Prezidento rinkimai: šansas permainoms ar eilinis šnipštas?
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-08-23 19:12:22, skaitė 501, komentavo 1
Jau visai arti galo D. Grybauskaitės prezidentavimas. Nuo 2009-ųjų Daukanto aikštėje šeimininkaujanti buvusi TSKP funkcionierė norom nenorom turėsianti užleisti savąją vietą kažkam kitam. Kas bus šis sekantis, bent paprastiems mirtingiesiems lieka atviru klausimu. Bet jau kuris laikas, kaip šmėžuoja ištisa plejada kandidatų, o su jais – ir visa puokštė atitinkamų politinių iliuzijų. Išsklaidykime jas blaiviu žvilgsniu.
1. Prezidento postas Kovo 11-os Lietuvoje
Pradėkime nuo bendrų dalykų. Taip sakant, nuo reikalo esmės. Kokia dabarties Lietuva ir ką joje reiškia pati prezidento įstaiga.
1992-ųjų Konstitucija mūsuose teisiškai įforminta kapitalistinė visuomenė su taip vadinamomis demokratinėmis institucijomis. Tai – gražiais šūkiais papudruota iš buvusių TSKP nomenklatūrininkų, spekuliantų bei eilinio kriminalo išaugusios lietuviškų buržujų oligarchų klasės valdžia. Tiesa, su pasirinkimo regimybe, kuomet leidžiama keistis politikų veidams ar netgi partijoms, kol tik jie visi aptarnauja elitą, kolektyvinį parazitą. Tipiška turčių „demokratija“, kurios politikos viršūne yra parlamentinis šou.
Prezidento postas čia figūruoja ne vien simboliškai. Be užsienio politikos, prezidentui duodamos galimybės kažkiek kontroliuoti ir patį Seimą. Pirmuoju tokiu mūsuose buvo išsigimusios LKP vadukas, LDDP, paskui LSDP veidas A. Brazauskas. Jį pakeitęs „dipukas“ V. Adamkus su palyginti neilgu bei nepasisekusiu R. Pakso ir jo „tvarkiečių“ pakilimo intarpu.
Su Brazausko bei trumpalaike Pakso išimtimi – prezidentų būta bent tariamai nepartinių. Tokia ir dabar prezidentaujanti Grybauskaitė, kurią dar 2008-ais ir anksčiau faktiškai rėmė konservatoriai su savo patriarchu V. Landsbergiu. Bet tada, kaip ir dabar, negalėdami atvirai kelti „savo“ žmogaus, jie tai padarė užmaskuotai. Dar daugiau, tuometės kapitalizmo krizės ir „LEO LT“ skandalo fone žaidžiant neva antioligarchiniais lozungais.
Ko jie verti, galiausiai teko pamatyti iš Grybauskaitės ir E. Masiulio susirašinėjimų. Kaip „gražiai“ tartasi su skandalinguoju „MG Baltic‘u“. Ką bekalbėti apie jos nešvarius darbelius tada pirmąjį „Akropolį“ stačiusios „VP Market“ grupės (Maximos) naudai būnant finansų ministre 2001-2004 metų laikotarpiu. Juolab, pačią šios moters biografiją, kuria raudona gija nuo TSKP ir „platforminės“ LKP laikų eina visiškas idėjinis, moralinis neprincipingumas.
Nenuostabu, kad dažnas spėjo nusivilti Grybauskaitės darbais darbeliais ir dabar, jei ne visai numojo ranka politikon, tai sėdi ir kažko laukia. Ko? Ogi išgelbėtojo. Šiuo atveju, „vilties prezidento“, kokie, kaip įprastai, prieš rinkimus dygsta lyg grybai po lietaus.
Esą ateisiąs „naujas“ žmogus ir viską sutvarkysiąs. Kad prezidento įgaliojimai net teisiškai riboti – nė motais. Kaip nė motais ir ta atrodytų paprasta aplinkybė, kad prezidento, kaip visos kitos institucijos kapitalizme, aptarnauja ne plačiųjų liaudies sluoksnių, bet buržujų viršūnėlės, t. y. valdančiosios klasės reikalus. Ką aiškiausiai parodo ilgalaikė (beveik 30-ies metų) rinkimų praktika Lietuvoje, į valdžią atvedanti tik skirtingų atspalvių, bet tapačios esmės partijas, kurios visos ligi vienos žaidžia pagal tas pačias sistemos taisykles.
Tiesa, tūlas rinkėjas Lietuvoje šito nesupranta. Dažnas nė suprasti nenori. Užtat ir deda tokias viltis. Geros ar blogos, bet jos yra. Todėl, kaip ten bebūtų, vertėtų apžvelgti bent pagrindinius nebe už kalnų esančio prezidentinio rinkimų šou dalyvius.
2. Sistemos išrinktieji
Ryškiausieji, be abejo, tie, kuriems pavykę gauti tam tikrą sistemos „pašventinimą“. Juos laikykime sisteminiais, arba, taip sakant, „normaliais“ kandidatais. Tais veikėjais, už kuriuos labiausiai būtų linkęs atiduoti savo balsą eilinis savimi patenkintas miesčionis.
Gitanas Nausėda (g. 1964). Kandidatūros dar nepaskelbęs, bet jau kurį laiką bene žymiausias „favoritas“ žiniasklaidoje. Ilgametis Skandinavijos bankų (nuo 2008 m. – SEB banko), taigi stambaus finansinio kapitalo atstovas Lietuvoje. Dar nuo 1992-ųjų kaip „mokslininkas“ aršiai gynęs nežabotą „laisvą rinką“, o kažkada labai jų nemėgęs, dabar propaguoja progresyvinius pajamų mokesčius, demagogiškai kritikuodamas skurdą ir nelygybę. Matomai „piarinasi“ prieš rinkimus, kuriuose sieksiąs pritraukti manančius, esą „išrinksim Gitaną – gyvensim kaip Švedijoj“. Nors tai ne prezidento galioje. Dar daugiau, nors būtent Gitano aptarnaujamų bankų dėka Skandinavijos kraštai lobsta tokių šalių, kaip Lietuva, sąskaita.
Visvaldas Matijošaitis (g. 1957 m.). Tarybiniais laikais buvęs „mentas“. Dabar - multimilijonierius „Vičiūnų“ savininkas, turtus susikrovęs kone gyvuliško Plungėje veikiančių gamyklų darbininkų išnaudojimo sąskaita. 2010-ais ėmęs viešai reikštis Kauno vietinėje politikoje, 2015-ais tapęs miesto meru. Nuo tol spėjęs neblogai aptvarkyti ankstesnio mero (konservatoriaus A. Kupčinsko) apleistą laikinąją sostinę. Aišku, kam vogti Kaune, kai gauni milijonines įplaukas iš Plungėje tau atidirbinėjančių vergų? Žinoma, Kauno miesčionijai tai ne argumentas. Tesijaudina tuo plungiškiai. Štai čia atėjo „vierchas“ mūsų miesto sutvarkyti – ir gerai! Panašu, dabar jis taikosi į prezidentinę kėdę. Tiek savų reikaliukų, tiek asmeninės šlovės dėlei. Kažin, gal čia ir išeitų „lietuviškas Trampas“?..
Vygaudas Ušackas (g. 1964). Ilgametis diplomatinis darbuotojas, 2001-2006 m. buvęs Lietuvos ambasadoriumi JAV ir Meksikoje, o nuo 2013-ųjų, ES įgaliotiniu Rusijoje. Jau beveik dešimtmetis (2010 m.), kaip TS LKD narys. Pažiūros ir interesai – aiškūs. Tikėtinas konservatorių kandidatas, tiksliau, atvertoji jų korta (kol svarbiausios tos, kurios lieka neatskleistos...). Jau vykdo priešrinkiminę kampaniją, tikriausiai norėdamas kilti aukščiau karjeros laiptais. Ryškumu tikrai neprilygstantis nei Nausėdai, nei Matijošaičiui, todėl, tikėtina, labiau „atsarginis“ variantas.
Petras Auštrevičius (g. 1963). Buvęs diplomatas, paskiau pasukęs partinės politikos keliu, nuo 2006-ųjų tarp pagrindinių „MG Baltic“ skandalo pasėkoje byrančio Liberalų sąjūdžio lyderių. Ypač garsus „eurofilas“, ES, kaip federacinės valstybės šalininkas. Pavyzdinis „globalios Lietuvos“ atstovas su nemenku praeities įdirbiu ir politiniu kapitalu. Tiesa, jo pozicijas žymiai pabloginę pastarųjų metų įvykiai. Todėl, neabejotinai būdamas sistemos žmogumi, vargu ar Auštrevičius galėtų būti favoritu. Bent pagrindiniu.
Esama ir kitų veikėjų. Bene ryškiausias galimas kandidatas, iki 2019-ųjų (ne) dalyvavimo rinkimuose klausimu tylėsiąs „mentas“ – premjeras S. Skvernelis (g. 1970). Jis, kaip Nausėda su Matijošaičiu, būtų iš ties tikėtinas prezidentas. Ypač parankus savo tariamu nepartiškumu. Juolab, „susidėjimu“ su R. Karbauskio LŽVS, kaip galima priedanga, jei visgi pasirodytų, kad jo esama Landsbergio žmogaus.
Tokie pagrindiniai veidai. Jie visi – sisteminiai. Niekad gyvenime nenutolę nuo lovio. Visad priklausę vadinamajam elitui. Esminiais klausimais jų požiūriai sutampa. Visi už esamą santvarką. Visi – kapitalistai arba jų pakalikai. Nei vienas jų neabejoja šventomis karvėmis, kaip šuniškas klusnumas JAV, juolab organizacijomis kaip NATO ar ES. Kiekvienas jų pagrinde tik tęstų tai, ką ligi šiol darė Grybauskaitė.
3. „Antisistemininkai“ (tikri ar tariami)
Greta „padoriosios“ miesčionijos numylėtinių turime ir kiek kitokio tipo kandidatus. Taip vadinamus nesisteminius ar net „antisisteminius“ veikėjus. Tiesa, pretenzijos į „antisistemiškumą“, kaip ir pačios „sistemos“ supratimas šiais atvejais – miglotas, be konkretesnio apibrėžtumo. Bet esmė paprasta – neigimas, protestas prieš esamą padėtį. Kokių permainų tokie veikėjai siekia – kitas klausimas.
Tačiau mūsuose jų esama. Be to, jie turi sekėjų ir kreipiasi būtent į labiausiai nepatenkintus, labiausiai opoziciškai nusistačiusius gyventojų sluoksnius. Juos ignoruoti, kaip marksistams, t. y. kaip visos esamos visuomenės santvarkos priešams, mums būtų didelė ir neatleistina klaida. Todėl užmeskime akį ir ant jų.
Naglis Puteikis (g. 1964 m.). Klaipėdos politinis veikėjas, iki 2014-ųjų buvęs TS LKD, paskui išstojęs ir nesėkmingai organizavęs prezidentinę kampaniją. Nuo 2016-ųjų – R. Ozolo įkurtos Centro partijos pirmininkas. Sprendžiant iš oficialios biografijos ir bendro fono, atrodytų, žmogus kaip reikiant nepriėjęs „prie lovio“, dargi ne sykį bandęs ieškoti teisybės neteisybe paremtoje sistemoje (pvz. – priešinosi Brazausko vyriausybės vykdytai „Klaipėdos laivų remonto“ privatizacijai). Tad turi tam tikrą ratą pasekėjų, orientuojasi į smulkiaburžuazines esamos santvarkos reformas, žodžiu kapitalizmą su nuolaidomis „paprastam žmogui“. Tuo tarpu užsienio politikos klausimais laikosi valdiškų pozicijų.
Aušra Maldeikienė (g. 1958). Universitetinė ekonomistė, nuo pat nekenčiamų TSRS laikų dirbanti akademinėje srityje. Sprendžiant iš jos bibliografijos (nuo lenininės imperializmo teorijos iki verslo ir verslumo...) – linkus rašyti pagal madas, jei ne užsakymus. Paskelbus nemaža faktinės medžiagos apie dabarties Lietuvos gyvenimo blogybes, bet sisteminių priežasčių (kapitalizmo) niekad neįvardija. Politikoje reiškiasi jau kokį dešimtmetį. Buvusi Liberalų demokratų, paskui Pilietinės demokratijos partijose, o nuo 2016-ųjų per „Lietuvos sąrašą“ atėjusi Seiman. Siūlo 95-ių tezių programą. Kaip ir Puteikis, kelia dalines, į nusivylusį bei pasimetusį žmogelį orientuotas reformas.
Arvydas Juozaitis (g. 1956). Buvęs žymus plaukikas, dar labiau išgarsėjęs kaip vienas pagrindinių Sąjūdžio veidų, 1990-ais dalyvavęs steigiant Liberalų sąjungą, paskui atitrūkęs nuo viešos politinės veiklos. Apie kandidatavimą į prezidentus paskelbęs 2018-ais, greitai sulaukė gan margos „opozicinės“ publikos palaikymo. Mat pastaruoju metu negaili aštrių žodžių apie Lietuvos situaciją. Socialinę nelygybę, augantį skurdą, materialinę, politinę bei kultūrinę degradaciją. Bet ties tuo jis ir sustoja. Apie Grybauskaitę kalba geruoju – ši esą daug nuveikusi Lietuvos labui. ES, NATO ar puolančiojo ruso baubu taip pat neabejoja.
Kitų ryškesnių veikėjų nelabai ir yra. Tiesa, dar turime Z. Vaišvilą, stačiai nuo elitinio lovio nustumtą 1990-ųjų kovo 11-osios signatarą, pastaruosius keletą metų tapusiu vienu pagrindinių esamo režimo kritikų. Bet, nepaisydamas raginimų, balotiruotis jis atsisakė. Todėl šįsyk jis nefigūruoja, nors, kaip atviras ES ir NATO kritikas, būtų buvęs įdomiu kandidatu.
O mūsų išvardytieji veikėjai, net kalbant abstrakčia to prasme, vargu ar laikytini tikrais antisistemininkais, kokiu, galbūt, sąlyginai laikytume minėtąjį Vaišvilą. Nei vienas jų nedrįsta, arba tiesiog nenori mesti iššūkio pagrindinėms dabarties politikos ideologemoms. Kas reikštų atvirai spjauti į veidą vadinamajam „elitui“. Ne, šie piliečiai laikosi „padoriai“, skaityk: skystai. Santvarkos lygmeniu nė nekalbame. Todėl besitikintys pokyčių sulauks tik eilinio šnipšto.
4. Rinkimai kaip farsas
Tuo būdu išaiškėja, kad jokių antisisteminių kandidatų nėra. Kas laukia, tai tik vienos galvos, t. y. Grybauskaitės, pakeitimas kažkuria kita. Niekas iš esmės nesikeis. Nebent detalės. Bet ar tame yra kažkas naujo? Tikrai ne. Tokia situacija net laikytina norma. Pažvelkime į praėjusius 30-į metų. Visada būdavo taip. Nes pati sistema tokia.
Sakysite, o kaipgi Paksas? Taipgi, kad jis atėjo, kaip tada dar „šviežias“ politikierius, stojęs prieš ligtolinę politinę viršūnėlę. Atstovaudamas kitiems, ypač nacionalinio Lietuvos kapitalo sluoksniams, nei „tradiciniais“ buvę veikėjai. Tikėtina, jo svajonė buvo tapti „lietuvišku Putinu“. Bet svajonė ir liko svajone. Jį nuvertus viskas grįžo atgal „į vėžes“, o ir žvelgiant teoriškai Pakso sėkmės atvejis būtų reiškęs nei daugiau, nei mažiau, kaip tam tikrą rokiruotę valdančiosios kapitalistų klasės ir jos politinių atstovų gretose.
Reikalas yra tas, kad dabarties demokratija, kaip nurodėme iš pradžių, tėra tam tikra kapitalo valdžios forma. Tai yra diktatūra, tik veikianti „civilizuotu“ būdu. Nes kas valdo ekonomiką, tas valdys politiką. Tokie visuomeninio gyvenimo dėsniai. Kaip senovės Egipte nebūtų iškilusi vergvaldžių klasės interesams priešingų faraonų dinastija, taip „demokratijoje“ gražiuoju niekad neateis valdžion asmuo ar net partija, kuri stotų prieš kapitalistus, t. y. šių laikų vergvaldžius.
Rinkimai organizuojami tik kaip savotiškas šou, skirtas sudaryti regimybę, esą formaliai užtikrinamos demokratinės piliečių laisvės ir teisės priklauso visiems. Kaip kadaise rašė K. Marksas, išnaudojamieji gauna teisę pasirinkti, kas ateinančius keletą metų vadovaus jų engimui bei išnaudojimui.*
Kad yra taip, kuo puikiausiai rodo Lietuvos tikrovė. Imkime porą pavyzdžių: parlamentą ir referendumus.
Štai 2008-ais A. Kubiliaus dešinioji vyriausybė stačiai apiplėšė tautą. Ją 2012-ais pakeitė neva „kairieji“ su A. Butkevičiumi priešaky. Bet ar kažkas pasikeitė? Ogi niekas. Dar daugiau, prieš išeidami šie mūsų „kairuoliai“ socdemai paliko liaudžiai vadinamųjų darbdavių savivalę pilnai įteisinantį Darbo kodeksą. Nuo 2016-ųjų atėję LŽVS „gražuoliai“ linijos nekeičia. Ta pati mergelė, tik kita suknelė...
Su referendumais, tuo tarpu, kaip tariama „tiesioginės demokratijos“ išraiška – dar gražiau. 2013-ųjų gale vyko masinė, „iš apačios“ kilusi iniciatyva referendumui prieš žemės pardavimo užsieniečiams legalizavimą. Kaip keistai beatrodė, bet referendumas, politiškai itin „margai“ iniciatyvai surinkus reikiamą parašų skaičių, „praėjo“. Tačiau „viršūnės“ jo nenorėjo. Todėl vietoje to, kad būtų jį rengę tą pat dieną, kaip 2014-ųjų prezidento rinkimus (1-as turas gegužės 11-ą; 2-as, 25-ą dienomis), nukėlė referendumą visu mėnesiu vėliau (į birželio 28-ą). Tai, kartu su uždėta informacine blokada, nesunkiai reikalą sužlugdė. Visai kitaip, tuo tarpu, buvo su gerai žinomu 2003-iųjų „alaus, šokolado ir skalbimo miltelių“ referendumu dėl ES. Analogiškai bus ir su 2019-ų prezidento rinkimų datai numatomu oficioziniu referendumu dėl dvigubos pilietybės įvedimo. Nes tiek to, tiek ano reikia valdančiajai klasei.
Jei rinkimais būtų galima kažką pakeisti, „jie“, t. y. valdančioji (kapitalistų) klasė, juos uždraustų. Taip dar 19-am šimtmety teigė amerikiečių rašytojas M. Tvenas. Tai patvirtinančių istorinių pavyzdžių nė nevardysime. Norisi tikėtis, kad skaitytojas jų žinos bent kelis. Esmė, kad balsuoti leidžiama tol, kol pats balsas nieko nereiškia. Tol, kol liaudies masės vaikosi miražų, netrukdydamos kapitalistams sąmoningai ir tikslingai tvarkytis savo reikaliukų. Taip dabar ir yra.
Žaidžiam demokratiją – runkeliukai, anot Landsbergio, ateina prabalsuoti už skirtingus parazitų klanus. Dar daugiau, daliai jų leidžiama keltis „alternatyvias“ platformas ar kandidatus, apie kuriuos kas keletas metų telkiasi įvairūs „marginalinės“ opozicijos veikėjai. Pakovoja su vėjo malūnais, prajuokina tai žiniasklaidoje pastebėjusį miesčionį – ir viskas. Tai pavadinama „politine laisve“. Nors tėra tik jos iliuzija, „mandriau“ tariant – simuliakras. Gaunasi farsas, kurį „viršus“ mums ir duoda kaip „košerną“, taip sakant, leistiną, „normalų“ variantą. Norint kažko daugiau, „apačioms“ jau tenka kovoti, nes gražiuoju niekas neatiduodama.
5. Ką daryti? Dalyvavimo ar boikotavimo klausimu
Vis dėlto būtų klaidinga, supratus rinkimų farsiškumą, tiesiog sudėti rankas ir nieko neveikti. Juolab, jei pretenduojame ilgainiui kurti revoliucinę, t. y. ne prieš atskirą partiją ar vyriausybę, net ne kokį režimą, bet prieš pačią buržuazinę santvarką nukreiptą politiką. Privalu veikti.
Veikimo variantai, bendriausiai paėmus, būtų tokie:
a) dalyvavimas keliant savą, t. y. atvirai antisisteminį kandidatą;
b) dalyvavimas remiant jau esančių jėgų iškeltą tokį kandidatą;
c) aktyvus boikotas, kaip agitavimas piliečių nebalsuoti.
Pagal kurį iš jų veikti, kaip moko dialektika, turėtume spręsti pagal konkrečią konkrečios situacijos analizę. Nei vienas jų, imant savaime, ne geresnis ir ne blogesnis už kitą. Kiekvienas turi reikšti tik priemonę siekiant liaudies sluoksnių klasinio sąmonėjimo, idėjinio bei politinio suaktyvinimo. Istoriškai marksistinės organizacijos yra išbandžiusios visus minėtus variantus priklausomai nuo to, kokia taktika geriausiai pasitarnaujanti ilgalaikių strateginių tikslų (t. y. socialistinės revoliucijos) priartinimui.
Kokia mūsų situacija? Nors liūdna, bet ne tokia jau sudėtinga. Norint nuosekliai vykdyti vieną iš trijų minėtųjų veikimo krypčių, turi egzistuoti realiai veikianti politinė organizacija su gyvais kadrais įvairiuose šalies kampeliuose. Apie lėšas ar kitus išteklius nė nekalbame. Tačiau nieko panašaus nėra. Išsibarstę pavieniai asmenys ar, geriausiu atveju, mažučiai draugų rateliai, kad ir su didžiausiu entuziazmu, tokios organizacijos neatstotų.
Įvykdyti bet kurią iš minėtųjų krypčių dabar objektyviai neįmanoma. Nebent „įvykdymu“ laikytume paprasčiausią veiklos parodiją, kuomet kelių šimtų lapelių išklijavimas pristatomas „politine kampanija“, o vos 5-erių žmogelių pastovėjimai ant gatvių ar kur nors pakampėse įsivaizduojami kaip „mitingai“. Panašių cirkų mūsuose netrūksta, bet jų esti nei daugiau, nei mažiau, kaip laiko ir jėgų švaistymo bei apgailėtino būdo save diskredituoti.
Kalbėkime apie tai, kas kartu ir realu, ir tikslinga. Kadrų turime, bet ne daug. Išteklių taipogi. Ar dalyvauti kame, ar nedalyvauti, bet esmė – pasinaudoti proga užmegzti ryšiams su žmonėmis. Geriau pažinti gyvenimą, o kartu išplėsti gretas naujais draugais. Užsiimti agitacija ir propaganda. Tiesa, palyginti smulkiu mastu, bet netgi tai, elgiantis protingai, gali atnešti teigiamų rezultatų. Čia idėjiškumas ir noras veikti, arba subjektyvus veiksnys, iš ties lemia daug. Jei ne viską.
Kadangi nėra jokio antisisteminio kandidato, kuris būtų vertas bent dalinio palaikymo (o kažko daugiau tikėtis dabartinės Lietuvos politinėmis sąlygomis būtų perdėm naivu), telieka boikoto variantas. Bet aktyviam ir tikrai masiniam boikotui organizuoti visiškai nėra prielaidų. Įmanomas minimalistinis, būtent praeitoje pastraipoje iškeltą modelį atitinkantis veikimo variantas.
Štai Lietuva, kur rinkimai tėra farsas, savotiškai legitimuojantis besitęsiančią krašto socialinę bei politinę degradaciją per didelei tautos daliai senai nusibodusį politinį šou. Eidamas balsuoti, ar už „normalų“ sisteminį, ar kišeninį pseudo-opozicinį kandidatą, tu faktiškai atiduodi balsą parazitui, suteikdamas jiems ir jų santvarkai tariamo demokratiškumo aureolę. Tame dalyvaudamas tu tampi tuo, kas dabar vadinama „atsakingu piliečiu“ t. y. parazitus aptarnaujančios sistemos „lochu“.
Bet kur gi rasi žmogų, kuris norėtų tokiu būti? Taip, patologiškų mazochistų esama, bet jų tėra mažuma. Tad imkime, paruoškime tam medžiagą ir aiškinkime žmonėms esmę. Grubiai, aštriai ir paprastai. Kuriems galams būti „lochu“? Jokiems. Nebent jau nori nusižeminęs pasitarnauti tikrų tikriausiems kenkėjams, kurių naudai ir dirba „demokratinė“ sistema.