Jurgis Jurgelis. Ar bus apdovanoti Vyčio kryžiumi Lebrikų šeimos žudikai?

Autorius: Jurgis Jurgelis Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/ring... 2018-08-10 12:36:17, skaitė 1566, komentavo 13

Iš tiesų reikėtų sakyti ne kryžiumi, o kryžiais. Tai yra kiekvienam iš devynių akcijos dalyvių po kryžių.

Mano nuomone, šie asmenys žiaurumu, ciniškumu ir kitomis savybėmis nenusileidžia Aukštaitijos herojui „Pabaisai“ / „Siaubūnui“ A. Kraujeliui. Jis, be kita ko, irgi yra nušovęs porą nėščių moterų. Vieną jų prieš pat gimdymą nupylė dviem šūviais į galvą. „Pabaisos“ bendražygis tuo pat metu nušovė jos vyrą. Vaikai kaip švęstu vandeniu buvo pakrapyti tėvų krauju.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau Centras) direktorė Dalia Kuodytė pasiūlė prezidentui Valdui Adamkui už drąsą, sumanumą ir pan. apdovanoti laisvės kovotoją „Pabaisą“ / „Siaubūną“ Vyčio kryžiumi, ką prezidentas ir padarė.

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad direktorė „išdūrė“ prezidentą, kultūringiau sakant, suklaidino. Kadangi buvo padaryta nekultūringai, todėl tegul lieka žodis „išdūrė“. Ji, siūlydama apdovanoti „Siaubūną“, nuslėpė visas galimai nusikalstamas jo veikas. Kadangi prezidentas buvo ne iš čia (iš Amerikos), tai nė nepagalvojo, kad direktorė gali taip elgtis.

Lebrikų šeimos egzekucijos vaizdas toks pat. Žinoma, kai kurios detalės skiriasi. Bet kryžiai kabinami ne už detales, o už esmę.

Lebrikų šeimos tragediją feisbuke paviešino Seimo narys Dainius Kepenis.

Jis, grįžęs iš bičiulio Jurgio Lebriko šeimos tragedijos metinių (už nužudytus buvo atlaikytos šventos mišios), parašė, kaip buvo susidorota su bičiulio seneliais, tėvais ir tėvo broliu. Jis dar parašė, kad paprasti kaimo žmonės tuos žudikus vadina banditais. Bet, girdi, nuo pokario praėjo daug laiko, todėl reikia visiem susitaikyti ir vardan to susitaikymo pastatyti paminklą.

D. Kepenio parašinėjimai sukėlė pasipiktinimo bangą Seime ir už jo ribų. Jis gavo stiprų atkirtį.

Prisipažinsiu, kad tą pačią istoriją buvau aprašęs prieš dešimtį metų DELFI. Taip jau atsitiko, kad man teko dirbti vienoje mokykloje su jauniausia Lebrikų dukra Juze. Todėl žinojau, kas ištiko jos šeimą. Tų kruvinų įvykių metu Juzė mokėsi Kaune, todėl liko gyva. Liko gyva ir jos sesuo Teodora, nes tų įvykių metu sėdėjo Vorkutos kalėjime. Tuo metu liko gyvas ir Teodoros septyniolikmetis sūnus Vytautas. Jis buvo išėjęs partizanauti. Deja, partizanavo neilgai, nepilnus metus. Žuvo kartu su būrio vadu Dzūkijos miškuose.

Panašiai kaip D. Kepenis parašiau, jog vertėtų pagerbti visas pokario aukas, pastatyti bendrą paminklą. Tiesa, savo rašinyje išvengiau to rusiško žodžio bandit.

 

Aš irgi gavau pylos, gal mažiau, bet gavau. Visgi tai buvo prieš dešimt metų.

Tada nebūčiau drįsęs sakyti, kad akcijos dalyviai nusipelno kryžiaus. Šiandieną tos drąsos gal ir ne daugiau, bet argumentų daugiau. Per tuos metus susiklostė palankios tokiam apdovanojimui ideologinės, politinės, teisinės ir kitos aplinkybės, nusistovėjo tinkamas moralinis klimatas Seime ir kitur. Negalima sakyti, kad tų aplinkybių ar tos moralės nebuvo anksčiau. Buvo. Priešingu atveju „Siaubūnas“ nebūtų gavęs kryžiaus. Bet dabar visko susikaupė daugiau.

Kas yra kas

Bene pirmą žinią tautai tema „kas yra kas“ pasiuntė pirmasis faktinis šalies vadovas profesorius Vytautas Landsbergis. Jis „Pabaisos“ / „Siaubūno“ garbei pasodino Aukštaitijoje ąžuoliuką. Sodinimą rodė TV, aprašė spauda, buvo ir nuotraukų. Tiesa, piktavaliai ąžuoliuką greitai nulaužė. Bet profesoriaus pasekėjų atmintyje tas ąžuoliukas užsifiksavo ir sužaliavo.

Prieš keletą metų profesorius žinią „kas yra kas“ atnaujino. Jis parašė „Siaubūnui“ skirtą eilėraštį. Eilėraščio niekas nenulauš.

Šio eilėraščio lyrinis herojus yra pakilęs į neregėtas aukštumas. Bet jam smalsu žinoti ir tai, kas dedasi apačioje. Todėl jis pribėga rizikingai arti aukštumos kraštelio, žvilgteli ir mato ten apačioje gausiai priminta kažkokio purvelio. O tame purvelyje žėri „kraujas Antano Kraujelio“.

Paprastam kaimo žmogui, ypač iš Aukštaitijos, gali kilti klausimas, kodėl lyrinis herojus mato santykinai nedidelį kraujo klanelį, kurį praliejo nusišaudamas „Siaubūnas“, bet nemato tos kraujo balos, kurią jis praliejo šaudydamas kitus / kitas. Galbūt lyrinis herojus turi regėjimo sutrikimų, o gal jį kamuoja kokios nors dvasinės negalios. Bet eilėraštis ne apie negalias.

Šį eilėraštį profesorius perskaitė Seime per šventinį posėdį, kurį transliavo radijas ir televizija, kuriame dalyvavo bažnyčių hierarchai, užsienio šalių diplomatai ir kiti garbūs asmenys. Tokiu būdu profesorius pasiuntė žinią tautai, pasauliui ir Aukščiausiajam, kieno kraujas Lietuvoje turi išliekamąją vertę, o kieno kraujui lemta išnykti istorijos purvynuose.

Be abejo, Lebrikų kraujas priklauso antrajai grupei. Todėl kai kurie Seimo nariai ne be reikalo piktinosi, kodėl kolega bando priminti tai, kas jau senokai turėjo negrimzti į užmarštį.

Šią profesoriaus paskleistą žinią savo kompetencijos ribose (o gal šiek tiek ir už jų) išplėtojo Respublikos Aukščiausiasis teismas.

Aukščiausiojo teismo kolegija, išnagrinėjusi prieš porą ar trejetą metų Kraujelio nusižudymo bylą, nutartyje parašė:

„Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui.“

Byloje yra pluoštas parodymų, įrodymų, dokumentų, bylojančių apie A. Kraujelio vieno ar su grupe įvykdytus nužudymus. Byloje guli Centro raštas Utenos prokuratūrai, kuriame suminima, berods, vienuolika asmenų, kuriuos nužudė „Siaubūnas“ asmeniškai arba tai padarė kartu su kitais. Rašte taip pat išvardijami kai kurie plėšikavimo faktai.

Byloje yra A. Kraujelio sesers paliudijimas, jog Antanas iš tiesų nužudęs apie vienuolika žmonių. Byloje yra Centro eksperto Gintaro Šidlausko liudijimas, jog Gečių šeimą tikrai nužudęs A. Kraujelis kartu su kitu savo bendražygiu ir kad tai buvusi klaida. Byloje yra ir daugiau medžiagos šia tema.

Matyt, kolegijai neliko jokių abejonių. Tų liudijimų užteko.

Kolegija neišskyrė ir neakcentavo, kurios A. Kraujelio veikos ar veiklos esančios labiau partizaniškos, kurios mažiau. Matyt, viskas, ką jis darė, padarė, ką šaudė, sušaudė yra neabejotinai partizaniška.

Mus gali šiek tiek sutrikdyti žinia, kad ant tokio tipo darbų pastatytas mūsų valstybingumo rūmas, kad po jo pamatais guli ne tik brandūs, bet ir dar tinkamai nesusiformavę kauleliai. Bet šiuo atveju svarbu ne valstybės pamatai ir ne kauleliai. Mūsų žvilgsnis krypsta kita linkme.

Aukščiausiojo teismo vertinimai yra privalomi visiems žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems panašius atvejus. Tai reiškia: jei Lebrikų ar kitų asmenų panašios bylos atsidurtų kokiame nors teisme, tai egzekucijos dalyvių veikos turėtų būti pripažintos ir neabejotinai partizaniškomis, ir neabejotinai reikšmingomis Lietuvos valstybingumui. Būtent už reikšmingus darbus valstybės labui ir duodami kryžiai.

Tokios pozicijos laikosi ir Centro direktorė Birutė Burauskaitė. Ji viename rašte Seimo nariams parašė, kad partizanų rėmėjų Gečių šeimą (pradžioje mūsų paminėtą nėščią moterį ir jos vyrą) nužudė A. Kraujelis kartu su savo bendražygiu. Ir netrukus po to per TV B. Burauskaitė pareiškė: „Kraujelis tikrai didvyris“. Taigi nužudai nėščią moterį ir esi tikrai didvyris.

Ėmus kilti į viešumą žiaurioms, galimai nusikalstamoms „Siaubūno“ veikoms, Centras sukūrė klastotę. Klastotė diletantiška, labai nevykusi, surašyta bemokslio. Bet klastotės tikslas kilnus. Trūks plyš išsaugoti kovotojo „Siaubūno“ taurų įvaizdį.

Šalia čia išsakytų autoritetingų asmenų pozicijų labai svarbus yra mokslo žodis. Būtent mokslas apibendrina reiškinius, išryškina tarp jų egzistuojančius ryšius, atskleidžia dėsningumus, kurių paprastas kaimo žmogus gali ir nepastebėti. Todėl pravartu jam viską paaiškinti.

Gerbiamas skaitytojas jau, ko gero, pagavo mintį – kalbėsime apie istoriko Arvydo Anušausko mokslinius tyrimus.

Istoriko A. Anušausko atradimai ir jų pritaikymas gyvenime

Gerbiamas A. Anušauskas prieš dvidešimt metų paskelbė mokslinę studiją. Nepaisant bėgančio laiko, studija neprarado politinės reikšmės ir dar, matyt, kurį laiką nepraras.

Istorikas, be kita ko, pažymi, kad 1947 metais partizanai likvidavo 1976 civilius asmenis, arba, kaip rašo autorius, vietinius gyventojus. Tie civiliai vietiniai gyventojai, kaip nustatė istorikas, buvo kolaborantai, NKVD agentai, visokio plauko išdavikai.

Svarbu tai, kad visi iki vieno šie blogiečiai buvo partizanų teismo nuteisti myriop. Nei vienas asmuo nebuvo sušaudytas ar kitu būdu likviduotas be teismo nuosprendžio.

Šimtaprocentinis teisingumas. Iš tiesų šimtas su trupučiu. Istorikas nustatė, kad nuteisti myriop buvo 1977 išdavikai, tai yra vienu daugiau negu likviduota. Kodėl tas vienas nelikviduotas, nežinia. Gal pats susilikvidavo, o gal paspruko nuo likvidacijos.

Jeigu ištyrus du tūkstančius atvejų nebuvo nei vieno susidorojimo be teismo, tai labai tikėtina, kad ištyrus ir dešimt ar dvidešimt tūkstančių vaizdas bus iš esmės toks pat.

O tai reiškia, kad tomis sunkiomis karo sąlygomis partizanų teismai Lietuvoje veikė kaip šveicariškas laikrodis. Taip efektingai veikiančių partizanų teismų nebuvo nė vienoje Europos šalyje, nesvarbu, prieš kuriuos okupantus partizanai bebūtų kovoję, – prieš raudonuosius okupantus ar prieš ruduosius, ar prieš tuos ir tuos.

Taigi A. Anušausko atradimas ar išradimas (nežinia, kuris žodis čia geriau tinka) yra unikalus.

Kyla pagrįstas klausimas: kokiu būdu istorikas pasiekė tokių aukštų mokslinių rodiklių?

Raktą šiai mįslei įminti galima rasti ir Lebrikų egzekucijoje.

Ši egzekucija buvo įvykdyta 1947 metais. Tai yra tais metais, kuriuos istorikas buvo gerai ištyręs ir nustatęs – nė vienas nesušaudytas be partizanų teismo. Taigi nuosprendžio būta gan griežto.

Iš pradžių visus negailestingai mušti, kankinti. Primuštą nėščią moterį išprievartauti. Po to suaugusius sušaudyti, o šoko ištiktą ketverių metų vaiką palikti sustingusį kraujo klane. Apiplėšti. Išvaryti visus gyvulius. Išvežti visą turtą, kad šarvojant nebeliktų net kuo perrengti kruvinus, sudarkytus kūnus.

Matyt, šį kartą ir paprasti kaimo žmonės suprato, kur glūdi istoriko mokslinių pasiekimų paslaptis. Istorikas egzekucijas vadina teismais. Todėl viskas išeina labai teisiškai. Nušovė – reiškia nuteisė. Šovėjas yra teisėjas, kulka – nuosprendžio vykdytoja. O tas ar ta, kurių jau nebėra, – išdavikas, kolaborantas, NKVD agentas. Kol žmogus buvo gyvas, gal jis ir nebuvo išdavikas, bet kai tik kulka pabučiavo jo kaktą, jis tapo išdaviku.

Matyt, iš tokio mokslo išplaukė ir trumpa, bet labai reikšminga A. Anušausko tezė – „Reikėjo, tai ir nušovė“ arba jei nušovė, reiškia, reikėjo. Arba jei ir nereikėjo, vis tiek reikėjo, nes nušovė.

Pažymėsime, kad tokia pačia logika vadovaujasi ir Centras ar bent jo direktorė. Ji sako: „Lebrikų procesas truko vieną valandą“. Ne egzekucija, ne susidorojimas, o procesas. Tiesa, direktorė nesako teismo procesas. Bet Kafka irgi sakė procesas, o ne teismo procesas. Tik Kafkos procesas truko kiek ilgiau.

Dabar pažiūrėsime, kaip šis mokslinis istoriko atradimas / išradimas padeda spręsti konkrečias problemas.

Panagrinėkime mums jau žinomą pavyzdį.

D. Kepeniui pasakius, kad partizanai sušaudė penkių asmenų šeimą, A. Anušauskui iš karto aišku – reikėjo. Iš karto aišku ir tai, kad nušautieji buvo ar aktyvistai, ar komunistai, ar NKVD agentai, ar kažkas panašaus, nes kitokių niekas nešaudė. Su agentų sąrašu A. Anušauskas jau šiek tiek susimovė, o su stribų dar ne. Tad tebūnie stribai. Taigi partizanai sušaudė stribus. Ką ir reikėjo įrodyti.

Kalbama, kad visgi stribų idėją A. Anušauskui pakišo Centro specialistas G. Šidlauskas. Tai tas pats specialistas, kuris sukūrė aukščiau minėtą diletantišką klastotę. Matyt, specialistas šioje srityje specializuojasi. Jis, esą, matęs kažkur kažkada kažkieno (gal šakėmis ant vandens) parašyta, jog abu broliai Lebrikai stribavo. A. Anušauskui stribų versija patiko. Tik jis ją patobulino. Prie dviejų Šidlausko duotų stribų nuo savęs pridėjo dar vieną stribą – tėvą. Ir pasakė, esą dokumentai liudija, kad trys Lebrikai buvo gerai ginkluoti stribai. Tad partizanams nieko kito nebeliko, kaip tą stribų lizdą sunaikinti.

A. Anušauskas šią stribišką antį paleido į viešąją erdvę. Seimas ją bemat pasigavo ir visiems tapo aišku. Kaltas D. Kepenis. Jis ne tas sąvokas vartoja ir paisto niekus. Reikia jam duoti atkirtį.

Atkirtis D. Kepeniui

Pirmasis D. Kepeniui atkirto vėlgi A. Anušauskas, nes stribai ir KGB agentai yra jo temos. Be to, jis istorikas.

A. Anušauskas D. Kepenį išvadino tamsuoliu, visiškai nežinančiu Lietuvos istorijos, neskaitančiu istorinių knygų, kurių yra apsčiai prirašyta. A. Anušauskas suabejoja, ar D. Kepenis iš viso ką nors skaito (gal jis ir skaityti nemoka?). Dar politikas kolegą išvadino melagiu, kuris manipuliuoja melagingais faktais, kuris labai trokšta dėmesio, kuris yra susidvejinęs ir šoka ant žuvusių žmonių kaulų. Be to, jis (Kepenis) vartoja okupacinės propagandos retoriką. Viską sudėjęs A. Anušauskas konstatuoja: D. Kepenis turi rimtų pasaulėžiūrinio pobūdžio problemų. Ar gali žmogus su tokia pasaulėžiūra sėdėti Seime? Ar jam nereiktų pasėdėti kitur?

Griežtą atkirtį D. Kepeniui davė ir kai kurie kiti Seimo nariai. Jis buvo kritikuojamas ir dėl to rusiško žodžio, ir dėl pasiūlymo taikytis, ir dėl susitaikymo paminklo.

Reikėtų pažymėti kolektyvinį konservatorių grupės atkirtį. Šioje grupėje vėl pirmu numeriu buvo įrašytas ar įsirašęs mūsų minimas istorikas (kad nesuklaidintume skaitytojų, šiame tekste minime tik vieną istoriką), o kitais numeriais ėjo politikos senbuviai Audronius Ažubalis, Rasa Juknevičienė, Rimantas Dagys ir kiti. Grupė raštu kreipėsi į Seimo procedūrų ir etikos komisiją, prašydama ištirti, ar D. Kepenis nebando neigti lietuvių tautos genocido, ar jo žodžiuose nėra kokio nors nusikaltimo požymių.

Po tokios kritikos D. Kepeniui beliko gyvam lįsti į žemę. Bet jis nelindo. Jis vis dar bandė kažką paaiškinti. Tada žalioji valstietė Agnė Širinskienė už skverno nutempė D. Kepenį nuo mikrofono šalin. Debatai baigėsi. Gink Dieve, jokio susitaikymo ir jokio paminklo. O kad partizanai patvarkė tą stribų lizdą, tai tikrai gerai. Bent niekas nepasakė negerai.

Ir visgi šitame visuotiname aiškume ir gerume išlieka šis tas neaiškaus, ko vėlgi paprastas kaimo žmogus gali ir nesuprasti.

Nušovei stribą, nušauk ir stribienę

A. Anušauskas pasakė: Lebrikai buvo kalti, todėl taip su jais ir atsitiko. Trys vyrai buvę gerai ginkluoti stribai, reiškia, kalti. Bet kokia moterų kaltė?

Patyrusiam istorikui, ko gero, aišku. Stribienės yra stribų bobos (žmonos). Jos stribams gamina valgį, jos plauna stribų dvokiančius stribiškus rūbus, jos valo purve ir kraujuje primirkusius stribų batus. O blogiausia, jos gimdo stribvaikius. Todėl jos irgi kaltos. Šiuo konkrečiu atveju jos abi pagimdė, berods, septynis, aštunto nebespėjo. Jaunesnioji buvo gan jauna, tad galėjo dar ir daugiau pagimdyti. Bet nušovė, ir viskas užsibaigė.

Pasidairius po mums jau pažįstamo Aukštaitijos „Siaubūno“ istorijas, pasidaro viskas dar aiškiau.

Viename likvidaciniame lape „Siaubūnas“ parašė: „Š/m. lapkričio 5 d vakare Papiškių kaime likvidavom (...) išdavyką, Gečį Praną ir kartu jo žmoną Gečienę Leokadiją“.

Po to vėlgi tas pats herojus likvidavo apylinkės pirmininką Lapušauską ir kartu jo žmoną Lapušauskienę (abi moterys buvo nėščios).

Pradžioje jis dar likvidavo mokytoją Stasiulionį, bet Stasiulionienę tik sužeidė. Gerai nepataikė. Buvo dar neįgudęs.

Istorija moko: jei nušovei išdavyką, nušauk ir išdavykienę. Jei nušovei stribą, nušauk ir stribienę.

Istorikui šiuo klausimu klausimų nekyla.

Bet kodėl nėra klausimų eiliniams Seimo nariams, tai yra ne istorikams?

Kodėl neiškyla klausimų krikščioniškos šeimos gynėjams bei dirbtinio apvaisinimo priešininkams R. Dagiui bei A. Širinskienei? Jie piktinasi, kad per dirbtinio apvaisinimo procedūras gali kažkur nusimesti kokia nors neapskaityta ląstelė ar pora susijungusių ląstelių, kad tokie dalykai esą žiauriai nekrikščioniški. O čia pyškina nėščias moteris, ir viskas krikščioniška?

Nekyla joks klausimas ir NATO specialistei R. Juknevičienei, kuri, jos žodžiais, yra apšalusi nuo to rusiško žodžio, prasidedančio raide „b“. Bet, regis, buvusi gydytoja, o dabar politikė, visai nešąla dėl čia paminėto elgesio su moterimis. Retorinis klausimas: ar mūsų kariai, dalyvaujantys NATO misijose, taip pat elgiasi su talibanėmis, kaip buvo pasielgta su stribienėmis? Bet čia dar ne pabaiga.

Greitai paaiškėjo, kad A. Anušauskas kalbėjo netiesą ar tiesiog apsimelavo. Nėra jokių dokumentų, jokių įrodymų, liudijančių, kad Lebrikai stribavo. Sušaudyti ne stribai ir ne stribienės. Žiauriai susidorota su visai nekaltais žmonėmis.

Tai reiškia, kad ne D. Kepenis manipuliuoja melagingais faktais, o istorikas kuria melagingas istorijas, ne Kepenis šoka ant nužudytų žmonių kaulų, o tai daro istorikas. Kyla abejonių ir dėl istoriko apsiskaitymo. Gal jis skaito negeras knygas, kad taip elgiasi?

Kaip elgiasi istorikas, taip kvailai susiklosčius situacijai? Paprastas kaimo žmogus greičiausiai atsiprašytų, sakytų, apsikiaulinau, dovanokit. Bet istorikas ir dargi politikas – ne paprastas kaimietis. Jis neatsiprašo.

O ką daro Seimas tokioje situacijoje? Ogi nieko nedaro. Nieko nebesiaiškina ir į sąvokas nebesigilina. Niekas nepasmalsauna dėl nužudytų moterų, dėl jų vaikų likimų, dėl to, kaip Lebrikų jauniausia dukra Juzė beveik trisdešimt metų vaikšto po Lietuvos institucijas ir negauna atsakymo, kas ir kodėl taip pasielgė su jos šeima. O štai pradžioje paminėtas Lebrikų sūnus Jurgis taip ir iškeliavo, neradęs / negavęs atsakymo, kas, kodėl, už ką.

Matyt, istorikas teisus – reikėjo. O jei ir nereikėjo, vis tiek reikėjo, nes iš mirusių nebeprikelsi. Ir kelti neverta. Ne ta kraujo grupė. Tegul ilsisi ramybėje. Ir tegul niekas niekam šias klausimais nebekvaršina galvos. Amen.

Dėl sąvokų

Ant Lebrikų jau sudėjome taškus. Reiktų padėti kokį taškelį ir ant sąvokų.

Gerbiamas istorikas sako, kad tą rusišką sąvoką „banditas“ mums atnešė ir paliko okupantai. Matyt, taip ir buvo. Todėl ji nevartotina.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tas žodis tam tikrais atvejais visgi yra vartojamas.

Tačiau nesakyčiau, kad jis populiarus. Pastebėjau, kad net nužudytų asmenų vaikai, su kurias man teko bendrauti, to žodžio nelinkę tarti. Tiesiog sako: „jie“, „jis nušovė“, „jie užmušė tėvą kieme su akėčių virbu“, „jis pasakė mano mamai – tavo vyrą nudėjom kaip šunį“ (čia Kraujelio žodžiai, ištarti kolūkio arklininko žmonai).

Seimo nariai Lebrikų tragedijos kontekste vartojo sąvokas „laisvės kovotojai“, „laisvės gynėjai“, „partizanai“. Drįstume suabejoti, ar tokių sąvokų vartojimas yra korektiškas, kai kalbame apie konkrečią egzekuciją. Vargu ar jos priimtinos ir teisiniu požiūriu.

Lietuvos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, teisių atstatymo“ 1 straipsnis sako: „Ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais“. Gi to paties Įstatymo 2 straipsnis sako, kad aukščiau paminėta nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems „beginklių civilių žmonių žudynėse bei kankinimuose“. Taigi įstatymas rezistentus vadina kariais savanoriais. O tie, kurie dalyvavo civilių žmonių žudymuose bei kankinimuose, nėra kariai savanoriai. Jie nėra laisvės gynėjai ar laisvės kovų dalyviai. Būtent tuos, kuriuos įstatymas išbraukia iš karių savanorių tarpo, paprasti kaimo žmonės kartais pavadina minėtu rusiškos kilmės žodžiu.

Esmė ne vien pavadinime ir ne tiek pavadinime.

Įstatymas brėžia raudoną liniją. Vienoje pusėje kova už laisvę. Čia kovoja kariai savanoriai–laisvės gynėjai. Kitoje pusėje jau nebe kova už laisvę, o smurtas. Ten smurtautojai. Šiuo įstatymu leidėjas kategoriškai atriboja kovą už laisvę nuo nusikalstamų ar galimai nusikalstamų veikų.

Bet štai kokia paradoksali situacija klostosi mūsų laikais, mūsų teisinėje valstybėje. Neretai ta įstatymo nubrėžta linija ignoruojama. Ir ne šiaip ignoruojama, o dargi tai, kas yra anapus, išaukštinama.

Panašu į tai, kad ir pirmasis faktinis šalies vadovas ąžuoliuką sodino būtent anapus ribos. Tai yra ne ten, kur vyko kova už laisvę, o kur vietinių gyventojų kraujas liejosi laisvai. Tikriausiai dėl tos priežasties ąžuoliukas ir neprisiėmė.

Gerbiamo profesoriaus lyrinį herojų pegasas taipogi galimai užnešė ne tik labai aukštai, bet ir į šalį anapus ribos. Todėl jo stebimas vaizdas apačioje tapo gerokai iškreiptas.

Aukščiausiojo teismo kolegijos įsivaizduojamas valstybingumo rūmas panašėja į savavališką statinį, į Neringos motelį ar Vijūnėlės dvarą. Jo bent vienas kampas, sumūrytas iš kraujeliško tipo veikų, stūkso anapus įstatymo nubrėžtos raudonos linijos. Todėl su laiku tą statinį gali tekti rekonstruoti.

O gerbiamam istorikui įstatymas ir ta linija visiškai negalioja. Istoriko tyrimai byloja, jog rezistentų, žudžiusių bei kankinusių civilius žmones, išvis nebuvo. O jeigu kas nors ir buvo, tai buvo daroma iš reikalo. O tai jau visai kitas reikalas.

Daugmaž tokios pat pozicijos laikosi ir Centras (galim pastebėti, kad Centro nuomonė visada sutampa su A. Anušausko nuomone, o jei kartais nesutampa, tai vėliau vis tiek sutampa). Jis suteikinėja kario savanorio vardus, nekreipdamas pernelyg dėmesio į įstatymus, juos pažeisdamas. Grubiausiu aukščiau minėto įstatymo pažeidimo pavyzdžiu laikytinas kario savanorio statuso suteikimas „Siaubūnui“. Maža to (nors to tikrai nemaža), buvusi Centro direktorė Dalia Kuodytė „suveikė“ – pramušė „Siaubūnui“ ir Vyčio kryžių.

Akivaizdu, kaip ignoruojamas įstatymas, kaip pažeidžiama ta įstatymo nubrėžta raudona linija, kai smurtas suplakamas su kova už laisvę, kai smurtautojas užkeliamas ant garbės pjedestalo ir pristatomas tautai bei pasauliui kaip viso partizaninio pasipriešinimo herojus. Na, jeigu ne visai viso, tai bent Aukštaitijos fronto.

Tokiu būdu sąmoningai ar nesąmoningai, tyčia ar netyčia pažeminamas, apjuodinamas partizaninis pasipriešinimas.

Bet kokios nedraugiškos šalies nedraugiškas asmuo gali dabar pasityčioti iš mūsų, sakydamas, ką darė tas jūsų pasipriešinimas, jeigu jo vėliavnešys liejo vietinių gyventojų, netgi namų šeimininkių, kraują.

Jeigu tokio asmens („Siaubūno“) išaukštinimą būtų suorganizavęs koks nors KGB agentas, sakytume, gerai padirbėjo – apdergė pasipriešinimą ir sukiršino visuomenę. Deja, visa tai padarė ne KGB agentas, ar greičiausi ne agentas.

Smurto garbinimas taip pat yra smurtas

Viešai demonstruojama pagarba smurtui taip pat yra smurtas. Tai psichologinis smurtas. Jis skaudžiai žeidžia smurto aukų artimuosius.

Įsivaizduokit, kaip turi jaustis žmogus, kai aukšti valstybės veikėjai viešai garbsto jo tėvų žudiką.

Neįmanoma pagerbti smurto, tuo pačiu nepaniekinant smurto aukų, nepasityčiojant iš aukų artimųjų. Kartais tos patyčios tiesmukos, kartais ne.

Sakykime, istorikas tai daro tiesmukai. Jis Lebrikus vadina gerai ginkluotais stribais, o jų artimuosius – stribų artimaisiais.

Akivaizdžių patyčios apraiškų galime aptikti ir istoriko moksliniame darbe. Kaip jau pastebėjome, anot istoriko, visi partizanų likviduoti asmenys buvo NKVD agentai, kolaborantai, išdavikai ir pan.

Žinoma, buvo ir tokių, bet buvo ir ne tokių. Tai iš tų ne tokių istorikas ir tyčiojasi, vadindamas juos visus tokiais ir todėl teisėtai nužudytais.

Žymiai populiaresnės netiesioginės patyčios. Tokiu atveju apie smurto aukas nekalbama. Tik giriamas smurtautojas.

Pavyzdžiui, Aukščiausiojo teismo kolegija pasityčioja iš „Siaubūno“ aukų, apie jas net neužsimindama, bet teigiamai vertindama „Siaubūną“ už jo darbus valstybės labui. Kokie jo darbai, nebesikartosim.

Kyla klausimas: iš kokių sielos gelmių kyla pagarba smurtui ir panieka smurto aukoms? Kokios tos gelmės? Sunku pasakyti, bet vargu ar jos itin gilios.

Šios pagarbos viešas demonstravimas, kuris taipogi yra smurtas, stoja į vieną ar į netolimą gretą su mūsų laikais paplitusiu smurtu artimoje aplinkoje, su girtų tėvų prieš vaikus smurtu, kuris, kaip žinia, kartais baigiasi tragiškai, su patyčiomis jaunimo tarpe, kurias neretai palydi savižudybės.

Visi šie reiškiniai turi bendrą matą – tai nepagarba ar net panieka žmogui, žmogaus gyvybei.

Tokios paniekos gyvybei simboliu galėtume laikyti asmens, nužudžiusio nėščias moteris, apdovanojimą Vyčio kryžiumi.

Be abejo, su nepagarba / panieka žmogui neretai kartu reiškiasi ir kiti kokie nors motyvai. Galimas daiktas, kad taip elgdamasis politikas bando patraukti savo pusėn tam tikrą rinkėjų ratą. Jeigu politikas tik pajus, kad stribų bei KGB agentų temos praranda paklausą, praranda rinkėjų susidomėjimą, galimas daiktas, jis imsis ko nors kito. Bet kol kas to kito nereikia.

Tikėtina, kad AT kolegija irgi taip negalvoja apie „Siaubūno“ veiklą, kaip kad apie ją parašė nutartyje.

AT teisėjai žino Lietuvos įstatymus ir Europos teisines normas bei EŽTT praktiką. Žino, kas yra nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, bet vis tiek ėmė ir įrašė tą sakinį.

Kaip žinia, A. Kraujelio žūties byloje, dabartinių ar buvusių politikų spaudimas teismams buvo akivaizdus. Buvo pagrasinimų išvaikyti teisėjus, buvo pabarimų. Berods, buvo skundžiamasi ir Prezidentei. Girdi, teisėjai neteisingai teisia. Girdi, jie (teisėjai) neišmano Lietuvos istorijos. Visko buvo. Žemesnės instancijos teismai atsispyrė spaudimui. Netgi viename žemesnės instancijos teisme buvo pasakyta, kad A. Kraujelis žudęs moteris ir daręs kitas nusikalstamas veikas.

AT kolegija, matyt, pasidavė . Ėmė ir įrašė tą frazę į nutartį. Ji įrašyta be jokio ryšio su visu tekstu, tarsi ji būtų nukabinta nuo lubų.

Ta pačia proga galime pastebėti, kad prokuratūra, ypač Generalinė, šia tema taip pat atidavė duoklę politikai.

A. Kraujelio žūties / nusižudymo byloje buvo apkaltintas pirmasis Lietuvos Respublikos VRM ministras Marijonas Misiukonis. Jau pačioje pradžioje buvo konstatuota, kad M. Misiukonio veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties ir byla buvo nutraukta. Bet ne be politikų pastangų byla buvo atnaujinta ir beprasmiškai tęsiama daugelį metų. Pagaliu buvo surašytas absurdiškas kaltinimas ir byla atiduota Panevėžio apygardos teismui. Teisme greitai buvo pasakyta, kad nėra nusikaltimo sudėties. Kas visą laiką buvo akivaizdu.

Gerbiamam profesoriui beliko tik atsidusti. Jis tarė: „užuojauta Panevėžio teisėjams, nežinantiems Lietuvos istorijos“. Jei teisėjai būtų pasiskaitę bent čia minimo istoriko istorijas, tai ir be nusikaltimo sudėties būtų galėję pasodinti. Matyt, nepasiskaitė.

Čia padarysim nedidelį ekskursą istorijos nežinojimo klausimu.

Lietuvos istorijos nežinojimas tapo opia problema ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Jau pastebėjome pradžioje, kad istorijos nežino, todėl ir į šuns dienas istoriko išdėtas D. Kepenis. Istorijos nežino kiek anksčiau vėlgi istoriko smarkiai supeiktas buvęs VŠĮ „Vilnius go“ vadovas Darius Udrys. Istorijos nežino ir šio teksto autorius, kurį vėlgi gerbiamas istorikas buvo labai skaudžiai pašiepęs, dėl ko jam (šio teksto autoriui) po šiai dienai labai gėda.

Bet tai dar pusė bėdos. Baisiau, kai istorijos „nežino“ Panevėžio teismas. Kai jos „nežino“ Apeliacinis teismas, palikęs galioti Panevėžio teismo išteisinamąjį nuosprendį. Nors AT kolegija Kraujelį ir pagyrė, bet vis tiek ji istorijos nežino. Ji nekvestionavo žemesnės instancijos teismų sprendimų.

Pagaliau Lietuvos istorijos nežino Europos žmogaus teisių teismas, priėmęs Lietuvai nepalankų sprendimą vienoje pokario įvykių byloje.

Taigi, įstatymai nebereikalingi ar nelabai reikalingi. Privalu vadovautis teisingos istorijos žinojimu. Kokia istorija teisinga, nebesikartosim.

Ar galima buvo nušauti mažiau

Peržvelgus kai kuriuos konkrečius likvidacijų atvejus kyla abejonių, ar būtinai reikėjo jų tiek. Gal galima buvo mažiau. Gal nereikėjo partizanų rėmėjų gečių, valstiečių lebrikų, kolūkio arklininko Litvinavičiaus, kolūkietės, tik ką įstojusios į komjaunimą Šidlauskaitės (tuo pat metu ten pat įstojo ir profesorius), visų nėščių moterų ir pan.

Tokios abejonės sustiprėja, susipažinus su to meto statistika, kuria operuoja ir gerbiamas istorikas.

Statistika rodo, kad mūsų broliai estai (nors jie nelabai nori vadintis mūsų broliais) elgėsi kitaip.

Jie faktiškai nešaudė vietinių gyventojų, istoriko vadinamų išdavikais.

Šiais rodikliais mes daugelį kartų aplenkėm ne tik estus, bet ir latvius. Aplenkėm ir Vakarų Ukrainą. Tais keturiasdešimt septintaisiais, kai Lietuvoje buvo likviduota arti dviejų tūkstančių vietinių gyventojų, Estijoje, sunku patikėti, tik 16 asmenų. Ne ką daugiau Latvijoje – 36. Vakarų Ukrainoje, kuri gyventojų skaičiumi buvo gerokai didesnė už Lietuvą, žuvo du kartus mažiau vietinių gyventojų negu Lietuvoje. Buvome regiono lyderiai, estai autsaideriai.

Galima būtų pamanyti, kad estai padarė neleistiną istorinę klaidą. Jie leido išdavikams laisvai veikti, laisvai visus išdavinėti ir laisvai auginti savo vaikus – būsimą išdavikų kartą ar net išdavikų kartas, nes tokie dalykai persiduoda.

Bet istorija tos estų klaidos nepatvirtina. Estai atgavo nepriklausomybę. Jie įstojo į NATO, į Europos Sąjungą. Europoje jie atrodo gerai, netgi labai gerai. Žymiai geriau už mus. Ir, kas svarbiausia, jie neemigruoja iš savo šaltos, niūrios Estijos. Sako, jiems Estijoje gerai.

O mes, tada tūkstančius kloję vardan tos, dabar dar didesniais tūkstančiais bėgame iš jos, iš šalelės mylimos, ir nežinia, ar kada nors sustosime. Jei prie to dar pridėsim gausias savižudybes, nemažėjančias netektis keliuose ir visa kita, tai, kaip sako mūsų laikų Ostapas Benderis, vaizdelis ne koks. Kas rūpinsis valstybingumu?

Paradoksalu, bet gali atsitikti taip, kad mes kai kurias aspektais supanašėsime su estais. Išmušus valandai x (visgi tikėkimės, kad tokia valanda neišmuš) estai kaip nešaudė estų, taip ir nešaudys. Mes irgi nebešaudysime savo tautiečių arba tai darysim labai saikingai, nes nelabai bus ką ir šaudyti.

O dėl paminklo – jį reikia pastatyti. Brandi tauta, nebijanti savo istorijos, privalo įamžinti tuos savo žmones, kurie gyveno, norėjo gyventi ir tam gyvenimui turėjo teisę.