Nebejaučiame meilės, neapkenčiame darbo ir patys save pardavinėjame
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/nebejau... 2018-08-28 10:13:15, skaitė 680, komentavo 1
Ar pastebėjote, kad mūsų gyvenime viskas susimaišė? Pavyzdžiui, daiktai tapo kur kas svarbesni ir vertingesni už nuoširdžius, gerus santykius su žmonėmis. O pokalbiai apie tikrą, šviesią meilę sukelia mums arba nuostabą, arba sarkazmą.
Kodėl taip yra dar 1958 metais paaiškino vokiečių psichoanalitikas Erichas Fromas, suformulavęs penkias priežastis, kuriomis ir norime pasidalinti su jumis. Norisi tikėtis, kad šie žodžiai ne tik padės suprasti visuomenę ištikusią problemą, bet ir leis pakeisti mūsų požiūrį į pasaulį.
Daiktai ir nesibaigiantis kaupimas tapo savitiksliu. Nenugalimas troškimas apsikrauti paties įvairiausio pobūdžio turtais ir gėrybėmis išmušė žmoniją iš tiesos kelio. Jeigu paklausime amerikiečio, kaip jis įsivaizduoja rojų, jis, greičiausiai, papasakos jums apie grandiozinį prekybos centrą, kur kiekvieną savaitę atnaujinami prekių modeliai, o tu turi pakankamai pinigų, kad visa tai nusipirktum.
Žmonės nekenčia savo darbo. Žmogus tapo paprastu sraigteliu masinės biurokratijos sistemoje. O viskas dėl to, kad žmogus neturi su savo darbu praktiškai nieko bendro ir jaučiasi pakliuvęs į spąstus – didžiąją energijos dalį jis eikvoja tiems dalykams, kuriuos laiko visiškai beprasmiškais. Pardavėjas bruka žmonėms beprasmiškas prekes, kurias būtina išparduoti, net jeigu jų visiškai nereikia pirkėjams, kurie pardavėjo už visa tai nekenčia.
Rinka prasiskverbė į asmeninį gyvenimą. Dėl to bendravimas labiausiai primena apsikeitimą prekėmis turguje. Tarnautojai, ofisų darbuotojai, visi, kuriems tenka manipuliuoti žmonėmis, ženklais ir žodžiais, priversti pardavinėti patys save. Šių žmonių vertė lygi tai kainai, kurią pasiruošusi sumokėti rinka. Jeigu rinkoje jie nebeturi paklausos, žmonės išmetami lauk ir paliekami akis į akį su savo nepilnavertiškumu.
Meilė tapo retenybe. Mes apsupome save sentimentalumu, įsimylėjimais, klaidžiojame meilės iliuzijose ir visiškai nejaučiame tikrų, gilių jausmų. Taip yra todėl, kad nuolatos turime reikalą su daiktais ir pernelyg susirūpinę sėkme, pinigais, tikslų siekimo priemonėmis. Kad sėkmingai veiktų šiuolaikinė visuomenė, mes sukūrėme labai išsilavinusių, protingų žmonių klasę, kurios atstovai savo širdyse – absoliučiai išsekę ir tušti.
Dauguma painioja lygybę su vienodumu. Ir žmonės pradeda jaustis nepilnaverčiais, jei kuo nors išsiskiria iš minios. Tikroji lygybė prasideda tada, kai žmogus nebelaikomas priemone kitų žmonių tikslams siekti.
Kokią galima būtų padaryti išvadą? Svarbiausia yra tai, kad laimė – tai ne besotis vartojimas, o visų pirma tikri, nemelagingi, intensyvūs, kūrybiški santykiai, dėmesys sau pačiam, aplinkai ir žmonėms. Taip, laimėje galimas liūdesys. Tačiau svarbiausia, kad žmogus apskritai vis dar gali tą liūdesį jausti. Reiškia, jis vis dar gyvas, vis dar reaguoja.