http://mokslas.delfi.lt/science/article.php?id=49571572
Ar debiliški multikai bukina vaikus? Taip.
Kaip ir kodėl "civilizuotame" pasaulyje užauga idiotai ir kodėl tėvai privalo griežtai kontroliuoti, ką ir kiek laiko veikia jų vaikai.
Šaltinis: http://mokslas.delfi.lt/science/kempinukas-placiakelnis-gresme-vaikams.d?id=49571572
=========================================================
Animacinių filmų su greitai kintančiais vaizdais žiūrėjimas gali pakenkti mažų vaikų gebėjimui sukaupti dėmesį ir spręsti loginius uždavinius, taip pat susilpninti jų trumpalaikę atmintį, tvirtina mokslininkai.
Keturmečiai vaikai, kuriems buvo rodomi animaciniai filmai su greita scenų kaita, pavyzdžiui, populiariojo Kempinuko Plačiakelnio nuotykiai, žymiai prasčiau atliko užduočių sprendimo ir dėmesingumo testus nei vaikai, kurie žiūrėjo lėtesnius animacinius filmus, skelbia dailymail.co.uk.
Tyrimą vykdę mokslininkai įsitikinę, kad animacinių filmų, kuriuose nuolat keičiasi aplinka, žiūrėjimas gali apkrauti mažų vaikų smegenis, ypač tas smegenų dalis, kurios atsakingos už „vykdymo funkciją“ – taip pat į tikslą nukreiptą elgseną, darbinę atmintį bei atlygio atidėjimą.
Virdžinijos universiteto (JAV) mokslininkė dr. Angeline Lillard teigia, kad nors jos eksperimentais įrodyta tik tai, kad vaikai blogiau atlieka testus nedelsiant po animacinių filmų žiūrėjimo, šie duomenys patvirtina kitus tyrimus, kuriais buvo nustatytas ilgalaikis poveikis.
„Mūsų rezultatai dera su kitų tyrimų išvadomis, parodančiomis neigiamą ryšį tarp pramoginės televizijos ir dėmesingumo“, – aiškina dr. A. Lillard, kurios mokslinis straipsnis publikuotas žurnale „Pediatrics“.
„Įvertinus kai kurių animacinių filmų su greitai kintančiomis scenomis populiarumą, svarbu, kad tėvai žinotų, jog iškart pažiūrėjus tokius filmukus gali susilpnėti vaikų vykdomoji funkcija“, – įspėja mokslininkė.
Tyrime dalyvavo šešiasdešimt amerikiečių keturmečių, kurie buvo suskirstyti į tris grupes.
Vienos grupės vaikai žiūrėjo 9 minučių trukmės populiaraus animacinio filmo apie Kempinuką Plačiakelnį ištrauką, kurioje scenos keitėsi vidutiniškai kartą per 11 sekundžių.
Kita tiriamųjų grupė žiūrėjo tos pačios trukmės mokomąjį animacinį filmą, kuriame scenos keitėsi vidutiniškai kartą per 34 sekundes, o trečiosios grupės vaikams buvo padalinti popierius ir kreidelės.
Vėliau vaikų buvo paprašyta atlikti įvairius testus. Pirmasis buvo galvosūkis, vadinamas Hanojaus bokštu, kuomet iš skirtingų dydžių diskų pastatytą bokštą reikia perkelti nuo vieno virbo ant kito, pasinaudojant tarpiniu virbu ir perkialiant diskus po vieną laikantis taisyklės, kad didesnio disko negalima dėti ant mažesnio disko viršaus.
Antro testo metu vaikai turėjo pataisyti jiems pateikiamas instrukcijas ir paliesti savo kojų pirštus kuomet jiems buvo sakoma paliesti galvą ir atvirkščiai arba pažaisti tą patį žaidimą, kai vietoje kojų pirštų ir galvos buvo keliai ir pečiai.
Tuomet vaikams buvo parodytos dvi lėkštės: vienoje buvo du saldainiai, o kitoje dešimt. Jiems buvo pasakyta, kad galės gauti dešimt saldainių kai į kambarį grįš eksperimentui vadovaujantis suaugęs žmogus arba bet kuriuo metu paskambinti varpeliu ir gauti du saldainius.
Galų gale vaikams buvo pateiktas skaičių sąrašas ir paprašyta juos išvardinti atvirkštine tvarka.
Vaikų grupė, žiūrėjusi Kempinuko Plačiakelnio nuotykius, dukart prasčiau atliko Hanojaus bokšto testą nei mokomąjį filmuką žiūrėję vaikai, bet ir už pastaruosius dukart geriau pasirodė kreidelėmis piešę vaikai.
Taip pat greitą animacinį filmą žiūrėję vaikai žymiai prasčiau žaidė galvos-pirštų-kelių-pečių žaidimą, buvo žymiai mažiau kantrūs laukiant saldainių bei šiek tiek prasčiau pasirodė atbulinio skaičių vardijimo teste.
Dr. A. Lillard taip pat mano, kad tyrimo dalyvių smegenis galėjo apkrauti ir nepažįstami objektai, veikėjai bei įvykiai, matyti Kempinuko Plačiakelnio nuotykiuose.
Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai prie televizoriaus kasdien praleidžia vidutiniškai daugiau nei 90 minučių. Vis daugiau psichologinių tyrimų stiprią vykdomąją funkciją susiejo su gebėjimu bendrauti ir geru mokymusi.
„Greitai kintančių vaizdų televizijos ekrane sąsaja su vykdomosios funkcijos susilpnėjimu, nesvarbu, ar tas susilpnėjimas yra laikinas, ar ne, turi daug įtakos vaiko kognityvinei ir socialinei raidai“, – sakė Vašingtono universiteto (JAV) Sietlo vaikų tyrimo instituto mokslininkas dr. Dimitri Christakis.
================================================================
Esmė – vaikai žiūrintis debiliškus multikus debilėja smarkiai, vaikai žiūrintis ne tokius debiliškus multikus debilėja mažiau, o nedebilėja tik tie vaikai, kurie vietoj spoksojimo į plokščią virtualybę yra LAVINAMI REALIAME PASAULYJE.
Delfi įspėjimas šeimoms galvojančioms apie šeimos padidėjimą
Tai svarbiausia dienos naujiena – top pozicija – pirmame puslapyje, su paveikslėliu.
Antraštė bold šriftu – "Pirmoką išleisti į mokyklą kainuos 300–500 litų."
http://www.delfi.lt/news/daily/education/pirmoka-isleisti-i-mokykla-kainuos-300500-litu.d?id=48614851
Delfi įspėjimas šeimoms galvojančioms apie šeimos padidėjimą – nedarykite vaikų, nes tai kainuoja.
Komentaras > Delfi.lt ir “Aš ir psichologija” žurnalas vykdo planingą paauglių tvirkinimo programą
Sutapimai bjaurus dalykas, ypač, kai jie susidėlioja į dėsningumus.
Delfinariumas vieną po kito publikavo du straipsnius ta pačia tema, tų pačių autorių ir pateikė juos lygiai taip pat – savo topinėse pozicijose, nors pagal savo tematiką jie turėtų eiti giliai giliai apačioje prie "sveikatos" arba "gyvenimo".
1 straipsnis: Paaugliai ir seksas
autorės "psichologės" Ramunė Žumbakienė ir Birutė Kasputytė, Žurnalas "Aš ir psichologija"
publikuota 2011 rugpjūčio mėn. 13 d. 21:00
2 straipsnis: Kalbant apie seksą, kvailų klausimų nėra
autorės "psichologės" Ramunė Žumbakienė ir Birutė Kasputytė, Žurnalas "Aš ir psichologija"
publikuota 2011 rugpjūčio mėn. 14 d. 21:00
Antrame straipsnyje iškart įdėta nuoroda į pirmąjį, kad tas kas jį prožiopsojo būtų supažindintas. Pateikimo modelis demonstruoja akivaizdžią marketinginio "produkto įvedimo į rinką" strategiją: dvi dienas iš eilės pateikiamas to patie pobūdžio "produktas", lygiai tokiu pat būdu, lygiai tose pačiose pozicijose, dvi dienas iš eilės taip išplečiant potencialių skaitytojų ratą.
Strategiškai pasirinktas laikas: savaitgalis – žmonės Lietuvoje grįžta iš kaimų atgal į savo betonines miestų komurkes, vakaras – statistinė dauguma tėvų spokso į debildėžes, o paaugliai irgi jau sėdi namuose ir turi progą patorčialinti prie kompo. Netgi mėnesio laikas parinktas apgalvotai – rugpjūčio vidurys, dauguma jau baigė atostogauti, grįžo namo ir prie interneto, tačiau vaikams dar nėra mokslo metų ir jų galvos neužimtos mokslu ir kitokia užklasine veikla.
Štai taip tolerastai ir pederastai ir varo savo sustiprintą ir marketinginiu planavimu pagrįsta propagandą.
Beje, šitiuos be galo informatyvūs ir be galo aktualūs visuomenei "straipsniai" lygiai taip pat publikuoja ir dar vienas Lietuvos šūdportalis – balsas.lt. Kitiems susimokėti matyt nebeliko babkių.
Trumpas komentaras prie straipsnio:
—————————————————
Delfinariumas drauge su pseudopsichologiniu šūdžurnaliu "Aš ir psichologija" vykdo paauglių seksualinio tvirkinimo programą.
Visi šitie straipsniai yra apmokėti iš vienos ir tos pačios kišenės ir skirti visuomenėje suformuoti nuomonę, kad paauglių "seksas" (o tiksliau gyvuliškas lytinio potraukio tenkinimas) yra visiškai normalus, visuotinai paplitęs ir moraliai priimtinas dalykas.
Kam to reikia?
Tam, kad Lietuvos visuomenė atitiktų bendrus globalizatorių keliamus reikalavimus ir sėkmingai įsilietų į Naująją Pasaulio Tvarką.
Pinigai amoralumo propagandai ateina per tarptautinius fondus ir įvairiais gražiais pavadinimais užmaskuotas Evrožydojūzines programas tipo "Šeimos planavimas", "Reprodukcinės sveikatos gerinimo programa" ir panašiai.
Tėvai yra vieninteliai turintys teisę auklėti savo vaikus ir formuoti jų pasaulėžiūrą!
Nesiduokime, kad degradavusios tole.ras.tinės atmatos pradėtų diktuoti mūsų vaikams kas yra gerai, o kas blogai ir kaip jie turi gyventi.
Vaikai – mūsų ateitis. Saugokime ją!
NeTiesa.lt
—————————————————–
Antras vaikas šeimoje
„Tikslas turėtų būti antras vaikas šeimoje… Jei linkime gero savo vieninteliam vaikui, negimdydami antro ir trečio, faktiškai jam kenkiame, nes jis gyvens visuomenėje, kurioje jam teks išlaikyti du tėvus“, – pareiškė Latvijos vadovas.
http://www.delfi.lt/news/daily/world/vzatleras-latvijoje-darosi-vis-skaudesne-demografijos-problema.d?id=43473171
Dėmesio skiepai!!! Interviu su insaideriu
Džono Rappoporto interviu su buvusiu vakcinų kūrėju 19.01.2006
Klausimas (K): Kažkada jūs buvote įsitikinęs, kad skiepai – progresyvios medicinos simbolis.
Atsakymas (A): Taip. Aš dalyvavau keleto vakcinų kūrime. Kokių nesakysiu.
(K): Kodėl?
(A): Noriu likti inkognito.
(K): Tai jūs manote, kad galite turėti nemalonumų, jeigu išsiduosite?
(A): Manau, kad neteksiu savo pensijos.
(K):Kokiu pagrindu?
(A):Nesvarbu kokiu. Tie žmonės, kurių klubo nariu kažkada buvote, turi galimybių pridaryti jums nemalonumų. Aš žinau keletą tokių, kuriuos sekė ir trikdė.
(K):Kas tai darė?
(A):FTB.
(K):Iš tikro?
(A):Nėra abejonių. FTB paprasčiausiai surado kitų priežasčių. Galima veikti juk ir per Mokesčių tarnybą.
(K):Ar ne per daug už paprastą žodžio laisvę?
(A):Aš buvau dalimi „vidinio rato“. Jeigu aš dabar pradėsiu vardinti pavardes ir kaltinsiu atskirus tyrėjus, turėsiu daug problemų.
(K):Kas stovi už šių bandymų suteikti nemalonumus?
(A):Skiepai – paskutinė šiuolaikinės medicinos gynybos linija. Skiepai – aukščiausia šiuolaikinės medicinos „gerovės“ išraiškos forma.
(K):Jūs manote, kad žmonėms turi būti suteikta teisė rinktis, skiepytis ar ne?
(A):Politiniame lygyje – taip. Moksliniame – žmonėms turi būti suteikta informacija, kad jie galėtų teisingai rinktis. Lengva pasakyti: „Pasirinkimas – tai gerai“. Bet jei viskas persunkta melu, kaip jūs galite rinktis?Jei FDA valdžioje būtų padorūs žmonės, skiepai nebūtų leidžiami. Jie būtų tiriami detaliau.
(K):Yra medicinos istorikų, kurie teigia, kad sergamumo sumažėjimas ne skiepų nuopelnas.
(A): Žinau…Ilgą laiką aš nekreipiau dėmesio į šiuos tyrinėjimus…
(K):Kodėl?
(A):Aš bijojau to,ką galėjau rasti juose. Aš užsiiminėjau įprastu bizniu. Mano pragyvenimo lygis priklausė nuo mano darbo tęstinumo.
(K):O po to?Džono Rappoporto interviu su buvusiu vakcinų kūrėju 19.01.2006
(A):Aš pats ištyriau šią temą.
(K):Ir kokias iš to padarėte išvadas?
(A):Susirgimų lygio sumažėjimas surištas su gyvenimo sąlygų pagerėjimu.
(K):Kokių?
(A):Švaresniu vandeniu, pagerėjusia kanalizacine sistema. Maistu…Šviežia žemės ūkio produkcija. Skurdo sumažėjimu. Mikrobai gali būti visur, bet jei jūs sveikas, jūs taip lengvai neužsikrėsite.
(K):Ką pajutote, kai baigėte šiuos tyrinėjimus?
(A):Aš supratau, kad dirbau koncentruoto melo srityje.
(K):Ar yra skiepų daug pavojingesnių už likusius?
(A): Taip. DPT, pavyzdžiui. MMR(kombinuota vakcina prieš kiaulytę, raudonukę ir tymus). Be to, kai kurios tos pačios vakcinos serijos gali būti viena už kitą pavojingesnės. Mane labiau jaudina tai, kad pavojingos visos vakcinos.
(K):Kodėl?
(A):Yra keletas priežasčių. Jos įtraukia žmogaus organizmą į procesą, kurio tikslas yra imuninės sistemos sugriovimas. Jos, tikrumoje, gali sukelti tą pačią ligą, nuo kurios ir turėtų saugoti. Gali sukelti ir kitas ligas, kurios nesusiję su skiepais.
(K):Kodėl tada mums rodoma statistika, kad skiepai buvo labai sėkminga priemonė likviduojant ligas?
(A):Kodėl? Tam, kad sudaryti iliuziją, jog skiepai yra naudingi. Jei skiepai užmaskuoja matomus simptomus tokių ligų, kaip tymai, kiekvienas gali pagalvoti,jog tai sėkmė. Bet šia „sėkme“ prisidengęs skiepas gali pažeisti imuninę sistemą. Arba jei skiepas sukelia kitą ligą – meningitą, pavyzdžiui,- šis faktas nepastebimas, nes niekas netiki, jog tai galėjo padaryti skiepas. Ryšys paprasčiausiai ignoruojamas.
(K):Pranešama, kad skiepai likvidavo natūralius raupus Anglijoje.
(A):Taip. Bet, kai jūs išstudijuojate jums prieinamą statistiką, prieš jus visai kitoks vaizdas.
(K):Koks?
(A): Anglijoje buvo miestai, kuriuose nepasiskiepiję nesusirgo raupais. Buvo miestai, kuriuose paskiepyti gyventojai pergyveno raupų epidemijas. O susirgimai raupais ėmė mažėti jau iki skiepijimosi nuo raupų pradžios.
(K):Tai jūs tvirtinate, kad mums melavo?
(A): Būtent tai aš jums ir tvirtinu. Istoriją pakoregavo taip, kad įtikintų žmones, jog skiepai efektingi ir saugūs.
(K):Jūs dirbote laboratorijose. Ką galėtumėte pasakyti apie švarą jose?
(A):Žmonės galvoja, kad tos gamybinės laboratorijos švariausia vieta pasaulyje. Tai netiesa. Užsikrėtimai įvyksta nuolat. „Statybinės šiukšlės“ pastoviai pakliūna į vakcinas.
(K):Pavyzdžiui, beždžionių virusas SV-40, pakliuvęs į poliovakciną.
(A):Taip, tai nutiko. Bet aš ne tai turėjau omenyje. Šis virusas pakliuvo į vakciną, nes buvo naudojami beždžionės inkstai. Aš kalbu apie kitką. Apie tikrąsias sąlygas laboratorijose. Klaidas. Neatsakingumą. Virusas SV-40, kuris vėliau buvo rastas vėžiniuose augliuose – tai ,ką aš pavadinčiau struktūrine problema. Tai buvo gamybinio proceso dalis. Jei jūs naudojate beždžionės inkstus, jūs atveriate kelią jums nežinomiems sukėlėjams, esantiems tuose inkstuose.
(K):Kokias medžiagas jūs aptikdavote per tuos darbo laboratorijose metus?
(A):Duosiu pavyzdžius ką aptikdavau aš ir ką aptikdavo mano kolegos. Bet tai tik dalis. Vakcinoje prieš tymus „Rimaveks“ mes radome įvairių viščiukų virusų. Poliovakcinoje mes radome akantamebą, kuri vadinama „ameba, ryjančia smegenis“. Beždžionių citomegalovirusą toje pačioje poliovakcinoje. Putotą beždžionių virusą rotovirusinėje vakcinoje. Paukščių vėžio virusą vakcinoje MMR. Įvairių mikroorganizmų sibirinės opos vakcinoje. Aš aptikau potencialiai pavojingus fermentų inhibitorius keletoje vakcinų. Ančių, šunų, triušių virusus vakcinose prieš raudonukę. Pestivirusą vakcinoje MMR.
(K):Noriu suprasti. Visos šitos užteršiančios medžiagos neturi jokio ryšio su pačiomis vakcinomis ?
(A): Teisingai. Ir neįmanoma nustyti kokią žalą jos gali padaryti, pakliuvę į žmogaus organizmą, nes jokie tyrimai ta linkme nebuvo atlikti arba beveik nebuvo atlikti. Tai ruletė. Rizikuojate jūs. Daugeliui žmonių nežinoma, kad kai kurios poliovakcinos, adenovirusų vakcinos, raudonukės vakcina ir vakcina prieš hepatitą A gaunami iš žmogaus vaisiaus, kuris buvo išimtas aborto metu. Aš supratau: tai, ką aš laikas nuo laiko aptikdavau ir laikiau bakterijų fragmentais, tikrumoje galėjo būti embriono audinių dalimis. Kai jūs ieškote teršalų vakcinoje, tai aptinkamame turinyje pasiklystate. Jūs žinote tik tai, kad to vakcinose neturėtų būti, bet kas tai yra – neturite supratimo. Aš aptikdavau tai, ką aš laikiau mažyčiais žmogaus plauko ar gleivių fragmentais. Aš aptikdavau tai, ką galima būtų apibūdinti tik kaip „svetimą baltymą“, o iš tikro tai gali būti kas tik norite.
Ir kaip jūs manote, kaip aš jaučiausi? Neužmirškime, kad visa ši medžiaga patenka tiesiai į kraują, aplenkiant visus įprastinius imuninius barjerus.
(K):Kaip buvo įvertinti jūsų atradimai?
(A): Kaip taisyklę aš girdėjau: „Nesijaudink, su tuo nieko nepadarysi“
Kurdami vakcinas, mes naudojame įvairius gyvūnų audinius, ir jie yra tų teršalų šaltiniai. Aš neminiu čia tokių standartinių chemikalų kaip gyvsidabris, formaldehidas ir aliuminis, kurie tikslingai naudojami vakcinose.
(K):Tai sukrečia.
(A): Taip. O juk paminėjau tik dalį biologinių teršalų. Kas žino kiek jų dar yra? Mes nežinome apie juos, nes jų neieškome. Jeigu paukščio audiniai, pavyzdžiui, naudojami vakcinos gamyboje, kiek galimų sukėlėjų gali patekti į vakciną? Mes nežinome, kas gali būti ir kaip gali paveikti žmones.
(K): O apart švaros?
(A): Egzistuoja klaidinga nuomonė apie skiepus. Kad jie sudėtingais keliais stimuliuoja imuninę sistemą imuniteto sąlygų prieš ligą sudarymui. Tai klaidinga. Veikimas ne toks. Skiepas skirtas antikūno apsaugai prieš ligą „gamybai“. Tačiau imuninė sistema daug sudėtingesnė ir klaidesnė, negu tik antikūnai ir „ląstelės žudikės“.
(K):Tai yra imuninė sistema …
(A):Tikrumoje – visas organizmas. Ir sąmonė. Visa tai jūs galite vadinti imunine sistema. Ir tik todėl epidemijos metu randate žmones, kurie nesuserga.
(K):Svarbus sveikatos lygis.
(A): Gyvybiškai svarbus.
(K):Kaip iškreipiama statistika?
(A): Tam yra daug kelių. Pavyzdžiui, 25 žmonės, paskiepyti nuo hepatito B, susirgo šia liga. Hepatitas B – kepenų liga. Bet priežasčių, sukeliančių kepenų ligas yra daugiau. Jūs galite pakeisti diagnozę, tuo užmaskuodami ligos šaknis.
(K):Ir taip daro?
(A): Visą laiką. Tai turi būti daroma, jei gydytojai automatiškai mano, kad pasiskiepinę negali susirgti ta liga, nuo kurios skiepijosi. Taip būtent mąsto gydytojai. Tai uždaras ratas. Jis neįsileidžia klaidos. Galimos klaidos. Jeigu žmogus, pasiskiepijęs nuo hepatito, juo suserga, automatiškai manoma, kad jo liga neturi nieko bendro su hepatitu.
(K):Per jūsų darbo metus kiek pasitaikė gydytojų, manančių, kad skiepai yra problema?
(A):Nė vieno. Keletas žmonių privačiai klausė manęs apie tai, bet jie niekada savo abejonėmis nesidalino su publika, tame tarpe ir savo kompanijose.
(K):Kas buvo jūsų posūkio tašku?
(A):Turėjau draugą, kurio vaikas numirė po DPT skiepų.
(K):Jūs ištyrėte šį atvejį?
(A):Taip, neformaliai. Aš aptikau, kad iki skiepo vaikas buvo visiškai sveikas. Jokios kitos priežasties, apart skiepų, nebuvo. Taip prasidėjo mano abejonės.
Žinoma, man norėjosi tikėti, kad vaikas paprasčiausiai buvo paskiepytas skiepu iš nepavykusios serijos, bet kai aš pratęsiau šio įvykio tyrimą, supratau, kad nieko panašaus šiame atvejyje nebuvo. Aš buvau įtrauktas į abejonių sūkurį, kurių su laiku vis daugėjo. Mano tyrimai tesėsi. Priešingai nei anksčiau maniau, aš aptikau, kad skiepai moksliškai netiriami.
(K):Ką turite omenyje?
(A):Pavyzdžiui, nedaromi ilgalaikiai skiepų tyrinėjimai. Nuodugniai netiriamos skiepų pasekmės. Kodėl? Todėl, kad, kaip minėjau, manoma, jog skiepai negali būti žalingi. O jei taip, tai kam dar tikrinti? Be to dar yra reakcijos po skiepo nustatymas, taip, kad visi galimi nemalonumai turi praeiti greitu laiku po skiepijimo. Bet tai beprasmybė.
(K):Kodėl beprasmybė?
(A):Todėl, kad skiepas, be jokių abejonių, veikia organizme ilgą laiką po to, kai buvo atliktas. Reakcija gali būti laipsniška. Pablogėjimas gali būti laipsniškas. Su laiku gali išsivystyti neurologinės problemos. Tai vyksta skirtingai, skirtingose sąlygose, netgi dabartinėje nustatytoje analizėje. Bet kodėl šito negali būti atvejyje su skiepais? Jeigu cheminis apsinuodijimas gali būti laipsniškas, kodėl to negali būti su vakcinomis, sudėtyje turinčiomis gyvsidabrį?
(K):Ir tai yra tai, ką jūs aptikote?
(A):Taip. Didesnę laiko dalį jūs užsiimate koreliacijomis. Tai ne pats geriausias sprendimas. Bet jei jums žinomi 500 tėvų, kurių vaikų nervų sistemoms buvo padaryta žala, to turėtų užtekti, kad inicijuoti nuodugnų klausimo tyrimą.
(K):Ir to kada nors pakako?
(A): Ne. Niekada. Ir tai jums iš kart kai ką pasako.
(K):Ką būtent?
(A):Žmonės, užsiimantys tyrinėjimais, iš tikro nesuinteresuoti faktų studijavimu. Jie tvirtina, kad skiepai saugūs. Tokiu būdu, kai jie tiria šią temą, jie nekintamai galutiniame rezultate prieina prie visiškos skiepų reabilitacijos. Jie sako: „Skiepai saugūs“. Bet kuo grįstas šis teiginys? Pagrindimais ir idėjomis, kurios automatiškai atmeta bet kokią abejonę skiepais.
(K):Yra nemažai skiepų kampanijų žlugimo pavyzdžių, kai žmonės susirgdavo ligomis, nuo kurių jie skiepijosi.
(A):Taip, tokių pavyzdžių daug. Šie liudijimai paprasčiausiai ignoruojami. Į juos nekreipiama dėmesio. Ekspertai jei ir kalba, tai sako, kad tai buvo atskiri atvejai ir visumoje skiepai įrodė savo saugumą. Bet jei jūs išanalizuojate visas tokias kampanijas su ligomis ir padaryta žala, tai aptinkate, kad tai nėra pavieniai atvejai.
(K):Ar kada nors aptarinėjote tai, apie ką mes čia kalbame, su darbo kolegomis?
(A):Taip.
(K):Ir kas?
(A):Keletą kartų man patarė laikyti liežuvį už dantų. Man priminė, jog grįžčiau prie darbo ir pamirščiau savo abejones. Kelis kartus išsakiau savo negeras nuojautas apie skiepus ir kolegos ėmė vengti manęs, kad neapkaltintų jų kaip bendrininkų. Galų gale ėmiau elgtis „gerai“ ir įsitikinau, kad daugiau nesukeliu pats sau problemų.
(K):Jei skiepai tikrai žaloja, kodėl juos naudoja?
(A):Pirmiausia, tai nėra čia jokio “jei“. Jie žaloja. Sunkiau būtų atsakyti kodėl jie žaloja ten, kur ,atrodo, žalos neturėtų daryti. Turėtų būti atitinkamas atliktas tyrimas, bet jo nieks neatliks. Tyrėjai turėtų sudaryti tam tikrą žemėlapį,schemą, tiksliai parodančią ką veikia vakcinos nuo to momento, kai pakliūna į organizmą. Tokio tyrimo iki šiol nėra atlikta. Kodėl visgi vakcinas naudoja? Tai čia mes galime prasėdėti dvi paras diskutuodami šia tema. Kaip jau ne kartą minėjote, skirtingi žmonės, skirtinguose sistemos lygiuose turi savo motyvus. pinigai, baimė netekti darbo, prestižas, apdovanojimai, karjeros laiptai, klaidingas idealizmas, įprotis ir t.t. Bet pačiame aukščiausiame šio medicinos kartelio susitarime skiepai vertinami labiausiai dėl to, kad jie silpnina imuninę sistemą. Aš suprantu, kad sunku tuo patikėti, bet tai tiesa. Aukščiausiame medicinos kartelio lygyje nesistengia žmonėms padėti, bet stengiasi žmonėms pakenkti, juos susilpninti. Nužudyti juos. Kadaise turėjau galimybę ilgai kalbėtis su vienos Afrikos šalies aukštu pareigūnu. Jis pasakė man, kad žino apie tai. Jis pasakė, kad žydų kontroliuojamos Pasaulinės Sveikatos Organizacijos PSO pirmosios gretos – už depopuliaciją. Egzistuoja, pavadinkim tai Afrikos pogrindžiu, kuriame valstybiniai tarnautojai sąžiningai bando pakeisti skurdžių likimą. Šių žmonių tinklas žino kas vyksta. Jie žino, kad skiepai naudojami dabar ir anksčiau jų šalių griovimui, taip paruošiant jas globalistų užkariavimui. Aš turėjau galimybę bendrauti su žmonėmis iš to tinklo.
(K):Tao Mbeki, PAR prezidentas, žino apie tai?
(A):Aš pasakyčiau taip: dalinai. Gal jis ne iki galo įsitikinęs, bet jis pakeliui į tai. Jis jau žino, kad ŽIV – išmislas. Kad priemonės prieš AIDS – nuodai, griaunantys imuninę sistemą. Jis žino ir tai, kad jeigu jis viena ar kita forma pasisakys prieš skiepus, jį pažymės bepročio ženklu. Jis turi ir taip daug problemų su AIDS ir savo pozicija šiuo klausimu.
(K):O tas tinklas, apie kurį kalbate?
(A):Susikaupė milžiniškas kiekis informacijos apie skiepus. Klausimas tik kokia strategija bus efektyvesnė. Tai didelė problema tiems žmonėms.
(K):O išsivysčiusiose šalyse?
(A):Medicinos kartelis laikosi tvirtai įsikibęs, bet jis silpsta. Labiausiai dėl to, kad žmonės turi galimybę rinktis vaistus. Tačiau, jeigu pasirinkimo laisvės klausimas bus išimtas iš dienotvarkės ( naudoti ar nenaudoti vaistus), tai ruošiamos priemonės dėl privalomų skiepų nuo sukėlėjų, naudojamų biologiniuose ginkluose, bus priimtos. Dabar labai svarbus laikas.
(K):Triukšmas dėl skiepų prieš hepatitą B gali čia gerai pasitarnauti.
(A):Taip, aš irgi taip manau. Pareikšti, kad kūdikius reikia skiepyti, ir čia pat pareikšti, kad hepatitu B užsikrečiama lytiniu keliu ar naudojantis bendrais švirkštais – absurdo viršūnė. Medicinos valdžia bando teisintis tuo, kad kasmet 2000 vaikų JAV užsikrečia hepatitu B dėl „neaiškių priežasčių“, ir todėl visus vaikus reikia skiepyti. Aš abejoju tuo skaičiumi ir jį grindžiančiais tyrimais.
(K):Edriu Veikfildas, anglų gydytojas, aptikęs ryšį tarp MMR skiepų ir autizmo, buvo neseniai atleistas iš Londono ligoninės, kurioje dirbo.
(A):Taip. Veikfildas padarė didžiulę paslaugą. Jo duomenys tiesiog pritrenkiantys. Jūs turbūt žinote, kad Tonio Bleiro žmona domisi netradicine medicina. Turbūt tai ir bus ta priežastis, dėl kurios jų vaikas nebuvo skiepijamas vakcina MMR. Bleiras apėjo šį klausimą interviu spaudoje, pasakęs, kad tai yra „kišimasis į jo ir šeimos asmeninius reikalus“. Vienaip ar kitaip, bet aš manau, kad jo žmoną privertė tylėti. Manau, kad jei dabar jai būtų suteikta galimybė, ji palaikytų tuos, kurie pasisakė, kad jų vaikams buvo padaryta žala, skiepijant MMR vakcina.
(K):Britų reporteriai turėtų susisiekti su ja.
(A): Jie bando tai padaryti. Bet aš manau, kad ji susitarė su vyru, jog ji tylės. Ji padarytų gerą darbą, jei pažeistų šį susitarimą. Man sakoma, kad ji yra spaudžiama, ir ne tik vyro. Jos lygyje į reikalą kišasi MI-6 ir britų nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos. Tai tampa nacionalinio saugumo klausimu.
(K):Taip, tai nacionalinis saugumas, kai tik supratote medicinos kartelio esmę.
(A):Tai globalus saugumas. Kartelis veikia kiekvienoje šalyje. Jis pavydžiai saugo skiepų šventumą. Abejoti skiepais – tai tas pats kaip suabejoti vyskupo iš Vatikano priklausymu katalikų bažnyčiai.
(K):Aš žinau, kad vienas Holivudo aktorius pareiškė, kad jei jis nesiduos skiepijamas, tai bus jo karjeros galas.
(A):Holivudas tampriai susijęs su medicinos karteliu. Yra daug priežasčių, bet pagrindinė ta, kad aktorius pritraukia didelio publikos skaičiaus dėmesį. 1992 metais aš buvau demonstracijoje prieš maisto ir vaistų kontrolės Valdybą Los- Anželo centre. Vienas ar du aktoriai pasisakė prieš Valdybą. Nuo to laiko jums rekės daug pastangų, kad rasti aktorių, kuris išstotų prieš medicinos kartelį.
(K):Kokios nuotaikos Nacionaliniame sveikatos institute (NIH)?
(A):Konkurencija dėl tyrinėjimų. Paskutinėje vietoje apie ką jie galvoja, tai padėties pakeitimas. Jie panirę vidinėje kovoje dėl pinigų. Jiems nereikia kitų problemų. Tai labai izoliuota sistema. Ji remiasi idėja, kad visumoje šiuolaikinė medicina sėkminga visose srityse. Pripažinti sistemines problemas bet kurioje jos srityje reiškia suabejoti visa įmone. Todėl jūs suprantate, kad Nacionalinis sveikatos institutas – paskutinis, kuris galvoja apie demonstracijas. Teisingiau priešingai. Jeigu penki tūkstančiai žmonių pareikalaus paskaičiuoti tikrąjį skiepų efektyvumą, pareikalaus ką realybėje gauna publika už milijardus dolerių išlekiančių per šios organizacijos kaminą, gal kas ir pradės keistis. Jeigu bus demonstracijos – gal kas nors ir prasidės. Tyrinėtojai – nors keli – ims studijuoti informaciją.
(K):Gera idėja.
(A):Žmonės turi stovėti taip arti pastatų, kiek leidžia policija, žmonės su darbo rūbais, motinos su vaikais, turtingi žmonės, neturtingi. Visi gyventojų sluoksniai.
(K):Ką galite pasakyti apie kombinuotą griaunančią jėgą, kai skiepijami šiandien vaikai kombinuotomis vakcinomis?
(A):Tai karikatūra ir nusikaltimas vienu metu. Nebuvo ir nėra jokių tikrų gilių tyrimų. Aš pakartosiu: tvirtinama, kad skiepai nepavojingi ir todėl, kiek jų kartu neatlikinėk, jie vis taip pat nepavojingi. Bet tiesa tame, kad skiepai nėra nepavojingi. Iš to seka, kad potenciali žala auga, kai jūs skiepijate daug kartų per trumpą laikotarpį.
(K):Tada pats gripo epidemijos rudens sezonas.
(A):Taip. Lyg tik rudenį pas mus persikrausto mikrobai iš Azijos. Bet publika tai lengvai praryja. Jei reikalas balandžio mėnesį – tai peršalimas, jei spalyje – tai gripas.
(K):Jūs gailitės, kad tiek metų pradirbote skiepų srityje?
(A):Taip, bet po šio interviu šiek tiek mažiau. Be to aš veikiu dar ir kitais keliais. Aš suteikiu informaciją žmonėms, kurie manau mokės su ja tinkamai pasielgt.
(K):Ką publika turi suprasti?
(A):Kad įrodinėti skiepų efektyvumą ir saugumą patikėta tiems patiems žmonėms, kurie ją gamina ir parduoda. Patikėta ne jums, ne man. O įrodymams reikalingi gerai organizuoti tyrimai. Papildomi duomenys. Jums reikia pakalbėti su motinomis ir atkreipti dėmesį į tai, ką jos kalba apie savo mažylius ir apie tai, kas su jais atsitiko po skiepų. Jums tai reikalinga. Bet to nedaroma.
(K): Bet to nedaroma.
(A): Taip.
(K):Kad pašalinti painiavą, pakartokite, prašau, dar kartą, kokias problemas galima turėti skiepijantis.
(A):Mes kalbame apie dviejų rūšių skiepų pasekmes. Vienu atveju, paskiepytasis suserga ta liga, prieš kurią ir buvo skiepytas, nes vakcinoje yra pačios ligos faktorius. Kitu atveju, paskiepytajam neišsivysto liga prieš kurią buvo skiepyta, bet, praėjus kuriam tai laikui ar iš karto, išsivysto kitas susirgimas, iššauktas skiepų. tai gali būti autizmas ar kita liga, pavyzdžiui meningitas. Jis gali tapti protiškai atsilikusiu.
(K):Ar yra galimybė palyginti dažnumą tokių pasekmių.
(A):Ne. Todėl, kad yra mažai papildomų duomenų. Mes galime tik spėti. Jeigu jūs paklausite kiek iš tūkstančio paskiepytųjų prieš tymus susirgo tymais ar kita liga, atsakymo nėra. Štai ką aš sakau. Skiepai yra mitas. Jus maitina istorijomis, skirtomis įtvirtinti šį mitą. Bet, remiantis daugelio skiepijimo kampanijų patirtimi, mes matome istorijas, sudarančias labai pavojingą vaizdą. Žmonėms yra daroma žala. Ji juntama, ji gali didėti, ji gali atvesti į mirtį. Ši žala neapsiriboja keletu atvejų, kaip mus bando įtikinti. JAV yra grupės moterų, pareiškusių apie autizmą ir jo ryšį su vaikų skiepais. Jos pasisako susirinkimuose. Esmėje, jos bando užpildyti tą vakuumą, kuris buvo sukurtas tyrėjų ir gydytojų, atsisukusių nugara į problemą.
(K):Aš noriu jūsų štai ko paklausti. Imkime, tarkim, sveiką vaiką iš Bostono, gerai besimaitinantį, sportuojantį kiekvieną dieną, mylimą tėvų, kuris nebuvo paskiepytas nuo tymų. Kokia bus jo sveikata lyginant su vaiku iš to paties Bostono, bet kuris blogai maitinasi ir kasdien penkias valandas praleidžia prie TV ekrano, bet buvo paskiepytas prieš tymus?
(A):Žinoma, įvertinti reikia daug faktorių, bet aš statyčiau už pirmojo berniuko sveikatą. Jeigu jis susirgs tymais 9-rių metų amžiaus, šansų, kad liga praeis lengviau, yra daugiau pirmajam berniukui. Aš statyčiau tik už pirmojo.
(K):Kaip ilgai veikia vakcinos?
(A):Labai ilgai. Daugiau kaip dešimt metų.
(K):Žvelgiant atgal – ar galite pasakyti nors vieną skiepų pliusą?
(A):Ne, negaliu. Jei turėčiau dabar vaiką, aš neleisčiau jo skiepyti. Jei reiktų, aš pakeisčiau pavardę, pervažiuočiau į kitą valstiją. Dingčiau su visa šeima. Yra kelių kaip apeiti sistemą, tik reikia juos žinoti. Jūs galite remtis savo religiniais įsitikinimais ir tokiu pagrindu būti atleisti nuo skiepijimosi. Tai galima visose valstijose.
(K):Tuo tarpu, vaikai skiepijami ir lyg tai visai sveiki.
(A):Labai svarbus žodis „lyg tai“ . O kaip tie vaikai, kurie nesugeba sukoncentruoti dėmesio mokyklose? O kaip tie vaikai, kuriems kyla pykčio pliūpsniai? O kaip tie vaikai, kurie negali panaudoti visų savo proto gebėjimų? Aš žinau daug priežasčių tam, bet skiepai – pagrindinė. Aš nerizikuočiau. Aš nematau priežasčių rizikuoti. Jei sąžiningai, tai aš nematau ir priežasčių leisti vyriausybei spręsti už mus. Žodžių derinys „valstybinė medicina“, iš mano patirties, dažnai prieštarauja pats sau. Arba viena, arba kita, bet ne kartu.
(K): Tegul sprendžia kiekvienas už save pats.
(A):Taip. Leiskite tiems, kurie nori skiepytis, tai daryti. Leiskite tiems, kurie to nenori, atsisakyti. Bet, kaip jau anksčiau sakiau, nėra galimybės rinktis ten, kur nėra nieko, išskyrus melą. Ir kadangi tai liečia vaikus, sprendimus priima tėvai. Tiems tėvams ir reikalinga ši dozė tiesos. Ką galima pasakyti berniuko, mirusio nuo skiepo DPT, tema? Kokią informaciją gavo jo tėvai? Ji buvo gerai išfiltruota. Tai nebuvo tikra informacija.
(K): Medicinos rato atstovai unisonu kartu su spauda gąsdina tėvus siaubais, kurie įvyks tuo atveju, jei vaikai nebus paskiepyti.
(A):Jie bando pristatyti atsisakymą skiepytis kaip nusikaltimą. Jie prilygina jį blogam tėvų pareigų vykdymui. Priešpastatyti tam galima tik informaciją. Kovoti su valdžia visada yra nesaugu. Ir tik jūs galite nuspręsti skiepytis ar ne. Kiekvieno žmogaus atsakomybė turėti savo nuomonę.
Džono Rappoporto žodis po:
Daktaras Markas Rendolas – vakcinų tyrėjo pseudonimas, ilgus metus dirbusio stambių farmacinių kompanijų ir Nacionalinio Sveikatos Instituto laboratorijose. Markas išėjo iš ten šį paskutinį dešimtmetį. Pagal jo žodžius, jis pajuto pasišlykštėjimą skiepais. Kaip žinote, nuo mano „Ne melagingoms naujienoms“ išėjimo pradžios, aš kovoju prieš nemoksliškus ir pavojingus tvirtinimus, kad skiepai yra saugūs ir efektyvūs. Markas yra vienas iš mano informacijos šaltinių. Jis ne didelis mėgėjas kalbėti, bet paskutinių mėginimų padaryti skiepus privalomais šviesoje, jis nusprendė pažeisti tylėjimą. Jis gyvena komfortabiliai pensijoje, bet, kaip ir daugelis mano informacijos šaltinių, jis ėmė atsakingai žiūrėti į tai, ką veikė anksčiau. Markas puikiai informuotas apie medicinos kartelio veiklos mąstą ir jo depopuliacijos planus, protų kontrolę ir bendrai gyventojų sveikatos susilpninimą.
Šaltinis: http://www.homosanitus.lt/ http://www.sarmatas.lt
Supyderastinimo politika Kinijoje. Rašo delfbajobai
„Kinijos liaudies respublikos Švietimo ministerija nusprendė, kad mokykloje berniukai ir mergaitės negali būti vienas šalia kito arčiau nei 50 cm atstumu. Saugus atstumas tarp studentų ir studenčių siekia 80-100 cm. Be to, uždraustas bet koks fizinis kontaktas, net ir nevalingas. Kinijos valdžios kova su intymumu mokslo įstaigose neleidžia kompromisų, tas, kas peržengs „pagarbos tarp lyčių sieną“, bus pašalintas iš lenktynių į sėkmę. Pirmasis įsibrovimas į svetimą erdvę bus baudžiamas pokalbiu su mokytoju. Už antrą pažeidimą yra numatytas nušalinimas nuo užsiėmimų arba išmetimas iš mokyklos uždaro kelius stoti į geriausius universitetus, priverčia atsisveikinti su svajone apie mokslus užsienyje, trukdo įstoti į komunistų partijos gretas. Erdvės pažeidimas 50 cm atveria duris į nedarbą ir skurdą“.
============
Anonimas komentuoja:
O aš manau, kad tai visai ne supederastinimas, o kaip tik – seksualinės degradacijos prevencija ir normalios lytinės orientacijos bei pagarbos tarp vyro ir moters ugdymas.
Lytinis instinktas – pats galingiausias iš visų instinktų ir paaugliui brendimo metu yra labai sunku valdyti staiga atsiradusį potraukį kitai lyčiai. Jeigu visuomenėje nėra moralinių stabdžių, jeigu aplinka palanki ištvirkavimui – kaip kad “civilizuotų” vakarų visuomenėse – tuomet paaugliams labai realiai gali nunešti stogą.
Ne veltui būtent “civilizuotuose” vakaruose yra tokios problemos su nepilnamečių nėštumais, su abortais, su pisliava vos ne nuo pirmojo stojako – ir kaip viso to rezultatas, inteklektualinis visuomenės debilėjimas.
Pavyzdžiui, amerikiečių pedagogai pripažįsta, kad prieš šimtą metų jų aštuntokų programa buvo tokio lygio, kokia dabar yra pirmame universiteto kurse…
Lygiai dėl tos pačios priežasties visos vakarų “elitinės” mokyklos, kurioms šūdelitis patiki savo ateitį, t.y. – vaikus, yra atskiros mergaičių ir berniukų. Tam, kad iš mokymosi proceso pašalinti bereikalingus trukdžius. “Šūdeličio” pedagogai puikiai supranta, kad viskam yra savas laikas – yra laikas bręsti ir laikas mokytis, o laikas pistis ateina po brandos, kai žmogus jau turi stabilią psichiką ir gali kontroliuoti savo instinktus.
Kiniečiai stebėdami “civilizuotų” vakarų visuomenių degradaciją pasidarė labai teisingas išvadas – jeigu tėvai nesugeba savo vaikams įdiegti elementaraus padorumo ir sugebėjimo valdyti save, tuomet tą prievartiniu būdu padarys valstybė. Nes Kinija pretenduoja būti pasaulio valstybe Nr. 1, o tuo nepasieksi su prasipisusia nedasimokiusia užsimasturbavusia jaunąja karta.
Tiesa, žmogteisistų apologetai ir šiaip piliečiai, kurių gyvenimo DIDŽIOJI idėja yra: “Ėsti-Šikti-Pisti”, tokią auklėjimo priemonę vertins vienareikšmiškai – kaip “žmogaus teisių suvaržymą”… o jų vaikai jiems ypač nuoširdžiai pritars.
Pisk, pisk protelį, pisk į vieną pusę!
Pradėjau rašyti atsakymą į patį pirmą komentarą, po įrašu apie Disnėjaus ir jo darbų pratesėjų rankomis vykdomą vaikų sąmonės programavimą, tačiau prirašiau tiek, kad nutariau įdėti atskiru įrašu.
Gerbiamas skaitytojas, pasivadinęs džiaugsmingu “aleliuja” vardu, replikavo videoklipuku: http://www.youtube.com/watch?v=UOIwescFiQY
Jame jūs pamatytumėt, kaip jutūbinis anonimas Disnėjaus firmos logotipe įžvelgia skaičių “666″.
Mano komentaras į tai :
_____________________
Cha cha cha, yra ir linksmesnių variantų. Štai, “paslėpta” informacija Disnėjaus “Gražuolėje ir pabaisoje”:
Arba štai dar – “Pokahontoje”:
Viskas būtų labai juokinga ir apgailėtina, jeigu ne porą smulkmenų:
-
pieštinė animacija nuo kinofilmo skiriasi tuo, kad kiekvienas kadras joje yra išpiešiamas ranka (kol nebuvo kompų) – todėl joje praktiškai NĖRA ATSITIKTINIŲ VAIZDŲ. Kiekvieną elementą dailininkas-animatorius išpiešė daugybę kartų, po truputį formuodamas judesį.
Kiekvienas animacijos kadras – tai visiškai sąmoningai sukurta informacijos porcija.
Be to, reikia užfiksuoti, kad vaizdu gali būti perteikiamas LABAI dielis kiekis įvairaus sudėtingumo informacijos – nuo pačios primytiviausios (pvz. paprastos geometrinės figūros) iki mistinių-metafizinių struktūrų (mandalos, Čiurlionio paveikslai).
-
Informaciją iš aplinkos žmogus priima savo receptoriais. Yra manoma, kad per akis žmogus priima apie 90% visos informacijos patenkančios į smegenėles. Visa į smegenėles pakliuvusi info apdorojama.
Svarbus momentas: žmogaus sąmonė sugeba apdoroti tik nedidelę dalį informacijos – sąmonė gali suvokti tik 12-15 vienu metu vykstančių procesų, o visa likusi info priimama tiesiai į pasąmonę.
Kas iš to? Yra labai svarbūs skirtumai tarp sąmonės ir pasąmonės veikimo (čia ne pats sugalvojau – rimti dėdės aiškino).
Informacija pakliuvusi į sąmonę yra “įsisąmoninama” – tai reiškia, kad žmogus naudodamasis savo sukaupta patirtimi, savo protu, savo pasaulėžiūra šitą naują informaciją išsinagrinėja, išsinarsto, apsvarsto, sugromuluoja ir tada blaiviai įvertina PAGAL SAVO ASMENINĘ PASAULĖŽIŪRĄ. Jis tą info gali priimti, kaip teisingą ir naudingą arba atmesti kaip prieštaraujančią jo įsitikinimams ar netgi kaip pavojingą ir žalingą.
Tačiau, kai info keliauja TIESIAI Į PASĄMONĘ, ji aplenkia šitą visą gromulavimo etapą. Tokios informacijos žmogus NEAPSVARSTO IR NEĮVERTINA – jis ją TIESIOG PRIIMA TOKIĄ, kaip ji jam YRA PADUODAMA: “sex sex sex, papai papai pizda, stojakas stojakas stojakas, vaikai – blogis, bevaikė rūrytė – gėris…”
Dabar aišku kame kampas?
Dvidešimt penktas kadras, kurio akis atseit nefiksuoja iš tikrųjų yra pamatomas, tačiau NEAPDOROJAMAS sąmonės (nes jos galimybės yra ribotos), ir todėl keliauja tiesiai į pasąmonę.
Čia pateiktų klipukų autoriaus nagrinėjami vizualiniai elementai, yra tokie trumpi bei vykstantys NE TEN, į ką nukreiptas pagrindinis dėmesys, o “ŠALIA” – kad normaliai žiūrintis filmuką, bet apie tuos elementus nežinantis žmogus, pats niekaip nesugebės užfiksuoti (pvz., kaip efektingai pirmame klipuke trys dainuojančios gatvinės nuspaudžia savo papais vandens siurblio rankeną). Tačiau šitas “neapdorotas” vaizdas PATS SAVAIME keliauja tiesiogiai į jo pasąmonę ir bus ten įrašytas kaip aprobuotas ir “tinkamas naudojimui” dalykas.
Jeigu tie vizualiniai elementai būtų pakankamai išryškinti – sąmonė į juos reaguotų ir jeigu reikia – nukenksmintų, kaip akivaizdžiai kišamą šūdą, o kai jie yra meistriškai užmaskuojami – viskas: valgai šūdą pasičepsėdamas ir tik nesupranti, kodėl po Disnėjaus multikų taip pistis norisi…
Mūsų smegenėlėse yra milžiniškas sandėlys pačios įvairiausios informacijos. Dalį jos mes ten įsidėjome sąmoningai, mums ji reikalinga, mes ją specialiai rinkome ir sandėliavome – ir kai tik mums jos prireikia, mes ją imam ir naudojam (pvz., mūsų kalba, sugebėjimai atlikti įvairius veiksmus, kuriuos išmokome, mūsų minčių stereotipai ir elgesio programos), tačiau taip pat mūsų galvelėse yra ir tokios info, apie kurią mes patys nieko nežinome ir dažnai net nenutuokiam.
Ir čia visu savo baisumu galioja teisėšikos postulatas: “nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės”. Akivaizdžiausiai pasąmonės veikla pasireiškia tokiais nepageidaujamais momentais, kai jūs sąmoningai suplanuojate, susiruošiate kažką padaryti, tačiau savaime gaunasi visai kitaip. Ir taip ne vieną kartą. Tiksliau – kiekvieną kartą darant tą dalyką.
Tokiu atveju, galite drąsiai įtarinėti, kad jūsų pasąmonėje tupi “virusinė” informacija, gadinanti jums gyvenimą šiame konkrečiame reikale.
Susitvarkyti su tuo galima: užfiksavus šį pacherintą, nuo jūsų sąmoningo apsisprendimo nepriklausantį pasąmonės algoritmą, reikia valios pastangomis daryti tai, ką buvai susiplanavęs. Ir taip daug daug kartų, kol susiformuos naujas informacinis algoritmas, kuris pasąmonėje užims to nepageidautino vietą.
Tai galioja viskam - santykiams su žmonėmis, bendravimui, savo nuotaikų valdymui, savo laiko ir veiksmų planavimui, darbiniams įpročiams ir t.t.
Sunkus dalykas – žiauriai. Aš pats su keliais momentais niekaip nesusitvarkau – vis apsimetu, kad pirmiausia reikia išgelbėti pasaulį, o tada galima bus ir dantis išsivalyti…
Štai tokiais nukrypimais į psichologiją bei asmeninę higieną mes baigiame šią nuostabią kelionę po stebuklingą animacijos pasaulį.
Labanakt, vaikučiai, ir neleiskite tėveliams taip ilgai prie kompo sėdėti, jie taip pat privalo pailsėti!
_____________________
Beje pačio Disnėjaus asmenybe irgi verta pasidomėti – pradedant tuo, kad jis buvo 33 laipsnio Škotijos riterių masonas, multimilijonierius valdantis kompleksinę smegenų plovimo (kinoindustrijos+komercijos vaikams) mašiną, Rokfelerių klano ir hiperimperijos dalis, aukščiausių valdžiažmogių asmeninis draugas ir baigiant tuo, kad jo įtaką animacijos (o taip pat ir visam vaikų, ypač amerikanisoniukų) pasauliui galima drąsiai prilyginti Bilo Geitso įtakai kompiuterių pasauliui.
Lenk medį kol jaunas – pisk protą, kol mažas
Jūs turite vaikų? O jiems patinka Disnėjaus animacija ir jos herojai?
Tuomet skaitykite toliau.
Nenoriu gąsdinti, bet teks…
Vakarų kultūroje, tiksliau amerikietiškoje pokario, yra formuojamas labai vienareikšmiškas “sėkmingos asmenybės” įvaizdis. Būtent tai ką jūs matote Disnėjaus princesėse – visos jaunos, nežemiškos, be tėvų(!), BE VAIKŲ, hiperseksualios, dažnai agresyvios, pabrėžtinai sureikšminamas jų “super duper tobulumas”…
Vaikas savo pasaulio suvokimą formuoja stebėdamas aplinką: tėveliai jam rodo filmuką apie princeses – vaikui užsifiksuoja – “štai kaip reikia atrodyti ir elgtis”. Tėvai nuperka knygutę – vaikas vėl gauna dozę informacijos į pasąmonę – kas yra GERAI ir kas yra BLOGAI.
O kuo čia dėti amerikietiški multikai ir Disnėjaus “princesės”? Ogi tuo, kad vaikui į pasąmonę yra užprogramuojama neegzistuojantys tikslai ir idealai. Šių animacinių personažų ne tik elgesys, bet ir išvaizda yra “išdarkyta”, hipertrofuota. O vaikas jas priima kaip teigiamą pavyzdį, kaip siekiamybę, kaip idealą.
Vaikas juk nesuvokia – kad tai tik nupiešta fantazija, todėl priima šitą iliuziją kaip pavyzdį sau. Nepamirškite, kad jo didžiausias autoritetas – TĖVAI – PATYS jam duoda šitokią “vaizdinę medžiagą”, todėl vaikas ją priima kaip 100% teisingą.
Rezultatas (tiksliau, tendencija, kai kam tampanti viso gyvenimo diagnoze) – mergaitės kankinasi, nes negali tapti “tokiomis kaip princesės”, o berniukai – nes gyvenime ieško realybėje neegzistuojančio “idealo”, kurį jam dar vaikystėje užprogramavo su jo tėvelių pagalba.
Detaliau, labai rekomenduoju pasižiūrėti TV laidą apie įtaką vaikų psichikai:
Alkoholizmo paveldimumas
Alkoholizmo paveldimumas
Savo meilės alkoholiui
Neteisink paveldimumu!
Blaivybę saugok nuo mažens –
Ir praeitis tavęs nebaus.
Psichinio nepilnavertiškumo paveldimumas iš tėvų alkoholikų nekelia abejonių. Sudėtingesnis klausimas ar paveldimu būdu perduodamas polinkis į alkoholizmą. Senovės graikų rašytojas Plutarchas rašė, kad „girtuokliai gimdo girtuoklius“. Tačiau tik šiuolaikinės genetikos pagalba atsirado galimybė patikrinti šį teiginį.
Medicininėje genetikoje tam kad įrodyti vieno ar kito požymio atsiradimą dėl paveldimumo naudojamos įvairios priemonės. Tačiau bet kuriuo atveju yra renkami duomenys apie šeimų kilmę, įtraukiant ir tolimus giminaičius bei tolimus protėvius. Šitie duomenys analizuojami ir sistematizuojami, tuo pagrindžiamos tos ar kitos išvados. Jeigu kažkoks susirgimas nulemtas paveldimų priežasčių, tai tarp ligonio giminaičių patologinių pakitimų bus daug kartų daugiau, nei tarp visų likusių visuomenės narių (statistiškai patikimi skirtumai).
Labiausiai „švarios“ tyrimo sąlygos sukuriamos kai nagrinėjamas dvynių paveldimumas. Jeigu vienam iš dvynių teko gyventi blaivioje aplinkoje, o kitas pateko į girtą draugiją, tai pirmasis paprastai NETAMPA alkoholiku, tuomet kai antrajam alkoholizmo rizika smarkiai išauga.
Statistiniais-genetiniais tyrimais įrodyta, kad pats alkoholizmas genetiškai nėra perduodamas, perduodamas tik polinkis į jį, išplaukiantis iš charakterio, gauto iš tėvų, ypatybių. Būti žmogui alkoholiku ar nebūti – šis klausimas yra sprendžiamas konkrečioje gyvenimo situacijoje, t.y. veikiant išorinėms aplinkybėms. Vystantis alkoholikų pagimdytų vaikų girtuoklystei lemiamą įtaką daro blogas gimdytojų pavyzdys, girta aplinka namuose, šeimoje. Užtenka autoritetingam šeimos nariui, tarkim seneliui, įtikinančiai pasmerkti sūnų-alkoholiką, ir iškart padidėja tikimybė, kad anūkas bus blaivininkas.
Taigi, alkoholizmas nėra paveldimas ir kova su juo priklauso nuo valios ir geriančio žmogaus elgesio. Paveldimumo įtaka alkoholizmo atsiradimui gali būti tik išvestinė: genetiškai perduodamas kažkoks charakterio bruožas arba susirgimai, įtakojantys mažesnį atsparumą „girtai buičiai“.
___
Iš knygos “Genocido ginklai: žmogaus savižudybė ir jos mechanizmai”
