Arvydas Daunys. Ar Lietuva po tokio smūgio į šeimą sugebės atsikelti?

Autorius: Infa.lt Šaltinis: http://infa.lt/26482/arvydas-d... 2018-11-05 10:56:06, skaitė 586, komentavo 1

Metai iš metų valstybėje siaurinama jos piliečių laisvių ir pasirinkimo teisės erdvė. Imamasi reglamentuoti net paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, kaip apsirengus važinėtis dviračiu ir net dėtis dviračio šalmą, kas dar visai neseniai atrodė visiška nesąmone, kol verslas nesiėmė pardavinėti dviračio aksesuarų ir suprato, jog dviračio šalmų niekas savo noru ant galvų nesidės. Todėl pasitelkė įstatymų leidėjus, ir … žmonės buvo priversti pirkti.

Ne taip seniai buvome priešgaisrinės signalizacijos privalomo įrengimo savo namuose įteisinimo liudininkais ir dalyviais. Esą iš rūpesčio gyventojų saugumu. Kas tuo patikėjo? Ir kas tą propagavo? Galų gale – kas iš to turėjo naudą? – Verslas, kuris per trumpą laiką pardavė šimtus tūkstančių dūmų signalizatorių.

Pastebėkime vieną dalyką – visi piliečių laisves ir pasirinkimo laisvę ribojantys įstatymai priimami, esą besirūpinant visuomenės gerove. Esą dėl to, kad piliečiai kreipėsi į Seimo narius ir anie inicijavo reikalingą įstatymą. Na taip, verslininkai irgi piliečiai, tačiau į verslo poreikius Seimas atsižvelgia, o į visuomenę, kurią, esą atstovauja – deja, ne.

Aš jau nekalbėsiu apie cenzūrą visuomenės informavimo priemonių srityje, propagandą apie užsienio propagandą. Kam tas užsienis, kai vidinė Lietuvoje transliuojama propaganda, iškraipanti realybę ir beveik visų puikiai atpažįstama, daro didžiulę žalą valstybei ir griauna pasitikėjimą žiniasklaida?

Nuo gilios senovės mus pasiekusi liaudies patarlė – „Gerais norais kelias į pragarą grįstas“, kaip niekada puikiai apibūdina šiandienę situaciją valstybėje.

Ypač kalbant apie situaciją šeimos srityje. Šeimos, kurios tradicijų suformuotos moralės pagrindu leidžiami įstatymai, ir iš kurios kylančia dvasia apibrėžiami santykiai visuomenėje tarp visų jos narių bei formuojamas požiūris į pačią valstybę.

Šeima

Reikia suvokti vieną svarbų dalyką – šeima, – tai valstybę maitinantis ir puoselėjantis mikro šaltinis. Jos atspindys. Šeimų visumą mes ir vadiname visuomene bei valstybe. Viskas, kas egzistuoja valstybėje – yra išėję iš šeimos. Kokiomis tradicijomis ir dvasia bus grindžiami santykiai šeimoje – tokie santykiai bus ir plačiojoje visuomenėje tarp jos narių.

Jei visuomenės ląstelėje, šeimoje, tvyros baimės ir nepasitikėjimo atmosfera – visa ta atmosfera plius neapykanta pačiai valstybei bus padauginta ir išsiverš visuomenėje, nes viskas, kas gyvuoja valstybėje – gyvuoja tik šeimos dėka ir tik iš šeimos.

Ji yra visa ko šaltinis valstybėje. Ir įstatymai kyla iš šeimos tradicijų. (čia nekalbu apie tarptautinių susitarimų reguliavimus) Mes visi joje išaugome ir visi jos dvasios įtakoje valstybei kažką davėme bei duodame iki šiol.

Tačiau yra ir tokių, kurie daugiau įpratę imti, – gauti, pasinaudodami kitų nepatyrimu, naivumu, pasitikėjimu ar net manipuliatyviais veiksmais. Buvo, yra ir bus tokių šeimų, iš kurių išėję visuomenės nariai mokės tik imti ir „ginti savo teises“. Ir bėda visuomenei, kai tokiems „išeiviams“ sudaromos sąlygos prisiplakt prie valdžios, o dar blogiau – prie įstatymų leidybos.

Tada iki nelaimės vienas žingsnis. Tokie žmonės manipuliuodami, sukeisdami vietomis pasekmes su priežastimis ir pasinaudodami rezonansiniais įvykiais gali prastumti įstatymus, griaunančius pačius valstybės pamatus – šeimą. Tą akivaizdžiai pamatėme, kai buvo priimtas taip vadinamas „Vaiko teisių įstatymas“ ir sukurta jį prižiūrinti centralizuota struktūra.

Pastebėkime, įstatymas prastumtas vadovaujantis lyg ir kilniu tikslu – ginti vaikus nuo smurto. Nuo smurto jo paties šeimoje. Septyni puslapiai aprašantys smurtą ir nesmurtą, kuris vis tiek įvardinamas smurtu. Išleidžiant tam atskirą įstatymą ir jo poįstatyminius, išplečiančius jo galią aktus, kurie iš esmės šeimą paverčia mūšio arena, kur tėvai pasinaudodami fizine jėga ir psichologine prievarta terorizuoja savo vaikus.

Arba smurtauja tuo, kad nieko nedaro. Pavyzdžiui, vaikas su draugais lakstydamas kieme nikstelėjo ir susilaužė koją. Ir … nepasakosiu, kas vyksta toliau, jūs patys jau puikiai tai žinote. Įsikiša VTAT,… ir vaikas grįžta namo, geriausiu atveju, po poros mėnesių. Geriausiu. Kai/jei įsikiša visuomenė.

Tai štai – šiandien šeimose turinčiose mažų vaikų tvyro baimė. Tiesiogine prasme. Baimė, kad vaikas netyčia nesusižalotų, nešūkautų namie per garsiai, kad „geri“ kaimynai nepraneštų, jog už sienos, galimai, mušamas vaikas. Baimė išgerti per šeimos ar visos šalies šventes, net ir taurelę alkoholio, kad atvykę VTAT darbuotojai su policija neišsivežtų mažojo šeimos nario, kadangi namuose nėra visiškai blaivių žmonių.

Primenu, net vairuotojams įstatymas leidžia turėti kraujyje 0,4 promilės, tuo tarpu, kai spaudoje pasirodė informacija, jog vaikas buvo atimtas už tai, kad jo motina buvo išgėrusi šeimos šventėje – jos kraujyje buvo aptikta 0,49 promilės. 0,09 promilės daugiau, nei leidžiama vairuotojui.

Reiškia vairuotojas su panašiu alkoholio kiekiu kraujyje ir vairuojantis keletą tonų sveriantį geležies monstrą nekelia visuomenei pavojaus, o štai namuose, tik savo kojomis einanti motina savo vaikui kelia pavojų? Papildomai primenu – įstatymu yra uždrausta vartoti alkoholį viešose vietose, tačiau namuose iki šiol buvo saugu. Dabar viskas virsta atvirkščiai, nes vartojant alkoholį viešoje vietoje jus gali nubausti tik pinigine bauda, o namuose – jūs galite prarasti savo vaikus. Juos tiesiog atims.

Jeigu alkoholis yra nelegalus šeimoje – tai kodėl jis iki šiol parduodamas viešai ir neuždraustas valstybėje? Kodėl nereikalaujama pažymos, kad neturite vaikų?

Atsakymas – Šioje valstybėje šie klausimai nėra nei suderinti, nei apgalvoti. Jie yra kiekvienas pats sau. Ir tik vienintelė „Vaikų teisių apsaugos tarnyba (VTAT)“ turi teisę juos interpretuoti ir taikyti kaip jai patinka. Nuo šiol VTAT uždraudė tėvams kartu švęsti bet kokias šventes, jeigu jie nenori prarasti savo vaikų. Kaip jums tai patinka? Bet kokie giminės susiėjimai tampa rizikingi.

VTAT uždraudė vaikams susirgti, nes, jei pasirodytų, jog vaikas neskiepytas nuo tos užkrečiamos ligos, kuria neduok die susirgo – jūsų vaikas bus atimtas už nepriežiūrą, kas irgi laikoma smurtu prieš vaiką. Jis gali būti atimtas ir dėl paprasčiausio peršalimo ar mėlynės, gautos besivažinėjant dviračiu.

Norėčiau atkreipti dėmesį – vaiko tėveliai šiame įstatyme tokiais nebevadinami – ten jie tik vaiko atstovai. O pats vaikas netraktuojamas kaip subjektas, kaip žmogus. Įstatyme jis tik daiktas, kurio atžvilgiu tarnybos imasi vienokių ar kitokių priemonių. Paties vaiko nuomonės niekas neklausia, neskaitant tų atvejų, kai jis pats prašosi paimamas. Tada jo nuomonė sutampa su tarnybų.

Jeigu jis priešinasi – tarnybos pareiškia, jog viskas daroma geriausių vaiko interesų vardan, o jos geriausiai žino, kokie yra konkretaus vaiko interesai, nes tai aprašyta įstatyme. Viskas vardan vaiko… gerovės?

Kas gali taip ciniškai kalbėti apie vaiko gerovę, kai jį klykiantį ir raudantį išveža iš namų? Kai tėvai raunasi plaukus nuo galvos iš nevilties nežinodami ko griebtis – ar su peiliu šokti prieš pareigūnus, ar tuo pačiu peiliu persipjauti venas?

Jau žinome atvejų, kai jauna mama nusižudė tarnyboms (kam jos tarnauja?) atėmus jos vaiką. Ir galima neabejoti, jog tęsiantis tokiai politikai – tokių motinų (ar tėvų) bus daugiau (neduok die)…

Šeima kartą patekusi po VTAT aparato presu, kur mėnesių mėnesiais vilkinamas konkretus sprendimas vaiko-daikto atžvilgiu, – niekada nebepasitikės valstybe, kurios institucijos ėmėsi tokios prievartos prieš ją tik todėl, kad gavo kažkieno anoniminį skambutį ar darželio auklėtojos pranešimą, jog vaikas, galimai, patyrė tėvų smurtą.

Vienas protingas žmogus kažkada seniai yra pasakęs: „Geriau išteisinti 10 kaltų, nei nuteisti vieną nekaltą“.

VTAT aiškiai vadovaujasi priešingu principu. Ypač analizuojant sugrąžintų po dviejų dienų vaikų statistiką. Ir tarnybai tą leido Seimas, patvirtinęs tą įstatymą.

Šis įstatymas tėvus pavertė didžiausias smurtautojais ir atėmė galimybę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus bei tradicijas, kurių pagrindu buvo sukurta pati valstybė.

Įsivaizduojate? Valstybės institucijos neigia savo pačių sukūrimo šaltinių teisingumą, juos įvardindamos kaip potencialius nusikaltėlius. Ar tai adekvatu?

Reikėtų atvirai pažvelgti į faktą, jog realiai grėsmė vaikų sveikatai ar gyvybei kyla ne daugiau nei 1% šeimų. Tačiau būtent dėl to mažiau nei vieno procento degradavusių, o gal tiesiog nelaimingų šeimų, potencialiais nusikaltėliais buvo paverstos visos Lietuvos šeimos, įspraustos į tokius rėmus, kad tiesiog neįmanoma darosi nebūti nusikaltėliu. Tai patologiškai nenormalu.

Išsibujojęs VTAT aparatas ima kelti grėsmę pačiam tokios mažos valstybės kaip Lietuva egzistavimui. Šis aparatas, kaip skelbiama, teikia paslaugas šeimoms. Įsivaizduojate šio išsireiškimo cinizmą?

Paslaugos šeimoms

Paslauga vadinama tai, ko žmonės ieško patys, kad patenkintų savo poreikius. Žmonės. Ieško.

Įrėmusi šeimai pistoletą į pakaušį VTAT sako: mes tau, galbūt, grąžinsime vaikus, jei praeisi tėvystės kursus, išpildysi visas mūsų rekomenduojamas juridines ir buitines procedūras. Jei priimsi mūsų tau geranoriškai teikiamas paslaugas. Plius – tylėsi ir niekam nepasakosi, kas čia vyko.

Ar egzistuoja tai, ko mylintys tėvai nepadarytų dėl savo vaikų? Ne, neegzistuoja. Todėl jie nuolankiai priima „siūlomas paslaugas“.

Turbūt reikėtų paaiškinti, kad tos, taip vadinamos „paslaugos šeimai“, iš tiesų yra mūsų pačių apmokami tėvystės kursai ir kitokios procedūros, kuriomis VTAT pateisina savo egzistavimą ir valstybės (tai yra mūsų) lėšų naudojimą. VTAT tokiu būdu išsaugo savo aparato darbo vietas ir jų finansavimą, – o, atimdama vaikus susikuria sau darbo. Kuo daugiau atimtų vaikų – tuo daugiau „darbo“. Kuo daugiau darbo – tuo daugiau lėšų reikia.

Šis įstatymas 1×1 nurašytas nuo Norvegijos Barnevernet vaikų teisių apsaugos tarnybos. Lygiai toks pats beatodairiškai negailestingas ir nepaliekantis šeimai jokių išeičių. Apie Bernevernet nepasakosiu – tai raktažodis, kuriuo Google paieškoje galima atrasti viską. Ir šį įstatymą Lietuvai prastūmė – Seimo narė Dovilė Šakalienė, kurios atžvilgiu Facebook socialiniame tinkle plinta peticija, inicijuojanti jai apkaltą.

Ir galų gale priėjome prie paties didžiausio smurto (mano požiūriu) prieš vaiką – institucinio smurto, kuris kažkodėl neapibrėžtas nei pačiame „vaikų teisių“ įstatyme, nei jo poįstatyminiuose aktuose.

Kai mes kalbame apie institucinį smurtą prieš žmogų – mes žinome, kad pastarasis turi ir teisę, ir galimybę gintis. Jis gali kreiptis į teismą, advokatus. Jo negalima sulaikyti be teismo ilgiau, kaip 2 paroms, jam pagal įstatymą privalo būti suteiktos advokato paslaugos.

Kai mes kalbame apie vaiką – jam žmogaus teisės negalioja. Šiame įstatyme jis ne žmogus, nes jis sulaikomas be jokių kaltinimų. Šiame įstatyme įteisinta teisė žmogaus nelaikyti žmogumi ir todėl nesilaikyti žmogaus teisių reikalavimų. Vaiko atstovais automatiškai tampa institucija, kuri jį sulaikė (!), ir kurios išvadomis (ne įrodymais) vadovaujasi teismas skirdamas sulaikomam vaikui tolesnį areštą.

Sakysite žodis areštas netinka? O kaip vadinti veiksmą, kai vaikas nenori būti ten, kur jį laiko VTAT, kai vaikas nori namo, pas mamą, tėtę, tačiau į jo teisę pareikšti savo valią nekreipiama dėmesio? Kai jis apskritai PRARANDA bet kokias teises turėti savo valią? Teises, kurias turėjo savo namuose ir kurias prarado, praradęs namus?

Ar tai nėra smurtas prieš vaiką, psichologinis, tiesioginės prievartos verčiant būti ten, kur jis tiesiog negali, kur jis bijo, fizinis, nes kažkaip VTAT tarnyba tą vaiką sulaiko, tiesioginio bauginimo, nes daugelis vaikų po to sugrįžę namo nebegali ramiai miegoti, ir visoks kitoks, aprašytas tame pačiame įstatyme?

Ir atkreipkime dėmesį – VTAT niekaip neatsako pagal įstatymą už savo veiksmus, jei įtarimai šeimos atžvilgiu nepasitvirtina, net jeigu ir būna padaryta didžiulė psichologinė ir/ar kitokia žala šeimai, jos atskiriems nariams, nes įstatyme apie tai nėra nė žodžio.

O žinote kodėl? Nes vaikas šiame įstatyme nėra žmogus. Jis tik prekė už kurią globėjai gauna atlyginimus, įrankis nubausti šeimą, ir priemonė VTAT pateisinti savo egzistavimo būtinybę, tačiau tikrovėje jis įstatymo rengėjams nerūpi.

Šis įstatymas yra visiška teisingumo išvarta. Mano nuomone, jis turi būti panaikintas, kad jo neliktų nė žymės, o vaikas turi būti prilygintas žmogui, su visomis jo teisėmis ginti ir turėti teisę pasakyti ne smurtui iš valstybės institucijų pusės.

Nuo šeimos turi būti nuimta potencialių nusikaltėlių etiketė – ji, tai mūsų praeitis, dabartis ir ateitis. Ji tai valstybės tęstinumas nuo žilos senovės, ir ją griauti tegali tik arba neadekvatūs individai, arba valstybės priešai.

Kitas dalykas – laikas visiems tvirtai įsisąmoninti – valstybė tai mes, o ne mūsų vardu kalbantys mūsų išrinktieji. Todėl turime pilną teisę ginti savo šeimas nuo suįžūlėjusių ir praradusių bet kokį saiką lietuviškų Barnevernet tarnybų.

Sekite autorių Facebook