„Greito maisto“ taisyklė bendravime. Iš pradžių klausykis, paskui kalbėk
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/greito-... 2018-09-14 11:54:47, skaitė 655, komentavo 1
Nežiūrint į komišką pavadinimą, tai išties vertinga bendravimo su bet kokiu žmogumi taisyklė. Iš esmės tai gerai žinomas „aktyvus klausymasis“, tik kitaip suformuluotas ir dėl to jį lengviau įsiminti.
Jeigu trumpai ir aiškiai, „Greito maisto taisyklė“ skelbia: kalbėdami su nusiminusiu žmogumi, iš pradžių visada pakartokite jo žodžius, o jau paskui komentuokite įvykį ar dalinkite patarimus.
Kodėl „Greitas maistas“?
Greito maisto restoranuose gali būti savų problemų, tačiau jie turi vieną neginčytinai pozityvų bruožą: ten puikiai moka bendrauti su klientais.
Įsivaizduokite, kad esate alkanas. Privažiuojate prie užsakymo langelio ir per garsiakalbį pasigirsta balsas: „Kuo galėčiau padėti?“ Jūs atsakote: „Man sumuštinį ir bulvyčių“.
O dabar pagalvokite, ką, jūsų manymu, atsakys užsakymus priimantis žmogus?
Žinoma, ne.
Pirmas dalykas, kurį padarys užsakymus priimantis žmogus – pakartos jūsų užsakymą, kad įsitikintų, jog teisingai suprato (Puiku, sumuštinis ir bulvytės. Ką nors atsigerti?) ir tik tada: „Iš jūsų penki doleriai“.
Pokalbio su nusiminusiu žmogumi taisyklė tokia: kas labiau nusiminęs, tas kalba pirmas (ir kalba tiek, kiek reikia, kad išleistų garą). Pašnekovas kantriai klausosi ir pritariamai jam antrina: „Nieko sau! Ji išties rimtai tave įsiutino!“ Ir tik po to ateina draugo eilė pasakyti, ką jis galvoja apie šią situaciją.
Greito maisto įstaigose pirmasis kalba tas, kuris alkanas. O tėvų pokalbiuose su vaikais (ar bet kokiame kitame dviejų žmonių dialoge) pirmasis kalba tas, kuris stipriau nusiminęs, kuris „išalko“ dėmesio.
Pirmoji „Greito maisto taisyklės“ dalis. Pripažinkite nusiminusio žmogaus jausmus
Įsivaizduokite: moteris labai nusiminė dėl to, kad pametė segtuvą su svarbiais dokumentais. Apsiverkusi skambina mamai: „Mama, kokia aš nevėkšla! Palikau restorane labai svarbius dokumentus! Viršininkas mane užmuš!“
Mama tučtuojau įsiterpia į monologą: „Nieko baisaus, mieloji. Esu tikra, kad jis viską supras. Geriau paklausyk, kas man vakar nutiko. Tuojau tave pralinksminsiu…“
Nevilties apimta moteris sušunka: „Tu visiškai nieko nesupratai!“
Kai esame nusiminę, svarbiausias dalykas, ko norime iš draugų – kad mus išklausytų, su meile ir dėmesiu. Kaip mergina, priimanti užsakymą: „Vadinasi, sumuštinį ir bulvyčių?“ Dėmesys, parodytas kitam, leidžia suprasti, kad esame mylimi ir gerbiami. Po šito mes jau pasiruošę išklausyti patarimus ir paguodos žodžius ir reaguoti į bandymus prablaškyti mus nuo niūrių minčių.
Antroji „Greito maisto taisyklės“ dalis. Svarbu ne žodžiai, o pataikymas į taikinį
Daug žmonių galvoja, kad svarbiausia bendravime – žodžiai, kuriuos tariame kitam. Jie, žinoma, svarbūs, tačiau kada kalbatės su nusiminusiu žmogumi (piktu, liūdnu, išsigandusiu), ne taip jau svarbu, ką kalbate, kur kas svarbiau, kaip tai darote.
Labai svarbu teisingai „atspindėti“ pašnekovą. Per mažai jausmų – ir jūsų draugė nutars, kad jūs jos vis dėlto nesuprantate. Pernelyg daug jausmų – ji nutars, kad perdedate arba šaipotės iš jos. Kai pasiseka atspindėti lygiai tiek, kiek reikia, šį momentą galima pavadinti pataikymu tiksliai į taikinį.
Kaip panaudoti „Greito maisto taisyklę“ bendraujant su vaikais? Penki klausimai
Ar neturėčiau pasisakyti pirmoji? Galų gale, aš juk mama. Žinoma, mažylis turi jus gerbti, tačiau šito išmokyti jį turėsite dar daug progų. Kai vaikas nusiminęs, o jūs reikalaujate, kad jis pirmiausiai išklausytų jus, vaikas pasijaučia nemylimas. Mes visą laiką verčiame laukti vaikus savo eilės. Ką gi, pats geriausias būdas juos to išmokyti – patiems padaryti tą patį.
Man rodos, kad „Greito maisto taisyklė“ šiek tiek keistoka ir nenatūrali. Ar turėčiau jos laikytis, jei taip manau? Taisyklės naudojimas, kaip ir bet koks kitas įgūdis, reikalauja praktikos. Tačiau dauguma tėvų pradeda laikytis jos „automatiškai“ jau po vienos ar dviejų savaičių.
Jeigu mažylis nukrito, bet neverkia, ar verta naudoti šią taisyklę? Taisyklė atspindi jūsų vaiko reakciją. Dėl to, jeigu jis nenusiminė dėl kritimo, tiesiog pasakykite: „Nieko sau! Va čia tai kritimas! Koks didelis BUM!“
Ar reikia laikytis taisyklės, jei sūnaus skundai atrodo nepagrįsti? Iš pradžių – taip. Jums bus paprasčiau išmokyti vaiką gerbti jūsų požiūrį, jeigu iš pradžių parodysite, kad suprantate, kaip įvykius suvokia jis.
Ar galiu kokiu nors atveju pasisakyti pirma? Be jokios abejonės. Atminkite, „Greito maisto taisyklė“ skelbia: „pirmasis pasisako tasai, kuris labiau nusiminęs“. Paprastai tai būna vaikas, bet jeigu jam iškilo grėsmė, jei rodo agresiją ar pažeidė kokią nors šeimyninę taisyklę, jūs kalbate pirma. Tokiose situacijose jūs nusiminusi labiau. Tarkime, dukrai prasidėjo isterija, ji puola į gatvės važiuojamą dalį – savaime suprantama, jūs reaguojate pirmoji! Bėgate, griebiate ją ir sakote: „Į gatvę negalima! Pavojinga!“ O jau po to, kai grįšite ant šaligatvio, skirkite minutėlę jos jausmams.
Jūsų eilė: ką daryti ir kalbėti
Štai ką dar galite padaryti ir pasakyti, kai ateis jūsų eilė:
Nesipravardžiuokite!
Niekas iš tėvų nepabunda ryte su mintimi, kaip gi jam šiandien sugadinti vaiko pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis pašaipomis ir sarkazmu. Štai dėl ko visada stebiuosi, kai matau tėvus, apšaukiančius savo mažylius „stabdžiais“, idiotais ar verksniais – žodžiais, dėl kurių užvožtų į dantis bet kokiam pašaliniam žmogui, drįsusiam šitaip pavadinti jų vaiką.
Žodžiai žeidžia kaip peiliai. Įžeidimai gali paversti vaiką žiauresniu ne blogiau už fizines bausmes. Kelios žiaurios pastabos visiškai nusvers šimtus apkabinimų ir suformuos vaikui stabilų priešiškumą tėvų atžvilgiu ir savo niekingumo jausmą. O labiausiai piktina tai, kad visos tos pravardės yra melagingos. Rėkdami vaikui „Bukagalvis!“ jūs sakote netiesą, kadangi užaštrinate dėmesį tik ties viena vienintele vaiko klaida, pamiršdami, kad visus kitus dalykus jis padarė teisingai.