Demokratiškas gėrybių paskirstymas

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/demokratisk... 2015-05-07 08:56:02, skaitė 3180, komentavo 1

Demokratiškas gėrybių paskirstymas

Tikroji laisvos rinkos demokratijos esmė yra ta, kad „išrinktas“ kandidatas atsiskaito jį finansavusiam elitui, o ne eiliniams rinkėjams.

Valdžia pati savaime yra ne kas kita, kaip kontrolės sukoncentravimas nedidelės žmonių grupės rankose. Visi turėti valdžios negali. Jeigu visi turi valdžią, tada jos neturi niekas. „Visa valdžia priklauso liaudžiai“ – tai viso labo lozungas, o lozungai formuluojami taip, kad niekam nekiltų prieštaravimų. Prieštaravimai nekyla dėl tos paprastos priežasties, kad lozungai neturi jokio konkretaus turinio. Lozungai yra skirti masėms, o valdantis elitas žvelgė ir tebežvelgia į liaudį taip, kaip tai buvo dar prie Aristotelio, kuris teigė: „Žmonių masės yra vergai iš prigimties, ir kai jas išlaisvina, paaiškėja, kad jos neturi intelektualių ir moralinių stimulų, reikalingų, norint prisiimti atsakomybę už savo poelgius“.

Demokratija naudojasi visuomenės sutarties sistema, prie kurios kiekvienas žmogus vardan savo paties ekonominių interesų pasirengęs paaukoti dalį individualios ir pilietinės laisvės ir savanoriškai perduoda laisvę „išrinktiesiems“.

Visuomenė visais laikais sprendė dilemą: laisvė ar efektyvus masių valdymas. Tikroji gi tautos valdžia visada pavirsdavo plebso valdžios stichija – į anarchiją, kurioje pražuvo senovės Roma ir dėl kurios paskendo kraujyje Prancūzų Revoliucija. Tokiu būdu gaunasi, kad tvarka visuomenei reikalinga, be jos santykiai tarp žmonių ir tarp socialinių sluoksnių pavirsta chaosu.

Autoritariniai ir totalitarūs režimai tvarką įveda jėga. Demokratai gi naudoja visuomeninės sutarties sistemą, kai kiekvienas pilietis vardan savo ekonominių interesų yra pasirengęs paaukoti dalį savo individualios ir pilietinės laisvės ir savanoriškai perduoti valdžią „išrinktiesiems“. Demokratiška santvarka susiformavo XIX amžiuje – kapitalizmo išsivystymo laikmetyje, kai kapitalizmui demokratija pasidarė būtina. Be jos nebuvo įmanoma realizuoti ekonomikos uždavinių, kuriuos galima buvo įgyvendinti tiktai laisvos individualios verslininkystės sąlygomis, t.y. kai laisva ekonomika, reikalaujanti piliečių individualių teisių pripažinimo.

Rinkos ekonomikoje viskas turi būti perkama ir parduodama, tame tarpe ir pati demokratija, dėl to kandidatas į valdžią eina į savotišką aukcioną, o pirkėju tampa tas, kuris daugiau duos. Rinkimuose rinkėjas :“perka“ tinkamą kandidatą, vildamasis, kad „išrinktasis“ įgyvendins savo priešrinkiminius pažadus. Tačiau politinio gyvenimo praktikoje priešrinkiminiai pažadai niekad neišpildomi, kadangi realūs pirkėjai yra ne rinkėjai, o tos jėgos, kurioms priklauso šalies ekonomika. Politiniame aukcione ne rinkėjų masės perka kandidatą. Kandidatą perka tie, kurie duoda didžiausią kainą. Dėl to natūralu, kad kandidatas, gavęs valdžią dėka ekonomikos elito, vykdo valią tų, kurie jį nusipirko. Tai ir yra tikroji laisvosios rinkos demokratija.

Pasibaigus rinkimams, rinkėjams belieka tiktai stebėti, kas vyksta – ką nors pakeisti jie jau nebegali. Nes visa galia sutelkta realią valdžią turinčios valstybės, susiliejusios su stambiausių korporacijų sistema, rankose.

Kad sprendimų, kuriuos priėmė politinis ir ekonomikos elitai, įgyvendinimo mechanizmai būtų efektyvūs, masių dalyvavimo demokratinių rinkimų cirke iliuzija turi būti pakankamai įtikinama. Viljamas Penas, XVIII amžiaus kvakerių bendruomenės lyderis, įkūręs jo vardu pavadintą valstiją Pensilvaniją, būtent šitaip ir kalbėjo: „Suteikite žmonėms galimybę manyti, kad jie valdo, ir jie taps lengvai valdomais“.

Demokratijos teorija numato lygų politinį atstovavimą įvairioms gyventojų grupėms ir tų grupių lygiateisišką dalyvavimą visuomenės valdyme, taip pat pastovų valdžios perdavimą iš vienų grupių kitoms. Praktiškai gi valdžia koncentruojasi elito rankose, elito grupuotėms besivaržant dėl privilegijų. Elitas gi atsinaujina, įtraukdamas į savo gretas pačius agresyviausius žemiausių sluoksnių atstovus.

Amerika turi dvipartinę sistemą ir teoriškai valdžia atitenka tai vienai partijai, tai kitai. Tačiau reali šalies valdžia priklauso Didžiajam Bizniui, o respublikonai ir demokratai – tai ta pati partija, Biznio partija, turinti dvi frakcijas, atstovaujančiomis verslo interesus skirtinguose ekonomikos sektoriuose.

Jeigu kažkam kyla iliuzija, kad taip nėra, tai istorija lengvai sugriaus šitą mitą. Fermerių Amerikoje, t.y. tada, kai JAV dar tik formavosi, valstybė buvo silpna ne tiek dėl to, kad valdžią ribojo Konstitucija, kiek dėl to, kad neaprėpiamose naujojo kontinento platybėse valstybė realiai nekontroliavo milijonų gyventojų individualių iniciatyvų, o tie gyventojai nepriimdavo jokių įstatymų, išskyrus tuos, kurie susiję su išgyvenimu laukinėje gamtoje.

Paskui sekė sekantis periodas, kai prie fermerių prisidėjo manufaktūrų darbininkai, prekybininkai, susieję tarpusavyje gamintojus su pirkėjais, taip pat biurokratija. Valstybės brovimasis į visas visuomenės gyvenimo sritis dar tik prasidėjo, tiesioginiai ryšiai tarp visų visuomenės procesų dalyvių dar buvo išlikęs ir tai suteikė sprendimų ir veiksmų laisvę daugumai.

Ne veltui Aleksas Tokvilis pirmajame XIX trečdalyje kalbėjo apie amerikietišką rinkos demokratiją kaip apie save valdančią visuomenę: „Kai įžengiate į amerikiečių žemę, jūs atsiduriate siautėjančios minios centre. Tūkstančiai balsų girdisi tuo pat metu ir kiekvienas reiškia savo teises. Tai garsai visuomenės, kuri pati save valdo, be valstybės įsikišimo“.

Beveik du šimtmečius, kol Amerika buvo fermerių ir smulkių manufaktūrų šalimi, valstybė neturėjo realios valdžios. Tuometinės amerikietiško gyvenimo sąlygos suteikė laisvę „siautėjančiai miniai“. Ir vis dėlto vienas iš JAV tėvų-įkūrėjų Džeimsas Medisonas suprato pavojų, kurį kelią toji siautulinga banda jau susiformavusiam iki to laiko ekonominiam elitui: „Pagrindinis vyriausybės uždavinys – apginti pasiturinčią mažumą nuo daugumos ir kadangi tie, kurie pelnysis pragyvenimui savo darbu, slapta svajos apie teisingą gėrybių paskirstymą, būtina politinė ir ekonominė valdžia, kuri garantuos status quo išsaugojimą, garantuos, kad gėrybės niekad neatiteks tiems, kurie svajoja apie lygias dalybas“.

Medisonas priklausė epochai, kuri tikėjo išmintingais valdovais ir apsišvietusiu, liaudies gerove besirūpinančiu elitu, kuris valdo šalį visuotinės gerovės labui. Tačiau, stebėdamas elito transformaciją laisvos ekonomikos sąlygomis, savo gyvenimo pabaigoje Medisonas pakeitė pažiūras į pasiturinčią mažumą: „Jie, nebaudžiamai pažeidinėdami įstatymus, apiplėšia tautą ir grobia bendras gėrybes bei laiko vyriausybę nuolatinėje baimėje, baugindami perversmais ir visos vadovybės pakeitimu jei toji nepaklus jų interesams“.

Kaip ten bebūtų, galiausiai Amerikoje „gyvenimo šeimininkėmis“ tapo korporacijos ir nors veiksmų erdvė individualiam verslui visada išliko, ji buvo nustumta į tolimą ekonomikos gyvenimo periferiją, kurioje buvo galima užsidirbti pragyvenimui, tačiau priėjimas prie pelningiausių ekonomikos sferų priklausė korporacijoms. Vis dėlto daugumos valdžios ekonominiame ir politiniame gyvenime iliuzija išliko ir ją, šitą iliuziją, rūpestingai puoselėjo tie, kurių rankose susikoncentravo reali valdžia.

Per daugelį dešimtmečių Amerikoje buvo atlikta tūkstančiai sociologinių tyrimų, mėginant suprasti visą visuomeninių procesų sudėtingumą. Tačiau tyrimų, kurie parodytų mechanizmą, kaip turtingi tampa turtingais, kodėl jie turi valdžią ir kodėl vargingieji lieka vargingais ir neturi valdžios – neegzistuoja.

Dalinis atsakymas į šį klausimą gali būti ryšio tarp darbo produktyvumo ir turtų paskirstymo lygio dėsningumas. Kuo didesnius turtus turi elitas, tuo didesnę valdžią jis įgyja. Didėjant darbo našumui, elito pajamos auga ir valdžios koncentracija socialinės piramidės viršuje suteikia elitui dar didesnę valdžią.

Mūsų dienomis Amerikoje, ir ne tik joje į viršūnes patenka vis daugiau žmonių, kas sudaro teisingo gėrybių paskirstymo regimybę, verčia remti egzistuojančią sistemą ir vis dėlto tai, kad žymi dalis gyventojų įgyja pakankamai aukštą ekonominį statusą visiškai nereiškia, jog jie daro įtaką valstybės politikai.

Realią valdžią turi tik keliasdešimt tūkstančių žmonių, kuriuos tarpusavyje sieja sudėtingas ekonominių, politinių, kultūrinių ir šeimyninių interesų tinklas. Tai tie žmonės, kurie turi didelę įtaką valstybės aparate, industrijoje, prekyboje, finansuose, kariniame-pramoniniame komplekse, masinėje informacijoje, medicinoje, švietime.

Sudėtingos daugiapakopės industrinės visuomenės sąlygomis ekonominės valdžios koncentracija tampa absoliučia būtinybe.

Individuali verslininkystė aukštų technologijų gamybos sferoje gali nuvesti į chaosą. Tiktai ekonominė valdžia, sukoncentruota negausios aukščiausios nomenklatūros atstovų grupės rankose leidžia vykdyti planingą ekonomikos politiką, vykdyti ne tik visišką ekonomikos, bet ir viso visuomeninio gyvenimo kontrolę. O kontrolė gali būti efektyvi tiktai esant labai didelei gamybos priemonių koncentracijai ir konkurencinės kovos kontrolei.

XX amžiaus pradžioje stambių korporacijų šeimininkai vadino save „industrijos kapitonais“, manydami, kad jeigu jie stovi prie laivo-visuomenės šturvalo, tai tik jie vieni težino, į kokį uostą visuomenė plaukia. 1929 metų ekonomikos krachas parodė, kad laivas plaukė ne pats savaime. Prie šturvalo niekas nestovėjo. Dabartimis mūsų dienų verslo elitas irgi laiko save ekonomikos vairininkais, tiesa, atsikratęs atsakomybės ir paskelbęs pinigų darymą menu, o save pasiskelbę laisvu menininku. Rezultatas: laivas, kaip ir 1929 metais plaukia pats savaime. Kur jis atplaukė, mes galime pamatyti iš siautėjančių ekonominių krizių.

www