T. Baranauskas. „Kelias“ į niekur… (I)

Autorius: Tomas Baranauskas Šaltinis: http://alkas.lt/2018/10/04/t-b... 2018-10-04 11:44:49, skaitė 674, komentavo 1

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Štai ir atėjo tas liūdnas metas, kai į rankas teko paimti istorijos vadovėlį… Metas, kai staiga suvoki, kad istoriko darbas – beprasmiškas, nes vadovėlio autorius ir taip viską žino, ir parašys savaip, jokių ten tyrinėjimų neskaitęs. Nes jis tiesiog žino…

Kitaip sakant, palikim istoriją istorikams, o istorijos vadovėlius – vadovėlių autoriams! O dėl to, kad aš, kaip istorikas, paėmiau į rankas penktos klasės vadovėlį, tai pats ir esu kaltas. Taip man ir reikia…

Kalbu apie leidinį, užvardytą „Kelias. Lietuvos istorijos vadovėlis 5 klasei. I dalis“, išleistą leidyklos „Briedis“ 2008 m. ir patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2008 m. kovo 31 d. Tuo metu dar galiojo kitos mokymo programos, bet Lietuvos istorijos pradmenis iš jo penktokai kremta iki šiol. Vadovėlyje – 88 puslapiai, o autoriai net 4: Rimvydas Laužikas, Karolis Mickevičius, Živilė Tamkutonytė-Mikailienė ir Ignas Kapleris. Ne, iš tiesų autorių daugiau, nes šiaip ar taip tai – greičiau albumas, nei vadovėlis: paveiksliukai jame aiškiai dominuoja teksto atžvilgiu, tad reikia pridėti ir 3 dailininkus: Rubenas Atojanas, Vilius Jurkūnas ir Šarūnas Miškinis. Kas ką konkrečiai rašė ar paišė šiam vadovėliui, nėra nurodyta, tad kiekvienos konkrečios vietos autorius ir dailininkas yra greičiau Anonimas (toliau juos vadinsiu Autoriumi, kalbėdamas apie tekstą ir Dailininku – apie iliustracijas). Juk, kaip žinia, viena iš geriausių vietų pasislėpti nuo atsakomybės yra minia…

Pagal savo turinį 5-os klasės vadovėlis apskritai skirtas trumpai supažindinti su visa Lietuvos istorija, o aptariama pirmoji jo dalis – laikotarpiui nuo seniausių laikų iki 1795 metų.

Penktos klasės vadovėlio „Kelias“ pirmo skyriaus pradžia | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Pradedama nuo priešistorės ir paaiškinimo, kas tai yra. Pasirodo, „tai laikas, kai žmonės dar nežinojo rašto“ (p. 10). Gerai, vadinasi, logiška būtų manyti, kad kai žmonės jau žinojo raštą, priešistorė baigėsi. Betgi ne! Autorius vos po kelių sakinių savo tekstą užbaigia tokiu teiginiu: „Priešistorė Lietuvoje baigėsi, kai mūsų protėviai įkūrė Lietuvos valstybę.“ Tai kas gi, autoriaus supratimu, yra priešistorė – laikotarpis, kai žmonės nežinojo rašto, ar laikotarpis, kai nebuvo valstybės? Neklausiu Autoriaus, nes suprantu, kad jam pačiam nelabai aišku… Penktokui iš jo rašliavos – juo labiau. Na, o šiaip istoriografijoje laikoma, kad priešistorė nėra nei viena, nei kita, o tiesiog laikotarpis, apie kurį nėra ar beveik nėra rašytinių šaltinių (pastaruoju atveju dar kalbama apie proistorę)…

Tame pačiame trumpame tekstuke sužinome ir dar vieną „įdomų“ dalyką. Pasirodo, pirmųjų Lietuvos gyventojų „įrankiai daugiausia buvo akmeniniai“. Tai – itin svarbi Autoriui mintis, nes ji kartojama ir toliau: 13-ame puslapyje net du kartus pakartotas akmens amžiaus apibrėžimas, esą tai „laikotarpis, kai svarbiausi įrankiai ir ginklai buvo akmeniniai“. Jei šitą apibrėžimą būtų sugalvojęs penktokas, nesistebėčiau: jis maždaug ir atitinka galimą penktoko įsivaizdavimą, išgirdus frazę „akmens amžius“. Taip ir įsivaizduoju akmens amžiaus medžiotoją šaunantį iš akmeninio lanko akmeninę strėlę… Tikiuosi, mes, suaugusieji, suprantame, kad iš tiesų ir lankas ir strėlė buvo gaminama iš medžio, o iš akmens – tik strėlės antgalis? Ir kad daugumos akmens amžiaus žmonių medinių įrankių ar jų medinių dalių archeologai dėl suprantamų priežasčių neranda, bet tai nereiškia, kad daugumos įrankių ar jų dalių to meto žmonės nesigamino iš medžio?

Paslaugiai nupiešta laiko juosta – neperkrauta. Trečioji data joje informuoja: „98 m. pirmasis baltų paminėjimas“ (p. 11). Še tau, Neselmanai! Užteks savintis baltų vardo išradimą tik 1845 m. Pasirodo, jau I a., turbūt Tacitas, visai ne aisčius, o baltus paminėjo… Na, bet ką ten suprasi, kas, ką ir kaip minėjo savo raštuose, rašytuose tais tolimais ir miglotais laikais, „kai rašto dar nebuvo“…

Pirmoji šio skyriaus tema – „Mūsų protėviai – medžiotojai“. Čia laiko juosta mus informuoja, kad XIII tūkstantmetyje prieš Kristų mus staiga ištiko „ledynmečio pabaiga“, bet pirmieji žmonės kažkodėl pasirodė tik XI tūkstantmetyje… Ir kas gi juos taip ilgai – net du tūkstantmečius – galėjo sulaikyti nuo užėjimo į tą teritoriją, kurioje jau „pasibaigęs“ ledynmetis?

Penktos klasės vadovėlio „Kelias“ pirmoji tema | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Skyrelio akcentas – knygos Dailininko piešinukas, vaizduojantis „šiaurės elnių medžiotojų gyvenvietę“. Rekonstrukcija – unikali… Žmonės šioje iliustracijoje laksto ir dirba nuogi ar pusnuogiai. Taip taip, būtent taip ir buvo ledyno papėdėje… O gal kaip tik todėl jie ir laukė net 2000 metų nuo „ledynmečio pabaigos“ iki atėjimo į Lietuvos teritoriją, kad oras atšiltų ir jie čia nuogi galėtų sugužėti? Bėda tik, kad Lietuvoje niekada, įskaitant ir mūsų laikus, orai nebuvo tokie šilti, kad žmonės čia galėtų lakstyti nuogi… Jei netikite, pabandykite tai padaryti žiemą (visų pirma siūlau tai išbandyti kūrybiniam vadovėlio kolektyvui). Na, bet dailininkai – tokia jau publika, išmokyta, kad geriausia piešti nuogą kūną. O jeigu jau reikia įsivaizduoti kažką tokio primityvaus, kaip akmens amžius, tai kur jau kitaip įsivaizduosi… Bet, matyt, ir teksto autoriams šitokia „rekonstrukcja“ įtarimų nesukėlė…

„Moterys rinko vaisius, laukinių javų grūdus, riešutus, uogas…“ (p. 12) – beria žodžius it grūdus apie pirmųjų Lietuvos gyventojų – šiaurės elnių medžiotojų – bendruomenę teksto autorius. Tuo metu Lietuvos teritorijoje vyravo miškatundrė. Labai patarčiau išmoningajam Autoriui nuvykti į artimiausią miškatundrę ir pasirinkti viso to, ką jis čia pabėrė penktokams…

Laukiniai javai, beje, mūsų krašte niekada neaugo – jie augo Artimuosiuose Rytuose, ten jie ir buvo sukultūrinti ir jau tokiu pavidalu neolite pateko į mūsų platumas drauge su žemdirbystės pradmenimis…

Keturi puslapiai įveikti… Kol kas užteks.