Jam vienodai rodo!
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/jam-vie... 2018-09-14 11:55:14, skaitė 593, komentavo 3
Šimtą kartų per dieną: prašymai, maldavimai, aiškinimai, isterijos, ašaros… Moteris: „Na, prašau!.. Man taip reikia… Man svarbu… Man skaudu…“ O vyras nutaiso akmeninį veidą: „O viešpatie! Prasideda!“ Arba: „Tu pati kalta! Tau reikia, tu ir daryk!“ Šlapia nuo ašarų pagalvė, nesibaigiantis dialogas su pačia savimi: „Kodėl taip yra? Kodėl jam vienodai rodo?“
Moteris gera, labai gera. Sakau tai be sarkazmo ir ironijos. Ji dėmesinga, rūpestinga, darbuojasi, sėdi su vaikais. Ji išties verta geresnio elgesio. Tačiau vėl ir vėl susilaukia to šalto abejingo žvilgsnio. Nuo kurio jaučiasi nereikalinga ir niekam tikusi.
Šitas straipsnis galėjo būti apie moters savivertę. Tačiau apie ją tiek daug rašo ir kalba, kad nutariau pasirinkti kitą temą. Kalbu apie išvadą, kuri taip kankina visas moteris – „jam vienodai rodo!“ Būtent iš šios išvados paskui seka visos nuoskaudos ir dvasinės kančios. Kiek gi teisinga tokia moters išvada?
Psichologams, žinoma, gerai. Mes turime reikalą ir su vyrais, ir su moterimis, dėl to regime kur kas pilnesnį santykių ir jausmų paveikslą. Iš tikrųjų moters įsitikinimas, kad ji vyrui nesvarbi, pagrįsta tik vienintele vaikiška išvada apie jam, vaikui, reikšmingus suaugusius. Kai ji buvo maža mergaitė ir mama, atsakydama į klausimą ar prašymą, pradėdavo rėkti arba prašymą ignoruodavo, mergaitė nusprendė, kad mamai ji nesvarbi. Bet mes juk žinome, kad mama rėkė dėl to, jog pavargo darbe, nebeturi pinigų ir jėgų. O ignoravo dėl to, kad neaprėktų, nenuleistų ant nieko dėto vaiko per dieną susikaupusio garo. Mes puikiai žinome, kad naktį, padėjusi galvą ant pagalvės, mama jautėsi kalta prieš dukrą, bet negalėjo atsiprašyti. Išdidumas, puikybė, egoizmas…
Tačiau mergaitė visam gyvenimui įsikalė, kad jeigu ant tavęs nerėkia arba jeigu į tave žvelgia abejingai, tai žmogui „vienodai rodo“. Ir pritaikė šį sąveikavimo su žmonėmis būdą savo vyrui.
O mes, psichologai, kai kalbamės su vyrais, neretai stebime, kaip tasai „abejingumas“ sprogsta tarsi uždelsto veikimo bomba: „Po velnių!!! AŠ NESUPRANTU KO JI IŠ MANĘS NORI!!! Aš viską jai darau! Ir visą laiką lieku kaltas! UŽ KĄ???!!!“
Tačiau namuose vyras nešaukia. Jis pritrenktas, apstulbęs ir kenčia visa tai tyliai.
Tai kas gi slypi už to „akmeninio“ veido?
Kaltės jausmas. Labiausiai paplitęs iš visų
Tipiškas vaizdelis. Moteris daug daro, stengiasi: apmoka jo kreditus, perka produktus, kai jis neturi pinigų, neprašo užsiimti su vaikais. Vyras intuityviai jaučiasi silpnesnis. Moteris tikisi dėkingumo už savo pastangas, o vietoje to vyras jaučia kaltę. Kuo daugiau ji daro, tuo stipresnė jo pasąmoninga kaltė. O kaltės jausmo nemėgsta niekas. Vyras pradeda niršti (tai ne sąmoningas sprendimas, o gynybinė psichikos reakcija) arba bando suversti kaltę moteriai (va jeigu tu kitaip elgtumeis!), o iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip nebylus šauksmas: „Aš jaučiuosi kaltas! Kol esi šalia manęs, šitas jausmas baigia mane sugraužti! Pasitrauk nuo manęs!“
Dar vienas pavyzdys. Turtingas vyras turi meilužę. Žmona apie tai žino. Jai skaudu ir vieną gražią dieną ji nebeištveria. Kaltina, verkia, reikalauja nutraukti santykius su meiluže. Jis: „Aš nesiruošiu nieko keisti! Gyvensiu, kaip norėsiu! Tu ir taip viską turi, ko reikia!“
Manote, jam vienodai šviečia? Kurgi ne. Meilužę jis įsitaisė, jausdamas vidinę dvasinę tuštumą. Ir nežinojo, kuo ją užpildyti. Žmoną jis myli, skirtis nenori. Jis siunta, kad negali susitvarkyti su savo silpnumu ir jaučia stiprią kaltę prieš žmoną. Jo žodžius reikėtų išversti maždaug taip: „Aš sutrikęs, pasimetęs, o meilužė bent jau iš dalies užpildo mano vidinę tuštumą. Aš silpnas ir negaliu to nutraukti. Kai kalbi apie mano nuodėmes, jaučiuosi silpnas. Kad kažkaip išgyvenčiau, apsimetu stipriu ir laisvu“.
Ir dar pavyzdėlis. Jų santykiai audringi ir sudėtingi. Jis buvo dėmesingas, ji prisirišo prie jo. Tačiau palaipsniui ėmė jausti, kad kažkas negerai: mažiau dėmesio, daugiau šalčio. O paskui jis staiga apskritai užsisklendė. Netgi fiziškai: išėjo ir užblokavo ją savo telefone. Ji jaučiasi kaip į gatvę išmestas šunytis. O jis? Jis jaučiasi kaltas. Nes ji jam patiko. Fiziškai. Jis norėjo su ja sekso. O moteris palaikė šitą troškimą artumu. Ir jis tai suprato, tačiau nerado jėgų būti su ja sąžiningas. Dėl to kaltina save už silpnumą ir nepadorumą. Lengviau išbraukti žmogų iš gyvenimo, negu visa tai kentėti.
Baimės jausmas
Moteris pavargo prašyti, kad jis pataisytų čiaupą. Vyras rėkia: „Atsikabink! Pataisysiu, kai turėsiu laiko!“ O čiaupų taisyti jis nemoka, niekada to nedarė. Arba įsitikinęs, kad nesigaus: jam visą gyvenimą kalė į galvą, kad jis atgrubnagis. Vyras bijo netgi pradėti. O taip pat negali parodyti, kad bijo, dėl to ir rėkia.
Jiedu pardavė moters automobilį, reikėjo pinigų. Po kurio laiko prireikė pirkti naują. Vyras: „O tu uždirbai šiam automobiliui?“ Ką jis jaučia? Baimę, kad yra nepilnavertis – pinigų jis šiuo momentu neturi ir nežino, iš kur paimti.
Kartą priešais mane sėdėjo pora. Moteris verkia, kad jis su ja grubiai elgiasi. Vyras šaiposi, žvelgdamas į šalį. Matydama jo reakciją, moteris nebeištvėrė: „Tau vienodai šviečia! Aš čia bliaunu, o jis šaiposi!!!“ O vyras dar garsiau: „O aš nežinau! Aš nežinau, ką daryti su tavo ašaromis! Aš jų bijau! Tu bliauni, o man baisu, kad aš kažką negerai darau!“
Labai dažnai pašaipa maskuoja baimę.
Nuostaba, kuri ribojasi su pasipiktinimu
Moteris pasistengė: pagamino skanią vakarienę. Vyras atėjo ir suvalgė. Tačiau neįvertino jos pastangų. Tiesiog padėkojo, kaip įprasta ir nuėjo miegoti. Skandalas! „Aš visą dieną virtuvėje prakiurksojau, o jis neįvertino!!!“ O vyras iš tiesų, nuoširdžiai nieko nesuprato. Juk jis padėkojo. Kas čia ypatingo? Štai jeigu ji jam masažą staiga padarytų, tada išties būtų baisiai dėkingas.
Bet jam ne vienodai rodo. Tiesiog vakarienės jis nelaiko svarbiu ir reikšmingu dalyku. Be to, jis visiškai nežinojo, kad ji gamino vakarienę, tikėdamasi ypatingos padėkos.
Ir dar vienas atvejis
Mergina nuėjo į pasimatymą. Iš pradžių kalba lyg ir mezgėsi, o paskui kažkaip viskas suiro, vyras skubiai atsisveikino ir liūdnai nudūlino šalin. Mergina, žinoma, nusprendė, kad ji jam nepatiko. O po valandos jis parašė, kad taip susijaudino, kad daugiau nebegalėjo su ja pasilikti…
Štai taip.
Dažniausiai už viso to „jam vienodai rodo“ slypi labai galingos emocijos. Neturiu tikslo teisinti ar nurodinėti, nei vyrams, nei moterims. Visose šiose istorijose aš suprantu ir vyrus, ir moteris. Tačiau vieną dalyką žinau tiksliai: žmonėms santykiuose praktiškai niekada nebūna „vienodai rodo“.