Vartojimo fenomenas: Daugiau yra geriau vs. mažiau, bet geros kokybės

Autorius: Lidžita Kolosauskaitė Šaltinis: https://lidzita.lt/vartojimo-f... 2018-09-16 13:04:43, skaitė 684, komentavo 2

Kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau man reikia.

Daugumą daiktų, kuriuos naudoju kasdienybėje, jau esu įsigijusi, o dėl naujų pirkinių ilgai svarstau.

Mano gyvenime nėra nieko vartotojiško – nei nesibaigiančio madų vaikymosi, nei daiktų pertekliaus ar švaistymo, tačiau teiginys „aš nesu vartotoja“ sutinkamas priešiškai ir laikomas kone marginalizmo požymiu. Tarsi nebuvimas vartotoja reikštų, kad gyvenu po tiltu, prausiuosi kanalizacijoje ir valgau likučius iš konteinerių.

Žmonės iš principo nesupranta, kad žmogus. kuris nėra vartotojas, gali gyventi normaliame bute, turėti normalius baldus, rūbus, reikalingus rakandus ir… pirkti maistą parduotuvėje.

Iš dalies toks požiūris logiškas, nes visa eilinio žmogaus kasdienybė yra užkimšta vartojimo manifestais, primenančiais nesibaigiantį poreikį pirkti dar.

Sąvoka „vartotojas“ įgijusi visas įmanomas teigiamas prasmes, apimant ir padidintą vartotojo gynimą teisės aktais. To pasekoje mes nebeturime takoskyros tarp adekvataus (būtino) vartojimo ir pervartojimo.

Tiek tas, kuris perka gabalą mėsos ir muilo, tiek tas, kuris perka šešioliktą išmanųjį telefoną, apibūdinami tuo pat žodžiu.

Dar daugiau – eilinis žmogus dar iki nuvykdamas į darbą gauna tiek vartojimo impulsų, kad pasiekęs ofisą jau tiesiog virpa nuo noro įsigyti ką nors iš to, ką jam pasiūlė TV, radijas, stendai, iškabos bei parduotuvių vitrinos.

Dauguma visą dieną be perstojo atakuojami vartojimą skatinančiais impulsais – reklamos per TV, radiją, reklaminiai „baneriai“ internete, viena prie kitos susispietusios parduotuvės, kurios tampa neišvengiamu laisvalaikio traukos objektu.

Vartojimas nesikuklinant pristatomas kaip ekonomiką skatinantis faktorius ir socialinio statuso požymis. Kai kas netgi kalba apie teigiamą vartojimo įtaką psichologinei savijautai – jei galiu pirkti, tai aš esu sėkmingas.

Galinčios tai sau leisti šeimos laisvą dieną praleidžia besitrindamos parduotuvėse, apsikarsčiusios maišeliais su parduotuvių emblemomis.

Vartojimas yra patogus būdas užmušti laiką. Žmogui, kurio gyvenime prasmės yra labai mažai arba jis jos išvis neatradęs, vartojimas išties gali tapti puikia alternatyva adekvačiam gyvenimui – tiek kiek tas mirtingai būtybei apskritai pasiekiama.

Vartojimas taip pat smagus kaip bet kuris kitas trumpalaikis ir dažnai žalingas malonumas, pvz. persivalgymas arba apsisvaiginimas. Iš kitos pusės, panašumas pasireiškia ne tik teigiama savijauta, bet ir neigiamomis ilgalaikėmis pasekmėmis, tarkim, pervartojus alkoholio kitą dieną kamuoja pagirios, persivalgant ilgainiui užauga antsvoris, pervartojant įklimpstama į skolas, prarandamas laikas, ryšiai, susiaurėja interesų ratas. Blogesniais atvejais ištinka bankrotas arba sunkios ligos.

Vartojimas sukelia tokį trumpalaikį kaifą, kad vis daugiau moterų ryžtasi kištis nepažįstamų vyrų penius į burną, kad tik gautus pinigus vėliau galėtų išleisti kokiems nors skudurams ar kosmetikai. Įsivaizduote, kokia stipri turi būti priklausomybė, kad ji nugalėtų prigimtinį, natūralų seksualumą ir suvaldytų vėmimo refleksą, kai tas daroma už pinigus, o ne dėl potraukio?

Yra ir naujesnių prostitucijos formų, pvz. JAV jau atsirado „profesionalūs“ apkabintojai, kurie „vos“ už 80 dolerių per valandą, gali pabūti… apsikabinę vienišus vartotojus, kuriems vartojimas jau pasiekė tą lygį, kai perkamas netgi prisilietimas. Šiuo atveju tegaliu gailėti abiejų pusių, nes patyręs tikrą apsikabinimą žino, kiek daug jausmų, kvapų, impulsų tas veiksmas talpina. Baisu įsivaizduoti, ką reiškia valandą laiko sėdėti apsikabinus žmogų, kuris tau natūraliai nekelia noro jį paliesti. Lygiai taip pat baisu, kad tai kažkam atrodo malonu – kad kažkas tave liečia, uosto, patiria… už pinigus.

Vartojimas yra pasiekęs itin iškreiptas formas, tačiau mes neturime netgi atskiro žodžio tam apibūdinti, taigi, sakydami „vartojimas“ tarsi laikome, kad kalbama apie normalų vartojimą.

Nors normalaus vartojimo lieka vis mažiau visų pirma todėl, kad toks vartojimas yra ribotas bei baigtinis, t.y. visiškai nenaudingas verslo subjektams, kurie būtent ir skatina vartojimą.

Ką reiškia „ribotas“ ar „baigtinis“? Tai reiškia, kad žmogus perka ne impulsyviai, ne dėl asociacijos ar reklamos, o tai, kas jam reikalinga ir įgijęs tą daiktą naudoja tol, kol šis atitinka jo poreikius.

Įsivaizduojate? Galbūt dabar jau sunkiai, bet panašiai gyvendavo senesnės kartos. Nusipirkai šaldytuvą ir pamiršai tą klausimą kelioms dešimtims metų.  Ribotas vartojimas greičiausiai buvo nulemtas ne sąmoningumo, o tiesiog pinigų stygiaus, dėl ko atsiradus galimybei pirkti daugiau koncepcija daugiau yra geriau tapo vyraujančia ir – pastebiu – dažnai vertinama teigiamai net tų pačių senjorų, kurie taip „plačiai“ gyventi negalėjo.

Kažkuria prasme dabarties žmogus panašus į mažą vaiką, kuris pirmą kartą atrado savo pimpaliuką ir dabar negali nustoti smaukytis – norisi dar ir dar, ir dar. Spalvos, formos, naujumas, pakuotės, besišypsančios pardavėjos, pavydūs draugų žvilgsniai… Lyg narkotikas masina vartotoją. Taip labai, kad jis tiesiog nepajunta, kaip įlenda į skolas, pradeda dirbti viršvalandžius, praranda draugus, šeimą (dažnu atveju jos nė nesukuria). Jis gyvena tam, kad pirktų, ir daugeliu atveju daiktus, kuriuos greitai išmes, nes jie nepatogūs, nepraktiški, prastos kokybės, trumpaamžiai.

Amerikiečių dokumentiniame filme „Minimalism: A documentary about the important things“ (Minimalizmas: Dokumentika apie svarbius dalykus) viena pašnekovė pastebėjo, kad žmonės yra per daug materialistai, kai to nereikia, bet per mažai, kai reikia, nes absoliuti dauguma perkamų daiktų yra iš Kinijos ir nepatenkinamos kokybės. Dauguma perka ne daiktą kaip daiktą, bet daiktą kaip asociaciją, kurią jam sukūrė reklama.  To pasekoje tenka greitai nusivilti – reklamos meluoja.

Taigi, kur yra ta slidi riba, skirianti pervartojantį (disfunkcinį) vartotoją nuo… normalaus vartotojo arba kitaip – žmogaus, vartojančio pagal poreikius bei galimybes?

Disfunkciniam vartotojui pats vartojimas yra ir priemonė, ir tikslas, t.y. jis perka tam, kad pirktų. Dažnu atveju toks vartotojas nėra reiklus pirkinių kokybei (jį labiau domina kaina, ypač akcijos). Pirkiniai dažniausiai impulsyvūs – susigundžius reklama ar akcija. Tam, kad juos panaudoti, dažnu atveju reikia išmesti seniau įgytus pirkinius (telefonus, kompiuterius, stalą ar pan.). Iš esmės žmogus perka tai, ko jam nereikia (jis tai jau turi), tačiau jo psichologijoje daiktas iš reklamos (naujas daiktas) yra geresnis už jau turimą – negalėtų pasakyti, kodėl.

Noras savaitgalį praleisti prekybos centre arba „pasižvalgyti po parduotuves“ yra vienas pirmųjų disfunktyvaus vartojimo požymių, nes šiaip jau nereikia „pasižvalgyti po parduotuves“, jei neketini kažko pirkti. Jei ketini kažką pirkti, bet pats dar nežinai, ką, tai jau esi priklausomas ir pats pirkimas tapęs tikslu arba ritualu.

Taigi, nebūti (disfunkciniu) vartotoju nereiškia nepirkti visai arba valgyti iš kaimynų konteinerio. Tai tiesiog reiškia, kad pats pirkimas nėra tikslas, ritualas ar pramoga, bet būdas įgyti daiktus, kurių tuo metu reikia.

Tam, kad žmogus nebūtų (disfunkciniu) vartotoju reikia turėti kitų interesų, kurie užimtų laiką, kuris paprastai praleidžiamas perkant. Man tai – skaitymas, kūryba, maisto gaminimas. Taip pat žmogus turi turėti atsparią psichiką, padedančią išvengti gausybės kasdienių vartojimo impulsų. Iš patirties galiu pasakyti, kad tokių impulsų labai sumažėja atsisakius TV ir radijos.

Negaliu teigti, kad nepervartojimas būtinai yra geresnis nei pervartojimas, bet nepervartojant gyventi… lengviau. Be to, tai savaime spręstų esamas ekologines bei ekonomines problemas, kylančias iš to, kad žmonės daug perka, išmeta daug atliekų, turi galybes paskolų, kurias (galbūt) išmokės tik prieš pensiją ir dirba tūkstančius valandų, kad… aptarnautų daiktus, kurių jau nebeturi.

Mažiau, bet geresnės kokybės daiktų yra geriau nei daugiau trumpalaikio šlamšto, ilgoje perspektyvoje kainuojančio didelius pinigus.