Lietuva iki 2024 metų ruošiasi įveikti „rusų vamzdį“. RuBaltic.Ru apskaičiavo pergalės kainą

Autorius: Rubaltic.ru Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2018-09-02 22:28:26, skaitė 712, komentavo 3

Lietuvos valstybinė ekonominės infrastruktūros vystymosi komisija rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą nupirkti redujofikavimo laivą Independence, kuris nuo 2014 metų puošia Klaipėdos uosto prieplauką. O teisę jį nusipirkti Lietuva įgis tik 2024 metais, kai užsibaigs dešimties metų nuomos sutartis, pasirašyta su norvegų kompanija Hoeg LNG. Šalies premjeras Saulius Skvernelis pakomentavo šį sprendimą atitinkamos retorikos porcija, kuri turi pademonstruoti jo reikšmę — maksimaliai sumažinti energetinę priklausomybę, gyventojų išlaidas gamtinėms dujoms ir t.t.

Už šių žodžių, kurie turi nuraminti Lietuvos rinkėją, slypi rūsti realybė. Prisiminkime samatas dviejų projektų: SGD tiekimo ir redujofikacinių terminalų statybų — Lietuvos Independence ir lenkų terminalo Svinousce. Jie ir geografiškai artimi, nes abu funkcionuoja prie Baltijos jūros.

Independence metinės nuomos kaina sudaro 60 milijonų eurų, per 10 metų Lietuvos biudžetas praras 600 milijonų eurų, o dar reikia pridėti 60 milijonų eurų išlaidas dujotiekio Klaipėda–Kuršėnai statybai. Uosto prieplaukos sutvarkymas (laivą redujofikatorių SGD priėmimo metu neturi supti audros, priimtos dujos turi būti perduodamos į krantą ten viską paruošus, o tam reikalingos kompresorinės stotys) kainavo dar 200 milijonų eurų.

860 milijonų eurų iš valstybės biudžeto — tokia lietuviškosios SGD avantiūros kaina. Vietoj to, kad būtų kruopščiai įvertinti visi projekto niuansai, suderinta su Latvija ir Estija, Lietuvos valdžios nutarė viską padaryti pačios.

Lenkijos išlaidos, skirtos Svinousce, oficialiai nebuvo skelbtos, tačiau ekspertai teigia, jog tai maždaug 1,1–1,2 milijardo dolerių. Šių dviejų projektų samatos faktiškai panašios, tačiau Lenkija iš pat pradžių statė antžeminį terminalą kaip valstybės nuosavybę.

Svinousce projektas ekonomiškai labiau pasiteisinantis. Latvija ir po 10 metų bus redujofikacinio terminalo savininkė, o Lietuva, jeigu sukrapštys pinigų, šią teisę įgaus 2024 metais arba išplaukiančiam iš uosto Independence pamojuos skarele.

SGD terminalas Svinousce / Nuotr.: mediasole.ru

Suma, kurią teks pakloti perkant Independence, — komercinė paslaptis, tačiau Lietuvos žiniasklaida prognozuoja, jog tai bus 120–160 milijonų eurų. Palyginti yra su kuo. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais visi dujas transportuojančių naujų laivų užsakymai keliauja į Pietų Korėją — tos šalies laivų statytojai lenkia savo konkurentus kainomis ir kokybe. Vidutinė naujo laivo kaina – apie 190 milijonų dolerių, tačiau tai šiaip plaukiojančios „kriogeninės SGD saugyklos“, jose nėra aparatūros redujofikavimui, nėra kompresorių, perpumpuojančių dujas į kranto infrastruktūrą.

Kiek gali kainuoti šie papildomi įrenginiai, galima suprasti vėlgi neatsisveikinus su Baltija — Kaliningrado srityje rusų „Gazpromas“ realizuoja redujofikavimo terminalo projektą būtent specializuoto laivo variantu.

Skirtingai nei Lietuva, kuri savo Intependence pas norvegus „sužvejojo“ dėka kažkokių užkulisių derybų, „Gazpromas“ paruošė techninę užduotį konkrečiai savo projektui ir organizavo tarptautinį tenderį.

Beje, nugalėtojais tapo tie patys pietų korėjiečiai, bet čia jau nieko napadarysi — rinka yra rinka. Rusija ne viena tokia, šiuo metu visos besivaržančios kompanijos, užsiimančios SGD, laksto pas Korėjos laivų statytojus.

Taigi, pradedant nuo nulio, pagal individualų projektą redujofikavimo laivas „Gazpromui“ kainuos 560 milijonų dolerių. Mažiausiai du kartus mažiau, negu išleido savo projektui Lietuva, o rezultatas — jos nuosavybe taps prieš 15 metų pastatytas laivas.

SGD terminalas Independence / Nuotr.: Delfi

Susikivirčijusi su kaimynais — Latvija ir Estija, Lietuva iš paskutiniųjų jėgų, alindama biudžetą, priversdama vos ne bankrutuoti stambiausią respublikoje dujų vartotoją Achemą, — tempia ir tempia ne pagal savo jėgas naštą simboliniu pavadinimu Independence. Vietoj realaus energetinio saugumo lietuviai gavo pastoviai augančias elektros kainas, kurios priklauso nuo AE Švedijoje, HE Latvijoje ir jūrų kabelio darbingumo.

Net 2024 metais išperkamas Independence neduos momentalaus pelno. Lietuvai dar teks susirasti personalą, sugebantį užtikrinti redufikavimo įrenginių funkcionavimą. Beje, Lietuvos vadovybė turi teisę priimti bet kokius sprendimus, o diktuoti sąlygas gali tik šalies rinkėjas.

Vyriausybinės komisijos sprendimas — tai bandymas prasiblaivyti po kelerių metų padūkusios Lietuvos antirusiškos politikos, už kurią mokesčių mokėtojai turi pakloti nemažas sumas.

Unison su premjero komentaru byra ir Energetikos ministerijos komentarai. „Labai svarbu, kad būtų išlaikomas monopolisto spaudimas kainomis, nes jei mes atsisakysime terminalo ir jis nuplauks, kainos gali ūgtelti ir 20 proc.“ Ir tai taip pat bandymas užbėgti už akių rinkėjo reakcijai, bet, kaip ir premjero žodžiai, šis tekstas neturi jokio pagrindo. Dėl ko „Gazpromas“ kels kainas, kodėl būtent 20 proc., o ne, sakykim, 24 ar 16? Tai tur būt pirmas skaičius, kuris toptelėjo į galvą energetikos ministrui.

Suskystintas dujas priimantys jūrų terminalai (žemėlapis) / Nuotr.: VGil journal

Ir vis dėlto naujame Lietuvos vyriausybės sprendime galima įžvelgti užuominą, jog politikai bando apčiuopti kaip pakeisti projektą, kad atsirastų nors menkiausia išeikvotų pinigų sugrįžimo į šalies biudžetą viltis. Gali būti, kad šį kartą Lietuvos politikai įsiklausė į savo pietinių kaimynų patarimus — tai galima išgirsti šiame Lietuvos energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno komentare: „Lietuva išsaugos išėjimą į tarpautines SGD rinkas ir vienu kartu gaus didžiulį lankstumą ir galimybes ateityje greitai reaguoti į rinkos situacijos pokyčius“.

Pirmą kartą Lietuvos valdininko komentare nėra žodžių apie tai, kad Independence galima ir reikia panaudoti tik siekiant tiekti dujas Lietuvos vartotojams, pirmą kartą kalbama tik apie tarptautines SGD rinkas. Tai geras signalas — negalima atmesti, jog Lietuvos vadovai nutarė prisiminti, kad ekonomikos klausimus jie gali spręsti pragmatiškai, o ne vadovaujantis politinėmis ir ideologinėmis nuostatomis.

Žygimantas Vaičiūnas / Nuotr.: Delfi

Tačiau siekiant „iššifruoti“ užuominą, slypinčią Vaičiūno žodžiuose, reikia tam skirti laiko, kad nors šiek tiek suvokti, kas tai yra tarptautinės SGD rinkos, kokie ten viešpatauja papročiai, kokios nustatytos žaidimo taisyklės. Ne, tuo tikslu nereikės gilintis į biržų reikalus, kylančius ir smunkančius trendus — tai šia tema galvosūkius sprendžiančių profesionalų užsiėmimas. Pakaks išsiaiškinti, kodėl Vaičiūnas naudojasi daugiskaita. Pažvelkite įdėmiai — jis kalba apie kelias, o ne apie vieną tarptautinę rinką.

Gamtinės dujos, net ir suskystintos, — tuo nuostabus resursas, kad atkakliai „atsisako“ tapti klasikine biržos preke.

Įvairiuose planetos regionuose jų kaina nustatoma pagal skirtingas taisykles, įvairūs SGD gamintojai skirtingai jas parduoda — kontraktai, kuriuos siūlo klientams norvegų Statoil, visiškai ne tokie, kaip Oatargas kontraktai, o SGD, pagamintos JAV teritorijoje, parduodamos išvis pagal „trečiąsias“ taisykles. Gamtinės dujos — labai neįprasta prekė, ir tuo įdomiau bus Lietuvos valdžioms susipažinti su jų tarptautinėmis rinkomis.