Prekybcentrių („Maxima“, „Norfa“, „Iki“, „Rimi“) vergai valdžios nejaudina

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2018-10-16 18:48:10, skaitė 680, komentavo 3

Po internetą plinta gan trumpas, bet visgi įdomus straipsniukas, antrašte „Prekybos centro darbuotoja: ar valdžia žino, kiek gauname į rankas?“ – jame Ingridos vardu prisistatanti kažkurio populiaraus Lietuvos prekybos centrų tinklų darbuotoja pasakoja apie sunkias „Maximose“, „Norfose“, „Ikiukuose“ bei „Rimiakuose“ dirbančiųjų gyvenimo realijas – „į rankas“ gaunamus 350 eurų atlyginimus, didžiulius fizinius krūvius ir 12 valandų darbo dieną. Nors mūsuose tai žinoma visiems girdėjusiems, ar net savu kailiu tokios duonos ragavusiems, pats antraštėje keliamas klausimas verčia kai ką pridurti.

Apie ką? Ogi klausimą – „ar valdžia žino“? Taip, žino. Be abejo, žino. Kur nežinosi, kai žino visa Lietuva! Nebūtina pačiam būti ten dirbusiam, kad žinotum. Nereik net ypatingai didelių tyrinėjimų. Viskas duota lyg ant delno. Faktai kaip blynai. Juolab valdžios bonzoms, kurie greta daugiatūkstantinių atlyginimų gauna dar gausias, visokiausių sekretorių skaitinėjamas ataskaitas. Todėl pats Ingridos klausimas naivus.

Reikalas tas, kad valdžia viską žino – ir jai tai ne bėda. Nepatinka vergauti ponui Numavičiui? Puiku. Eik ieškokis geresnio buržujaus. Neišeina? Imk ir nešdinkis lauk. Sienos atviros, o lietuviškų „runkelių“ Vakarai laukia išskėstomis rankomis. Kai kada – bent žiūrint lietuviškais mastais – su visai neblogų uždarbių perspektyva. Viskas labai paprasta, kaip 2 x 2 = 4.

Darbininkų interesai apskritai valdžios nedomina. Bent tol, kol niekas nebruzda. Jai žymiai įdomiau, kaip finansuoti SGD terminalų, arba dar kokių tau „auksinių šaukštų“ aferas. Dar kada ir 6 mln. iš mokesčių mokėtojų kišenių paimtų eurų Landsbergienės bizniui skirti... Žodžiu, tvarkyti vietos buržujų bei kitų siurbėlių reikaliukus. Ką matome vėl, vėl ir vėl iš paties gyvenimo.

Kodėl taip yra?

Atsakymas ne toks jau sudėtingas. Kas valdo ekonomiką, tas valdo ir politiką (skaityk: valstybę ir jos valdžią). Gyvename kapitalizme. Eilinis „Maximos“ ar „Rimi“ darbuotojas, vos galą su galu suduriantis už savo gaunamą minimalkę, nors laikomas „lygiateisiu piliečiu“, šioje sistemoje niekada neturės tokios pat galios, kaip koks Numavičius arba Mockus. Jie perkasi politikus, partijas, teismus, žurnalistus bei kitas įstaigas. Visi ir viskas, kas tik telpa į „padoriosios“ miesčionijos gyvenimo rėmus, vienaip ar kitaip dirba buržujams – jų naudai ir reikalams.

Esama valstybė – jų valstybė, kurios valdžiai dirbantieji ima rūpėti tik tada, kai kelia, arba galėtų kelti realią grėsmę viršūnių turtams bei ramybei. Taip sakant, gražiuoju niekas neduodama. Imkime nors tuos pačius Vakarus, kur aukštesni atlyginimai bei socialinės garantijos buvo ne kas kita, kaip ilgamečio profsąjunginio streikų judėjimo (ką bekalbėti apie egzistavusią TSRS, kaip alternatyvios sistemos grėsmę) rezultatas.

Tuo tarpu Lietuvoje nieko panašaus nevyksta. Proletarinių (skaityk: samdomųjų darbininkų) protestų kultūros mūsuose nėra. Jei kas ir bando, tarkime, „Maximoje“ sukurti profsąjungą – netrunka praeiti viena ar kita savaitė, kol toksai iniciatorius „stukalinamas“ savų bendradarbių viršininkams ir arba išmetamas lauk, arba perkeliamas dirbti į kitą objektą. O kadangi pabėgimo angų, kad ir emigracijos pavidalu netrūksta, retas kuris žvelgia rimčiau į dirbančiųjų padėtį tokiose įstaigose. Juk patsai jų kolektyvas gan greit kinta. Kad kažkam kitam teksią vergauti – ne daug ką tedomina.

Taip gaunasi užburtas ratas, kurį jei ir įmanoma pralaužti, tai nebent radikalaus ekonominio protesto (pvz. – slapta nuo įmonės kuriamų profsąjungų, paskui organizuojamų streikų, išėjimų ir t. t.) keliu. Tai istoriškai patvirtinta praktika, be kurios kažkokia kritika čia lieka tik šauksmu tyruose. Kapitalisto neprivertus mokėti daugiau, jis ir nemokės. Nes jis tuo nesuinteresuotas. Valdžia, nespaudžiama „apačių“, tikrai to nedarys. Todėl eilinį sykį peršasi išvada, kad kaip skęstančiųjų gelbėjimasis – pačių skęstančiųjų, taip darbo žmonių padėties pagerinimas – pačių darbininkų reikalas.

Telieka palinkėti, kad Ingrida, jei tik netyčia jai tektų pasiskaityti šį trumpą straipsnelį (kaip jos kolegos ir apskritai likimo broliai bei seserys) pati tai suprastų ir, supratusi, darytųsi atitinkamas išvadas. O gal ir imtųsi veiksmų.

Kibirkštis