Autovampyrizmas
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/autovam... 2018-08-14 13:11:44, skaitė 618, komentavo 1
Visi žino, kas yra vampyrizmas, šia tema daug visko prirašyta, su vampyrizmu dauguma žmonių susiduria kiekvieną dieną – šeimoje, darbe, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių tarpe. Anaiptol ne visiems pavyksta apginti savo asmeninės erdvės ribas.
Tačiau yra dar vienas vampyrizmo variantas, kurį žmonės ne visada suvokia, kadangi mes nelaikome jo negatyviu elgesiu. Kalba eina apie autovampyrizmą. Kai žmogus pats prieš save imasi tokių veiksmų, kurie daro jam žalą, gadina sveikatą, išsekiną energiją, kurią galima būtų nukreipti konstruktyvesne linkme.
Yra kelios autovampyrizmo rūšys. Pateiksiu su pavyzdžiais.
„Aš privalau“
Puiku, kai sugebi kontroliuoti savo gyvenimą ir jausti atsakomybę. Visai be „privalau“ žmogus negali gyventi. Tačiau kartais tasai „privalau“ pradeda kenkti. Du pavyzdžiai:
Pirmas. Vyriškis pabunda ryte, jausdamas nugaros skausmus. Skausmas dar silpnas ir jis nekreipia į jį didelio dėmesio, eina į darbą. Darbe kolega paprašo nunešti sunkias popierių dėžes į kitą kabinetą. Vyriškis sutinka (nes „privalo“ padėti kolegai), skausmas stiprėja, tačiau vyriškis toliau jį ignoruoja. Visą dieną prasėdi darbo vietoje (nes „privalo“ būti darbe, neprivalo eiti pas gydytoją, privalo būti geru darbuotoju). Nuo sėdėjimo skausmas dar labiau sustiprėja. Vyras važiuoja namo, sutinka palei namus kaimynę, padeda jai užnešti sunkius krepšius su pirkiniais (nes „privalo padėti moterims, jos jus silpnoji lytis“). Vakare skausmas jau sunkiai pakeliamas, žmogus griebiasi tablečių, kurios nepadeda ir jis visą naktį negali užmigti.
Antras. Moteris susitikinėja su vyriškiu, kuris atsiveda į jos namus vaiką iš pirmos santuokos. Iš pradžių valandai, paskui – kelioms, paskui vaikas praleidžia su jais visas išeigines ir galiausiai pasilieka visam laikui. Santykiai su vyriškiu nustumiami į antrą planą, nes dabar reikia rūpintis svetimu vaiku, kuris jos atžvilgiu vis priešiškesnis, o taip pat darosi vis labiau užsispyręs, ima pažeidinėti jos asmeninę erdvę. Tačiau ji „privalo“ ir šitas „privalau“ susideda iš daugybės įvairių aspektų – privalau tapti vaikui mama, privalau būti gera, privalau padaryti taip, kad vyras pamatytų, kokia gera mama galiu būti ir t.t. Visa tai labiausiai kenkia jai pačiai. Tokiems santykiams iššvaistoma labai daug energijos, moteris numoja ranka į savus poreikius, daro tai, ko visiškai nenori daryti.
Bet kuriuo iš šių dviejų atveju žmogus tampa savo paties pareigingumo įkaitu. Pareigingumo, kurį jis atsinešė iš vaikystės, kurio aiškiai nesuvokia ir kuris blokuoja paties žmogaus troškimus bei vertybes.
Antroji autovampyrizmo rūšis – „Negalima“. Vienas dažniausiai mano darbe pasitaikančių pavyzdžių – kai žmogus pats sau uždraudžia jausti. Niekam ne paslaptis, kad jausmai ir emocijos – tai energija, kuri, jeigu jos nepanaudosime, bus nukreipta į mūsų vidų. Psichologijoje esama termino „autoagresija“ – kai žmogus tampa pats sau priešu, pradeda pats sau kenkti. Nukreipdamas į save negatyvius jausmus, jis griauna savo asmenybę, sveikatą, kadangi neišreikštos emocijos, neišlieti jausmai suryja labai daug energijos, o tai emociškai išsekina, sukelia psichosomatines ligas, depresiją.
Trečioji autovampyrizmo rūšis – „aš nesugebėsiu“. Šiuo atveju žmogus tampa savo paties baimių įkaitu. Kartais baimė paralyžuoja iki tokio lygio, kad žmogus negali išeiti iš namų.
Baimių priežastys slypi vaikystėje. Artimi žmonės aiškino žmogui: „turi nesusidorosi, tau vienam nieko nesigaus, duok, aš pati padarysiu, vėl nesąmonių pridirbai…“ Jau tada žmogui sudėtinga imtis kokios nors veiklos, neatsižvelgiant į aplinkinius. Jis ieško pritarimo, palaikymo, nes viduje neturi į ką atsiremti, pats savimi netiki. Metų metus jis save įtikinėja, kad yra niekam tikęs, kad jam išties nieko nesigaus.
Kitas variantas gali atrodyti taip: žmogus išsikelia pernelyg sudėtingą tikslą, siekia pačių didžiausių aukštumų, o kai pajunta, kad nieko nesigaus, šis suvokimas labai greitai sugrąžina jį į realybę. Jis vėl pasijunta nevykėliu, nieko nesugebančiu. Tačiau čia pražiopsoma viena labai svarbi detalė: ne žmogus yra nevykėlis, o patys tikslai ar jų pasiekimo laikas gali būti nerealūs. Ir kuo labiau žmogus save menkina už nesėkmę, tuo labiau tolsta nuo savo tikrojo „Aš“.
Kokia galėtų būti išeitis?
Pirmuoju atveju reikia iš naujo peržiūrėti savo įsipareigojimus ir susiformuoti savas vertybes. Dauguma senųjų mums jau nebeaktualios, praėjo daug laiko nuo tų dienų, kai tėvai mums šias vertybes įskiepijo. Reikia viso to atsikratyti ir susirasti kažką naujo, aktualaus šiuo momentu.
Įsiklausykite į kūno signalus. Bet koks skausmas – tai signalas, kad organų veikla sutriko. Ne visada šis sutrikimas tiesiogiai susijęs su kūno sveikata. Kalba eina apie emocinę sveikatą, kuria irgi reikia rūpintis.
Antruoju variantu reikia ieškoti saugių būdų reikšti emocijas, kad jos nesikauptų organizme. Taip pat atlikti vidinių draudimų reviziją ir paieškoti priežasčių, dėl ko sau draudžiate vieną ar kitą dalyką. Ir kai kuriuos draudimus galima panaikinti.
Trečiuoju variantu – suraskite gilumines savo baimių priežastis. Daugumą baimių įskiepijo tėvai. Šitai supratę, lengviau atsikratysite bent jau dalies iš vaikystės atsineštų baimių. Su visomis kitomis galima „susitarti“: išsikelkite sau realų tikslą, rašykite pasiekimų dienoraštį, apskaičiuokite rizikas, džiaukitės savo mažais žingsneliais link pasitikėjimo savimi.