartijėlę, kad savo tyrumu ir dorovę praskiesčiau jos mėšlą?
Chm?..
Jeigu aš vienas įstosiu į kokius nors Socialdemokratus – rezultatas bus nulinis: ten esanti sava chebra išmes kaip provokatorių, vos pabandžius aktyviau reikštis ir pradėjus uždavinėti nepatogius klausimus apie „partijos grandų“ nešvarius triūsikus.
Lygiai taip pat bus įstojus į bet kurią kitą partiją. Tektų apsimesti idiotu ir kaip muilui, lįsti kiekvienam hierarchiškai aukštesniam pederastui į anusą, kol pakankamai išsišūdinus būčiau pripažintas savu ir galėčiau realiai keisti situaciją. Bliat, nu nachui tokią supistą konspiraciją mėšlo krūvoje.
Aš kaip sąžiningas žmogus nesugebėsiu dešimt metų kas dieną meluoti, kaip koks jobanas Štirlicas. Aš noriu daryti viską atvirai ir sąžiningai.
Bet kaip sakiau, jeigu aš būsiu vienas – tai sutrins kaip musę. Vadinasi, kad būtų efektas, į veikiančią sistemą turi pakliūti tam tikra masė aktyvių, vieningų žmonių.
Tarkim į kokį partinį skyrių, kuriame dabar yra 100 avinėlių ir 5 jobariai turi ateiti kokie 50-60 aktyvių piliečių, kad perimtų iniciatyva tame skyriuje ir pertvarkytų jį pagal savo veiklos modelį.
Chm, gal ir realu: suformuoti per visą Lietuvėlę tokias „sanitarų“ brigadas ir kaip virusui, įsiskverbus į sistemą pakeisti ją iš vidaus.
Bet tuomet reiktų sukoncentruoti dėmesį ir jėgas kažkurios vienos šūdpartijėlės pertvarkymui, nes jeigu vieni eitų į vieną, o kiti į kitą – išsibarstytų jėgos ir nebeliktų poveikio.
Na gerai, o kaip dabar surinkti tas „sanitarų“ brigadas? Kaip ir kokie žmonės į jas jungtųsi? Kaip jie suderintų savo požiūrį? Galų gale, kokią pasaulėžiūrą jie atsineštų? Fašistinę? Pochuistinę? Pederastinę? Neopagonišką? Pseudokrikščionišką? Kobistinę?
Ar tai būtų dar vienas skirtingos pasaulėžiūros žmonių kokteilis, turintys vieną tikslą – paimti valdžią ir sočiai bei laimingai gyventi – tai yra, pampti kitų sąskaita.
Oi, bliat, kaip sudėtinga… Bet juk kažką daryti vistiek reikia. Juk kol čia tokie kaip aš, tipo gudrūs, viską suprantantys, sąžiningi ir nepaperkami, smaukosi prie kompo ejakuliuodami savo intelektą į virtualybę, realybėje visokie aferiūgos, pederastai ir parazitai pisa juos per visus galus.
Bliat, tai ką darom, broliai lietuviai?! Nuo kurio galo pradedam smaugti šitą MŪSŲ TĖVYNĘ apsikėtojųsią bjaurastį?
Gal rimtai, sustojam visi masiškai į kokius socialdemokratus, bliat kurva machui nesikeikiant, tada išpisam kiekvieno jų rajoninio skyriaus pirmininką su visa jo šobla, o tada nuimam ir centrinę valdžią. O ką, kaip du pirštus apmyžti. Tengi pas juos sėdi krūva avinų nuo senų laikų įsivaizduojantys, kad raudona spalva reiškia teisingumą ir laimę visai visuomenei, o visus reikalus sprendžia maža grupelė urodų, dalbajobų ir moralinių degradų, kurie užsiima savo asmeninių reikalų tvarkymu.
Turite kitų pasiūlymų? Davai, pasidalinkit – gal išbezdėsim kažką protingo.
))
